Terminas prie termino. II

PASTABOS, SVARSTYMAI, SIŪLYMAI, SMULKMENOS TERMINAS PRIE TERMINO. II Valiza, čemodanas, lagaminas Jeigu kam ateitų į galvą klausimas, kodėl Jono Jablonskio taisymuose nėra rusiško čemodano, tai reikėtų susiprotėti, kokie kalbų sąlyčiai ir skolinių srautai buvo Lietuvoje ir už jos daugiau kaip prieš šimtmetį. Deja, mūsų leksikografija čia šykštoka. LKŽ II, 1947 čemodanas pateikiamas iš Suvalkijos — Geistarų ir Keturvalakių, čemadanas — iš Panevėžio, o LKZ II, 1969 nieko neprideda. Pirmoje lietuvių rašomosios kalbos leksikos patarimų knygelėje — 1907 m. Jurgio Šlapelio Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje kaip nesuprantamas pateikiamas lagaminas ir aiškinamas... svetimais suprantamais — valizas (l.), čemodanas (r.) SNŽŽ 1907. Galėtume manyti, kad dar anksčiau lenkakalbėje Marijampolėje Jablonskis turėjo išmokti lenkišką waliza, walizka, walizeczka, juoba kad tas prancūziškos kilmės (valise < ital. valigia) tarptautinis žodis tada buvo nesvetimas ir rusų kalbai, kuria Jablonskis mokėsi gimnazijoje. 1897 m. spausdintoje Vinco Pietario apysakoje Keidošių Onutė vartojama valiza V. Piet RR 1973 175, 177 (4x), 178 (3x). Jono Basanavičiaus autobiografijoje Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851—1922 m. apie 1906 m. rašoma: Spaliy 26 d. teko man pakelti sunkią valizą — tuojau pasirodė tachycardia <--> J. Basan MGK 1997 188. Valyza fiksuota Antano Lelio (Lalio) LeLieŽ 1919. Dar 1923 m. satyroje Kai kam Maironis rašė: O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja! / Diplomuoty valizy vežikai! Mair R 1 1987 169) — čia valiza yra ne 1. „keleivinis lagaminas“, o 2. „diplomatinio kurjerio tam tikru būdu užantspauduotas muitinėse neliečiamas lagaminas“ TŽŽ 1936. TŽŽ 1936 yra ir lagaminas — „užrakinama kelionės skrynelė daiktam susidėti“, ir čemodanas (tot.) — „nedidelė iš odos ar audeklo skrynelė, kelionės lagaminas“, taigi norminimo čia beveik nėra, nors čemodanas — paženklinta svetimybė — fot. (t. y. totorių). O norminti pradėta jau anksčiau: čemodanas (rus. čemodan) — lagaminas; valizka (lenk. walizka) — lagaminas KL 1933. Atrodo, kad toliau normintojams daugiau rūpesčių darė čemodanas: „Kuo pakeisti čemodaną? — Šią slavybę geriausiai galime pakeisti savu lagaminu. Tai yra plačiai žemaičių tarmėje vartojamas žodis ir reiškia ne tik keleivinį bagažą, 137 vok. Reisegepčick, rus. tiuk, bet ir čemodaną“ P. S. — GK 1936 7 113. KP 1939, rengtas L. Dambrausko, redaguotas A. Salio ir P. Skardžiaus, taiso abu: valizka (lenk.) — lagaminas; čemodanas (rus. čemodan) — lagaminas. Šitie norminimo rezultatai išlaikyti LKRŽ 1948 — čemodano čia nėra, nors, be lagamino, yra ir valiza. Valiza yra ir DZ 1954 — 1. „užantspauduotas diplomatinio kurjerio pašto maišas, kuris yra neliečiamas““; nors kam 2. „lagaminas, čemodanas“? Lagaminas DŽ 1954 pirmiausia teikiamas kaip bendrinės kalbos žodis, bet tarsi nesuprantamas be čemodano — 1. „kelioninė dėžė daiktams susidėti; čemodanas“: lagamino pateikiama ir kita reikšmė — su pažyma šnek. (iš tikrųjų tolygu tarm.) — „visoki kraustuliai (drabužiai, skudurai, daiktai); tų daiktų ryšulys“: Išvažiavo su savo lagaminu. Visą lagaminą į vieną vežimą sukrovė. O čemodanas DZ 1954 neturi jokių norminamųjų apribojimų (nei Zr, nei ntk.) — „dėžė su rankena daiktams kelionėje neštis; lagaminas“. To tik ir reikėjo — nenorminat, tai mums lengviau, stengtis nereikia! Lemtingai nepasistengė poetas (lituanistas!) Justinas Marcinkevičius — 1956 m. jo poemoje Dvidešimtas pavasaris daugybė studentijos pasimėgaudama skaitė: Pas bendrabučio duris / Cemodanas ir Kairys. / Oi, kiek daug tų čemodanų: / 33. Ypač smagios esti dienos, / Kai pažįstamas bent vienas / Grįžta po kelių dienų / Su sunkiu čemodanu 128. Buvo orientavimo — ideologinio, kultūrinio ir kalbinio — į Rytus metai, tai ir rimavosi orientalizmai — karavanas (vietoj prarandamos gyvosios kalbos vilkstinės, Jablonskio bendrinėje kalboje įdiegtos!) ir čemodanas (< rus. yemodan XVIII a. < tiurk. < pers. jamddan): Nulinguoja karavanas. / Prieky eina čemodanas Just. Marc DP.PKJ 1976 129. Apskritai buvo purizmo — vadinamo buržuaziniu! — smerkimo metai, ir smerkė ne tik dėstytojas R. Mironas, bet ir LTSR MA narys korespondentas Antanas Venclova. Taigi yra toje poemoje ne tik čemodanas, bet ir pikliavotos bandelės 8, pikliavoti miltai 129, kerzavi batai 64, baliai 46, neprosytos kelnės 76... Ir garsiosios Aleksandro Tvardovskio poemos vertime Vacys Reimeris vartoja čemodaną: Skaitytojau, tu pats ne kartą / Patikrinai kely mane, / Suradęs mano posmams kertę / Daug mačiusiam čemodane A. Tvard TT 1963 173. O Bernardo Brazdžionio archyve rasta: Žemiška žmogaus kelionė —/ Išvykimai, sugrįžimai, / Pilnos rankos lagaminy, / Nuotykių pilni vežimai...L ir M 2004 5 8. Toliau reikalai vis dėlto gerėjo, bent jau norminimas. DŽ 1972 čemodanas žr. lagaminas, DŽ 1993 čemodanas ntk. = lagaminas, o valiza 2. psn. „lagaminas“, KPP 1976 ir 1985 čemodanas n. svet. — lagaminas, RLKŽ IV 1985 vewodan — 1. lagaminas, valiza (2. šnek. psn. (artilerijos) sviedinys), yemodannoe KacmpoeHue 138 — juok. prieskelioniné nuotaika. | Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą čemodanas dar neįtrauktas. LKŽ VII 1966 duomenimis, lagaminas žemaičių plačiausiai vartojamas kiek kita reikšme — 2. sing. „visi drabužiai, skalbiniai, manta (paprastai kur nors sukrauta)“: To[je] skrynelėl[je] visas josios lagaminas (sudėjimas daiktų) (A. Juškos žodynas), t. y. ne skrynelė, o skrynelės turinys. Nebūtų nuostabu, jei kaip tik žemaičiams lagaminas skrynelės reikšme būtų kiek neįprasta, nors ji žemaičiuose kai kur ir žinoma: Didelis ano (t. y. jo) lagamins, o gera aname (t. y. jame) nieko nėlra) Šilalė. Šia reikšme lagaminas LKŽ VII 1966 pateiktas ir iš aukštaičių, bet tik vienų Datigailiy. Etimologiškai pažiūrėjus lagamino pirmykštė reikšmė kaip tik turėtų būti „skrynelė“ — siejama (E. Fraenkel 1955—1965) su liet. pal‘ gti „paguldyti, padėti“: Te bus jautis iškeptas, ant balto stalelio pal‘ gtas ir peilis medkotis įsmeigtas A. Juška, Svotbinė rėda, 1880, p. 18 — LKŽ VII 1966, sen. bulg. /ežati „gulėti“ ir ložiti „dėti, guldyti“ (atitinka rus. reocamo ir aoxcuma), vok. liegen „gulėti“, legen „dėti“, sich legen „gulti(s)“, lot. lectus „lova; gultas; guolis“, gr. lektron „guolis“. Žinotina, kad yra skolintinis homonimas 2xlagaminas (1. legumina; iš lot. legumen — „ankštinis vaisius, ankštinis augalas“) „valgis (desertas)“: Sukraun kartoms tokį lagaminą iš naliesninkų (t. y. sklindžių): vieną kartą prided uogų, kitą — obuolių ir cukru apibarsto ir kiaušiu aptepa, kad anie suliptų; sūdyne (t. y. inde) sukloj ant kits kito, — sutaiso tokį lagaminą. Skanus tas lagamins Šakyna (LKŽ VII 1966). Mums rūpimas lietuviškas lagaminas, bendrinei kalbai teiktas jau 1907 m. (J. Šlapelio), iki šiol reikalingas jos vartotojų pagalbos. Tiesa, dabar krepšių ir kuprinių metas, dažnesnis gal tik lagaminėlis. Datulės — valgomi piršteliai Liežuvį praryti, pirštus laižyti — tai kai jau labai skanu. Yra dabar ir valgomų visokių pirsteliy — veršienos ir ki. Būta ir seniau — gal net primiršta, neseniai priminta: Raziny rūšys. <-->. 4. Stambios, mėsingos, pailgos razinos (ilgis iki 2,50 cm). Šios razinos labai saldžios, aromatingos, tačiau jose yra 2—3 nemaži kauliukai. Vytinamos iš vynuogių, liaudies vadinamų „damų pirsteliais © Sav su TV 2004 29 14. Ta liaudis greičiausiai rusų (ir miesty!), bet sugalvojusi gal irgi ne pati. 139 Gal nuostabiau valgomi daktiliai: Armėnai Jerevane vaišino mus geru armėnišku vynu, puikiais apelsinais, atvežtais iš Gruzijos, ir daktiliais iš Turkijos A. Žmuidz P ir G 1961 351. Gal kas prisimena iš eilėdaros — chorėjas, jambas, daktilis, amfibrachis, anapestas, bet tikrai ne kiekvienas žino, kad daktilis — „triskiemenė pėda, kurios kirčiuojamas arba yra ilgas pirmasis skiemuo“ — pažodžiui (graikiškai) reiškia „pirštas“ (plg. daktiloskopija „delno ir pirštų rašto tyrimas“ DŽ 2000). Tie daktiliai iš Turkijos — tai datulės. Tai visžalio datulinio finiko (Phoenix dactylifera), augančio Š. ir R. Afrikoje ir PV. Azijoje, vardą gavusio pagal finikiečių (lot. Phoenices) kraštą, maistingi, saldūs vaisiai, arabams kaip duona. Vaisiams — vienasėklėms uogoms — vardą suteikė romėnų skonio išrankumas. Beje, Plinijus Vyresnysis graikiškos kilmės (daktylos) vardu daktylus vadino ne vieną augalą, bet — vis tuo pačiu panašumu į pirštą — finiką, sory (Panicum) rūšį (P dactylon), o dactylis, -idis — vadinamąjį daktilidą — vynuoges su į pirštą panašiomis uogomis. Carlas von Linnaeus vardu Dactylis pavadino šunažolę (šunžolė tarmėse — ir tiesiog „piktžolė““), o J. (A.) Pabrėža Digitaria (: lot. digitus — pirštas“) įvardijo naujadaru pirštuotė. Iš romėnų pirmiausia teko romanų kalboms - it. dattero, pranc. dattier, vaisius — datte. Chrėtieno de Troyes (XII a.) vaizduojamoje vakarienėje karaliaus Nusidėjėlio pilyje, kur vyksta šv. Gralio procesija, tarp daugybės gardumyny minimos datulės: Vakarienei dar patiekė jiems vaisių. Ir ko tik ten nebuvo! Datulių, figų ir muškatų, riešutų, granatų, gvazdikėlių, Aleksandrijos imbiero ir daug kitų skanėstų Troyes Pers 2003 59. Toliau — angl. dare, vok. Datrel (eilédaros terminas — Daktylus). Visų formos pakitusios, o lenkų — dakzyl. Iš čia ir TZZ 1936 daktilis 2. „daktilės palmės vaisius““. Ir po dviejų dešimtmečių dar vartojo A. Žmuidzinavičius, nors jau LKRŽ 1948 ir DZ 1954 buvo darūlė (gal tik spec. parduotuvėse). Beje, tai jau antrasis darulės atėjimas į lietuvių kalbą — neįvykus SD 1620 (Daktylowe drzewo /palma ir Daktylowy owoc / Dactylus — be lietuviškų atitikmenų) jau 1747 m. Mažosios Lietuvos žodynininko P. Ruigio vokie¢iy-lietuviy kalbų leksikone yra Datteln — Dattulé R 1747. Taigi -ulė vietoj vok. -el jau labai seniai. Vėliau kai kur teiktas vokiškas kirčiavimas darulé jau praeitis. Nors TŽŽ 1936 yra daktilis 2. „datulė“, bet ten yra ir finikas — „finiko palmés vaisius“. Phoenix — ghenukc, gunux, narema (Gdunukosasa, P. dactylifera — punk Qunuronocuwiii BVZ 1998. Verstiniuose (iš rusų kalbos) TZZ 1951 ir 1969 datulės, žinoma, neteikiama, nors finiko aiSkinime ji yra — „datulės, finiky palmės vaisius“ TŽŽ 1951, „datulės medžio (finikų palmės) valgomas vaisius“. 140 TŽŽ 1936 nieko nenorminta, tik aiškinta, TŽŽ 1951 ir 1969 norminta pagal rusų kalbą. Nepadaryta tvarkos ir vėlesniuose TŽŽ — 1985 vaisius jau ne tik finikas, bet ir datulé (terminologiškai — sinonimijos yda), 2001 ir finikas, ir datulė — ir medis, ir vaisius. Tvarkytinas dalykas ir norminamuosiuose bendrinės kalbos žodynuose. DŽ 1954 finiko nėra, o datulé bot. „palmė su valgomais vaisiais; to medžio vaisius“. Taip ir vėlesniuose leidimuose. Iš tikrųjų augalo ir vaisiaus pavadinimai skiriasi: augalas — datulinis finikas, vaisius — datulė. Beje, datulė yra ir zoologijoje: moliuskas Lithophaga lithophaga — jūrinė datulė (rus. mopcroti punux). Pudra ir cukraus pudra Jau P. Ruigio žodyne (1747 m.) yra vokietybė piideris. Iš K. Donelaičio Metų pačios Žiemos rūpesčių pradžios prisimename: barzdoti pušynai / Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo / Ir nei pūderuoti ponačiai stov įsirėmę. Su F. Kuršaičio žodynu šios vokietybės beveik baigiasi, o A. Juškos žodyne, greta šios reikšmės, jau reiškiasi laisvosios plėtotės — piiderétis „puoštis, dabintis“ ir „krakmolytis“, Jurbarke piideris — „kas pasipūtusiais plaukais“ LKŽ X 1976. Latviai tebeturi vokietybę pūderis. Lietuviai skolinimosi šaltinį ir skolinio formą pakeitė. Beveik prieš 100 metų — 1907 m. J. Šlapelio Svetimų ir nesuprantamy žodžių žodynėlyje jau yra prancūziškos kilmės tarptautinis žodis, atėjęs per rusų kalbą, — pudra „smulkūs krakmoliniai milteliai odai barstyti, kad būtų minkštesnė“. Kitos kalbos žodis (tarp jų ir tarptautinis) dažniausiai skolinamasis ne visomis reikšmėmis, o tik viena kuria reikalinga (ar keliomis reikalingomis). Pranc. poudre — paprasčiausiai visokie milteliai: ir dantų, ir skalbimo (net dulkės — plg. liet. dulkės 1. „birios mineralinės trąšos, zuperis“ Tauragnai, 2. „skalbimo milteliai“ Suginčiai — LKŽ II, 1969, taip pat sprogstamieji milteliai, t. y. parakas (rus. nopox — irgt „milteliai“, plg. nopowwox — milteliai). Panašiai ir angl. powder — milteliai, dulkės (ir dust), parakas ir pudra. Galima pridurti, kad pudros tarptautiškumas yra tikras, bet ne visuotinis, pavyzdžiui, itališkai — cipria (lot. Cypria — Kiprietė, t. y. Venera Kipridė). Ta viena reikšme pasiskolintas tarptautinis žodis pudra turi visą sistemėlę — pudruoti, pudravimas, pudrinti, pudrinė, pudrinukas (tarm. pudrininkė „moteris, kuri mėgsta pudruotis“ Grūžiai). 141 Yra ir paribinių, neaiškių dalykų. DZ 1972 atsirado ir cukraus pudra „Jabai smulkus cukrus“ — pateikta kaip... frazeologizmas. Pateikimo būdas būtų racionalus, nes cukraus pudra nėra pudruojama, bet pats norminamasis sprendimas neracionalus, nes kuo nėra pudruojama, tai nė ne pudra. LKŽ X 1976 — taip pat, čia dar ir pudrinis cukrus, pudrinis sniegas, pudrinés plunksnos. Aliuminio pudra į terminiją iš karto neprasiskverbė: PolZ 1984 nyopa met. — milteliai: aliuminio milteliai, perlito milteliai, StatZ 2002 — ir aliuminio milteliai (taip pat dolomito, kalkių, titnagžemio milteliai, mineraliniai milteliai, plastifikatiniai milteliai, šlifavimo milteliai), ir aliuminio pudra (taip pat cemento pudra). Pagrindžiau tvarkant terminiją lingvistiškai racionalus sprendimas — tokios nesisteminės tarptautinio žodžio pudra reikšmės atsisakyti: jei nėra pudruojama, tai — ne pudra, o milteliai. Taigi miltelinis cukrus, aliuminio milteliai, cemento milteliai. MeteorZ 1975 cnecnaa nydpa — sniegdulkės, dulkiškasis sniegas. Detalių išbaigimas? DŽ 1954 yra tik išbaigti sriubą valgyti. DŽ 1972, kur priešdėliniai veiksmažodžiai pateikiami atskirai, yra plačiau ir tiksliau — ir išbaigė girią kirsti, jau išsibaigė miltai, paaiškinta „visai baigti ką daryti (iš vidaus)“. Bet tas reikšmės dėmuo „iš vidaus“ neatrodo būtinas, o išbaigimo kirsti atveju net negalimas. DZ 1993 neliko pavyzdžio išbaigė girią kirsti — pavyzdžiai labiau priderinta prie aiškinimo, bet ar dera su kalba? darbas A. Juškos žodynas. Tuokart paukštis išbaigė nešt ant kranto ir paleido sveikus J. Murkos pasakos. Dabar jau tie papročiai išbaigia eit iš mados Grūžiai. Išsibaigiau austi drobę J. Šlapelis; išbaigimas: Taip būt gražus arimas, tik išbaigimas nekoks Geistarai. „Išvidinės“ reikšmės teikimas veiksmažodžiui išbaigti yra perdėtas dalykas — įbaigti „įvidinės“ reikšmės iš viso neturi: Daf[r] neįbaigėm rugių sėti Dusetos (LKŽ 1,1941). Bulbos neįbaigtos vagot Kūpiškis (LKŽ 1, 1968). Apskritai baigti beveik su visais priešdėliais reiškia tik paprastą įvykio veikslą: Apibaigiau lauką akėti, dabar eisiu pusryčio ¢ riškiai. Jau ir jie atbaigė sėti Skirsnemunė. Nubaigiau rauti linus Panevėžys. Vakar parsibaigiau vežti paskutinius rugius Panevėžys. Pastumk nuodėgulius, tegu persibaigs kūrentis Surviliškis. Kad jau tol išgręžei, tai prabaik gręžt kiaurai Kūpiškis. Jis savo pinigus (turtą) pribaigęs F. Kuršaičio žodynas. Jau subaigė temti Krinčinas. Parašyk laišką, kaip tavo reikalai užsibaigė Ketūrvalakiai. 142 Vedinys išbaiga — „išbaigimas, galas“ DŽ 1954, „pabaiga, galas“ DŽ 1972 ir 1993 yra labai retas, LKŽ IV 1957 paliudytas tik iš A. Baranausko Biblijos vertimo: Sergėjimas gi zokonų yra išbaiga nesugedimo Išm 6, 19 (1998 ŠR Išm 6, 18 — laikymasis įstatų — nemarumo pagrindas). DZ išbaigos „liekanos“ yra iš RLŽ 1932 ( d6cmano — liekanos, išbaigos). Dvikalbystės laikais detalių išbaigėjas gamyboje vadinosi tiesiog rusiškai — dovočikas (rus. dosoduux). O moksliškai d0600Ka PolŽ 1984 — baigiamasis apdirbimas. Šis dvižodis terminas yra ir TechEnc I 2000. Tačiau šnekamojoje kalboje paplitęs išbaigimas. Nei KPP 1976 ir 1985, nei TT 1992 išbaigimas niekaip netaisomas. Žinoma, tarmėse išbaigti reiškia tiesiog „pabaigti“, o čia — „galutinai pabaigti“. Vienažodis terminas išbaigimas tikrai patogesnis ir sistemiškesnis — greta jo yra ir išbaigėjas, o iš baigiamojo apdirbimo vargu ar būtų tinkamas baigiamasis apdirbėjas. KPP 1985 yra tik išbaigtas — kai kur geriau baigtas, tobulas, galutinis: Kino studijos portfelyje dar maža išbaigtų (— baigtų, galutinai parašytų, parengtų) scenarijų). Šitokia vartosena tikrai buvo įkyri, štampinė — ją reikėjo stabdyti. Tačiau išbaigtas, išbaigtumas (LKZ IV 1957 fiksuotas dar iš prieškario) yra lietuviškas, o nuvalkioti gebama ir tobulą (tobulos atostogos ir pan.). Mastas, mastelis, maštabas Vok. Mafsstab (pažodžiui būtų „dydžio rodiklis“) ir iš jo rus. uacwma6 — tai ir „žemėlapio ar brėžinio linijos ilgio santykis su tikruoju vietos ar nubrėžto daikto ilgiu“ (mastelis DŽ 1954), ir „santykinis bet kurio dydžio matas“, „užmojis, apimtis“ (mastas 2., 3. DZ 1954). Kalbininkas Jonas Jablonskis ir matematikas Zigmas Žemaitis irgi taip darė — „mastelį“ įvardijo žodžiu mastas: Žemėlapį mastu daro J. Jablonskis (LKŽ VII 1966); mastas — maciuma6 ir Maciuma6 — mastas Gir TTR 1920. Bet DZ 1954 mastas 1. zr. mastelis (ir DZ. 1972), nors mastelis buvo jau LKRZ 1948 ir dar anksčiau (tuoj matysime). Keitimo pagrindas daugiau negu abejotinas: mastelis — tai tik mažas mastas... Ir jokioje kitoje kalboje tokio gudragalviško „mastelio“ nėra. To dar negana — TŽŽ 1936 atsiranda ir skolinys mastabas (vok.) — 1. „mastelis, nedidelis matas, sutariamai priimamas vietoj kito didelio mato, <--->*, 2. „santykinis bet kurio dydžio matas“. Nors visai neseniai — KL 1933 — taisyta: maštabas (rus. masštab < vok. Maszstab) — mastas: plačiu maštabu — plačiu 143 mastu. KP 1939 taiso: maštabas (...) — mastas: <--->; (žemėlapio) mastelis. Maštabas yra ir dviejuose vėlesniuose verstiniuose TŽŽ 1951 ir 1969, ir... DŽ 1954 — 1. „mastelis“, 2. „ko nors santykinis dydis, mastas“ (ir DZ 1972). Gal todėl tik nedrąsiai bandė prilaikyti KPP 1976 ir 1985: maštabas svet. — geriau mastas, užmojis, dydis: Veiklos platūs maštabai (— mastai, užmojai). Stambaus maštabo (— didelio masto, didelės) kompozicijos. RLKZ II 1983 waciuma6 — tik 1. mastelis, 2. prk. mastas, bet sacuma6nbiū — nors I. mastelinis, bet 2. prk. plataus [didelio] užmojo, mastabiskas, macumabno — plačiu mastu [užmoju], maštabiškai, macuumabrnocms — platus mastas, (didelis) užmojis, maštabiškumas: sumanymų užmojis [mastabiskumas]. Galima neklystant pasakyti, kad maštabiškas, maštabiškai, maštabiškumas tada dribte dribo nuo kai kurių literatūros ir dailės kritikų ir ideologinių darbuotojų lūpų ir plunksnų, bet reikia pridėti — nors tai buvo Zargoniné vartosena, buvo baisu smarkiau paliesti. Jos dabar nelikę nė padujų. DZ 1993 maštabas ntk. = 1. mastelis, 2. mastas 1 (t. y. „užmojis, apimtis, dydis*“). Dabar jau 10 metų kartą, kitą, jau ir dešimtą skaitau: Dievo karalystė nėra politinė sąvoka, todėl ji nėra ir politinis mastelis, pagal kurį būtų galima tiesiogiai kurti politinę praktiką arba kritikuoti politinius darinius J. Ratz Esch 1996 60. Skaistyklos laikas neabejotinai gali būti ilgas laikas pagal žmogišką mastelį J. Le Goff VV 2003 120. Reikia tą istoriją prisiminti, kad suvoktum tikrąją valstybingumo ir nepriklausomybės kainą, tikrąjį mastelį <---> MokslL 2004 18 13. Kijevo įvykiai nuo lietuviškos dainuojančios revoliucijos skiriasi masteliais, susikaupusia energija ir tvyrančia grėsme Vd 2004 49 33. <---> — tai Jantastinė utopija su detektyvo elementais, ir jai keliami originalumo bei intrigos reikalavimai yra kito mastelio nei taikomi realistiniams kūriniams Vd 2005 5 55. Nėra abejonių, kad 2004 metai, net ir matuojant stambiu, gal net pačiu stambiausiu, — istoriniu masteliu, įeis į būsimos Lietuvos istorijos sintezės ir chronologijos lenteles Vd 2005 10 4. <---> ir istorijos masteliu matuojant tradicinėmis vadinamų partijų politika vidinės istorinės nuojautos stokojo ir politinės tautos, kaip visumos, pozicijų apmąstytos nacionalinės strategijos matmens neturėjo Vd 2005 25 62. Bet jų supratimu vienintelismastelis, kuriuo matuotina Bažnyčia, yra tikslingumas, <--> NŽA 2005 6 265. Gyvenimas čia vyksta tarsi kitu masteliu Vd 2005 27 80. <--> kalbai užsimerkę netaiko bendrinės kalbos masteliy L ir M 2005 26 4. Ta pati gerovės valstybė, <->, tik, aišku, napalyginti kuklesniu masteliu Vd 2005 374. Vertinant šio veiksmo padarinius klasikinės politinės teorijos masteliu <--> Vd 2005 46 62. Savo 144 darbą reikia vertinti platesniame kontekste, palyginti šalies, Europos, gal ir pasaulio tendencijų masteliu MokslL 2005 18 5. Šis relkinys, kurio teritorinė apimtis stebina neįtikėtinais masteliais — 75 X 45 km <-->, bus pradėtas eksploatuoti po trijų metų Vd 2005 51 23. Zmogiskas laiko mastelis, istorijos ar įvykių mastelis, reikalavimų ar tikslingumo mastelis, suvokti mastelį — visada čia buvo mastas! Ir kodėl kurti pagal mastelį, net politinį, masteliu maruoti matmenis, matuoti, vertinti ir lyginti masteliu (o ne matu?!), net stambiu, vyksta masteliu — ar jau visai nejaučiama, kas rašoma? Išvados 1. Daugiau kaip prieš 100 metų lietuvių kalboje jau buvo per lenkų kalbą atėjęs prancūziškos kilmės tarptautinis žodis valiza. Ne ką vėliau jį ėmė stumti totoriška rusybė čemodanas. Bet tuo metu (1907) jau imamas vartoti ir lietuviškas lagaminas. Valiza išnyko palengva, bet nesunkiai, čemodanas sovietmečiu turėjo didelę paspirtį iš rusiškos dvikalbystės, vis dėlto jau kodifikuotas ir neblogai įsigalėjęs lagaminas (ypač lagaminélis). 2. Jau K. Sirvydo senajame žodyne (~ 1620) buvo lot. Dactylus (medis ir vaisius), bet dar be lietuviško atitikmens. P. Ruigio žodyne (1747) — vokiškos kilmės forma Dattulė, o 1936 m. Tarptautinių žodžių žodyne — daktilis 2. ,,daktilés palmės vaisius“ (t. y. „datulė“) — tos pačios kilmės kaip ir eilėdaros daktilis (gr. daktylos — „pirštas“). Damų piršteliais kartais vadinamos tam tikros vynuogės. 3. Jau P. Ruigio žodyne (1747) yra vokietybė piideris, o J. Šlapelio Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje (1907) — pudra. Pranc. poudre — visokie milteliai (ir skalbimo), net dulkės (angl. powder — ir parakas < rus. nopox). Pudra turi visą sistemėlę — pudruoti, pudravimas, pudrinti, pudrinė, pudrinukas. Į ją netinka cykraus ar aliuminio, cemento pudra (ja nėra pudruojama!), pudrinis cukrus, todėl čia teikiama milteliai, miltelinis. 4. Detalių išbaigimas galėtų būti įvardijamas ir kitaip — baigiamasis apdirbimas, bet neįmanomas baigiamasis apdirbėjas. Tačiau atidžiai pažvalgius veiksmažodžio išbaigti semantiką matyti, kad nėra jokių kliūčių terminui išbaigimas, taip pat išbaigėjas. Svarbu ir termino trumpumas. 5, Kalbininkas Jonas Jablonskis ir matematikas Zigmas Žemaitis „mastelį“ įvardijo žodžiu mastas. Tačiau 1936 m. Tarptautinių žodžių žodyne yra ir maštabas (vok.)— 1. „mastelis, <-->" 2. „santykinis bet kurio dydžio matas“. Mastabas, taisytas jau 1939 m. Kalbos patarėjo, bet buvo dar ir 1954 m., ir net 1972 m. 145