Kalbos ir teksto atmainas įvardijančių terminų problemos

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Rūta MARCINKEVIČIENĖ Vyrauto Didžiojo universitetas KALBOS IR TEKSTO ATMAINAS IVARDIJANCIU TERMINŲ PROBLEMOS 1. Įvadas Pastaruoju metu atsiradus naujiems terminams Ir pakitus kai kurių anksčiau vartotų terminų turiniui kyla poreikis peržiūrėti tuos kalbotyros terminus, kurie yra tiesiogiai susiję su Įvairiais kalbos tipais, vienetais, atmainomis. Ta padaryti geriausiai sistemingai, aptariant juos ne izoliuotai, bet grupėmis Ir poromis, kad išryškėtų termininių reikšmių panašumai ir skirtumai. Priešprieša sudaro ir pagrindinės aptariamųjų kalbotyros terminų kategorijos. Viena apima kalbą kaip sistemą, nors gali būti orientuota ir į kalbos vartoseną, kita siejama su pagrindiniu komunikaciniu kalbos vienetu — tekstu. Šio straipsnio tikslas yra aptarti abi kalbos atmainas įvardijančių terminų kategorijas, nurodant ju apibrėžimo problemas, ir išsamiau apibūdinti mažiau aptartus terminus. Tikslo bus siekiama remiantis trimis šaltiniais: turimais informaciniais leidiniais — žodynais ir žinynais, lingvistikos darbais ir kai kurių terminų vartosena Vytauto Didžiojo universiteto Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, apimančiame 1994-2004 metų spaudą. 2. Kalbos sistemos atmainų vardai Pirmajai kategorijai priklausytų seniai įvardyti, apibūdinti ir neproblemiškai vartojami (nes kalbos vartosena sutampa su apibréztimis) kalbos tipai: bendrinė, arba literatūrinė, kalba, ir tarmė, arba dialektas. Dialektai savo ruožtu skiriami į dvi grupes: teritorinius, arba geografinius, Ir socialinius ir profesinius. Prie pastarųjų priklauso profesiniai ar socialiniai zargonai, argo, slengas (Palionis 1985: 16— 7 20). Iš dviejų minėtų kalbos tipų literatūrinė kalba tekstyne vartojama beveik keturis kartus dažniau nei bendrinė kalba (2615 ir 736 kartus). Beje, KTŽ 1990 kalbos tipą apibrėžia tipologiškai — „apibendrintų kalbos ypatybių visuma, kuria remiantis tipologinėje klasifikacijoje skirstomos kalbos". Taigi kalbos ripo samprata Jono Palionio vadovelyje ir KTZ 1990 skiriasi. Kita ne visai problemiška skirtis įvardijama terminais sakytinė ir rašytinė (knyginė) kalba, suvokiama kaip bendravimas žodžiu ir raštu. Kartais jie painiojami su terminais rašomoji ir šnekamoji (KTŽ 1990) kalba. Dar vartojami terminai gyvoji ir raštų kalba, o siejant su sosiūriškąja dichotomija, t. y. sistema ir vartosena, — kalba ir šneka arba kalba ir kalbėjimas. Kaip apibendrintai vadinti šią terminų grupę? DLKŽ 2000 kalba — 3. „tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina: Bendrinė (literatūrinė) k. Rašomoji, šnekamoji k. Laikraštinė k. Poetinė k. Eiliuota k. Maironio, Žemaitės k. Gyva, natūrali, aiški, apdorota k.“ (retinta mano — R. M.). Taigi leksikografai siūlo atmainos terminą, beje, kaip ir bendrinei (literatūrinei) kalbai, J. Palionio vadintai tipu. Iš pateiktų žodžių junginių matyti, kad airmaina DLKŽ suvokiama labai plačiai. Kalbotyros terminologams reikėtų tiksliau apibrėžti kalbos tipą, atmainą, rūšį ir kai kuriuos kitus apibendrinamuosius terminus. Nors pats žodis kalba neišvengiamai turi kelias terminines reikšmes — žodinio minčių reiškimo sistema (gimtoji k.), jau minėta tos sistemos atmaina (poetinė k.), pašnekesio, t. y. tam tikro sakytinės kalbos žanro, sinonimas (leistis į kalbas) ir viešo kalbėjimo įvardijimas (pasakė kalbą). Pagal kalbos vartojimo sritis (sferas) skiriama meninė ir nemeninė kalba. Pastaroji pagal ta patį kriterijų dar gali būti skiriama į buitinę ir dalykinę kalbą, o ši — į mokslinę ir administracinę. Pagal vartojimo sritis jvardytos kalbos rūšys, pridėjus publicistikos sferos kalbą, yra vadinamos funkciniais stiliais (Župerka 1997: 78). Atskirai reikėtų aptarti buitinés ir dalykinės kalbos priešpriešą. Ji aprėpia kalbos rūšis, skirtas pagal dvi kriterijų grupes: privatumo ir viešumo, t. y. asmeninės ir oficialiosios komunikacijos, be to, bendrumo bei specialumo požymius. Buitinė kalba, dar vadinama šnekamąja, turi priešprieša viešoji kalba. Viešoji ir buitinė arba šnekamoji kalba, kartu paimtos, sudaro jau anksčiau minėtą sakytinę kalbą (Ko6 ženiauskienė 1999: 42). Taigi terminas sakytinė kalba gali būti suprantamas Ir kaip šnekamosios kalbos sinonimas, ir kaip platesnės reikšmės žodis, aprėpiantis tiek viešą, tiek privačią sakytinę komunikaciją. Skirtumas tik tas, kad šnekamoji kalba gali būti ir užrašyta, o sakytinė tik pasakyta, ištarta. Net ir užrašyta šnekamoji kalba netampa rašytine, nes išlaiko savitą struktūrą ir leksiką (apie loginius ir lingvistinius sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumus žr. Nauckūnaitė 2003). Kitas buitinės ir dalykinės kalbos opozicijos narys yra dalykinė kalba. Šio termino prisireikia vis dažniau. Jis apibendrina atskirų konkrečių mokslo ir visuomeninio gyvenimo sričių — teisės, administracinę ir kitokią — kalbą. Be to, jis labai tinka, kai į lietuvių kalbą reikia versti labai paplitusį, dabar jau tik akronimu žymimą anglų kalbos terminą LSP — Language for Specific Purpose (pažodžiui išvertus būtų kalba, skirta specialiam tikslui). Anglų kalboje yra ir šio termino priešybė, taip pat žymima akronimu LGP — Language for General Purpose (kalba, skirta bendram, arba paprastam, tikslui). Kompiuterinėje lingvistikoje ir kitose srityse yra prigijęs ir paplitęs LSP sinonimas sublanguage (pamorfemiui išvertus būtų pokalbé). Juo vadinama bet kokia ribotos temos, pavyzdžiui, orų prognozių, navigatorių, telegramų kalba, kurią vertėtų skirti nuo platesnės apimties dalykinės ir galbūt vadinti specialiąja, nepainiojant su specialybės kalba, suprantama kaip studentams dėstoma lietuvių kalba, siejama su konkrečia jų specialybe. Neseniai lietuvių kalbotyroje pradėtas vartoti ir domeno terminas, įvardijantis kalbos vartojimo sritį. Šis terminas yra įprastas įvairių kalbų svetimybių tyrimuose, ypač tada, kai kalbama apie domenų praradimą, kalbos vartojimo sričių nykimą (plačiau žr. Vaicekauskienė 2004: 10). Taigi esama net kelių terminų kuo nors ypatingai, specifinei kalbai pavadinti. Deja, lietuvių kalboje nėra termino, aprėpiančio visą nespecialiąją ar nedalykinę kalbą. Nei buitinės, nei juoba bendrinės kalbos terminai čia netinka, reikėtų naujo, kad ir bendrojo pobūdžio, bendroji ar paprastoji kalba. Lietuvių kalbos komisijos rastuose pasirodęs Language for General Purpose atitikmuo bendrosios aplinkos kalba nelabai tinka prie specialybės kalbos. Kad ir kaip pavadinta, buitinės ir dalykinės kalbos opoziciją, sudarytą pagal du skirtin9 gus požymius, būtų geriau skirti j dvi: pagal viešumo požymį — į buitinę ar privačiąją ir viešąją kalbą, o pagal specifiškumo pozymi — į bendrojo pobūdžio, bendrąją, paprastają ir dalykinę ar specialybės kalbą. Ypač gerai derėtų paprastosios ir dalykinės kalbos terminų pora, Galėtų pasirodyti, kad vartojant seniai prigijusius funkcinių stilių pavadinimus (mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis, meninis), nebereikėtų panašių administracinės ar buitinės kalbos terminų. Tačiau kalba nelygu stiliui, tą rodo ir tokie pasakymai kaip pamokos kalbos stilius (Zuperka 1997: 83). Kalba čia suprantama kaip tam tikra kalbos atmaina, stilius — kaip tos kalbos savitumas, tam tikri požymiai. Beje, stilius, kaip terminas, filologijoje reiškia du skirtingus dalykus: individualųjį, arba autorinį, ir funkcinį stilių, suprantamą kaip „kolektyvinį kalbos vartojimo įvairiose bendravimo srityse įprotį“ (Zuperka 1983: 11), taigi tam tikra kalbos atmainą, kurios nereikėtų painioti su konkretaus teksto stiliumi. Anglų kalba šiuo atveju vartojami du terminai: style ir functional style (stilius ir funkcinis stilius) arba dažniau style ir register (stilius ir registras). Registras, kaip ir funkcinis stilius, įvardija kalbos vartosenos rūšis pagal kalbos turinį, pobūdį ar funkcijas, kurios vienaip ar kitaip lemia ir pačią kalbos formą (Halliday ir kt. 1964: 77; Leckie-Tarry 1993: 28). Vartojant registro terminą anglų kalba turima omenyje skirtingi dalykai — plačios veiklos sritys, pavyzdžiui, teisė, mokslas, religija. Šiuo atveju registro terminas yra sinonimiškas diskursui. Kitu atveju registrais vadinamos sakytinė ir rašytinė kalbos atmainos, tačiau dažniausiai registru įvardijama viešumo-privatumo skalė ir joje išsidėsčiusios kalbos rūšys, plg. plačiai žinomus M. Jooso įvardytus registrus: frozen, formal, informal, collogual, intimate (Joos 1961), t. y. ritualinis, formalusis, neformalusis, buitinis. Registro terminas jau pasirodė ir į lietuviy kalbą verstuose literatūros teorijos darbuose, suprantama, anglų kalba vartojamo termino reikšme (Hawthorn 1998; PMLS 2000). Jį aptaria ir kalbininkai, lygindami su funkciniu stiliumi (Vladarskienė 2000). Todėl vertėtų pamąstyti, ar nereikėtų registro apibrėžti ir įtraukti į savų kalbotyros terminų sistemą buitinės ar privačiosios ir viešosios kalbos skalės padaloms įvardyti. Kitaip sakant, registras galėtų būti įteisintas terminas kalbos atmainoms jų privatumo-viešumo ar oficialumo-intymumo aspektu. 10 3. Komunikacinių kalbos vienetu vardai Stiliaus terminas vartojamas abejose kalbos tipų, rūšių ir atmainų įvairovę įvardijančių terminų kategorijose. Jis gali būti suprantamas ir kaip visos kalbos, ir kaip konkretaus teksto stilius. Pastaroji kategorija, t. y. komunikacinių kalbos vienetų terminai, siejami su tekstu. Juos sudaro pagrindinis terminas tekstas, geriausiai apibrėžiamas priešinant jį diskursui ir kalbai, suprantamai kaip viešoji sakytinė kalba, arba kaip prakalba (Koženiauskienė 1999: 42). Kita terminų pora yra teksto tipas ir žanras. Terminų poras tekstas ir diskursas, teksto tipas ir žanras reikia apibūdinti detaliau, nes šie plačiai vartojami terminai kalbininkų nėra aptarti, nors Ir vartojami teksto ir tekstynų lingvistikos, lingvistinės teksto ir žanro analizės, retorikos, stilistikos ir kituose kalbotyros darbuose. Viešosios kalbos yra išnagrinėtos retorikos knygose (Koženiauskienė 1999; Nauckūnaitė 2000), todėl šis terminas čia nebus aptariamas. Yra keli vienas kitą papildantys būdai apibrėžti terminus. Vienas jų — remtis įvairių Juos vartojusių autorių sampratomis, kitas, papildomas, dar ir realia jų vartosena kalboje, ypač dalykinėje. Minėtoms terminų poroms bus taikomi abu būdai, prieš tai patikrinus, kaip šie terminai apibrėžiami žodynuose ir enciklopedijose, mat šie žodžiai yra ne tik kalbotyros terminai, bet ir kasdienės leksinės apyvartos žodžiai. 3.1. Informacinių leidinių apžvalga Bendrojo pobūdžio aiškinamuosiuose žodynuose yra tik kai kurie rūpimi Žodžiai. DLKŽ 2000 rekstas apibrėžiamas reikšmėmis 1. „rišlus kalbos darinys“, 2. „žodinė dalis, skiriant nuo piešinių, brėžinių ir kt.“, 3. „muzikos kūrinio žodžiai“, žanras ~ „meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes skirstymo vienetas“. Du tarptautinių žodžių žodynai tekstą apibūdina panašiai, pridurdami kelias papildomas specifines reikšmes [juose dar pateikiamos spaustuvinės ir kompiuterinės teksto reikšmės (TZZ 2001a; TZZ 2001b) čia nėra svarbios]. Tie žodynai žanrą nusako taip kaip DLKŽ 2000, o diskursas apibūdinamas labai abstrakčiai ir tik kaip dviejų mokslo šakų 11 terminas — [pranc. discours — kalba, kalbos tipas, tekstas] 1. kalbot. „sudarytas pagal tam tikrą sistemą, ppr. išplėstas minties apie kurį nors dalyką išreiškimas“, 2. „semiotikoje — kalbinis ar nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasme“. Kaip ir galima tikėtis, bendrojo pobūdžio žodynuose pateikiamos ne termininės, o tik bendrosios ir tik kai kurios terminų tekstas, žanras, diskursas reikšmės, neatspindinčios gerokai pakitusio požiūrio į šiais žodžiais jvardijamus dalykus. Iš specialiųjų filologinių leidinių reikėtų tikėtis daugiau, tačiau tenka nusivilti, nes ir čia pateikiama neišsami informacija. KTŽ 1990 apibūdinamas tik vienas iš keturių terminų — tekstas. Tai „Šnekos kūrinys ar atkarpa, sudarantys kalbos garsų ar rašmenų seka ir perteikiantys tam tikrą apibrėžtą turinį. Apimties atžvilgiu tekstas yra neribojamas“. LKE 1999 žanro, diskurso, teksto tipo straipsnių nėra, o tekstas apibūdinamas tik dviem aspektais: rašytinio pavidalo ir rišlumo, t. y. kaip a) „užrašyta kalbos atkarpa“ ir b) „savo prasme susijusių sakinių visuma“. Čia pat nurodomi trys tekstų tipai: pasakojimas, aprašymas, protavimas. LL E 2001 ir verstiniuose literatūros teorijos žinynuose, atvirkščiai, apibrėžiamas žanras ir diskursas, bet ne tekstas ar teksto tipas. Taip gal yra todėl, kad tradiciškai pastarieji terminai labiau siejami su literatūrologija nei kalbotyra. Žanras čia apibrėžiamas tradiciškai ir labai siaurai, tik kaip „pagrindinių literatūros (retinta mano — R.M.) rūšių — lyrikos, epo, dramos — smulkesnė padala, jungianti struktūriškai artimas kūrinių grupes“. Jeremy'o Hawthrono Moderniosios literatūros teorijos žinyne (Hawthron 1998) žanras, nors taip pat ribojamas tradicine žanro, kaip literatūros tipo ar poskyrio, reikšme, bet jo sampratos ribos praplečiamos — „žanras yra ir visuomeninė, ir literatūrinė ar kalbinė kategorija“. Čia pateikiama autoriui priimtina feministinių Žanrų tyrinetojos Anne Cranny-Francis pozicija: „nors jos pateiktas Žanro apibrėžimas grindžiamas tekstualiais dalykais (konvencijomis, formulėmis, apimtimi), tačiau tyrinėjimai kelia ir socialinius, istorinius ir ideologinius klausimus“ (ten pat). Tokia žanro samprata, kaip bus paaiškinta vėliau, priartėja prie žanro tarpdalykinio apibrėžimo. Diskursas, kitaip nei žanras, literatūros enciklopedijose apibūdinamas kur kas įvairiau. LLE 2001 pateikiamos net trys diskurso reikš12 mes: 1. „pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar panašia tema; mokslinis veikalas, traktatas“, 2. „Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskurso ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla — eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas“, 3. ,,Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas). Dar platesne reikšme diskursu vadinamas bet kokiai socialinei veiklai būdingų pasakymų, teiginių (ir žodinių, ir išreikštų kita, pvz., vizualine ar gestų kalba) visuma (medicinos, teisės, politinis diskursas ir pan.)“. Jau minėtame J. Hawthorno Moderniosios literatūros teorijos žinyne (Hawthorn 1998) diskursas pristatomas per atskirų autorių deklaruojamus požiūrius ir iš jų darbų išryškėjusią termino diskursas vartoseną, kuri, beje, ne visada sutampa su tų pačių autorių pateikiamomis apibrėžtimis, kitaip sakant, autoriai ne visada nuosekliai vartoja savaip apibrėžtus terminus. Pastarasis terminų reikšmės suvokimo būdas, kai žiūrima ne tiek apibrėžčių, kiek realios vartosenos, yra artimas žemiau taikomam tekstynų lingvistikos metodui. J. Hawthorno Žinyne pabrėžiama paini ir dviprasmiška diskurso vartosena. Lingvistikoje, ypač pragmatikoje, diskursu vadinama vartojama kalba, o ne kalba kaip abstrakti sistema. Anot Michaelo Stubbso, palyginti su tekstu, diskursas implikuoja platesnę sąvokos apimtį, be to, gali implikuoti sąveiką, nors nebūtinai. Cituojama Michaelo Foucault samprata, pagal kurią diskursai — „didelės pranešimų grupės“, taisyklių valdomos kalbos sritys, kurioms būdingos tam tikros „strateginės galimybės“. Tos taisyklės, konvencijos ir sistemos kontroliuoja, kaip, kada, kur ir kas kalbama viename ar kitame diskurse, pavyzdžiui, medicinos. Anot M. Foucault, kiekviena visuomenė tam tikru būdu kontroliuoja, atrenka, organizuoja ir paskirsto diskursų produkciją, o šių diskursus kontroliuojančių procesų tikslas yra saugoti nuo „jėgų ir pavojų“. Šiame leidinyje dar pristatoma E. Benveniste'o, R. Fowlerio ir M. Bachtino diskursui teikiamos prasmės. Dviejų pastarųjų autorių pozicijoms, šalia kitų aspektų, yra būdingas diskurso kaip ideologijos supratimas, pagal kurį diskursas įtvirtina įsitikinimus, vertybes ir kategorijas (Stubbs 2001: 165). 13 Apibendrinant cituotus leidinius galima pasakyti, kad tekstas juose apibūdinamas tik pagal tris požymius: rišlumą, neribotą apimtį ir žodiškumą. DLKŽ 2000 ir KTŽ 1990 žodiškuma įvardija plačiau — kaip pasakytą ir parašytą žodį, o LKE 1999 — siauriau, tik kaip parašytą. Žanras nusakomas gana glaustai, tik kaip meno ar vien tik meno atšakos — literatūros kūrinių padala, priduriant šiek tiek platesnį, t. y. visuomeninį, ne vien tik kalbinį ar literatūrinį, jo analizės aspektą. Plačiausiai apibrėžiamas diskursas, beje, labai panašiai LLE 2001 ir verstiniuose žinynuose. Pabrėžiant įvairialypę diskurso vartosena, nurodomi tokie šiuo terminu įvardijami dalykai: a) diskusija, veikalas, implikuojantis sąveiką ar dialogiškumą, b) bet koks žodinis tekstas, kitaip sakant, konkrečiame kontekste vartojama kalba ar ir nežodiniai kūriniai, c) socialinei veiklai būdingų pasakymų visuma, tam tikros ideologiškai angažuotos kalbos sritys. 3.2. Kalbotyros darbu apžvalga Kitas būdas apibrėžti kalbos vartosenos atmainas įvardijančius terminus būtų apžvelgiant žymiausių teoretikų darbus, kuriuose šie terminai ir Jais lvardijamos sąvokos yra apibūdinami išsamiai. Iškart reikia pasakyti, kad informacinių leidinių ir įvairių autorių požiūriai nebūtinai turi sutapti. Be to, labai skiriasi apibrėžčių apimtys — jos įvairuoja nuo žodyninių informaciniuose leidiniuose iki monografinių, kuriomis bandoma išsamiai ir visapusiškai apibūdinti sąvokas. 3.2.1. Teorinė teksto samprata Tekstas suprantamas ir apibrėžiamas įvairiai, nurodant įvairius jo požymius ar sąlygas jam atsirasti. Bene plačiausiai tekstą apibrėžia M. Halliday — kaip bet kokį funkcinį kalbos pavartojimą, bet kokį realios kalbos pavyzdį, kuris atlieka tam tikrą vaidmenį nekalbinės situacijos kontekste. Tekstą sudaro ne tiek iš paviršiaus matomi žodžiai ir sakiniai, kiek reikšmės, kurios yra žodžiais uzkoduojamos, o po to atkoduojamos, todėl tekstas yra semantinis vienetas. Nuo kitų semantinių kalbos vienetų (morfemos, žodžio, žodžių junginio ar sakinio) tekstą 1S esmės skiria ne tiek jo apimtis, kiek kitokia struktūra, 14 sąveika su kontekstu, jo kūrimo ir suvokimo ypatumai. Šiuo atžvilgiu tekstas yra unikalus ir vienintelis toks kalbos darinys (Halliday, Hasan 1991: 10). Į klausimą, kas daro tekstą tekstu, atsakoma įvairiai. Pirmiausia gramatiški sakiniai, bet vien jų nepakanka. Tarp sakinių turi būti ryšys. Jį turi jausti ir sugebėti interpretuoti skaitytojas. Sakinių tarpusavio ryšį padeda kurti ir nustatyti teksto rišlumo priemonės (fextforming devices), t.y. žodžiai ir frazės, kuriuos aptinkame sakiniuose. Bet ir tai dar ne viskas — be šių kalbinių dalykų tekstą rišlų daro nekalbiniai dalykai, t. y. nekalbinė kompetencija, susijusi su dalykine ir su teksto turiniu. Taigi pagal šią sampratą tekstas gali būti apibūdinamas kaip iš kelių sakinių susidedantis vientisas šnekos darinys (Nunan 1993: 4-5). Teunas van Dijkas (1998: 39) teigia, kad tik tos sakinių sekos, kurios turi tam tikrą makrostruktūrą, gali būti laikomos tekstu. Makrostruktūra čia suprantama kaip tekstą apimantis teminis ir propozicinis karkasas, siejantis kalbos elementus į teksto visumą. M. Halliday nurodo esminį teksto sąvokos neapibrėžtumą. Jam tekstas yra bet kas, kas turi prasmę tam tikroje situacijoje, tekstu jis laiko nuolatinę semantinę atranką (1978: 136-137). Taigi kontekstas, situacija yra vienas iš teksto kūrimo ir suvokimo garantų. Tekstas, žvelgiant socialiai, neatskiriamas nuo konteksto, etimologiškai suprantamo kaip drauge einantys tekstai, nors iš tiesų svarbūs ne tik jie, bet visas kalbinės ir nekalbinės situacijos kontekstas. Būtent kontekstas verčia į tekstą žvelgti dvejopai: kaip į produktą ir kaip į procesą, t. y. kaip į uždarą, autonomišką darinį arba darinį, lemiamą konteksto. Tekstas, kaip procesas, suprantamas dėl teksto interaktyvumo, jo teikiamos galimybės nustatyti reikšmes, labiausiai išryškėja dialoge. Tekstas gali būti suprantamas ir kaip tam tikras objektas, ir kaip konkrečios situacijos, aplinkos nulemtas vyksmas. Ir tekstas, ir kontekstas yra semiotiniai reiškiniai, tam tikri reikšmių perteikimo būdai, todėl tekstą galima apibrėžti pagal tai, kaip jis siejasi su situacijos kontekstu, kaip žmonės nuspėja teksto reikšmes pagal situacijos kontekstą. Manoma, kad tekstą ir kalbą apskritai formuoja jų funkcijos ir tikslai (Halliday, Hasan 1991: 11-12). Panašiai ir Tony Bexas į tekstą žvelgia tik per kontekstą. Anot jo, tekstai negali būti autonomiški ir nepriklausomi nuo konteksty, jie visada yra 15 nikacinės situacijos, kuriose jis atsiranda. Ir žanras, ir diskursas turi specifinę, socialiai nulemtą reikšmę, todėl tekstai yra dvejopai determinuoti: diskurso tipo ir konkretaus žanro apribojimų. Ir diskursai, ir žanrai kyla iš konkrečios visuomenės struktūros, įvairių joje vykstančių procesų, žanrai yra konvenciniai socialinių progų palydovai, per kuriuos ir vyksta socialinis gyvenimas. Diskursas lemia, kas yra sakoma, žanras — kaip tai atliekama, laikantis konteksto nulemtų formų. Nors abu — diskursas ir žanras — lemia teksto kalbinę raišką, tačiau jie yra skirtingi dalykai, pavyzdžiui, religinis diskursas gali būti įvairių žanrų, priklausomai nuo situacijos ir auditorijos, plg. kunigo pamokslą ir tikybos vadovėlį penktokams. Šie du tekstų reikšmės ir formos šaltiniai turi daug ką bendra. Pirma, abu jie yra socialinės ir kultūrinės prigimties, antra, atskiros socialinės institucijos, generuojancios tam tikrą diskursą, turi daugiau ar mažiau pastovius žanrų rinkinius. Kai kurie diskursai yra nesuderinami su tam tikrais žanrais (plg. Kress 1989: 20-29). Bet kuriuo atveju žanras yra siauresnės semantinės apimties terminas nei tekstas ar diskursas, nes šie yra apibūdinami savais žanrais, o ne atvirkščiai. Taigi žanro, panašiai kaip teksto ir diskurso, sąvoka išsiplėtė ir apima daugiau socialinio konteksto reiškinių nei anksčiau. Žanro supratimas šiuo atžvilgiu pakito labiausiai, nes žanras ėmė reikšti nebe vien tik meno kūrinių rūšines konvencijas, bet visos komunikacijos rūšis, nulemtas kiekvienai rūšiai būdingų bendravimo tikslų. Plačiai suprastas žanras įvardija tipinius socialinius veiksmus, kultūrinius ideologinius reiškinius. 3.2.5. Žanras ir teksto tipas Daugelis tyrinėtojų teksto tipo ir žanro santykį apibūdina labai panašiai. Jie teigia, kad tekstų skirtybės suvokiamos kaip skirtingų tekstų tipų ar diskursų požymiai. Pačių tekstų vidiniai skirtumai (pagal jy struktūrą ir turinį) vadinami tekstų ar diskursų tipais, o žanrai ar registrai suvokiami kaip išoriškai apibūdinamos tekstų klasės (Ostman, Virtanen 1995: 246-247). Taigi tekstų tipų ir žanrų skirtis sutampa su vidiniais ir išoriniais tekstų požymiais. Vidiniai požymiai yra kalbiniai (formalieji ar semantiniai), o išoriniai — komunikacinis 22 tikslas Ir tema. Tačiau tokio nuoseklaus požymių tipų skyrimo sunku laikytis, ir dažnai vidiniai Ir išoriniai požymiai eina drauge (Pilergaard, Frandsen 1996: 2-3). Pagal rašymo tikslus ar tekstų funkcijas tradiciškai skiriami retoriniai tekstų tipai. Jų kiekis ir Įvairovė priklauso nuo tikslų bendrumo. Dažniausiai skiriami 3-5 grynieji retoriniai tekstų tipai: aprašymas (description), pasakojimas (naration), aiškinimas (exposition) ir įtikinėjimas (argument). Kiti autoriai prie šių dar prideda skatinimą (hortatory type) Ir nurodymą (instruction). Lietuvių autorių darbuose prigijusi trinarė tekstų tipų klasifikacija: aprašymas, pasakojimas, samprotavimas ar protavimas (Koženiauskienė 1999: 155-178; Sirtautas, Grenda 1988: 185). Tekstų tipai nuo žanrų dar skiriasi tuo, kad dar nėra visuotinai pripažintos tekstų tipų klasifikacijos, todėl įvairių autorių nurodomus Įvairius tekstų tipus reikėtų laikyti tarpiniais, bet ne galutiniais. Žanrai, priešingai, yra pripažintos tekstų klasifikacijos tam tikroje kalbinėje bendruomenėje. Kita teksto tipo ir žanro skirtis — tekstų tipams dažnai pakanka teksto atskirų dalių, jo fragmentų, o žanras jau yra viso teksto ypatybė (Pilergaard, Frandsen 1996: 3). Žanrai ir tekstų tipai sąveikauja įvairiai, t. y. žanrai neatitinka tekstų tipų — vieno žanro tekstai gali susidėti iš įvairių tipų ir vieno tipo tekstas gali būti panaudotas įvairiuose žanruose, pavyzdžiui, pasakojimas — pasakose, žinutėse, dienoraščiuose, mokslinių eksperimentų aprašuose. Ir atvirkščiai, dienoraštis apima ne tik pasakojimą, bet ir kitus teksto tipus (Ostman, Virtanen 1995: 246-247; Lee 2001: 41; Vestergaard 2000: 151-175). 3.3. Teksto, žanro ir diskurso vartosena tekstyne Apžvelgus įvairių autorių pateiktas teksto ir diskurso apibrėžtis, galima pažiūrėti, kaip šie žodžiai vartojami kalboje, ir įsitikinti, kaip ir kokiu mastu teoriniai postulatai atsispindi realioje vartosenoje. Kitaip sakant, būtina pažiūrėti, ar terminai nėra apibrėžiami vienaip, o iš tikrųjų vartojami kitaip. Patikrinti, kaip vartojami šie žodžiai, geriausia tekstyne. Tačiau šiuo atveju susiduriama su tam tikromis metodologinėmis problemomis. Viena jų yra kilusi dėl skirtingų kalbų. 23 Nors tekstas ir diskursas ir yra tarptautiniai žodžiai, tačiau jų vartojimo ypatybės skirtingose kalbose gali skirtis, plg. tarptautinio žodžio apatija vartosenos analizę anglų ir lietuvių kalbose (Marcinkevičienė 2002: 81-93). Siu terminų apibrėžtys yra aptartos anglakalbių autorių darbuose, 0 vartosenos analizei naudojamas lietuvių kalbos tekstynas. Kita problema — terminų vartosenai tirti reikėtų specialaus teksto lingvistikos ir diskurso analizės veikalų tekstyno, kuriame tiriami žodžiai būtų vartojami kaip terminai. Lietuvių kalbos tekstynas yra bendro pobūdžio, todėl atskiriems autoriams priimtina Ir būdinga terminų vartosena Ir jais jvardijamy sąvokų samprata gali ne visada sutapti su paplitusia vartosena. Tačiau sudaryti specialų kalbotyros tekstyną lietuvių kalba nėra galimybių, nes minėtos kalbotyros šakos Lietuvoje yra visai naujos. Net ir susiduriant su šiomis problemomis, verta pasidomėti aptariamųjų žodžiu vartosena, tikintis, kad a) nuo kalbos priklausančios jų vartosenos skirtybės nėra labai ryškios, o b) net ir iš bendro pobūdžio tekstyno gali išryškėti tam tikri terminų vartosenos ypatumai. Patyrinėjus tekstyną pirmiausia į akis krinta nevienodas jų vartojimo dažnumas. Tekstas vartojamas kur kas dažniau ir jvairesniuose kontekstuose, vienaskaita — 14412, o daugiskaita — 10902 kartus, diskursas — 1467 ir 238 kartus. Be to, diskurso vartosena ribojasi specialiais filosofiniais, literatūrologiniais, kultūrologiniais tekstais, iš kurių išryškėja lietuviškoji diskurso samprata. Plačiąja prasme diskursas suprantamas kaip kalba ar kalbėjimas su tam tikrais ypatumais arba kalbėsena (pvz.: visuomenės institucijas siejantis diskursas, šiandienos diskursai prisodrinti argumentų, institucijos ir diskursai, reikštis įvairiuose diskursuose, primesto marksistinio filosofinio diskurso rėmuose), apimanti atskirų autorių tekstus, jų visumą (pvz.: Hegelio diskursai apie religiją, lemia Nykos diskurso retoriką, autorius supynė įtaigų retorinį diskursą, galime įžvelgti du Beauvoir diskurso šaltinius). Siauraja prasme vartojamas diskursas žymi atskirų socialinės veiklos ar mokslo šakų sritis (socialinis, mokslinis, politinis, filosofinis, šiuolaikinis socialinis diskursas, meno specialistų diskursas, kanceliarinių diskursų kalba, neoromantinio diskurso kritikos raida) arba tam tikrų ypatybių turinčią žodinę komunikaciją (dekonstruktyvus, inte24 lektualus, kritinis, moralės, erotinis, oficialus, totalitarinis, tarpdisciplininis, ideologinis, šiandieninis mokslinis diskursas, tarp spekuliatyvaus ir poetinio diskurso, postmodernaus diskurso taisyklės neleidžia Y. Iš kai kurių kontekstų ryškėja viešas, diskusinis diskurso pobūdis (plg.: aštuonerius metus nėra buvę rimto diskurso apie naująją muziką, pastarojo diskurso ryškus pavyzdys — diskusija, pasirodė bejėgė kontroliuoti visus diskurso įvykius, lietuviškąjį „viešąjį intelektualinį diskursą“, viešajame diskurse aptinkame tik cinišką (o kartais naivią) vyro arogancijos išraišką), taip pat sinoniminės diskurso ir teksto vartojimo galimybės, t. y. tokie kontekstai, kuriuose diskursas be didesnių reiksmės pokyčių gali būti pakeistas tekstu (šis diskursas kalba apie tikrovę, nuo frazės — prie diskurso: prie poemos, filosofinio esė, taigi pamėginsiu savo diskursą disciplinuoti, metaforizacija persmelkia kiekvieną diskursą: kasdienės, mokslo, poezijos, filosofijos ir kt.). Kitaip sakant, diskurso vartosena bendrojo pobūdžio tekstyne patvirtina nurodytas jo reikšmes: a) vartojamos kalbos, bet kokio žodinio teksto, b) tam tikros kalbos srities, c) interaktyvaus, diskusinio bendravimo. Kiek kitokia padėtis yra teksto atveju. Jo vartosena, jei spręsime iš dažniausių pastoviųjų žodžių junginių, yra tolygesnė. Dažniausi epitetai žymi žodinį, ypač raštišką teksto pavidalą (žodinis, parašytas, skaitomas tekstas), kalbą, kuria jis parašytas (lietuviškas, originalo tekstas, tekstas anglų, rusų kalba), zanra, pobūdį ar konkretų kūrinį (dainos, knygos, nutarimo, pareiškimo, priesaikos, skelbimo, savo kalbos tekstas; liturginiai, senieji, dalykiniai, religiniai, grožiniai, meniniai, Biblijos tekstai). Kitos dažnos frazės: teksto analizė ir interpretacija, teksto struktūra, tekste nurodoma, ir toliau kaip tekste, tekste vietoje žodžių. Taigi netermininė teksto vartosena nepaliudija kai kurių teksto sampratos elementų, kuriuos jai priskiria teoretikai, pavyzdžiui, to, kad tekstas gali būti sakytinis ar net nežodinis. Realioje lietuviškojoje vartosenoje vyrauja tradicinė užrašyto teksto samprata. Panašiai ir žanras, nors Ir apibrėžiamas gana plačiai, tačiau tekstyne dažniausiai vartojamas įprastine reikšme, t. y. tam tikroms meno kūrinių klasėms apibūdinti. Dažniausi pastovieji žodžių junginiai: /iteratitros, operetės, romano, poezijos, prozos žanras; žanras ir stilius, tekstas ir žanras, žanro kūrinys, rūšies ar žanro, temos ir žanro, įvairaus 25 žanro ir tūrinio, įvairių, Skirtingų žanrų. Kiti vartojimo pavyzdžiai rodo, kad žanras vartojamas įvardyti a) meno kūriniams, dažniausiai tekstams ir b) žiniasklaidos žanrams ar šiaip renginiams: a) siūlomi koeficientai pagal knygų žanrus: knygos vaikams ir jaunimui; naudotis įvairaus stiliaus, tipo, žanro teksty pavyzdžiais; tai pirmas pamokslų žanro kalvinistų leidinys lietuvių kalba; tai bus visai naujas žanras Lietuvoje — absurdo opera; lengvo žanro, popsų nemėgstu; tam tikro žanro proginės šventinio pobūdžio kalbos; leidžiasi į magiškojo realizmo žanrą; b) pats laidos žanras reikalauja; nepopuliariausias žanras — publicistika ir eseistika; tai lemia šių renginių žanras, pobūdis; nesibodi publicistikos žanro, rašo esė; išbandyti ir naujus televizijos žanrus. Kaip matyti iš pavyzdžių, žanras dažnai vartojamas neapibrėžtai ir sinonimiškai stiliui (publicistikos žanras), literatūros srovei (realizmo žanras), be to, sakytinės kalbos kūriniams pavadinti. Dažnas žanro vartojimas drauge su kitais rūšį žyminčiais daiktavardziais (tipai, rūšys, stiliai), nenurodant smulkesnių kiekvienos rūšies padalų, taip pat žymi platesnę nei vien tik meno kūrinio žanro reikšmę. Taigi reali šio daiktavardžio vartosena yra labiausiai iš visų keturių analizuojamų terminų nutolusi nuo tradicinės, žodynuose ir žinynuose pateikiamos reikšmės Ir priartėjusi prie plačios teoretikų žanro apibrėžties. Beje, žanras tekstyne vartojamas kur kas rečiau nei tekstas, bet dažniau nei diskursas: vienaskaita jis pavartotas 2041 kartą, o daugiskaita perpus mažiau — 1027 kartus. Termino teksto tipas tekstyne neaptikta. 4. Išvados 1. Darbe apžvelgtos kai kurių kalbos sistemą pavadinančių terminų poros Ir jas apibendrinantys terminai: a)kalbos tipai: bendrinė, arba literatūrinė, kalba ir tarmės, arba dialektai (geografiniai ir socialiniai ar profesiniai); b)bkalbos atmainos: kalba ir šneka, arba kalbėjimas, sakytinė ir rašytinė, arba knyginė, kalba, sakomoji ir rašomoji kalba, gyvoji ir raštų kalba; c)kalbos rūšys pagal jos vartojimo sritis: meninė ir nemeninė kalba, kuria sudaro buitinė iv dalykinė, o pastarają — mokslinė ir administracinė kalba; specialioji (specialybės, dalykinė kalba, kalbos domenas, arba sritis) ir bendroji, bendrojo pobūdžio kalba; viešoji ir privačioji kalba; d)funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis, meninis. 2. Palyginus šių kalbotyros terminų apibrėžtis įvairiuose šaltiniuose paaiškėjo kai kurios problemos. Neaišku, kokiu apibendrinamuoju žodžiu — atmaina, tipu ar rūšimi — vadinti visą funkcinę ir struktūrinę kalbos įvairovę žyminčius žodžius. Be to, reikėtų tiksliau, remiantis šio termino vartojimo tendencijomis, apibrėžti kalbos tipą, įvardyti specialiajai, specialybės, dalykinei kalbai ar kalbos domenui, arba sričiai, priešinamą bendrojo pobūdžio kalbą, bendrąją ar paprastąją kalbą; galbūt įteisinti skolinį registras, nusakantiį įvairias viešosios ir privačiosios kalbos pakopas. 3. Išsamiau aptartos su svarbiausiu komunikaciniu kalbos vienetu — tekstu susijusios terminų poros: e) tekstas ir diskursas; f) teksto tipas ir žanras. Jos analizuotos remiantis trimis šaltiniais: šių terminų apibrėžtimis bendrojo pobūdžio ir specialiuose filologiniuose informaciniuose leidiniuose — žodynuose, žinynuose. enciklopedijose, šiais terminais įvardijamų sąvokų apibūdinimais teksto lingvistikos, diskurso analizės ir komunikacijos teorijos darbuose, taip pat šių žodžių vartosena bendrojo pobūdžio tekstyne. 4. Išaiškėjo, Jog tekstą ir žanrą reikia apibrėžti plačiau, kad šių terminų apibrėžtys atitiktų ne tik jais įvardijamų dalykų teorinę sampratą, bet ir pakitusią realią vartoseną kalboje. Diskursą ir teksto tipą derėtų apibrėžti remiantis naujausiais teksto lingvistikos ir diskurso analizės veikalais ir įtraukti į kalbotyros terminus. 5. Šiuo straipsniu siekta sistemiškai aptarti kai kurių kalbotyros terminų problemas, tikintis diskusijos ir pasiūlymų svarstomaisiais klausimais. 27 LITERATŪRA Beaugrande de R. 1981: Introduction to text linguistics. New York-Amsterdam. Bex T. 1996: Variety of written English: texts in society: societies in text, London and New York. DLKZ 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. Fairclough N. 1992: Discourse and Social Change, Cambridge. Freedman A. 19944: Locating Genre Studies: Antecedents and Prospects. — Genre and the New Rhetoric. Ed. by A. Freedman and P. Medway. London, 3-20. Freedman A. 1994b: Anyone for Tennis? — Genre and the New Rhetoric. Ed. by A. Freedman and P. Medway, London, 43-66. Garret P., Bell A. 1998: Media Discourse: A Critical Overview. — Approaches to Media Discourse. Ed. by A. Bell and P. Garret, Malden, USA and Oxford, UK, 2-20. Halliday M. A. K. 1978: Language as Social Semiotic, London. Halliday M.A. K.. Hasan R. 1991: Language, Context, and Text Aspects of Language in a Social-semiotic Perspective, Oxford. Halliday M. A. K. ir kt. 1964: Halliday M. A. K., Macintosh A. Strcvens D. D. The Linguistic Sciences and Language Teaching, London. Hawthorn J. 1998: Moderniosios literatūros teorijos žinynas, Vilnius. Joos M. 1961: The Five Clocks, Bloomington. Koženiauskienė R. 1999: Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius. Kress G. 1989: Linguistic Processes in Sociocultural Practike, Oxford. KTZ 1990: Gaivenis K., Keinys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas. Leckie-Tarry H. 1993: The specification of a text: register, genre and language teaching. — Register Analvsis: Theory and Practice. Ed. by M. Ghadessy, London and New York. 26-42. Lee D. YW 2001: Genres, Registers, Text Types, Domains, and Styles: Claryfying the Concepts and Navigating a Path Through the BNC Jungle. — Language Learning and Technology 5/3, 37-72. LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija Vilnius. LLE 2001: Lietuvių literatūros enciklopedija „Vilnius. Marcinkevičienė R. 2002: Palyginamieji tekstynai — šaltinis tarptautinių žodžių vartosenai tirti. — Kalbotyra 51 (3), 81-93. Marcinkevičienė R. 2004: Spaudos žanrų tipologija (Vakarietiškoji patirtis). — Darbai ir dienos 38, 191-234. Miller C. R.1994a: Genre as a Social Action. — Genre and the New Rhetoric. Ed. by A. Freedman and P. Medway, London, 23-42. Miller C. R.1994b: Rhetorical Community: The Cultural Basis of Genre. — Genre and the New Rhetoric. Ed. by A. Freedman and P. Medway, London, 67-78. Naucktunaite Z. 2000: Ishalbos mokymas, Kaunas. Nauckinaite Z. 2003: Loginiai ir lingvistiniai sakytinės ir rašytinės kalbos skirtumai. — Žmogus ir žodis 1/5, 78-83. Nunan D. 1993: Introducing Discourse Analysis, London. 28 Ostman J.-O., Virtanen T. 1995: Discourse Analysis. — Handbook of Pragmatics (Manual). Ed. by J. Vershuceren, J.-O. Ostman, J. Blommaert, Ch. Bulcaen, Amsterdam / Philadelphia. 239-253. Palronis J, 1985: Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius. Pilergaard M., Frandsen E 1996: Text Type. — Handbook of Pragmatics (Manual). Ed. by J. Vershueren, J.-O. Ostman, J. Blommacrt, Ch. Bulcaen, Amsterdam / Philadelphia, 1-13. PMLS 2000: Pagrindinės moderniosios literatūrologijos savokos, Vilnius. Sirtautas V., Grenda Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius. Stitlar G. 1998: Analyzing Evervday Texts. Discourse, Rhetoric, and Social Perspectives, London, Stubbs M. 1993: British Traditions in Analysis. From Firth to Sinclair. — Text and technology. In Honour of John Sinclair Ed. by M. Baker, G. Francis and E. Tognini-Bonelli, Amsterdam/Philadelphia, 1-33. Stubbs M. 2001: Words and Phrases. Corpus Studies of Lexical Semantics, Malden, USA and Oxford, UK. Titscher S. irkt. 2000: Titscher S, Mever M. Wodak R,, Vetter E. Methods of Text and Discourse Analysis, London. Tolson A. 1996: Mediations. Text and Discourse in Media Studies, London. TŽŽ 2001a: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius. TŽŽ 2001b: Tarptautiniy žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius. Vaicekauskienė L. 2004: Naujųjų lietuvių kalbos svetimžodžių norminimo teorija ir praktika. Daktaro disertacija, Vilnius. van Dijk T. A. 1998: Opinion and Ideologices in the Press. — Approaches to Media Discourse. Ed. by A. Bell and P. Garret, Malden, USA and Oxford, UK, 23-63. van Dijk T. A. 2001: Discourse, Ideology and Context. — Folia Linguistica 35 / 1-2, Berlin, 11-40. Vestergaard T 2000: From Genre to Sentence: the Leading Article and its Linguistic Realization. — English Media Texts — Past and Present. Language and textual structure. Ed. by F. Ungerer, Amsterdam / Philadelphia, 151-175. Widdowson H. 1995: Discourse Analysis. A Critical View. — Language and Literature 4.3. Vladarskienc R. 2000: Apic funkcinius stilius ir registrus. — Acta Linguistica Lithuanica 42, 132-140. Zuperka K. 1983: Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius. Zupcrka K. 1997: Stilistika, Šiauliai. SOME PROBLEMS OF language AND text RELATED TERMS Summary The paper deals with two groups of Lithuanian linguistic terms. One group consists of the terms referring to different types and sorts of language as a system, e.g. 29 literary, standard language, language and speech, written and spoken, public and private language, functional styles, etc. Another group comprises the names of the communicative units of language, i.c. feat, discourse, text type, and genre. The first group is merely overviewed pointing out the need to have more consistent generic names, and some equivalents for widely spread linguistic terms in English. such as language for general purpose vs language for specific purpose, and registre. The second group of terms is analysed using three different sources: dictionaries and encyclopedias, theoretical papers, and the Corpus of Contemporary Lithuanian Language. Analysis of different sources revealed the discrepancy between the theoretical approaches to the notions mentioned above, definitions of the terms in general and specific dictionaries and their usage in the general corpus. It was suggested to widen the definition of the terms text and genre in order to make them compatible with the most recent theoretical approaches as well as everyday usage. The other two terms discourse and text type were suggested to be included in the list of linguistic terms and defined. Rūta MARCINKEVICIENE Gauta 2004-09-09 Vytauto Didžiojo universitetas Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas E. paštas ruta(a:fc.vdu.lt 30