С. Д. Шелов. Термин. Терминологичность. Терминологические определения

C. JĮ, Wenos. TEPMUH. TEPMHHOJIOTHAHOCTb. TEPMHHOJIOTHAECKHE OITPEJEJIEHHN A! Gunonornueckuit paxynsrer Caukr-IleTepOyprekoro rocy1apcTBEHHOTO YHUBCPCUTETA Cankr-IletepOypr, 2003, 280 c. Rusijos mokslo terminologijos tyrimo komiteto narys Sergiejus Selovas — seniai ir puikiai pažįstamas terminologijos specialistų. Atsinaujinusiomis jėgomis rusų terminologija mokslinės patirties semiasi ir iš užsienio, nepamindama po kojomis savų terminologijos pagrindų kūrėjų principų. Tokios idėjos regimos ir naujausioje S. Šelovo monografijoje Terminas. Terminiškumas. Terminų apibrėžtys. Kaip nurodoma knygos Įvade, šis filologinis tyrimas — tai nauja, 1998 m. išleistos monografijos iš esmės perdirbta ir dviem skyriais papildyta, versija. Šiame darbe autorius pristato naują požiūrį į terminą ir terminiškumą. Naujai atsakoma į svarbius klausimus: kas yra terminas, termino apibrėžtis, kokie terminų apibrėžčių tipai ir reikalavimai, terminų sąvokinė struktūra, užfiksuota apibréztimis. Visi terminologai pritartų S. Šelovo nuomonei, kad terminai yra įdomiausia ir gana plati šiuolaikinių kalbų leksikos dalis. Termino lingvistinė problematika, jo istorija pateikiama tokių tyrėjų kaip A. Chajutinas, V. Danilenko, V. Leičikas, V. Nikiforovas, A. Superanskaja ir kt. Teoriniai klausimai neišvengiamai siejasi su terminologijos tvarkyba ir standartizacija (D. Lottė, I. Volkova). Esama darbų, kuriuose terminas, kaip mokslo teorijos vienetas, tiriamas mokslotyros arba filosofiniu aspektu (E. Mamčuras, E. Mulčenko, V. Nalimovas). Logine kryptimi eina P. Achinsteinas, V. Karpovičius. Kalbotyros literatūroje be galo įvairuoja paties fermino sąvokos apibrėžtis. Tačiau pagrindiniai reikalavimai terminams, kaip ypatingiems žodžiams ir žodžių junginiams, yra nusistovėję daugelio kraštų terminologijoje ir yra įvardijami: termino sąvokinės semantikos tikslumas, termino vienareikšmiškumas, stilistinis neutralumas ir ekspresijos vengimas, nominatyviškumas (vardininkiškumas), termino sistemiškumas. Vieni svarbiausių terminų reikalavimų lietuvių terminologijos teorijoje — taisyklingumas (Gaivenis 2002: 36), vienareikšmiškumas (Keinys 1980: 28). Lingvistinėje literatūroje plačiai kalbama apie termino sistemiškumą. Didelė dalis tyrinėtojų pripažįsta ji termino požymiu ' Sergiejus Šelovas. Terminas. Terminiškumas. Terminų apibrėžtys, Sankt Peterburgas: Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Filologijos fakultetas, 2003, 280 p. 160 (A. Chajutinas, B. Gorodeckis ir V. Raskinas ir kt.). Bet, anot S. Šelovo, konkrečias sistemiškumo apraiškas sunku vadinti patikimai nustatytomis, Daroma gana kategoriška išvada dėl keturių pirmųjų termino ypatybių (vienareikšmiškumas, tikslumas, jausmingumo ir ekspresyvumo nebuvimas, nominatyviškumas) — jos esą negali vadintis tokiomis, pagal kurias terminai charakterizuojami kaip specialūs žodžiai ir išskiriami iš bendrosios kalbos leksikos (p. 22). Sistemiškumas pabrė- | žiamas jau kaip svarbiausias termino požymis, formuojantis žodį ar žodžių junginį būtent kaip terminą. Kategoriškesnes mintis reiškia B. Gorodeckis ir V. Raskinas: terminas, paimtas atskirai, yra fikcija. Jis egzistuoja tik terminų sistemoje. Kiti autoriai pabrėžia darybinį sistemiškumą (R. Budagovas), pasak trečių, tai terminų visuma, kurioje terminai tarpusavy susiję sąvokiniame, leksikos-semantikos, žodžių darybos ir gramatikos lygmenyse, turinti ryšių su tam tikra mokslo sritimi, problema, tema, mokykla ir pan. (F. Berezinas, B. Golovinas). S. Šelovas visų pirma pabrėžia termino sąsają su sąvoka ir jo sąvokinės semantikos tikslumą. Pagrindinis termino bruožas, pasak S. Šelovo, yra galimybė išreikšti sąvoką. Principinis klausimas — kaip atriboti specialią sąvoką nuo nespecialios. Žodžiai žemė, lubos, tėvas taip pat išreiškia sąvoką, o kuo jie skirsis nuo terminų? Pasak autoriaus, šį skirtumą parodo apibrėžtis, kuri atitinka logikos ir lingvistikos reikalavimus. Pastaruosius S. Šelovas aptaria atskirame (IV) skyriuje. Remdamasis įvairiomis nuomonėmis, S. Šelovas pateikia dvejopą požiūrį į žodžio reikšmę — leksikologinį ir terminologinį. Antruoju atveju termino reikšmė ir yra jo sąvoka. Autorius pagal terminų kalbinius reikalavimus išskiria dvi artimai susijusias charakteristikas. Tai termino vienareikšmiškumas ir jo semantinis, sąvokinis griežtumas arba tikslumas. Supriešinamos kategorijos tikslumas ir netikslumas. Tikslumo klausimas užeina už terminologijos problematikos ribų. Matematikoje tikslumas yra privalomas, nes čia negali būti „beveik trikampis“ ir panašių įvardijimų. D. Lottė dažnai aptaria terminų netikslumą — situaciją, kai terminas klaidingai orientuoja į vieną ar kitą daiktą, reiškinį. Monografijos autorius duoda taiklių semantinio terminų turinio tikslumo ir netikslumo pavyzdžių: vaikas, paauglys, jaunuolis, vidutinio amžiaus žmogus, pagyvenęs žmogus, nusenęs žmogus; žemas ūgis, nedidelis ūgis, vidutinis ūgis, aukštas ūgis. Nėra bendros nuomonės dėl termino galimo ar negalimo jausmingumo momento. S. Šelovas pateikia A. Reformatskio nuomonę, kad reikia atriboti netermininio lauko terminus (pvz., meninio stiliaus tekstuose), t. y. terminus, patyrusius reikšmės perkėlimą ar stilistinę konotaciją. 161 Nuomonės išsiskiria ir dėl termino nominatyviškumo. G. Vinokuras, A. Reformatskis pripažįsta tik daiktavardinius terminus, o V. Danilenko į terminologiją linkusi įsileisti ne tik būdvardžius, bet ir prieveiksmius, taip pat veiksmažodžius. S. Šelovas sutinka, kad terminas gali būti nebūtinai daiktavardis. Smulkiau į šią temą nesigilinama, autorius analizuojamai medžiagai pasirenka tik daiktavardinius terminus arba terminus, kurių pagrindinis dėmuo yra daiktavardis. I skyrius — Terminų apibrėžtys: rūšys ir esmė. S. Šelovas ne veltui cituoja R. Descartes'o žodžius: ,,Apibrézkite žodžių reikšmes ir išvaduosite pasaulį nuo pusės suklydimų“. Apibrėžties buvimas kai kuriems tyrinėtojams yra būtinas termino atpažinimo ženklas. J. Kruopas 1972 m. straipsnelyje Daugiau dėmesio terminologijai rašė: „Dabar mums yra iškilęs uždavinys pereiti nuo terminų inventorizacijos prie terminų sistemų sudarymo, prie terminų definicijų, rengiant plačios apimties, sisteminius, aiškinamuosius terminų žodynus“ (Kruopas 1998: 528). Termino turinio, fiksuoto apibrėžtimi, tyrinėjimas darosi svarbiausias tiriant visus pamatinius terminologijos teorijos klausimus — termino semantiką, terminų sąvokų struktūrą, terminų sistemą, terminų motyvaciją ir pan. (p. 32). Apibrėžtis nėra vienintelis būdas specialaus leksinio vieneto reikšmei fiksuoti. Reikšmės aiškinimas galimas ir aprašomuoju, chrakteristikos, lyginimo ir pan. būdu. Tačiau apibrėžties privalumas yra logikos ir lingvistikos reikalavimų vykdymas. S. Šelovas visiškai sutinka su nuomone, kad aiškinamajame terminų žodyne fiksuojamos daikto požymių visumos pakanka, kad galima būtų jį išskirti iš kitų daiktų, o kiti požymiai jau yra enciklopedinės žinios apie tą daiktą. Apibrėžties uždavinys yra ne patvirtinti ir ne aprašyti, bet tik nustatyti, apibrėžti objektą ir atskirti jį nuo kitų (p. 33). Toliau autorius imasi terminų apibrėžčių tipologijos. Supažindinama su apibrėžties funkcija, struktūra, apibrėžčių klasifikacija. Be loginės problematikos, apibrėžtys turi ir lingvistinių (morfologijos, sintaksės, darybos, semantikos) charakteristikų, taip pat reikalingą leksikografinę techniką. S. Šelovo knygoje orientuojamasi į tą apibrėžčių nomenklatūrą, kuri yra logikoje. 1. Klasifikacinės apibrėžtys (ponoBHIOBbIE HJIH KJIaCHOKIOKHpYPONIHE OTIpeenenus, p. 37). Apibrėžtyje skiriama gimininė sąvoka ir jos rūšinis požymis, kuris leidžia atriboti atitinkamą rising sąvoką ir paskelbti ja apibrėžiamo termino reikšme. Šio tipo apibrėžčių, kurių istorija prasideda nuo Platono ir Aristotelio, randama visuose aiškinamuosiuose terminų žodynuose. Klasifikacinės apibrėžtys skirstomos 1 partityvines (nenurodomas gimininės sąvokos klasifikacijos lygmuo) ir totatyvines (formuoja sąvoką iš rūšinių ar partityviniy atstovų pagal vieną ar kitą požymį). 162 2. Išvardijamosios apibrėžtys (niepeduciauTenbHbIe Oripezejienua, p. 45). Pats pavadinimas sako, kad šiuo atveju sąvokinis termino turinys fiksuojamas jam atstovaujančių elementų išvardijimu. Pavyzdžiui, pagrindinės sakinio dalys — „veiksnys ir tarinys“. 3, Visiškai kitokio pobūdžio yra kontekstinės apibrėžtys (kxoHTeKCTyanbLHBIe oripejejeHHa, p. 51). Būtent jos apibūdinamos kaip tikslus visų kontekstų, nurodančių apibrėžiamo termino reikšmę, išvardijimas, pvz.: Stilistika tiria tas kalbines formas, kurias aprašo gramatika ir leksikografija. Tokios apibrėžties teksto ribos — pradžia ir pabaiga — labai apibrėžtos: kuo ilgesnis kontekstas, reikalingas atitinkamo apibrėžiamo vieneto sąvokos turinio tapatybei, tuo didesnį šio vieneto terminiškumą reikia atskleisti. Todėl tokios svarbios yra tikslios kontekstinės apibrėžties ribos ir ilgis. Neaksiominės kontekstinės apibrėžtys randamos, pasak S. Šelovo, citatų tipo žodynuose, k. a. Prahos mokyklos atstovo J. Vacheko Jluneeucmuueckuū cnosapv Ilpanacckot wmxonot (Prahos mokyklos kalbotyros žodynas, 1964), E. Hampo Crnosape amepuranckoti iuneeucmuueckoti mepmunonozuu (Amerikiečių kalbotyros terminų žodynas, 1964) ir kt. 4. Operacinės apibrėžtys (onepanvoHanbHbie onpeaencHus, p. 62). Šio tipo apibrėžtys skiriasi nuo paminėtų tuo, kad jomis realizuojamos ir kai kurios nekalbinės procedūros. Operacinės apibrėžtys visada susijusios su tam tikru imperatyvu, nukreiptu į žmogų, kuris suvokia apibrėžties tekstą tam, kad galėtų sukurti, sudaryti objektą — padaryk taip, stebėk taip! Joje atsispindi operacinė veikla, todėl tokios apibrėžtys būdingos fizikos ir matematikos mokslams, pvz., rūgštinis-bazinis indikatorius — „organinis junginys, kuris keičia spalvą tam tikrame pH intervale“ (ChŽ 1997), 5. Monomorfinės ir polimorfinės apibrėžtys (MoKoMopObunbie H nojimMopObHbIe onpejejienus, p. 67). Tai apibendrinamasis poskyris, kuriame visų tipų apibrėžtys suskirstomos į dvi grupes. Monomorfinių apibrėžčių ypatybė yra apibrėžiamo termino griežtai nusakytas turinys, be tarpinių perėjimų, be būdingų bruožų, kokybės ir santykių laipsniavimo. Tokio tipo apibrėžtys nepripažįsta objektų, nusakančių „beveik, daugiau ar mažiau“, pvz.: vienanaris sakinys — „vientisinis sakinys, teturintis vieną pagrindinę sakinio dalį“ (KTŽ 1990). Polimorfinės apibrėžtys, atvirkščiai, leidžia laisviau interpretuoti sąvokos semantiką, pvz.: asociacija — „sąmonės procesų ryšiai, kai vienų vaizdinių, sąvokų, idėjų ar emocijų kilimas sukelia kitus panašius, gretutinius ir kontrastinius vaizdinius, sąvokas ir kt.“ (PT 1993). Reguliarus polimorfizmo būdas išreiškiamas zodeliais „ir taip toliau“, „ir panašiai“ — tokias apibrėžtis galima lengvai 163 interpretuoti. Jos yra nepakankamai tikslios, todėl, kaip ir sinonimiškumas ir daugiareikšmiškumas, nerekomenduojamos norminėje terminografijoje. Tačiau polimorfizmo reiškinio vaidmuo ne visada yra neigiamas (p. 85), tokių terminų išbraukti iš terminijos sudėties neįmanoma. II skyrius — Terminų apibrėžtys ir sąvokinė terminijos struktūra: sąvokų klasifikacinės hierarchijos analizė. Įvedamos naujos apibrėžčių klasės, vadinamos bendrosiomis apibrėžtimis (p. 128), kurios neturi rūšinio požymio, o visą | apibrėžties tekstą sudaro gimininis fragmentas, ir nespecifinémis apibrėžtimis, kurios rūšinio skirtumo, artimiausio apibrėžiamai sąvokai, nefiksuoja (p. 131). Ir tik paskui pristatoma galutinė terminų apibrėžčių klasifikacija (6 tipai). III skyrius — Apibrėžtis ir terminų motyvacija. Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje D. Lottė rašė, kad termino reikšmė, fiksuota jo apibrėžtyje, turi būti suderinta su termino kalbine struktūra. V. Danilenko pabrėžia svarbą gvildenti kalbinę termino struktūrą ir jo apibrėžtį kaip visumą, atkreipiant dėmesį į jų gramatinę, darybinę ir kitokią darną. Šiame darbe sinchroniškai stengtasi pagrįsti sąryšį tarp termino struktūros ir jį apibrėžiančios raiškos, taip pat išaiškinti, kokiomis sąlygomis toks ryšys yra tik fakultatyvus, o kokiomis — būtinas. IV skyrius — Terminų apibrėžimo logiškumas ir lingvistiškumas. Terminiškumo laipsnis. Šiame skyriuje autorius analizuoja loginių ir lingvistinių reikalavimų įvykdomumą terminografijoje. Didžiausias dėmesys skiriamas tiems žodynams, kuriose šie reikalavimai turėtų būti vykdomi pirmiausia — norminiuose terminų žodynuose. Išvardijami septyni loginiai termino apibrėžties reikalavimai: 1) būtinas apibrėžties proporcingumas (copa3MepHOCTL) — apibrėžiamojo ir apibrėžiančiojo apimties vienodumas; 2) būtinumas apibrėžtyje vartoti artimiausią giminę ir rūšies skirtumą (per genus proximum et differenciam specificam); 3) būtinas rūšinio skirtumo specifiškumas; 4) apibrėžčių sistemoje neleistinas ydingasis ratas (circulus vitiosus); 5) logiškai prieštaringų apibrėžčių neleistinumas; 6) būtinas apibrėžčių aiškumas ir tikslumas; 7) neleistinos neigiamos apibrėžtys. Iš visų taisyklių bendriausias yra šeštasis reikalavimas — visos sistemos aiškumas ir tikslumas. Toliau primenamos senos terminologijos tiesos: 1) visų leksinių vienetų, vartojamų apibrėžtyje, vienareikšmiškumo reikalavimas; 2) kalbinis sistemiškumas, t. y. prasmės dalys turi būti išreiškiamos vienatipėmis kalbinėmis konstrukcijomis. Baigiamajame žodyje S. Šelovo žvilgsnis krypsta ir į rytdieną: tikimasi, kad ateity išsiplės terminologijos ryšiai ne tik su tradicinėmis tyrinėjimų kryptimis, bet ir su naujausiomis kalbos studijų kryptimis — su hermeneutika, kognityvine lingvistika, kompiuterine lingvistika ir kt. 164 Knygos priedas — terminų apibrėžčių charakteristika ir klasifikacinių sąvokų hierarchijos analizė. Čia įtraukiamas terminų sąrašas, terminas ir jo apibrėžties formuluotė, gimininio fragmento formuluotė, apibrėžties tipas, taip pat svarbi dalis — pastabos, susijusios su analizės procedūra ir apibrėžčių sistemos netikslumais. S. Šelovas — semasiologinės terminologijos krypties atstovas. Kaip matyti iš literatūros sąrašo (joje daugiausia, aštuoniolika, pozicijų užima profesoriaus straipsniai), paties S. Šelovo daug rašyta apie terminų apibrėžtis loginiu ir kalbiniu atžvilgiu. Iki šiol remdavęsi T. Kandelaki, D. Lottės, A. Superanskajos ir kt. žymių Rusijos mokslo žmonių darbais, dabar galėsime mokytis ir iš profesoriaus S. Selovo terminologijos vadovo. Terminų apibrėžimo aktualumas lietuvių terminologijoje yra senas, bet mažai realizuotas dalykas. LITERATŪRA ChZ 1997: Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Vilnius. Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius. Kruopas J. 1998: Rinktiniai raštai, Vilnius. KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas. PT 1993: Pedagogikos terminai, Kaunas. Solvita LABANAUSKIENĖ Gauta 2005-11-02 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas solvital @one.lt 165