Terminas prie termino. IV

160 Terminas prie termino. IV JoNAs KLimAvičiUs Lietuviųkalbosinstitutas VIETŲ PAVADINIMAI SU SANDU -VIETė Sprendžiant, Artaisytinaradimvietė? ir teikiant vietoj radvietėsradavietę, vargu užtenka pasakyti, kad „minimo tipo dūrinių su dėmeniu vieta kalboje nėra daug“ ir kad tai „yra iš esmės vien XIX – XX a. naujadarai“ (Umbrasas 2007: 14). Paprasčiausias tikslumas reikalauja pasakyti, kad jau Konstantino Sirvydo žodynuose būta naujadarų paleidavietė„paleistuvystės namai“, reikiavietė „išvietė“ (Pakalka 1979: Rodyklė). Kalvietė „kalėjimas“ yra Jokūbo Brodovskio (~1692-1744) žodyne (LKŽ V 1959). Ir dabar pasidaromi terminai lydvietė,litavietė. Tik tos vienos radimvietės netaisyklingumą ir jos pakaitus svarstant nėra svarbiausia, bet vis dėlto neužmirština, kad gausu kito darybos būdo – dktv. / bdv. +vieta – dūrinių, tarp jų nemažai senų. K. Sirvydo žodynuose jau yra turgavietė,ugniavietė. Paties K. Sirvydo naujadarai mergavietė, auksavietė,geležiavietė „rūdynas“ (Pakalka 1979: Rodyklė) neprigijo, nors turint gyvą rūdyną ( 1. „pelkė su rudu vandeniu, durpynas“, 2. „turintis rūdžių, rūdinas vanduo“, 3. „rūdos turinti žemė“) 4. „rūdos telkinys, kasykla“ K. Milkaus žodynas (dabar terminas), naujaisiais laikais pasidaryta sirvydiška rūdvietėLEnc VI 1937 568 (LKŽ XI 1978), tik DŽ 1993 rūdvietė žr. rūdynas 1. geol. „rūdos telkinys“ (DŽ 1954 ir 1972 rūdvietė geol. „vieta, kur yra rūdos; rūdynas“, o rūdynas 1. „rūdos telkinys, rūdos kasykla“). Iš gyvosios kalbos minėtinos sẽnosios (nepakeista galūne) formos dvarvieta ir kévieta, naũjosios – keliãvietė/ kévietė, daržavietė,gubavietė ir statvietė, kaimavietė,kiemavietė,kluon(a)vietė,kaupavietė,kérvietė „keruota, kęsuota vieta“, kūgiavietė,miškavietė,namavietė ir trobavietė,butvietė„vieta, kur buvo butas; sodybos vieta“ (: butas 3. „sodyba, buta, gyvenimas“, nors 1. „gyvenamasis namas, troba, pirkia“), sodybvietė ir sodvietė, žagvietė.Iš raštų (ir žodynų) – daugiau: aklavietė,alkvietė,bebravietėBM ir RT 281, darbovietė S. Daukantas / darbavietėP. Ruigio ir F. Kuršaičio žodynai / Jonas Klimavičius | Terminasprietermino.IV Terminologija | 2007 | 14 161 darbvietė, dyk(a)vietė,dvarvietė,gaisravietė,gimtavietė,kapavietė, kavietė „mūšio laukas“ F. Nesselmanno žodynas, S. Daukantas, kurortavietė GKr 1988 36 6, laužavietė,lizdavietė,mokslavietė„mokykla“, nakvynvietė,naudovietė L. Ivinskis, pelkiavietė,poilsiavietė,ponvietė,slaptavietė,startavietė, statybvietė,stirtavietė,stovyklavietė,šventvietėF. Kuršaičio žodynas / šventavietė J. Šlapelis, vandenvietė,vasarvietė,verslavietė,žaibavietė,žygvietė. Negalima pamiršti, kad būta ir visai nevykusių, pavyzdžiui, senraštvietė A 1883 80, kalnavietė ir slesnavietė (Norsėmęsslesnavietessausink,okalnavietesdrėkink) Vaižgantas. Reikėtų atminti, kad gausu (ir pasikartojančių) ir panašių kaimavardžių: Bdvietė,Bdvietės (taip pat Bdvietis, Bdviečiai ir Būdviečia,Būdãviečiai); Arlõvietė,Čeriõškavietė,Diliãvietė,Gražiãvietė, Gùčiavietė, Kluonãvietė, Linksmãvietė, Liẽgavietė, Pirktãvietė, Ramóvietė,Salniavietė,Šlvietė,Šmylãvietė,Šùkiavietė,Zumbrickãvietė;Žárdvieta; taippatBlvietis,Masikvietškis,Põcvietis,Rãdvietis,Šãkvietis,Úosvietis; Bãzviečiai,Daukšviečia,Ddviečiai,Dvárviečiai/Dvarviečia,Gérviečiai, Júostaviečiai,Kiškélviečiai,Kúokaviečiai,Lénkviečiai,Mẽtirkviečiai,Mlviečiai, Msviečiai,Nõrkviečiai,Pzraviečiai,Sárviečiai,Skesviečiai,Svirnaviẽčiai, Šiaũdviečiai,Tatõrviečiai,Žárdviečiai;Dangviẽtai. Radimvietė ir augimvietė yra netaisyklingi dariniai, kalbama reikšme toks ir kirtimvietė. Bet kita reikšme – kirtimvietė „buvusio kirtimo vieta“, bent kaip potencializmas, galėtų būti miškavietės „vieta, kur augo miškas, buvusio miško vieta“ (LKŽ VIII 1970) antonimas. Terminijoje neįmanoma išsiversti be sunkios sandaros žodžių, pvz.: šlapimtakis,šilumvežis,geležinkelis,kritulmatis,sodybvietė,statybvietė,vainiklapis,žiedynkotis, žiedynlapis, žiedynpumpuris,žiedynsostis,žiedynstiebis...Šiuo požiūriu terminija panaši į vardyną – jame ne(iš)vengiami ir dar sunkesni dariniai, ypač kirčiavimas, pvz.: žuolpamūšė ir Lašménpamūšis,Aržúolupis,Dambãvaragiopliakalnis, Didžprūdliai,Kerkùtviečiai,Ketùrnaujiena,Kunigókalnis,Medikviršiai, Paantvardỹs,Pabdupiai,Pãbūdviečiai,Pajúodupė,PãlazdijisirPãpalazdijai, Pãpiliakalnis,Pasandravỹs,Pašilùpiai,Pavilkijỹs,Pykuõliakalnis,Plinkáigalis, Salapéraugis,Tiltẽliamiškiokalnas,... Svarbiausia yra tai, kad abiejų skirtingų darybos būdų – dktv. / bdv. + vieta (būta ar esama) ir vksm. + vieta (paprastai esama) – žodžiai įeina į bendras semantines mikrosistemas – rūdvietė ir kasvietė, gręžvietė,kirtavietė; lizdavietė ir tuokvietė;poilsiavietė,kurort(a)vietė ir gydvietė. Kai kurių priskyrimas prie vieno katro darybos būdo gana keblus. Todėl reikia kalbėti, kol laikas. 162 Geriausias pavyzdys buvo Vinco Urbučio straipsnis Dardėlkirtavietės irkirtimvietės (KK III 1962: 45–50) – atsakas į Antano Lyberio straipsnelį Argeraisudarytasžodiskirtavietė (KK I 1961: 35–36). Darybos ir darinio formos – kirtavietė– klausimas Urbučio išspręstas pavyzdingai. Bet vienas dalykas likęs neišpainiotas ir tai tęsėsi ilgai. Žodžio kirtavietė reikšmė oponento pasakyta aiškiai – rus. забой(Lyberis 1961: 35). Įdomu, kad ten jau minima kasvietė,gręžvietė, nors kasvietėsnėra ne tik LKŽ V 1959, bet ir DŽ 1954, ir 1972 (atsiranda tik DŽ 1993); gręžvietės nėra nei LKŽ III 1956, nei DŽ 1993, nors gręžvietė minėtina jau anksčiau paties A. Lyberio (Lyberis ir Ulvydas 1958: 71, 102), yra terminų žodynuose: забой – kirtavietė(kasiniuose), gręžvietė (gręžinyje), забойскважины – 1. gręžvietė,gręžiniodugnas (geol.), 2. gręžiniodugnas (geol.), забойштрека–štrekokirtavietė (kaln.) G ir FGTŽ 1956, забой–kirtavietė, plg. забойщик–rūdoskirtėjasPolŽ 1959,забой – 1. kas. kirtavietė, 2. geol. gręžvietė,забойскважины–gręžvietė PolŽ 1984. Bet siūloma kirtavietę keisti ne tik į kirtvietę, bet ir „geriausia, į kirtimvietę“ (Lyberis 1961: 35). Urbutis atsako: „<...> žodis kirtavietė <...> specialios reikšmės terminu (pavyzdžiui, kad ir vietoj rusųзабой) drąsiai gali būti vartojamas ir toliau. Paprastai kalbai, žinoma, jis yra mažai reikalingas. Vietoj kirtaviečiųvalymas (miške) gražiausiai galima pasakyti kirtimųvalymas“ (Urbutis 1962: 49). Nustebę patiriame, kad ir DŽ 1954 kirtavietė žr. kirtimas (2. reikšm.) „kertamas ar iškirstas miško plotas“, o LKŽ V 1959 jau be nuorodos – kirtavietė „kertamas miško plotas; kirtimas“: Kirtaviečiųvalymas yravienassvarbiausiųmiškoūkiodarbų (tarybiniai raštai), nors ir kirtimas 6. „iškirstas miško plotas, skynimas“ – ir iš gyvosios kalbos, ir iš raštų. Išeitų, kad anksčiau negu atsirado kasybos terminas kirtavietė (gal kartu su kasviete ir gręžviete), miškininkai gyvosios kalbos žodį kirtimas,-ai nežinia kodėl, patys susigalvoję ar kieno patarti pakeitė tuo kitkam skirtu naujadaru kirtavietė. 1962 m. Urbučio paprotinimo ar nepaisyta, ar greičiausiai nė negirdėta gal net pačių kalbininkų: ir DŽ 1972 kirtavietė – tik „miško ruožas kirsti; kertamas miško plotas“, o kirtimas 2. „iškirstas miško plotas, skynimas“. Be reikalo kištos kirtimvietės(забой!) pagrįstas atmetimas (kirtimvietė žr. kirtavietė DŽ 1972) turbūt irgi prie to prisidėjo. Tik DŽ 1993 kirtavietė pateikiama jau dvireikšmė – 1. „miško ruožas kirsti; kertamas miško plotas“, 2. „kertama uolienų vieta“: anglių kirtavietė. Veikiausiai tai esama pereinamojo – kompromisinio pateikimo būdo. Vartosena tokį žodyno reikšmių pateikimą patvirtina: 1. Visurdaug kirtaviečių,riogsokelmaiVd 2007 32 54. 2. <...>šachtininkai,<...>,priversti leistisįkirtavietes Vd 2007 47 44. Jonas Klimavičius | Terminasprietermino.IV Terminologija | 2007 | 14 163 Niekas iš darybininkų – Pranas Skardžius, Vincas Urbutis, Saulius Ambrazas – nėra kalbėję apie šitokių veiksmo rezultatų pavadinimų kaip kirtimas,-ai kokį reikšmingesnį, distinktyvų būto laiko poreikšmį – tas rezultatas gali būti ateityje, dabar ir gali būti įvykęs. Tai patvirtina ir leksinės reikšmės, pvz.: audimas 2. „vienu kartu apmetamo audeklo kiekis“: Ištų verpalųbusvienasaudimasGeistara, 3. „audeklas, audinys“: Kiekmetrų audimoįsimetei? Upýna. Susiverpkiverpimėlį,išsiauskiaudimėlį–pasisiūsi,bevilkėsi J. Jablonskis;maišymas 4. „duonos tešla, įmaišyta ir užraugta duona“: Maišymuimiltųbus,betatminkamne Geistara; 2. pdymas,pūdýmas 1. „paliktas neapsėtas, besiilsintis dirbamas laukas“: Nelaikopūdymdabar,tiksė[ja],sė[ja] Juodáičiai (Jurbarko r.). Nors neretai įprasčiau apie tuos rezultatus kalbėti būtuoju laiku, pavyzdžiui, suskyniau skynimą,supyniaupynimąKatena, bet tai juk visada gali būti ir būsimas, darytinas dalykas, jau turintis pavadinimą (dabar ir planą, projektą). Įtaigos gal daro ir daryba – iš būtojo kartinio laiko, nors „kitados vediniai su priesaga -imas buvo daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamienų“ (Ambrazas 1993: 24). Beje, kai kurie tokie vediniai neturi nė mažiausios semantinės sąsajos su laiku – kinkymas,-ai,grendymas,-ai,pasakymas,-ai. Reikia pastebėti, kad reikšmių aiškinimuose būtasis laikas neretai be reikalo vartojamas vietoj esamojo. Įvardijant paprastai nedaroma laiko skirtis – svarbu ne laikas, esamas ar būtas, svarbu paskirtis – plg. malimas2. „maltini ar sumalti grūdai“. Jei pylimas būtų tik „jau supiltas“, tai kaip „dar pilsimas“?! Miškininkai nusigriebė nugirstą žodį ir pasidarė nebūtiną skirtumą – kirtavietė (beje, I sandas iš būtojo laiko – kirt-o) ir kirtimas:kirtavietėje vyksta miško ar atskirų medžių kirtimas, bet kas yra kirtime? Tai nėra gyvąja kalba paremta skirtis, čia daugiau kalbos logizavimo. Jei jau skirti, tai „iškirstas miško plotas“ tiksliau ir aiškiau būtų ne kirtimas, o gyvosios kalbos iškarta „miške iškirstas plotas; skynimas, kirtimas“ Šimkáičiai, Telšia, Ùžventis, Žemaitė, A. Juškos žodynas (LKŽ IV 1957); mažiau tiktų miškavietė Gegrnai, Dùsetos (LKŽ VIII 1970) – tai gal orientuoja į miškąkaip masyvą. LTE V 1979 sistema visai sujaukta: kirtavietė – 1. „kasinio galą ribojantis paviršius, sudaromas uolieną ardančiu instrumentu <...>“, o 2. „kirsti skiriamas ar iškirstas miško plotas“, dar ↗ biržė1. „miško plotas, skiriamas kirsti, <...>“ LTE II 1977, o kirtimo nėra, nes kirtavietė – „<...>, ar iškirstas miško plotas“. VLE X 2006 „kasinio galą ribojantis paviršius, <...>“ yra kirtavietė 3., o 1. „iškirstas ir neatsodintas arba savaime dar neatžėlęs miško plotas <...>“ (autorius – miškininkas Antanas Juodvalkis) ir 2. „kertamas miško 164 plotas“, dar ↗ biržė 3. „miško plotas, skiriamas pagr. ir tarpiniams kirtimams, <...>“ (autorius) VLE III 2003, o kirtimo nėra. Trumpa išvada – prieš pusšimtį metų pasigavę kirtavietę miškininkai neliauja svyruoti, kas tai yra – tai „skiriamas kirsti ar iškirstas“, tai ir „iškirstas“, ir „kertamas“ plotas. Be rimto miškininkystės terminų žodyno čia nieko nebus. Augavietė fiksuota LKŽ I2 1968, o DŽ 1993 sunorminta: augimvietė žr. augavietė– „vieta, kur augalas natūraliai auga“. Radvietė fiksuota daug vėliau – AplApsŽ 2000. Dar po 7 metų sugalvota siūlyti pagal analogiją su augavietė–radavietė (Umbrasas 2007: 14). Ar reikia tos analogijos – juk turime gerą precedentą, kaip Urbutis atmetė analoginę – pagal kasvietę ir gręžvietę– formą kirtvietė: ją įvertino kaip „tokio pat gerumo“ (Urbutis 1962: 48), bet teikė kirtavietę – „vartojamą jau daugiau kaip penkiolika metų“ (Urbutis, ten pat). Svarbiau, kad nepritrūktų noro, valios ir laiko taisyti, kas tikrai būtina. O analogijų esti įvairių, traukiančių ir į priešingas puses, šiuo atveju – radvila: radvilà,radviliukas psn., tarm. „rastinis vaikas“ – žr. pamestinukas DŽ 1954 (DŽ 1972 – nei psn., nei tarm.; DŽ 1993 – žr. rastinukas). A. Umbrasas praleido niekaip nevertinęs perimvietę (formali dingstis – nėra žodynuose). Ji panaši, bet kitokia negu radimvietė,augimvietė, –perėti, peri,perėjo yra mišriojo tipo veiksmažodis, taigi iš perėjimasbūtų griozdas perėjim(a)vietė, o dūriniai su tokiu (mišriojo tipo) veiksmažodiniu sandu nėra būdingi, nors galimi (yra guldavietė„gulykla“ ir net gyvenvietė – iš antrinio veiksmažodžio). Perimvietėbūtų nebent iš dalyvinio I sando perimas, -a, bet tokių nežinoma. O galimas darinys peravietė būtų bene dviprasmiškas – gal pirmiausia kaip perai(bičių) + vieta(avilyje). Taigi reikėtų ryžtis formai pérvietė (ji stiprintų ir radvietę). Lizdavietė „vieta lizdui“, vartota Vaižganto ir ornitologo Tado Ivanausko, leksikografiškai fiksuota LKŽ VII 1966, bet iš DŽ – tik DŽ 1993. Nelengva nuspręsti, katro darybos būdo yra žiemavietė LEnc IV 1936: 1383, T. Ivanauskas (LKŽ XX 2002) ir žiemovietėDŽ 1972. Nebaigtas ir norminimas – DŽ 1993 lyg teiktinesnė žiemovietė, nes aiškinama – „žiemojimo vieta“, o žiemavietė nusakoma tik sinonimu – „žiemovietė“. Darybinis antonimas vasarvietė „vasarojimo vieta“ DŽ 1993 irgi ne visai aiškios darybos – I sandas gali būti ir iš vasar-oti. Žiemovietė formaliai būtų iš žiema+vieta, žiemavietė–išžiem-oti+vieta, bet nebūtinai – jungiamasis balsis -aanalogiškai gali būti ir iš žiemos. Vėl geriausia būtų žiūrėti vartosenos pirmumo – teikti formą žiemavietė (T. Ivanauskas). Jonas Klimavičius | Terminasprietermino.IV Terminologija | 2007 | 14 165 Nerštavietė „žuvų neršimo vieta“ DŽ 1954, 1972 ir 1993, LKŽ VIII 1970 formaliai irgi galėtų būti abiejų darybos būdų, nors veikiausiai yra iš nerštas+vieta.Žūklavietė „žūklės vieta“ DŽ 1993, LKŽ XX 2002 sudaryta aiškiai – iš žūklė+vieta. Plintant aiškios motyvacijos darinių madai gal kam dingojasi vena žvejyba galėsiant verstis. Bet medž-ioklei į porą kaip tik geriau tinka žū-klė (:2žūtiryt. „žvejoti, žuvauti“ DŽ 1993), o žūklavietę keisti žvejybosvieta neracionalu. Nuolat randasi panašių darinių, bet ne visada sėkmingai. Antai rašytojas Pulgis Andriušis yra pavartojęs žodį – [musių] miegovietė Mt 1992 2 36. Gal taisyklingesnė būtų miegavietė, bet juk su jungiamuoju balsiu -oįsigalėjusi ir darbovietė. Tikrai taisytina maudimvietė LP 1985 86 2, bet tikrai būtų ne maudymvietė, o maudavietė. Reikėtų priminti – dūrinio ir atitinkamo junginio reikšmės gali skirtis, pvz.:darbovietė„darbo, tarnybos vieta (kaip įstaiga)“ ir darbovieta „specialiai įrengta, skirta vieta dirbti“; gyvenvietė– DŽ3 netiksliai aiškinama kaip „gyvenamoji vieta“: tai ir yra gyvenamojivieta „vieta, kur gyvena asmuo“, o gyvenvietės,gyvenamosiosvietovės – „žmonių gyvenimo ir veiklos vietos“ – miestai, miesteliai, kaimai VLE VI 2004. ne SuTAPDINTAS, O PLOKŠČIASISSTOGAS Klausimas, ar gerai sutapdintasstogas, būtų beveik nereikalingas – koks gerumas, kad neaišku? Ne tik neaišku, bet ir keista. Tačiau patyrinėjus matyti, kad kiti galimi kandidatai kliuvo, nors be būtino reikalo, tačiau ne visai ir be jokios priežasties. Žinoma, atkliudyti tikrai reikia, nes buvo pasirinktas (anaiptol ir ne visų) prasčiausias variantas. Aiškinama, kad toks stogassutapdintas su lubomis. Bet čia iš karto išlenda termino netikslumas – ir šlaitinisstogas (ar jo dalis) gali būti sutapdintas su lubomis. Kita yda – neaišku (iš paties termino), su kuo sutapdintas. Ir nieko kito sutapdinto statyboje nėra, nors, sakysim, vieno aukšto lubos gali sutapti su kito grindimis. Sutapdintasstogasvartojamas ir statybos mokslinėje literatūroje, ir ypač periodikoje (visai naujas pavyzdys: specializuojasisutapdintųiršlaitiniųstogų dengimosrityje Vd 2007 31 20). Bet nuostabus dalykas – jo nėra ne tik DŽ 1993, LKŽ XIII 1984 ir XV 1991, RLKŽ II 1983 ir IV 1985, LRKŽ 1988, bet ir PolŽ 1959 ir 1984, StatŽ 2002. O rasime terminų žodynuose dar irgi visaip. Antai PolŽ 1959 плоская крыша– lėkštasstogas, PolŽ 1984 ir плоская, ir плоскоскатнаякрыша – 166 lėkštasisstogas (pršng. скатаякрыша – šlaitinisstogas), nors плоское перекрытие – plokščiojiperdanga, o StatŽ 2002 tai plokščiasisstogas–flat [deck]roof,terrace–Flachdach–toiture-terrase–toitplat[enterrasse]– плоскаякрыша,ostatusisstogas–steeproof–steilesDach–toitabrupt– крутаякрыша. Literatūroje pasitaiko ir mišinio, pvz.: Jeigupastatasbepastogės,taiperdenginioir stogofunkcijasatliekavienakonstrukcija,vadinamasutapdintudenginiucivilP 1969 7. Atsižvelgiantįnuolydžiodydį,stogusgalima suskirstytiįstačiašlaičius(sudidesniukaip100nuolydžiu),lėkštašlaičius (4-100)irplokščius(0-40) (ten pat, 98). Plokščiųjųstogųkonstrukcija susidedaišgelžbetoninioperdenginio,garoizoliacijos,šiluminėsizoliacijos, hidroizoliaciniosluoksnioirgrindų,kuriostuopačiuyrairstogodanga (ten pat, 119). Jau DŽ 1972 stogas1. yra lėkštas,status,plokščias (taip ir DŽ 1993). Visi skirtingi, bet ar visi aiškūs? Klausimas daug kam atrodys tuščias, bet atsakymas bus netikėtas. Tikrai netikėtas yra žodžio lėkštas aiškinimas – 1. „plokščias, negilus“ (nors pavyzdžiai plokštumo nerodo: lėkštasdubuo (plg. lėkštė – 1. „lėkštas dubuo“), lėkštasstogas, lėkštisaloskrantai(nestatūs, nuolaidūs) DŽ 1954; 1. „plokščias, lygus“: lėkštosdirvos–vanduonenubėga, 2. „nestatus, nuolaidus, nuožulnus“: lėkštasstogas,lėkštisaloskrantai, 3. „negilus“: lėkštas dubuo DŽ 1972 ir 1993 (plg. lėkštė– 1. „apskritas indas nuolaidžiais kraštais“ DŽ 1972, 1. „apskritas valgomas indas nuolaidžiais kraštais“ DŽ 1993, nors ir DŽ 1972, ir DŽ 1993 yra: gililėkštėsriubai,negili–mėsai)1. Gilios lėkštės ir kraštai turbūt statesni. Jau DŽ 1954 plokščias 1. „lygus, neišgaubtas, priplotas“ iliustruojamas 1 DŽ 1954 nėra žodžio puslėkštė, o DŽ 1972 ir 1993 pateikiama netikra puslėkštės reikšmė – 1. „maža lėkštė“ (2. „pusės lėkštės kiekis“), o tai iš tikrųjų – vartosena aiškiausiai rodo! – yra lėkštelė „nedidelė lėkštė stiklinei, puodeliui ar kt. padėti“: servizolėkštelė DŽ 1972, 1. „nedidelė lėkštė“ DŽ 1993 (o 2. „pusės kiekis“ – pusėlėkštės). Panašiai daug kur aiškinamas ir pusdubenis – 1. „nedidelis dubuo“ DŽ 1954, 1972 ir 1993, 1. „nedidelis, mažesnis dubuo“ LKŽ X 1976. Mažesni indai paprastai vadinami ne dūriniais su sandu pus-, o mažybės priesagų vediniais – statinaitė,kibirėlis,puodukas,skardelė,buteliukas / butelaitis, stiklinėlė / stiklinaitė,lėkštelė / lėkštaitė,dubenėlis (taip pat maišelis,krepšelis,pintinėlė / pintinaitė,dėžutė), išsiskiria tik naujesnis pusbutelis, bet čia iš kiekio reikšmės (plg. puslitris „pusės litro talpos butelis“) – kaip ir puskartė,pusmaišis. Žemės ūkio rūmų terminas pusdubenis vietoj svetimybės palmiskas (lenk. półmisek) GK 1934 5–8 86 (var. palunskas 1. „dubuo“, 2. „padėklas“ LKŽ IX 1973, LKŽ IX nefiksuotas palumickas Plviškiai) iš tikrųjų turėtų būti puslėkštė – juk ir aiškinama: 2.„kiek gilesnė pailga lėkštė“, nes tai yra lėkštėms įprastos medžiagos (keramikos) ir fasono indas, tik ne „pusė lėkštės“, o „pusiau lėkštė“ (plg. puspriekabė). Atkreiptinas dėmesys, kad блюдо pirmiausia yra 1. didlėkštė, 2. lėkštė, tik 3. dubuo PrekŽ 1996. Du panašūs indai – dubuo 1. „apskritas dubus indas; <...>“ DŽ 1993, 1. „platus ir dubus apvalus indas sriubai, prausimuisi, skalbimui ir pan., <...>“ LKŽ II2 1969, lėkštė 1. „apskritas valgomas indas nuolaidžiais kraštais“ DŽ 1993, 1. „apvalus indas lėkštais kraštais, iš kurio valgoma“ LKŽ VII 1966 (apibrėžtys Jonas Klimavičius | Terminasprietermino.IV Terminologija | 2007 | 14 167 junginiu plokščiasstogas, DŽ 1972 aiškinamas tiksliau – „tiesiu ir lygiu paviršiumi, horizontaliai lygus“, DŽ 1993 prasčiau – „kuris turi tiesų ir lygų paviršių“. DŽ 1972 ir 1993 yra ir plokščiastogis,-ė(namas). Plokščio reikšmę bendrinėje kalboje nedviprasmiškai rodo ir jo vediniai – terminai plokštė,plokštelė,plokštainis,plokštuma geom. ir geogr., plokščiakalnis (nors kiek banguotu paviršiumi), plokščiaspaudė,plokščiareplės,plokštnis(kapas) archeol. (plokščiu paviršiumi), taip pat termininiai būdvardžiai plokščiadugnis,-ė (laivas,valtis),plokščiaviršūnės(kalvos), plokščiagrūdžiai(vikiai), plokščiavarpiai(miežiai). Tačiau LKŽ X 1976 plokščias 4. „lėkštas“: flacheSchüssel – plokščias bliūdas P. Ruigio žodynas (patikslinta devisu) (pliokščias ir pliokštus šia reikšme nėra fiksuotas). Žinoma, šitai yra ne iš dabartinės bendrinės kalbos – dabar plokščiasdubuo būtų contradictioinadiecto. Kitas siūlo galelis yra LKŽ VII 1966 – lėkštas 1. „plokščias, plynas, lygus“ Kvdarna, Katena, Skisnemunė, prūsų raštai, taip pat – 1. „plokščias“ Sintauta (ZanŽ II 2004), variantas lėkšnas žr. lėkštas 1: lėkšnas stogas J. Jablonskis (nors lėkšnus žr. lėkštas 3: lėkšnitorielka – irgi J. Jablonskis). Tik lėkštas 2. „nuolaidus, nuožulnus, nestatus“ (reikšmės arealas nurodytas nepakankamai), 3. „su nuolaidžiais kraštais, negilus, nedubus“: flache Schüssel–lėkštasbliūdas (o tiefeSchüssel–dubusbliūdas) F. Kuršaičio žodynas (patikslinta devisu) // „seklus“: lėkšta vieta Vilkavškis, taip pat 3. „seklus, negilus“ Lukšia (ZanŽ II 2004). K. Milkaus žodyne – abejaip: bliūdaslėkštas,plokštus – eineflache Schüssel(patikslinta devisu). Plokščias pagrindinė reikšmė bendrinėje kalboje gali būti tik „horizontaliai lygus“. Tačiau ir plokščio, ir lėkšto reikšmių minėti įvairavimai tarmėse, nėra dar visai tikslios) skiriasi ne iš esmės, o daugiau medžiaga (ne visai visada), be to, dubens paskirtis platesnė. Kad yra du, susiklostė istoriškai. Šaknimis abudu, dabar motyvuoti indo pavidalo ypatybėmis (dubuo:dubus,lėkštė:lėkštas), yra susiję su patiekalu ir valgymu. Dubuo (Kvdarna, Gargžda; var. dubenis Skriaũdžiai) LKŽ II2 1969 Kazimiero Būgos siūlymu (Sabaliauskas 1990: 293) ir bene Jono Jablonskio rūpesčiu pakeitė jau P. Ruigio žodyne fiksuotą slavybę bliūdas (bliūdelė jau J. Bretkūno Biblijoje) LKŽ i2 1968, o rus. блюдо – bendrasis slavų skolinys iš got. biuꝥs (kilm. biudis) „dubuo“ < biudan „siūlyti“ (Фасмер I 1986). Ir rus. миска – žodžio миса mažybinė forma, lenk. misa,miska,miseczka– bendrasis slavų skolinys – veikiausiai per got. mēs iš vulg. lot. mēsa < lot. mensa „stalas; valgis, patiekalas“ (Фасмер II 1986; Brückner 1974). Pagal миска priderinta ir skolinio iš lot. discus (< gr. discos) „skridinys“ (ir valgiui pasidėti; pagal pavidalą – lėkštės / dubens pirmtakas) – per germanus (vid. ol. disc, sen. vok. aukšt. tisc → dabart. vok. Tisch) slaviška forma – lenk. deska, rus. доска, ukr. дошка (Фасмер I 1986; Brückner 1974). Lėkštė (Šãtės, Pandėlỹs, Skisnemunė) LKŽ VII 1966 (gal be reikalo Fraenkel 1955–1965 laikoma naujadaru) vėlgi greičiausiai Jablonskio įtaisyta vietoj jau J. Bretkūno Biblijoje vartotos torielkos (yra ir variantų) LKŽ XVI 1995, skolintos iš slavų – rus. тарелка < lenk. talerz < ček. talř, slavų – iš germanų (vid. vok. aukšt. talier), šių – iš ital. tagliere < tagliare „pjauti“ < lot. taliare „pjauti“(Фасмер IV 1987; Brückner 1974). 168 manding, neleidžia jų laikyti bendrinės kalbos sinonimais. Čia būtina pasakyti, kad bendrinės kalbos sinonimų žodyno dar neturime – SinŽ 1980 yra visos lietuvių kalbos sinonimų žodynas (nors apskritai, jei nepaisoma sinchronijos ir ypač sintopijos, sinonimų eilutės sudarymas yra savavališkas, o ne tikri sinonimijos duomenys). Tai iškreiptas vaizdas: plokščias 1. (stogas) – lėkštas (stogas), o 2. → seklus, bet seklus – pirmiausia negilus,nedubus (lėkštė), paskiausiai – lėkštas. AntŽ 2003 4status – lėkštas,nuolaidus,nuožulnus,slėsnas– „kuris beveik visai nepakilęs, žemas“: Šitoupeliolabaistatūs krantai,oanolėkštiVšakio Rūdà; o plokščias–smailus „kuris atsikišęs“(?!). Reikšmės nenusistovėjimo faktų nemažai, pvz.: lėkštas – 1. плоский: lėkštas dubuo – плоскоеблюдо (nors ir plokščias – 1. плоский ), tik 2. (nestatus) пологий,отлогийLRKŽ 1988, пологий – pirmiausia nuožulnus,nuokalnus,nuolaidus,nuotakus,pažulnus,nuokalvus,pašliaunus, tik tada lėkštas, bet su pažyma tarm. (paskui dar šlainus tarm.) RLKŽ III 1984. Atrodo, kad kiekvienas autorius čia reikšmes apibrėžia, rikiuoja ir pažymas tarm. rašo pagal savo tarmę... O SinŽ 1980 tarp dominantės nuotakus (pamažu, nestačiai žemėjantis) sinonimų – nuolaidus(kalnas),nuožulnus(stogas),pažulnus,žulnas(krantas),nuokalnus,nuokalvus,pakalnus,nuožvilnustarm., pašliaunus tarm. (stogas, kalnas) ir pašliaũtinas tarm., pašlėdnus tarm. (dirva), pašliuodnus tarm. (lubos), šlainus tarm. – lėkšto visai nėra: mat pagal autoriaus tarmę lėkštas yra „plokščias“... Bet tai klaidinga. StatŽ 2002 yra nuožulniosios grindys–inclinedfloor–einsteigender Fußboden– plancher oblique– наклонный пол. Galbūt nepavykus įveikti tarptarminės būdvardžių plokščias ir lėkštas reikšmių kolizijos – kai ji dar nebuvo panaikinta ir norminamojoje leksikografijoje, kaip kompromisas ir atsirado dirbtinis sutapdintasstogas. Gal dėl to greta lėkštės MokŽ 2000 nėra žodžio lėkštas. Kompromisinis sprendimas būtinai šalintinas. O žodžių plokščias ir lėkštas reikšmių kodifikavimas skubiai baigtinas ir įtvirtintinas. Negali bendrinėje kalboje likti tokios žodžio lėkštas reikšmių kolizijos – plokščias – 1. lēzens; plakans: plokščiasstogas – lēzensjumts, plokščia krūtinė–plakanaskrūtis, o lėkštas – 1. plakans, 2. lēzens LieLaŽ 1964, lėkštas – 1.flat;plane, 2. (nestatus) gently-sloping LAKŽ 1991. Mintį, kad lėkštas motyvuotai gali būti „plokščias“ kiek paremtų etimologija, bet ne visai – pirmykštė motyvacija tikrai būtų tik „gulsčias“ – nors latviškas giminaitis lêzns,lêzens – „flach“ (Būga II 1959: 421), bet liet. ryt. aukšt. ložėti,-ėja(lõži),-ėjo „būti išlūžusiam, išgulusiam“ (iš kito arealo Jonas Klimavičius | Terminasprietermino.IV