Terminologijos istorijos ir dabarties problemos

RECENZIJOS, APŽVALGOS, INFORMACIJA, BIBLIOGRAFIJA TERMINOLOGIJOS ISTORIJOS IR DABARTIES PROBLEMOS Kazimierui Gaiveniui atminti Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004, 380 p. Storoji terminologijos knyga pasitinka rimtu, bet ir nuotaikingu, nenuobodžiu apdaru (dailininkas Alfonsas Žvilius), tvarkingu maketu (Neda Marcinkienė ir Audronė Stanislovaitienė) — mokslinės literatūros leidyboje Lietuvių kalbos instituto leidykla skiriasi savitu veidu: jame žymu humanitarinė dvasia. Tos dvasios atšvaitai mirguliuoja ir po apdaru, labiausiai I — tarsi sendinto popieriaus — dalyje Kazimieras Gaivenis — žmogus ir mokslininkas (13-82). Pagrindą jai davė kalbininko terminologo (1934—2003) 70-mečio minėjimas. Dalis in memoriam pradedama kalbininkės Jolantos Gaivenytės-Butler atsiminimais iš Tėvo pasakojimų ir užrašų — apie gimtinę Stūčių kaimelyje šiaurinėje Tauragno pakrantėje, šeimos istoriją, vaikystę, mokyklos laikus. Jie papildyti tėviškės namo, tėvų, mažyčio Kaziuko su dar mažesne sesute, šaunaus septintoko nuotraukomis. Toliau pagal chronologijos, deja, nepaisančią abėcėlę pramaišiui eina ir moksladraugių, ir bendradarbių atsiminimai, o pabaigoje — vieno bendraklasio dienoraščio (1953) ir K. Gaivenio laiškų jam (1954—1959) ištraukos. Bendradarbių ir terminologijos bendražygių rašiniai gana įvairūs — čia ir beveik straipsnis su veiklos apibendrinimais ir portreto bruožais, ir beveik oficiali bendradarbiavimo ataskaita, sureikšminta gilia vaga baruose (26), ryškiu indėliu (32), šviesos spinduliais (32) ir panašiais štampais, ir supratingai pateikti bendro terminologijos darbo faktai (kartais jau ir primiršti, netikėtai atgyjantys), ir gražus jaunatviškas žavėjimasis vyresniu, vadovu, jo atsidavimu mokslui, mokslininko kuklumu, žmoniškumu. Recenzentui, prašytam tik pakalbėti, paskui buvo netikėta, kad iš sakytų atsiminimų ir įspūdžių įrašo reikėtų parengti tekstą — kalbėti buvau pasirengęs, suknyginti pasirodė neįmanoma, bet redaguotų atsiminimų mėgėjų atsiprašau... K. Gaivenio bendramokslių atsiminimai šildo tolimo jaunystės laiko vis rusenančiomis žarijomis. Ačiū Jonui Ivoniui, Romualdui Šimkūnui, Ryčiui Trimoniui; Stasiui Keiniui, Palmirai Zemlevičiūtei; Kostui Ušpaliui, Adelei Trečiokaitei, Nijolei Dudlauskienei. Tik nežinia kodėl be jokio redaktūros ženklo viename tekste liko palutarka, kalnierius, galulaškis (lovos galas), pagulionė, vandravoti, skaitliukas (45—46). 151 Mokslinė dalis Terminologijos istorijos ir dabarties tyrinėjimai pradedama Kazimiero Gaivenio disertacijos Sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje (1969) skyriaus Sudėtinių terminų pateikimas ir aiškinimas terminų žodynuose (85—115) publikacija su angliška santrauka (116-117). Duomenys yra iš 17 žodynų (1954—1966), tačiau 1 sk. Lietuviškų terminų žodynų trumpa charakteristika (85-89) rodo autorių susipažinus ir su ankstesnio laiko lietuvių ir užsienio terminografija (autoriaus žodžiais, terminų žodynų leksikografija). 2 sk. skirtas terminų žodynų straipsnių struktūrai ir terminų atrankai. Be abejo, mažiausiai laiko danties paliestas 3 sk. Sudėtinių terminų aiškinimas lietuviškuose terminų žodynuose (101-113). Iki šiolei niekas iš lietuvių kalbininkų nėra už K. Gaivenį plačiau domėjęsis loginiais terminologijos ir ypač apibrėžčių dalykais. Aptarti dvinariai, realiniai, pilnieji, nominaliniai, sinoniminiai, išvardijamieji, palyginamieji, arba nuliniai, nepilnieji, nuorodiniai — leksikografiniai, paminėti ir enciklopediniai apibrėžimai. Šiandien, beje, terminologijoje jie vadinami apibrėžtimis, tačiau išlieka ir sisteminis (filologinis) aiškinimas, plg. aiškinamasis žodynas (ir terminų). Dar įdomu ir reikšminga, kad tada K. Gaivenio vartotas terminas fermininė (o ne terminologinė) reikšmė (101-104, 107), kaip ir termininé sąvoka (105, 107), nors, deja, terminologinė sistema (107). K. Gaivenio disertacinė publikacija tikrai galėtų būti gairė ir matas ir dabarties terminologijos disertantams, o ne vieną šio rinkinio straipsnį tikrai pranoksta. Iš 22 knygos straipsnių 18 parengta 2003 m. tarptautinės mokslinės konferencijos Terminologija III tūkstantmečio pradžioje (Pranešimų tezės, 2003, 72 p.) skaitytų pranešimų (jų buvo 22) pagrindu, o 4 — specialiai parašyti rinkiniui. Čia reikėtų pasakyti ir vieną ateityje vengtiną atvejį — išskyrus tiražą ir knygoje įdėtą lietuvišką santrauką Dėl informacinių ir komunikacijos technologijų the Challenges of Coining ICT Terms (150—157) visiškai tapatus tezių tekstui (14—20). Tai nė kiek nemenkina paties teksto, iš kurio ir lietuvių terminologijai ypač vertingas perspėjimas: ,,<---> angliški terminai ne visada yra griežtai atskirti nuo profesinio žargono, o pagal latvių terminams keliamus reikalavimus tai laikoma trūkumu“ (157). Ne tik šiame, bet ir ne viename kitame pranešime čia daugiskaita. Tai gal derėjo prie tūkstantmečio pradžios, bet 3 iš 1000 — dar labai maža pradžia, o juk ir svarbiausia kiekvienas konkretus atsakas. 152 Ir lietuvių kalbotyrai reikšmingas Valentinos Skujinos straipsnis Junariuxa cenmankmuKu 3auMCcm8e06anhnul 6 VCNO6USX AMHOZOHOHLUOKHOAbHbIX KOKMAKMOS coepemennot mepmuronozuu (su lietuviška ir angliška santraukomis). Tarptautinių žodžių semantiniai prieštaravimai, dėl ko jie neretai vadinami vartotojų klaidintojais — angl. false friend (arba pranc. faux amis du traducteur, vok. irrefiihrende Fremdworter), niekaip neišvengiami, o vis nauji semantiniai poslinkiai nuolat reikalingi labai tikslių vertinimų. Ivetos Pūtelės straipsnyje /fexomopbie ocobennocmu 0bpaszoeanus nazeanuti npocdheccuū 8 coepemennom hambuuckom azvike (Kai kurie dabartinės latvių kalbos profesijų pavadinimų darybos bruožai) kalbama ir apie skolinius, ir apie jų tarptautinimą, ir — mažiausia — apie latviškus atitikmenis, bet tik ne apie jų darybą. Taigi lietuviškai čia turi būti ne profesijų pavadinimų daryba, net ne darymas, o kūrimas (juk ir angliškai name building, o ne word-formation). Kalbotyroje terminologija (jei lingvistinė) neretai vaizduojamasi labai atskira. Latvių kalbininkas Ojaras Bušas straipsnyje Termini un onimi: dažas kopigas iezimes (Terminai ir tikriniai vardai: kai kurie bendri bruožai) bando ieškoti terminų panašumo su tikriniais vardais (onimais) — neigdamas daugumos onomastikos (gal ir bendrosios semasiologijos) specialistų teiginį, kad vardai neturi leksinės reikšmės. Estų terminologijai rinkinyje atstovauja tik Maire Raadik su straipsniu Research of the Situation in the Spheres of Estonian Language Usage as a Means Jor Mapping the LSP Landscape (Estų kalbos vartosenos sričių situacijos tyrimas kaip specialiosios kalbos būklės nustatymo priemonė). Situacijos tyrimai ir Estų kalbos 2004—2010 metų plėtros strategija — tikslai, veiksniai, įtakos, specialiosios kalbos planavimo tikslai ir: ,,specialiosios kalbos būklės tyrimas turėtų parodyti, kaip šį tikslą pasiekti“ (293)!.. Kai tarp labai ilgai formuluoto tikslo ir jo siekimo dar įsiterpia tyrimas, kaip siekti, ar pats tikslas dar labiau nenutolsta? Lietuvių terminologijai skirta 17 straipsnių. Žinoma, Reginos Kvašytės tema Apie lietuvių ir latvių stilistikos terminiją tą skaičių 0,5 dar pamažina, nors straipsnio vertę kaip tik padidina. Bet tikslų vertinimą čia galėtų duoti tik Kazimieras Župerka — ir lietuvių stilistikos terminijos vienas kūrėjų, jos normintojų, ir gretinamosios lietuvių ir latvių kalbų stilistikos idėjos autorius. Lietuvių terminologai knygoje apima gana plačius ir Įvairius savo mokslo barus. Pamatiniu ar programiniu būtų galima vadinti didelį Stasio Keinio straipsnį Terminologijos raida, būklė, vaidmuo ir uždaviniai į XXI amžių įžengus. Autorius 153 ovo nuošaly palieka tūkstantmetį (mini tik tūkstantmečių ribą), nelinksniuoja iššūkių. Gal kai ką ne visai proporcingai išdidina, bet pagrindiniai — beje, dar XX a. — dalykai stovi savo vietose: terminija labai išaugo, jos vartosena labai išplito, terminai iš kalbos (gal leksikos?) sistemos pakraščių artėja prie centro (tik, žinoma, ne visa terminija, o jos branduolys). Pati pabaiga — , lieka tikėti“ ir „turi išlaikyti“ (237) dabartinėmis sąlygomis, žinoma, turi gana siaurą ir labai nelinksmą konkretizaciją — „terminologams lieka tikėti tik savimi“ ir „kalbininkai vieni turi išlaikyti“, Jei šita nenormaliausia padėtis labai greitai nesikeis, tai „lietuvių kalbos lietuviškai dvasiai“ trečiasis tūkstantmetis per dvi tris kartas gali pasibaigti nebeatgautinai. Puskalbė gali likti, bet ji — pustautei... Antras didelis ir reikšmingas, bet kitos krypties — lietuvių terminijos istorijos — būtų Albinos Auksoriūtės straipsnis Neaiškios darybos L. Ivinskio Prigimtūmenės naujažodžiai. Tai tokie naujažodžiai, kurių negalima laikyti aiškiais dariniais (šiaip vis dėlto padaryti, tik ir ta daryba, ir dariniai neaiškūs), nes nėra aiškių formalių darybos požymių — pamatinio žodžio, motyvacijos, nors kai kurie baigmenys kartojasi, galima užčiuopti ir kokį neaiškų, nesuprantamą pamatą, pvz.: bandonis, drūžmas, griedmas, gryntas, kriimlys, lemėtras, lūšvis, svirpstas, skamotis, sunkris, vaiklas, žyblonis. Žinoma autorės formulė „ne sudarė, o tiesiog sugalvojo“ (148) dar laikys egzaminą, bet šį jos straipsnį kiekvienas galimas egzaminatorius turės gerai įsiskaityti. Trečią reikėtų išskirti jaunos terminologės Irmos Zeller straipsnį Terminų atpažinimo tekstyne galimybės ir ypatumai. Pats straipsnis irgi turi ypatumų. Pirmasis — didelis skirtumas nuo pranešimo teorinių (?) prielaidų. Pranešimas prasidėjo šitaip: „Tūkstantmečių sandūroje terminologija atsiduria aklavietėje: viena vertus, dėl didžiulio naujų terminų proveržio tradiciniais būdais tampa neįmanoma aprėpti ir sunorminti šio mokslo objekto, antra vertus, spartėjant moksliniam, ekonominiam ir politiniam gyvenimui bei vykstant aktyviai mokslų transferencijai, reali kalbos vartosena aplenkia turimų terminų sąrašus. Taigi terminologijoje tampa svarbu ne termino kūrimas, bet vartosena. Dėmesio perkėlimas nuo termino kūrimo į jau sukurtų terminų vartoseną iš esmės keičia terminologijos darbą, nes kinta ir terminologijos šaltiniai, ir metodai. Pagrindiniu terminologijos šaltiniu tampa didelės apimties elektroniniai tekstų rinkiniai — tekstynai“ (Pranešimų tezės, 58). Taigi čia buvo konstatuota... terminologijos katastrofa — aklavietė, neįmanoma norminti, net kurti terminus nesvarbu (gal nė nereikia); o jeigu svarbiausia 154 vartosena, tai ir terminologijos svarbiausia figūra — ne terminijos kūrėjas, ne jos tyrinėtojas, o... vartotojas? Bet pranešimas buvo vartotojos, ar vis dėlto disertantės? Straipsnyje šitai arba pašalinta, arba sušvelninta, bet lieka: „Taigi reali termino vartosena dažnai neatitinka termino apibrėžimo, plačiąja prasme — normos“ (314). Tačiau išaiškėja, kas nepasakyta: tas karalienės vartosenos subjektas nėra joks kurio nors dalyko specialistas, kartu su savo dalyku pažįstantis ir jo terminiją. Dalykas ir be tos transferencijos. „Staigus terminų perkėlimas į kitas sritis ir vartojimas įvairiuose dalykinės kalbos kontekstuose skirtingomis reikšmėmis“ | nėra „sena terminologijos problema“ (314). Terminai seniai perkeliami — iš matematikos į fiziką, iš chemijos i techniką, iš biologijos į žemės ūkį, maisto technologiją ir pan. — ne be problemų, bet be tragiškų grimasų ir be automatiško terminų atpažinimo padargų. Autorės problemą (iš tikrųjų tikrą) sukelia kiti naujojo laiko terminijos vyksmai, bet ne kūrimo, o vartosenos — platus ir spartus įvairių mokslų terminijų srautas (jos žodžiais, perkėlimas) į gyvenimą — ūkį, politiką, teisę ir jų vertimas. Dalykinėje srityje terminija nesikeičia, terminus keičia ne jų pagrindiniai vartotojai, o šitie antriniai, pavyzdžiui, teisės aktų kūrėjai ir vertėjai, kuriems ta terminija — terra incognita. Specialistų nesikviečia, terminų žodynų nežiūri. Rezultatų esam matg!.. Ir taisę. Kas nemoka atpažinti terminų be mašinos — tekste, nes jo neįkerta, taisosi atpažinti... dar nepaprasčiau — susidaro tekstyną, kokią nors terminų atpažinimo programą, suniekina „tradicinę terminologiją“, bet... grįžta įją— „palyginti su esamais žodynais, terminų bazėmis ar kitos kalbos duomenimis“ (326). Čia ne pagalbininkas, gerbiamoji, čia — kompetentingasis lėmėjas! O su kuo lyginsit, jei kurios nors srities terminų žodyno dar nėra (net kitakalbio)? Visiškai negalima sutikti su išvada: „<---> terminų norminimo, patvirtinimo ar tiesiog pripažinimo procesas turėtų prasidėti nuo <---> tekstyno tyrimo šiuolaikinėmis (pusiau) automatinėmis priemonėmis“ (328). Kas Jupiterio, palikite Jupiteriui — orientuokitės į ,,2) vertimų sritį, 3) informacijos paiešką elektroniniuose tekstuose“, bet ne į ,,1) praktinę ir teorinę terminologiją“ (316). Nusileiskime iš dausų į žemę ir pasižvalgykime po konkretesnius tyrinėjimus. Nemažai jų yra iš terminijos istorijos srities. Angelės Kaulakienės straipsnis Fizikos terminų įsigalėjimo trukmės veiksniai ne be modernumo siekio — tos trukmės priklausomybė nuo sinoniminių ir variantinių formų skaičiaus autorės išreikšta net formule. Bet patys veiksniai — lingvistiniai (taisyklingumas, tikslumas, aiškumas), interlingvistiniai ir ekstralingvistiniai — tik išvardyti, bet nenagrinėti. 155 Iš tos pačios srities yra Palmiros Zemlevičiūtės didelis straipsnis „Naminio gydytojo“ medicinos terminai, Roberto Gedrimo Sudurtiniai žiedinių augalų pavadinimai Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos veikale „Tayslos augumyynis“ (tik nežinia kodėl tuos Pabrėžos terminus, kurie vartojami ir dabar, vadina dabartiniais). Šios srities tyrinėjimų problematiką paįvairina Gitos Kazlauskaitės straipsnelis Fonetikos terminų antonimijos bruožai. Genovaitės Irtmonienés ir Albinos Pribušauskaitės straipsnelyje Sporto ferminų kūrimo tendencijos ir vartojimo problemos istorijos momentai tik suminimi, o visa analizė grindžiama Sporto terminų žodyno (1996 ir 2002) duomenimis ir problematika. Yra čia ir tikra naujovė — Giedrės Čepaitienės ir Reginos Kvašytės straipsnis Lyčių studijų žodynas: terminų atrankos ir aiškinimo kriterijai. Dalykas gana nauJas ne tik skaitytojams, bet gal ir autoréms — jos teigia, kad „šiai sričiai reikalingų terminų yra vartojama įvairių mokslo sričių darbuose“ (179), daug jų su aiškinimais priteikta, bet sąvokų turinys — terminų pagrindas — gretimuose moksluose gali skirtis. Ar naujajai sričiai nereikia tuos turinius nusistatyti ir sąvokas savaip apibrėžti, o ne kritikuoti tuos, kurie tokio tikslo negalėjo turėti? Keletą straipsnių rinkiniui yra parašę terminologai ne kalbininkai. Fizikės Eglės Makariūnienės ir kalbininkės Angelės Kaulakienės straipsnyje Stasio Dabušio populiarinamųjų gamtos mokslų leidinių terminai apžvelgiama daug šio įvairiai garsėjusio ir besigarsinusio kalbininko, redaktoriaus ir vertėjo darbų, Juose vartotų terminų ir daroma išvada, kad iš jo siūlytų fizikos ir technikos terminų įsigalėję atšvaitas, mygtukas, kistukas, skaičiuoklis. Trijų autorių — Loretos Alešiūnaitės, Vytauto Gedrimo ir Elenos Molytės — neilgas straipsnis Anatomijos terminų norminimo problemos prasideda netrumpa lietuvių žmogaus anatomijos vardyno kūrimo ir norminimo apžvalgėle. Neišvengta čia neapibrėžtumų ir net kartojimosi, pvz.: „Straipsnyje norima apžvelgti ne tik anatomijos terminų kaitą, bet pastebėti Ir pastovumo principą, <--->“ (118, I pastr.). „Šiame darbe norime apžvelgti ne tik anatomijos terminų kaitą, bet neišleisti iš akių ir pastovumo principo“ (120, II pastr.). Siekimas „iškelti kai kuriuos svarstytinus dalykus“ (118) beveik ir ribojasi tik Ju i8kélimu. O kai kuriems teiginiams labai trūksta tikslumo. Labai keistas toks teiginys: „pavartojame, kai žymima vieta palei ir po daiktu, pvz.: paausine liauka, padangtė (smegenėlių), panosės vagelė, pasmakrė, pasmilkinys, pažandinė liauka, pažandinis mazgas ir kt.; povartojame, kai žymime ką esantį daikto apa156 čioje, pvz.: poakiduobinė siūlė, poakinė anga, poakinė vaga, poliežuvinio nervo branduolys, poliežuvinis kaulas, pomentinė arterija, poodinis maišelis, poraktinis raumuo, požievinis centras ir kt.“ (120). Čia nėra taip reikalingų apibrėžčių, bet iš autorių teigiamos darybos reikšmės apibrėžčių išeitų, kad poliežuvinis kaulas yra ne po liežuviu, o liežuvio apačioje, taigi vis dėlto pačiame liežuvyje, poodinis maišelis — odoje!.. Labai keista, kad vietą po reiškia pa-, o ne po- (plg. požemis, pogrindis, poodis); pareiškiąs dar ir kitokią vietą — palei, nors šiuo atveju įprastesnis ir aiškesnis prie- (priekriitinis, prievartis). Ne visai tiksliai nurodoma literatūra, pvz.: „Akademinės Lietuvių kalbos gramatikos antrame tome nurodoma, kad įvairių sričių terminams sudaryti yra paprastai vartojami neveikiamosios rūšies esamojo laiko įvardžiuotiniai dalyviai (LKG 1971: 337-343)" (120). Nurodytoje LKG vietoje yra visas posk. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, įvardžiūotinių formų yra keliuose puslapiuose, bet teiginiai apie jas — tik 339 ir 340. Autoriai sako: „<*> pastebėjome, kad ne visada paisoma šio nurodymo“ (120), bet operuoja jau ir veikiamosios rūšies dalyviais, be to, iš karto, bet be jokio aiškinimo priplaka ir kitą dalyką — dalyvių rūšių skyrimą ir neskyrimą — pavyzdžių daug, o sprendimas neaiškus. Kalbama apie dūrinių jungiamojo balsio dėsnį ir analogiją, o paskui baigiama neaiškiu teiginiu: ,,Gal terminų darybos principai turi ir istorinę tradiciją, kurios nenorima keisti“ (122). Daug ir nenuosekliai pricituota, bet nereikalinga ir neteisinga tokia kritika: „Mūsų perskaityta literatūra leidžia daryti išvadą, kad kalbininkai nėra vienos nuomonės, kada vartoti -inis, -ė ir kada kilmininko linksnį sudėtiniame termine (123). Gal tos literatūros esam skaitę daugiau Ir supratę geriau — kalbininkai yra aiškiai nurodę, kada tas, kada anas, bet ir trečią dalyką — kada abu (gramatinė sinonimija) nėra kalbos klaida. Žinoma, terminologui reikia pasirinkti, tačiau to negalima padaryti be terminų apibrėžčių (juk reikia skirti reikšmes!) ir mikrosistemų analizės. Yra kalbos reiškinių aiškios ribos. bet yra ir pereinamosios juostos (pilkosios zonos). Šito nesupratę trys autoriai jose klydinėja ir reiškia nepasitenkinimą kalbininkais... Jurgitos Mikelionienės straipsnelis Dabartinės lietuvių filosofijos sinonimų ir darybos priemonių įvairovė yra gal dar tik autorei svarbios žvalgybos ir pratybos tekstynų kalbotyros daug pripėduotose prieigose. Stasio Zajankausko straipsnis Terminus tvarkykim atsakingai, ne pakniopstom, ne galvotrūkčiais — pagal pavadinimą: daug liepinių ir raginimų, daug neiginiy ir plikų teiginių, kurių neįmanoma be argumentų patikrinti, nemažai greitų sprendimų ir netvirtų siūlymų. Štai key word — ir reikšminis, ir pagrindinis, ir esminis žodis, arba esmėžodis. O turbūt tiksliausias būtų kertinis žodis (ir kertinė sąvoka). 157 Labai neteisinga mintis, kad „kai kuriems kalbininkams dažniausiai svarbu tik tai, kad žodis būtų lietuviškas ir tinkamai kirčiuotas“ (305). Iš tikrųjų terminų tikslumas pirmiausia yra dalyko specialistų kompetencija, bet kai kalbininkams netikslumas labai aiškus, jokiu būdu nėra „paliekama spręsti dalyko specialistams“ (305). Niekų šneka yra, kad /eidžiamoji (vietoj leistinosios) srovė — tai ta, „kuri paprastai leidžiama kokiu elementu“ (308). Pirma, nėra tokios sąvokos (tokios srovės rūšies), antra, reikia skaityti ir suprasti gramatiką, jei imamasi jos kurio nors dalyko. Prastą įspūdį daro ir dėstymo padrikumas. Štai apie verte rašoma ir posk. Terminų tvarkyba galvotrūkčiais pabaigoje (306), ir posk. Neskubėkim keisti gerai prigijusių terminų (307), nors yra specialus posk. Dėl terminų reikšmė ir vertė (310-311). Teisingos mintys, kad nereikia be reikalo kaitalioti terminų, kurti keistų naujadarų (ir pavyzdžiai teisingi), bet kai kuriais nepagrįstais savo teiginiais autorius, gaila, nepatvirtina nei tų savo sakytų liepinių, nei paties svarbiausio ir teisingiausio — „terminų tvarkyba vis dėlto yra mokslinis darbas“ (311). Panašumo turi ir Valerijono Žalkausko pastabos Apie politechnikos terminiją — kai ne kalbininkas ima daug kalbininkuoti, netikslumai — o tai kalbotyros knygoje! — neišvengiami. Dėl priesagos -tis reikėtų priminti, kad tai trečia pagal gausumą veiksmažodžių abstraktų, arba veiksmų pavadinimų, priesaga (atimtis, baigtis, išpažintis, mirtis, slinktis, šlytis, tartis, trintis,... LKG [ 291), nors kai kurie vediniai (kliūtis, stotis) turi ir konkrečią reikšmę; tik devinta pagal darumą veiksmo rezultato vedinių priesaga (įkaištis, paplotis, sviltys 373), net ir įrankių pavadinimų nereta priesaga (dangtis, kamštis, lanktis, raištis, skląstis 387). Gerą temą pasirinko Stasys Žebrauskas ir Rimantas Jonas Mukulys — Profesoriaus Leono Kaulakio elektrotechnikos terminai: kurios nors srities terminijos kūrimosi istorijos tyrinėjimams labai svarbi tos srities mokslinė kompetencija. Pabaigoje minėtinas Renatos Maslauskienės straipsnis Terminų standartizavimas, kuriame apžvelgiami ir 6 pav. parodomi Lietuvos standartizacijos departamento terminologijos darbo kokybiniai rodikliai. Bet nei lingvistinės problematikos, nei kokybės kriterijų toje apžvalgoje nematyti. O labai reikėtų. Išvados Terminologijos straipsnių rinkinys Terminologijos istorijos ir dabarties problemos (2004), kiekybiškai labai išsiskiriantis, didžiąja savo dalimi sėkmingai išlaiko moksliškumo bandymus. Bet yra ir mažoji dalis... Sudarytoja Albina Auksoriūtė ir 158 redaktorius Stasys Keinys, manding, pasispendė spąstus jau rengdami konferenciją — kai be sieto, tai pabyra ir šiūkų. Žinoma, jų daug išsijota rengiant knygą. Be to, kai straipsnių tvarka abėcėlinė, šiūkai ne taip matyti. Bet jei konferencija (ne tezės) ne abėcėlinė, tai kodėl rinkinys abėcėlinis? Gal čia kaltas ir Redaktoriaus kuklumas, bet jis tikrai perdėtas ir nereikalingas — skyriai būtų ne pagal vertę, o pagal tematiką. Ateičiai galima galvoti ir kitokių išeičių, sakysim, kad sietas nebūtų kai kam visai aklinas, skirti seminarinę konferencijos dalį. Vertinimą siaurinant iki lietuvių terminologijos reikėtų pastebėti ir tai, kas pats labai smarkiai rodosi — kompiuterinę terminologijos atšakėlę. Tačiau nei ji pati, nei kas nesuka galvos, ar tai yra ir terminologijos koks naujas metodas, ar tik techninė priemonė, nors įprasta ir neneigta, kad metodai yra tik lingvistinės analizės būdai. Vertindami (ir kritiškai) dabartį kelią į ateitį tikimės tiesiną. Bet jis — į kalną, tik į kalną. Jonas KLIMAVIČIUS Gauta 2005-11-28 Lietuvių kalbos institutas Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas termin(dktl.mii.lt 159