Iš etnonimų istorijos

Iš etnonimų istorijos VINCENTAS DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas tnonimas (gr. ethnos — tauta, gentis ir onyma — vardas), taip pat tautovardis — tautos, tautybės, genties, giminės ir pan. pavadinimas. Etnonimus (etnonimiją), jų struktūrą, kilmę, tipus, paplitimą ir funkcionavimą tyrinėja onomastikos šaka etnonimika. Etnonimai skiriami pagal tai, kaip save vadina patys tautos žmonės (autoetnonimai, arba savivardžiai) ir kaip kurią nors tautą vadina kaimynai (aloetnonimai). Etnonimo santykis su šalies pavadinimu yra dvejopas. Vienais atvejais etnonimas yra pirminis ir tarsi diktuoja šalies pavadinimą, pvz.: graikai — Graikija, kitais atvejais šalies pavadinimas yra etnonimo pamatas, pvz.: Roma — romėnai, Egiptas — egiptiečiai. Senovėje lietuviams buvo žinomi tik artimiausių kaimynų, su kuriais ekonomiškai, kultūriškai bendrauta, neretai ir kariauta, genčių ir tautybių pavadinimai. Etnonimų gausėjo visą laiką, plečiantis lietuvių tautos ir valstybės ryšiams su Europos šalimis, ypač Lietuvai apsikrikštijus, atsiradus lietuvių rastijai ir pan. Ir senuosiuose žodynuose randama nemaža artimesnių ir tolimesnių etninių bendruomenių pavadinimų. Dėl to etnonimai yra lietuvių kalbos žodynų inventoriaus (registro) dalis, atspindinti tam tikro laikotarpio leksiką. Etnonimai žodynuose dažniausiai eina greta kraštovardžių, o neretai priduriamas ir iš etnonimo padarytas būdvardis. Straipsnyje apžvelgiami būdingesni senųjų rašto paminklų*, nuo Martyno Mažvydo iki Kristijono Donelaičio, ypač XVII-XVIII a. rankraštinių ir spausdintų lietuvių kalbos žodynų etnonimai, jų kilmė, aplietuvinimas ir išlikimas bendrinėje kalboje. armėnas Randamas tik K. Sirvydo žodyne: Ormianin / Armenius, armenus, Armenas SD“. Čia neliečiami senuosiuose rašto paminkluose ramdami bibliniai etnonimai, pvz.: agarėnai, ebionitai, efezai, galatai, galileiškiai (ir galileonys), jeruzalimionys, korinčionys, samaritonai ir kt. 160 Vincentas Drotvinas | Iš etnonimy istorijos čekas Etnonimas randamas tik K. Sirvydo žodyne: Czech / Bohemus. čiekas SD!, SD’. cigonas, cigonas Iš Indijos kilę čigonai Europoje pasirodė XIII-XIV a., Rytų Europoje, pirmiausia Slovakijoje, Vengrijoje (plg. XIV a. vengr. cigany), vėliau jų ėmė rastis Lenkijoje ir Lietuvoje. Anot A. Salio, čigonai pietryčių Lietuvoje galėjo pasirodyti maždaug apie XV a. vidurį, o po šimtmečio pasiekti ir Lietuvos vakarus (Salys 1985: 499). Forma cigonas randama K. Sirvydo žodyne: Cygan. Cyngarus, Cygonas SD*. Mažosios Lietuvos žodynuose šalia cigonas randame ir dabartinį čigonas: Cigeuner. Cigonas, 0. M. C IV; Cigeunerin. Ciganka, os. F. C IV; Cigeuner. Czigonas. Cigeunerin, Cziganka Kr. Tautovardis kilęs iš nauj. gr. Atsinganoi (Salys 1985: 497). Antrasis čigonų vardas — egiptiečiai — angl. Gypsies, isp. ir port. gitanos ir kt. (Salys 1985: 497). Prancūzijoje čigonai vadinami Bohémien. Pirmajame pasaulio čigonų kongrese 2001 m. buvo įteisintas jų pavadinimas romai (rom „žmogus, vyras“). Ši gal nesėsliausia pasaulio tauta turi turbūt ir daugiausia aloetnonimų. egipténas „egiptietis“ Kilęs iš kraštovardžio Egiptas. Šią formą randame XVII a. Mažosios Lietuvos žodynuose: Apkasse Egyptena į Smiltį C 1, taip pat C II ir kt. Randame ir kitokių variantų: egipcionas DP; Aegypter Egipcion's Egypcionas B. dunčikas „danas“ Randamas M. Daukšos Postilėje (< lenk. Dunczik ,,danasTM). graikas Senovės graikų savivardis yra helenai (Hellénes), jų šalis — Heladė (Hellas). Vėlesnis vardas graikas (graikos) paplito per lot. graecus. Seniausia forma lietuvių kalboje yra grakas: Greczyn / Graecus, Grakas SD* (plg. Grecki. Graecus, Graecanicus. GrakiBkas; Grecya / Graecia (be lietuviško atitikmens)). Forma grykas, lemiama vokiečių kalbos fonetikos, randama Mažosios Lietuvos žodynuose, pvz.: Grieche, Grykas, o. M. C II (plg. Griechen= Land. GrykiBka Zeme). Terminologija | 2006 | 13 161 gudas Terminas gudas žinomas iš M. Daukšos Postilės. Mažosios Lietuvos žodynuose randame: Reuf gudas, o. M. C III; Reuflen. Guddas. Guddu Zeme C III: Guddas, do — eine Gudde, Gothe R, MZ. J. Brodovskio žodyne randame ir atitikmenį maskolius: Reuf Mofcovita Guddas, Mafkolus. Etnonimo gudas reikšmė istoriškai gerokai įvairavo. G. H. F. Nesselmanno žodyne Guddas, o. M. verčiamas lenku: ein Pole. K. G. Milkaus žodyne randame ir vedinių: Gudduk's, ko, m., kurie platėliau aiškinami ein junger Gudde, schlechter polnischer Kerl M, taip pat Paguddoju, ojau, osu, oti ich rede nach einem polnischen Akzent, spreche schlecht littauisch. izraelitas, izraelionis Kilęs iš tikrinio vardo Israel: Israel, Israélas, 0. M. C 11, Israel (Gottes Fūrst, nom viri. Izrael) B. M. Daukšos Postilėje randame etnonimo formą izraelionis, taip pat Israeliter, Israelitas, Israelitėnas B, Izraelitas, ta, Izraelitenas, ene R, MZ. kursis Randamas XVII a. žodynuose, tai rodo, kad kuršiai tebebuvo gerai žinomi kitiems baltams. Forma gana įvairuoja: Chure Kurflys Lex, Cure Kurfiis, io. M. C, Cure Kurszys Kr, plg. Churland Kurlendrija, Churlander Kurlendikas (?) Richt. K. G. Milkaus žodyne Kurfiis, Pio, m. ein Kur aiškinamas kaip Klaipėdos apskrities gyventojas ein Einwohner im Memelschen Hauptamt (taip pat priduriamas veiksmažodis pakuršiuoti, plg. pakurf3oju, ojau, awau, osu, oti — lietuviškai kalbėti su Klaipėdos akcentu ich rede nach dem Memelschen Akzent Littauisch). latvis Randamas XVII-XVIII a. Mažosios Lietuvos žodynuose: Liefland Latvija, Lieflander latwys Lex, Lieffldnder Latwys Kr, Liefland Latwya, os. F., Lieflander, Latwys, jo. M. C 11. Terra Letthorum yra minima XI-XIII a. istoriniuose dokumentuose, krašto pavadinimas Latvija pasirodo tik XIX a. raštuose, o žodis latvis pirmą kartą paminėtas 1648 m. (Sabaliauskas 1990: 352). Senųjų žodynų duomenimis, kraštovardį Latvija galima paankstinti apie 200 metų. 162 Vincentas Drotvinas | Iš etnonimų istorijos lenkas Etnonimas lenkas yra vienas seniausių skolinių iš senosios rusų kalbos, kurioje iki X a. vidurio buvo nosiniai balsiai, vėliau išvirtę į dvigarsį en. Fiksuojamas ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos žodynuose: Pohle lenkas Lex; Pole Lenkas Richt; Polak / Polonus Sarmata. tynkas SD'. Jei šį skolinį būtume gavę po X a., tai jis turėtų kitokį pavidalą, plg. lenkų savivardį polak, rus. nossx (Būga 1961: 756; Sabaliauskas 1990: 228). Sio etnonimo šaknis išlaikyta šalies pavadinime Polska. lietuvininkas, lietuvis Seniausios mūsų protėvių gentys, gyvenusios rytiniame Baltijos krante, buvo vadinamos aisčių vardu. Tai rodo Romos istoriko Tacito veikale Germania (apie 98 m.) pavadinimas Aestiorum gentes. Dabartinis pavadinimas baltai yra palyginti naujas — jį pirmasis 1845 m. pavartojo vokiečių baltistas G. H. F. Nesselmannas savo veikale „Senovės prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, Berlin). Lietuvos vardas lotynų k. Lithuania pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose, tačiau tautovardis turėjo būti žinomas kur kas anksčiau. Dėl raštijos lietuvių kalba palyginti vėlyvo atsiradimo lietuvio pavadinimai (žinomi lotynų, senąja rusų k.) ilgai neužrašyti lietuviškai. Lietuvininkas — senasis lietuvio pavadinimas randamas ne tik Mažosios Lietuvos XVII-XVIII a. žodynuose: Littauer lietuwinink's Lex; Littauer Lietuwininkas, o. M. ka, os. F. et [Lietuwinin]ke, es C Il; Littauer Lietuwninkas Kr ir kt., bet ir K. Sirvydo žodynuose: Litwin / Lithuanus, Lietuwnikas SD', Litwin. Lituanus. Lietuwnikas SD? (ir Litwa / Lithuania, lietuwa; litewfki / Lithuanicus: lietuviszkas SD", Litwa / Lithuania. Lietuwa; Litewfki / Lituanicus. Lietuwifskas SD*). Skolintas etnonimas litvinas, plg. lenk. Litwin, šiandien išlaikytas pavardėse. Dabartinį etnonimą lietuvis bene pirmasis bus pavartojęs Simonas Daukantas (Daukantas 1993: 340). Senesniojo etnonimo lietuvininkas reikšmė dabar yra specializuota — ji vartojama kalbant apie Mažosios Lietuvos lietuvius. maskolius Mažosios Lietuvos žodynuose randamos formos: Mufkowiter, Maskolus (plg. it Muficou, Makswa) Kr, Mascowiter, Mazkolus (plg. ir Mascau, Makswa) Richt. K. Sirvydo žodyne randame labiau aplietuvintus pavadinimus maskvytis: Mofkwa / Mofcouia. Mafkwiciey / Mafkwičiu 3ieme, Mofkwicin / Mofchus. Mafkwitis SD*. Naujausias etnonimo variantas yra maskvėnas, plg. Terminologija | 2006 | 13 163 Mykolo Lietuvio „Apie lietuvių, totorių ir maskvėnų papročius“ (Vilnius, 1988). pinas „suomis“ Randamas XVII a. Mažosios Lietuvos žodynuose, pvz.: Finnen, Pinna, u. M. pl. Finnland Pinnu Zeme C II. Plg. taip pat vok. Finne, angl. Finn, pranc. Finnos, lenk. Fin, rus. gun. Suomių savivardis yra Suomi. Tautovardis suomis (K. Būgos somai, tarm. sominis (vėjas); somis, soma) ir kraštovardis Suomija pradėtas vartoti tik XIX a. pabaigoje (plg. dar latvių soms, somiete). prancūzas Kilęs iš prancūzų savivardžio Francois, kuris per vok. vid. aukšt. Franzois, Franzeis įgavo dabartinį pavidalą Frantzose, o per lenk. franzuz, rus. ¢panyys atėjo į lietuvių kalbą. Žinomas iš Mažosios Lietuvos XVII-XVIII a. žodynų: Frantzos Prancusas C II, Frantzose Prancuzas Kr. prūsas Prūsų etnonimas (Bruzi) pirmą kartą paminėtas IX a. vad. Bavarų Geografo raštuose (LKE 1999: 514). Šis vakarų baltų pavadinimas bendras tiek K. Sirvydo, tiek ir Mažosios Lietuvos žodynams: prufak / Boruffus. Prutenus, prufas SD'; Preufl prusas Lex: Preup Prusas, o. M. C III; taip pat ir vėliau prusokas, prusoke, pruselka N. rymionis, rymionas „romietis“ Tai senuosiuose raštuose bene daugiausia variantų turintis etnonimas: M. Mažvydo rymionys; M. Daukšos Postilėje Rimionis (lenk. Rzymianin, Rimionka, Rzymianka); K. Sirvydo žodyne Rzymianin / Romanus, Rimionis SD'. Taip pat Rémer Rymionis, nio. M. C III, rymionas yra Lex ir Milkaus žodynuose. Vad. Krauzés žodyne Romer, Rimienas, plg. dar rymianas (žr. Palionis 2004: 395). Tai galima paaiškinti pamatinio žodžio įvairavimu: Rymas M. Daukšos Katekizme, Rimas (lenk. Rzym) M. Daukšos Postilėje, Rzym / Roma, Rimas SD', Rom, Rimija, Rimas Lex, taip pat Rom, Rimija Kr., Rymas R ir MŽ. Iki pastarųjų dešimtmečių buvo paplitusi etnonimo forma romėnas, dabar, daugiausia Katalikų Bažnyčios tekstuose, plačiausiai vartojama romietis. 164 Vincentas Drotvinas | Iš etnonimų istorijos satas „škotas“ Randamas K. Sirvydo žodyne: S30t / Scotus, S3atas SD* ir Mažosios Lietuvos žodynuose: Schott Szatas Lex, Schott, Szatas, o. M. C 111, Schotte Szatas Richt. švedas Randamas M. Daukšos Postilėje (Szwedai) ir Mažosios Lietuvos žodynuose: Schwede Szwedas, o Lex, Schwed Szwedas, o Richt, M, C III ir kt. S. Daukantas vartojo šio etnonimo savaip motyvuotą formą žuvėdas (žuvis + ėsti), tačiau ji neprigijo. šveicorius, šveisteris „Sveicaras“ Schweitzer Sweiczorus Kr., Schweitzar C HI — be lietuviško atitikmens. K. Donelaičio dar šveisteris: Tankiai su prancūzais ir su šveisteriais valgiau. Tu, prancūziškas žioply, su šveisteriu storu Ir kas dar daugiau susibastėt Lietuvą vargyt. švobas „švabas“ Szwab / Sueuus, Pwobas SD’, plg. dar fwobu žieme ten pat. Vok. Schwabe C III — be lietuviško atitikmens. totorius Pirmieji totoriai (Krymo) apsigyveno Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais. Etnonimas totorius fiksuotas M. Daukšos Postilėje (Totorei) ir XVII a. šaltiniuose: Tatarzyn / Tartarus, Scytba. Tatoris SD'; Horda Tatarfka. Tartarorū caetas, ciuitas, Refpublica. Sueyga / wisotine Totoriu SD*. Mažosios Lietuvos žodynuose randame Tartar Totorus Lex; Tartar, Totorus. aus, M. | Toto]rene, es, F. C IV; Tartar Totorus R ir kt. turkas Randamas M. Mažvydo raštuose, M. Daukšos Postilėje, vėliau XVII a. žodynuose: Turczyn / turca. Turkas SD’; Turcke turkas Lex, plg. Turckey Turku zeme; Turcke. Turkas, o. M. C IV ir kt. ulendras „olandas“ Randamas F. Pretorijaus žodyne: Holldnder. Ullendras, o. M. C II, plg. lenk. Holender „olandas“. Dabartinės kalbos forma olandas. Terminologija | 2006 | 13 165 unguras žr. vengras vengras, vingris Etnonimas lietuvių kalboje žinomas dviem formom: senąja unguras ir dabartine vengras. Unguras yra to paties senumo skolinys iš senosios rusų kalbos kaip ir lenkas: po X a. nosiniam balsiui ų išvirtus dvigarsiu un, plg. vok. Ungar „vengras“, taip pat lot. Hungaria, hungaristica „vengrų kalba ir kultūra“. Iš Jugros upės šiaurės Urale kilęs. Savivardis Magyar. Bendrinės kalbos forma vengras yra antrinio, vėlesnio, skolinimosi pavyzdys, plg. lenk. Wegier „vengras“, Wigerzy „Vengrija“ (Būga 1961: 757). M. Daukšos Postilėje randama naujesnė forma Wegrai. Dabartinė forma vengras randama jau XVII a. žodynuose: Ungar Wengras, o. M. C IV ir K. Sirvydo žodyne Wegrzyn / Pannonius, Hungarus, Wingris SD* ir Wegierfka 3iemia / Panonia inferior, vngaria vel hungaria, Wingriu 3ieme SD". valakas, vlakas „italas“ Forma valakas randama K. Sirvydo žodynuose: Wfoch / Italus, Watakas SD!, wloch / Italus, watakas SD*, plg. wlachas (Palionis 2004: 548). Forma Vlakas yra M. Daukšos Postilėje (< lenk. wloch „italas“, plg. Wlochy „Italija“). vokietis Tai vienas neaiškiausios kilmės etnonimų, nesiejamas su vokiečių savivardžiu Deutscher. Etnonimo vokietis kilmę yra išaiškinęs Kazimieras Būga straipsnyje 93. Vokia, miksai ir Kuršas (Būga 1959: 226-230). Iš šalies vardo Vokia (la. Vaca, kurš. * Vakja „vikingų šalis“, žr. taip pat Mažiulis 1996: 144-145) turime senąjį etnonima *vakis „vikingas“, gautą per kuršių k., randamą Jono Bretkūno Postilėje: Tassai szodis Jesus ne lietuwniku, ne Lenku, nei wokiu szodis ira. Iš paties vardo Vokia esame pasidarę vokiečio vardą, pirmą kartą paminėtą Lietuvos Metrikos 1498 m. dokumente (žr. dar Vokia „Deutschland“ Būga 1961: 550-552). Cia pat Būga perspėja, kad kirčiavimas vokietis yra senoviškas, randamas M. Daukšos Postilėje, P. Ruigio, K. G. Milkaus ir kt. raštuose. Etnonimą vokietis randame M. Daukšos Postilėje, K. Sirvydo žodyne Niemiecka žiemia / albo r3ef3a niemiecka / Alemania, germania, teutonia. Wokia / wokiečiu šiame SD!, Niemiec / Germanus, teutono, Alemanus. wokietis SD', taip pat Niemka / Germana, alemana, teutona, wokiete SD; taip pat Mažosios Lietuvos žodynuose: Deutscher Woketis Lex; 166 Vincentas Drotvinas | IS etnonimy istorijos Deutscher Woketis, czio C 1; Deutscher Woketis Kr. Deutschland tauta Woke Lex, Deutschland Wokie, es. Tauta, os F. C I; plg. Deutschland Woke Tauta Kr, taip pat Ruigio, Milkaus žodynuose. Krastovardis Vokietija, padarytas iš tautovardzio vokietis, pirmą kartą randamas bene Frydricho Kuršaičio žodyne 1870 m. zaksas „saksas“ Randamas vad. Richterio žodyno rankraštyje: Sachse. Zaksas. F. Pretorijaus žodyne Sachse ir Sachsen C III — be lietuviškų atitikmenų. žydas Etnonimas žydas yra kilęs iš senovės judėjų, t. y. Judo (Jehudos) palikuonių, pavadinimo, plg. taip pat kraštovardį Judėja. Ispanijoje gyvenę žydai (pusė milijono) 1492 m. Didžiojo inkvizitoriaus Torkvemados ediktu buvo persekiojami, verčiami priimti krikščionybę arba bėgti iš šalies. Išvaryti žydai paplito Portugalijoje, Anglijoje, Vokietijoje, čia jie gyveno abipus Reino, o vėliau pasiekė Rytų Europą. Šalia bendro etnonimo hebrajai (semitų tautos šaka, izraelitai), kilusio iš graik. hebraios „žydas“, plg. ital. ebrei, rus. eepeū, žydai gavo atskirus pavadinimus pagal gyvenamąją šalį, pavyzdžiui, Portugalijos žydai vadinami marranos, Ispanijos ir Portugalijos — sefardai (sefardini), Vokietijos — aškenaziai (iš hebrajiško Vokietijos pavadinimo Aškenazi), Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos žydai — litvakai ir pan. Iš lot. Judaeus per vok. vid. aukšt. jude atsirado žydų aškenazių kalbos pavadinimas judisch — (j)iddisch. Biblinę hebrajų kalbą XX a. reikalams pritaikė Odesos žydas Eleazaras Ben Jehuda (1858-1922), išleido veikalą Thesaurus totius Hebraitatis (1908). Etnonimas randamas M. Mažvydo raštuose (Mažiulis 1996: 438), XVII a. žodynuose: 3yd / Judaeus, hebraeus, židas SD? Jude Zydas, Judin Zydelka Lex; Jude Zydas, o. M. Judin, Zydelka, os. F. C ir kt. Priebalsio 2 atsiradimas aiškinamas (Ilpeo6paxencruū 1959: 211) tuo, kad slavų kalbos gavo šį žodį iš germany, o Sie iš romanų, gyvenusių į šiaurę nuo Alpių, plg. lot. Judaeus, pranc. juif, ital. giudeo, ček. Zid, Zidovka, lenk. Žid, Zidowka. IŠVADOS Straipsnis skirtas semantinio lauko „asmenų pavadinimai pagal tautybę“ etnonimų grupei, atrinktai iš senųjų (XVI-XVIII a.) lietuviškų raštų. Aptariama etnonimų kilmė, aplietuvinimas ir išlikimas bendrinėje kalboje. Terminologija | 2006 | 13 167 Turinio atžvilgiu aptariamieji etnonimai yra lietuviams artimesnių Europos tautų pavadinimai. Pagal kilmę etnonimai (išskyrus pačių lietuvių savivardį) yra lietuvių kalbos skolintinės leksikos dalis. Etnonimai nevienodos kilmės: baltiški (lietuvis, latvis, prūsas), skoliniai iš sen. rus. (lenkas, vengras), iš vokiečių (liet. vokietis, lat. vūcietis), naujesnieji gauti per kalbas tarpininkes. Didžioji senųjų etnonimų dalis išlaikyta dabartinėje lietuvių kalboje. Kai kurie senieji skolintiniai etnonimai tapo archaizmais ir dabar pakeisti naujesniais (unguras — vengras, pinas — suomis, šatas — škotas). Tradicinis senųjų etnonimų inventorius nuolat pasipildo naujais etnonimais. Tai lemia Lietuvos ekonominiai ir kultūriniai santykiai su Europos ir pasaulio tautomis. ŠALTINIAI B — Lexicon Germanico=Lithvanicom et Lithvanico--Germanicom... von lacobo Brodowskij (~ 1740, rankraštis Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje). C = Cluvis Germanico-Lithvana (fotografuotinis leidimas). Rankrastinis XVII a. vokiediy-lietuviy kalbų žodynas, I-IV. Parengė Vincentas Drotvinas, Vilnius, 1995-1997, Daukantas - Simonas Daukantas. Didysis lenky—lietuviy kalbų žodynas. | t. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius, 1993; III t. Parengė Giedrius Subačius. Vilnius, 1906, DK — — Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas. Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis. Vilnius, 1995. DP — — Indeks-stownik do „Daukšos Postilė“. T. Il. Opracowat Czestaw Kudzinowski, Poznan, 1977, Kr — [Andrejus Krauzė?| Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas (XVIII a., rankraštis Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje). Lex — Lexicon Lithuanicum (fotografuotinis leidimas). Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Parengė Vincentas Drotvinas, Vilnius, 1987. M — Littauifch=deutfches und Deutfch=lIittauifches Worter= Buch... von Chriltian Gottlieb Mielcke... Kėnigsberg, 1800. MR ~ Dominykas Urbas. Martyno Mažvydo raštų Zodvnas, Vilnius, 1997. N = Nesselmann G. H. F. Worterbuch der Littauischen Sprache, Xonigsberg, 1851. R ~ Littauifch = Deutfches und Deutfch=Littauifches Lexicon... von Philipp Ruhig... Kdnigsherg, 1747. Richt — — [Johannas Richteris?] Vokieciy-lietuviy kalbų žodynas, Halle, 1728 (rankraštis Hallės-Wittenbergo Martino Lutherio universiteto Frankės fundacijos bibliotekoje). SD! — Senasis Konstantino Sirvydo žodynas (fotografuotinis leidimas), Parengė Kazys Pakalka, Vilnius, 1997. Sp? = Pirmasis lietuvių kalbos žodynas: Konstantinas Širvydas. Dictionarium trium linguarum (fotografuotinis leidimas). Parengė Kazys Pakalka, Vilnius, 1979, LITERATŪRA Būga K. 1959: Rinktiniai raštai 1, Vilnius. Būga K. 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius. UKE: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas, Vilnius, 1999. Mažiulis V. 1996: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 3, L-P. Vilnius. 168 Vincentas Drotvinas | Iš etnonimy istorijos