Terminology in the Era of Globalisation

Terminologija globalizacijos epochoje SERGIUSZ GRINIEWICZ Balstogės universitetas Terminologijos svarba globalizacijos epochoje kyla iš to, kad šiais laikais sparti mokslo ir technikos žinių plėtra praktiškai neįmanoma nekreipiant dėmesio į terminologijos būklę. Specialieji leksiniai vienetai sudaro daugiau kaip 90 procentų naujųjų šiuolaikinių kalbų žodžių. Mokslo ir technikos žodynai auga daug sparčiau nei kasdienės kalbos žodynas, todėl šiuo metu kai kurių mokslų (pavyzdžiui, chemijos ar biologijos) terminų skaičius viršija bendrinės kalbos žodžių skaičių. Galime palyginti šiuos skaičius: pilnoje, nesutrumpintoje Websterio žodyno versijoje yra apie 700 000 anglų kalbos žodžių; didžiausiame rusų kalbos 17 tomų žodyne pateikiama apie 120 000 žodžių (nors jau esama žodynų, kuriuose yra apie 200 000 žodžių); tuo pat metu rusų statybos terminijoje yra daugiau kaip 150 000 žodžių, šiuolaikinėje biologijos terminijoje – daugiau nei milijonas gyvų būtybių rūšių pavadinimų, o chemijoje žinome daugiau kaip 1,5 milijono medžiagų. Pramonėje jau XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje buvo gaminama daugiau kaip 20 milijonų įvairių gaminių rūšių, kurių kiekviena turėjo savo specialų pavadinimą. Specialioji leksika ne tik jau sudaro didžiąją bet kurios išsivysčiusios nacionalinės kalbos dalį, bet ir yra dinamiškiausias kalbos sluoksnis. Vadinamasis „informacijos sprogimas“ – itin spartus mokslinės ir techninės informacijos srautų augimas – sukėlė terminologijos sprogimą, t. y. milžinišką naujų terminų skaičiaus augimą. Pavyzdžiui, mūsų skaičiavimais, XIX a. pradžioje buvo apie 10 tūkstančių statybos terminų; XX a. pradžioje jų skaičius išaugo iki 30–35 tūkstančių, o šiuo metu gali siekti 250 tūkstančių. Taip atsitinka todėl, kad kas 25 metus mokslų ir mokslo disciplinų skaičius padvigubėja, o kiekvienam naujam mokslui reikia savos terminijos. Jei atsižvelgsime į tai, kad, remiantis tuo- 10 Sergiusz Griniewicz | Terminology in the Era of Globalisation liau Encyclopaedia Britannica pateikiamais duomenimis, XX a. atsirado net 2 500 naujų mokslų ir mokslo disciplinų, tuomet terminologijos problema XXI a. įgauna tikrąjį mastą. Taip pat turėtume atkreipti dėmesį į įvairių mokslo šakų terminijų vaidmenį formuojant mūsų žinias apie mus supantį pasaulį ir mus pačius, nors vyriausybės paprastai šį vaidmenį nepakankamai įvertina ir ignoruoja (Grinev, 1999). Viena iš pagrindinių problemų, iškart kylančių dėl globalizacijos ir aiškiai pastebimų, yra ta, kad turime rasti veiksmingų kalbinių tarptautinio bendravimo priemonių. Kalbiniu požiūriu naujomis sąlygomis bendrauti galima trimis būdais, būtent: - visuotinai priimtos dirbtinės kalbos, kaip bendravimo priemonės, sukūrimas; - sėkmingas mašininio vertimo problemos sprendimas; arba - vienos iš esamų kalbų pasirinkimas visuotine tarptautine kalba arba drastiškas tarptautinių kalbų skaičiaus apribojimas. Dirbtinių kalbų kūrimo bandymų istorija dirbtinės kalbos yra išties įspūdinga: joje išvardijami įvairūs „idealių“ kalbų kūrimo projektai, nors nė vienas iš jų neišplito. Pakanka pasakyti, kad plačiausiai vartojama dirbtinė tarptautinė kalba – esperanto, nepaisant to, kad ji gyvuoja jau šimtmetį, iš tikrųjų nepateisino didelių lūkesčių tapti visuotinai žinoma ir vyraujančia tarptautine kalba. Tai galima paaiškinti esminiais jos kūrimo trūkumais: diskutuotinais leksikos naujadarais, išankstinio galimų fonetinių ir gramatinių sunkumų, kilsiančių žmonėms, kurių kalbinė patirtis skiriasi, įvertinimo stoka ir kt. Tačiau net kai kurios veiksmingesnės dirbtinės kalbos, pavyzdžiui, okcidentalų kalba, kurią pasiūlė gana kompetentingi ir įgudę kalbininkai ir kuri turi daug privalumų, t. y. ją lengva suprasti net neturint išsamių lingvistinių žinių ir įgūdžių, lengva išmokti, nes reikia įsiminti mažiau dirbtinių konstrukcijų, negalėjo tapti pakankamai populiarios. Tačiau ši galimybė galbūt nepatenka į terminologijos mokslo sritį, nors kai kurie naujų žodžių kūrimo principai iš esmės yra tokie patys, o kitos dvi galimybės tiesiogiai susijusios su terminologijos problemomis. Kitas sprendimas – mašininis vertimas. Pagrindinė kliūtis siekiant veiksmingo mašininio vertimo yra ta, kad žodynuose mes Terminologija | 2006 | 13 11 rasti daugybę šaltinio termino atitikmenų. Kaip buvo minėta kai kuriuose leidiniuose (Grinev, 1999), kai žodyne pateikiamas tik vienas šaltinio termino atitikmuo, vertėjo užduotis gana lengva, nors jis vis tiek turi įsitikinti, kad siūlomas atitikmuo turi tas pačias reikšmes kaip šaltinio terminas. Padėtis tampa sudėtinga, jei šaltinio terminas verčiamas dviem variantais. Didėjant galimų vertimo variantų skaičiui, ji dar labiau komplikuojasi. Dažnai tokiuose atitikmenų sąrašuose greta pateikiami sinonimai, variantai ir visiškai skirtingi terminai, taip visiškai sugluminantys žodyno naudotoją. Net verčiant į gimtąją kalbą ir puikiai žinant siūlomų variantų skirtumus, vertėjas nebūtinai žino, kuris iš sinonimų yra standartizuotas ir todėl tinkamesnis. Verčiant iš gimtosios kalbos, vertėjui tenka spręsti labai sudėtingą uždavinį – atskirti visiškus atitikmenis, variantus, dalinius ir sąlyginius atitikmenis ar visiškai skirtingus terminus, kurie žodyne dažnai pateikiami atsitiktine tvarka. Daugeliu atvejų autorius terminologiniame žodyne kruopščiai, bet kritiškai neįvertinęs užregistruoja retkarčiais vartojamus terminus ir pateikia juos kaip vertimo variantus; tai paprastai vadinu „embarras de richesses“. Dėl to vertėjo darbas tampa išties varginantis. Mašininio vertimo atveju tai dar sudėtingiau, nes tuomet atitikmuo pasirenkamas visai formaliai – paprastai pateikiamas pirmasis. Sistemingai lyginant nacionalines terminijas rengiant žodyną, darbas tampa lengvesnis, o rezultatai – patikimesni. Taip galima aiškiai pamatyti nacionalinių terminijų terminų sinoniminius ir kvazisinoniminius santykius, pasirinkti tinkamiausius terminus iš sinonimų grupės ir nustatyti patikimus atitikmenis, kurie būtų vartojami verčiant atitinkamą sinonimų grupę ir užtikrintų vertimo grįžtamumą. Tačiau svarbiausia tai, kad atsiranda galimybė sumažinti šaltinio termino atitikmenų skaičių, daugeliu atvejų paliekant tik vieną. Deja, ši problema dar toli gražu neišspręsta, o dabartinės žodynų rengimo tendencijos verčia tuo abejoti. Paskutinis sprendimas – pasirinkti vieną iš esamų kalbų. Pramonės, ekonomikos, kultūros ir net kasdienio gyvenimo globalizacija lemia naujų nacionalinių kalbų egzistavimo ir sąveikos sąlygų susidarymą. Viena iš jų – kai kurios kalbos įsigali kaip priemonė 12 Sergiusz Griniewicz | Terminology in the Era of Globalisation tarptautiniam bendravimui. Mūsų istorijoje būta laikotarpių, kai vyravo viena iš prestižinių kalbų: viduramžiais lotynų kalba buvo visuotinė rašto kalba, Rytuose tą patį vaidmenį atliko arabų kalba; XVIII ir XIX amžiais prancūzų kalba buvo išsilavinusių žmonių kalba visoje Europoje. Dabar, nuo XX amžiaus antrosios pusės, anglų kalba pamažu tampa vyraujančia kalba visame pasaulyje. Kartu matome, kad aktyviai vartojamų kalbų skaičius mažėja. JT apskaičiavimais, per šį šimtmetį iš maždaug 3 000 šiuo metu veikiančių kalbų apie 2 500 išnyks iš aktyvios vartosenos. Galite su manimi nesutikti, tačiau kai kurių kalbų išlikimo galimybės menkos. Daugeliu atvejų karštligiški bandymai atgaivinti ir palaikyti praktiškai nebeegzistuojančias nacionalines kalbas iš tiesų primena botago kirčius negyvam arkliui. Tačiau iš tikrųjų išnykti pasmerktos tik tos kalbos, kurių vartojimas ir taip labai ribotas (pavyzdžiui, vieno kaimo kalbos). Daugeliu atvejų išnykimas reikštų tik statuso pasikeitimą – kalba taptų tarme; panašu, kad taip neseniai nutiko moldavų kalbai, kuri buvo paskelbta rumunų kalbos tarme. Kartu galime stebėti visiškai priešingą procesą – kai kurios tarmės, pavyzdžiui, katalonų ir galisų Ispanijoje bei provansalų Prancūzijoje, įgijo oficialiųjų kalbų statusą. Nacionalinės kalbos gali išnykti dėl dviejų priežasčių: natūraliausia iš jų – siaurėjanti nacionalinės kalbos vartojimo sritis, dėl kurios ji virsta vietine tarme; kita priežastis – artimai giminingos kalbos, kurios vartojimo spektras tradiciškai platus dėl istorinių aplinkybių, įtaka (kaip nutiko ukrainiečių ir baltarusių kalboms, kurias XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje beveik visiškai išstūmė rusų kalba). Vadinasi, išlikusių kalbų funkcinė sritis išsiplės, o jų vartotojų skaičius padidės ir už jų kilmės šalių ribų (įdomu paminėti, kad šiuo metu tiek britai, tiek rusai yra atitinkamų kalbų gimtakalbių nacionalinės mažumos). Pradėjus kai kurias esamas kalbas vartoti tarptautiniu mastu, susiduriame su veiksmingo jų vartojimo problema. Čia ir iškyla nacionalinės kalbos politikos klausimas. Šiuo metu matome, kad kai kurie politiniai sprendimai dėl kalbos naujai besikuriančiose valstybėse grindžiami tik trumpalaikiais politiniais sumetimais, visiškai ignoruojant natūralias kalbos raidos tendencijas- Terminologija | 2006 | 13 13 mentas, todėl į tai negalima žiūrėti rimtai. Taigi būtina parengti pagrįstas, nešališkas rekomendacijas, paremtas natūralių raidos procesų ir ypač tarptautinės kalbų sąveikos analize. Tokia rekomendacija pirmiausia turėtų būti susijusi su terminija, nes, pirma, šią žodyno dalį galima lengviausiai reguliuoti (specialioji leksika, ko gero, yra vienintelė kalbos dalis, kurią galima sąmoningai keisti ir kontroliuoti), ir, antra, todėl, kad specialiojo žodyno kontrolė gali gerokai paspartinti mokslo ir technologijų pažangą. Kalbėdami apie mažąsias kalbas, turime omenyje, kad, profesoriaus Pusztay nuomone, išsakyta spalį vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Nacionalinių kalbų terminija ir globalizacija“ (Vilnius, 2006), net kalbos, kuriomis gimtąja kalba kalba 10 mln. žmonių, turėtų būti laikomos mažosiomis; mūsų nuomone, reikėtų atsižvelgti bent į du veiksnius. Pirma, žmonių, kalbančių mažų valstybių, pavyzdžiui, Baltijos šalių, valstybinėmis kalbomis, skaičių galėtų gerokai padidinti kitų tautybių žmonės, išmokstantys tas kalbas. Antra, viena veiksmingiausių priemonių giminingoms mažosioms kalboms išnykti yra jų konverguojanti raida, didinanti jų išlikimo galimybes. Įdomu tai, kad grynai politiniai praėjusio amžiaus 20-ųjų metų sprendimai, paskelbę nacionalinėmis kalbomis tai, kas tuomet buvo tos pačios kalbos tarmės, apsunkino, bet nepanaikino Vidurinės Azijos šalių tautų bendravimo galimybės. Tačiau tai, ko negali padaryti nepalankios sąlygos, stichinės nelaimės ar pražūtingi politiniai sprendimai, gali padaryti patys žmonės – neapgalvotas, nekoordinuotas skolinimasis iš įvairių kalbų – arabų, rusų, anglų, vokiečių, persų – didina buvusių dialektų skirtumus, taigi ir trukdo tarpusavio supratimui. Konverguojanti politika reiškia, kad laikomasi jau nusistovėjusių skolinimosi principų: – transliteracija yra priimtinesnė už transkripciją, nes šiandien dauguma skolinių perimama raštu; – skolinantis reikia atkreipti dėmesį į formą, o ne į reikšmę, nes reikšmė, vystantis ar keičiantis atitinkamai sąvokai, kinta daug lengviau negu forma; – siekiant užtikrinti kuo lengvesnį skolinių įsisavinimą, leidžiama supaprastinti jų formas, vengiant priebalsių samplaikų ir balsių hiatų 14 Sergiusz Griniewicz | Terminology in the Era of Globalisation galėtų kelti tarimo sunkumų; pritaikyti galūnes taip, kad jos atitiktų priimtas gramatines paradigmas; – naujiems terminams pirmenybę reikėtų teikti jau egzistuojančioms tarptautinėms formoms; – daugeliu atvejų naujiems nacionaliniams terminams sudaryti būtų galima vartoti plačiai žinomas senosios graikų ir lotynų kalbų morfemas (Grinev, 1987); reikėtų įtraukti du naujus koordinuotos kalbų politikos principus, būtent: – giminingose kalbose skoliniams turėtų būti vartojamos tos pačios kalbos šaltiniai; – skolinių formos, jei nėra tapačios, turėtų būti kuo panašesnės; jei skiriasi nacionalinės priesagos, naujieji žodžiai su tomis priesagomis turėtų griežtai atitikti vieni kitus. Naujai nepriklausomų valstybių nacionalinių kalbų problemos išsamiausiai buvo aptartos dešimtojo dešimtmečio pradžioje keliose konferencijose Ukrainoje (Černivciai 1990, 1991; Kijevas 1992), kur buvo analizuojamos giminingų kalbų konvergentinės raidos galimybės ir veiksmingi metodai bei principai, kaip užtikrinti giminingų kalbų raidos koordinavimą, o visi dalyviai buvo kupini entuziazmo. Deja, vėliau Ukrainoje šie principai nebuvo įgyvendinti, todėl susiklostė dabartinė padėtis, kai kai kuriais atvejais siūlomos kelios nacionalinės terminijos, grindžiamos įvairiais principais, tačiau savo formomis besiskiriančios nuo kitų slavų kalbų formų, specialistams tai kelia didelį susirūpinimą. Terminologinių tyrimų ir praktinės veiklos perspektyvos prasidedančiame amžiuje gali būti gana palankios, jei susiklostys palankios aplinkybės, leisiančios parengti ir taikyti taisyklių rinkinį specialiųjų kalbų raidai reguliuoti. Nepalankiomis sąlygomis amžiaus pabaigoje bus be galo diskutuojama apie menkareikšmes terminologijos mokslo problemas, o galimybė reguliuoti daugiausia vartojamų kalbų raidą bus negrįžtamai prarasta. Deja, bendra žmonių elgsenos patirtis leidžia labiau tikėtis pesimistinės prognozės. IŠVADOS Viena iš aktualių globalizacijos lingvistinių problemų yra kalbos barjerų įveikimas. Galimi trys sprendimai – priimti dirbtinę kalbą kaip tarptautinio bendravimo priemonę, taikyti mašininį vertimą Terminologija | 2006 | 13 15 arba suteikti vienai iš esamų kalbų išskirtines tarptautines funkcijas. Kita aktuali problema – mažų nacionalinių kalbų išsaugojimas, kurį galima veiksmingai užtikrinti konvergentine giminingų kalbų raida. Bet kuriuo atveju dabartinė padėtis reikalauja gerai apgalvotos valstybinės kalbos politikos. REFERENCES Grinev S.V. 1987: Terminological borrowings. – Neoterm 7/8, 37–47. Grinev S.V. 1999: On the Principles of Improving Translating Terminological Dictionaries. – Słupskie Prace Humanistyczne. 18a. Słupsk, 95–105. TERMINOLOGIJA GLOBALIZACIJOS EROJE Straipsnyje gvildenami tautinių kalbų terminologijos klausimai dabartinėmis globalizacijos sąlygomis. Nagrinėjami trys požiūriai į kalbos barjerų šalinimo problemas: sprendimą – optimalios dirbtinės tarptautinės kalbos sukūrimas, mašininis vertimas ir vienos iš dažniausiai vartojamų kalbų pasirinkimas tarptautine. Analizuojamos vadinamųjų mažųjų tautinių kalbų išsaugojimo problemos. Ypatingas dėmesys skiriamas giminingų kalbų terminijos konvergencinės plėtros koordinavimo politikos galimybėms. ТЕРМИНОЛОГИЯ В ЭРЕ ГЛОБАЛИЗАЦИИ В статье обсуждаются вопросы терминологии национальных языков в современных условиях глобализации. Рассматриваются три подхода к решению проблемы устранения языковых барьеров – разработка оптимального искусственного международного языка, машинный перевод и выбор одного из наиболее употребляемых языков межнационального общения. Анализируются проблемы сохранения так называемых «малых» национальных языков. Особое внимание уделяется возможностям координированной политики конвергентного развития терминологии родственных языков. Gauta 2006-10-24 Sergiusz Griniewicz University of Białystok Wąska 4, m. 20, Białystok, 15-481, Poland E-mail: [email protected] 16 Sergiusz Griniewicz | Terminology in the Era of Globalisation