Iš lietuvių literatūros mokslo terminijos istorijos: XIX amžius

110 Iš lietuvių literatūros mokslo terminijos istorijos: XIX amžius AstA mitKEvičiENĖ Lietuviųkalbosinstitutas Literatūrologija kaip savarankiška disciplina Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (LTE VII 1981: 55), tačiau literatūros mokslo klausimams skirtų darbų būta jau seniau. XIX a. tokių darbų pagausėjo, jie tapo įvairesni, nors dauguma sinkretiški, „juose esama ir literatūros teorijos, ir literatūros istorijos, ir literatūros kritikos pradmenų“ (LLI 2001: 206). XIX a. tie darbai spausdinti ir liet u viš k ai, pradėta kurti lietuviška literatūrologijos terminija. TERMINIJOS ŠALTINIAI Pirmoje XIX a. pusėje literatūros dalykai buvo aptariami ne atskiruose veikaluose, o įvairių leidinių pratarmėse ar kitose dalyse. 1824 m. Ezopo ir K. Donelaičio pasakėčių leidime L. Rėza įdėjo lietuvišką prakalbą apie pasakėčią, pasakėtininkus ir kt. Tais pačiais metais išleisto K. Nezabitauskio elementoriaus priedas Surinkimas visokiųraštųlietuviškų,žemaitiškųir prūsiškailietuviškų yra pirma suvestinė lietuviškų raštų bibliografija lietuvių kalba (joje pateikta šiek tiek trumpų komentarų) (Gineitis 1982: 125, 126). S. Stanevičius prie 1829 m. perspausdintos lotyniškos lietuvių kalbos gramatikos pridėjo pratarmę Skaitysiantiems(trumpai aptariama lietuvių raštija). Nežinomas autorius – J. J. V. Lietuvis nuo Šventos upės krašto – parašė prakalbą (datuota 1828 m.) 1829 m. S. Stanevičiaus ir S. Daukanto pasakėčių leidimui, kuri yra „pirmas su poetika susijęs tekstas, parašytas lietuvių kalba“ (Girdzijauskas 2006: 77). Pirmu lietuviškai parašytu teorinės poetikos darbu laikoma S. Daukanto knygoje PasakosFedro (išspausdinta 1846, parengta 1824 m.) įdėta jo studija Pasakosbūdas (labai plačiai suprantamos pasakos teorija ir pasakėčios teorija) (ten pat: 79; LLI 2001: 214). Joje S. Daukantas „apibrėžia ir aiškina sąvokas, pagrindžia visą jų sistemą, laikosi griežto loginio nuoseklumo“ (Girdzijauskas 2006: 79). M. Valančius Žemaičiųvyskupystėje (1848) dėmesio skiria religinei literatūrai. XIX a. pirmoje Asta Mitkevičienė | Išlietuviųliteratūrosmoksloterminijos... Terminologija | 2007 | 14 111 pusėje lietuviškai buvo rašoma ir apie tautosaką. Trumpas pratarmes galima rasti S. Stanevičiaus, „mokslynynka lyteraturas“, knygose Dainosžemaičių (1829) ir Pažymėsžemaitiškosgaidos (1833). S. Daukantas liaudies dainas aptaria Dainėsžemaičių (1846) pratarmėje, kurioje „pasako tokių dalykų, kurie svarbūs ne tik folkloristikai, bet ir poetikai apskritai“ (Girdzijauskas 2006: 82). Glaustai apie pasakėčias rašė J. Želvavičius I. Krylovo pasakėčių rinkinio Pasakos (1863) prakalboje. Literatūros darbų (ypač kritikos) padaugėjo XIX a. pabaigoje, gausėjant grožinei lietuvių literatūrai, atsiradus lietuvių periodikai. Buvo spausdinami literatūriniai straipsniai, recenzijos, anotacijos, rašytojų biografijos ir nekrologai. Lietuviųliteratūroskritikoje teigiama, kad per pirmąjį lietuvių periodinės spaudos gyvavimo dvidešimtmetį joje pasirodė apie 400 kritikos rašinių literatūros, kalbos ir tautosakos klausimais, iš kurių pusė buvo išspausdinta Aušroje ir Varpe (LLK I 1971: 138). Varpe nuolat buvo anotuojamos ir recenzuojamos lietuviškos knygos. Literatūros klausimais Aušroje rašė J. Šliūpas, J. Mikšas, J. Koncevičius, S. Dagilis, M. DavainisSilvestraitis, J. Mačys-Kėkštas, J. Zauerveinas ir kt., Varpe (XIX a. pabaigoje) – P. Mašiotas, V. Mačys, V. Kudirka, J. Jablonskis, A. Kriščiukaitis-Aišbė, S. Matulaitis ir kt. V. Kudirka Varpe paskelbė pirmąją lietuvišką poetiką Tiesoseilėmsrašyti (1898). XIX a. antroje pusėje apie literatūrą ir rašytojus ar atskirus kūrinius taip pat daugiau ar mažiau buvo rašoma Lietuviškoje ceitungoje,Garse, ŽemaičiųirLietuvosapžvalgoje,Naujojelietuviškojeceitungoje,Tėvynėssarge, ūkininke,Žinyčioje, taip pat JAV leistuose periodiniuose leidiniuose – Lietuviškajamebalse,Vienybėjelietuvninkų,Apšvietoje,Naujoje gadynėje,GarseAmerikoslietuvių,Lietuvoje,Tėvynėjeir kt. XIX a. pabaigoje buvo išspausdinta pirmoji lietuvių literatūros istorija – J. Šliūpo Lietuviškiejiraštaiirraštininkai (1890), išaugusi iš serijos straipsnių, 1887–1889 m. skelbtų Lietuviškajamebalse (vienas straipsnis publikuotas 1885 m. Aušros kalendoriuje). Amerikoje J. Žilius-Jonila išleido knygelę Lietuviškidainiai pradžiosXIXšimtmečio(atspaudas iš Dirvos). XIX a. lietuvių literatūros apžvalgą pateikė A. Milukas Lietuviškoalbumo antroje dalyje (1900). Išvardyti darbai, iš kurių ir buvo renkama medžiaga šiam straipsniui1 (žr. pagrindinių šaltinių sąrašą), terminijos atžvilgiu labai įvairūs (be abejonės, 1 Periodinė literatūra neskaityta ištisai. Naudotasi tais periodikoje skelbtais straipsniais, recenzijomis ir kt., kuriuos aptaria ar mini literatūrologai (remtasi A. Sprindžiu 1957, LLK I 1971, L. Gineičiu 1982, LLI 2001, J. Girdzijausku 2006). Taip pat papildomai peržiūrėta keletas kitų periodikoje (pvz., Naujojelietuviškoje ceitungoje) paskelbtų darbų literatūros klausimais. 112 taip pat skiriasi kalbiškai ir dalykiškai). Vienuose, pavyzdžiui, maždaug 6 puslapių V. Kudirkos poetikoje yra apie 120 literatūros mokslo terminų, o štai 234 puslapių J. Šliūpo lietuvių literatūros istorijoje jų palyginti nėra daug (apie 150 su leidybos terminais). Kiti darbai terminijos istorijai taip pat yra nevienodos vertės: vienuose vos vienas kitas terminas, o kituose galima rasti terminų apibrėžčių, pastabų dėl pačių terminų ir pan. Šio straipsnio dėmesio centre tie darbai, kuriuose gerai matoma terminų sistema, terminai apibrėžiami. Dėl tokių terminų terminiškumo paprastai abejonių nekyla. Jie imami kaip pamatas XIX a. literatūros mokslo terminijos padėčiai ir bruožams atskleisti. Daugiausia dėmesio skiriama ne pavieniams terminams, o terminų grupėms, terminų ryšiams, sistemiškumui, t. y. bendram terminijos vaizdui. Remiamasi ir literatūros mokslininkų dabar pateikiamais sąvokų ir terminų vertinimais. TERMINAI IR JŲ RyŠIAI Terminų ryšiai geriausiai matyti iš literatūros teorijos darbų. S. Daukanto darbe Pasakosbūdasatsispindi pasakos „pasakojimo“ hierarchinė sistema. Terminas pasaka yra gimininis, o jo rūšiniai terminai – 1) wejkalĩnepasaka arbaistorĩjaDaukPB VII (apie tai, kas buvo), 2) môkslĩnepasaka DaukPB VIII (apie tai, kieno tikrumas abejotinas) „didaktinis (literatūrinis) pasakojimas“, 3) źebelearbazaunaDaukPB VIII (apie tai, ko nebuvo) „pasakėčia“2. Klasifikacijos pagrindas aiškus, o terminus sieja tik prasminiai ryšiai. Dar plg.: užrašyta pasaka „wadinas jeau padawĩmu, Łotiniszkaj tradicijĩ“ DaukPB VII. Sistemiškais darybiniais antonimais sùmesgĩmasĩrĩssĩmesgĩmas DaukPB X S. Daukantas pavadina sąvokas „užuomazga“ ir „atomazga“. 1883 m. Aušroje išspausdintas J. Koncevičiaus straipsnis apie K. Donelaitį su J. Šliūpo pastabomis išnašose. Tai yra „pirmas kuklus mėginimas klasifikuoti literatūrą, suvokti visą jos sistemą <...>“ (Girdzijauskas 2006: 85). Pagrindinės hierarchinės terminų mikrosistemos: rasztai A 1883 7 204: tautiniairasztai A 1883 7 204 „tautosaka“ (siūloma keisti terminu źodinistē A 1883 7 204) ir dailusrasztai „mokitu viru sudēti“ A 1883 7 204 (pagal kilmę); tautiniairasztai: pasakos A 1883 7 204 ir dainos A 1883 7 204; dailusrasztai:proza A 1883 7 205 ir poēzija A 1883 7 205 (pagal kalbą, plg. „poēzija dar ira vadinama jungtinę kalbą“ A 1883 7 205). J. Šliūpas iš karto kritikuoja J. Koncevičių, kad šis „neatskiria dailę arba priemonę (ars) 2 Pasakojimo teoriją S. Daukantas arba sukūrė pats, arba paėmė kurio kito (mums nežinomo) autoriaus, o pasakėčios teorija tikrai yra neoriginali (perimta lenkiška S. Čerskio pratarmė Fedro pasakėčių leidimui) (žr. Girdzijauskas 2006: 465, 466). Asta Mitkevičienė | Išlietuviųliteratūrosmoksloterminijos... Terminologija | 2007 | 14 113 nů mokslo“ A 1883 7 204, t. y. grožinės literatūros nuo dalykinės. 1886 m. Aušroje paskelbtame nebaigtame S. Dagilio straipsnyje prozos ir poezijos skyrimas pagal kalbą (formą) atmetamas kaip „senesnių gadynių“ reiškinys, tačiau suvokimo kaita atsispindi tik prasminiame terminų sistemos lygmenyje (keičiasi klasifikacijos pagrindas ir turinio planas), o termino rasztai A 1886 1 6 rūšiniai terminai lieka tie patys – proza A 1886 1 6 „mokslinė literatūra ir kt.“ irpoēzija A 1886 1 6 „~grožinė literatūra“3. Autorius skirtumą jau nusako abstrakčiai: „pirmoji parodo daigtus, kokie jie isz tikro yra, o antroji – kokeis tur arba netur buti“ A 1886 1 7. Jis atskiria terminus poēzija ir giesmininkystē A 1886 1 6: pastarasis laikomas siauresniu – „giedojimo arba dainavimo eilės“. Peržiūrėjus išvardytus darbus, matyti didesnės ar mažesnės terminų reikšminės grupės, ryškiausias iš jų sudaro eilėdaros terminai, meninių priemonių pavadinimai, literatūros žanrų pavadinimai. Ei lė da ro s t er mi na i. J. J. V. Lietuvio nuo Šventos upės krašto prakalboje, nors eilėdara atskirai neaptariama, yra keletas šios reikšminės grupės terminų. Pirmiausia, tai antoniminiai terminai surysztakaɫba,tayira, eyɫosliet V (eyłostayirasurysztakałbaLiet VII) ir liuosakaɫba Liet IV. Atkreiptinas dėmesys, kad sudėtiniai antonimai sudaryti sistemiškai: suryszta–liuosa(dar plg. anksčiau cituotą J. Koncevičiaus jungtinēkalba). S. Daukanto darbe ši priešybė išreikšta terminais dajnĩnekałba ir priprastĩne kałba DaukPB XVI. J. J. V. Lietuvis susieja terminus piedos „pėdos“ Liet IV ir mieros Liet IV „metrai?“ (LKŽe ˟miera 1. „matavimo vienetas, matas“, plg. gr. metron – matas): „eyɫas piedomʼs tay ira mieromʼs gàleme raszity“ Liet IV, „ràszima bùdas piedomʼs (pedes poetici) arba mieromʼs eyɫû tay ira surysztos kaɫbos“ Liet VII. Ar jie susiję sinonimijos, ar hierarchiniais santykiais, pasakyti sunku. Devintame dešimtmetyje vartotas terminas hegsametras ir jo variantai. J. Koncevičius minėtame straipsnyje trumpai nusako šio termino reikšmę: eksamētrai,t.i.szeszmierinēseilēs A 1883 7 208 (dar plg. heksamētrai,t.e.szeszmērinėseilēs Šliūp 22). O gal tai ne aiškinimas, o sinonimas? Terminą hegzametras apibrėžia M. Juodišius Vienybėjelietuvninkų (1887 m. Nr. 41–42) paskelbto straipsnio apie K. Donelaitį pradžioje (Keli žodžiaiapiesupratimąpoezijos...)4: „Kada kožnoje eilėje yra šešios mieros, 3 V. Kudirka pačioje XIX a. pabaigoje vartojo terminus eposas ir lyrika (Vrp 1898 3 42), epiškapoezija ir lyrika (Vrp 1898 6 93). Paskutinio dešimtmečio šaltiniuose rasti terminai gražiliteratūra Vrp 1894 3 36 (ten pat belletristika Vrp 1894 8 116), dailiojiliteratura Mlk. 4 Šio straipsnio originalo nepavyko rasti, todėl naudotasi LPP 1985: 327–331 paskelbta jo ištrauka – adaptuotu tekstu. 114 arba taip vadinamos pėdos, tai yra šeši taktai, tada eilė vadinasi hegzametru (iš graikiško – šešių pėdų eilė)“. Įdomu, kad vartojama hegzametras, nors yra mieros, o ne metras(dar plg. eilėsmieruotos). Be to, autorius terminą eilės, matyt, laiko neaiškiu, nes šalia parašo lenkiškai: „viskas rašyta eilėmis (wierszami)“ (plg. 1824 m. K. Nezabitauskio bibliografiją: apraszitasEyłomis(arbawyrszays) Nz 47). Vienas pagrindinių 1886 m. Lietuviškajamebalse išspausdinto J. Adomaičio-Šerno straipsnio Apiemusupoeziją terminų – sutartinumas[eilu] LB 172. Šiuo terminu vadinama ir eilėdaros sistema, ir rimas (žr. Girdzijauskas 2006: 86). Vartojami trys termino sutartinumas„eilėdara“ rūšiniai terminai: syllabiszkassutartinumas LB 172, mērinissutartinumas LB 172 (plg. mēra[eilu]LB 172 „metras“, syllabiszkamēra/mērasyllabiszka LB 172), aleksandriszkasskambēsinissutartinumas LB 172 (skambēsinissutartinumas LB 172; „silabotoninė eilėdara?“). Kaip matyti, rūšiniai dėmenys sudaryti skirtingai. Kalbėdamas apie rimą autorius greta jo lietuviško pavadinimo sutartinumas skliaustuose pateikia ir tarptautinį sinonimą – sutartinumas (rymas) LB 172, porą kartų pavartoja vien rymą LB 172 (plg. TŽŽe rimas < pranc. rime < gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas). Straipsnyje vartojamas ir panašios raiškos terminas sutarimas (bet tik kaip pagrindinis dėmuo) – widurinissutarimas LB 172 (plg. sutarimaisyllabiszki LB 172). Galima manyti, kad taip įvardijamas ritmas, nes po kablelio eina bałsakia (rytmas)LB 172 (toliau tik bałsakiaLB 172)5. J. Adomaitis-Šernas terminų neapibrėžia, tik šiek tiek nusako terminų poēzijamērinē LB 172 ir eilēsbatos LB 172 bruožus. Eilėdaros terminų sistema aiškiai matyti V. Kudirkos studijoje Tiesoseilėmsrašyti, kurioje nuosekliai aiškinamos sąvokos, jos klasifikuojamos, kai kur pateikiama terminų atitikmenų kitomis kalbomis. Terminai – tiek lietuviški ar lietuvinti, tiek ir nelietuvinti – išskiriami kursyvu. Visų pirma apibrėžiami terminai eilės „paviršinė poezijos forma, kuri atskiria nuo prozos“ Vrp 1898 1 14, eilė Vrp 1898 1 14 „eilutė“ (anksčiau V. Kudirka vartojo eilelė Vrp 1895 6 100, vėliau abu variantus eilė ir eilelė Vrp 1898 6 93, jo studijoje taip pat yra eilutė Vrp 1898 1 14), tarptautinis terminas ritmas Vrp 1898 1 14 (plg. ritmiškospėdos Vrp 1898 1 15, ritmika Vrp 1898 1 15) ir vis dar lietuviškas atsiliepimas Vrp 1898 1 14 „rimas“6, perkirtimasVrp 5 Kiti tuo metu vartojo tarptautinį terminą ritmas A 1884 5–6 201, ŽLA 1895 22 174, Vrp 1895 6 100, TS 1898 8 33 ir kt. 6 Atsiliepimas (plg. S. Didžiulioeileliųatsiliepimas ŽLA 1892 7 50) XIX a. pabaigoje konkuravo su sinonimu rimas ŽLA 1895 22 174, L 1897 49 2. Asta Mitkevičienė | Išlietuviųliteratūrosmoksloterminijos... Terminologija | 2007 | 14 115 1898 1 14 „cezūra“, pėda Vrp 1898 1 14 ir kt., pabaigoje – posmas Vrp 1898 3 41. Miera7 su graikišku atitikmeniu pavartota tik termino pėda apibrėžtyje. Prie, matyt, mažiau žinomų ar nepaplitusių terminų pridedami lotyniški atitikmenys, pvz.: perkirtimas, (caesura) Vrp 1898 1 14 (toliau varijuoja – tai perkirtimas(plg. TŽŽe lot. caesura – perskėlimas), tai caesura, dar plg. antraeilėcaesura Vrp 1898 2 28, vyriška//moteriškacaesura Vrp 1898 2 28), perdalinimas(diaeresis) Vrp 1898 3 40 „dierezė“ (plg. LTŽ II 1998 gr. diairesis – plyšimas, padalijimas), eilėssafiškos(versussaphicus) Vrp 1898 2 29, eilėsadoniškos(versusadonius) Vrp 1898 2 29, poetųliuosybė (licentiapoëtica) Vrp 1898 3 41 ir kt. Atitikmuo rašomas ir prie hegsametras Vrp 1898 1 15, tačiau tik pirmą kartą, toliau jis vienas tevartojamas, iš jo pasidarytas terminas hegsametrinisveikalas Vrp 1898 3 40. V. Kudirka aiškina ne tik gimininius, bet ir rūšinius terminus. Rūšiniai terminai daugiausia sudaryti sistemiškai, pvz.: ritmas:metriškasritmas Vrp 1898 1 14 „antikinė kiekybinė eilėdara“, toniškasritmas Vrp 1898 2 28 „silabotoninė eilėdara“, siliabiškasritmas Vrp 1898 3 41 „silabinė eilėdara“; eilės Vrp 1898 1 14: metriškos//toniškos//siliabiškoseilės Vrp 1898 1 14 (pagal ritmą), eilėschorejinės//jambinės//amfibrachinės//daktilinės//anapestinės//maišytos Vrp 1898 2 29 (pagal pėdas) (eilėsmaišytos: eilėssafiškos// adoniškos Vrp 1898 2 29), vyriškos//moteriškoseilės Vrp 1898 3 40 (pagal paskutinį skiemenį), akatalektiškos//katalektiškoseilės Vrp 1898 3 40; pėdosVrp 1898 1 14: dvisiliabinėspėdos „dviskiemenės pėdos“ Vrp 1898 1 14, trisiliabinėspėdos Vrp 1898 1 14 (plg. 13siliabinės // 11siliabinėseilės Vrp 1898 3 41) ir kt. Pėdos rūšinių terminų vienaskaitos vardininkas pateikiamas nelietuvintas (lotynų kalba), pvz.: Pyrrhichius,Spondeus,Trochaeus arbaChoreus,Tribrachys,Dactylus,Anapaestus (Vrp 1898 1 14), Dispondeus,Antispastus,Jonicusamajori„didysis jonikas“, EpitritusI, EpitritusII (Vrp 1898 1 15), o prie kitų linksnių ir daugiskaitos po apostrofo pridedama galūnė, pvz.: trochaeusʼai,spondeusʼu Vrp 1898 1 15 ir kt., nors būdvardžiai iš jų padaryti su lietuviškomis priesagomis. Su lietuviškais leksiniais antonimais sistemiškai sudaryti priešingas sąvokas įvardijantys terminai ištisinės eilės Vrp 1898 2 29 ir perpintinėseilės Vrp 1898 2 29 (dabar izosilabinėseilės ir heterosilabinėseilės). 7 Tais pačiais metais Vaižgantas vienoje recenzijoje vartojo šio termino lietuvišką pakaitą mąstas/mastas tS 1898 8 30 (dar plg. maiszytasmastas TS 1898 8 30) (plg. LKŽe 1 mastas – 4. „matas“; 3 mastas –3. „strofa, posmas (eilėraštyje)“). 116 V. Kudirka greta baltoseilės Vrp 1898 3 40 vartoja įvardžiuotinį variantą8 baltosioseilės Vrp 1898 3 40 (dar plg. minėtą J. Adomaičio-Šerno variantą), tačiau, pavyzdžiui, tik liuososeilės Vrp 1898 3 40. Kai kurių terminų turinys dabar yra pakitęs, pavyzdžiui, terminu ištisinėseilėsmūsų laikais vadinamos astrofinės eilės (žr. LTŽ II 1998: 10), o tai, ką V. Kudirka pavadino katelektiškomiseilėmis Vrp 1898 3 40, šiuo metu įvardijama terminu hiperkatalektinėseilutės(ten pat: 26). Pačioje XIX ir XX a. sandūroje (1900 m.) Žinyčioje buvo išspausdintas platus K. Maciaus (Samogitos) straipsnis apie liaudies dainas. Nors tai tautosakos straipsnis, tačiau jame yra eilėdaros terminų. Autorius vartoja terminus metrasŽnč 1900 1 72, metrika Žnč 1900 1 83, o mierasŽnč 1900 1 82, atrodo, reiškia tiek „metras“, tiek „ritmas“ („ar turi musų poezija eilinį mierą, arba ritmą t. y. ar puola teisingai balsas žodžiuosę eilių ant apribuotų tarsnių“ Žnč 1900 1 82). Vartojama pastarojo termino rūšinių terminų: mierasmetriškas / metriškasmieras Žnč 1900 1 82, toniškasmieras Žnč 1900 1 82, silabiškasmieras Žnč 1900 1 82, priegaidžiuotasmieras Žnč 1900 1 83, trokaiškasmieras Žnč 1900 1 83, daktiliškasmieras / mierasdaktiliškas Žnč 1900 1 83, mierastrokaiškai-daktiliškas Žnč 1900 1 83, jambiškas mieras Žnč 1900 1 83. Visi svetimos kilmės rūšiniai dėmenys padaryti su ta pačia priesaga. Lietuvišku terminu atliepimas Žnč 1900 1 82 įvardijamas „rimas“ (plg. V. Kudirkos atsiliepimą). Svarbu, kad K. Macius pasirinko tarptautinį terminą strofa Žnč 1900 1 83 (kituose šaltiniuose nepastebėta) vietoj anksčiau vartoto baltarusiškos kilmės termino posmas. Pastarąjį terminą galima rasti jau S. Daukanto darbuose (DaukD VII)9, šį terminą su už jį senesniu tos pačios raiškos liaudies terminu („siūlų pluoštas“) per palyginimą susieja J. Koncevičius: „Poēzija dar ira vadinama jungtinę kalbą, nēs joje visados atsitinka źodźiai, patogiai sujungti, tankiai posmůse, ligiai sumestos ir posmais surisztos siulu srůgos arba tacziaus graźiejie źiedai, isz darźu ir lauku surinkti ir dailiai suriszti vienon kvētkon (riszelin)“ A 1883 7 205. S. Stanevičius „posmo“ reikšme vartojo vėliau neįsitvirtinusį terminą atgrana StnD 52/5310. 8 Įvardžiuotinės rūšinių dėmenų formos tuo metu retos. 9 1852 m. KeleivyjeišKaraliaučiaus<...> išspausdintame F. Kuršaičio straipsnyje apie giesmių eilėdarą pavartota vokietybė perkšmasKlv 1852 59, kurio reikšmė, pasak J. Girdzijausko, yra „posmas“ (žr. LPP 1985: 390). Pagal LKŽe perkšmas – „eilutė“, tačiau tame straipsnyje eilutė vadinama eile. 10 J. Lebedys teigia, kad šis terminas atitinka „etimologinę strofosirantistrofos reikšmę (sukimasis, pasukimas atgal)“ (Stanevičius 1967: 586; plg. TŽŽe strofa < gr. strophē– sukimasis, posūkis; LTŽ II 1998 antistrofa < antistrophḗ – apgręžimas). Asta Mitkevičienė | Išlietuviųliteratūrosmoksloterminijos... Terminologija | 2007 | 14 117 Me ni ni ų pr iem on ių pavad i ni ma i. Tame pačiame K. Maciaus straipsnyje apibrėžiami meninių priemonių pavadinimai, dauguma jų vartojami bene pirmą kartą. Jame išvardijamos ir tautosakai nebūdingos meninės priemonės. Autorius aiškina terminus epytetasŽnč 1900 1 72, tropasŽnč 1900 1 73, poetiška figuraŽnč 1900 1 72. Šie terminai laikomi to paties rango. Toliau aiškinami tropų ir poetiškųfigurų rūšiniai terminai (gryni literatūriniai tik paminimi) – tropai: palyginimas Žnč 1900 1 72, metaphora Žnč 1900 1 76, prozopopėja Žnč 1900 1 77, giperbola Žnč 1900 1 78 „perdėjimas – padidinimas ir sumažinimas“; metonimija Žnč 1900 1 82, sinekdoka Žnč 1900 1 82; poetiškosfiguros: šaukimas (invocatio) Žnč 1900 1 72 (toliau – figurašaukimo(invocatio),arbakreipimos Žnč 1900 1 79, šaukimas Žnč 1900 1 79) „retorinis sušukimas ir kreipinys“ (plg. LLŽ 2007 lot. invocātio – šaukimasis; kreipimasis), atkartojimasŽnč 1900 1 79 (nurodomas skirtumas nuo literatūrinio atkartojimo), antitezaŽnč 1900 1 80, ironija Žnč 1900 1 81; laipsniavimas(gradatio) Žnč 1900 1 82, išleidimas (elipsis) Žnč 1900 1 82, užtylėjimas Žnč 1900 1 82 „nutylėjimas“. Kaip matyti, vienoms (skolintoms, tarptautinėms) sąvokoms rasti lietuviški pavadinimai, kitoms – ne. Lietuviški terminai buvo parenkami atsižvelgiant į tarptautinio termino (lotynų ar graikų kilmės žodžio) etimologinę reikšmę, dar plg. apostropa, arbaatsigręžimas Žnč 1900 1 43 (apostrofa Žnč 1900 1 43; atsigręžimas Žnč 1900 1 79) (plg. TŽŽe apostrofa < gr. apostrophō – atsigręžiu). Kad terminai tuo metu dar nebuvo nusistovėję, galima matyti iš Tėvynėssargo termino palyginimasTS 1898 10 29, pavartoto epiteto reikšme. Kituose XIX a. darbuose taip pat galima rasti vieną kitą meninių priemonių pavadinimą (pvz., paralėlizmas ŽLA 1895 22 174). Literatūros žanrų pavadinimai. XIX a. šaltiniuose aiškinami, apibrėžiami dramos žanrai. Vydūnas Naujojelietuviškojeceitungoje straipsnyje apie teatrą (1895) aiškina: dramos – „kur žmogus su geresneis arba prastesneis norais, per savo kaltybę pražusta“; tragēdije – „kur žmogus aukštu [?] budu ir geru noru per tamsų likimą arba piktus žmones pražuva“; kome- dije– „kuri visus nusitikimus [?] į juoką verčia ir viską išjuokia, neužgriebdama dorą“ (NLc 1895 5 1). Jis susieja pirmų dviejų terminų apibrėžtis (koks pagrindinis veikėjas ir dėl ko jis pražūva). Drama čia yra apibrėžiama kaip žanras (drama siaurąja prasme?)11, tad visi trys terminai būtų ekvonimai. Vėlėliau (1897) šiuos dramos terminus vartojo (tik dramą vadino 11 V. Mačys vartojo terminą piēsa Vrp 1893 2 23. 118 dramatu) ir jų reikšmes nusakė Vaižgantas Tėvynėssarge: „Jei regime nudavimą, kaip žmogus grumiasi su visokiais prieszingumais, su savo prastais palinkimais tai tokį vadinamę apskritai dramatu, jei viskas pasibaigia baisiai tai vadinas tragediją, jei juokingai tai kaip jau atmenate – komediją“ TS 1897 8 25. Tad tragedijąirkomediją jis nusako iškeldamas tik po vieną skiriamąjį sąvokos bruožą. Dramos terminai neatribojami nuo sceninių muzikos veikalų pavadinimų: po opera TS 1897 8 25 ir operetka TS 1897 8 25 aiškinamas vodevilis „trumpas juokingas nudavimas be gilesnio pamokinimo“ TS 1897 8 25. Aušroje kiek nusakytas ēpas: „Isz svietiszkos poiēsies turime taipogi giesmes ir ēpus, t. i. tautos veikalu apraszimus“ A 1883 7 206 (pavyzdys – K. Donelaičio Metai). Taip pat Aušroje skliaustuose aiškinamas terminas epigramatas: „trumpos dumos, iszmintingai ir jůkingai eilēmis paraszitos“ A 1884 1–2–3 16 (J. Šliūpo variantas epigramas LB 1888 17 132, Šliūp 24). Kiti terminai šaltiniuose neapibrėžti ir neaiškinti (išskyrus jau minėtus S. Daukanto terminusźebelearbazauna)12, tad dažnai sunku nustatyti, ar konkretus terminas yra žanro pavadinimas. Kūrinių recenzentai, kritikai daugiausia rėmėsi žanrinėmis kūrinių paantraštėmis, tačiau „paantraštė ne visada įvardija kūrinio žanrinę priklausomybę“ (Sprindytė 1996: 53). Pavyzdžiui, terminą apysaka, gana dažną šaltiniuose, dabar suvokiame kaip žanro pavadinimą, o XIX a. „apysakos sąvoka dar žymėjo ne tiek žanrinius, kiek rūšinius literatūros požymius <...>, apysaka ilgokai buvo tam tikras bendrinis beletristikos pavadinimas, neįpareigojęs tiksliai apibrėžti kūrinio žanrą“ (ten pat: 54). Apysaka, kaip platesnės reikšmės terminas, taip pat vartojama vietoj poemos (pvz., Vrp 1898 6 92). Novelėsterminas tuo laiku buvo nepopuliarus, šaltiniuose pasitaikė vieną kitą kartą. Jo reikšmė daugmaž tokia pati kaip apysakos (pavyzdžiui, citatoje vartojama apysaka, o autoriaus tekste – novelė Vrp 1898 3 47). Apsakymas (ne toks dažnas kaip apysaka ir jos variantai) taip pat buvo vartojamas ne literatūros žanro reikšme. Jis (taip pat sinonimai apsakinējimas A 1883 3 75, apipasakojimas Vrp 1898 3 42) reiškė pasakojimą apskritai (žr. Zalatorius 1971: 19). Juk pirmosios jų leksinės reikšmės yra veiksmų pavadinimai. J. Šliūpas kūrinio reikšme vartoja galūnės vedinį apsakas Šliūp 220 (dailusapsakas Šliūp 219). Poēmatas A 1883 8–10 246, NG 1896 19 5, ēpas A 1883 7 206 / ēposas Šliūp 21, ēpopēja NG 1896 19 5, kaimiszkaidylla NG 1896 19 5, poė12 Tautosakos terminai šiame straipsnyje specialiai nenagrinėjami. Asta Mitkevičienė | Išlietuviųliteratūrosmoksloterminijos...