Lietuvių kalba ir visuomenė: bendrasis ir terminologinis aspektai

5 6 Lietuvių kalba ir visuomenė: bendrasis ir terminologinis aspektai JONAS KLIMAVIČIUS Lietuviųkalbosinstitutas Straipsnio tema skaičiusiam Simo Karaliūno monografiją Kalbairvisuomenė (1997) gal pasirodytų reikalaujanti tik paprastos dedukcijos. Tačiau literatūros šia tema nepaprastai gausu, daug naujos (apie globalizaciją iki 1997 m. Lietuvoje dar mažai rašyta). Straipsnio autorius taip pat nestokoja minčių, ką ir kaip lietuviškoje šios temos problematikoje reikėtų aktualizuoti ir kokius konkrečios situacijos akcentus dėlioti. Vis dėlto beveik viskas straipsnyje, nors siekiama aktualumo, dėstoma daugiausia konceptualumo lygmeniu, be jokios gausios empirikos ir konkretikos – tai irgi svarbu, reikšminga, tvarkytina, bet tai jau kito lygmens dalykas. Šiuo atžvilgiu straipsnis labai skiriasi ir nuo Ritos Miliūnaitės knygos Apiekalbą irmus (2006), nors jos tema ir panaši: „Visuomenės gyvenimo pokyčiai, pirmiausia – išorinis ir vidinis laisvėjimas, atsivėrimas pasauliui, nepalieka nuošaly ir kalbos. Kad geriau suvoktume, kas darosi kalboje, kaip mes ją veikiame ir kaip ji veikia mus, atrodo pravartu žvilgterti, kaip sugyvenome su savo kalba pastaruosius penkiolika metų“ (Miliūnaitė 2006: 6). I 1. Globalizacijos pavojaus ir mobilizacijos varpo aidai jau apie 20 metų skamba ir Lietuvoje. Kalbų vartojimo, kitimo, ateities ir net likimo įvairūs klausimai labai tiesmukai siejami su globalizacija, vis šmaukšint kitu padažnėjusiu (Arnoldo Toynbee’o) žodžiu iššūkiai. Žinoma, galima ir reikia, šis tas išeina, nors atsakai ne tokie skambūs, juoba gana nekonkretūs. Tas tiesmukumas toks, kad neretai net nesirūpinama suprasti, kas yra ta globalizacija. Lietuvių kalbotyrą globalizacijos atgarsiai pasiekia vėluodami, fragmentiškais pastebėjimais. Kiek plačiau, nors gana glaustai, bet visai tiksliai ir aiškiai apie ją kalba Aldonas Pupkis savo knygos Kalboskultūrosstudijos 6 skyriaus Lietuviųkalbašiuolaikinėjevisuomenėje poskyrio 6.1. Tarptautinis Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 5 7 lietuviųkalbosfunkcionavimokontekstas skirsnyje 6.1.1. Globalizacija (Pupkis 2005: 206–209). Pirmiausia pažymima, kad tai yra „pasaulinės ekonomikos reiškinys“, bet jis „iš esmės keičia socialinius žmonių santykius“ (Pupkis 2005: 206, 207), paskui prieina prie kalbos: „Vartotojų visuomenėje kalba įgyja naują – var toja mąją funkc iją . Ši funkcija kalbos aktą aiškiai orientuoja į pirkėją – <…>. Kalba tam tikrais atvejais darosi panaši į pakuotę – <…>. Vartojamoji funkcija yra ryški reklamoje“ (Pupkis 2005: 207). „Vartotojų visuomenėje kalba pati tampa preke, <…> (Pupkis 2005: 208). Manymas, kad „globalizacija sukelia lokalinę atatranką ir stiprina lokalinę tapatybę“ (Pupkis 2005: 208) tėra iš nelengvų galimybių srities, o iš esamybės tėra tik antiglobalizmo sąjūdis. Globalizaciją įvertinęs kaip vieną iš tarptautinio lietuvių kalbos funkcionavimo konteksto pusių (taigi ne tiesioginių veiksnių), toliau – skirsnyje 6.1.2. LietuviųkalbaEuroposSąjungoje – Pupkis teigia: „Taigi visos lietuvių kalbos pavojų priežastys yra vidinės, jos slypi mūsų pačių gyvenimo sąlygose ir nuostatose. <…>. <…>. Visa Europos Sąjungos institucijų politika yra palanki lietuvių kalbai. Nėra nė vieno Europos Sąjungos teisės akto, nors kiek ribojančio lietuvių kalbos vartojimą Lietuvoje. <…>. <…> visų šalių (valstybinės) kalbos paskelbtos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Oficialiuose Europos Sąjungos renginiuose vartojama lietuvių kalba, į ją verčiami teisės aktai ir kiti dokumentai. Tuo iš išorės keliamas mūsų kalbos autoritetas, spartinama jos plėtra“ (Pupkis 2005: 210). Tačiau tose institucijose „neoficialiai bendraujama daugiausia anglų kalba“, „daugelyje mokslo sričių ja bendraujama ne tik privačiai, bet ir oficialiai“ (Pupkis 2005: 211). Pačioje Lietuvoje „anglakalbė mokslinė produkcija buvo finansiškai palaikoma, o lietuviški mokslo tekstai ne“ (Pupkis 2005: 211). Todėl „reikia aktyviai prisidėti prie tarptautinių iniciatyvų įtvirtinti kalbų lygybę“ (Pupkis 2005: 211). Lietuvių terminologiją globalizacijos aidai pasiekė per užsienio terminologų pranešimus mūsų rengiamose konferencijose ir jų straipsnius Terminologijos žurnale. Teigiama, kad be globalistinio ir antiglobalistinio jau randasi ir trečiasis požiūris: „natūralios globalizacijos plėtros ir bendros tarptautinės materialiosios ir dvasinės kultūros galima pasiekti puoselėjant kultūrą tautiniu ar bent regioniniu lygmeniu: <…>“ (Leitchik 2006: 34), nors neužmirštama ir globaliųjų matmenų – „bendrosios pasaulio kalbos sukūrimo“ ir „tarptautinės mokslinės, technikos, ekonomikos terminijos“ (Leitchik 2006: 34, 34–35). Tai labai abstraktūs vertinimai. Daug konkretesni kalbos politikos teiginiai – „optimalios dirbtinės tarptautinės kalbos 5 8 sukūrimas, mašininis vertimas ir vienos iš dažniausiai vartojamų kalbų pasirinkimo tarptautine“, taip pat „giminingų kalbų terminijos konvergencinės plėtros koordinavimo politikos galimybės“ (Griniewicz 2006: 16). Nežinia kodėl siūlomas problemiškas mašininis, o užmirštamas paprastas vertimas, Europos kultūrai žinomas jau daugiau kaip 2000 metų. Kalbėti apie tiesioginį socialinės-ekonominės globalizacijos poveikį terminijai (Fóris 2006: 21) yra gana tiesmuka, o tai, kad mažųjų tautų kalbos gali vartoti tik dalį pasaulio terminų“ (Fóris 2007: 53), tiesiogiai nuo globalizacijos vargu ar priklauso. Teisingos mintys: „Tik valstybinį statusą turinčios kalbos gali būti įvairiapusiškai vartojamos“ ir „Terminija – kalbos išlikimo garantas“, bet pavojai – „globalizacijos stiprėjimas“ ir „praktinis tautinių kalbų išstūmimas“ (Пустай 2006: 41) – išlieka grėsmingi ir nuolatiniai. Taigi kalbant apie tokio grėsmingo planetinio reiškinio poveikius kalbai (ir apskritai kultūrai) toliau vadovautis tik bendrybėmis negalima – reikia jį, jo genezę, istoriją ir prognozę nuodugniau pažinti. Pasižiūrėkime pirmiausia enciklopedinį aiškinimą: globalizacija – „intensyvėjantis prekių, kapitalo, žmonių, informacijos ir technologijų judėjimas tarp pasaulio valstybių, turintis įtakos įvairioms gyvenimo sritims. – – – <…> dėl Δ poveikio nevienodumo ek. plėtros skirtumai pasaulyje padidėjo. - - - - Δ kritikų teigimu, stiprėjantys ryšiai tarp pasaulio šalių daro neigiamą poveikį kiekvienos šalies kultūrai, skatina tradicinių skirtumų nykimą, supanašėjimą, standartizaciją ar vyraujančios pasaulio valstybės – JAV – populiariosios kultūros įsigalėjimą kitose šalyse. Kitaip nei teigia antiglobalistai, ES – <…> pavyzdys rodo, kad pašalinus prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo kliūtis ne tik nesumažėjo valstybių narių kultūriniai skirtumai, bet ir išryškėjo sėkmingos nacionalinės kultūros plėtros tendencijos (21 a. pr. išryškėjo airių kalbos populiarumas, – – – Škotijos vaidmuo ES politikoje) (VLE VI 2004, Ramūnas Vilpišauskas). Labai geranoriška ir gana optimistiška apibrėžtis, bet ir trūktina. Pirma, sąvokos turinys atskleistas kiek eskiziškai, o reiškinio priežasčių ir padarinių vertinimą iš dalies pagerina norimos viltys ir siektinos gairės; kritika priskiriama tik antiglobalistams. Antra, reiškinio genezė ir istorija ne be spragų, o prognozės kaip ir nėra. Kita enciklopedinė apibrėžtis deda gerokai kitokius akcentus: globalizacija – „žmonių ir visuomeninių ryšių, pirmiausia ekonominių, intensyvėjimas ir plėtra, dėl kurių sparčiai didėja tarpusavio priklausomybė, valstybių ir jų sienų reikšmė mažėja, pasaulis darosi vientisesnis“ (PolEncŽ 2007). Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 5 9 Globalizaciją vykdo ir plėtoja tarptautinės korporacijos, internetas, karinės pajėgos, galinčios „aptikti ir sunaikinti už tūkstančių km esančius priešus“, ir neaiškus „t. t.“ (PolEncŽ 2007). Teigiama globalizacijos ypatybė: „Pasaulio „mažėjimas“ didina valstybių tarpusavio priklausomybę ir formuoja naują, daug bendrų interesų turinčią pasaulio bendruomenę“, tačiau neigiama tai, kad „dėl pasaulio vienodėjimo prarandama įvairovė ir gyvybingumas“ (PolEncŽ 2007). Pagrįstai skiriamas globalizmas – „tarptautinės politikos teorija, teigianti, kad tarptautinė politika yra vientisas, visos planetos mastu vykstantis procesas, kuriame pagrindinį ir lemiamą vaidmenį vaidina vyraujanti pasaulinė ekonominė sistema – kapitalizmas“, kurioje vienos valstybės vyrauja, kitos yra priklausomos (PolEncŽ 2007). Iš dalies jau veikia ir globalusisvaldymas – „visuotinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo sistema ir nuolatinis procesas“ – karo ir taikos, aplinkos apsaugos, susisiekimo ir panašių problemų sprendimas žmonijos mastu (PolEncŽ 2007). Globalizacijos sampratos genezei negaliu nepriminti Kanados sociologo, literatūrologo ir filosofo Herberto Marshallo Makluhano (1911–1980) dar 1964 m. paleistos metaforos globaluskaimas(globalvillage): „Mūsų specializuota ir fragmentinė civilizacija su centro ir pakraščių struktūra staiga patiria momentinį visų jos mechanizuotų dalių susijungimą į organišką visumą. Tai yra naujasis globalaus kaimo pasaulis“ (McLuhan 2003: 103). „Radijas <…> toliau veda mus atbuline implozijos, arba reintegracijos, kryptimi <…>. Kraštutinė šios implozijos, arba susitraukimo, forma yra įvaizdis kosmonauto, uždaryto mažytėje jį iš visų pusių apgaubiančioje erdvėje. Jis toli gražu neišplečia mūsų pasaulio, bet skelbia jį susitraukus iki kaimo dydžio“ (McLuhan 2003: 284). Šitą vaizdinį M. McLuhanas 1968 m. išplėtojo knygoje WarandPeaceintheGlobalVillage(Karasirtaika globaliamekaime): „Autorius tais laikais, kai dar nebuvo nei masinės kompiuterizacijos, nei interneto, suvokė, kad naujausios susižinojimo priemonės keičia ligtolinę laiko ir erdvės sampratą“ (Kopaliński 2001). Lietuvių diskurse globaluskaimas gana retas ir kažkoks neįprastas – tai vadinamasis, tai mitinis, pvz.: Vertaspaminėjimodarvienasmodelis,<…>:Europa–ne valstybė,nesvalstybinėsinstitucijospamažununyksta,sistemostvarkaveikiasavaime,osvarbiausiuskasdieniogyvenimouždaviniusžmonėssprendžia savomažoselokaliosebendruomenėse.TokiaEuropagaliatsirasti,jeipasaulis ištikrųjųplėtosisvadinamojog l o b a l a u s  k a i m o link,otaivisaitikėtina NŽA 2008 6 286 (tas pats M. B. Stegerio knygos Globalizacija vertėjas E. Vareikis). <…>pasaulisištiesvislabiauimspanašėtiįmitinįg l o b a l ų j į 6 0 k a i m ą susavomisvietinėmisbendruomenėmis NŽA 2008 3 139 (E. Vareikis). Pirmykštis globalizacijos turinys buvo anaiptol ne rožinių spalvų: „Toji globalizacija keičia pasaulį: daugiau galios įgyja mafija; plinta narkotikų kontrabanda; modernizuojant gamybą mažėja darbo vietų; technikos revoliucija kenkia demokratijai, nes atsiranda daug milijonų asocialių žmonių; iš gamybos sferos žmonės plūsta į paslaugų sferą; tirpsta profesinės sąjungos; ūkis vis labiau privatizuojamas; didėja išlaidos tyrimams ir plėtrai, taip pat informacijos technikai; biudžeto, pinigų ir iždo politika vis labiau tampa tarptautinė ir globalinė“ (Kopaliński 2001). Ypač išsiskyrė tada viena sritis, įvardyta nors panašiu, bet atskiru terminu globalizmas – „šaltojo karo fazė, apimanti 1958–1990 m. laikotarpį, kai abi supervalstybės, JAV ir SSRS, varžėsi tapti pasaulinės politikos lyderėmis <…>“ (Kopaliński 2001). Šiaip globalizmas dabar turi „globalizacijos ideologijos ir propagandos“ reikšmę. Galima dar prisiminti vieną iš pirmųjų šios srities sąvokų – N. Chruščiovo globalinębombą. Kai 1971 m. Kurtas Waldheimas, būsimas JT Generalinis sekretorius (1972–1981), rašė savo knygą DerOsterreichischeWeg, sąvokos globalizacija dar neminėjo, tik mokslo ir technikos pažangos fenomenalią spartą ir pramonės revoliucijos pasaulinę plėtrą (Вальдхайм 1976: 216), taip pat izoliacijos įveikimą: „Сегодня мир пронизывают потоки информации в виде образов, звуков, широких миграций товаров, людей, стилей, идей, изобретений и – в последнее время – общественного мнения“ (Вальдхайм 1976: 217). Kurto Waldheimo garbei reikia pasakyti, kad jis gerai matė ir kitą reiškinio pusę: „тенденция к большему единству на нашей планете сопровождается глубокой заинтересованностью в сохранении самобытности народов, культур и наций. <...>, другой чертой является стремление групп, культур, наций и языков противостоять нивелирующей тенденции, <...>. Таким образом, возникают очертания мира, в котором будет и больше единства, и больше разнообразия, больше внимания к будущему и к прошлому, больше богатства и больше забот о сохранении природы, культуры и искусств“ (Вальдхайм 1976: 220). „Мир, справедливость и прогресс на нашей планете не требуют единообразия и сокрушения ценностей, унаследованных от прошлого“ (Вальдхайм 1976: 221). Globalizacijos literatūra milžiniška. Pradėti reikia nuo JAV Ilinojaus valstijos universiteto profesoriaus Manfredo B. Stegerio 2003 m. parašytos knyJonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 6 1 gos Globalization:AVeryShortIntroduction, Oxford University Press (Globalizacija.Labaitrumpasįvadas, 2008, 208 p.). Labai glaustas įvadas sunkiai duodasi dar labiau glaudinamas, bet kitos išeities, kaip ryžtis tai daryti, nėra. Pirmas žingsnis – pamatinis šios temos sąvokų aparatas: globalus: globalirinka 61, 75, 84, 103 (ir integruotirinką 89), globaliosrinkos 102 (ir tarptautinėsrinkos 102), globaliosfinansųrinkos 9, globaliosvaliutųrinkos 80, globalioskapitalorinkos 102; globalūsmainai 144, globalūsfinansųmainai 80; globalūsinvestuotojai 172; globaliekonomika 89, 102, globaliekonominėtvarka 69, globaliekonomikos raida 102, globalitvarka 149; globalūsprekiųsrautai 66, globalūsprekiųiridėjųsrautai 12; gigantiškosfirmosirjųglobaliosstrategijos 86; globalūsryšiai 43, globalitarpusaviopriklausomybė 24, 67; priklausomybėtarpglobalausirlokalaus 27; globalūstinklai 40, 101, globalustarpusaviopolitinėspriklausomybėstinklas 99; globaliinfrastruktūra 63, globalusinternetas 164; globalusžiniasklaidosdalyvis [Al Jazeera] 23; globaluskapitalizmas 85, 101, globalusvartotojiškaskapitalizmas 120; globalikomerciniųproduktųekspansija 58; globaliossocialinėsstruktūros 101, globaliossocialinėssąveikos 42, globalus bendradarbiavimas 195, globaliosjėgos 173, globaliosproblemos 113, globalios tezės 148, globalūsreiškiniai 21; globalūsprocesai 25, globalusekonominisprocesas 184, globalūsveiksmai 36, globaliaplinka 12, 142, globaluslygis 85, globalusmastas 134, globali arena 118; greitaib e s i g l o b a l i z u o j a n t i s pasaulis 19, g l o b a l i z u o t a s pasaulis 105; globaluspasaulis 36, visasmūsųglobaluspasaulis 36, globaliejiPietūs 27, globaliojiŠiaurė 40; globalusvaldymas 106, globalūsvaldymopadaliniai 105, globaliosvaldžios struktūros 177 [XXIamžiauspradžiojepasaulisatsidūrėpereinamojepadėtyje tarpmoderniųtautiniųvalstybiųsistemosirpostmoderniųglobalausvaldymo formų 106]; globaliosvaldžiosstruktūrospobūdįformuojair„globalipilietinėvisuomenė“ 109; globalūsmiestai 103 [„Globalūsmiestai“,tokiekaipTokijas,Londonas,Niu- 6 2 jorkasirSingapūras,siekiabūtilabiaususijętarpusavyje,neisudaugeliumiestų savosešalyse 107]; perspektyvoje – globalusparlamentas 111; integruotaglobaliteisėssistema,galintiveiktinuoglobalauslygmens 111; kultūrinėglobaliosdemokratijosįgyvendinimogalimybė 111 ir gausūs pejoratyvai: globaliekonominėdepresija 66, globalusekonomikosnestabilumas 72, globalusekonomikosnuosmukis 83; globaliejispekuliantai 80, globalusdarboapsaugosmažėjimas 76, globalaus mastokonfliktas 195; globaližmogausįtakaaplinkai 136, aplinkosglobalidegradacija 135 / globaliaplinkosdegradacija 136 // globaliosgamtinėsaplinkosdegradacija 175, aplinkosdegradavimas 136; globalusatšilimas 137, globalinisklimatoatšilimas 142, globalustemperatūroskilimas 138; globalusteroristųtinklas 104–105 [kalašnikovasyrajųglobalauspasirinkimoginklas 26]; globalizacija, pvz.: pasaulinėsocialiniųsantykiųglobalizacija 34–35, … ir organizuotonusikalstamumoglobalizacija 26, … Knygos autorius taip aiškina globalizacijos ir globalumo skirtybę: „<…>, negrabus paties proceso ir sąlygų jam vykti sujungimas suka link nelogiško apibrėžimo, kuris nelabai ką paaiškina. Tarkime, plačiai paplitusi nuomonė, kad globalizacija (procesas) sudaro sąlygas dar didesnei globa - lizacijai (sąlygai) ir neleidžia atskirti priežasties nuo pasekmės (=padarinio). Tad aš siūlau vartoti globalumo terminą socialinei situacijai apibrėžti, pasižyminčiai g l obal i o s ekonomikos, politikos, kultūros ir gamtinės aplinkos sąveikomis bei tendencijomis, <…>. Taigi neturėtume teigti, kad globalumas reiškia būseną – galutinį tašką, užkertantį kelią tolesnei raidai“ (Steger 2008: 28–29). Globalizacija – „kaip ir kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai, turintys priesagą „-izacija“ (Steger 2008: 30) – yra daromasis vyksmas. Globalizacijos terminas pradėtas vartoti XX a. septintajame dešimtmetyje (Steger 2008: 28), nors globalizacijos istoriją sparti globalių mainų plėtra šuoliu pradėjusi aštuntajame dešimtmetyje (Steger 2008: 44). Nors terminas globalizacija priskiriamas tik dabarčiai, tačiau seniai „pasaulyje daugėja tarpusavio sąsajų, leidžiančių pripažinti ir patvirtinti bendrą Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 6 3 visiems žmogiškąją prigimtį“ (Steger 2008: 12), todėl „globalizacija yra tokia pat sena, kaip ir pati žmonijos istorija“ (Steger 2008: 45). Globalizacijos chronologija (Steger 2008: 46) pradedama, kai žmonės pasiekė kiekvieno žemyno įvairias vietas. Skiriami jos 4 periodai: priešistorinis (10 000 m. pr. Kr.–3500 m. pr. Kr.), priešmodernėjimo (3500 m. pr. Kr.–1500 m.), ankstyvasis modernėjimo (1500 m.–1750 m.), modernėjimo (1750–1970) ir dabartinis (nuo 1970); laikotarpį nuo 1960 m. kai kas apibūdina kaip „radikalios politikos taisyklių ir valdymo „deteritorializacijos“ (Steger 2008: 95) laiką. Šoktelėjus į ateitį galima priminti: „globalizacija yra negrįžtama“ (Billas Clintonas) (Steger 2008: 152). Ir pasakyti: bet!.. Pradžiai galima pasakyti 4 (3+1) globalizacijos ypatybes: 1) tai – „įvairialypis socialinių procesų darinys“ (Steger 2008: 10), 2) tai „nėra paprasčiausiai objektyvus reiškinys, bet gausybė nuomonių“ (Steger 2008: 10) ir „globalizacijos konceptualizacija savaime yra nuolatinis procesas, o ne statika“ (Steger 2008: 30), 3) tai – „geografiškai ribotas ir netolygus procesas“ (Steger 2008: 40), 4) išsiskiria ir „ideologija, globalizacijos koncepcijai suteikianti neoliberalių vertybių bei reikšmių“ (Steger 2008: 145) – tai globalizmas. Manfredas B. Stegeris, pirmiausia pažymėjęs „fundamentalų globalumo neapibrėžiamumą“ (Steger 2008: 29), siūlo tokią apibrėžtį: „Globalizacija yra daugiadimensinis (-daugiamatis) socialinių procesų rinkinys, kuris sukuria, daugina, diferencijuoja ir intensyvina socialinę tarpusavio priklausomybę bei socialinius mainus ir tuo pat metu leidžia giliau suvokti stiprėjančius ryšius tarp to, kas lokalu ir tolima“ (Steger 2008: 36). Pitsburgo universiteto sociologijos profesorius Rolandas Robertsonas apibūdina labai glaustai: „Globalizacija kaip koncepcija kyla iš pasaulio suglaudinimo ir pasaulio kaip vieneto sąmoningumo didėjimo“ (Steger 2008: 33). Dar glaudžiau išreiškiama žinomu posakiu: „Globalizacija suspaudžia erdvę ir laiką“ (Steger 2008: 35). Dabar jau galima imtis detalesnės (nors pačios glausčiausios) globalizacijos struktūros, kurioje rasime ir mums rūpimiausią kultūrinę ir kalbinę globalizaciją: Ekonominė (69) ar ekonomikos (74) globalizacija neretai, ypač kritikų, apibūdinama kaip „korporacijųglobalizacija“ arba „globalizacijaiš viršaus“ (84). Jei ekonominę globalizaciją vadintume varikliu, technologijas – degalais, 6 4 finansus – deguonimi, pasaulines rinkas – keliais, tai politinė globalizacija (94) būtų varytuvai – ratai ar vikšrai. Daugiau čia nėra ko gaišti, tik verta atkreipti dėmesį į vieną ryškią mintį: „<…>, Wilsonas nenoromis įteisino radikalias nacionalistines jėgas, pastūmėjusias didžiąsias valstybes į kitą globalaus masto karą“ (Steger 2008: 99). Globalizacija skelbiama negrįžtama, bet ne be karų (nors dabar – jau lokalių)?.. Kultūri n ė globalizacija (112), kai kurių komentatorių nuomone, „sudaro šiuolaikinės globalizacijos esmę“ (Steger 2008: 113), kitų – pesimistų hiperglobalistų – nuomone, „mes neartėjame link kultūrinės vaivorykštės, atspindinčios pasaulio kultūros skirtumus. Stebime (=Matome) veikiau plėtrą kažkokios vis labiau homogenizuotos populiariosios kultūros, <…>“ (Steger 2008: 114). Dar Goethe paleido sąvoką pasaulinėliteratūra (Fridentalis 1977: 651), ji paplito ir įsitvirtino, bet jos esmė – originalumas ir unikalumas, tautiškumas ir ypač universalumas – šia prasme V. Bielinskio vartotas jau ir pasaulinispoetas (Bielinskis 1948: 288–289), todėl sąvoka globalikultūra (113) atrodo klaiki contradictioinadiecto. Nors knygos autoriui „Amerikos populiariosios kultūros plėtra, regis, yra nesustabdoma“ (Steger 2008: 115), o naujasis amerikietis „Francis Fukuyama atvirai sveikina angloamerikiečių vertybių ir gyvenimo būdo plitimą, pasaulio amerikanizaciją lygindamas su demokratijos ir laisvosios rinkos plėtra“ (Steger 2008: 118), pastangos priešintis „kultūriniam imperializmui“ (Steger 2008: 11) – Amerikos populiariosios kultūros antplūdžiui neslopsta ir iš dalies yra vaisingos, o senasis amerikietis Rolandas Robertsonas teigia, kad „kultūrinė globalizacija visada pasireiškia lokaliame kontekste“, „kalba ne apie „globalizaciją“, o apie „globalių ir lokalių elementų sąveiką“ ir „atmeta kultūrinės homogenizacijos tezę“ (Steger 2008: 120). Kitas dalykas – kultūrinė „hibridizacija, labiausiai akivaizdi madose, muzikoje, šokyje, filme, maitinimosi kultūroje ir kalboje“ (Steger 2008: 120) [beje, naujalietuvių maitinimosi kultūra yra vergiška, beždžioniška ir klaikiai eklektiška…]. Globalūskultūrossrautai (120, 122) yra neabejotinas dalykas, globalikultūrinėerdvė (122) – sunkiai galimas, o globalikultūra būtų kultūrosskurdas (geriausiu iš blogų atveju). Žiniasklaida, kaip kultūros reiškinys, jei tik komercinė, t. y. ne kultūrinė, tai tik tada globali žiniasklaida (122): „globalios komercinės žiniasklaidos rinkos atsiradimas skatina globalią oligopoliją“ (Steger 2008: 123) – tada TV programos virsta globalia„plepalų rinka“ (Steger 2008: 123), jų „skleidžiamos vertybės ne tik užtikrina neginčijamą kultūrinę populiariosios kultūros hegemoniją, bet taip pat skatina socialinio gyvenimo depolitizaciją, silpnina Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 7 1 dalies (ar ją neutralizuoti), <…>“ (Bauman 2007: 169). Tai globalizacijos atstumtiejibeiglobalizacijosatliekos (171). Dabar, kada jau net Lietuvoje rašomos knygos apie tai, kad politika be vertybių yra nedora (Jokubaitis 2008), Vatikano apaštališkosios penitenciarijos regentas monsinjoras Džanfrankas Džirotis prabyla apie su globalizacija susijusias socialines nuodėmes: „Genetinės manipuliacijos, aplinkos užterštumas, socialinė nelygybė, nepakeliamas socialinis neteisingumas: štai naujosios nuodėmės formos, iškilusios žmonijos horizonte, tarsi vainikuojančios nesulaikomą globalizacijos procesą. – – – Žodžiu, atgaila šiandien suprantama labiau socialinėje plotmėje, ypač po to, kai socialiniai santykiai susilpnėjo ir komplikavosi. Ir tai yra viena iš globalizacijos pasekmių“ (Nuodėmė 2008: 12 6). Šios apžvalgos ir vertinimų glausta išvada būtų tokia: globalizacija – istoriškai dėsningas reiškinys, tačiau neišvengiamas dalykas ir jo didelės neigiamybės, tarp kurių yra ir pasaulio kalbų gretų didelis ir staigus retinimas, jų rūšiavimas į pasaulines, regionines, oficialiąsias / valstybines ir siaurų funkcijų namines kalbas (iš viso tai amžini vyksmai), nors išliekančių kalbų žodyną ar gramatiką veikia ne tiesiogiai, o tik kaip lemtingas kontekstas ar nepalankus fonas. Lietuvos diskurse globalizacijos ir globalizmo vertinimai tik kartais racionaliai aktualizuojami: „Tautinę kultūrą išgelbės ne uždarumas, bet ekspansyvumas, ėjimas į moderniųjų tautų aplinką ir protingas atvirumas jai. Kalbant apie tautos paveldą šiandien, juo labiau rytoj, būtinas prioritetas teigimui, bet ne neigimui (Treinys 2000: 18). Bet to neįmanoma padaryti vieniems, be „geranoriškų mainų partnerių, kultūros sąjungininkų“, o tai būtų „žmonės ir tautos, nenorinčios prarasti savo veido, tapti vien makdonaldinės ir teletabių kultūros vartotojais“ (Treinys 2000: 18). Negali būti sąjungininkai teroristiniai antiglobalistai, kurie „tautiškumą siekia paversti keršto, teroro ar kitokiu agresijos įrankiu, dėlto <…> veikia kaip totalinės globalizacijos apologetams parankus argumentas neigti bet kokias tautiškumo ideologijos raiškas“ (Treinys 2000: 20). Viešajame diskurse globalizacijos ir globalizmo sąvokų visai mažai, pvz.: globalėjantispasaulis MokslL 2008 6 2, globalizuotaekonomika NŽA 2008 11–12 480, pasauliofinansųsistemosglobalizavimas Vd 2008 45 13, masinė globalizacija Vd 2008 24 53, globalizacijoscunamis Vd 2008 15 38, juodoji globalizacijospusė NŽA 2008 11–12 501, „globalivaldžia“ Vd 2008 31 41, globalitvarka NŽA 2008 11–12 501, globalinėkomercija L ir M 2008 44 3, 7 2 globaliojikultūra GŽ 2008 11 25, globalinėsmados L ir M 2008 44 3, globalusissaugumas NŽA 2008 11–12 501, globalipragmatiškataika NŽA 2008 6 286. Dabar labai aktualūs neigiami dalykai: globalinisatšilimas Sav su TV 2008 33 15, globalausmastogrėsmės MokslL 2008 16 7, globalikrizė Sav su TV 2008 11 6, globalauskapitalizmokrizė NŽA 2008 11–12 501, globali finansinėkrizė Sav su TV 2008 46 16, globalusbrangimas Sav su TV 2008 11 6, globalusmaistoproduktųporeikis Sav su TV 2008 11 7. Šis sąvokų mažumas yra menko globalizacijos reikšmės supratimo ženklas. Daugiausia parašoma ir parodoma antiglobalistų riaušių ir siautėjimų. Tik Donatas Katkus drįsta: Esukultūrosantiglobalistas L ir M 2008 44 3. Pačiai pabaigai – du visai kalbiniai dalykai. Pagrindinė sąvoka globalizacija sistemiškai reikalauja ir būdvardžio globalus (tik ne globalinis), o ne visuotinis, pvz.: korupcijospandemija,globaluskyšininkavimas Vd 2008 51 45, ir greta pavartotas visuotiniskyšizmas – lyg ne tas. Labai abejotina, ar tinka kompiuterijos terminą internacionalizacija – „programinės įrangos ir jos duomenų struktūrų projektavimas taip, kad visa tai būtų galima lengvai adaptuoti įvairioms kalboms ir kultūroms“ EncKompŽ 2005 keisti globalizacija, pvz.: „Daug vilčių teikia informacinių technologijų pritaikymo žinių vadyboje galimybės, kur lokalizacijos sąvoka darosi vis svarbesnė <…>. <…> lokalizacija reiškia produkto pritaikymą kalbai ir kultūrai. Lokalizacija nėra tas pat kas globalizacija (rinkos strategijų pritaikymas visų regionų reikalavimams) arba internacionalizacija (produkto, pavyzdžiui, programinės įrangos, kurį būtų galima pritaikyti prie įvairių vietų reikalavimų, gamyba)“ (Crystal 2005: 148). Globalusisvardas,globalusiskintamasis nekliūtų. 2. Visų viso dėmesio sutelkimas tik į globalizacijos poveikius (iššūkius) yra labai neteisingas ne tik dėl savo vienpusiškumo, bet ir dėl kitų svarbių veiksnių nutylėjimo. Jų buvo ne vienas ir ne vienokių. Už geležinės uždangos veržliai klestėjo atkarūs XX a. reiškiniai, kuriuos bent iš dalies būtų galima skirti prie kalbos apskritai ir konkrečių kalbų, ypač mažųjų, funkcionavimo nepalankaus iracionalaus fono: vartojimokultasirkapitalokoncentracija – „tai XX amžiaus demokratijos aksominė tironija. – – – Šiandien žmogus savo būties prasmę išreiškia pirkdamas. Hipermarketai – mūsų pirkimo kulto šventovės. – – – XX a. pabaigos kapitalizmas kuria poreikius, <…>“; vartotojųvisuomenė – „Vartotojų visuomenėje būtinai turi egzistuoti dvieJonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 7 3 jų rūšių vergai: įpročio vergai ir pavydo vergai“. Taip knygoje „Tools of Conviviality“ (1973) rašė Ivanas Iličius (Illich; g. 1926)“; masiųvisuomenė – „kritiškai vertinama modernioji visuomenė – bestuburė, konformistinė, neturinti nei idealų, nei tradicinių vertybių, žiūrinti tik materialinės naudos, pasyvi, susvetimėjusi, subiurokratėjusi, pasiduodanti propagandai ir reklamai. <…>“; vienkartinėcivilizacija – „neekonomiška, netaupi, kleidi, beatodairiška XX amžiaus civilizacija, vis daugiau įsigyjanti daiktų, net nelabai reikalingų, kuriuos vieną kartą panaudojus reikia išmesti, <…>. – – –“; rinkodara (angl. marketing) – „<…>. Ji reikalauja <…> analizuoti vartotojo psichologiją ir mokėti ją paveikti, skatinti visuomenės poreikius <…>“; reklama – „ – – – XX a. reklama nebėra pagrįsta proto argumentais. Joje retai kalbama apie gaminio savybes, o dažniau apeliuojama į vartotojo charakterį, taikoma į jo silpnybes, svajones, troškimus ir baimes“. „<…> 8-ąjį XX a. dešimtmetį suklestėjo televizijos reklamos menas, pasitelkęs sumanesnę retoriką ir rafinuotesnį stilių. Televizijos reklamos metodus perėmė ir politinė propaganda: jai svarbesnis tapo televizinis politiko įvaizdis (image) negu tai, ką jis turi pasakyti. 9-ąjį dešimtmetį televizijos reklamos metodai jau turėjo įtakos ir daugeliui siužetinių filmų – <…>“; agitatorius – „Agitatoriaus menas – apsimesti tokiam kvailam kaip jo klausytojai, kad jie manytų esą tokie protingi kaip jis“ (Karlas Krausas (1874–1936), austrų dramaturgas, poetas ir publicistas), <…>“; žiniasklaida (angl. massmedia) – „visuomenės informavimo priemonės, <…>. Teorija teigia, jog žiniasklaida būna paveiki tik tada, kai yra daug klausytojų (skaitytojų, žiūrovų), pakankamai išsilavinusių, kad gaunamas žinias suprastų ir jomis domėtųsi. Tačiau <…> dauguma informacijos gavėjų ieško jose ne tiek žinių, kiek pigiausios pramogos. Todėl žiniasklaidos organizatoriai, gyvenantys daugiausia iš reklamos, yra priversti teikti prastesnę, žemesnio lygio informaciją, <…>. Visa tai, reikia manyti, skurdina ne tokių atsparių informacijos vartotojų, ypač vaikų ir jaunimo intelektą ir gadina jų skonį“; masinėkultūra (angl. massculture) – „terminas, atsiradęs JAV XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje: jis reiškia šiuolaikinei urbanizuotai visuomenei būdingą visumą intelektualinių, meninių ir pramoginių publikacijų, kurias masėms teikia žiniasklaida. Toms publikacijoms prikišamas žemas intelektualinis, estetinis ir moralinis lygis, kūrinių suvulgarinimas ir suprastinimas <…>“; 7 4 trijųminučiųkultūra – „trumpų paviršutiniškų žinučių lavina, užgriūnanti vidutinį informacijos gavėją iš radijo, televizijos, interneto, išmuša jį iš vėžių; paprastas pilietis nebeįstengia dėmesingai sekti vienos temos ilgiau kaip 3 minutes. Tai žinodami, televizijos laidų vedėjai (…) net ir įdomiausią, turiningiausią specialisto komentarą nutraukia po trijų minučių, neleisdami jam prieiti ligi dalyko esmės <…>“; žvaigždžiųdarymas – „<…>. Vertingiausia kino žvaigždės ypatybe tapo ne tiek vaidybiniai sugebėjimai ir aktoriaus talentas, kiek jos aura, žvaigždę supanti atmosfera, gebėjimas suvilioti publiką asmeniniu žavesiu, fiziniu patrauklumu, seksualumu. Holivude <…> buvo specialistų, gebančių sumodeliuoti žvaigždę kaip nepasiekiamą svajonių objektą, su kuriuo žiūrovas norėtų susitapatinti, kaip vieną iš šiuolaikinės mitologijos archetipų, kintantį kartu su mada ir papročiais. – – –“ (Kopaliński 2001). Visų šių reiškinių bendrasis vardiklis – žmogaus ir jo gyvenimo suprimityvinimas. Panašius iškraipymus gerai papildo ir paryškina šimtmečio citatos: „Dabartinių garsenybių neįmanoma nei sugėdinti, nei pažeminti. Tai, kas kitados vadinosi gėda ir pažeminimas, dabar vadinasi reklama“ (iš P. Dž. O’Rurko (P. J. Rourke; g. 1947 m.) knygos „Gine War a Chanse“ („Suteikite karui galimybę“; 1992)) (Kopaliński 2001: 79). „(Tai, kas) įdomu, šiandien svarbiau už teisybę; tai, kas keista ir jaudina, nurungia tikrus dalykus. <…>. Iš tikro mūsų šimtmetyje nėra nieko pigesnio už tiesą. O tiesa, be abejonės, įpareigoja.“ Taip teigė prancūzų rašytojas Renė Domalis (René Daumal; 1908–1944) <…>“ (Kopaliński 2001: 173). Filosofas Karlas Raimundas Popperis (1902–1994) paskutiniame savo darbe – esė Nepiktnaudžiautitelevizija (paskelbtame 1995 m.) nustatė televizijos maro diagnozę: „<…> televizija yra blogio jėga, ji galėtų tapti gėrio jėga. Deja, tai beveik neįtikimas dalykas. Priežastis paprasta: apskritai bet kokią kultūrinę jėgą yra be galo sunku priversti tarnauti gėriui“ (Popper 1995: 14). Kol televizijų konkurencija buvo nedidelė, tol ir paklausa buvo maža, tad „pirmaisiais savo gyvavimo metais laidų kokybei televizija buvo kur kas reiklesnė“ (Popper 1995: 15). Dabar gausybė komercinių televizijų varžosi, kad „prisiviliotų kuo daugiau publikos, o šis siekimas, savaime suprantama, jokių auklėjamųjų tikslų neturi“ (Popper 1995: 14). Žiūrovų masėms jų nė nereikia – tik circenses. Kultūros paklausa nedidelė… Transliuotojams rūpi pelnas, o jį užtikrina reklama, duodama į tas laidas, kurių žiūrimumo rodikliai aukšti. Poperis greičiausiai klysta, kad transliuotojai nuoširdžiausiai įsitikinę, jog rodyti reikia tai, ko žmonės nori. ŽiūroJonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 7 5 vų, ypač vaikų ir paauglių, o ir pensininkų televizinė priklausomybė tikrai nesveika. Paradoksas: gamybos konkurencija užtikrina prekių kokybę, televizijų konkurencija laidų kokybę smukdo. Ne ką aukščiau stovi kultūrosamerikanizacija – „Vienas svarbiausių XX a. kultūros nutikimų yra tas, kad pasikeitė transatlantinės įtakos kryptis. JAV kultūra, kurią iki šimtmečio pradžios maitino Europa, paskui pati užplūdo Europą ir visą pasaulį kartu su ekonomine ir politine įtaka, kurią lėmė du pasauliniai karai ir jų sukeltas Europos nuosmukis, juoba kad JAV labai padėjo ir tuos karus laimėti, ir atstatyti tai, kas per juos sugriauta.“ Šios kultūros reiškiniai – džiazas, rokas, popmuzika, Holivudo filmai, vesternai, serialai, trileriai, juodieji kriminalai, automobiliai, įžūli reklama, muilo operos, greitas maistas, džinsai. „Dėl anglosaksų įtakos neatpažįstamai pakinta kalba“ (Kopaliński 2001). Prancūzija bando priešintis, bet rezultatas – franglais – „prancūzų kalba, kurioje daug angliškų žodžių ir posakių. Tą pavadinimą, sudarytą iš sudurtų prancūziškų žodžių français (prancūziškai) ir anglais (angliškai) apie 1965 m. išpopuliarino Sorbonos universiteto lyginamosios kalbotyros profesorius Renė Etjamblis (René Etiemble), <…>. Profesorius ragino angliškus žodžius keisti prancūziškais, <…>. <…>. Šių dienų Lenkijoje laikraštis „Gazeta Wyborcza“ 1996 m. lapkritį ėmėsi iniciatyvos lenkinti angliškus terminus, jam padėjo ir skaitytojai, bet rezultatai ne itin džiugūs: <…>“ (Kopaliński 2001). Kitas rezultatas – medinėkalba – „tokia, kurioje pilna banalybių ir įkyrėjusių frazių. <…>“ (Kopaliński 2001). Šitie reiškiniai, griuvus geležinei uždangai, plūstelėjo ir į Lietuvą, kurios nustekentai dvasiai visa, kas iš Vakarų, deja, atrodė tik gera. Tiesa, ne viskas buvo negirdėta. Kai ką primityviai daužė sovietinė antiamerikietiška propaganda, kai kas buvo šiek tiek žinoma iš lietuviško rimtesnio filosofinio diskurso, šis tas – iš mūsų emigrantikos. Bet dažnai rimta kritika ateidavo pavėlavusi. Jau 1969 m. Amerikoje vienas iš lietuvių eseistikos pradininkų ir įžvalgių publicistų poetas Jonas Aistis rašė: „Reklama yra didelė nūdienos galybė, prieš ją turi lenktis visos konfesijos, visi sostai ir visos viešpatystės“ (Aistis 1991: 418). Derėtų pridurti ir pastaraisiais metais Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvių kalbos draugijos parodytas kritiškos dvasios pastangas (ReklK 2004). Nors šioje opioje srityje netrūksta ir apologetinių reklamos kalbos vertinimų. 7 6 Reklamos sesuo mada į XX a. mitų (Kopaliński 2001) tarpą nepateko, nes smarkiai reiškiasi nuo daug anksčiau. Jau rusų rašytojas N. Gogolis, Romoje lygindamas senojo meno grožį su savo laiku, rašė: „Ir kokia netauri, žema prieš šitą didingą, gražią prabangą pasirodė jam dabar XIX šimtmečio prabanga, smulki, niekinga prabanga, tinkanti tik krautuvės puošti – <…>. – – – Kokie menki atrodė jam prieš šitą pastovią palaimingą prabangą, supančią žmogų daiktais, kurie kilnina ir auklėja jo sielą, nūdieniai smulkmeniški papuošalai, kuriuos laužo ir išmeta lauk nenuorama mada, tasai keistas, nesuprantamas XIX amžiaus padarinys [t. y. reiškinys], prieš kurį tyliai nusilenkė išminčiai, šitas žudytojas ir griovėjas visko, kas kolosalu, didinga, šventa“ (Gogolis 19541: 236). Savo kūrybos ataskaitoje Šešiasdešimt manoliteratūriniogyvenimometų prancūzų akademikas A. Maurois teigia, kad dėl mados išpuolių pasidarė nuoseklus moralistas: „Tokiu metu, kai mada reikalavo nepaisyti doros normų ir dėsnių, be kurių negali egzistuoti jokia visuomenė, aš tiesiog savaime pasijutau priverstas, profesijos įpareigotas jas ginti. Todėl tapau moralistu. Vėliau rašiau romanus, biografijas, tačiau manyje romanisto ir biografo nugarkaulį sudaro moralistas“ (Morua 1991: 18). Kitam prancūzui – mokslinių esė knygos Viduramžiųvaizduotė autoriui Jacques’ui Le Goffui mados gynimas ir gyrimas (gal pergyrimas) irgi neišeina be naikinamos kritikos: „Po Roland’o Barthes’o esu pasiryžęs ginti madą. Ji dėmesinga naujovei, modernumo variklis, gali būti atsinaujinimo priemonė. Tai istorijos varomoji jėga. Kaip kiekvienas reiškinys, ji gali išsigimti ir nugrimzti į snobizmą – tiesą sakant, jaudinantį iškrypimą vyrų ir moterų, kurie stengiasi sustabdyti bėgantį laiką ir atitolinti mirties grėsmę apgailėtinu ir beviltišku noru visada būti mados viršūnėje ir užmiršti laiko jausmą, diena iš dienos keisdami išvaizdą“ (Le Goff 2003: 26). Šitai yra nuolat. O išlyga – daugiau teorinė: „Tačiau mada – tai pirmiausia Zeitgeist, laiko dvasios, apraiška, susiejanti išvaizdą su giluminiais istoriniais poslinkiais“ (Le Goff 2003: 26). Mados uniformizmas ir meninė, štampinė kalba – kalbos uniformizmas yra susiję paliegusios mūsų laiko dvasios ženklai. Vėl galima prisiminti mūsų guvųjį J. Aistį: „Kultūra turi kruvinu prakaitu išeiti iš tautos įsčių. Kita vertus, mada visada išeina iš mados. – – – Labai madingi dalykai, išėję iš mados, yra juokingi ir kvaili“ (Aistis 1991: 476). Tik griuvus geležinei uždangai iš Vakarų mus pasiekė beveik pusšimčio metų senumo tiesos apie mūsų pačių gyvenimą blogio imperijoje: naujakalbė (angl. newspeek) – „nauja, monopolistinės valdžios sukurta Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 7 7 kalba, kurios žodžių reikšmė kinta su oficialiomis valstybės politinėmis pažiūromis. Naujakalbe neįmanoma ne tik pareikšti, bet ir suformuluoti nelojalių pažiūrų, nes nėra tam reikiamų žodžių. Terminas paimtas iš Džordžo Orvelo (George Orwell, 1903–1950) romano „1984-ieji“; minčiųpolicija – „Džordžo Orvelo (George Orwell) romane „1984-ieji“ vaizduojama partijos institucija, kuri seka išorinės partijos narių mintis. Pastebėjęs (=usi. – J.K.) bet kokį nukrypimą nuo nubrėžtosios „linijos“, jis (=ji. – J.K.) pasirūpina, kad kaltininkas būtų suimtas, kankinamas (Meilės ministerijoje) ir sunaikintas“; dvejamintė (angl. doublethink) – „dviejų priešingų minčių arba nuomonių suvokimas vienu metu ir sąmoningas tikėjimas jomis abiem. Terminas iš anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell; 1903–1950) romano „1984-ieji“ (1949); jis nusako naujakalbės įtaką „pavergtajam protui“; „Pavergtasisprotas“ – „Česlavo Milošo (Czesław Miłosz) knyga (1953), kurioje autorius analizuoja Lenkijos Liaudies Respublikos rašytojų psichikos apsauginius mechanizmus, liepiančius jiems skelbti šūkius, atitinkančius oficialiąją propagandą, ir kruopščiai slėpti tikrąsias savo mintis ir jausmus, <…>“ (Kopaliński 2001). Proto pavergimas prasideda nuo tuštumos (aplinkos be religijos) ir betikslio gyvenimo absurdo, eina per naujojo gyvenimo būtinybę ir pasiekia privalomą sėkmę (Miłosz 1995: 20, 22, 24, 30). Tačiau sėkmė – ne be liūdnų padarinių: „gilumoje tebėra išlikę seni moraliniai ir estetiniai reikalavimai, dėl to žmogus susidvejina“ (Miłosz 1995: 36) – „visi vaidina prieš visus ir visi žino apie vienas kitą, kad vaidina“ (Miłosz 1995: 76); „Netiesa būtų tvirtinti, kad vertybės nebesidvejina, tačiau pasipriešinimas būna emocionalus ir retai gali atlaikyti racionalizuotų refleksų konkurenciją“ (Miłosz 1995: 244). Pragaištingą prieš tai buvusią epochą būtų galima glaustai apibūdinti dviem baisiais epochiniais posakiais, vertybiniais simboliais – iš Rytų pusės: хлам (šlamštas) – žodžių художники,литераторы,артисты,музыканты santrumpa (abreviatūra); iš Vakarų: WennichKulturhöre…entsichereich meinenBrowning (autorius – Hansas Johstas, reproduktorius – Hermannas Göringas). Tik 1988 11 26–27 Davidas Glencrossas pasakė teisingą epochinę mintį: „Neįtikėtina, kad kokia nors valdžia, išgirdusi žodį „kultūra“, griebtųsi pistoleto. Manau, kad ji turėtų griebtis žodyno“ (Kopaliński 2001: 197–198). Poliarizuoto į dvi antagonistines stovyklas pasaulio su fliuktuojančiu ir 7 8 vegetuojančiu trečiuoju pasauliu2 transformacija, stalininės imperijos, kurioje Brežnevo laikais jau atvirai buvo projektuojamas ir skelbiamas kalbų suartėjimas ir susiliejimas, dezintegracija, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir lietuvių kalbos įvalstybinimas (paskelbimas valstybine ir valstybės globos jai suteikimas, jos vartojimo ir ugdymo programos ir projektai), tautinis atgimimas, visuomenės demokratizacija ir pilietinės visuomenės kūrimasis, Lietuvos europinė ir transatlantinė integracija ir perdėta anglizacija, taip pat kompiuterizacija ir internetizacija – daug konkretesni veiksniai; jų reikšmė tautos tapatybei ir savimonei, kultūrai ir kalbai, mokslui ir kalbotyrai, kalbos kultūrai ir terminologijai jau 20 metų yra ir dar ilgai bus lemiama, epochinė. I I 3. Materialusis pasaulis yra vienas. Nors kraštovaizdžio, augalijos ir gyvūnijos, klimato ir su tuo susijusių gyvensenos skirtumų nemaža ir didelių, bet, viena, žmonės jų apmažina (irgi tam tikras globalėjimas), kita, žmogiška daiktinė tikrovė yra jau labai plati ir ne tokia skirtinga. Logika visame protingame pasaulyje yra viena, nors vienur jos daugiau, kitur mažiau. Trečiasis pasaulio būties pavidalas – kalba (Лукшите 1981: 166) – yra didžiulė daugiskaita, tiksliai nesuskaičiuojama (ar 3000, ar 7000). Kiekviena gyva kalba yra etninė arba tautinė – gimtoji. Tautos būdas, dvasia, papročiai, gyvensena taip pat yra gimtieji. Tik reikia gebėti tai pajusti ir suprasti priežastis. Štai viena labai vykusi įžvalga: „Papročių skirtybės kyšojo iš kiekvieno veiksmo ir žingsnio. Žmonių mostai atspindėjo geografines zonas, lygiagretes, meridianus, jais reiškėsi piemenų, žemdirbių, pirklių, jūrininkų buitis; kepamasis iešmas spartiečio rankose judėjo taip, kaip kautynių ietis, argietis ant suoliuko sėdėjo kaip ant žirgo, girių gyventoją galėjai pažinti iš tykaus eigasčio“ (Parandovskis 1984: 118). 2 „Trečiojo pasaulio“ terminą (pranc. Tiersmonde) apie 1950 metus pavartojo prancūzų sociologas ir demografas Alfredas Sovi (Sauvy): taip jis pavadino per 130 pokolonijinių Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos ir Okeanijos valstybių, skirdamas jas nuo išsivysčiusių rinkos ekonomikos valstybių ir tuometinio (iki 1990 m.) komunistinio bloko šalių“ (Kopaliński 2001). Beje, vėliau atsirado visai kitoks trečiasis pasaulis: „Anot K. Poperio [Popper K. ObjectiveKnowledge:AnEvolutionaryApproach, Oxford, 1972], „trečiasis pasaulis“ yra idėjų apskritai pasaulis, kurias sieja logikos taisyklės. Jis aprėpia visas žmonijos istorijoje sukurtas teorijas ir koncepcijas ir tas, kurios dar bus sukurtos, taip pat visas hipotezes, visus uždavinius ir lygtis – išspręstas, sprendžiamas ir spręstinas“ (Joninas 1987: 69). Dar kitokia yra trečiojibūtis: „А. Ф. Лосев говорит, что „язы ко вое и словесное бытие есть третий вид бытия, наряду с чисто логическим и чисто вещественным, или материальным“ [Лосев 1976, с. 399] (Лукшите 1981: 166). 1959 m. Charles P. Snow formulavo dviejų kultūrų – humanitarų ir mokslininkų – konfliktą, o 1995 m. Johnas Brockmanas knygoje Trečioji kultūra rašė apie perimančius „intelektualų elito misiją ieškoti atsakymo į klausimus, nuo seno neduodančius ramybės žmonijai: kas yra gyvenimas, kas mes esame, kur einame (…) <…>“ (Kopaliński 2001). Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 7 9 Gimtoji kalba ir kiti gimtieji dalykai saugo savastį. Tačiau visiško grynumo negali užtikrinti, nes aplink – svetimosios kalbos ir visokia kita svetimybė: „Ir vis dėlto, nepaisant šių įvairybių, motina Graikija atrodė bemaž vienalytė tarp fantastiškų kolonijų gaivalų: Afrika, Iberija, Galija, Ilirija, Skitija, Sarmatija, Sirija, Egiptas iš slėpiningų istorijos ir civilizacijos gelmių dvelkė savo kvapu į šimtus graikų miestų, <…>. Kasdien bendraujant su barbarais, karavanų kelionėse, uostų triukšme lipo prie žmogaus svetimos mintys, prietarai, ydos, kaip gatvės dulkės kad braunasi į odos poras“ (Parandovskis 1984: 118–119). „Kalba, suskilusi į nesuskaičiuojamą daugybę tarmių ir šnektų, kolonijose apaugusi svetimomis piktžolėmis, pridarydavo klaikių nesusipratimų“ (Parandovskis 1984: 119). Mūsų gimtoji – lietuvių – kalba ištisinės subordinacinės dvikalbystės sąlygomis turėjo labai daug kontaktų su lenkų kalba, tiesiog buvo jos užlieta taip, kad mažiau liestos liko tik atkampios, bažnyčios ir dvaro neužgožtos salelės. Todėl gavo daugybę svetimybių ir prarado nemažus gimtosios kalbos plotus, didelę dalį kalbėtojų – ne tik didikų, bajorų, bet ir liaudies. Tik dalelė padarinių likviduota, didžioji dalis – negrįžtami praradimai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo tas pat prasidėjo su rusų kalba (skolinių iš jos dar iki tol jau apsčiai turėta) ir tęsėsi du šimtmečiu tik su trumpais atlėgiais (bet ne visiškais pertrūkiais) I ir II Respublikos laikais. Dabar, atgavus nepriklausomybę, stojo kontaktų su anglų kalba epocha. Todėl pravartu bent kiek susipažinti su šiomis kalbomis iš vidaus – kaip jos suprantamos ir vertinamos pačių rusų ir anglų. Daugiausia rūpi (savi)- kritiškas aspektas. Gerai žinoma rusų–prancūzų dvikalbystė, tiksliau – rusų aukštuomenės prancūzakalbystė. Su tuo glaudžiai susijęs ir bendrinės rusų kalbos atribojimas nuo reiškinio, pavadinto просторечие – „слова, выражения, обороты, формы словоизменения, не входящие в норму литературной речи; часто допускаются в литературных произведениях и разговорной речи для создания определенного колорита“ – angl. popularlanguage, vok. Volkssprache (Ахманова 1966); latv. vienkāršruna (ValTV 1963) – nors разговорнаяречь,обиходно-разговорнаяречь–sarunvaloda (ValTV 1963), bet vienkāršruna–šnekamojikalba (LaLieŽ 1977). Abejotinas atitikmuo ir vok. Volkssprache. Gana netikslus – per platus rus. просторечие atitikmuo liet. neliteratūrinėšneka – „didžiųjų miestų gyventojų būdinga kalba, turinti didesnių ar mažesnių skirtumų nuo literatūrinės kalbos normų. Leksinės, gramatinės ir fonetinės šios šnekos skirtybės atsiranda dėl tarminių 8 0 ir literatūrinės kalbos elementų mišimo, taip pat dažnai dėl pastebimai didesnės kitų kalbų įtakos“. Plg. žargoniškakalba – angl. non-standardspeech,popularlanguage (Gaivenis, Keinys 1990). Netikslu просторечие versti šnekamojikalba Gudavičius 2000: 40, liaudies,šnekamojikalba RLKŽ II 1967. Rus. просторечие neatskiriama nuo простонародье psn. – prasčiokai, prastuomenė RLKŽ II 1967, prastuomenė RLKŽ III 1984, простолюдин psn. – prasčiokas,prastuolis,neprivilegijuotoluomožmogus RLKŽ III 1984, простонародный psn. – prasčiokiškas,prastuoliškas,prastuomeniškas,prastuomenės:простонароднаяречь – prasčiokiška[prastuomenės]kalba RLKŽ III 1984, taigi ir просторечие – prastakalbė,prasta[prastuolių]kalba (ne knyginė, literatūrinė) RLKŽ III 1984 (prast.–prastakalbėsžodis,posakis– просторечное RLKŽ I 1982: 15), prastakalbė–просторечие LRKŽ 1988. Reikia neužmiršti, kad prastakalbė yra rusiškas terminas, taikomas tik rusų kalbai. Kadangi rus. просторечие leidžiama literatūros kūriniuose, rusų rašytojų labai smarkiai kovota dėl kalbos liaudiškumo – rusiškumo. V. Bielinskis Literatūrinėsesvajose (1834) labai gerai perprato ir priežastį: „Vadinasi, tauta arba, geriau pasakius, liaudis, ir visuomenė pas mus nuėjo kas sau. Pirmoji paliko begyvenanti savo pirmykščiu atšiauriu ir puslaukiniu gyvenimu ir bedainuojanti savo graudžias dainas, kuriomis trykšte tryško jos siela varge ir džiaugsme; antroji, matyti, keitėsi, jei ne gerėjo, užmiršo visa, kas rusiška, užmiršo net kalbėti r usų kalba; <…>“ (Bielinskis 1948: 71). „<…> aukštajam luomui buvo priežasties niekinti gimtąją kalbą, nes rašomoji kalba piovėsi su šnekamąja kalba“ (Bielinskis 1948: 95). Bielinskis matė rusų purizmo įvairovę ir vertino diferencijuotai, o apskritai patį purizmą – nuosaikiai: „Žodį „progresas“ natūraliai turėjo sutikti ypatingai nepalankiai jam nusistatę rusų kalbos puristai, kurie piktinosi bet kuriuo svetimu žodžiu, laikydami jį herezija ar atskala gimtosios kalbos ortodoksijoje. Toks purizmas turi savo teisėtą ir rimtą pagrindą; ir vis dėlto jis – vienašališkumas, nuėjęs iki kraštutinumo“ (Bielinskis 1948: 530). „Nėra abejonės, kad noras marginti rusų kalbą svetimais žodžiais be jokio reikalo, be pakankamo pagrindo yra priešingas sveikam protui ir sveikam skoniui; <…>. Tačiau priešingas kraštutinumas, vadinasi, neribotas purizmas, duoda tas pačias pasekmes, nes kraštutinumai sutampa“ (Bielinskis 1948: 532). Ponišką rusų aukštuomenės prancūzakalbystę kritiškai vertino ir N. Gogolis: „N miesto ponios pasižymėdavo, <…>, nepaprastu atsargumu ir padorumu žodžiuose ir posakiuose. <…>. Nieku būdu negalima buvo paJonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 8 7 turi mirusią seserį – prūsų kalbą. Pačios lietuvių kalbos plotas ir iš vakarų, ir ypač iš pietryčių aptrupėjęs, užribyje likusios salos yra dar gyva Troja kalbininkams, bet jos gyvybė silpna. Po daugelio amžių, per kuriuos išnyko arba buvo išnaikinta nežinomas skaičius kalbų, XX a. pabaigoje, dar net tiksliai nesuskaičiavus visų gyvų pasaulio kalbų (3000, 6000 ar 6900–7000), paskelbta ekologinės kalbų katastrofos grėsmė (liksianti tik kas dešimta), 1996 m. paskelbta Barselonos visuotinė kalbos teisių deklaracija (Crystal 2005: 97). Kalbos miršta ne todėl, kad serga ar sensta, retai miršta todėl, kad išnyksta ar žūsta visi ar daugumas jos vartotojų, o dėl kultūrinės asimiliacijos. Mechanizmas paprastas, kartais veikia gana greitai: „Yra trys dideli etapai. Pirmojo ypatumas – didžiulis spaudimas žmonėms, kad jie kalbėtų dominuojančia kalba. <…>. Ji gali būti „iš viršaus žemyn“, <…>; arba „iš apačios“, – – – (Crystal 2005: 84). Beje, spaudimas iš viršaus gali skatinti atsparą, o spaudimas iš apačios – materialinė gerovė ar kultūrinis pranašumas gali asimiliuoti net lengviau. Antrasis etapas – dvikalbystė, galiausiai: „Per vieną kartą, o kartais vos per dešimtmetį klestinti dvikalbystė nepastebimai pereina į sąmoningą pusiaukalbystę (self-conscioussemilingualism), o paskui – į vienkalbystę“ (Crystal 2005: 85). Savaime suprantama, šitame mechanizme tik asimiliuojamos kalbos vartotojai esti dvikalbiai: „Per ilgus savo kultūros dominavimo šimtmečius jų [vienakalbių] mąstysenoje susiformavo požiūris, kad kiti turi mokytis jų kalbos, o jiems kitos kalbos nereikalingos. Pastebėta, kad vienakalbės ir besilaikančios vienkalbiškumo požiūrio yra tautos, kurios kadaise turėjo daug kolonijų ir vykdė religinę ekspansiją“ (Crystal 2005: 51). „Tiesiog vienkalbystė, būdama ilgos kolonizatorių tradicijos dalis, tapo įprastu gyvenimo būdu“ (Crystal 2005: 85). Todėl D. Crystalas ir sako: „<…> turi išnykti sąvoka dominavimas“ (Crystal 2005: 86). Pasaulis iš prigimties yra daugiakalbis kaip savo sėkmės laidas: „planetą apgyvenome kaip tik dėl sugebėjimo kurti įvairias kultūras, prisitaikančias prie skirtingos aplinkos“ (Crystal 2005: 40). „Įvairovės nykimas lingvistiniame pasaulyje tikriausiai yra didesnis praradimas nei įvairovės nykimas biologiniame pasaulyje, nes kalbos struktūra liudija žmogaus intelektinius gebėjimus (Nykstančių kalbų ir jų saugojimo komitetas 1984: 5)“ (Crystal 2005: 41). Svarbiausia – prarandama dalis žmonijos lingvofondo: „Visos žmonijos išminties nėra nė vienoje kalboje ir nė viena kalba negali pateikti visų žmonijos žinių“ (Crystal 2005: 58). Mirštanti kalba išsibraukia iš praeities, žmonės praranda asmeninę istoriją, tauta praranda širdį (Crystal 2005: 48, 41, 43). 8 8 D. Crystalas teigia esant du kalbos kaip kultūros dalies suvokimus: „kalba – privalomas tautiškumo bruožas“ ir „neprivalomas tautiškumo bruožas“ (Crystal 2005: 125, 126). Dėl to ginčijasi ir neprivalomukai: „<…>, Velse karštai diskutuojama, ar galima būti valu, nemokant valų kalbos“ (Crystal 2005: 46). Daugiau negu akivaizdu, kad antroji samprata remiasi labai negausiais pavyzdžiais, jei ne išimtimis – nelaimingomis, tik kartais pakenčiamomis. Tragiškai akivaizdu, kad išnykus prūsų kalbai neliko ir prūsų tautos, kad lietuvių didikams ir bajorijai masiškai perėmus lenkų kalbą, lietuvių tautoje šio luomo neliko, tik atskiri negausūs vienetai, todėl XX a. Lietuvą atkūrė ir moderniąją lietuvių tautą kūrė išeiviai iš liaudies. Abejoju, ar kalbininkų reikalas spręsti, kurios kalbos turėtų mirti. Viena, to niekas tiksliai nežino (gal žus didžiosios, o išliks mažosios kokiose atkampiose džiunglėse), kita, ar ne geriau kalbėti, kaip kalbos gali išlikti. Lietuvių literatūros draugija (Litauische literarische Gesellschaft), 1879 m. susibūrusi Tilžėje, pasiskelbusi tikslą – kaupti išmirštančios tautos kalbos ir kultūros palikimą, imta pravardžiuoti duobkasių draugija (Zemlickas, Kaunas 2008: 3 9). Kalbininkams gal užtektų sakyti viena: kalbos, turinčios valstybinės arba oficialiosios kalbos statusą, plėtoja visas galimas funkcijas ir stilius, turinčios raštą, literatūrą, mokyklą, turi ateitį, bet funkcionuoja silpniau ir siauriau, o neturinčios rašto ar literatūros ir mokyklos – lieka šnekamosios kalbos lygio, nors ir jų ateitis gali būti ilga. Pasaulis be tautinių kalbų viešpatavimo vis dėlto yra, nors kitoks, bet irgi dvikalbis: „Pasaulis, kuriame žmonės kalba mažiausiai dviem kalbomis – savo tautos ir tarptautine linguafranca – visiškai įmanomas ir (…) pageidaujamas. Dvi kalbos – du skirtingi tikslai. Viena tam, kad būtų išlaikytas tapatumas, kita tam, kad žmogus būtų suprastas. Šie tikslai vienas kitam neprieštarauja“ (Crystal 2005: 37). Tačiau tikrenybė yra tolokai nuo galimybių ir reikmių. Ir subordinacinis bilingvizmas tebėra. Nors „pusė pasaulio žmonių kalba mažiausiai dviem kalbomis“ (Crystal 2005: 51), bet „visoje ES jokios užsienio kalbos nemoka 47,3 proc. žmonių“ ir „du trečdaliai britų nemoka jokios užsienio kalbos“, o „Liuksemburge tokių žmonių yra tik 2,2 proc., Danijoje – 12,3 proc.“ (TautGyvY 2008: 49 29). Europos Sąjungos idealas – dviejų svetimų kalbų mokėjimas – glūdi deklaracijų ūkuose, jei iš viso nėra tik miražas. UNESCOkurjerio vyriausiojo redaktoriaus Eduardo Glissano tarpkalbinio bendravimo vertinimas – „То, что человек говорит на своем языке, не исключает его способности понимать других людей и ценить их культуры...“ ir formulė „Я говорю с тобой на твоем языке, Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 8 9 но понимаю тебя на своем“ (Глиссан 1983: 8 9) tam tikrais atvejais galėtų būti dar pagerinta – kalbu su tavimi savo kalba, tave klausau tavo kalba: „Daugiakalbė Europa – <…> tai žemynas, kuriame žmonės galėtų susitikti ir kalbėtis kiekvienas savo kalba ir suprasti kito kalbą“ (Eco 2001: 320). Tai būtų visiška bendravimo lygybė. 4. Apie lietuvių kalbos vartojimo, funkcijų, pačios sistemos kitimus kalbama ir daug, ir daug kur (ne tik kalbotyroje). Lietuvių kalbotyros teorijoje aiškiai sakoma, kad „kalba yra polifunkcinis reiškinys“ (Karaliūnas 1997: 119) ir „tradicija, kultūros reiškinys“ (Karaliūnas 1997: 48). Aiškinamas ir seniai atsiradęs, bet ir įsisenėjęs nukrypimas: „Supratimas, kad kalba yra pagrindinė komunikavimo priemonė, Europos lingvistinėje tradicijoje įsitvirtino <…> apie 1930 m. <…>. <…>. Kalbos funkcijų tyrimas tada iš psichologijos perėjo į lingvistikos kompetenciją. Pripažinus, kad kalba yra bendravimo priemonė, buvo mestasi į kitą kraštutinumą – komunikacinis kalbos vaidmuo perdedamas ir suabsoliutinamas, vienintele kalbos funkcija laikoma komunikatyvinė“ (Karaliūnas 1997: 109). Kai kas net mano, kad „kalba yra monofunkcinis reiškinys ir visos kitos kalbos vartojimo paskirtys yra komunikatyvinės funkcijos pasireiškimas“ (Karaliūnas 1997: 109). Tačiau „pati komunikatyvinė kalbos funkcija, kaip atrodo, priklauso nuo kitų kalbos atliekamų funkcijų, pavyzdžiui, žymėjamosios, reprezentatyvinės. Kad galėtum ką nors kitam pasakyti, pranešti, pirma turi pažymėti, pavadinti“ (Karaliūnas 1997: 110). Šiodvi funkcijos susijusios: „<…> Darstellungsfunktion suprastina tiek kaip komunikatyvinė, tiek ir kaip reprezentatyvinė (R. Jakobsono referentinė) funkcija. <…>. Mokslinėje klausimo literatūroje komunikatyvinė ir reprezentatyvinė kalbos funkcijos labai dažnai griežtai neskiriamos ir bendrai vadinamos simboline kalbos funkcija“ (Karaliūnas 1997: 134). Kad „esminė žmogaus kalbos savybė yra reprezentacija“, rodo ir tai, jog „gyvūnų komunikacijoje yra ekspresija ir apeliacija, bet nėra reprezentacijos“ (Karaliūnas 1997: 190). S. Karaliūno dar skiriama etninė kalbos funkcija (Karaliūnas 1997: 159) – tapatinamoji-vienijamoji, tautinio atribojimo, tautinės individualybės, kalbos tautinio priklausymo funkcija (Karaliūnas 1997: 163, 164). Nors „bendroji tautos kalba ir kalba, kaip etninio priklausymo reiškėja, yra skirtingi dalykai“, bet tik gana retais atvejais „vartojamoji kalba ir kalba – etnoso reiškėja – nesutampa“ (Karaliūnas 1997: 164) ir pastarosios „netekimas laikomas pirmąja tautybės praradimo pakopa“ (Karaliūnas 1997: 168). 9 0 Kalbos ir visuomenės santykių dvilypumas akivaizdus: „Ne kalbos tvarkytojai, o visuomenė lemia kalbos tvarkybos diegimo sėkmę, nors be pirmųjų nebūtų pačios planingos tvarkybos, tik natūrali kalbos raida“ (Grumadienė 1996: 13). Tik čia ne dvilypis, o tiesiog dviprasmiškas pačios visuomenės supratimas: „Šiuo metu daugelis kalbos tvarkytojų tradiciškai tebesiorientuoja į abstraktų bendrinės kalbos vartotoją, o juk visuomenė nėra vienalytė“ (Grumadienė 1996: 13). Tačiau bendrinę kalbą vartoja juk ne visa ta nevienalytė visuomenė, o tik jos dalelė – šviesuomenė, nors ir ši nėra vienalytė, be to, ta didžioji bendrinės kalbos nevartojanti visuomenės dalis dažniausiai yra bendrinei kalbai nepalankus, kartais net prieštaraujantis veiksnys. Ne be reikalo konstatuojama: „bendrasis visuomenės nusiteikimas ir kalbinio išprusimo stoka“ – „veiksnys, keliantis tikslą ugdyti visuomenės kalbinį sąmoningumą“ (Miliūnaitė 2006: 63). Jau 1994 m. Pranas Kniūkšta konstatavo prastėjančią visuomenės kalbos padėtį: „Dvikalbystės pagraužti pamatai, pakrikusi drausmė ir konjunktūrinis kalbos teršimas sujaukė ir nusmukdė dabartinę vartoseną“ (Kniūkšta 20012: 199). „Iki šiol nelabai gerėja visuomenės kalbos kultūra“ (Mikulėnienė 1998: 8). Sklaidydama kalbos natūralios raidos mitą, kai kurių žurnalistų ir kultūrologų brukamą visuomenei ir net kai kuriems kalbininkams, Rita Miliūnaitė sako: „Turėdami galvoje pastarojo dešimtmečio bendrinę kalbą, negalėtume pasakyti, kad ji kinta natūraliai: labai stiprus kitų kalbų poveikis“ (Miliūnaitė 2006: 166). Kalbant diferencijuočiau galima tarti, kad rusų kalbos poveikis pasikeitęs – jau ne išorinis, o vidinis, turintis inercinį pobūdį, o anglų kalbos poveikis yra daugiau iš pačių savęs – iš lietuvių anglakalbystės, taip pat ne iš viršaus, o iš apačios – iš prastosios, dažnai ne pačių anglų kalbos. Tikrai ne į abstraktų bendrinės kalbos vartotoją, o į visai konkrečius jos nevartotojus ar gadintojus, klausdamas Arvalstybėginsvalstybinękalbą? nusitaiko Albertas Rosinas: „Mažaraštiškumo ir puskalbystės propaguotojai yra ne tik visų lygių valdininkai, nemaža žurnalistų, mokslininkų, dėstytojų, bet ir dalis naujųjų leidyklų vadovų, neatsakingai leidžiančių senus, prasta kalba parašytus, ir naujus nesuredaguotus leidinius, <…>“ (Rosinas 1992: 2 28). Čia dar kartą galima prisiminti, kad valstybė – tai kalba: „Jei valstybė neapgins savo valstybinės kalbos nuo mažaraščių ir puskalbių savivalės, ji nebus verta valstybės vardo“ (Rosinas 1992: 2 8). Atkūrus nepriklausomybę prisiminta Valstybinėskalbosteisinėgloba 1918–1940metais: „Valstybė Spaudos įstatymu (1935 m.) pareikalavo iš Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 9 1 spaudos darbuotojų saugoti lietuvių kalbos savitumą, rūpintis jos gyvumu ir taisyklingumu“ (Rosinas 1998: 10). Rūpinamasi tvirtinti ir plėsti teorinę kalbos tvarkybos bazę – pirmiausia „konstruktyviai išplėtoti bendrąją kalbos ugdymo teoriją atsižvelgiant į lietuvių bendrinės kalbos vartojimo sąlygas bei visuomenės poreikius ir atsisakant gynybinio pobūdžio taktikos (…)“ (Rosinas 1996: 6). Žinoma, kalbos gynybos visai neatsisakoma – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) administraciškai reaguoja į lietuvių kalbos teisių pažeidimus, o Kalbos inspekcijos pagrindinė funkcija ir yra ginamoji, apsauginė. Teorinę bazę galėtų plėsti pokariu Vakarų Europoje išpopuliarėjusi kalbos kritika, dvilypė – ir filosofinė, ir stiliaus ar teksto – ir normų, ir trūktinos vartosenos (Rosinas 1996: 4–5), bet Lietuvoje jos, bent tokiu vardu – nėra, nemini net teoretikas A. Pupkis (2005), apskritai konstruktyvios kritikos lygis Lietuvoje žemas. Nors VLKK patikėtos „valstybinės kalbos tvarkybos sritys: mokslinė (norminamoji), administracinė ir teisinė“, nors „kalbos administravimas apima ir kalbos var toseną, ir kalbos (kalbų) var tojimą“ (Mikulėnienė 1996: 18), „ne viskas padaryta įgyvendinant kalbos statusą defakto“, todėl Vyriausybės paprašyta sudaryti sąlygas Mokslo ir studijų įstatyme išdėstytai nuostatai – „Valstybė visada pripažįsta lietuvių kalbos fundamentalių tyrimų prioritetą – įgyvendinti (Rezoliucija 1996: 242 3). Pačiai komisijai bene daugiau rūpi kalbos tvarkyba (Bronio Savukyno terminu, kalbotvarka), jos tikslai, strategija, teoriniai pagrindai (Kniūkšta 1995: 3–5), nors jie nėra visai nauji: „Sistemiškumas kalbos reiškinius leidžia įvertinti tarsi iš vidaus, grynuoju kalbos požiūriu, tikslingumas – iš išorės, socialiniu požiūriu“ (Kniūkšta 1996: 15). Naujesnis dalykas yra institucionalizuota – administracinė kalbos tvarkyba, bet ji turi ir atvirkščiąją pusę: „Komisijos veikla nėra paprastosios tvarkybos priešingybė, <…>. Tačiau, kita vertus, kalbos tvarkyba spraudžiama į rėmus ir biurokratizmą, nuo jos stumiama ne tik visuomenė, bet ir nemaža dalis kalbininkų“ (Kniūkšta 20011: 7). Suadministruotas geras pamatinis dalykas: „Nuo 1996 m. visose aukštosiose, aukštesniosiose ir profesinėse mokyklose įvestas privalomas kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursas (…)“ (Mikulėnienė 1998: 8). Dabar jau norima dalyką ir koreguoti, tvirtinti, ir daugiau: „Magistrantūroje tiktų pagal atskirą programą dėstomas terminologijos pagrindų kursas, <…>“ (Akelaitis 2008: 12 5). Vidurinei mokyklai keliami geri tikslai – „1) diegti kalbos kaip tautos vertybės sampratą, 2) aiškinti mokiniams bendrinės kalbos paskirtį ir funkcijas, 9 2 3) skatinti bendrinės kalbos mokymosi motyvaciją, 4) stiprinti mokinių pasitikėjimą gimtąja kalba ir jos kuriamosiomis galiomis“ (Miliūnaitė 2006: 63). Tačiau kaip tai daryti, jei „bendrojo lavinimo mokyklų lietuvių kalbos kurse nebeliko sistemiškai dėstomos kalbos kultūros“ (Akelaitis 2008: 12 4)? Naujų kalbos reiškinių, taip pat ir nenaujų dalykų naujo supratimo bendras vaizdas kol kas gana paviršutiniškas, padrikas ir spragotas. Tačiau apibendrinamosios išvados, įvairiu laiku padarytos trijų įžymių kalbininkų, labai aiškios, labai artimos ir labai liūdnos: „skaudžiai ir grėsmingai braška mūsų gimtosios kalbos kamienas“ (Ambrazas 1990: 2 6). „Valstybinė kalba vos kvėpsi“ (Vitkauskas 2008: 17 7). Trečiajam „tiesioginis pamokslavimas“ ir „apeliavimas į kalbėtojo ar rašytojo gėdos jausmą“ atrodo visiškai nebeveiksmingi, lieka tik ironija (Rosinas 2005: 3). Trūkstant kalbos kitimų aiškesnių sąsajų su konkretesniais veiksniais, priežastimis, vargu ar gali rastis apibrėžtesnių rekomendacijų, kaip kitimus, ypač kurie nepageidaujami (pažeidžiantys sistemą ir pan.), tinkamai reguliuoti. Vyrauja imperatyvas – reikia, o ne veikimo orientyrai – kaip. Geriau matyti (ir lengviau parodyti) plačiuosius kalbos vartojimo ir ugdymo projektus, nors dažnai jie visai ordinarūs. Galima teigti, kad lietuvių kalba poliarizuojasi – išlieka (bet vargu stiprėja) tobulõs bendrinės kalbos dar platus, bet vis plonas sluoksnis, o plečiasi gana agresyvus žargonų sluoksnis ir pačios bendrinės kalbos žargonizacija. Prasto žargono prastam žodynėliui (Zaikauskas 2007) įvertinti sujaudintai recenzentei neužteko bendrinės kalbos išgalių – drąsiai griebėsi vyrų žargonizmo (Mataitytė 2007: 28), mišriai kompanijai neleistino. Ko norėti – žargono meilė sena: „Marija Mašiotaitė-Urbšienė savo atsiminimuose vaizdžiai dėsto, jog kalbėti mišriu rusų-lietuvių kalbų žargonu tarpukario Kaune buvo madinga – ir visa tai ne prastuomenėje, o aukščiausio valdžios sluoksnio aplinkoje!“ (Sakalavičiūtė 2007: 8–9 398). Tikrai lietuvių kalba prastėja, vulgarėja: „labiausiai pažeidžiami sudėtingieji, subtilieji ir išraiškieji kalbos reiškiniai. Jie pirmiausia, <…>, neišlaiko primityvesnių konstrukcijų ir grubesnių reiškinių konkurencijos“ (Piročkinas 20041: 8 4). Lietuvių kalbos valstybinės globos principas įgyvendinamas, bet ne visai nuosekliai. O bando rastis ir alternatyvi kalbos „teorija“, remiama pseudoprincipu taisytigalimadaug,bet… Atseit, taisykim, kiek leidžia, kiek nesipriešina. Norminimui labai trūksta sistemiškumo, nemažai sprendimų ad hoc. Nustembi – maloniai, bet ir su nepasitikėjimu žiūri į naujojo kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio nuostatą: „Taisyklinga lietuvių kalba turi Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 9 3 dominuoti viešojoje erdvėje, valstybės įstaigose, mokyklose“ (Vd 2008 48 20). Ar bus tesėta? Visuomenės santykiai su kalba – labai plati tema. Pradėti būtų galima nuo vieno apibendrinimo: „Taip susidaro savotiškos žirklės: kalbininkai vis daugiau rašo apie kalbos kultūrą, vis daugiau teikia patarimų, o visuomenė vis mažiau tais patarimais naudojasi“ (Piročkinas 2004²: 9 7). Ši bendrybė reikalinga nemažo tikslinimo – dalykas susisluoksniavęs ir ne taip, kaip reikėtų. Dalis kalbininkų rašo vien teorijas (gana kompiliacines), be jokių patarimų, dirba tik su baltomis pirštinaitėmis, konkrečiais taisymais pirštelių nesitepa. Platesnė visuomenė patarimus daugiau ima ne tiesiogiai – iš kalbininkų straipsnių straipsnelių Kalboskultūroje,Terminologijoje,Gimtojoje kalboje,Gimtajamežodyje, o per tarpininkus – žodynus, žinynus, kalbos patarimų knygas knygeles. Labai čia būtų svarbūs ir tarpininkaujantys asmenys – savivaldybių kalbos tvarkytojai, knygų, žiniasklaidos, ministerijų ir kt. redaktoriai. Tačiau su siaubu reikia konstatuoti ir jų nepakankamumą, ir kalbinį neįgalumą ir net diskvalifikavimąsi, aplaidumą, ir beteisiškumą. O be šios svarbios tarpinės grandies išjudinti visuomenės „abejingąją daugumą“ (Piročkinas 2004²: 9 7) – tai tik sapnas atviromis akimis… Tam tikri tarpininkai yra ir lietuvių kalbos darbininkai Briuselyje. Seimo kanceliarija yra surengusi konferenciją LietuviųkalbaEuroposSąjungoserdvėje (Urnėžiūtė 2008: 12 20–24). Tačiau nuo tos pusės sklindantys balsai, kad taip lietuvių kalba „įgyja galimybių ir atsiveria permainoms“ (Morkus 2008: 7–8 347), nes jie kalbą ir terminųsistemąf o r m u o j a (Morkus 2008: 7–8 348, 349), kelia ir kiek nerimo. Visuomenės, tiksliau bendrinės kalbos vartotojų arba tų, kurie turi tokie būti, kalbinis sąmoningumas ir tuo grindžiamas aktyvumas nepakankamas. O daug negero aktyvumo ir net agresyvumo. Bet pirmiausia derėtų prisiminti neužmirštamus Jono Basanavičiaus Aušros 1883 m. Priekalbos žodžius: „<…>: Lietuva pamaželiu nyksta, nes nyksta jos kalba“ (Basanavičius 1970: 695). Ir nepasakytume, kad dabar jau nė kiek nenyksta. Ir nereikėtų užmiršti Jono Aisčio. Išradingai gynęsis dėl savo slapyvardžio Kossu, bet šiurkščiai puldinėjęs ir užgauliojęs visus kalbininkus, brandos metais prisipažinęs: „savo kalbos gerai nemoku“ (Aistis 1991: 310), galiausiai pasakė ir didžią, bet baisią teisybę: „Lietuvis galvos nesuka dviem dalykais: gimtąja kalba ir savo tautos istorija“ (Aistis 1991: 457). O vos ima sukti, tai ne vienas prirašo baisių nesąmonių. Lengvabūdiškiausiai tai daroma, kai už nugaros stovi pagal statusą turintys 9 4 būti tik protingi Vakarai – tada galvoti nieko nereikia, pvz.: „Tok pisin – oficiali Papua Gvinėjos kalba, labiau žinoma kaip PidginEnglish (supaprastinta anglų, slengas). Anglų, vokiečių ir portugalų kalbų elementai joje susimaišę su 720 visiškai skirtingų saloje vietinių gyventojų vartojamų kalbų. Remdamasis laisva šios kalbos evoliucija, nereguliuota akademinių gramatikos taisyklių, <…>“ (Tok pisin 2003: 37 52). Laisvojo pidžino liaupsė tarsi priekaištas kalbininkų varžomai lietuvių kalbai – geros valios nemokšystė, anot V. Bielinskio. Kas, kad mokytesnis žvelgia giliau: „<…> knyga vėl traukiasi, kalba skursta. Net didžiulę tradiciją turintys britai skundžiasi, kad jų spaudos kalba darosi vis skurdesnė. O didžiausio tiražo bulvarinis dienraštis „The Sun“ turi įsivedęs net specialią kompiuterinę programą, kuri prižiūri, kad tekste nebūtų per ilgų, turinčių aštuonias raides žodžių. Jei jų per daug, o per mažai keturių raidžių žodelių, kompiuteris automatiškai grąžina tekstą autoriui“ (Gadeikis 2005: 6 4). Kartais iš karčios patirties pavyksta patiems atsikvošėti: „Su ispanais apie darbą, – aiškina vyrai, – mes susišnekame puikiai. Kino žargonas – tarptautinis, žodis viena, žodis kita kalba… Tačiau kai <…> bandom <…> pasikalbėti apie gyvenimą – stop, nieko nebeišeina. <…>“ (Vd 2005 3 57). Jauniausius laiko provincialus naujalietuvius jau seniai esu apibūdinęs jų nepasakytais, bet iš visos jų puikybės tarsi sklindančiais žodžiais prieš musbuvotvanas, na, nebent koks Greimas, bet tik ne Jablonskis. Europos Parlamento Informacijos biuro surengtame būsimųjų, bet jau pradedančių žurnalistų rašinio konkurse daugiausia susidomėta tema DaugiakalbystėES: galimybėartrukdis? (Vd 2008 48 46). Tegu, nors alternatyvi formuluotė trečios galimybės tarsi nepalieka. Bet kam reikia kokybės žurnalu besiskelbiančiam, nors jau smunkančiam, leidiniui skelbti vaikiškas geros valios nemokšystes, pvz.: „<…> vertėtų suprasti, kad iš kitų kalbų perimtų ir prijaukintų žodžių įsisavinimas mūsų tautai naudingas. Beviltiška stengtis juos pakeisti lietuviškais naujadarais, kurie dažnai skamba tiesiog absurdiškai“ (Vd 2008 48 47). Tačiau tas pats žurnalas teisingai kalba, kad net patiems gabiausiems ir net poliglotams „sunkumų kėlė lietuvių kalba“ ir konkrečiai – nevykęs tarptautinių žodžių vartojimas (Laurinėnaitė 2008: 15 49, 50). Ar ne todėl, kad lietuvių kalbos prestižas nedidelis ir dar – kartu su tautybe, patriotizmu – menkinamas? O jau kalbininkai kartais talžyte talžomi. Štai žurnalistė Renata Baltrušaitytė pasimėgaudama riečia, kaip Vytautas Petkevičius savo kodėlčiuką „aiškino priesagų specialistams“ ir kaip „lietuvių morfologijos žyniai“ neatlaikę (Vd 2008 51 52). D. Crystallo Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 9 5 knygos Kalbosmirtis vertimas Daliai Zabielaitei nekelia jokių sąsajų su lietuvių kalbos nykimu ar niokojimu, o tik piktą supriešinimą: „išvys platesnį kalbos problemų lauką nei tas, į kurį uždaro siauras kalbininkų mokymo purizmas“ (NŽA 2005 10 502). Naujojožidinio-Aidų talžomoji kalbininkų kritika nykiuose Tomo Daugirdo straipsniuose neapsakomai keistai teorizuojama. Pradeda lyg žmoniškai: „Kas mums šiandien yra lietuvių kalba: lietuviškos tapatybės sandas, vienas instrumentų, padedantis keistis mintimis ir informacija [,] ar būdas kontroliuoti mintį ir raišką?“ (Daugirdas 2004: 11 535). Toliau apie tapatybės sandą nepasako nė žodžio, nemažai kalba apie „žmogaus santykio su pasauliu ir kitu žmogumi priemonę“, „informacijos teikimo ir gavimo instrumentą“ (Daugirdas 2004: 11 535, 536). O visas straipsnio patosas – prieš nežinia kieno ir kaip mėginamą kurti lietuvių kalbos stabą; prieš tai, kad kalbininkų neva kuriama kalba „kaip tiesos buveinė ir pasaulio esmės raiška“, nors „pasaulis yra įvairus, įvairiai prasmingas ar beprasmis“; prieš tik kalbininkų „galvose besirandantį lietuvių kalbos grynumą ir autentiškumą“, prieš „įvairiausias išgalvojamas normas“, prieš kalbininkus, kurie „pretenduoja tapti prižiūrėtojais kalbos kalėjimo, kuriame bus įkalinta šiuolaikinė Lietuvos visuomenė“, nes po sovietmečio „dingo visos išorinės grėsmės“ kalbai, o dabar… nuo kalbininkų „lietuvių kalbai gresia tolesnis išsigimimas, o lietuviams – likimas „be žado“ (Daugirdas 2004: 11 535–536). Rodos, skaitai kokį priekabų, bet neatsakingą pliurpalą, o ne „religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraštį“ – nei elementarios kultūros, nei krikščioniškos artimo meilės… Bjauriausia, kai lietuviškiems kalbininkams pikta valia primetami jau visai konkretūs nebūti dalykai, pvz.: „mėgino uždrausti užsienietiškų firmų prekinius ženklus“ (Daugirdas 2004: 11 536). Autorius peikia atseit kalbininkų sukurtus atitikmenis ir vertinius (?!), bet pavyzdys anekdotiškai įžeidus: „Kažkodėl ir šiandien mes pedagogo nevadiname tokiu tiksliu ir gražiu [?! – J.K.] siūlytuoju lietuviškuoju atitikmeniu „vaikžiedys“, tiesa kiek primenančiu „vaikžudį“ (Daugirdas 2004: 11 535). Kas siūlė ir ar kiekvienas siūlytojas – jau kalbininkas?! Jonas Varnauskas paklausė tiesiai – Imašokasnuogimtosioskalbos? (NŽA 2005: 3–4 140–141) ir ar čia taisomas išmaltas „bromininkų kelias“ (Varnauskas 2005: 3–4 140) – be „kontrolės“, be „kalėjimo“, tik vedantis į ištautėjimą. Tačiau Tomas Daugirdas nerimsta – vėl rašo, ką daryti, kad „kalba būtų tinkama ir paranki priemonė“ (Daugirdas 2008: 1–2 8). Autorius nykiai samprotauja apie kompiuterinę „pelę“, kuri negraužia laidų, o išore primena 9 6 tikrą, užuot prisiminęs, kokia ji judri, vikri (tapelytėšmukštpošluota). Čia jis primena ir nežinia kieno siūlomus pelės pakaitus – rodmuo ir spruklys, ir nežinia kokių kalbininkų siūlomą skreitininką vietoj nešiojamojokompiuterio, ir kad „kalbininkų [kurių gi?! – J.K.] siūlytas „vielbraukys“ daug daugiau pasakytų <…> nei „troleibusas“ (Daugirdas 2008: 1–2 8). Rašė ir išsirašė, dabar rašo iš kepurės… Ir vis vaidenasi stabai – tai kalbos, tai patriotizmo (Daugirdas 2005: 3–4 121–122). Rašo, rašo ir priveikia – iš kalbininko padaro baubą. Tada žurnalistė R. Baltrušaitytė imasi tarpininkauti – surašo stereotipus – 1) grėsmė lietuvių kalbai dabar didesnė negu sovietmečiu, 2) labiausiai kalbą darko jaunimas, žargonas, 3) kalbininkas – baubas (Baltrušaitytė 2004: 7 46), susodina kultūrologą (ir žurnalistą), rašytoją (ir teisininką), o priešais dvi kalbininkes, kad tie stereotipai būtų paneigti, kad pirmieji kaltintų visus kalbininkus, o antrosios – ne juos gintų, tik teisintųsi pačios – ne, ne mudvi, gal kada seniai viena buvusi juoda„pupkininkė“, bet abi „griovė g r iežtą pasirinkti neleidžiančių kalbos normintojų mitą“ (Baltrušaitytė 2004: 7 46). Liūdnas vaizdas iš visų: vienam netaisyklingumas – nieko, tik reikia vaizdingumo – iš miestelių ir žargono, jam marketingas, o ne rinkodara, jai – rinkodarai – jis pats vartotų… gramatines klaidas (Savukynas 2004: 7 46, 47, 48), kitam, skaitančiam rusų spaudą, kaip kokiam dideliam specialistui vis dar atrodo, kad „jie daug mažiau bijosi visokiausių svetimžodžių“, iš to „nepučiama tragedija, daug kas įteisinama lengva ranka“ – „ten suprantama, kad kalba visų pirma – komunikavimo priemonė“ ir kad „slenge gimsta gražūs lietuviški posakiai“ (Puklevičius 2004: 7 46), vienai kalbininkei kalti sovietmečio kalbininkai, „porai kartų atmušę norą šnekėti lietuviškai“ [?!! – J.K.], o „žargonas nėra blogai, tik reikia leisti jį kurti“, išdūrė – „visiškai leistinas kontekstui [premjerui!] žodis“ [Savukynas pagiria: „kalbininkų viršūnės [t. y. kalbininkai funkcionieriai] jau tolerantiškos“ 47], bambalis, „prieš trejus metus Ž emaitijoj išgirstas“ – jau „bendr inės kalbos vienetas“ (Smetonienė 2004: 7 47, 48), tik Savukynas jo neranda „atsivertęs žodynus“, nors abu nepaslenka prie LKŽ, kur seniai yra šiaurės žemaičių bambalis – 1. „indas pienui, <…>, bidonas“, 2. „indas žibalui“. Ir tik viena kalbininkė įterpia: „Visuomenės nebedomina kalbos kūrimo procesas“, „kalba nežodinga ir todėl, kad jaunimas neskaito“, „visada prieštarausiu tiems, kurie sako, kad lietuvių kalba nepritaikyta šiuolaikiniam pasauliui, ja nebegalima susišnekėti“, „savo kalbą galime numarinti tik mes patys – ir niekas kitas“ (Vaišnienė 2004: 7 46, 48). Tai jau ji gal baubelis?.. Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:... Terminologija | 2008 | 15 103 balization is wrong not only because of its one-sidedness, but also because other more important and specific factors are forgotten or hushed up and they are and were abundant. On the other side of the iron curtain the ugly phenomena of the 20th century were flourishing, directly impacting upon as well as causing a negative background for the functioning of language in general and small languages in particular. Such phenomena include consumer and mass society, disposable civilization, marketing, advertising, agitation, mass media and especially commercialisation of television, mass culture, three minute culture, fashion, creation of stars, Americanization of culture (pop music, Hollywood films, westerns, TV serials, soap operas, ...). In general terms a common denominator of these phenomena is their tendency to make a man and a life primitive, specifically the creation of a wooden language. These phenomena, strongly attacked by soviet anti-American propaganda and to some extent evaluated in Lithuanian philosophical discourse after the fall of the iron curtain swept into Lithuania, to the weary spirit of which everything coming from the West seemed to be good. At the same time fifty year old truths about our own life in the evil empire – new language, thought police, double think, enslavement of the mind - reached us from the West as well. These truths reached us, but did not have the right impact on us. Together with such things as the disintegration of the evil empire, restoration of the independence of Lithuania, status of the Lithuanian language as a state language, national rebirth, democratisation of the society and the creation of a civil society, European and transatlantic integration of Lithuania, came unofficial Anglization, computerization and internetization which are now very specific factors, the importance of which to national identity and selfawareness, culture and language has been considerable for twenty years and will remain crucial and epochal for a long time. Every language is ethnic or national – native. Our native language – Lithuanian – for a few centuries under the conditions of continuous subordinate bilingualism had very many contacts with the Polish language – the whole area of the Lithuanian language was flooded with it. Only a few consequences have been eliminated, and although contacts with Polish have for some time been almost broken, the majority of losses are, like loss of national territory, irreversible. For two centuries a similar destructive work in the Lithuanian language area was done by the Russian language. Now a new era of contacts with the English language has arrived – territory is not being lost, but a part of the Lithuanian language speakers are. Therefore it is useful to get acquainted with these imperial, colonial as well as international languages (and linguaefrancae) from inside – how they are perceived and judged by Russians and English themselves. It is important to remember that the essence of linguaefrancae is only the performance of the communicative function. This is not enough for the national language to live and survive – it could cause death. The Lithuanian language has a dead sister – the Prussian language. The area of the Lithuanian language has crumbled away in the west and in the southeast and it is not even continuous within the state borders. Speakers of a big language can have a theoretical discussion if the language is or is not an obligatory element of nationality and statehood. A Lithuanian can speak here only about lucky or unlucky (for himself!) exceptions. Only the old nearly universal order provides guarantees: only a national state language is safe or: a state is its own language. Although the world is 104 bilingual (mostly in that communicative function), bilingualism is a characteristic not of big, but of small languages and it implies subordination, thus some dangers. In the theory of Lithuanian linguistics, the communicative function is considered to be neither the only, nor the main one. Simas Karaliūnas separates the ethnic function as well. Various journalists, specialists of culture and other provincials of the time (avantnous,leDéluge) are talking only about the means of communication, demanding unrestricted development of the language, declaring anticodification attitudes, rights and validity of jargon and similar good willed ignorance and demonising linguists. They defeat some linguists because of the lack of solidarity and culture of the latter. Lithuanian linguists dare to challenge anti-cultural globalization and sometimes win. The force of terminologists is small, but they publish the scientific (international from the 13th issue) magazine Terminologija (Terminology). The principle of state protection of the Lithuanian language is being implemented although not consistently. Gauta 2008-12-15 Jonas Klimavičius Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas: terminolo[email protected] Jonas Klimavičius | Lietuviųkalbairvisuomenė:...