Religijos terminijos tvarkyba „Draugijoje“

Religijos terminijos tvarkyba Draugijoje AUSRA RIMKUTE Lietuvių kalbos institutas Draugijos 100-mečiui raugija — Šv. Kazimiero draugijos! Kaune leistas literatūros, mokslo, politikos ir religijos žurnalas, ėjęs su pertrūkiais — 1907-1914 (mėnesinis, 96 numeriai), 1919—1923 (mėnesinis, 60 numerių) ir 1937-1940 (dvisavaitinis, 57 numeriai). Iš viso išleista 213 numerių, Buvo spausdinamas su priedais: Ateitis (1911—1912), Mokytojas (1914), Gyvojo žodžio tarnyboje (1939—1940). Šv. Kazimiero draugiją galima laikyti to meto „katalikiškos krypties intelektualinio gyvenimo centru“ (KLI 2006: 391), o jos leistą Draugiją — vieninteliu tokio aukšto lygio kultūros žurnalu Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą (plačiau žr. KLI 2006: 391-392). Kadangi šis leidinys yra laikomas vienu reikšmingesnių po spaudos atgavimo leistų kultūros žurnalų (VLE V 2004: 129), kuriame daug dėmesio buvo skiriama ir religijos raštų kalbai, ir apskritai kalbai (taip pat ir Bažnyčios), šiame apžvalginiame straipsnyje norima trumpai aptarti, kaip buvo siūloma tvarkyti ir norminti religijos terminiją ir kokie kalbos norminimo ir tvarkybos klausimai Draugijoje dažniausiai buvo keliami ir gvildenami“. | 1004 m. pavasarį panaikinus lietuviškos spaudos Jotyniškais rašmenimis draudimą, jau 1905 m. Kaune kunigų iniciatyva buvo įsteigta Šv. Kazimiero draugija, kuri leido knygas ir laikraščius. Ši draugija rūpinasi ne tik spaudos reikalais, bet ir kultūrine veikla (KLI 2006: 391). * XIX a. galo — XX a. pradžios krikščionybės terminija iki šiol yra palyginti nedaug tyrinėta. Atskirų straipsnių. pastabų apie to meto religijos terminus yra tik vienas kitas. Žurnale Terminologija (nr. 12) publikuotas A. Rimkutės straipsnis Nelietuviški XIX a. galo — XX a. pradžios katalikų katekizmų terminai, kuriame nagrinėjama katekizmuose Mokslas Rimo Kataliku (1879), Trumpasis Kun. Filochowskio katekizmas (1901), Katakizmai katalikiszki (1903) ir Kazimiero Paltaroko Tikybos moksle (1916) vartojamų nelietuviškos kilmės vienažodžių religijos terminų kilmė (Rimkutė 2005: 42-66). Spaudos draudimo laikotarpiu išleistuose katekizmuose gausu svetimybių — kiek daugian nei pusė nelietuviškų vienažodžių religijos terminų (50.4%), o K. Paltarokas svetimybiy nebevartoja (yra tik viena svetimybė — podžiai). Žurnalas Draugija pasirinktas neatsitiktinai — jame jau 1907 metais buvo skelbiami straipsniai, kuriuose siūlyta maldaknygėse, giesmynuose, katekižmuose, pamokslų knygose ir kitoje Bažnyčios literatūroje nevartoti kalbą darkančių svetimybių. Taigi kur kas anksčiau, nei minėtame K. Paltaroko Tikybos moksle, visuomenei buvo teikiami gražia Jietuvių kalba išversti maldų tekstai, siūloma, ką reikėtų vartoti vietoj svetimybių. | Terminologija | 2006 | 13 149 Straipsnių, kuriuose raginama vienodinti poterius, būta ir anksčiau, XIX a., kilus tautinio atgimimo sąjūdžiui, prasidėjo didysis lietuvių kalbos apsivalymas nuo svetimybių. Apie kalbos gryninimą, kaip žinoma, imta kalbėti spaudoje — apie tai rašė Aušra (1883-1886), Varpas (1889—1906), Tėvynės sargas (1896—1904), Žinyčia (1900-1902), Vilniaus žinios (1904-1909) ir kt. Bažnyčios ir religijos raštų kalba netenkino to meto inteligentijos. Gana plačiai apie religijos terminiją 1905 m. birželio 1 (14) d. Vilniaus žiniose (nr. 134) rašė Jonas Gerutis (Jonas Balvočius) straipsnyje Dvasiškos terminologijos klaidos“. Tų pačių metų liepos 23 (rugpjūčio 5) d. Vilniaus žinių 178-ame numeryje Jonas Laukaitis“ straipsnyje Mysy bažnytinė kalba rašė, kad „mųsų bažnytinėji terminologija dar menkai išdirbta“, todėl reikia įvesti „dvasiškoj terminologijoj reikalingas atmainas arba sutverti visai naujus terminus“, mat „inteligentui lietuviui šlykštu net melstis“ (Laukaitis 1905: 4)“. Draugija — katalikiškos krypties žurnalas, kurio redaktorium iki 1938 m. buvo kunigas Adomas Jakštas-Dambrauskas“, o 1938-1940 m. — kunigas Nikodemas Raštutis“. Reikšmingą vaidmenį Draugija atliko pirmuoju laikotarpiu — 1907-1914 m., kai žurnale bendradarbiavo žymiausi to meto Bažnyčios, visuomenės, kultūros veikėjai: Jonas Basanavičius, Romanas Bytautas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Krupavičius, Jonas Mačiulis-Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus, Kazimieras Būga, Kazys Puida, Mečislovas Reinys, Juozapas Skvireckas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas, Eduardas Volteris ir kiti. Žurnale buvo skelbiami filosofijos, istorijos, teologijos, literatūros, meno teorijos, kalbos straipsniai, grožiniai kūriniai, recenzuojamos knygos. Straipsnyje aptariama tik šio laikotarpio Draugija, turint omenyje tai, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais formavosi dabartinė bendrinė lietuvių kalba, o religijos terminija, nors buvo jau nusistovėjusi, tačiau dar labai negryna. * Apie kanauninką J. Balvočių (1842-1915) plačiau žr. Gerutis 1994: 49-51; LE VII 1956: 188, * J. Laukaitis (1873-1952) — kunigas, visuomenės veikėjas ir spaudos darbuotojas. Vienas žymiausių lietuvių Bažnyčios kalbos puoselėtojų (plačiau žr. Zinkevičius 2000: 178—179). Citatose niekas nekeista ir netaisyta. A. Jakštas-Dambrauskas (1860—1938) — lietuvių kultūros veikėjas, kunigas, filosofas, filologas, literatūros kritikas ir poetas, Jis buvo žymus tautinio atgimimo veikėjas, labai veiklus Jono Jablonskio amžininkas, dažniau minimas Adomo Jakšto vardu, pasirašinėjo ir kitais slapyvardžiais, Draugijoje dažniausiai — Druskiaus (Salys 1938: 2; LKE 1999; LLE 2001; Keinys 2000: 32; VLE VIII 2005: 483), N. Raštutis (1881-1947) — kunigas, aktyvus Vilniaus krašto veikėjas. Su pertraukomis dirbo Sv. Kazimiero draugijoje. Bendradarbiavo su Ryto, Blaivybės ir kitomis organizacijomis, buvo jų narys. Steigė skaityklas, knygynėlius, organizavo vaikų darželius, mokyklas, kursus. Buvo nuolat valdžios persekiojamas (LE XXIV 1961: 530). 150 Aušra Rimkutė | Religijos terminijos tvarkyba Draugijoje Iš straipsnių antraščių matyti, kad Draugijoje daug rašyta apie Bažnyčios kalba: kun. J. Krokinikas. Katekizmo kalbos grynumas (Drg 1907 12: 105-107) ir Lietuviškos maldaknygės ir poteriai (Drg 1908 13: 103-107); A. Jakštas. Teisybė ir kalbų klausimas Lietuvos bažnyčiose (Drg 1909 33: 25-43); kun. A. Alekna. Bažnytinės kalbos dalykai (Drg 1909 30: 214—217); kun. F. Sragys®. Pastabos apie kelis musy kalbos ir katekizminės terminologijos dalykus (Drg 1909 27: 243-249); kun. P. Turauskis. Dėlei šventojo rašto leidimo (Drg 1910 47: 319—325) ir kt. Daug dėmesio skirta poterių reformai: kun. |. Laukaitis. Apie poteriy vienodumą (Drg 1907 4: 417—420); kun. P. Siaurusaitis. Apie vienodumą poterių (Drg 1907 6: 197—198); kun. J. Sriuoginys. Dėlei poteriy nevienodumo (Drg 1907 7: 288-289); kun. M. Jurgaitis. Apie kalbos gryninimą ir poterių reformą (Drg 1907 8: 386—389); M. Pakalniškis. Dar prie kalbos gryninimo ir poterių reformos (Drg 1907 9: 105—108) ir kt. Dažname numeryje buvo spausdinami skyreliai Laiškai į redakciją, Atgarsinimai, Kalbos dalykai", aprašomas lietuviškos spaudos turinys, apžvelgiami „svetimtautiškieji laikraščiai“, duodamos naujų knygų recenzijos, pateikiami į redakciją atsiųstų naujų knygų ir spaudinių sąrašai. POTERIŲ REFORMA Jau pirmuosiuose Draugijos numeriuose buvo spausdinami straipsniai apie būtinybę atnaujinti poterių ir apskritai Bažnyčios kalbą ir terminiją. 1907 m. 4-ame numeryje yra reikšmingas kunigo J. Laukaičio straipsnis Apie poteriy vienodumą (Drg 1907 4: 415-420), sulaukęs įvairių vertinimų, kurie buvo išspausdinti kituose Draugijos numeriuose arba katalikų kunigams skirtame žurnale Vadovas (1908-1914). Straipsnyje keliama svarbi katalikų poterių vienodinimo problema. Anot autoriaus, „dabar būtų patogiausias laikas perdirbti poterius radikališkai, pritaikant vertimą prie lietuvių kalbos dvasios. Atidėliojimas tolimesniam laikui tiktai trukdo ir kliudo leidimą gerų katekizmų, maldų knygų ir kitokių dvasiškojo turinio veikalų“ (Drg 1907 M F. Sragys (1860-1951) — kunigas, knygnešys. Bendradarbiavo Vienybėje, Viltyje, Draugijoje, Vadove (kai kada pasirašydamas Skambaliuku, Skambaliūnu). Būdamas kalbininkas savamokslis daugiausia nagrinėjo lietuvių kalbos klausimus. Rinko žodžius Lietuvių kalbos žodynui (LE XXVIII 1963: 338-389). Kalbos klausimais Draugijoje rašė kalbininkas K. Būga, kunigas A. Dambrauskas-Jakštas, J. Spudulis, M. Venclovas, mokytojas |. Burba ir kiti visuomenės veikėjai. Žurnale buvo skelbiama ir grynai kalbinių K. Būgos straipsnių, taigi kalbos praktikos, bendrosios leksikos gryninimo ir turtinimo klausimai buvo sprendžiami remiantis moksliniais pagrindais. Ypač daug dėmesio skirta rašybos dalykams, nes rašyba dar buvo nenusistovėjusi ir nenuosekli, pavyzdžiui: darpštus ar darbštus, filosofija ar philosophija (Drg 1908 22: 178--179), jpatu ar yputa, knyga ar kninga, latiniškas ar lotyniškas. idėa ar idėja (Drg 1908 21: 59-60) ir pan. Terminologija | 2006 | 13 151 4: 419). Visuomenės kritikai J. Laukaitis pateikė naują maldų Tėve mūsų ir Sveika Marija vertimą (Drg 1907 4: 420)". Poterių reformos klausimu Draugijoje buvo spausdinami įvairūs atsiliepimai: vieni tam pritarė, kiti siūlė neskubėti. „Kad vienodumas netik poteriuose, bet ir apskritai bažnytinio mokslo terminologijoje geistinas, apie tai rodos, nieks neabejoja — ir priešininkų čia nėra. Nuomonių skirtumas pasirodo vien tik tame, kaip tas vienodumas įvykdinti“, — rašė Draugijos redakcija, prašydama skaitytojus į redakciją siųsti visus nelietuviškus Bažnyčios literatūroje vartojamus žodžius su siūlymais, kokius lietuviškus žodžius vietoj jų būtų galima vartoti (Drg 1907 9: 105). Kun. Jono Eidymto laiške Apie draugijėlę lietuviško katekizmo sutaisymui raginama suburti draugiją, „netiktai ištisus poterius bet ir visą nors kokį trumpą katekizmėlį grynai lietuviškai, vienodai sutaisyti, kad išsidirbtų grynai lietuviška terminologija“ (Drg 1907 5: 87). Kun. P. Siaurusaitis irgi skatino vienodinti poterius: „<...> priderėtų kunigams pulties iš visų spėkų prie šio svarbiausio darbo“ (Drg 1907 6: 197), M. Pakalniškis straipsnyje Dar prie kalbos gryninimo ir poterių reformos taip pat rašė, kad „bažnytinio mokslo terminologijoje“ vienodumas yra geistinas (Drg 1907 9: 105). O kun. J. Sriuoginys ragino luktelėti, kol „kalba neatsistos ant tikrų pamatų, koliai neišsilavįs tiek, kiek kiekviena gyva kalba“ (Drg 1907 7: 288). Kad suterštą svetimybėmis kalbą reikia gryninti, pritarė ir kun. M. Jurgaitis (Drg 1907 8: 386—389), tačiau jis siūlė neskubėti ir „tas penkis šimtus metų vartotas formas nelytėtas palikti“ (Drg 1907 8: 388—389). Kun. A. Aleknos nuomone, taisant poterius, būtina vengti paskubos (Drg 1909 30: 217). Pirmiausia buvo siūloma iš maldų tekstų išmesti svetimybes. M. PakalČia pateikiami kun. |. Laukaičio vertimai: Viešpaties Malda Aniolo Pasveikinimas Tėve Mųsų. kurisai esi danguose! Kad butų šventas Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi! Tavo Vardas. Kad ateitų Tavo karalybė. Kad butų Tavo Pagirta tu tarp moterų. Ir pagirtas Tavo viduriu vaivalia kaip danguje, taip ir ant žemės. Kasdieninės mūsų sius — Jezus. duonos duok mums šiandieną. Ir atleisk mums mūsų Sventoji Marija, Dievo Motina, melskis už mus nusikaltes, kaip ir męs atleidžiame savo kaltininkams. Irnedėjelius dabar ir mūsų mirties valandoje. Amen. vesk mūsų į pugundg, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen. Kaip rašo Z. Zinkevičius, J. Laukaičio verstos giesmės, maldos, litanijos pasižymi taisyklinga kalba ir iki šiol tebevartojamos (Zinkevičius 2000: 178). Iš pateiktų maldų vertimų matyti, kad iš jų pašalintos beveik visos svetimybės, likusi tik viena lenkybé aniuolas, kurios pirminis šaltinis yra graikų kalba (lenk. aniof < lot. < angelus < gr. angelos), nebevartojamos svetimos lietuvių kalbai sintaksinės konstrukcijos, tik vienur kitur tikslintina žodžių tvarka. Taip pat matyti, kad rašyba dar nenusistovėjusi. 152 Aušra Rimkutė | Religijos terminijos tvarkyba Draugijoje niskis'' straipsnyje Barbarizmai arba nelietuviski žodžiai bažnytinėje lietuviškoje kalboje kuriuos reikėtų pakeisti lietuviškais pateikia svetimybių ir jų lietuviškų atitikmenų sąrašą: Traicė — Trejybė; asaba — asmuo; pakuta — atgaila; griekas — nuodėmė, kaltė; griešninkas — nuosidėjėlis; spaviednė — išpažintis; spavėdnyčia — klausykla; spavėdninkas — nuodėmklausis; ambona — sakykla; neprietelis — priešas, priešininkas; pekla — pragaras; smertis — mirtis; nevalia — vergija, nelaisvė; šienavoti — guodoti; dušia (mirusio) — vėlė; dušia (gyvo) — siela; sūdas — teismas; sūdžia — teisėjas, teisdarys; sūdyti — teisti: koroti, koronė — bausti, bausmė; syla — spėka, jiega, pajiega, viekas; veselijos — jungtuvės, vestuvės; almužna — išmalda; muka — kančia; pakajus — ramybė, taika; loska — mylista'*, malonė; živatas — įsčius; cnata — dora, dorybė; doskonalas, -asté — tobūlas, -ybė; stalyčia — sostinė; Čystas (iš morališko atžvilgio) — grynas; čystata (castitas) — grynybė; čystybė (puritas) — skaistybė; čyščius — gryninė; panystė — mergystė, nekaltybė; nečystata — paleistuvystė; pana — mergaitė, mergina; viernas — ištikimas; ubagas — elgėta, pavargėlis; apieka — globa, prieglauda; apiekunas — globėjas; apiera — auka, atnašavimas; mislis — mintis; mislyti — manyti, mąstyti, galvoti; klioštorius — vienuolynas; zokoninkas, -ė — vienuolis, -ė; Šventė Apčystijimo M. P. — Nuvokimo, nuvalijimo Marijos; mučelninkas — kankintinis, kankinys; Avinėli Dievo, kursai naikini griekus svieto — Avinėli Dievo, kurs naikini žmonių kaltes (Drg 1907 11: 346-347)", Draugijoje buvo spausdinamas ir Stasio Tijūnaičio'* svetimybių ir jų lietuviškų atitikmenų sąrašas. Svetimybės išrinktos iš maldaknygės Šaltinis. Čia galima rasti svetimybių, kurių nebuvo M. Pakalniškio straipsnyje, pavyzdžiui: skarbas — turtas, lobis; patieka — paguoda; rona, ronyti — žaizda, žeisti; viera — tikėjimas, tikyba; lenciugas — grandinė, retežius; pagonas — stabmeldis: abrozas — paveikslas; stacija — stotis; pakara — nusižeminimas, nuolankumas; karunka — vainikėlis; paprova — pasitaisymas; nesmertelnas — nemarus, bemirtis; nodieja — viltis; broma — vartai; gadnastė — vertybė; cudas — stebūklas, | M. Pakalniškis — tai turbūt kunigas, rašytojas Kazimieras Pakalniškis (1866-1933), pasirašinėjęs Dėdės Atanazo, Jurgio Šermuonėlio, Petro Zuikio, Mikės Katinėlio slapyvardžiais (LE XXI 1960: 366-367). * Vietoj lenkybės loska (lenk. taska) siūloma vartoti ne tik lietuvišką žodį malonė, bet ir slavybę mylista (lenk. mitosé, brus. Mizacyv). Katalikų katekizmuose Mokslas Rimo Kataliku (1879), Trumpasis Kun. Filochowskio katekizmas (1901), Katakizmai katalikiszki (1903) yra vartojamos praktiškai visos M. Pakalniškio minimos svetimybės, kurių K. Paltaroko Tikybos moksle (1916) jau nebėra, S. Tijunaitis (1888-1966) — tai, kaip rašoma Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje, lietuvių švietimo darbuotojas, žurnalistas. Redagavo klerikalinius laikraščius Tėvynės sargas, Lietuvos mokykla ir kt. (LTE XI 1983: 303), Terminologija | 2006 | 13 153 stebalas; koznadieja — pamokslininkas; pavinastis — priedermė, pareiga; bliuznierstva — piktžodžiavimas, blevizgojimas; grabas — karstas“; kielikas — taurė ir kt. (Drg 1908 13: 108-111). Kaip matyti iš lietuviškų atitikmenų, ne visi jie yra vykę ar prigiję, pavyzdžiui, cūdą siūlyta keisti stebuklu, arba stebalu, lenciūgą — grandine, arba retežiumi. Įdomu, kad S. Tijūnaitis barbarizmais laiko žodžius groti, grajiti ir keičia juos lietuviškais žodžiais lošti, griežti, vaidinti (dar žr. Drg 1908 13: 110). Be to, svetimybėmis jis laiko ir iš klasikinių (graikų ar lotynų) kalbų kilusius, bet ne tiesiogiai, o per lenkų kalbą gautus žodžius altorius, ceremonija, parapija, pagonis, stacija ir siūlo juos keisti taip: aukkuras, apeigos, apkaimija, stabmeldis, stotis. Kun. Danieliaus Jašinsko nuomone, „grynai lietuviški ir vienodi poteriai yra daiktas neatidėtinas“ (Drg 1907 11: 349). Tokius poterius, pasak jo, gali parengti tik teologas filologas K. Jaunius. „Apart to begalo būtų linkėtina, idant profesoris kun. Jaunius parašytų trumpą lietuvišką katekizmą, kuriame išdirbtų teologiškus terminus grynai lietuviškus, vietoje vartojamų prašaliečių kalbos terminų, <...>“ (Drg 1907 11: 349). Taigi religijos tekstus gerai parengti galėtų tik žmogus, gerai išmanantis savo dalyką ir turintis filologinį išsilavinimą. Kun. J. Krokinikas ragino sukurti tam tikrą komisiją, kuri vykdytų poterių reformą, nurodydamas, kad poterių kalbos taisymas yra ne vieno darbas. Be to, kunigas atkreipė dėmesį, kad kalba „privalo būti kuotyriausia, bet valant barbarizmus ir svetimus žodžius reikia gerai apsižiūrėti, kad draugiai ir savųjų ne išgydyti“ (Drg 108 13: 106). Maža to, jo siūlyta „painesniuose klausimuose kreipties į visuomenę per laikraščius, nes patyrimas mokina, jog kai-kada ir nykštukas daug gelbsti, arba tiesiog sakant, net praščiokėlis užveda ant gero kelio galvočių, skrajojantį minčių labirynte“ (Drg 108 13: 107). Taigi žurnale buvo keliamos įvairios Bažnyčios kalbos negerovės, nepritariama svetimybių vartojimui, skelbiami jų sąrašai su lietuviškais atitikmenimis. J. Laukaitis prašė, kad būtų skiriami puslapiai, kuriuose būtų galima viešai skelbti siūlymus ir mintis dėl poterių taisymo: „<...> nuoširdžiai meldžiu „Draugijos“ redakcijos, kad teiktųsi atverti savo laikraščio skiltis iSriSimui šito taip svarbaus poterių klausimo“ (Drg 1907 4: 419). J. Laukaitis, regis, tuo metu buvo vienas svarbiausių Bažnyčios lietuvių kalbos puoselėtojų. Jis pirmasis rimtai susirūpino poterių reforma — 1909 metais Seinuose subūrė vadinamąją Poterių komisiją, kurią sudarė kunigai Iš slavų kalbų gautas senasis skolinys grabas (brus. 2po6, lenk. gréb) taisomas kitu senuoju skoliniu — karstas, gautu iš baltarusių kalbos (brus, xopema), Matyt, svetimumo nejaučiama (Rimkutė 2005: 51, 55). 154 Aušra Rimkutė Religijos terminijos tvarkyba Draugijoje A. Dambrauskas-Jakstas, A. Petrulis ir kalbininkai J. Jablonskis, K. Būga, |. Balčikonis ir J. Šlapelis“. Susirinkusi Komisija ėmėsi tvarkyti svarbesnių maldų, taigi ir poterių, kalbą, nustatė būtiniausią religijos terminiją. Visuomenės žiniai devintame Vadovo numeryje buvo paskelbti du poterių variantai. Vieną poterių taisymo variantą siūlė kalbininkai. Šis variantas iš esmės buvo beveik naujas maldų vertimas. Antras variantas kompromisinis. Jis buvo siūlomas siekiant, kad konservatyvių pažiūrų dvasininkai, priešinęsi bet kokioms naujovėms, neišsigąstų. Nors Komisijos pataisyti poteriai Draugijoje nebuvo išspausdinti, žurnale buvo skelbiami suplikacijų tekstai, kurių kalba sulaukė nemažai ginčų ir kritikos (Drg 1908 22: 205-206). Jų vertimą kritikavo kun. F. Sragys ir kiti (Drg 1908 23: 275-276). Žurnalo redakcija taip pat paskelbė savo nuomonę apie suplikacijų tekstus — Naujas suplikacijų tekstas ir visuomenės balsai apie ji (Drg 1908 24: 414-418). Be to, buvo išspausdintas Kazimiero Jauniaus taisytas litanijos vertimas (Drg 1908 16: 397-406). Taigi poteriy reforma — Poterių komisijos įkūrimas, poteriy pertvarkymas ir keitimas buvo svarbus žingsnis gryninant religijos raštų kalbą, nes ne tik poteriai tada buvo pataisyti — buvo pataisyta visa religijos, taigi ir Bažnyčios kalba. TERMINIJOS DALYKAI Draugijoje, kaip ir kitoje to meto spaudoje, beveik nebuvo straipsnių apie terminų taisymus. Tik retais atvejais pasirodydavo vienas kitas straipsnelis (dažniausiai jame koks skyrelis), kuriame buvo aptariamas koks nors aktualesnis taisymas, ypač jeigu dėl jo buvo nesutariama. R. Bytautas rašė, kad rašto kalboje galima pastebėti stengimąsi gryninti kalbą: „Raštininkai rūpestingai vengia svetimybių (barbarizmų), įsibrovusių į lietuvių kalbą, atgaivina senovės žodžius, kala naujus“ (Drg 1908 17: 62). Draugijoje daugiausia ir randama svetimybių taisymų, pavyzdžiui: žyvatas, griešnas, griekas, anot J. Laukaičio, yra tokios pat vertės kaip ir abliubenyčia, tajemnyčia, bliuznierstva, loska (Drg 1907 4: 418), todėl keistini lietuviškais žodžiais viduriai (arba įščia), nuodėmėtas, nusidėjimas, nuodėmė. Antai Kalbos dalykų skyrelyje, kurį dažniausiai rengė K. Būga ir Druskius, aptariama terminų dūšia ir siela, vėlė, velionis ir nabašninkas (Drg 1907 5: 61-68), griekas ir nuodėmė, pakuta, atgaila ir apgaila (Drg 1908 23: 277-278), pana * Draugijos žurnale kalbininkų straipsnių apie poteriy reformą ir apie Poterių komisijos veiklą nėra. Leidinyje, kaip jau minėta, spausdinti straipsniai tik atskirais kalbos klausimais (daugiausia K. Būgos). Terminologija | 2006 | 13 155 ir mergelė (Drg 1910 46: 190-191) ir kitų kilmė ir vartosena. Kun. F. Sragys straipsnyje gilinasi, kurį terminą — pirmapradė nuodėmė ar kiltinė nuodėmė, daromoji nuodėmė ar veiktinė nuodėmė, mirštamoji nuodėmė ar marioji nuodėmė, atleistinoji nuodėmė ar atlaidžioji nuodėmė, pašvenčiamoji malonė ar pašvenčiančioji malonė — reikėtų vartoti (Drg 1909 27: 244-248). Kokius terminus reikėtų vartoti, pataria ir kun. Snapstis. Anot jo, „reikia sakyti suprantamai ir lietuviškai“: prigimtinė ir papildytoji nuodėmė, o ne veiktinė nuodėmė; mirtis, o ne smertis; mirtiniai rūbai, marškiniai, mirtinis kambarys, mirtinė nuodėmė, mirtinė liga, o ne mirštamieji rūbai, marškiniai, mirštamasis kambarys, marioji nuodėmė, smertinė (Drg 1909 29: 37—38). Kiltinė nuodėmė, kaip rašo kun. Snapštis, netinka, o pirmapradė — tikrai nelogiškas terminas, „nors gyvojoje kalboje lig kad dėl tvirtesnio išreiškimo yra vartojama „pirmoji pradžia“ (ūkininkavimo, gyvenimo, mokslo; jeigu laikyties logikos, tai nuo „pradžios“ reikia atmesti ir kitus panašius epitėtus, kaip — „pati“ pradžia“). Labai gerai aptaria šią nuodėmę epitėtai: pirmgimtinė (atsiradusi pirm gimimo) ir įgimtinė (latviškai — ecdsimts grehks). Kiltinės vietoje tai jau geriaus būtų „prigimtinė“ (neatskiriama nuo mūsų prigimimo). Turint gerus terminus, jau visų priimtus, kam čia naujus kalti!“ (Drg 1909 29: 37). Taigi, taisant terminus, remtasi ir logika. Straipsniuose apie religijos kalbą galima rasti užuominų, kokie turėtų būti terminai. Pirmiausia, tiek religijos terminai, tiek apskritai mokslo terminai turi būti lietuviški ir aiškūs. Kaip rašė R. Bytautas, reikia ,sutverti lietuvių tautiska'® mokslo terminiją. O tai geistina <...> iš atžvilgio į manymo aiškumo reikalingumą. Latinų ir graikų žodžiai, marginantieji kalbą, visados yra tamsųs, nesuprantami, lyg kokiu ūku apkloti žmonėms, nezinantiems klasiškų kalbų“ (Drg 1908 17: 65-66). Straipsnio autoriaus nuomone, norint sukurti tautišką lietuvių mokslo terminiją, būtina dirbti kartu: „tegu kiekvienas raštininkas verčia į lietuvių kalbą terminus, jo rašte pasitaikančius, ir greta su lietuvišku žodžiu teparašo verčiamąjį klasišką. Jei vertimas išeitų ir neteisingas vis-gi raštininko mintis pasiliks aiški ir kitiems bus medžiaga dalykui apgalvoti. Tokiu būdu palengvél galės išsidirbti tautiška lietuvių mokslo terminija. Lietuvių raštakalbė bus tikrai lietuviška“ (Drg 1908 17: 66). Kaip jau minėta, žurnale buvo spausdinamos įvairių leidinių recenzijos. Maldaknygių, katekizmų, giesmynų ir kitų religijos raštų recenzijose gausu 17 Išretinta autoriaus — kun. Snapščio. Iš Visi retinimai autoriaus — R. Bytauto. 156 Aušra Rimkutė | Religijos terminijos tvarkyba Draugijoje pastabų apie kalbą. Galima rasti pastabų ir dėl recenzuojamuose leidiniuose pavartotų terminų. Antai Rymo Katalikų Mokslo recenzijoje Striuopiškis rašo, kad knygelės autoriui rūpėjo, jog kalba būtų gryna, tačiau „ar tai jam pasisekė, reikia abejoti. Autorius komisijos pataisytuosius poterius įdėjo, kad čia jau gryna kalba, bet kituose dalykuose jau tos kalbos nesilaiko. Ir taip pav. pataisytuose poteriuose yra „Trejybė“, „įsakymas“, „Sutvėrėjas“, o autorius vartoja „Trejyba“, „prisakymas“, „Sutvertojas“ (Drg 1913 73: 79). Recenzijose yra ne tik religijos terminų taisymų. Pavyzdžiui, A. Dambrauskas-Jakštas, recenzuodamas leidinį Sveikata arba tiesus ir trumpas kelias į sveikatą. Pamatinės žinios iš anatomijos, fizijologijos ir hygijienos. Rankvedis pradinėms mokykloms ir plačiajai liaudžiai žinynas (Sutaisė Dr. A. L. Graičunas. Chicagoje III. 1911, in — 8. 339 psl. Spauda „Kataliko“), rašo: „Vartojamieji moksliški terminai irgi ne visada geri. Pav. autorius kalba apie dirksnių, smagenų, inkstų bei odos «priedermes», apie raumenų «stovybę», apie «stovybę» kalbant ir skaitant ir tt. Po vaizdeliais parašuose vartojama teisingai žodis „narys“ pažymėjimui sunėrimo vietų kūne, o tekste tas pat dalykas vadinama neteisingai „sunarys“. Parazitų vardai palikti lotyniškai. Autorius matomai nemokėjo jų pavadinti lietuviškai. Vadovėlyje skiriamame mokykloms to neturėtų būti“ (Drg 1912 61: 88). Turbūt daugiausia kunigo J. Laukaičio ir Draugijos redaktoriaus kunigo A. Dambrausko-Jakšto dėka į poterius buvo įvesta lietuviška terminija. Iš redakcijos pastabų matyti, kad buvo siekiama gryninti religijos raštų ir Bažnyčios kalbą. Be to, bandyta kelti religijos terminų lietuviškumo ir tarptautiškumo, pastovumo, vienodumo ir variantiškumo bei lietuvinimo klausimus. IŠVADA 1907-1914 m. leistas žurnalas Draugija — universalus XX a. pradžios kultūros leidinys, skirtas inteligentijai, ypač kunigams. Jame buvo skelbiami straipsniai Bažnyčios kalbos ir terminijos atnaujinimo klausimais. Ypač daug dėmesio sulaukė religijos tekstų kalba — nepritarta svetimybių vartojimui, skelbti jų sąrašai su lietuviškais pakaitais, ji sutvarkyta ir sunorminta. 1909 m. įkurta vadinamoji Poterių komisija ėmėsi tvarkyti svarbesnių maldų, taigi ir poterių, kalbą, nustatė būtiniausią religijos terminiją. Taigi pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, nuosekliai ir kryptingai dirbant kunigams ir kalbininkams, buvo sutvarkyta ir sunorminta Bažnyčios kalba. Iš aptartųjų straipsnių Draugijoje matyti, kad tai buvo nelengvas, daug jėgų reikalaujantis ir nevienodai vertinamas darbas. Terminologija | 2006 | 13 157