Epo, lyrikos, dramos žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimai pirmuose lietuviškuose literatūros teorijos vadovėliuose

Asta MITKEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas EPO, LYRIKOS, DRAMOS ŽANRŲ IR KITŲ KLASIFIKACIJOS VIENETŲ PAVADINIMAI PIRMUOSE LIETUVIŠKUOSE LITERATŪROS TEORIJOS VADOVĖLIUOSE 1. Įvadinės pastabos Neretai pasigirsta mintis, kad literatūros mokslo terminija yra ypač nelietuviška. Ar visada taip buvo? Šiuo straipsniu siekiama pažvelgti į vieną pagrindinių literatūrologijos terminų, vartotų dabartinės šio mokslo terminijos kūrimo metu, būrių — epo, lyrikos, dramos žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimus pirmuose lietuviškuose literatūros teorijos vadovėliuose. Vien terminų kilme neapsiribojama — aptariama terminų sinonimija, stabtelima ties keliais kitais terminų vartosenos dalykais. Medžiaga rinkta iš K. Bizausko Raštijos bei literatūros teorijos (d. 1, 1918) ir trečiojo papildyto ir pataisyto leidimo Lireratūros teorija", abiejų M. Gustaičio Stilistikos leidimų (1923 ir 1927), trijų skirtingų J. Norkaus vadovėlio Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai) leidimų (1923, 1926, 1930), St. Češūno Poezijos ir prozos teorijos (1925), J. Ambrazevičiaus knygos Literatūros teorija. Poerika (ketvirtasis leidimas, 1938*) — t. y. iš visų tarpukariu išleistų (pirmųjų) specialiųjų literatūros teorijos darbų. Kodėl pasirinkti būtent literatūros teorijos darbai? Kaip teigia J. Girdzijauskas, iki K. Bizausko vadovėlio „teorinių apmąstymų apie literatūrą buvo tik trupiniai“ (Girdzijauskas 1993: 115), Nors dviem pirmaisiais XX a. dešimtmečiais pagrindinės sąvokos ir sampratos jau buvo susiklos- ' Antrasis K. Bizausko vadovėlio leidimas pasirodė be jokių pataisymų (taip pat tik I dalis), o ketvirtasis, kaip pasakyta pratarmėje, tik nedaug pataisytas, terminai palikti tie patys. J. Jablonskis 1920 m. recenzavo antrąjį vadovėlio leidimą ir jį supeikė (Jablonskis 1933: 181-183). ? Pirmieji leidimai — 1930, 1933, 1936 m. Ketvirtasis leidimas (1938 m.) pasirinktas todėl, kad tai paskutinis iki karo išleistas literatūros teorijos vadovėlis, atspindintis ketvirtojo dešimtmečio literatūrologijos terminų vartoseną. 81 čiusios ar klostėsi literatūros kritikoje (žr. ten pat), tačiau sąvokų (o kartu pačių terminų) sistema geriausiai matoma tik literatūros teorijos darbuose". Beje, būtent išvardytų literatūros teorijos vadovėlių autoriai pirmieji bandė apibrėžti terminus apysaka, novelė (Sprindytė 1996: 26; LLE 2001). Visi vadovėliai, be abejo, nevienodo dalykinio ir kalbinio lygio, skirtingos apimties. Skiriasi taip pat pačių autorių literatūrologinis pasirengimas: K. Bizauskas studijavo teisę Maskvoje, o M. Gustaitis, be kitų studijų Vakaruose, mokėsi literatūros ir meno istorijos Fribūro universitete, J. Norkus baigė istorijos skyrių Lietuvos universitete, o J. Ambrazevičius studijavo literatūrą Lietuvos universitete, kuriame vėliau pats dėstė, taip pat Bonos universitete) (LLE 2001; VLE III 2003, VII 2005; LE XX 1960). Išleidimo metu vadovėliai taip pat buvo nevienodai vertinami. J. Jablonskis, kaip jau sakyta, supeikė antrąjį K. Bizausko vadovėlio leidimą. St. Češūno vadovėlį, parengtą pagal D. Ovsianiko-Kulikovskio darbą, Švietimo ministerijos mokslo priemonių ir knygų tikrinimo komisija paskelbė netinkamu vadovėliu mokyklai (tačiau tinkamu, pavyzdžiui, mokytojams) (ŠD 1925: 1243), jis išleistas tik vienintelį kartą. Trečiajame XX a. dešimtmetyje mokyklose daugiausia turbūt buvo naudojamas mokytojo J. Norkaus vadovėlis (Misevičius 1930: 733). Literatūrologijos terminijos istorijai labai svarbi 1922 m. K. Bizausko vadovėlio leidimo Prakalba. Autorius rašo, kad buvo pateikęs literatūrologijos terminus Terminologijos komisijai“, kuri „per visą eilę posėdžių juos svarstė, bet dar galutinai jų nenustatė““, tad vadovėlį jis leidžia „prisilaiky- * Epo, lyrikos, dramos žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimai vartoti, pavyzdžiui, jau nuo XIX a. pabaigos pradėtuose leisti literatūros istorijos darbuose, tačiau, kadangi juose apžvelgiama dar jauna lietuvių literatūra, tai nagrinėjamos teminės grupės terminų taip pat gali būti tik ribotas skaičius. * K. Bizausko dėmesį terminijai liudija tokia jo mintis, kad „terminų nustatymas nėra vieno kurio suinteresuoto asmens ar autoriaus, bet bendras visų mūsų reikalas“ (Biz, 4). * Terminologijos komisija 1921 m. J. Tumui pavedė sudaryti literatūros terminų komisijėlę, o į ją pasiūlė pakviesti L. Girą ir V. Krėvę. Komisijėlė pateikė komisijai sąrašą K. Bizausko literatūros mokslo terminų, kurie buvo svarstyti septyniuose posėdžiuose. Visuose posėdžiuose dalyvavo J. Jablonskis, penkiuose — K. Būga. Daugumai posėdžių pirmininkavo A. Smetona, jų sekretorius buvo A. Vireliūnas. Dažnai posėdžiuose dalyvaudavo P. Mašiotas, A. Dambrauskas. K. Bizauskas buvo tik vieno posėdžio dalyvis. Deja, literatūros mokslo terminų, skirtingai nuo teisės, kelių, geografijos ir kt. terminų, nutarimų Terminologijos komisija nepaskelbė. 82 damas Terminologijos Komisijos pastabų“ (Biz, 3). Taip pat už patarimus jis ypač dėkoja K. Būgai ir J. Jablonskiui. J. Gustaičio Stilistikos gale yra įdėtas Terminų sąrašas (žanrų pavadinimų jame yra tik vienas kitas). Terminai vadovėliuose pateikiami labai įvairiai: apibrėžiami, aptariami, nusakomi arba tik išvardijami, parodoma terminu įvardijamos sąvokos kaita, kai kurių terminų kilmė. Pavyzdžiui, „šiais laikais baladėmis vadinami nedideli epiški veikalai, kurių turinyje daug nepaprasta, fantastinga <--->, Baladė gavo pradžią pietų Francijoj, Provence. Provence liaudies dainiai, trubadūrai, vaikščiojo iš pilies į pilį ir gyrė ritelių žygius. Su tuo dainavimu ėjo šokiai, del to tas dainas ėmė vadinti baladėmis (ballare - šokti). Per Franciją baladės perėjo Anglijon ir Vokietijon, kur baladėmis ėmė vadintis epiški veikalai fantastinio turinio“ (Biz, 154—155). Terminai vadovėliuose klasifikuojami. J. Ambrazevičiaus vadovėlyje įdėta literatūros teorijos schema, iš kurios matoma į ją įtrauktų terminų hierarchija. Žanras ir kiti klasifikaciniai terminai. Terminas žanras kiek dažniau vartojamas tik J. Ambrazevičiaus vadovėlyje (plg. baladės žanras Am, 90, poemos žanras Am, 98, romano žanras Am, 102 ir kt.). Tačiau žanrais taip pat vadinamos grožinės literatūros rūšys: epas, lyrika, drama (Am, 89). M. Gustaičio (1927), J. Norkaus vadovėliuose pastebėta tik keletas žanro vartojimo atvejų. Dažniausiai visi autoriai tiek grožinės literatūros rūšį, tiek žanrą vadina terminu rūšis, rečiau — forma (pvz.: Biz, 145, Nor, 46, Nor, 50, Am, 98), skyriumi (pvz., Ceš 50). Rūšimi taip pat vadinama smulkesnė uz žanrą klasifikacijos padala, kuri dabar neretai įvardijama skirtingai. Tradicinėje lietuvių literatiirologijoje tas klasifikacinis terminas dažnai yra (žanrinė) forma, (žanrinis) tipas, modelis (žr. Zaborskaitė 1982, LTA 1982). Tipais taip pat vadinamos, pavyzdžiui, lyrikos rūšys: išpažintinė lyrika, filosofinė lyrika ir pan. (žr. Zaborskaitė 1982). Šiame straipsnyje ir bus kalbama apie žanrų, žanrinių formų pavadinimus, taip pat apie epo, lyrikos, dramos rūšių pavadinimus. Pasirinktuose vadovėliuose kartu su literatūra yra aptariama tautosaka, tačiau tautosakos terminai šiame straipsnyje specialiai nenagrinėjami (jie pasitelkiami tik palyginimui su literatūros mokslo terminais) ir į bendrą terminų skaičių neįtraukiami. Kita vertus, nuo tautosakos atsiriboti ne visada yra įmanoma, nes literatūros ir tautosakos žanrų riba ne visada aiški. Renkant terminus straipsniui, daugiausia buvo remiamasi V. Zaborskaitės Literatūros mokslo įvadu (1982) ir V, Kubiliaus redaguota Literatūros 83 teorijos apybraiža (1982), literatūrologijos terminų žodynais, taip pat tautosakos darbais. Šiame straipsnyje aptariami 276 epo, lyrikos, dramos rūšių, žanrų ir žanrinių formų pavadinimai, neskaitant variantų. Tie terminai sudaro 44 nevienodo ilgio sinonimų eilutes. 2. Epas, lyrika, drama Beveik visi autoriai vartoja terminus epas“ Biz, 137, Gus, 4, Gus, 4, Nor, 43, Nor, 47, Nor, 60, Ces 49, Am, 71 (Biz, 64 yra sudétinis terminas su variantu eposas — poetiškas eposas), lyrika Biz, 137, Gus, 4, Gus, 4, Nor, 55, Nor, 72, Am, 71 / lirika Nor, 47, Ces 87, drama Biz, 138, Gus, 4, Gus, 4, Am, 71 atitinkamai literatūros rūšiai pavadinti. Tačiau reikia pažymėti, kad , epas vadovėliuose keičiamas terminu epinė poézija Biz, 137, Nor, 43 / epinė poezija Nor, 60, Češ 49, Am, 94, lyrika — lyrinė poézija Biz, 137, Nor, 72 / liriné poezija Nor, 58 / lyrinė poezija Nor, 22, Češ 7, lyriškoji počzija Biz, 165, Nor, 55, drama — draminė poezija Biz, 138, Nor, 62 / draminé poezija Nor, 64 arba dramatinė poezija Češ 57. Pastebėta, kad labiausiai sudėtinius terminus mėgsta K. Bizauskas ir J. Norkus. J. Ambrazevičiui dažniausiai užtenka terminų epas, lyrika, drama. Epo, lyrikos ir dramos kūrinių pavadinimai vadovėliuose labai įvairuoja. Susidaro ilgokos sinonimų eilutės, pvz.: lyrinis veikalas Biz, 137, Nor, 58, Nor, 75/ lirinis veikalas Nor, 62 — lyriškas veikalas Biz, 165 — lyrikos veikalas Biz, 166 — lyrinis dailės veikalas Biz, 167 — lyrinis kūrinys Biz, 179, Nor, 56, Nor, 73, Am, 110/ lirinis kūrinys Nor, 60 — lirinės poezijos kūrinys Češ 59. Trizodzius junginius būtų galima laikyti ilgosiomis terminų formomis. Daugiausia sinonimų yra trečiajame K. Bizausko vadovėlio leidime, o J. Ambrazevičius sinonimijos išvengė — yra vien tik lyrinis kūrinys. Epo ir dramos kūrinių pavadinimus sinonimiškai vartoja daugiau autorių, pvz.: epinis veikalas Biz, 137, Gus, 57, Gus, 62, Nor, 43, Nor, * Dabar pasakojamosios literatūros reikšme vartojama tiek epas, tiek epika (terminas epika bus pradėjęs plisti dėl bandymo skirtingas sąvokas įvardyti skirtingai, plg. romanas — romanistika, novelė —novelistika, humoras — humoristika ir kt.). Naujausiuose leidiniuose (pavyzdžiui, VLE V 2004) pirmenybė teikiama trumpesniam terminui. ' Sinonimų ir variantų pavyzdžiai straipsnyje išdėstyti chronologiškai, kad aiškiau būtų matoma terminų kaita. 84 47, Nor, 61, Am, 98 — epiškas veikalas Biz, 154, Am, 89 — epo veikalas Nor, 43, Nor, 47, Nor, 61, Am, 89—epo kūrinys Nor, 56epinis kūrinys Nor, 59, Nor, 57, dramos veikalas Biz, 12, Biz, 25, Nor, 10, Nor, 10, Nor, 13, Am, 14— draminis veikalas Biz, 137, Nor, 62, Nor, 64, Am, 111 — dramos kurinys Gus, 231 / dramos kūrinys Češ 57 — dr amatinis veikalas Ces 57 — draminis kūri inys Nor, 56, Am, 121 ir ilgoji forma draminės poezijos kūrinys Am, 121 (kaip matyti, ilgąsias formas mėgsta ne vienas autorius). Nedidelį epo kūrinį J. Norkus vadina terminu epinis veikalėlis Nor, 52, Nor, 55, J. Ambrazevičius įsiveda terminą pusiau epiškas veikalas Am, 122. Tokią gausią sinonimiją yra nulėmusi nenusistovėjusi šalutinių dėmenų raiška ir sinoniminis kūrinio ir veikalo vartojimas. 3. Vienažodžiai terminai Didžioji dalis (apie 71%) vienazodziy (iš 69 rastų) aptariamos teminės grupės terminų yra tarptautiniai terminai. Išsiskiria dramos (ir teatro) žanrų pavadinimai — nėra nė vieno lietuviško termino. Tokia pat forma tie terminai vartojami ir dabar, pvz.: drama Biz, 185, Gus 210, Gus, 204, Nor, 63, Nor, 47, Nor, 58, Am, 116, , farsas Biz, 198, Ces 57, Am, 122, feerija Biz, 198, Am, 122 (fejerija TZZe 2002, feerija VaitkTŽŽe 2003), komedija Biz, 185, "Nor, 63, Nor, 66, Nor, 58, Češ 57, Am, 115, melodrama Biz, 198, Češ 58, Am, 122, misterija Biz, 198, Češ 7s. Am, 122, pjesė Am, 122, tragedija Biz, 185, Nor, 63, Nor, 66, Nor, 58, Češ 57,Am, 115, vodevilis Biz, 198, Češ 57,Am, 122. Vienintelis moralitetas Biz, 199 įsitvirtino kita forma — moralitė (plg. LTŽ 1962; Zaborskaitė 1982; TŽŽe 2002). Atskirai aptartinas terminas drama, vartojamas vieno dramos žanro reikšme. K. Bizauskas, J. Norkus, J. Ambrazevičius tekste šalina termino drama daugiareikšmiškumą vienam dramos žanrui pavadinti vartodami drama tiesiogine prasme Biz, 185, Nor, 67, Nor, 70, drama (tiesiogine prasme) Nor, 66, Nor, 69 arba drama (siauresne prasme) Am, 116 / drama siauresne prasme Am, 121 (J. Ambrazevičius tikslesnis). Beje, St. Češūnas terminą drama vartoja dar viena — „tragedijos“ — reikšme: „Dažnai tokią prasmę turidramos terminas, vadinas, reiškia ne bet kokį dramatinį veikalą. o tiktai tragingą“ (Češ 57). Tokią vartoseną galėjo lemti netermininės žodžių drama ir tragedija reikšmės (plg. DZ, 2003 85 drama 3. prk. „didelė, moralines kančias kelianti nelaimė“ ir tragedija 2. prk. „didelė nelaimė, šiurpulingas įvykis“). Epo ir lyrikos® žanrų ir kūrinių rūšių pavadinimai įvairesnės kilmės. Be abejo, daugiausia yra tarptautinių terminų, pvz.: bukolika Biz, 156, ekloga Biz, 156 (eklogė LTŽ 1962, TŽŽe 2002, VaitkTŽŽe 2003, ekloga Zaborskaitė 1982), epigrama Biz, 178, Nor, 67, Češ 64, epinikijos Biz, 172, epitafija Biz, 179, epopėja Biz, 146, Nor, 71, Češ 51, Am, 96, eskizas Gus, 130, Gus, 137, feljetonas Gus, 177, Gus, 178, himnas Biz, 175, Gus, 62. Gus, 67, "Nor, 64, Nor, 77, Češ 62, Am, 110, humoreska Biz, 164, iambai Biz, 178, Am, 111, kronika Biz, 102, Gus, 106, Gus, 115, Češ 68, Am, 27, memuarai Biz, 99, Gus, 113, Gus, 121, Nor, 36. Nor, 43, Nor, 50, ‘Cet 68, Am, 27, nekrologas Biz, 106, Gus, 122, Gus, 129°. novelė Biz, 145, Gus, 4, Gus, 4, Nor, 68, Am, 80, pamfletas Am, 110, paskvilis Biz, 177, pastorale Am, 98 „psalmė Biz, 175, Ces 62, romanas Biz, 12, Biz, 25, Gus, 4, Gus, 4, Nor, 5, Nor, 3, "Nor, 3, Češ 6, Am, 7, romansas Biz, 61, Biz, 91 ir kt. Terminą epopėja autoriai vartoja ne ta pačia reikšme — K. Bizauskas, St. Češūnas, J. Ambrazevičius juo pavadina (ilgas) herojines poemas, o J. Norkus — tam tikrą romaną (pavyzdžiui, Servanteso Don Kichotą). Vadovėliuose taip pat yra vartojami tarptautiniai terminai rondas Biz, 179, Gus, 236, Gus, 77, sonetas Biz, 62, Biz, 92, Gus, 65, Gus, 77, Ces 36, Am, 74, trioletas Biz, 179, Gus, 64, Gus, 73, Am 4, 74. Autoriai nevienodai apibūdina jais įvardijamas sąvokas, pavyzdžiui, K. Bizauskas sonetą, trioletą, rondą, St. Češūnas sonetą apibūdina kaip tam tikrus eilėraščius („Labai daug lyrinių eilėraščių turi atskirus pavadinimus ne pagal vidaus turinio, bet iš eilėdaros ypatybių“ (Biz, 179)), o M. Gustaitis paprasčiausiai kalba kaip apie tam tikras rimavimo rūšis. J. Ambrazevičius aiškiausiai nusako tokių terminų vartoseną: „Kai kurios strofų struktūros yra dažniau vartojamos ir turi tam tikrus vardus. Tais vardais vadinami ir * Epo ir lyrikos žanrų ir žanrinių formų pavadinimai aptariami kartu, nes ne visada juos lengva tiksliai priskirti prie vienos ar kitos literatūros rūšies, pvz., baladė, be to, nagrinėjamuose vadovėliuose kai kurie žanrai, pvz., idilė, priskiriama prie epo, o dabar paprastai laikoma lyrikos žanru (žr. Zaborskaité 1982: 155), ? Straipsnyje taip pat aptariami terminai, kuriais pavadinami žanrai, susiję su paraliteratūrine sritimi, vadinamąja fakto literatūra (terminai iš LTA 1982: 265; Zaborskaitė 1982: 173). 86 ištisi eilėraščiai, sudaryti iš tokių strofų“ (Am, 74). Tam tikro eilėraščio pavadinimu K. Bizauskas ir J. Ambrazevičius dar laiko terminą oktava Biz, 179, Am, 74, o J. Ambrazevičius — fercinas Am, 74 / tercina Am, 74 (įsigalėjo rercina), kurie dabar dažniausiai suvokiami kaip tam tikrų strofy įvardijimai (plg. LTŽ 1998). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek K. Bizauskas, tiek M. Gustaitis vartoja rondą — kaitomą termino variantą (dabar rondo), nors pastarojo autoriaus pirmajame vadovėlio leidime skyrius apie rondo pavadintas rondeau Gus, 236 (nelietuvintas variantas taip pat yra įtrauktas į minėto leidimo Terminy sąrašą). K. Bizauskas prie epo rūšių priskiria terminus arabeska (-as?) Biz, 164 (dabar „tam tikras vaizdavimo būdas“ (ISTH 2001: 49)), siluetas Biz, 164 (7), tačiau jų nepaaiškina (tik išvardija). St. Češūno vadovėlyje pavartotas terminas cona (meilės lyrikos lytis) Češ 63. Galbūt tai kancona? Tarptautinių terminų, vartojamų vadovėliuose, raiška nėra dar galutinai nusistovėjusi — yra variantų, pvz.: autobijografija Biz, 99 / autobiografija Gus, 121, Gus, 129, Nor, 36, Nor, 44, Nor, 51, Češ 68, Am, 28, baladė Biz, 145, Nor, 65, Am, 90 / balada Nor, 46, Nor, 50, Ces 50. bijografija Biz, 64, Biz, 99 / biografija Gus, 106, Gus, 115, "Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Ces 68, Am, 27, elegija Biz, 171, Nor, 58, Nor, 61, Nor, 75, Am, 109 / elėgija Češ 63, idilė Biz, 145, Am, 98 / idilija Nor, 52, Nor, 50, Češ 50, odė Biz, 171, Nor, 75, Am, 109 / oda Nor, 58, Nor, 61, Ces 62, poema Biz, 12, ‘Biz, 25, Gus, 62, Gus, 56, Nor, 46, Nor, 50, Nor, 62, Ces 6, Am, 79 / poéma Gus, 88, satira Biz, 171, Nor, 61 / satyra Nor, 58, Nor, 75, Am, 109 ir kt. (dėl variantų plačiau Ž žr. Mitkevičienė 2004). Įdomesni variantai analai Biz, 102 / annatai Gus, 106, Gus, 115. Greta minėtos poemos / poėmos M. Gustaitis vartoja hibridą poemėlė Gus, 72 arba poėmėlė Gus, 235, kurio mažybinė reikšmė dar labiau sustiprinta būdvardžiu smulkesnė. Lietuviškų žanrų ir kūrinių rūšių pavadinimų yra maždaug pustrečio karto mažiau. Tai apybraiža Češ 56, apysaka Biz, 12, Biz, 25, Gus, 4 Gus, 4, Nor, 5, Nor, 3, Nor, 3, Ces 6, Am, 7, apsakymas Biz, 145, Nor, 54, Nor, 58, Češ 5,Am, 104, atsiminimai Biz, 64, Biz, 103, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Češ 68, dienynas Gus, 120, dienoraštis Biz, 102, Gus, 128, Am, 27, eilėraštis Biz, 93, Gus, 48, Gus, 51, Nor, 8, Nor, 6, Nor, 10, Ces 59, Am, 7, gyvenimai Gus, 122, Gus, 130 „hagiografijos kūrinys (šventųjų istorijos)“, išpažintis Biz, 106, Gus, 121, Gus, 129, kelionraštis Gus, 100, 87 Gus, 110 (matyt, sudarytas pagal analogiją su dienoraščiu, metraščiu), metraštis Biz, 64, Biz, 99, Gus, 106, Gus, 115, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Ces 54, Am, 27, pasakécia Biz, 20, Gus, 60, Gus, 63, Nor, 18, Nor, 21, Nor, 29, Češ 24, Am, 11 „pasakojimas Am, 100, paveikslas Nor, 54, Nor, 58, užrašai Biz, 99, "Gus, 106, Gus, 115, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 53, Am, 27, vaizdelis Biz, 164, Am, 9 ir kt. Visi išvardyti lietuviški terminai yra dariniai (terminizuoti (pavyzdžiui, gyvenimai) arba specialiai sudaryti literatūros mokslo sąvokoms įvardyti). Taip pat vartojama lietuviškų deminutyvų greta dabar mums įprastų terminų, pvz.: apysakaité Am, 81, apsakymėlis Biz, 164, Nor, 54, Nor, 58, Nor, 68, metraštėlis Nor, 74. Terminas metrastélis yra tik antrajame J. Norkaus vadovėlio leidime (neaišku, kodėl pasirinktas deminutyvas). Trečiajame leidime toje pat vietoje — metraštis Nor, 82. Terminą apysakaitė vartoja vien tik J. Ambrazevičius. Jis taip pavadina Šatrijos Raganos Vincą Stonį (146 p. knyga). K. Bizauskas apsakymo ir apsakymėlio netapatina (pastarąjį pamini kartu su tokiomis „epo rūšimis“, kaip vaizdeliai, humoreskos ir kt.), o J. Norkus šiuos terminus surašo greta, nors pirmenybė vis dėlto teikiama apsakymui“* (1930 m. leidime apsakymas tam tikram žanrui pavadinti nebevartojamas). Beje, reikia paminėti, kad, vystantis lietuvių epinės prozos žanrams (antroji XIX a. pusė), maži ir vidutinio dydžio prozos kūriniai buvo vadinami labai įvairiai (daugiausia lietuviškai!), pvz.: vaizdelis, pasaka, nusidavimas, paveikslas, apsakymėlis, piešinys, apysakutė, apysakaitė, apysaka, istorija ir pan. (Sprindyté 1996: 24—25). Kaip teigia J. Sprindytė, tik nuo XX a. šeštojo dešimtmečio galima pasitikėti žanrinėmis paantraštėmis (Sprindytė 1996: 15), nors ir vėliau apysakos dar buvo vadinamos ir romanais, 0 apsakymai — apysakomis. Nagrinėjamų vadovėlių autoriai remiasi kūrinių paantraštėmis, pavyzdžiui, V, Pietario romaną Algimantas terminu apysaka vadina M. Gustaitis, J. Norkus, J. Ambrazevičius, t. y. visi tą kūrinį paminėję autoriai, nes tokia paantrašte tas kūrinys buvo išleistas. Tik pastarasis įdeda pastabą, kad autoriai šį ir kitus veikalus vadina apysa- '* Įdomu tai, kad apsakymu ir apsakymėliu Nor, 35, Nor, 42, Nor, 50 J. Norkus vadina Palangos Juzę (gali būti, kad taip nusakytas ne kūrinio žanras, o rūšis — pasakojamasis veikalas, t. y. terminas pavartotas kita reikšme). Apsakymėlis, kaip teigia A. Zalatorius, „ilgą laiką buvo net populiaresnis uz apsak yma, betpaskui apsakymas pamažu pradėjoapsakymėlį stelbti“ (Zalatorius 1971: 19). 88 komis, nors, pavyzdžiui, Algimantas labiau panašus į romaną (Am, 103). Kad neskyrimo būta, rodo tai, jog M. Gustaitis pateikia bendrą novelės ir apysakos pavyzdį (Žemaitės Kalėdos). A. Zalatoriaus duomenimis, trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje vyravo terminas novelė, o ne apsakymas" (Zalatorius 1980: 7-8). Nagrinėjamuose to laikotarpio vadovėliuose taip pat matyti nestaigus perėjimas prie novelės. K. Bizauskas terminais novelė ir apsakymas pavadina skirtingas sąvokas, pateikia jų apibrėžtis: ,,Pasakojamasis veikalas mažo tūrio vadinasi ap s a k y mas. Paprastai apsakymas vaizduoja vieną nuotyki, duoda dažniausiai vieno asmens charakteristiką, nesistengia atvaizduoti gyvenimo jo pilnumoje, yra tai, tarytum, epizodas, momentas, paimtas iš veikėjų gyvenimo. Novelė taip santykiuoja su romanu, kaip baladė su romantine poema. Yra tai nedidelis dailės apsakymas apie kokį nors atskirą nuotykį, paprastai paremtas tikrybe, bet neišsemiąs charakteristikos smulkmenų“ (Biz, 164). J. Norkus pirmuose dviejuose vadovėlio leidimuose tam tikriems neilgiems pasakojamiesiems kūriniams pavadinti vartoja terminą apsakymas (taip pat pateikia terminus apsakymėlis, paveikslas, paminėdamas, kad pastarasis vartojamas tik kartais). 1930 m. vadovėlyje, skirtingai nei ankstesniuose leidimuose, jau apibūdinama tik novelė, nors čia pat paminimas terminas apsakymėlis. J. Ambrazevičius taip pat kalba tik apie novelę, tačiau užsimena, kad „šalia novelės esama mažojo maštabo epinių veikalų ir kitaip vadinamų: apysakaitė, apsakymas, vaizdelis“ (Am, 104). Iš vadovėliuose pateiktos medžiagos apie prozos kūrinių žanrų pavadinimų santykius (pavyzdžiui, kurie terminai yra sinoniminiai, o kurie ne) spręsti sunku. Atskirai reikėtų pakalbėti apie terminą eilėraštis, mat juo ne visur pavadinamas (nedidelis) eiliuotas kūrinys. K. Bizauskas šį terminą vartoja nuo trečiojo vadovėlio leidimo, 0 juo pavadinama eiliuota kalba, eilės („Eilėraščiais vadiname matuotinę kalbą, paskirstytą ritminiais skyriais, kurie turi panašumo į muzikos taktus“ (Biz, 80)), nors retkarčiais yra eilės (plg. mišros eilės Biz, 85, baltosios eilės Biz, 91) (pirmajame leidime išti- "Kaip teigia A. Zalatorius, „nė vienas reikšmingesnis lietuvių smulkiosios prozos rinkinys, pasirodęs trečiuoju ir ketvirtuoju XX a. dešimtmečiu, neturėjo paantraštės „apsakymai“, bet labai daug knygų buvo pačių autorių tituluojama „novelėmis“ (Zalatorius 1980: 7). 89 Terminai su lietuviškais šalutiniais dėmenimis. Rūšis žymima dviem kilmininkais, pvz.: naujųjų laikų komedija Biz, 196, Am, 120, naujųjų laikų poema Biz, 152, Am, 95 / naujųjų laikų poéma Biz, 153, naujųjų laikų tragedija Biz, 192, senųjų amžių poema Nor, 53, šių laikų idilė Biz, 156, taip pat daiktavardžio kilmininku ir būdvardžiu, pvz.: liaudies karžyginė poema Biz, 145, Nor, 46, Nor, 51, liaudies karžyginis epas Biz, 146, naujasis dailės epas Biz, 145, tautos karžyginis epas Am, 96, arba dviem būdvardžiais, pvz.: seniausia karžyginė poema Am, 95 ir seniausioji karžyginė poema Am, 96, senoji karžyginė poema Am, 96, naujoji tautinė drama Ce§ 57—58, dalyviu ir būdvardžiu, pavyzdžiui, sekamoji karžyginė poema Nor, 49, Nor, 53, Nor, 65. Terminai su svetimos kilmės šalutiniais dėmenimis. Terminai su svetimos kilmės šalutiniais dėmenimis yra patys rečiausi. Tokių terminų vienas šalutinis dėmuo dažniausiai yra priesagos -inis būdvardis, o kitas — daiktavardžio kilmininkas, pvz.: antikinė graikų komedija Am, 120, antikinė graikų tragedija Am, 117 / graikų antikinė tragedija Am, 117, klasikinė prancūzų komedija Am, 120, realistinė anglų tragedija Am, 117, prancūzų klasinė tragedija Nor, 58 / klasikinė prancūzų tragedija Am, 117. Dar plg. kitus terminus, pvz.: klasikinė herojinė poema Biz, 146, lyrinis epinis eilėraštis Nor, 66; sentimentalus idėjos romanas Ceš 55. Sudėtinių tautosakos terminų šalutiniai dėmenys dažniausiai yra lietuviški (dauguma išreikšti daiktavardžio kilmininku), pvz.: buities daina Biz, 169, būties pasaka Am, 91, būsenos daina Biz, 168, garsų ir darbo dainos Nor, 57, Nor, 60, Nor, 73, gyvulių ir paukščių dainos Nor, 57, Nor, 60, Nor, 73, gyvulių pasaka Biz, 141, Am, 91, laidotuvių rauda Ces 63, našlaičių daina Nor, 57, Nor, 60, Nor, 73, papročių pasaka Biz, 141, tikėjimų ir papročių dainos Nor, 87, Nor, 60, Nor, 73, vaikų pasaka Am, 92, vestuvių daina Biz, 169, Nor, 20, Nor, 22, Nor, 32, Ces 62; aprašomoji pasaka Biz, 141, vestuvinė daina Nor, 57 ir kt. Svetimos kilmės žodžiai šalutiniais terminų dėmenimis eina daug rečiau (šalutiniai dėmenys dažnai yra tie patys arba giminiški), pvz.: istorijos daina Biz, 99, istorinė daina Biz, 143, Nor, 45, Nor, 49, Nor, 61, Am, 93, mitinė daina Biz, 168, mitinė pasaka Biz, 140, Am, 91, mitų pasaka Am, 91“, satirinė pasaka Biz, 141, satyros pasaka Am, 92 ir kt. 19 Dabar vietoj terminų mitų pasaka ir mitinė pasaka vartojama sakmė. 96 Tačiau lietuviškas paprastai yra tik vienas daugiažodžių terminų šalutinis dėmuo, pvz.: istorinė liaudies daina Nor, 71, Nor, 79, Nor, 87, liaudies herojinė daina Nor, 62, liaudies lyrinė daina Nor, 57, Nor, 74 / liaudies lirinė daina Nor, 61, poėtinė liaudies daina Nor, 45 / poetinė liaudies daina Nor, 49, Nor, 62 ir kt. 6. Terminų sinonimija Aptariamos grupės terminų sinonimai šaltinio atžvilgiu yra keleriopi. Vieni jų yra vartojami to paties autoriaus tame pačiame vadovėlio leidime, kiti randami tik skirtinguose vadovėlio leidimuose, treti — skirtingų autorių vadovėliuose (to paties arba kito laikotarpio). Tad sinoniminiai terminai rodo epo, lyrikos, dramos rūšių, žanrų, žanrinių formų pavadinimų raiškos nenusistovėjimą, jų kaitą. Terminų sinonimų eilutes sudaro nuo dviejų iki devynių terminų. Daugiausia yra dvinarių (5294) ir trinarių (34%) sinonimų eilučių. Dvinarės sinonimų eilutės: a) vienažodžių terminų sinonimija. Vienažodžiai sinoniminiai terminai yra tik keli: lietuviški terminai dienoraštis Biz, 102, Gus, 128, Am 427 ir dienynas Gus, 120, tarptautiniai terminai idilė, arba pastoralė Am, 98 (dabar nelaikoma sinonimais). Terminų dienynas ir dienoraštis sinonimija — kalbos vyksmo rezultatas. Žodį dienynas „dienos darbų bei įvykių užrašų knyga“, LKŽe duomenimis, vartojo, pavyzdžiui, J. Šlapelis 1921 m. Lietuviy—rusy kalbų žodyne. Tokia žodžių vartosenos kaita atsispindi literatūrologijos terminijoje, į kurią jie pateko jau terminizuoti. Apie terminų tragedija ir drama ryšį St. Češūno vadovėlyje buvo kalbėta anksčiau. b) sudėtinių terminų sinonimija. Dažniausias tokių sinoniminių terminų atvejis — sinonimiškas būdvardžio (paprastai priesagos -inis būdvardžio) ir daiktavardžio kilmininko vartojimas, pvz.: istorinis romanas Biz, 44, Nor, 54, Nor, 58, Nor, 70, Češ 50, Am, 102 — istorijos romanas Biz, 163, Gus, 142, Gus, 148, istorinė apysaka Gus, 142, Gus, 148, Nor, 54, Nor, 58, Češ 50 — istorijos apysaka Gus, 142, Gus, 148, istorinis epas Biz, 139, Nor, 45, Nor, 48, Nor, 44, Am, 93 — istorijos epas Am, 90, religinė lirika Češ 62 — religijos lirika Češ 62, satirinė lirika Češ 64 — satiros lirika Češ 64; satiros romanas Biz, 163 — satyriškas romanas Am, 102, karingoji daina Češ 62 — karo daina Češ 62. Kelios sinonimų eilutės susidaro dėl šalutiniu dėmeniu einančio būdvardžio pakeitimo 97 (laikui bėgant) giminišku būdvardžiu, pvz.: romantinė poema Biz, 146 — romantiška poema Gus, 231, Gus, 75, subjektyvė poema Nor, 50 ir variantas subjektyvi poema Nor, 54 — subjektyviška poema Nor, 65. J. Ambrazevičiaus vadovėlyje rasti keli sinoniminiai terminai, kurių šalutiniai dėmenys yra skirtingos kilmės — vienas lietuviškas, o kitas svetimas, pvz.: jausminė, emocinė lyrika Am, 106, protaujamoji, refleksinė lyrika Am, 106. Autorius lietuviškesniems terminams teikia pirmenybę. K. Bizauskas sinonimiškai vartoja istorinių odės tipų pavadinimus su lietuviškais (naujoji, dailės odė Biz, 172) ir svetimos kilmės (klasikinė, arba naturinė oda Biz, 172) šalutiniais démenimis. Šių terminų eilučių sinonimija yra savita, mat, nors naujoji — dailės „grožinė, meninė“, klasikinė — naturinė „nedirbtinė, tikra“ nėra sinonimai, bet patys terminai naujoji odė — dailės odė, klasikinė oda — naturinė oda (pagrindinis terminas yra klasikinė odė) — sinonimai, tiksliau semantiškai nelygiaverčiai sinonimai (sąvoka įvardijama iškeliant skirtingus požymius). Sinonimijos ryšys matomas ne iš raiškos, o tik iš vartosenos. Visų išvardytų terminų sinonimiškumą lemia skirtingi (sinoniminiai ar ne) šalutiniai dėmenys. c) skirtingo skaičiaus dėmenų terminų sinonimija. Rasta tokių pavyzdžių: kelionės aprašymas Biz, 112, Gus, 88, Gus, 99, Nor, 35, Nor, 42, Nor, 49 (ir variantas kelionių aprašymas Biz, 113) —kelionrastis Gus, 100, Gus, 110, naujųjų laikų komedija Biz, 196, Am, 120 — naujoji komedija Am, 121, naujųjų laikų poema Biz, 152, Am, 95 / naujųjų laikų poéma Biz, 153 — naujoji poema Biz, 153, Am, 97, senųjų amžių poema Nor, 53 — senoji poema Nor, 53, filosofijos lirika Ces 62 — filosofinio pobūdžio lyrika Nor, 75. Trižodžiai terminai (išskyrus pastarąjį) pateikti anksčiau tame pačiame vadovėlyje už dvižodžius arba vartojami ankstesniuose leidiniuose (leidimuose). Variantiniai terminai realusis kelionių aprašymas Gus, 88, Gus, 99 ir realinis kelionių aprašymas Gus, 100, Gus, 110 (jų šalutiniu dėmeniu einantys būdvardžiai yra skirtingai aplietuvinti) turi sinonimą realinis kelionraštis Gus, 100, Gus, 1 10. St. Češūnas sinonimiškai vartoja terminus naujoji klasikinė drama Ce§ 57 ir pseudoklasikinė drama Češ 57. Trinarės sinonimų eilutės: a) vienažodžių terminų sinonimija. Dauguma vienažodžių sinoniminių terminų yra leksiniai sinonimai. Sinonimiškai vartojami terminai atsi98 minimai Biz, 64, Biz, 103, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Ces 58 — memuarai Biz, 99, Gus, 113, Gus, 121, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Ces 68, Am, 27 — užrašai Biz, 99, Gus, 106, Gus, 1 15, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 53,Am, 27. K. Bizausko pirmajame vadovėlio leidime randamas tik terminas atsiminimai, kuris trečiajame leidime tarsi nustumiamas į antrą plana, nes autorius daugiausia rašo memuarai (pirmus kartus yra užrašai ar memuarai Biz, 99, memuarai, arba užrašai Biz, 101). Atsiminimai pirmą kartą pavartoti kaip sudėtinių terminų literatūros atsiminimai, teatriniai atsiminimai Biz, 103 dėmuo. M. Gustaitis termino atsiminimai iš viso nevartoja (nors kaip pavyzdį pateikia kūrinių, kurių pavadinimuose šis žodis yra). Jo vadovėlyje pirmenybė teikiama terminui užrašai (užrašai arba memuarai Gus, 113, Gus, 121), kuris paprastai ir vartojamas. J. Norkus pirmuose leidimuose pirmą kartą pamini sinonimus užrašai, arba memuarai Nor, 36, Nor, 43, o trečiajame leidime — atsiminimai, arba memuarai (abiem atvejais pirmenybė teikiama lietuviškam terminui). Tačiau toliau šiais atvejais jis daugiausia vartoja terminą atsiminimai, Beje, antrojo leidimo recenzentas kritikuoja autorių, kad jis nepaaiškindamas užrašus vadina atsiminimais (Misevičius 1930: 735). Pastebėta, kad vienoje trečiojo leidimo vietoje taip pat yra pavartotas terminas užrašai. Matyt, terminus atsiminimai ir memuarai sinonimais laiko St. Češūnas (jie surašyti šalia po kablelio). Vadovėliuose, leistuose jau po K. Bizausko, stengtasi vartoti lietuviškus terminus. Tačiau J. Ambrazevičiaus darbe vėl yra priešingai — vartojama memuarai, arba užrašai Am, 27 arba vien tik memuarai. Tad, galima teigti, kad terminas atsiminimai sunkiai skynėsi sau kelią (plg. memuaristika, memuaristas). Kitas ne mažiau įdomus terminų trejetas yra metrastis Biz, 64, Biz, 99, Gus, 106, Gus, 115, Nor, 36, Nor, 43, Nor, 50, Ces 54, Am, 27 — kronika Biz, 102, Gus, 106, Gus, 115, Češ 68, Am, "27. analai Biz, 102 / annatai Gus, 106, Gus, 115. Pirmajame i ir trečiajame K. Bizausko “vadovėlio leidimuose yra vartoj amas terminas metraštis, tačiau trečiajame leidime dar pasakomi du tos pačios sąvokos įvardijimai — kronika ir analai. M. Gustaitis taip pat pirmenybę dažniausiai teikia terminui metrasciai, kuris kartais keičiamas kronika. Annatai yra pavartoti bene vienintelį kartą. J. Norkus sinonimijos vengė — vartojama vien tik metraščiai. Terminus metraščiai ir kronika galima rasti St. Češūno vadovėlyje, tačiau jie ten nesusieti ir nepaaiškinti, tad apie jų ryšį spręsti sunku. J. Ambrazevičius, kaip ir K. Bi99 zauskas, vartoja lietuvišką terminą merraščiai, tačiau pasako, kad jie dar vadinami kronikomis. b) sudėtinių terminų sinonimija. Dažniausias sudėtinių terminų sinonimijos atvejis — šalutinių dėmenų sinonimiškumas. Neretai trinares eilutes sudarančių terminų dėmenys, kuriais tie terminai skitiasi, yra skirtingos kilmės — lietuviškas ir svetimas žodis. Pavyzdžiui, K. Bizauskas, M. Gustaitis vartoja terminą visuomenės romanas Biz, 163, Gus, 142, Gus, 148, J. Norkus 1930 m. leidime rašo visuomeninis (socialinis) romanas Nor, 71 (pirmenybė vis dar teikiama lietuviškesniam terminui, rūšiai žymėti vietoj daiktavardžio kilmininko pasirinktas priesagos -inis būdvardis), o J. Ambrazevičius palieka vien tik svetimos kilmės žodžiu išreikštą šalutinį dėmenį turintį terminą socialinis romanas Am, 102. Sinonimų nuotikingas romanas Gus, 104 / nuotykingas romanas Gus, 113 — nuotykių romanas Nor, 70, Ceš 55, Am, 102 eilutę papildo sinoniminį (bet nutolusios reikšmės) svetimos kilmės šalutinį dėmenį turintis avantiūrinis romanas Am, 102. Pastarasis terminas yra vartojamas tik J. Ambrazevičiaus ir jam, o ne nuotykių romanui, autorius teikia pirmenybę. Tad einama tarptautinimo keliu. Tai pačiai sąvokai įvardyti J. Ambrazevičius vartoja tris terminus — tai liaudiška daina Gus, 53, Gus, 56, Am, 109 — individualinė daina Am, 109 — literatūrinė daina Am, 163, kurių šalutiniais dėmenimis einantys žodžiai nėra sinonimiški. K. Bizausko, J. Norkaus vartotą terminą literatūros lyrika Biz, 167, Nor, 58, Nor, 74 / literatūros lirika Nor, 61 J. Ambrazevičius keičia dviem terminais — rašytinė, arba individualinė, lyrika Am, 108. Minėtoje antrojo J. Norkaus vadovėlio recenzijoje išdėstytas siūlymas keisti dėmenį /iferataros: „Naujame leidime autorius gaus tik vieną kitą mažmožį pakeisti, būtent, <---> terminus „literatūros (dailės) epas“, „Jiteratūros lirika“ pakeisti tikslesniais terminais: ,,individualinis epas“, „individualinė lyrika“ (Misevičius 1930: 733). Matyt, todėl, kad į literatūros mokslo teoriją tuo metu buvo įtraukiama ir tautosaka, terminai literatūros lyrika ir literatūros epas (žr. toliau) galėjo būti suprantami netiksliai. Kelių terminų šalutiniai dėmenys, kuriais skiriasi terminai, yra lietuviški žodžiai (tačiau ne sinonimai), pvz.: liaudies epas Biz, 138, Nor, 43, Nor, 74—sakytinis epas Biz, 138 — tautosakos epas Am, 90, liaudies lyrika Biz, 167, Nor, 56, Nor, 72, Am, 105 / liaudies lirika Nor, 59 — sakomoji lyrika Biz, 167 — tautosakos lyrika Am, 108. K. Bizauskas pirmenybę 100 teikia terminui liaudies epas, liaudies lyrika, taip pavadinti ir atitinkami skyreliai. J. Ambrazevičius pagrindiniu terminu laiko tautosakos lyriką. Giminiškais žodžiais (gramatiniais sinonimais) išreikšti sinonimų ritelinis romanas Biz, 162 — riteliškas romanas Biz, 162 — riterių romanas Nor, 70, Ceš 53, Am, 102; šeiminis romanas Biz, 163 — šeimyninis romanas Biz, 163 — šeimos romanas Biz, 197, Nor, 71, Am, 102 šalutiniai dėmenys. Sinonimiškai tos sąvokos įvardijamos tik K. Bizausko vadovėlyje, vėlesniuose vadovėliuose vartojamas tik vienas terminas (su kilmininku). Sinonimais laikytini miestelėnų drama Biz, 197 — verkšlenamoji komedija Biz, 197 — miestiečių drama Am, 121. K. Bizauskas greta miestelėnų dramos pateikia visiškai kitokį aiškaus menkinamojo atspalvio terminą verkšlenamoji komedija, teigdamas, kad tokiu vardu buvo vadinamos miestelėnų dramos Prancūzijoje (Biz, 197). Tad pastarasis terminas yra tik istorinis faktas. J. Ambrazevičiaus vadovėlyje randama tik miestiečių drama. c) skirtingo skaičiaus dėmenų terminų sinonimija. Sinonimiškai vartojami dramos kūrinių istorinių tipų pavadinimai, pvz.: klasikinė komedija Biz, 194 — antikinė graikų komedija Am, 120 — graikų komedija Am, 120; pseudoklasikinė tragedija Biz, 190— prancūzų klasinė tragedija Nor, 58/ klasikinė pranciizy tragedija Am, 117 — klasikinė tragedija Am, 117, pseudoklasikinė komedija Biz, 195 — klasikinė prancūzų komedija Am, 120 — klasikinė komedija Am, 120. Tad dėmuo klasikinis vartojamas skirtingomis reikšmėmis: K. Bizauskui klasikinis yra antikinis (graikų), o J. Ambrazevičiui — klasicizmo. Trižodžių terminų fantastiškų kelionių aprašymas Biz, 113 — fantastinis kelionių aprašymas Gus, 88, Gus, 99 sinonimas yra dvižodis terminas Jantastinis kelionraštis Gus, 100, Gus, 110. Daugianarės sinonimų eilutės. Tai daugiausia keturnarės sinonimų eilutės. Viena iš jų — liferatūros, arba dailės, epas Biz, 138, Nor, 43, Nor, 47 — rašytinis, arba individualinis, epas Am, 90. K. Bizauskas daugiausia vartoja terminą dailės epas (plg. anksčiau literatūros lyrika). Kokiam terminui teikia pirmenybę J. Norkus, pasakyti sunku. J. Ambrazevičius, kaip ir lyrikos atveju, vartoja du terminus — rašytinis, arba individualinis, epas. Kitą keturnarę sinonimų eilutę sudaro istorinio odės tipo pavadinimai — dlirbtinė, sektiné arba pseudoklasikinė odė Biz, 172 — pseudoklasiky odė Biz, 175 (dažniausiai vartojama pseudoklasikinė odė). Keturiais ir penkiais 101 terminais pavadinami du istoriniai tragedijos tipai, pvz.: graikų tragedija Biz, 188, Nor, 64, Nor, 66, Nor, 58, Am, 117 — klasikinė tragedija Biz, 187 — antikinė graikų tragedija Am, 117 / graikų antikinė tragedija Am, 117 — senovės graikų tragedija Nor, 58; naujųjų laikų tragedija Biz, 192 — naujoji tragedija Nor, 64, Nor, 66 — Sekspyro tragedija Nor, 58 — realistinė anglų tragedija Am, 117 — realistinė tragedija Am, 118. Net septyniais terminais įvardijama viena tautosakos epo rūšis. Tris iš jų vartoja K. Bizauskas (karžyginis (herojinis) epas Biz, 139, liaudies karžyginis epas Biz, 146), o keturis — J. Ambrazevičius (karžygių epas Am, 90 — herojų epas Am, 93 — tautos herojinis epas Am, 95 — tautos karžyginis epas Am, 96). Tokią gausią sinonimiją lėmė sinonimiškai vartojami šalutiniais dėmenimis einantys būdvardžiai ir daiktavardžių kilmininkas (lietuviški ir svetimos kilmės), taip pat ilgųjų ir trumpųjų terminų variantų konkuravimas, skirtingi trižodžių terminų valdomieji dėmenys. Nors sąvokos įvardijimai įvairūs, tačiau vadovėliuose vyrauja sinonimai su lietuvišku šalutiniu dėmeniu (karžyginis epas, karžygių epas). Dabar terminu herojinis epas yra pavadinama, pavyzdžiui, Homero Odisėja ir pan. Tačiau tam reikalui autoriai (išskyrus St. Češūną, kuris rašo karžygių epas Češ 50) vartoja kitus terminus. Jų yra net aštuoni (kartu su St. Češūno karžygių epu — devyni), pvz.: liaudies karžyginė poema Biz, 145, Nor, 46, Nor, 51 — liaudies herojinė poema Biz, 145 — epopėja Biz, 146, Ces 51, Am, 96 — herojinė poema Biz, 147 — liaudies epinė poema Nor, 63 — seniausia karžyginė poema Am, 95 / seniausioji karžyginė poema Am, 96 — karžyginė poema Am, 95 — senoji karžyginė poema Am, 96. Pastebėta, kad, priešingai nei karžyginio epo atveju, K. Bizauskas dažniau vartoja terminą su svetimos kilmės šalutiniu dėmeniu herojinė poema (arba liaudies herojinė poema). Terminas epopėja į vadovėlius įtrauktas kaip šalutinis sąvokos įvardijimas. 7. Išvados 1. Trečiasis K. Bizausko literatūros teorijos vadovėlio leidimas pasirodė tais pačiais metais, kai Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, o jame pradėta mokyti literatūros. Tad lietuviškų literatūrologijos terminų poreikis jau buvo tikrai labai didelis ir terminus reikėjo kurti greitai, kaip ir sparčiai atrinkti tinkamus jau vartotus terminus (terminų buvo, nes 102 jau XIX a. buvo spausdinami literatūros dalykams skirti straipsniai, nuo 1890 m. pradėtos leisti lietuviškos literatūros istorijos ir kt.). Čia nedaug tepadėjo Terminologijos komisija: K. Bizauskui teko tik vadovautis jos pastabomis, 0 ne imti ir vartoti nustatytus terminus. Iš jo vadovėlio daug terminų bus paėmę kiti autoriai, kurių vartojami terminai, deja, ne visada geresni nei K. Bizausko. Iškalbingas faktas — pirmųjų literatūros teorijos knygų autoriai — teisininkas, istorikas, užsienyje literatūrą studijavęs dvasininkas... Vienintelis J. Ambrazevičius buvo literatūrologas, baigęs lietuvišką universitetą. 2. Didžioji epo, lyrikos, dramos rūšių, žanrų ir kitų klasifikacijos vienetų pavadinimų dalis pirmuose lietuviškuose literatūros teorijos vadovėliuose yra svetimos kilmės: beveik pustrečio karto daugiau rasta tarptautinių Vienažodžių terminų nei lietuviškų, mišriakilmiai (lietuviški ir svetimos kilmės) sudėtiniai terminai sudaro daugiau nei pusę visų sudėtinių terminų, svetimos kilmės terminai — daugiau nei du penktadalius, o grynai lietuviški — tik maždaug vieną šešioliktąją dalį. Lietuviškos kilmės sudėtinių terminų negausuma yra nulėmęs svetimos kilmės vienažodžių terminų vyravimas: vienažodžiai terminai tampa pagrindiniais sudėtinių terminų dėmenimis. Dvižodžių terminų šalutiniais dėmenimis svetimos kilmės žodžiai eina beveik pusantro karto dažniau nei lietuviški, ir tik trižodžiai terminai su svetimos kilmės šalutiniais dėmenimis nusileidžia terminams, kurių šalutiniai dėmenys — lietuviški žodžiai. 3. Tiek vienažodžiams, tiek sudėtiniams terminams būdingas trečiajame XX a. dešimtmetyje gana įprastas reiškinys — varijavimas. Jį daugiausia nulėmė nevienodas tarptautinių terminų ar svetimos kilmės žodžių, einančių šalutiniais terminų dėmenimis, lietuvinimas. Lietuviški šalutiniais terminų dėmenimis einantys būdvardžiai ar dalyviai beveik visada yra jvardziuotiniai, tačiau svetimos kilmės, deja, ypač retai. Tai kenkia sistemiškumui. 4. Dvižodžių terminų šalutiniai dėmenys dažniausiai yra išreikšti priesagos -inis būdvardžiais. Tokių terminų yra maždaug pusantro karto daugiau nei terminų su kilmininku. Šie du struktūriniai dvižodžių terminų tipai, kaip ir dabar, vyrauja. Terminai, kurių šalutiniai dėmenys yra priesagos -iškas būdvardžiai, nesudaro nė dešimtadalio visų dvižodžių terminų. 5. Per visus literatūros teorijos vadovėlių leidimus susidaro daugiau sinonimų eilučių, nei jų yra tik viename leidinyje (dažniausios yra dvi103 narės). Be to, bėgant laikui keičiant terminus sinoniminiais terminais, ne visada eita geresniu — lietuvinimo — keliu. Palyginus sinonimų eilučių skaičių 1922 m. K. Bizausko vadovėlyje ir 1938 m. J. Ambrazevičiaus darbe, matyti, kad jų nemažėjo (tik terminų variantai J. Ambrazevičiui nebūdingi, be to, mažiau šalutinių dėmenų raiškos nevienodumų). 6. Pirmieji lietuviški literatūros teorijos vadovėliai liudija kai kuriuos svarbius literatūrologijos terminijos dalykus, pavyzdžiui, epinės prozos žanrų pavadinimų vartosenos nevienodumus, sakmės vartojimą „pasakėčios“ reikšme, nestaigų perėjimą nuo apsakymo prie novelės, terminų liaudiška daina ir liaudies daina diferencijavima, sunkų žodžio atsiminimai kelią į literatūros mokslo terminiją ir kt. ŠALTINIAI Am, - Ambrazevičius J. Literatūros teorija. Poetika. Vidurinėms mokykloms, Kaunas, 1938. Biz, — Bizauskas K. Raštijos bei literatūros teorija 1, Kaunas, 1918. Biz, — Bizauskas K. Literatūros teorija. Vadovėlis augštesniosioms mokykloms, Kaunas, 1922. Ces ~~ Češūnas St. Poezijos ir prozos teorija. Vadovėlis vidurinėms mokykloms, Šiauliai, 1925. Gus, — Gustaitis M. Stilistika. Vadovėlis literatūros reorijai, Marijampolė, 1923. Gus, — Gustaitis M. Stilistika. Literatūros teorijos vadovėlis, Kaunas-Marijampolė, 1927. Nor, -— Norkus J. Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poézijos dėsniai). Vidurinai mokyklai, Kaunas, 1923. Nor, - Norkus J. Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai) vidurinei mokyklai, Kaunas, 1926. Nor, — Norkus J. Literatūros teorija. Pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai. Vidurinei mokyklai, Kaunas, 1930. LITERATŪRA Bukauskienė T. 1993: Lietuviy literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.), Vilnius. Čiurlionienė S. 1913: /š mūsų literatūros, Kaunas. DŽ, 2003: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys, Vilnius (e. leidimas). Girdzijauskas J. 1993: Kazys Bizauskas ir jo literatūros teorija. — Naujasis židinys 7-8, 115-118. 104 Jablonskis J. 1933: K. Bizauskas. Raštijos bei literatūros teorija [Rec.]. — Jablonskio raštai 2. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Klimas P. [1918]: Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms, Vilnius. LE XX 1960: Lietuvių enciklopedija, Bostonas. LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas. — www.lkz.lt LLE 2001: Lietuvių literatūros enciklopedija. Red. V. Kubilius, V. Rakauskas, V. Vanagas, Vilnius. LTA 1982: Literatūros teorijos apybraiža. Red. V. Kubilius, Vilnius. LTŽ 1962: Literatūros terminų žodynas. Sudarė J. Petronis, V. Vanagas, A. Zalatorius, Vilnius. LTZ 1995: Literatūros terminų žodynas 1. Romanas. Sudarė A. Krasnovas, Vilnius. LTŽ 1998: Literatūros terminų žodynas 2. Eilédara. Sudarė J. Girdzijauskas, Vilnius. Misevičius P. 1930: J. Norkus. Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai) vidurinei mokyklai [Rec.]. — Švierimo darbas 7, 733-738. Mitkevičienė A. 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. — Terminologija 11, 119-144. Sauka D. 1982: Lietuvių tautosaka, Vilnius. Sauka L. 1999: Lietuvių tautosaka, Kaunas. Sprindytė J. 1996: Lietuvių apysaka, Vilnius. ŠD 1925: Švietimo darbas 11, 1243. TŽŽe 2002: Interleksis. Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius (e. leidimas). VaitkTZZe 2003: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius (e. leidimas). VLE IHL 2003, V 2004, VII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius. Zaborskaitė V. 1982: Literatūros mokslo įvadas, Vilnius. Zalatorius A. 1971: Lietuvių apsakymo raida ir poetika, Vilnius. Zalatorius A. 1980: XX amžiaus lietuvių novelė (iki 1940 m.), Vilnius. www.libis.lt (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema). KCJIT 1974: Kpamkuū choeaps numepamyposedueckux mepmunos. Pen.-cocr. JL. MH. Tumodees, C. B. Typaes, MocxrBa. JI3TIT 2001: Jlumepamypnaa suyuxaonedus mepmunog u nonamuū. In. pen. A. H. Huxomokun, Mockna. THE NAMES OF EPIC, LYRICS, DRAMA GENRES AND OTHER CLASSIFICATION UNITS IN THE FIRST LITHUANIAN TEXTBOOKS OF LITERATURE THEORY Summary This article investigates the origin, synonymy and some usage issues of names of epic, lyrics, drama genres, genre forms and kinds used in the first Lithuanian textbooks of litera105