Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca. Sastādijis autoru kolektīvs V. Skujiņas vadībā.

242 REGINA KVAŠYTĖ Šiauliųuniversitetas VALODNIECĪBAS PAMATTERMINU SKAIDROJOŠĀ VĀRDNĪCA Sastādijis autoru kolektīvs V. Skujiņas vadībā, Rīga, 2007, 624 p. 2008 metų pradžioje Latvijoje pasirodė ilgai lauktas terminografijos leidinys, pagaliau leidžiantis ir kalbininkams pasijusti šiuolaikišką terminiją turinčios srities specialistais. Valodniecībaspamatterminuskaidrojošāvārdnīca – tai pirmas aiškinamasis kalbotyros terminų žodynas, parengtas latvių kalba, kuriame, kaip matyti iš žodyno pavadinimo, sukaupti pagrindiniai šios mokslo šakos terminai. Ligšiol kolegos naudojosi beveik 50 metų senumo verčiamuoju rusų–latvių kalbų terminų žodynu, kuris jau nebetenkino pasikeitusios mokslo kalbos poreikių (VTV 1963). Tačiau naujojo žodyno Regina Kvašytė | Terminologija | 2008 | 15 243 autoriai juo rėmėsi atsirinkdami terminus ir jų atitikmenis rusų kalba. Vadovaujami habilituotos filologijos mokslų daktarės, žinomos Latvijos terminologės Valentinos Skujinios (Valentīna Skujiņa), žodyną parengė plačių mokslinių interesų vyresniosios ir vidurinės kartos kalbininkai Ojaras Bušas (Ojārs Bušs), Daiga Juoma (Daiga Joma), Andra Kalnača, Ilzė Lokmanė (Ilze Lokmane), Dacė Markus (Dace Markus) ir Iveta Pūtelė (Iveta Pūtele). Jiems talkino nemažai kitų filologijos mokslo atšakų specialistų. Lėšų žodynui leisti skyrė valstybinė agentūra „Valsts valodas aģentūra“ [Valstybinė kalbos agentūra], o jo rengimo iniciatyva priklauso Latvijos universiteto agentūrai „Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts“ [Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas]. Svarstant Žodyno medžiagą daug diskutuota, derintos individualios nuomonės. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, iš pradžių reikėjo atrinkti sąvokas, kurios pateks į Žodyną, vėliau iš jau turimų terminų atsirinkti vartotinus, tobulinti arba kurti naujus, taip pat juos apibrėžti ir ieškoti atitikmenų užsienio kalbomis. Kaip patys autoriai Pratarmėje sako, pagrindinis žodyno tikslas yra sukaupti ir aiškinti aktualiausius kalbotyros terminus ir taip skatinti latvių kalbotyros terminijos plėtrą. Adresatas – kalbininkai, latvių kalbos mokytojai, aukštųjų mokyklų pedagogai, kalbos specialybių studentai ir kt. Pirmiausia norėtųsi išsamiau apibūdinti naująjį terminografijos leidinį. Iš bendrosios apimties pagrindinė, t. y. latvių terminų aiškinimo, dalis užima nuo 12 iki 463 puslapio (beje, tai galima atskirti ir vizualiai – puslapių kraštai nuspalvinti pilkai). Į Žodyną sudėta maždaug 2000 latvių kalbotyros terminų, kurių atitikmenys pateikiami anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Terminų pateikimo principas – abėcėlinis. Žodyne yra nuorodų į susijusius terminus, kurie padeda geriau perprasti jau apibrėžtą sąvoką (jie pridedami su nuoroda sk.arī [žr. taip pat]). Čia nemaža iliustracinių pavyzdžių atskirų terminų straipsniuose, dažniausiai prie terminų, pavadinančių įvairius rašto tipus, pavyzdžiui, antīkva, glagolica, hieroglifs, piktogramma. Taip pat pavieniuose Žodyno straipsniuose esama įvairių schemų, kurios padeda geriau suprasti terminu pavadintą sąvoką (saliktavārdkopa1 [sudėtinis žodžių junginys], semantiskaistrīsstūris [semantinis trikampis], vienkāršavārdkopa [vientisinis žodžių junginys] ir kt.). Žodynas keturkalbis, todėl patogumo 1 Latvių kalbos pavyzdžiai verčiami į lietuvių kalbą ir rašomi laužtiniuose skliaustuose, išskyrus tuos atvejus, kai abiejose kalbose vartojami tarptautiniai terminai arba terminų formos vienodos. Jeigu nėra vartosenos tradicijų lietuvių kalbotyroje arba taip tiksliau atspindima latvių kalbos termino sandara, vertimas gali būti pažodinis. Tai pažymėta žvaigždute (beje, panašiai daro ir kalbamojo Žodyno autoriai, pavyzdžiui, neoloģija* / a. neology / v. Neologie* / kr. неология*). 244 dėlei jame pateikiamos kiekvienos užsienio kalbos terminų rodyklės. Jos išsiskiria tuo, kad kiekvienoje pridėti ir vertimai į latvių kalbą. Iš bendros Žodyno apimties rodyklės užima apie vieną trečdalį – nuo 464 puslapio. Be jokios abejonės, toks būdas praktiškas, nes nebereikia ieškoti latvių atitikmens pagrindinėje Žodyno dalyje. Dar reikėtų pridurti, kad daug informacijos, palengvinančios naudojimąsi, yra Žodyno sandaros aprašyme – esama tam tikrų sutartinių dalykų, kuriuos Žodyno vartotojas supras tik išsamiai su juo susipažinęs. Iš terminų atrankos matyti, kad Žodyne nemaža naujų įvairios sandaros kalbotyros terminų: kods, diskurss, korpuss, makrosociolingvistika, konsituācija, kultūraizguvums[kultūrinis skolinys*], viltusdraugs [netikrasis (vertėjo) draugas*], tekstveide [teksto kūrimas], jauniešuslengs [jaunimo slengas], komunikatīvākompetence[komunikacinė kompetencija] ir kt. Dalis jų – tarptautiniai skoliniai, kiti savos kilmės arba mišrūs dariniai (panašių randama ir lietuvių kalbininkų darbuose). Pastebėtina, kad kai kurių kalbotyros atšakų, tarp jų ir naujųjų, terminija Žodyne gana plačiai išplėtota ir atspindėta. Ypač išsiskiria onomastika, sociolingvistika, translatologija, arba vertimo teorija. Pavyzdžiui, į naująjį Žodyną pateko sociolingvistikai aktualūs, neretai sinonimų turintys terminai: alohtonāminoritāte[alochtoninė mažuma], aizstājošādivvalodība, aizstājošaisbilingvisms[pakeičianti dvikalbystė*, pakeičiantis bilingvizmas*], taip pat vertimo teorijai ir praktikai reikalingi terminai – tarp jų nemaža latvių kalbos darinių, dažniausiai dūrinių: assvaloda, galvenāstarpniekvaloda [ašies kalba*, pagrindinė kalba tarpininkė*], avotvaloda[šaltinio kalba*], mērķvaloda[tikslo kalba*]; attulkojums, pretvirzienatulkojums[atgalinis vertimas*, priešingos krypties vertimas*],čuksttulkošana[vertimas pašnibždomis*] ir kt. Daug dėmesio skiriama terminologijos srityje vartojamai terminijai2. Vien su šaknimi termkalbamajame Žodyne pateikta net 19 šios srities terminų (palyginimui galima paminėti, kad lietuvių Kalbotyrosterminųžodyne su šia šaknimi minimi tik 3 – terminas, terminija ir terminologija (Gaivenis, Keinys 1990)), pavyzdžiui: vientisiniai – terminēma, terminelements [sudėtinė termino dalis], terminogrāfija, terminzinātne[terminų mokslas*], terminoloģija ir sudėtiniai dvižodžiai – terminanoteikšana, terminaidentificēšana [termino nustatymas, termino identifikavimas], terminoloģiskāfunkcija [terminologinė funkcija], kai kurie sudėtiniai daugiažodžiai – terminupieņemamībasvērtes 2 Lietuvių kalba išleistas atskiras žodynėlis, kuriame pateikta maždaug 200 terminologijoje vartojamų terminų (Kvašytė 2005). Regina Kvašytė | Terminologija | 2008 | 15 245 skala [terminų priimtinumo vertės skalė*]. Taip pat nemaža šios kalbotyros šakos terminų randama pagal abėcėlę (apakštermins [rūšinis terminas], virsjēdziens [gimininė sąvoka] ir kt.), be to, kartais tai gali būti kitų kalbotyros atšakų terminai, kurie, remiantis jų apibrėžtimis, priskirtini terminologijai. Kai kurie į kalbamąjį Žodyną įtraukti terminai rodo latvių terminologų terminų kūrimo veiklą apskritai, pavyzdžiui, vietoj angliškojo skolinio sukurtas ir sėkmingai įdiegtas informatikos srityje terminas dators, išstūmęs anglybękompjūters[kompiuteris], kuri vartojama dažniausiai vien šnekamojoje kalboje, pritaikytas kalbotyroje. Tai nulėmė faktas, kad apskritai šis darinys (lotynų kilmės žodžio dati [duomenys] šaknies ir tarptautinės priesagos -ors [-orius] kaip prietaisui pavadinti tinkamos darybos priemonės vedinys) pasižymi darybiniu patogumu. Gausybė latvių terminijos naujadarų su šaknimi dator-arba iš jos padarytais būdvardžiais patvirtina šį požiūrį, pavyzdžiui: datorklase [kompiuterių klasė], datorprogramma [kompiuterinė programa], datortīkls [kompiuterių tinklas]. Naujausią kalbotyros terminiją papildė tokie terminai kaip datorizētātulkošana[kompiuterinis vertimas], datorlingvistika [kompiuterinė lingvistika]. Su šaknimi datsudarytas ir terminas, dėl kurio formos diskutuota jau kurį laiką – datubāze [duomenų bankas*] (įdomu, kad latviai ir lietuviai panašiai sąvokai pavadinti pagrindu pasirinko skirtingus tarptautinius žodžius – vieni bazę(< gr.), kiti banką(< it.)). Iš pradžių vartotas kaip sudėtinis dvižodis terminas datubāze, Žodyne fiksuotas pritaikius latvių kalbai ypač būdingą tendenciją – sudėtinių terminų virtimą vientisiniais, nes dūriniai kaip vienas iš produktyvių terminų tipų leidžia reikšmę išreikšti abstrakčiau nei dviejų (ar daugiau) žodžių junginiai. Žodyne yra ir daugiau tokių pavyzdžių, kai linkstama plačiau vartoti pagal tam tikrus modelius sudarytus vientisinius terminus vietoj sudėtinių terminų: etnosemantika, etnolingvistika, etnotoponīms; apakšjēdziens[rūšinė sąvoka], apakšnozare[atšaka], apakštermins[rūšinis terminas]3; defiskopa [su brūkšneliu rašomas junginys*] (plg. ir trijų dėmenų dūrinį defiskoptermins [brūkšnelinis (su brūkšneliu rašomas) terminas*]), defisrakstījums[rašymas su brūkšneliu*], defissavienojums[junginys su brūkšneliu*]; hibrīdtermins [hibridinis terminas], hibrīdvārds [hibridinis žodis], hibrīdvaloda [hibridinė kalba], taip pat kai kurie kiti kalbos tipai: avotvaloda[šaltinio kalba*], cilmvaloda[kilmės kalba*], aizguvējvaloda [pasiskolinanti kalba*]. Nors toks būdas nėra svetimas ir lietuvių terminijai (tai paliudija kai kurie iš minėtų 3 Visi šie terminai latvių kalba sudaryti su dėmeniu apakš-, kurio pagrindinė reikšmė atitiktų žodžio apakšā reikšmę „apačioje, žemiau“; į lietuvių kalbą jie verčiami įvairiai. 246 pavyzdžių atitikmenų), latvių kalbai tokio tipo dariniai ypač būdingi – tai galima laikyti vokiečių kalbos įtaka (Keinys 1994: 89). Žodyne taip pat esama daugiažodžių sudėtinių terminų, nors jų nėra gausu. Retai pasitaiko keturžodžių terminų: augstamēlespacēlumapatskanis [aukšto liežuvio pakilimo balsis], saliktateikumastruktūrasshēma [sudėtinio sakinio struktūros schema], saliktskombinētasaistījumateikums [sudėtinis kombinuotas sujungiamasis sakinys], šiek tiek dažnesni trižodžiai: pārejošs darbībasvārds [tranzityvinis veiksmažodis], vārdaformālaisvariants [žodžio formalusis variantas], indoeiropiešuvalodusaime [indoeuropiečių kalbų šeima], latgaliešurakstuvaloda [latgalių rašto kalba] ir pan. Gana paplitęs terminų fiksavimo ir vartojimo būdas yra sinonimija. Ne išimtis ir naujasis latvių terminografijos leidinys, kuriame yra įvairių tipų sinonimų, t. y. kai sinonimiški vientisiniai terminai arba sudėtinių terminų pagrindiniai ar šalutiniai dėmenys. Tai gali būti ir latviškos, ir tarptautinės kilmės absoliutieji arba darybiniai sinonimai, pavyzdžiui: galotne, fleksija [galūnė], divvalodība, bilingvisms [dvikalbystė], līdzartikulācija, koartikulācija [koartikuliacija], devējvaloda, donorvaloda[duodančioji kalba*, kalba donorė], diahroniskā valodniecība, diahroniskālingvistika[diachroninė kalbotyra]. Taip pat pasitaiko su lotynų kalbos ekvivalentais šalia: saliktā nākotne,futūrumII [sudėtinis būsimasis laikas], darbībaslietvārds,nomen actionis[*veiksmo daiktavardis]. Viena kita sąvoka turi net po tris variantus (tai dažniausiai sudėtinis terminas, jo sutrumpintas variantas ir tarptautinis terminas): atvasinātsvārds, atvasinājums, derivāts [išvestas žodis, vedinys, derivatas], bahuvrihi, bahuvrihisaliktenis, citnozīmessaliktenis [bahuvrihi dūrinys, kitos reikšmės dūrinys*]. Žodyne esama ir vis dar diskutuotinų terminų, kurie palikti sinonimiškai, pavyzdžiui, anglisms, anglicisms4. Pagrindinė problema kyla dėl dėmens -ic-, kuris, kaip ne kartą yra teigusi V. Skujinia, neturi jokio semantinio krūvio ir todėl nereikalingas. Kalbant apie daugiareikšmiškumą reikia pasakyti, kad tokių kalbotyros terminų nedaug, nors kai kurių daugiareikšmių terminų Žodyne vis dėlto pasitaiko. Tai ir skirtingose, ir vienoje kalbotyros atšakoje vartojami akomodācija – ir fonetikoje, ir sociolingvistikoje, anafora – ir stilistikoje vartojama figūra, atskleidžianti santykį tarp žodžio ir prieš tai minėto žodžio, ir terminas,alonīms onomastikoje – ir kaip tikrinio vardo variantas, ir pseudonimas. Svarbi Žodyno dalis yra apibrėžtys. Jų esama įvairių: ir glaustų, ir išsamių. Kai kurios net labai glaustos, panašios į sinonimus arba skiriančios vieną 4 Latvių kalba neturi savos kalbos vedinio kaip lietuvių kalba – anglybė. Regina Kvašytė | Terminologija | 2008 | 15 247 sąvoką nuo kitos: semasiologs–semasioloģijasspeciālists; sintaksists– sintaksesspeciālists; reģionālaisdialekts – teritorijairaksturīgsdialektsatšķirībāno sociolekta [regioninis dialektas – teritorijai būdingas dialektas skirtingai nuo sociolekto]. Kitos apibrėžtys papildytos iliustracine medžiaga, o tai iš Žodyno vartotojo pozicijų vertintina teigiamai, nes kartais geriau perprasti reiškinį padeda vienas kitas aptariamojo reiškinio pavyzdys, nei vien teorinis apibūdinimas. Esama ir išsamesnių apibrėžčių, kuriose randama daug papildomos informacijos apie vieną ar kitą reiškinį, pavyzdžiui, lietišķorakstuvalodas stils, lietišķaisstils [dalykinių raštų stilius, dalykinis stilius] – Funkcionālais valodaspaveidsjebstils,kolietooficiālosdokumentos.Lietišķorakstustilālieto emocionālineitrālusizteiksmeslīdzekļus,toraksturostandartizēta,maksimāli unificētaizteiksme,stingrasunlēnimainīgasnormas,izteiksmeslīdzekļuekonomija,speciālāsterminoloģijasunstandartizētukonstrukcijulietojums,liels lietvārduīpatsvars.Latviešuvalodaslietišķorakstustilamraksturīgacitvalodu ietekme. [Funkcinė kalbos atmaina arba stilius, vartojamas oficialiuose raštuose. Dalykinių raštų stiliuje vartojamos emocionaliai neutralios raiškos priemonės, jį apibūdina standartizuota, maksimaliai unifikuota raiška, griežtos ir lėtai besikeičiančios normos, raiškos priemonių ekonomija, specialios terminijos ir standartizuotų konstrukcijų vartojimas, didelis daiktavardžių lyginamasis svoris. Latvių kalbos dalykinių raštų stiliui būdinga ryški kitų kalbų įtaka]. Tokia apibrėžtis prilygsta stiliaus požymių aprašymui enciklopedinio ar mokomojo pobūdžio leidinyje. Žinoma, ne visos apibrėžtys Šiame Kalbotyros terminų žodyne tokios išplėtotos. Tikrų enciklopedinių duomenų yra termino ātrraksts, stenogrāfija [greitraštis*, stenografija] apibrėžtyje, kur pasakoma, kada atsirado toks rašymo būdas, kas jį išrado ir pan. Įvairiapusiškai nagrinėjant Žodyną ir su jo rengimu susijusią informaciją randama sąsajų su Lietuva. Žodyno pratarmėje paminėta, kad jo ekspertu buvo Axel Holvoet (beje, jo vardas ir pavardė pagal visas latvių kalbos tai syk les sulatvinta – Akselas Holvutas) iš Lietuvių kalbos instituto. Pačiame Žodyno turinyje kartais minima lietuvių kalba, pavyzdžiui, įtraukti tokie terminai kaip lietuviešufiloloģija[lietuvių filologija], lietuviešuvaloda [lietuvių kalba] ir sinonimiški terminai lietuvisms, lituānisms [lietuvybė, lituanizmas], lietuvistika, lituānistika [lituanistika], taip pat savo reikšmėmis lietuvių kalbą apimantys terminai baltisms [baltizmas], baltistika, baltu filoloģija [baltų filologija], baltuvalodas [baltų kalbos]. Literatūros sąraše tarp 113 pozicijų įvairiomis kalbomis paminėti ir keli lietuvių kalbininkų darbai: Dabartinėslietuviųkalbosgramatika (1996), Lietuviųkalbosenciklopedija (1999), LithuanianGrammar(1997), A. Paulauskienės Lietuviųkalbos 248 morfologija (1994), Vinco Urbučio Žodžiųdarybosteorija (1978), Adelės Valeckienės Funkcinėlietuviųkalbosgramatika (1998), Zigmo Zinkevičiaus Kalbotyrospradmenys (1980). Tiesa, pastebėtas netikslumas – lietuvių Kalbotyrosterminųžodynas minimas be autorių (žr. 27-ą poziciją), todėl į abėcėlinį literatūros sąrašą pagal pavadinimą pateko prie K raidės, o ne prie G, kaip turėtų būti pagal autorius). Reikia pripažinti, kad Žodyne neapsieita ir be tam tikrų netikslumų. Ne iki galo sutvarkyta struktūra, pavyzdžiui, trūksta kai kurių terminų, į kuriuos esama nuorodų prie susijusių terminų: sinekdoha– poētiskāsinekdoha [poetinė sinekdocha], leksiskāsinekdoha [leksinė sinekdocha], tačiau nė vienos iš pastarųjų nėra nei prie raidės P, nei prie L. Dėl kelių kitų terminų įtraukimo į Žodyną galima būtų suabejoti – ar šios srities terminų Žodynui tinkami vārdabrālis [bendravardis], vārdamāsa [bendravardė], tēls [vaizdas], tauta. Tačiau nei tai, kad nerandama kai kurių atitikmenų abėcėlės tvarka sudarytame Žodyne (tik prie susijusių terminų kaip galimybė palyginti), nei tai, kad literatūros sąraše kažkas ne taip įrašyta, nei tai, kad kai kurie terminai nereikalingi ar abejotini, nemenkina jo turinio ir reikšmės bei svarbos Latvijos mokslo kalbos raidai, latvių kalbotyros mokslui. Latvių terminografijos leidinys puikiai parengtas ir turinio atžvilgiu, ir vizualiai bei poligrafiškai. Tokio terminografijos principus atitinkančio kalbotyros leidinio pasirodymas yra svarbus, o pasirodė jis laiku, kai randasi daugybė naujų reiškinių apskritai gyvenime, ir kalboje, nes mokslo kalba keičiasi, tobulėja. Tai galėtų būti rimta paskata lietuvių kalbininkams, beveik du dešimtmečius besinaudojantiems turimu Kalbotyrosterminųžodynu (Gaivenis, Keinys 1990), sekti kaimynų ir kolegų pavyzdžiu – plėtoti lietuvių kalbotyros terminiją ir rengti naują leidimą. LITERATŪRA Gaivenis K., Keinys S. 1990: Kalbotyrosterminųžodynas,Kaunas. Keinys S. 1994: Latvių terminologijos tvarkymo principai. – Terminologijosvagos, 87–90. Kvašytė R. 2005: Mokomasisterminologijosžodynėlis, Šiauliai. VTV 1963: Valodniecībasterminuvārdnīca. Sast. R. Grabis, Dz. Barbare, A. Bergmane, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Gauta 2008-12-23 Regina Kvašytė Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, LT–76352 Šiauliai E. paštas: kv[email protected] Regina Kvašytė |