Literatūros mokslo terminų antonimija 1922–1942 m.

Literatūros mokslo terminų antonimija 1922—1942 m. ASTA MITKEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas varbus literatūros mokslo terminijos raidos tarpsnis — trečias ir ketvirtas XX a. dešimtmečiai, kai buvo sparčiai kuriama ir sukurta dabartinė šios mokslo šakos lietuvių terminija. Su terminų sistema susijęs vienas iš semantinių reiškinių — antonimija. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti pagrindinius to laikotarpio literatūros mokslo terminijos antonimijos dalykus. Antoniminių terminų ieškota svarbiausiuose ir didžiausiuose literatūros teorijos ir visuotinės literatūros istorijos vadovėliuose (zr. šaltinių sąrašą). Peržvelgtas pirmasis lietuviškas literatūros teorijos vadovėlis — K. Bizausko Literatūros teorija (tiksliau — trečias papildytas ir pataisytas leidimas (1922); pirmieji du daug mažesnės apimties), taip pat kiti reikšmingi specialūs literatūros teorijos darbai: M. Gustaičio Stilistika (2-as leid., 1927), J. Norkaus Literatūros teorija (3-ias leid., 1930) ir J. Ambrazevičiaus Literatūros teorija (4-as leid., 1938); visuotinės literatūros istorijos darbai — V. Dubo vadovėlis (1-as leid., 1923; 3-ias leid., 1931) ir dviejų dalių J. Ambrazevičiaus, J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio Visuotinė literatūra (4-as leid., 1942). Pastarasis vadovėlis, tik kiek kitokiu pavadinimu, buvo išleistas 1931—1932 m. (pasirinktas ketvirtas leidimas nedaug skiriasi nuo antrojo: 1 d. — 1934; 2 d. — 1939). Antoniminiai terminai, skirtingai nei kitų semantinių kategorijų terminai — sinonimai, daugiareikšmiai terminai, — nėra peikiami ar abejotinai vertinami terminologijos teoretikų ir praktikų. Antonimija ypač padeda realizuoti vieną iš terminams keliamų reikalavimų — sistemiškumą ir nesukelia vartojimo ir su juo susijusių problemų. Terminų antonimijos teorija remiasi antonimijos* samprata bendrojoje kalbotyroje. Antoniminių terminų pagrindą sudaro loginės ir semantinės * Apie šaltinius plačiau rašoma autorės straipsniuose, paskelbtuose Terminologijoje (žr. nr. 11, 12). * Kai kurie teoretikai bando vartoti iš dalies platesnę, iš dalies siauresnę nesuderinamumo, arba inkompatibilumo (vok. Inkompatibilitat, pranc. incompatibilité), sąvoką, dar vadinamą inkonimija, heteronimija, diahi134 Asta Mitkevičienė | Literatūros mokslo terminų antonimija 1922-1942 m. priešybės. Be abejo, ne visi tekste priešinami terminai yra tikrieji (sisteminiai) antonimai. Svarbus (bet ne vienintelis) antoniminių terminų požymis — koreliacija (koreliatai, pasak K. Gaivenio, yra „terminai, priklausantys vienai kategorijai, bet priešinami pagal kurį nors esminį požymį“) (Gaivenis 1989: 101). Antoniminiai terminai, kaip koreliatų grupė, minima rusų terminologijoje (žr., pvz., Huxuruna 1987: 85, 1996: 16). Terminų antonimija yra susijusi su sąvokų dichotomija ir binariniu sąvoku skirstymu (Gaivenis 1989: 100; /laBposa 1979: 55) ir mažiau su hierarchine ar kitokia sąvokų klasifikacija (Gaivenis: ten pat). Lietuvių terminologijoje, kaip ir bendrojoje kalbotyroje, antonimija paprastai laikoma to paties lygmens kalbos vienetų santykiu. Tačiau terminologijoje šis semantinis reiškinys, K. Gaivenio nuomone, turi kai kurių savitumų (žr. ten pat: 102). Terminologijos literatūroje antoniminių ir neantoniminių terminų ribos brėžiamos ne visada tose pačiose vietose (ypač kai kalbama apie sudėtinių terminų antonimiją). R. Kvašytė terminologijos žodynėlyje greta leksinių ir darybinių antonimų išskiria termininių antonimų grupę, kurią sudaro antonimai, įgyjantys priešingą reikšmę terminų sistemoje, pavyzdžiui, rašomoji kalba ir šnekamoji kalba (Kvašytė 2005: 12; dar plg. Andriuškaitė 2001: 72-74). Rusų terminologijoje taip pat yra plačios terminų antonimijos sampratos, kai nežiūrima į terminus sudarančių žodžių semantiką, šalininkų (žr., pvz., Hukuruna 1997: 67). Užsienio terminologijos žodynuose ir žodynėliuose (GTT; PTT) antoniminiai terminai apibrėžiami tiesiog kaip priešingi terminai, priešingų sąvokų įvardijimai, nenurodant jų specifikos ar kokių ribų. Šiame straipsnyje bus laikomasi tradicinio požiūrio į antonimus. Tad tokie šaltiniuose rasti literatūros mokslo terminai, kaip liaudies lyrika — literatūros lyrika Biz 167, sakytiniai veikalai — rašytiniai veikalai Nor 10, liaudies daina — individualinė daina Am 109 ir pan., nelaikomi antonimais, nors jų atsiradimo pamatas — binarinis sąvokų skirstymas“. Požymis, pagal kurį vienas reiškinys atskiriamas nuo kito, vadovaujantis binarine klasifikacija, ne visada suponuoja antoniminių terminų atsiradimą (/lasposa 1979: 57). Kartais su antonimais galima supainioti asociacinius terminus. Antoniminiai rūšiniai terminai įvairiose srityse sudaro nemažas antoniminių terminų grupes, tačiau teoretikų dažnai užmirštami. V. Danilenko, viena iš pirmųjų rusų terminologijoje daugiau dėmesio skyrusi terminų ponimija; diahiponimija — tai kohiponimų (mums įprastesnių ekvonimų) priešybės, kurioms irgi būdinga kontrariškumas. rečiau kontradikciškumas (žr. MLS 1993: 270). Tačiau tai nėra paplitęs požiūris. * Jie nebent galėtų būti suvokiami kaip kontekstiniai (situaciniai) antonimai. Terminologija | 2006 | 13 135 antonimijai, pateikia arba vienažodžių antoniminių terminų, arba tiesiog antoniminių būdvardžių, kurie eina šalutiniais terminų dėmenimis, pavyzdžių (HJanunenko 1977: 80-81). B. Golovino ir R. Kobrino terminologijos vadovėlyje antonimai apibrėžiami kaip žodžiai (I'onosun 1987: 58). Zvelgiant tradiciškai, sudėtinių terminų, kaip sintaksinių vienetų, antonimija randasi dėl leksinių vienetų (juos sudarančių žodžių) antonimijos. Sintaksinių konstrukcijų antonimija kalbotyroje laikoma išvestiniu reiškiniu (žr. PAD 2003: 29). Turbūt neatsitiktinai didžiojoje dalyje kalbotyros žodynų ir enciklopedijų kalbama tik apie antoniminius žodžius (žr. KTŽ; CODL; CEL; LST; Axmanosa 1996 ir kt.). Pagrindinės antonimy vartojimo kalboje sąlygos, skiriamos sintagminiu aspektu, — reguliarus kontekstas ir pastovūs leksiniai ryšiai (Ermanytė 1995: 11). Sudėtiniai antoniminiai terminai akivaizdžiai atitinka antrąją sąlygą — jų dėmenis sieja pastovūs leksiniai ryšiai. Galima teigti, kad literatūrologijos tekstuose taip pat nenusižengiama ir kitai sąlygai — abu antonimai neretai vartojami viename sakinyje arba bent gretimuose (plg. Perijodas vadinasi vientisinis, jei apima tiktai vieną mintį, ir— sudėtinis, jei apima sujungimą dviejų ar kelių minčių, kurios pasidalija tarp kilimo ir slūgimo Biz 35; Pagaliau Šekspyras sujungia tame pačiame veikale eiliuotinę kalbą su neeiliuotine AG 229) (ret. šaltinyje — A. M.). Pagal raišką antoniminiai terminai skirstomi į bendrašaknius (darybinius, šakninius) ir nebendrašaknius (leksinius). Kaip matysime, literatūros mokslo terminijoje, be tikrųjų (savųjų) literatūros mokslo terminų (proza — poezija), antoniminiais ryšiais taip pat yra susiję bendrieji mokslo (analizė — sintezė) ir meno (fantastinis elementas — realistinis elementas) terminai, kalbotyros (derinamasis pažyminys — nederinamasis pažyminys) terminai ir kt. — neatsiejama literatūros mokslo terminijos dalis. NEBENDRAŠAKNIAI ANTONIMAI Nebendrašakniai literatūros mokslo antoniminiai terminai yra palaikomi keturių tipų priešybių: kontradikcinės (komplementarinės), kontrarinės, vektorinės ir konversinés®. Kontradikcinė priešybė terminologijoje paprastai Enciklopediniame rusų terminologijos žodyne (Tarapiuos 2006: 17) komplementarinio tipo antonimai škiriami nuo kontradikcinių. Lietuvių kalbotyroje (ir terminologijoje) kontradikcinės priešybės ir komplementarinės priešybės antonimai jungiami į vieną grupę, nes manoma, kad kontradikcinė priešybė pasižymi komplementarumu (žr. Ermanytė 1995: 9-10). Apskritai kalbotyroje priešybių tipai skiriami ne tuo pačiu pagrindu. Vektorinės priešybės pamatas gali būti arba kontradikcinė, arba kontrarinė priešybė (žr. PHO 2003). 136 Asta Mitkevičienė | Literatūros mokslo terminų antonimija 1922—1942 m. siejama su sąvokų dichotomija, o kontrarinė — su ribinėmis terminų lauko sąvokomis (Kazlauskaitė 2004: 212, 215; Andriuškaitė 2001: 68-69). Kontradikcinės priešybės pagrindu įvardijamus terminus griežtai atskirti nuo kontrarine priešybe paremtų antonimų sunku. Paprastai žiūrima, ar yra vidurinis narys (skiriamas tuo pačiu pagrindu), ar ne. Šaltiniuose rasti nebendrašakniai antoniminiai terminai dažniausiai išreiškia kontradikcinę priešybę. Vienažodžiai kontradikcinės priešybės antoniminiai terminai (A, — A’) yra svetimos kilmės šaknų, pvz.: analitikas — sintetikas AGV 266, analizė — sintezė Gus 156, archaizmas — neologizmas Biz 43, Gus 19, Nor 20, Am 34, dedukcija Gus 154 — indukcija Gus 161, objektyvumas Dub, 376, AGV 6 — subjektyvumas Dub, 118, AG 131, optimizmas Dub, 72, AG 211 — pesimizmas Dub, 51, Dub, 271, AG 44, poétika Biz 129 — prozaika Biz 98, poezija Gus 4, Nor 4, Dub, 308, Am 23 / poézija Biz 32 „grožinė, vaizdinga literatiira“® — proza Biz 32, Gus 4, Nor 4, Dub, 308, Am 23 „negrožinė, nevaizdinga literatūra“ (plg. poézija prozoje Biz 97, proza poézijoje Biz 97), realybė AG 256 „tikrovė“ — fantazija AG 256 „prasimanymas“, realistas Dub, 112, Dub, 115 — idealistas Dub 99, Dub, 170, realizmas AG 254 — fantastika AG 253 fantastiSkumas®; lietuviškos kilmės, pvz.: aiškumas — miglotumas AG 5, gyoumas AG 205 / raiškumas AG 205 — sausumas AGV 6, įdomumas Dub, 49, Dub, 275 — nuobodumas Dub, 70, senybé Nor 20 / senzodis Am 34 — naujadaras Nor 20, Am 35, tikrovė — prasimanymas Nor 17; skirtingos kilmės šaknų, pvz.: originalas Dub, 118, AG 195 — vertimas Dub, 40, Dub, 19, AG 198, tikrenybé Gus 103 — fantazija Gus 113, turinys Biz 15, Gus 5, Dub, 4, Dub, 3, Am 9, AG 47 — forma Biz 15, Gus 4, Dub, 34, Dub, 45, Am 9, AG 47 ir kt. Dvi skirtingos priešpriešos (opozicijos) sieja tuos pačius terminus: proza Biz 80, Gus 4 „neeiliuota kalba“ — eilėraščiai Biz 80 / eilės Gus 4 „eiliuota kalba“, proza „neeiliuoti kūriniai“ — eilėraščiai Biz 94, Nor 6. Vienažodžių terminų antonimija kyla iš bendrosios kalbos antonimijos arba antoniminiai terminai yra atsiradę grynai mokslo kalboje. Išvardytų terminų antonimiškumas lemia su jais sudaromų sudėtinių terminų su antoniminiais šalutiniais démenimis santykius (tokį santykį galima Šiame straipsnyje naudojami tokie simboliai: A, ir A, — antoniminiai vienažodžiai terminai arba antoniminiai pagrindiniai ar valdomieji sudėtinių terminų dėmenys; a, ir a, — antoniminiai derinamieji sudėtinių terminų demenys; x — neantoniminis termino dėmuo (daugiažodžių terminų atveju — dėmenys). Lietuvių literatūrologijoje pirminė antoniminė opozicija poezija — proza yra „grožinė, vaizdinga literatūra“ — „nevaizdinga, tiksli literatūra“ (plg. TZZ 1936). Viename iš nagrinėjamo laikotarpio šaltinių poezija ir proza (AG 212), šiuo atveju ne terminai, taip pat priešinami perkeltinėmis reikšmėmis. Terminologija | 2006 | 13 137 pavaizduoti grafiškai A, — A, — A x — A x), pvz.: poezijos kalba — prozos kalba Am 26, poézijos teorija Biz 129, Am 26 — prozos teorija Biz 98, Am 26, poezijos veikalas Nor 4, Am 25 / poézijos veikalas Biz 32 — prozos veikalas Biz 32, Nor 4, Am 25; tikrovės elementas Dub, 214 — fantastikos elementas Dub, 187, Dub, 281, arba su juo sudėtinių terminų antonimija yra tiesiog susijusi (vienažodžiai terminai ir atitinkamų sudėtinių terminų dėmenys yra giminiški) (galima išreikšti A, — A, > a,x — a,x), pvz.: analitiškas dėstymo metodas Biz 116 — sintetiškas [dėstymo] metodas Biz 117, deduktyvus protavimas — induktyvus protavimas Gus 155, eilėraštinis pasakojimas Nor 61 — proziškasis pasakojimas Nor 67, objektyvus pasakojimas — subjektyvus pasakojimas Biz 153, originali pasakėčia — verstinė pasakėčia Nor 67, poezinis elementas — prozinis elementas Gus 107, poezinis vaizdavimas — prozinis vaizdavimas Gus 79, realistinė [istorinio romano] linkmė — idealistinė linkmė AGV 163, realus fonas AG 93 — fantastinis fonas AGV 109, realusis kelionių aprašymas — fantastinis kelionių aprašymas Gus 99, tikra aplinka — pramanyta aplinka AG 3, taip pat poėtinis posakis — prozinis posakis Biz 31, poėtinis veikalas — prozinis veikalas Biz 48, poetiškas aprašymas — prozaiškas aprašymas Gus 101, poétiskas veikalas — proziškas veikalas Biz 94 ir kt. Kitų sudėtinių terminų antonimiskumas yra pagrįstas įvairios kilmės priešingos reikšmės būdvardžiais ar dalyviais“, su kuriais neretai sudaroma ne po vieną terminą. Lietuviškais antonimais, einančiais šalutiniais terminų dėmenimis, išreikštos tokios terminų priešpriešos, kaip bendrasis aprašymas „aprašoma grupė panašių objektų“ — atskirasis aprašymas „aprašomas vienas objektas“ Biz 110, Gus 100, bendroji literatūros teorija — atskiroji literatūros teorija Biz 15, dvasinė iškalba „Susijusi su religija“ — pasaulinė iškalba „mesusijusi su religija“ Gus 168, išviršinis vaizdas — išvidinis vaizdas Biz 130, jausminė lyrika — protaujamoji lyrika Am 106, jausminio pobūdžio juokas — protinio pobūdžio juokas Gus 201, pagrindinė novelė — šalutinė novelė Nor 70, pagrindinė tema — šalutinė tema Am 78, teigiamas veikėjas — neigiamas veikėjas Nor 59, Am 82, tiesioginė reikšmė Biz 59, Nor 25 — perkeltinė reikšmė Biz 59 / perkelta reikšmė Nor 25, vientisinis perijodas — sudėtinis perijodas Biz 35, vientisinis sakinys — sudėtinis sakinys Gus 90, visuomeninis motyvas Am 105 — asmeninis motyvas Am 106 ir kt. Šaltiniuose taip pat pasitaiko antoniminiais ryšiais susijusių sudėtinių terminų su antoniminiais svetimų šaknų dėmenimis, pvz.: kolektyvinė kūryba — individualinė kūryba Neretai sunku nustatyti, kurie yra iš bendrosios leksikos, o kurie priklauso specialiajai leksikai. 138 Asta Mitkevičienė | Literatūros mokslo terminų antonimija 1922—1942 m. AG 134, kolektyvinė poezija — individualinė poezija Dub, 14, komplikuotas charakteris Dub, 210 — elementarinis charakteris Dub, 112 / elementarus charakteris Dub, 187, konkretus pasakojimas — abstraktus pasakojimas Am 82, skirtingos kilmės šaknų antoniminiais dėmenimis, pvz.: atskira scena — kolektyvinė scena AG 202, bendrinis stilius — individinis stilius Gus 179, pasaulinė istorija — bažnytinė istorija Gus 142 ir kt. Priešingos rūšys įvardijamos pagal įvairius apibendrintus požymius, pvz.: „atskiras — bendras“, „vientisas — sudėtas“, „religinis — nereliginis“, „geras — blogas“, „sudėtingas — paprastas“ ir pan. Sudėtiniai terminai su antoniminiais pagrindiniais démenimis sudaro dar vieną terminų antonimijos atvejį. Jų pagrindiniais démenimis eina antoniminiai vienažodžiai terminai, pavyzdžiui, charakterių realizmas AG 229 — charakterių nenaturalumas AGV 81 (A, — A, -> xA, — xA,), arba literatūros moksle neterminizuoti žodžiai, pvz.: artimumas gyvenimui — tolimumas gyvenimui Dub, 231, [minčių reiškimo] įvairumas Biz 137 — minčių reiškimo vienodumas Biz 136, įvykių staigumas — įvykių lėtumas Am 52 (plg. staigus įvykis — lėtas įvykis Am 52), skiemenų ilgumas — skiemenų trumpumas Gus 59 (plg. ilgas skiemuo — trumpas skiemuo Gus 47, Am 68, ilgasis skiemuo — trumpasis skiemuo Gus 60, Nor 39, Am 68). Kitų rastų sudėtinių antonimų priešingi dėmenys gali funkcionuoti kaip vienažodžiai terminai, tačiau pasirinktuose šaltiniuose tai nerealizuota. todėl galima kalbėti tik apie sudėtinius antonimus, pvz.: išraiškos puošnumas — išraiškos paprastumas AG 5 (lietuviški antoniminiai dėmenys), psichologinis tikrumas AG 193 — psichologinis nenatūralumas AGV 67 (skirtingos kilmės šaknų antoniminiai dėmenys) ir kt. Antoniminiai terminai su priešingos reikšmės pagrindiniais dėmenimis savo pobūdžiu nesiskiria nuo vienažodžių antoniminių terminų. Tik sąlygiškai prie nebendrašaknių antonimų grupės skirtini antonimai veikalas su fabula — veikalas be fabulos Am 78. Galima diskutuoti dėl kai kurių terminų kontradikciškumo, pavyzdžiui, kai antoniminių terminų dėmenimis eina kokybiniai būdvardžiai, pvz.: gerasis veikėjas — blogasis veikėjas Nor 60, AGV 60, ilgas garsas — trumpas garsas Biz 81 (ilgasis garsas — trumpasis garsas Nor 39, Am 70), stipri intryga — silpna intryga Am 82, ar tokių būdvardžių vediniai, pvz.: charakterių sudėtingumas — charakterių paprastumas Dub, 112, Dub, 187, garsų ilgumas — garsų trumpumas Gus 64 ir kt. Leksikologijoje tokios būdvardžių ir jų vedinių poros laikomos kontrarinės priešybės antonimais, tačiau išvardyti terminai literatūrologijoje vidurinio nario (termino) neturi. Matyt, tiksliauTerminologija | 2006 | 13 139 sia būtų juos palikti prie kontradikcinės priešybės antoniminių terminų. Tarp antoniminių estetikos kategorijų pavadinimų ir su estetiniu literatūros kūrinio vertinimu susijusių antonimų, pvz.: grožybė — biaurybė Dub, 265, pasigėrėjimas Dub, 99 — pasibiaurėjimas Dub, 363, nuotaikų pavadinimų, pvz.: džiaugsmas Am 107, AG 131 — liūdesys Am 106, AG 128, džiūgavimas — sielvartas AG 52 ir kt., taip pat galima įžvelgti tiek kontradikcijos, tiek kontrariškumo bruožų: šios terminų poros neturi lygiaverčių vidurinių narių (terminų), tačiau vieno nario neigimas dar nesuponuoja kito nario teigimo, pavyzdžiui, kas yra ne grožybė, dar nėra bjaurybė ir pan. Kontradikcinę priešybę sudarančiais literatūros mokslo terminais įvardijamos gana įvairios sąvokos, o jų pavadinimai skirtini prie keleto reikšminių grupių. Labiausiai į akis krinta antoniminiai ypatybių pavadinimai. Kontrarinės priešybės terminai įvardija kraštines terminų lauko sąvokas. Tokio pobūdžio priešybę galima rasti tarp įvairias dalis (kūrinių ar teksto vienetų) pavadinančių kraštinių terminų (santykis „pradžia — galas“), pvz.: įvadas Biz 117, Nor 11 / įžanga Am 11, AG 241 — pabaiga Biz 117, Nor 11, Am 11 / išvada Nor 11 / finalas AG 242, pradžia (įžanga, įvadas) — baiga (išvada) Gus 153, sakinio pradžia — sakinio galas Am 60, užuomazga Dub, 37, AG 256 — atomazga Dub, 236, AG 258 (dramos užuomazga — dramos atomazga Biz 182, intrygos užuomazga — intrygos atomazga Am 79) ir kt. Atskiro dėmesio verti priešingų žanrų pavadinimai tragedija Biz 185, Nor 58, Dub, 35, Dub, 175, Am 115, AG 13 ir komedija Biz 185, Nor 58, Dub, 115, Dub,241, Am 115, AG 13. Nagrinėjamojo laikotarpio literatūros teorijoje skiriami trys pagrindiniai šiuolaikinės dramaturgijos žanrai: tragedija, komedija ir drama, o komedija ir tragedija yra kraštinės terminų lauko sąvokos. Vis dėlto šių antonimų atsiradimo pamatas gali būti kontradikcinė priešybė; ilgą laiką tragedija ir komedija buvo pagrindiniai dramos žanrai. Formaliai žiūrint, antoniminė priešprieša sieja rūšinius terminus klasikinė tragedija Biz 187 „antikinė tragedija“ — klasikinė komedija Biz 194 „antikinė komedija“, pseudoklasikinė komedija Biz 195 — pseudoklasikinė tragedija Biz 190 ir kt., tačiau jų priešinimas veikiau grynai asociacinio pobūdžio. Su terminų tragedija ir komedija antonimiškumu susijusi literatūros procesų dalyvių pavadinimų tragikas Dub, 105, Dub, 181, AG 60 „tragedijų rašytojas“ — komikas Dub, 115, Dub, 191, AG 89 „komedijų rašytojas“ antonimija, antoniminis ypatybių pavadinimų tragizmas Dub, 161, Dub, 274 — komizmas Dub, 134, Dub, 66 ryšys. Tragedijos ir komedijos giminiški žodžiai eina šalutiniais terminų dėmenimis (A, — A, — ax — a,x), pvz.: 140 Asta Mitkevičienė | Literatūros mokslo terminų antonimija 1922—1942 m. tragiška figūra — komiška figūra AG 251, tragiška kaukė — komiška kaukė Biz 185, AG 56, tragiškas mitas Dub, 175 / traginis mitas Dub, 101 — komiškas mitas Dub, 101, Dub, 175, tragiškas veikalas — komiškas veikalas Nor 47, tačiau ne visada aišku, ar priešprieša kyla iš pagrindinės antoniminių žodžių reikšmės, ar iš šalutinės. Vektorine prieSybe siejamų nebendrašaknių terminų literatūros moksle nėra daug ir tie patys neįvairūs. Jais pavadinami priešingų krypčių (kryptis „aukštyn — žemyn“) vyksmai, pvz.: [periodo] kilimas — Įperiodo] slūgimas Biz 34, Gus 89, balso pakėlimas — balso nuleidimas Am 57, veiksmo kilimas — veiksmo slūgimas AG 246, taip pat objektų pavadinimai su priešingų krypčių ypatybėmis, pavyzdžiui, pakeltas balsas — nuleistas balsas Gus 92. Veiksmažodiniai antonimai klausimas Am 55, AGV 156 ir atsakymas Am 55, AGV 157 yra konversyvai. BENDRAŠAKNIAI ANTONIMAI Antoniminiais santykiais taip pat susiję sudėtiniai terminai, kurie skiriasi tik priešdėliu ne- (labai retai — be-), pvz.: derinamasis pažyminys — nederinamasis pažyminys Gus 87, gryna pėda — negryna pėda Am 67, išplatintas [pirmatako / paskuitako] narys — neišplatintas [pirmatako / paskuitako] narys Gus 93, išplatintas sakinys Gus 90 — neišplatintas sakinys Gus 89, nutrūkstarnas veiksmas — nenutrūkstamas veiksmas AGV 82, prasmingas žodis — beprasmingas žodis Am 76, skambi kalba — neskambi kalba Biz 78, taisyklinga kalba Biz 38, Nor 18 — netaisyklinga kalba Biz 38, Nor 19, tiesioginė prasmė — netiesioginė prasmė AGV 103 (veikėjo), tiesioginis klausimas — netiesioginis klausimas Gus 27, vaizdingasis žodis — nevaizdingasis žodis Am 24 (antoniminės tiesioginės derinamųjų žodžių reikšmės); gilus charakteris AG 81 — negilus charakteris AGV 169 (priešingos perkeltinės reikšmės) ir kt. Kai kurių antonimų šalutiniais dėmenimis einantys žodžiai yra akivaizdūs terminijos antonimai, pvz.: eiliuota kalba — neeiliuota kalba Nor 6, Am 25, eiliuotinis epas — neeiliuotinis epas Am 90, kirčiuotas skiemuo — nekirčiuotas skiemuo Biz 83-84, Gus 47, Nor 40, Am 63, priegaidėtas skiemuo — nepriegaidėtas skiemuo Gus 47 ir kt. Priešingos ypatybės taip pat įvardijamos bendrašakniais (vienažodžiais arba sudėtiniais) terminais, pvz.: natūralumas AG 202 „tikroviškumas“ — nenatūralumas AGV 38, intrigos painumas Dub, 203, Dub, 214 — intrigos nepainumas Dub, 112, Dub, 187. Terminai nuolatinis epitetas — nenuolatinis epitetas Am 41 laikytini kvaziantonimais — jų priešprieša aktuali tik tam tikrais vartosenos atvejais, pavyzTerminologija | 2006 | 13 141 džiui, kai reikia griežtai atskirti ir įvardyti priešingas sąvokas. Simpatiškas veikėjas — nesimpatiškas veikėjas AGV 55 (plg. antipatiškas), nuvalkiotas žodis — nenuvalkiotas žodis Am 21 yra tik paprastas neigimas, nes, pasak K. Gaivenio, antonimijos atveju „neiginiu suformuojamos leksinės reikšmės priešingumas turi būti simetriškas“ (1989: 99). Toks neigimas literatūros mokslo terminijai aktualus. Kvaziantonimais taip pat laikytinos poros: eilės Gus 4 „eiliuota kalba“ — neeilės Gus 147 „neeiliuota kalba“ (plg. proza Gus 4 „neeiliuota kalba“), dramos veikalas — nedramos veikalas Am 115, gramatikos kirtis — negramatikos kirtis Biz 83 — antrasis poros narys tik neigia pirmąjį, o be jo yra nesvarbus. Graikiškos kilmės terminai prologas Biz 183, Dub, 68, Am 113, AG 57 ir epilogas Biz 183, Dub, 68, Am 113, AG 180 antonimų porą sudaro dėl priešingos reikšmės priešdėlių. Tarp bendrašaknių ir nebendrašaknių antonimų yra sudurtiniai antoniminiai terminai (terminai su sudurtiniais démenimis — sudėtinių terminų atveju). Lietuviškais antoniminiais būdvardžiais pagrįsta terminų „viengarsė“ strofa — „daugiagarsė“ strofa Dub, 131, vienskiemeniai žodžiai — daugskiemeniai žodžiai Gus 40 (santykis „vienas — daug“); tvirtapradė priegaidė — tvirtagalė priegaidė Gus 60 (santykis „pradžia — galas“) antonimija. Sąlyginai prie sudurtiniy terminų grupės skiriami graikiškos kilmės simpatija — antipatija Nor 47, Am 24, AGV 6, monologas Biz 181, Gus 159, Nor 57, Dub, 149, Dub, 223, Am 80, AG 57 — dialogas Gus 160, Nor 57, Dub, 74, Dub, 131, Am 80, AG 57 / dijalogas Biz 181. Pastaroji antonimų pora įdomi tuo, kad dėmuo mono- (reiškia vieną, vientisą) ir afiksas dia- (reiškia abipusiškumą) nėra priešingi. Su monologas ir dialogas ir jų vediniais sudaryta grupė terminų, kurie tarpusavyje taip pat yra antonimai (A, — A, > xA, — xA, arba A, — A, > ax — aX), pvz.: retoriškas monologas — retoriškas dialogas AG 81; monologinė forma — dialoginė forma Am 14, monologinis rašymo būdas — dialoginis rašymo būdas Gus 98 ir kt. Individualius M. Gustaičio naujadarus [periodo] pirmatakas „kylančioji periodo dalis“ — paskuitakas „krintančioji periodo dalis“ Gus 89 (plg. pirmatako ir paskuitako nariai Gus 92) taip pat sieja antonimija. TERMINŲ NEANTONIMISKUMAS Viena iš antonimijos ypatybių terminijoje — bendrosios leksikos antonimų išnykimas (Gaivenis 1989: 101, 102). Literatūros mokslo terminijoje su bendrosios leksikos antonimais vyriškas ir moteriškas sudaryti su142 Asta Mitkevičienė | Literatūros mokslo terminų antonimija 1922—1942 m.