Номенклатура versus терминология (три подхода к выделению номенклатурных наименований)

NOMENKLATŪRA VERSUS TERMINOLOGIJA (trys požiūriai į nomenklatūrinių pavadinimų išskyrimą) SERGEJUS ŠELOVAS Levo Tolstojaus kalbų ir kultūrų institutas Vienas iš būdingų mūsų laikų bruožų yra spartus ekonominės, administracinės ir komercinės informacijos apie prekes ir paslaugas, teikiamas tarptautiniu ir nacionaliniu lygmenimis, mainų augimas. Šiuo atžvilgiu ypač verta atkreipti dėmesį į atitinkamuose dokumentuose vartojamą žymenų dalį, kuria įvardijami prekių ir paslaugų pasaulio objektai, vietinės ir nacionalinės realijos. Dažnai tokie žymenys laikomi nomenklatūriniais pavadinimais, tačiau tokių žymenų statusas mokslinėse publikacijose ir terminologijos tyrimuose toli gražu nėra aiškus. Todėl šiame darbe siekiama apžvelgti pagrindinius ir labiausiai paplitusius lingvistinius požiūrius į „nomenklatūrinių pavadinimų“ ir „nomenklatūros“ sąvokas bei išsiaiškinti, kas juose bendra ir kuo jie skiriasi. Pirma, pabandysime pateikti itin trumpą pagrindinių istoriškai susiformavusių požiūrių į šį klausimą apžvalgą. Antra, pasiūlysime, kaip mums atrodo, kalbotyrai pakankamai aktualų savąjį sprendimą dėl nomenklatūrinių pavadinimų sudėties. Šis sprendimas taikomas šimtams tūkstančių ir milijonams labai įvairių nomenklatūros vienetų (ypač biologiniams ir techniniams nomenams). Be to, jis leidžia išsaugoti vidinį nomenklatūros, kaip teorinės sąvokos, vientisumą ir tuo remiantis nustatyti nomenklatūros vietą specialiosios mokslinės ir techninės leksikos sistemoje bei pasiūlyti bendruosius kalbinius kriterijus, pagal kuriuos „nomenklatūra“ išskiriama kaip atskira specialiųjų pavadinimų klasė (be to, kriterijai išlieka vienodi įvairiausioms mokslo disciplinoms ir teminėms sritims). Galiausiai jis išsaugo sąsajas su kai kuriais tradiciniais požiūriais į nomenklatūrinius pavadinimus. Terminologija | 2006 | 13 33 Употребление слова номенклатура известно задолго до К. Линнея (1707–1778) и А. Лавуазье (1743–1794), просуществовало несколько веков и в этом значении дошло до наших дней (по свидетельству А. Д. Хаотина, слово номенклатура появляется в европейских языках уже в XVI–XVII вв. [Хаотин 1972: 6–7]), но английский философ и историк науки У. Уэвель (1794–1866), по-видимому, был первым, кто попытался теоретически осознать этот класс научной лексики в его противопоставлении терминологии. У. Уэвель, известный своими работами в области методологии и истории естественных наук (в первую очередь – биологии, химии, минералогии), неоднократно касается некоторых проблем языка науки и, в частности, терминологии. Содержание наиболее часто цитируемого трактата “Философия индуктивных наук, основанная на их истории” позволяет с достаточной достоверностью утверждать, что в номенклатуру химических и биологических наук У. Уэвель включает названия систематики (разумеется, современной ему, У. Уэвелю) растительного и животного мира. Уместно в этой связи привести некоторые высказывания автора. “Номенклатура классификационной науки – это собрание имен Видов, Родов и других подразделений” [Whewell 1967: 462] (выделено нами – С. Ш.). “Напомним, что терминология – это язык для описания объектов, номенклатура – собрание имен самих объектов” [Whewell 1967: 535]. К номенклатуре У. Уэвель относит не только имена видов, но и многие другие названия представителей растительного и животного мира. Pagal šį požiūrį cheminę nomenklatūrą sudaro įvairūs medžiagų ir junginių pavadinimai (taip pat visiškai nepriklausomai nuo jų vietos taksonomijoje). Šiuo požiūriu cheminiai natris, fluoras, chloras, diazometanas, acetatai, stearino rūgštis, oleino rūgštis, dimetilglioksimas yra nomenai, o, tarkime, atominis skaičius, stabilieji izotopai, fluktuacija ir t. t. – terminai. Tačiau priešpriešos „terminologija – nomenklatūra“ kontekste W. Whewello pozicija yra dvejopa, o kartais net prieštaringa. Iš tiesų, viena vertus, jo darbuose esama tarsi tiesioginių teiginių, kad nomenklatūra apsiriboja rūšių pavadinimais. Kita vertus, logiškai-semantinėje priešpriešos „terminologija – nomenklatūra“ aptartyje W. Whewellas dažniausiai grįžta prie tokios nomenklatūros sampratos, pagal kurią 34 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... Jai taip pat priskiriami kitų biologinių taksonų – genčių, šeimų, būrių ir pan. – pavadinimai. Ši interpretacija susijusi su skirtumu tarp objekto aprašymo kalbos (pats W. Whewellis kartais vartoja terminą descriptive language, aprašomoji kalba) ir kalbos, kurią būtų galima pavadinti objekto įvardijimo kalba. Pirmoji ir sudaro mokslo terminiją, antroji – jo nomenklatūrą. „Augalų stiebai, lapai, žiedai ir vaisiai bei su jais susijusios dalys gali būti tokios įvairios, kad bendrinės kalbos visiškai nepakanka jų bendrumui ir skirtumams nusakyti, – rašo W. Whewellis. Todėl botanikai reikia ne tik tam tikros augalų pavadinimų sistemos, bet ir posakių (phrases), kuriais būtų aprašomos jų dalys: ne tik nomenklatūros, bet ir terminijos (autoriaus išskirta – S. III.)“ [Уэвель 1869: 495]. Kalbėdamas apie nomenklatūrą, W. Whewellis ne kartą pabrėžia jos tiesioginesnį ryšį su tikrove ir tiesioginį nomenų reikšmės duotumą pažinime. Todėl nomenai ir terminai į mokslinę vartoseną įvedami skirtingai. Pasak W. Whewellio, nomeno reikšmė ne tiek fiksuojama apibrėžtimi, nustatančia jos ribas, kiek iliustruojama kokiu nors tipišku atstovu. Ji ne tiek apibrėžiama iš išorės, kiek pateikiama per savo centrinį tašką; ji aprašoma ne tuo, kas neišvengiamai iš jos pašalinama, o tuo, kas į ją nuolat įtraukiama. Priešingai, terminija labiau orientuota į apibrėžtį ir susitarimą. Taigi, viena vertus, nomenklatūra – tai visi augalų ir gyvūnų pasaulio sistematikos pavadinimai, visi gamtinių organizmų, individų ir jų visumų pavadinimai; kita vertus, tai „pavadinimai, kurių reikšmė pažinime yra tiesiogiai duota“. Pažymėtina, kad šie du požiūriai vienos teorinės mokslo kalbos apskritai, o ypač gamtos mokslų ir biologijos, sampratos rėmuose tarpusavyje sunkiai suderinami. Įdomu tai, kad dvejopa W. Whewellio pozicija lėmė skirtingas vėlesnes nomenklatūros sampratas. Taigi, iš esmės naujas mokslinių biologinių pavadinimų raidos etapas buvo susijęs su K. Linnaeuso veikla. Manoma, kad jo klasikiniame veikale „Species Plantarum“ (1753 m.) buvo padėti vadinamosios binarinės (kitaip – binominės, binomi- Terminologija | 2006 | 13 35 nominės) nomenklatūros pagrindai – augalų rūšių žymėjimas (pabrėžkime: tik rūšių) genties pavadinimu ir tam tikru rūšį skiriančiu požymiu. Neabejotina, kad šiuolaikinėje botanikos ir zoologijos nomenklatūroje, pagrįstoje K. Linnaeuso darbais, rūšių pavadinimai paprastai yra ypatingas įvardijimo būdas. Mokslinis genties pavadinimas žymimas vienu lotynišku žodžiu, o jai priklausančios pagrindinės sistematinės kategorijos – rūšies – pavadinimas patikslinamas antruoju žodžiu, sintaksiškai priklausančiu nuo pirmojo: pavyzdžiui, baltasis tuopas (Populus alba), karpotasis ožekšnis (Euonymus verrucosa), Kalifornijos klevas (Acer negundo), Kašmyro kiparisas (Cupressus corneyana), kanadinė berniklė (Branta canadensis), medinė salamandra (Aneides lugubris), juodasis kakadu (Probosciger aterrimus), geltonsnape garnė (Egretta eulophotes) ir pan. (zoologijoje paplitę ir trijų žodžių pavadinimai – trinominiai, kur trečiasis žodis yra porūšio pavadinimas: pavyzdžiui, Krymo taurusis elnias (Cervus elaphus brauneri)). Antrasis rūšies pavadinimo dėmuo paprastai vadinamas rūšiniu epitetu. Tačiau rūšinis epitetas, net jei išreikštas terminu, anaiptol neapima visų augalo rūšinių skirtumų; geriausiu atveju jis perteikia tik vieną iš daugelio požymių, visiškai nustelbdamas visus kitus. Todėl nenuostabu, kad mažažiedė viksvuolė (Carex pauciflora) gali būti priešpriešinama visai ne daugiažiedei viksvuolei (Carex pluriflora), o Hakkodos viksvuolei (Carex hakkodensis); daugiažiedė viksvuolė (Carex pluriflora) savo ruožtu gali būti priešpriešinama pelkinei viksvuolei (Carex limosa) ir pan. Kai kuriais atvejais rūšinis epitetas kilęs iš asmenvardžių ir geografinių pavadinimų: plg. Gmelino viksva (Carex gmelini) arba Islandinė Koenigia (Koenigia islandica) (kai kuriais duomenimis, tokių atvejų botanikoje sudaro iki 20% rūšinių epitetų). Taigi rūšies pavadinime rūšinis epitetas nėra susijęs su jos biologine esme ir šiuo požiūriu yra labai sąlyginis; augalo ar gyvūno rūšies ypatybių identifikavimo priemone negali būti jo nomenklatūrinis pavadinimas: šią funkciją gali atlikti tik specialus aprašas, šiuolaikiniame moksle vadinamas diagnoze. Būtent šis aprašas ir priskiria atitinkamą reikšmę rūšies pavadinimui. Taigi biologijoje „natūraliųjų rūšių“ įvardijimas pasuko pavadinimo sinkretizmo didinimo keliu analitiškumo praradimo sąskaita, 36 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... nes trumpas mokslinis rūšies pavadinimas neatspindi jos skirtumų, todėl jiems nustatyti reikia specialių priemonių. Vėliau rūšies sąvoka – kaip pagrindinis gyvųjų organizmų sistemos vienetas ir kokybinis jų evoliucijos etapas, kaip pagrindinė taksonominė kategorija biologinėje sistematikoje – užėmė centrinę vietą visoje biologinėje taksonomijoje, o rūšių pavadinimai sudarė didžiąją ir vyraujančią biologijoje vartojamų gyvūnijos ir augalijos atstovų pavadinimų dalį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad po Linnaeuso laikų terminas nomenklatūra, neprarasdamas ankstesnės reikšmės, įgyja dar vieną. Jis pradedamas vartoti daugiausia arba išimtinai binarinę nomenklatūrą sudarantiems rūšių pavadinimams. Šią prielaidą iš dalies gali patvirtinti D. S. Millio (1806–1873), W. Whewellio amžininko ir tėvynainio, pažiūros. D. S. Millis, pažinojęs W. Whewellį ir ne kartą jį citavęs, veikale „Silogistinės ir indukcinės logikos sistema“ aptaria kai kuriuos jo teiginius. Aptardamas nomenklatūros klausimą, jis rašo: „Dauguma autorių žodžius nomenklatūra ir terminija vartoja beveik kaip sinonimus, ir, kiek žinau, daktaras Whewellis pirmasis suteikė šiems dviem terminams skirtingas reikšmes. Kadangi jo nustatytas šių žodžių skirtumas yra tikrai svarbus, turime sekti jo pavyzdžiu“ [Милль 1899: 565]. Tačiau toliau jis tęsia: „Nomenklatūrą galima apibrėžti kaip visų tų natūraliųjų kategorijų, su kuriomis susiduria viena ar kita žinių šaka, pavadinimų visumą, arba, tiksliau, visų žemesniųjų natūraliųjų kategorijų (paryškinta mūsų – С. Ш.) – tų „žemesniųjų rūšių“, kurias galima skaidyti, bet jau ne į natūraliąsias kategorijas ir kurios apskritai atitinka tai, kas gamtos moksluose vadinama tiesiog „rūšimis“ [Милль 1899: 565]. Taigi žemesniųjų natūraliųjų kategorijų pavadinimai priskiriami nomenklatūrai, o visų už rūšį aukštesnių taksonų pavadinimai (genties, šeimos, būrio, klasės ir pan.) pagal tokį požiūrį nepriskiriami nomenklatūrai ir todėl, veikiausiai, yra biologinės terminijos dalis, plg. žinduoliai – plėšrieji – katiniai – katė (Mammalia – Carnivora – Felidae – Felis), žinduoliai – primatai – cebidai – staugūnas (Mammalia – Primates – Cebidae – Alouatta), dviskilčiai – Sapindales – kleviniai – klevas (Dicotyledones – Sapindales – Aceraceae – Acer) ir pan. Terminologija | 2006 | 13 37 Įdomu tai, kad cheminė nomenklatūra vystėsi iš esmės kitaip, praktiškai priešingu keliu. XVIII a. septintajame dešimtmetyje G. de Morveau, A. Lavoisier ir kitų pastangomis buvo reformuota cheminė nomenklatūra, remiantis principu, pagal kurį medžiagos pavadinimas turi vienareikšmiškai nurodyti jos sudėtį. Cheminių medžiagų ir junginių pavadinimuose, kaip ir cheminėje nomenklatūroje, paprastai ir šiandien pateikiama maksimali informacija apie medžiagą, esanti jos cheminėje formulėje, plg. kalcio sulfidas, anglies monoksidas, diazoto pentoksidas, natrio tetrafenilboratas, tetrahalogenmetanas ir pan. Taigi chemijoje jau atrastų, taip pat pirmą kartą atrandamų ar sintetinamų medžiagų arba junginių (kurie biologijoje galėtų būti „natūralių rūšių“ pavadinimų analogas!) nominacija pasuko visiškai kitu, veikiau priešingu keliu – pavadinimo sinkretizmą mažinant ir kartu didinant jo analitiškumą; ilgas, iš daugelio termininių elementų sudarytas mokslinis pavadinimas gerokai atspindi jo struktūrinę formulę. Matyt, anatominių darinių pavadinimai, tokie kaip šukutinis raumuo, ilgasis pritraukiamasis raumuo, dvigalvis žasto raumuo, pamatinė vena, apatinė liežuvinė segmentinė vena, gilioji kaklo vena, dvigalvio stipininio raumens tepalinis maišelis, taip pat nepriskirtini nomenklatūrai (šia prasme!). Straipsnyje „Nomenklatūra“ iš trečiojo Didžiosios sovietinės enciklopedijos leidimo pateikiamos dvi šio žodžio reikšmės: „Nomenklatūra (lot. nomenclatura – sąrašas, vardų sąrašas), 1) tam tikros mokslo ar technikos šakos pavadinimų ir terminų sistema (visuma); 2) abstrakčių ir sąlyginių simbolių sistema, kurios paskirtis – suteikti kuo patogesnę praktinę priemonę daiktams žymėti.“ Tai, kas pasakyta, leidžia suformuluoti bent tris skirtingas nomenklatūros sampratas: 1) nomenklatūra kaip visų augalų ir gyvūnų pasaulio atstovų grupių mokslinių pavadinimų visuma; 2) nomenklatūra kaip tik „žemesniųjų natūraliųjų kategorijų“ žymenų visuma (biologijoje, pavyzdžiui, tokie žymenys yra binominiai gyvų organizmų rūšių pavadinimai); 3) nomenklatūra kaip žymenų, kurių dalis yra tam tikri pakankamai sąlyginiai žymenys 38 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... tų sąvokų, kurios apskritai slypi už atitinkamų žymenų. Taigi technikoje prie technikos gaminių nomenklatūros priskiriami, pavyzdžiui, pramonėje ir prekyboje naudojamų mechanizmų bei mašinų, jų dalių, aparatų, techninių įtaisų ir jų mazgų pavadinimai ir pan.; jų antroji dalis yra pakankamai sąlyginės „kalbinės etiketės“, plg. MTZ 80 ašis, guolis 80301, siurblys MŠ 3A, Kärcher 310 antgaliai, kompresorius VP2–10/9, acetileno generatorius BAKS-1, automobilis KamAZ-43114, lėktuvas „Boeing 747“ ir pan. „Nomenklatūrai galima priskirti (ir paprastai priskiriami) kokios nors vienos įmonės gaminių pavadinimų sąrašai (pavyzdžiui, visų vienos ČTZ gamyklos traktorių modelių), kurios nors parduotuvės prekių sąrašai, veislių, t. y. dirbtinai išvestų augalų (pavyzdžiui, vaisių) atmainų, sąrašai“, – rašo V. M. Leičikas [Лейчик 1974: 19]. Galima manyti, kad pirmiau pateiktuose pavyzdžiuose sąlyginiai žymenys MTZ 80, 80301, MŠ 3A, Kärcher 310, VP2–10/9, BAKS-1, KamAZ-43114, „Boeing 747“ ir yra tie „abstraktūs ir sąlyginiai simboliai, kurių paskirtis – suteikti kuo patogesnę praktinę priemonę daiktams žymėti“, minimi Didžiosios sovietinės enciklopedijos nomenklatūros apibrėžime. Toliau kalbėsime atitinkamai apie nomenklatūrą1, nomenklatūrą2 ir nomenklatūrą3, o pirmiau minėtą pakankamai sąlyginę nomenklatūrinio žymens dalį 3 vadinsime nomenklatūriniu rodikliu (arba nomenklatūriniu žymekliu). Nors istoriškai susiformavusios skirtingos interpretacijos, nepaisant jų nesuderinamumo, turi nemažai bendrų bruožų, dėl kurių jos dažnai suliejamos, ties tuo nesustosime ir išsamiau aptarsime pirmiau apibrėžtą nomenklatūros sampratą 3. Kriterijai, pagal kuriuos nomenklatūra 3 atskiriama nuo bendros mokslinės ir techninės specialiosios leksikos, priklauso ir lingvistinei plotmei. Šie kriterijai susiję ne tik su klausimu „kas žymima?“ (tikėtinas atsakymas – tam tikros konkrečios žinių srities sąvokos, sudarančios nominacines grupes, priklausančias vienai bendresnei sąvokai), bet ir su klausimu „kaip žymima?“ (tikėtinas atsakymas – dviejų komponentų būdu, Terminologija | 2006 | 1,3 39 kur pirmasis komponentas žymi specialią bendrinę sąvoką, bendrą visai nominacijų eilei, o antrasis – atitinkamai teminei sričiai gana sąlygišką išorinio požymio žymenį). Šio požymio pasirinkimo sąlygiškumą, regis, ir turėjo omenyje G. O. Vinokuras, pažymėdamas: „Kodėl šis objektas pavadintas vienaip, o ne kitaip, nomenklatūriniams žymenims daugiau ar mažiau nesvarbu, o terminui, siekiančiam turėti prasmingą vidinę formą, tai labai svarbus klausimas. Su tuo susijęs dažnai stebimas siekis įvairias nomenklatūras pakeisti kodų sistemomis“ [Винокур 1939: 8]. Aptarti požiūriai ir kalbinė medžiaga leidžia suformuluoti tokį nomenklatūrinio pavadinimo aiškinimą, kurį galima laikyti bent vienu iš galimų vidujai nuoseklių teiginių, apibrėžiančių didžiulį specialiųjų kalbos vienetų, priklausančių mokslo ir technikos sritims, sluoksnį. Nomenklatūrinis pavadinimas (nomenas) – tai terminologinis kurios nors žinių srities, disciplinos ar teminės srities konkrečios specialiosios sąvokos žymuo, sudarytas iš dviejų leksinių ir sintaksinių komponentų. Sintaksiškai pagrindinis iš jų yra terminas, bendrinės kalbos žodis arba žodžių junginys, žymintis specialiąją bendrinę tos srities sąvoką, o sintaksiškai priklausomas komponentas yra sąlyginis išorinis (šios žinių srities ir atitinkamos sąvokos žymėjimo atžvilgiu) ženklas (žyma, „etiketė“), skirtas iš bendrinės sąvokos išskirti būtent šią konkrečią sąvoką, kuri fiksuojama specialiuose aprašymuose, aiškinimuose, apibrėžtyse ir pan. Sintaksiškai priklausomas nomenklatūrinio pavadinimo ženklo komponentas (perkeltine reikšme vartojamas bendrinės kalbos žodis ar žodžių junginys, asmenvardis arba vietovardis, santrumpa arba speciali raidinė-skaitinė notacija) sudaro jo nomenklatūrinį rodiklį (žymeklį). Nomenklatūrinio pavadinimo sintaksiškai pagrindinio komponento sąvokinis turinys taip pat gali būti bendrinės kalbos leksikos metaforinių pokyčių rezultatas. Nomenklatūriniai pavadinimai, kuriais tikriniais vardais – asmenvardžiais (eponimais) arba vietovardžiais 40 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... – žymimi atskiri teiginiai, postulatai, hipotezės, koncepcijos ir pan. atitinkamoje žinių srityje, sudaro jos antropominio arba toponiminio tipo metanomenklatūrinius pavadinimus. Visų kurios nors srities nomenklatūrinių pavadinimų (nomenų) visuma sudaro jos nomenklatūrą. Vienas iš kelių netikėtų rezultatų, prie kurių prieiname, yra toks: jeigu šio darbo pradžioje rėmėmės prielaida, kad terminologija ir nomenklatūra priešinamos viena kitai, tai pabaigoje netikėtai paaiškėja, kad nomenklatūra (viena iš galimų jos sampratų!) nėra priešpriešinama terminologijai, o yra neatsiejama jos dalis, kurios ypatybė – kalbinių priemonių specifika, leidžianti vieną specialiąją sąvoką susiaurinti iki dar specifiškesnės ir konkretesnės sąvokos. Pažymėtina, kad šį išoriškai „netikėtą“ terminologijos ir nomenklatūros santykio klausimo sprendimą didele dalimi lemia vien terminologinės priežastys. Taigi, jeigu nomenams priskirtume tik tuos vienetus, kurie pirmiau vadinami nomenklatūriniais rodikliais, rezultatas būtų „įprastesnis“: nomenai (šia samprata!) niekada nebūtų terminai, o terminai, kaip ir buvo manyta, niekada nebūtų nomenai. Todėl gauta išvada neturėtų gluminti. Nomenklatūrą terminologijos ribose iš esmės išskiria jos „išorinis“, sąlyginis, disciplinos sąvokiniais požymiais nemotyvuotas arba beveik nemotyvuotas būdas iš terminologijoje jau įvardytų bendrinių sąvokų išskirti konkrečias rūšines („tipines“, „veislines“) sąvokas, t. y. sąvokinė semantika ir nomenklatūrinio rodiklio vartojimas. Tačiau termino ir taip suprantamo viso nomenklatūrinio pavadinimo funkcinis bendrumas išlieka – abu reiškia specialiąją sąvoką. Taip pat išlieka ir net sustiprėja būtinybė šią sąvoką specialiai paaiškinti tam skirtomis priemonėmis – aprašymu, apibrėžtimi, iliustracija, charakteristika ar kitais įvairiais, apibrėžimą primenančiais būdais [Горский 1974; Гетманова 1986; Свищов 1987; Самбурова 2000]. Būdinga, kad kai kuriuose norminiuose terminologijos žodynuose pateikiami Terminologija | 2006 | 13 41 bendrais pagrindais taip pat ir nomenklatūrinius pavadinimus, kurių žodyno straipsnis yra visiškai toks pat kaip įprasto termino; kaip pavyzdžius pateiksime leksikografinį vos kelių antroponiminių nomenų ir jų apibrėžčių pateikimą iš rekomenduojamų hidromechanikos terminų rinkinio, parengto Fundamentaliojo mokslo sričių mokslinės terminijos komiteto (КНТ РАН) [Гидромеханика 1990]: Archimedo jėga. Sunkiojo skysčio slėgio normalinių jėgų į skysčio drėkinamą kūno paviršių, visiškai arba iš dalies panardinto į skystį, atstojamoji. Niutoninis skystis. Klampus skystis, kurio įtempių tenzorius yra tiesinė deformacijos greičių tenzoriaus funkcija. Koriolio koeficientas. Per normalųjį skerspjūvį per laiko vienetą tekančio skysčio kinetinės energijos ir pagal vidutinį vietinį greitį apskaičiuotos skysčio kinetinės energijos santykis: (toliau pateikiama formulė). Bendras savosios terminologinės ir nomenklatūrinės medžiagos pateikimas čia visiškai akivaizdus. Kaip lingvistinio nomenklatūros supratimo pasekmę galima aptikti atvejų, kai grynai nomenklatūriniu ir terminologiniu būdu žymimas tas pats objektas ar sąvoka (o tai, regis, visiškai neįmanoma esant opozicijai „terminologija VS nomenklatūra“). Iš tiesų, Glauberio druska ir natrio sulfatas chemijoje žymi tą patį – medžiagą Na2SO4·10H2O, tačiau Glauberio druska – kaip matyti iš ankstesnio dėstymo, – yra tipiškas antroponiminis (pavardinis) nomenas, o natrio sulfatas – cheminis terminas; analogiškai Vronskio determinantas taip pat yra antroponiminis (pavardinis) nomenas, o vronskianas – visiškai sinonimiškas jam matematinis terminas. Kitų įdomių medicinos antroponiminių nomenų ir terminų denotatyvinio lygiavertiškumo pavyzdžių (pačiame darbe jie vadinami eponiminiais terminais) pateikia J. V. Složenikina: Brighto liga – nefritas, Alporto sindromas – paveldimas nefritas, Glissono kapsulė – periartikulinė fibrozinė kapsulė, Hallerio nagas – paukščio pentinas, Morgagni anga – akloji liežuvio anga, Eustachijaus vamzdis – klausomasis vamzdis ir t. t. [Сложеникина 2005: 183–184]. Pasiūlytas lingvistinis požiūris į nomenklatūrinius pavadinimus, regis, leidžia juos aiškinti vienodai 42 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... toli gražu ne tik technikos ir gamybos kalbos vienetų sudėtyje, bet ir pačiose įvairiausiose žinių bei disciplinų srityse – tiksliųjų ir gamtos mokslų, humanitarinių ir gamybinių žinių srityse. Tai nepaprastai svarbu ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu – tiek terminologijai, kaip terminų mokslui, tiek leksikologijai apskritai. Visų pirma atsiveria perspektyva, remiantis vienodomis lingvistinėmis pozicijomis, tipologizuoti įvairiausių mokslų, disciplinų ir teminių sričių nomenklatūrinius darinius. Kaip matyti, siūlomas nomenklatūros supratimas ne paneigia, o numato jos plačią teminę įvairovę – technikos gaminių prekių ženklų pavadinimus, augalų ir gyvūnų rūšių biologinius pavadinimus, taip pat kultūrinių augalų veislių ir naminių gyvūnų veislių pavadinimus, specialiųjų objektų ir teiginių apie juos pavardinius pavadinimus ir pan. Taikant šį požiūrį galima nagrinėti ir funkciškai skirtingus nomenklatūros tipus vienoje žinių srityje (tai skirtumai tarp pavadinimų automobilis VAZ-2101, automobilis „Žiguli“, automobilis „Lada“, t. y. automobilių pavadinimų). Taip suprantant nomenklatūrą, lieka plati tyrimų erdvė, skirta mokslo objekto ir jo struktūros įtakai jame priimtiems nominacijos būdams tirti. Pavyzdžiui, technikos moksluose labai išplėtota detalių, aparatų, mašinų ir pan. nomenklatūra, kurioje naudojami jų kūrėjų ir išradėjų asmenvardžiai (plg. aukščiau apie antroponiminę nomenklatūrą3). Tuo tarpu kalbotyroje, vienaip ar kitaip tyrinėjančioje socialinius reiškinius, toks kalbos objektų žymėjimo būdas mažai tikėtinas, nes kalbininkai nekuria skiemenų, morfemų, žodžių, asmenuočių, afiksų, sintaksinių konstrukcijų ir pan. Antroponiminė (eponiminė) nomenklatūra čia paprastai apsiriboja metanomenklatūriniais pavadinimais, tokiais kaip Brugmanno dėsnis, Wackernagelio dėsnis, Sapir-Whorfo hipotezė, Meinhofio taisyklė ir pan. Siūlomas nomenklatūros aiškinimas leidžia suprasti nomenklatūrinių pavadinimų „egzistavimo arealo“ ribas ir jų statusą. Neapsiribodami vien technikos sritimi ir vien konkrečia, „daiktine“ pavadinimų semantika – „konkrečių technikos objektų, technologinių procesų, tam tikros sudėties medžiagų, tam tikros markės mašinų ir pan.“ pavadinimais (Краткое методическое пособие 1979: 11), nomenai iš tiesų primena „tikrinius vardus Terminologija | 2006 | 13 4 3 įvairiuose pažinimo pasauliuose“, aptinkamus įvairių mokslų, žinių sričių ir disciplinų kalbose. Šia prasme galime pritarti V. M. Leičiko nuomonei, kuri ne kartą pabrėžė nomenklatūros panašumą į tikrinius vardus [Лейчик 1974: 22], tačiau su išlyga, kad skirtingose žinių srityse tiriamiems objektams būtinas individualizavimo lygis ir laipsnis gali labai skirtis. Kai kuriais atvejais šis individualizavimas pasiekia tikrinių vardų unikalumą (tarkime, geografijoje ar astronomijoje ir, paprastai, humanitariniuose bei socialiniuose moksluose), o kitais atvejais jis apsiriboja lygiu, kuriame atitinkamas „tikrinis vardas“ taikomas dešimtims, šimtams tūkstančių ar net milijonams vienarūšių – pasirinktu abstrakcijos lygmeniu – objektų pavyzdžių (tokie, tarkime, technikos nomenai, žymintys tūkstančius vienos markės ar modelio detalių, arba, pavyzdžiui, vienos biologinės vabzdžių rūšies atstovai). Metaforiškai kalbant, nomenklatūrinis vardas (nomenas) – tai terminas, kuris konceptualiai suvokiamas (atitinkamos mokslo disciplinos, žinių srities ar teminės srities terminais ir sąvokomis) kaip „tikrinis vardas“ ir kurio leksinės-sintaksinės sandaros komponentas yra savita „ženklinė etiketė“ – nomenklatūrinis rodiklis (žymeklis), įvardijantis išorinius požymius, neįtrauktus į disciplinos analitinį sąvokų tinklą, arba apskritai yra visiškai sąlyginė raidinė-skaitmeninė notacija, koduojanti visą požymių kompleksą. IŠVADOS Galima suformuluoti bent tris skirtingas nomenklatūros sampratas: 1) nomenklatūra kaip visų augalijos ir gyvūnijos atstovų grupių mokslinių pavadinimų visuma; 2) nomenklatūra kaip tik „žemesniųjų natūraliųjų kategorijų“ žymenų visuma; 3) nomenklatūra kaip sutartinių žymenų, skirtų specialiosioms sąvokoms ir objektams, visuma. Nomenklatūrinis pavadinimas (nomenas) – tai terminologinis tam tikros žinių srities, disciplinos ar teminės srities konkrečios specialiosios sąvokos žymuo, sudarytas iš dviejų leksinių-sintaksinių komponentų, iš kurių sintaksiškai pagrindinis yra terminas, bendrinės kalbos žodis arba žodžių junginys 44 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... ir žymi specialiąją bendrinę tos srities sąvoką, o sintaksiškai priklausomas komponentas yra sutartinis, išorinis (šiai žinių sričiai ir atitinkamos sąvokos žymėjimui) ženklas (žymuo, „etiketė“), padedantis iš bendrinės sąvokos išskirti būtent šią konkrečią sąvoką, fiksuojamą specialiuosiuose aprašymuose, aiškinimuose, definicijose ir pan. Nomenklatūrinio pavadinimo sintaksiškai pagrindinio komponento sąvokinis turinys taip pat gali būti bendrinės kalbos leksikos metaforinių pokyčių rezultatas. Sintaksiškai priklausomas nomenklatūrinio pavadinimo ženklas-komponentas (metaforiškai vartojamas bendrinės kalbos žodis ar žodžių junginys, antroponimas ar toponimas, santrumpa arba speciali raidinė-skaitmeninė notacija) sudaro jo nomenklatūrinį rodiklį (žymeklį). Nomenklatūra (viena iš galimų jos sampratų!) nėra priešpriešinama terminologijai, bet yra neatsiejama jos dalis. Siūlomas nomenklatūros aiškinimas leidžia suprasti nomenklatūrinių pavadinimų „egzistavimo arealo“ ribas ir jų statusą. Taip sudaryti nomenklatūriniai pavadinimai, palyginti su terminais, pasižymi mažesniu semantinės ir loginės struktūros skaidrumu, motyvuotumu ir analitiškumu, tačiau gerokai laimi trumpumu ir sintetiniu pobūdžiu, nes sudėtingą įvairių sąvokos ar objekto požymių derinį žymi lakoniškai. ЛИТЕРАТУРА Винокур Г. О. 1939: О некоторых явлениях словообразования в русской технической терминологии. – Труды Московского института истории, философии и литературы, т. V. Сборник статей по языкознанию, Москва, 3–54. Гетманова А. Д. 1986: Логика. Учебник для вузов, Москва: Высшая школа. Гидромеханика 1990: Гидромеханика. Терминология. Буквенные обозначения величин. Сборники научно-нормативной терминологии. Вып. 108, Москва: Наука. Горский Д. П. 1974: Определение (логико-методологические проблемы), Москва: Мысль. Краткое методическое пособие 1979: Краткое методическое пособие по разработке и упорядочению научно-технической терминологии. Отв. ред. В. И. Сидоров, Москва: Наука. Лейчик В. М. 1974: Номенклатура – промежуточное звено между терминами и собственными именами. – Вопросы терминологии и лингвистической статистики. Воронеж, 13–24. Лейчик В. М. 1983: Люди и слова. Москва: Русский язык. Миль Л. С. 1899: Система логической и индуктивной [текст продолжается в печати: «Перевод с 10-го англ. изд. под ред. В. И. Ивановского, Москва.»] Самбурова Г. Г. 2000: Круг идей проблемы определений понятий как теоретических аспектов научной терминологии. – Научно-техническая терминология. Вып. 2, 104–114. Terminologija | 2006 | 13 45 Свинцов В. И. 1987: Логика. Учебник для факультетов журналистики и редакционно-издательских факультетов полиграфических институтов, Москва: Высшая школа. Сложеникина Ю. В. 2005: Термин: семантическое, формальное, функциональное варьирование. Самара: Изд-во СГПУ. Уэвелл В. 1869: История индуктивных наук от древнейшего и до настоящего времени, т. 3. СПБ. Хаотин А. Д. 1972: Термин, терминология, номенклатура. Учебное пособие, Самарканд: Самаркандский ГУ им. А. Навои. Whewell W. 1967: The Philosophy of the Inductive Sciences Founded upon their History, vol. II. London. NOMENKLATŪRA VERSUS TERMINIJA (trys požiūriai į nomenklatūrinius pavadinimus) Bendrojoje vartosenoje nomenklatūra dažnai yra terminijos sinonimas, tačiau mokslinėje tradicijoje žodis nomenklatūra, rodos, vartojamas specialesne reikšme ir čia galima įžvelgti nomenklatūros ir terminijos priešpriešą. Straipsnyje nesiekiama išsamiai atsakyti į šį klausimą, bandoma tik apžvelgti labiausiai paplitusias nomenklatūros apibrėžtis priešinant ją terminijai, nes terminija ir nomenklatūra laikomos pagrindine specialiosios kalbos žodyno dalimi. Žinomos mažiausiai trys skirtingos nomenklatūros sąvokos: 1) nomenklatūra kaip augalijos ir gyvūnijos mokslinių ir populiariųjų pavadinimų rinkinys (nomenklatūra 1); 2) nomenklatūra kaip „žemesniųjų vienetų“ žyminių rinkinys (nomenklatūra 2); 3) nomenklatūra kaip sutartinių ženklų, žyminių specialias sąvokas ir objektus, rinkinys (nomenklatūra 3). Skirtingos nomenklatūros interpretacijos būdingos skirtingoms mokslinėms tradicijoms. Nomenklatūra 1 siekia K. Linnėjaus laikus – jo sukurtą dvinarę biologinių rūšių nomenklatūrą ir neginčytiną jo sėkmę taikant šią nomenklatūrą gamtos objektams įvardyti. Nomenklatūra 2 rodosi iš mokslo praktikos pripažįstant šį faktą ir jį filosofiškai apmąstant. W. Whewellas ir J. S. Millis yra labiausiai minėtini dėl bendrosios diskusijos apie nomenklatūros ir terminijos priešpriešą ir jos teorinį pagrindimą. Nors ir nevisiškai nuosekli, ši priešprieša buvo apibendrinta taip, kad nomenklatūra galėtų apimti ir daugumą cheminių elementų pavadinimų. Tuo remiantis numatyta perspektyva atskirti empirinius ir teorinius mokslinius pavadinimus. Nomenklatūra 3 daugiausia nagrinėja kalbininkai. Jai būdingos abėcėlinės, skaitmeninių ir raidinių skaitmeninių simbolių sistemos. Sudarant šią nomenklatūrą taip pat vartojami tikriniai vardai. Įdomu tai, kaip šios notacijos sukuriamos ir tampa atpažįstamos tai pačiai profesinei bendruomenei. Skirtingos nomenklatūros interpretacijos nėra visiškai nesusijusios ir nepriklausomos. Jas vienija tai, kaip jos yra apibūdinamos literatūroje. Vis dėlto atskirti jas vieną nuo kitos gana sudėtinga, dar ir dabar galima pastebėti skirtingas jų istorines šaknis. NOMENCLATURE VERSUS TERMINOLOGY (three approaches to nomenclature) In common usage, nomenclature is often a synonym of terminology. In scientific tradition, however, the word ‘nomenclature’ seems to be used in a more specific sense, and contraposition of nomenclature and terminology can be found. This article does not claim to cover the subject completely but attempts to review the most common definitions of nomenclature as opposed to terminology, since terminology and nomenclature are considered to be the major part of the LSP vocabulary. 46 Сергей Шелов | Номенклатура versus терминология... At least three different concepts of nomenclature are detected: nomenclature as a set of scientific and popular names for members of the plant and animal kingdom (nomenclature 1); nomenclature as a set of designations of ‘lower natural subdivision’ (nomenclature 2); nomenclature as a set of conventional notations to denote specific concepts and objects (nomenclature 3). Different interpretations of nomenclature represent different scientific traditions. Nomenclature 1 goes back to the times of K. Linneus and his invention of binary nomenclature for biological species and his indisputable success in attempts of setting it up in denoting natural subjects. The concept of nomenclature 2 was given birth in scientific practice by philosophical recognition of this fact and meditations over it. W. Whewell and J. S. Mill are the most worth mentioning among others for general discussion of the ‘nomenclature VS terminology’ controversy and its theoretical foundation. Though not completely consistent, this controversy was generalised to cover the majority of the names for chemical elements and some far reaching perspectives on this basis were outlined in distinguishing between empirical and theoretical names of science. Nomenclature 3 is usually under consideration of linguists. The use of alphabetic, digital, alphanumeric systems of symbols is a typical feature in the creation of nomenclature 3. Proper names are also used to make up nomenclature 3. It is the most intriguing how these notations come into being and get familiar within the same professional community. Different interpretations of nomenclature are not totally unrelated and independent. In fact they have much in common on the ways they are described in the literature. Though separating them from one another is rather difficult, different historic roots can be traced up to nowadays. Gauta 2006-11-27 Сергей Дмитриевич Шелов Институт языков и культур имени Льва Толстого ул. Хабаровская, д.18а, Москва, Россия Эл. почта: [email protected] [email protected] Terminologija | 2006 | 13 47