Tautinės realijos: pavadinimai, terminai ir jų vartojimas

Tautinės realijos: pavadinimai, terminai ir jų vartojimas REGINA KVAŠYTĖ Šiaulių universitetas ĮVADINĖS PASTABOS Tarpkultūrinis bendravimas padeda pažinti kitų tautų kultūrą ir jos terpėje populiarinti savo tautos kultūrą. Kalbant apie tautos kultūros reiškinius svarbus vaidmuo tenka kalbinei raiškai. Pirmiausia dėmesys krypsta į skirtingo stiliaus — moksliniuose, mokslo populiarinimo, publicistiniuose bei grožiniuose — tekstuose ir skirtingais tikslais vartojamą leksiką, kuriai būdingas tautinis koloritas. Tokios leksikos esama visose kalbose. Kiekvienos kalbos vartotojas pirmiausia įgyja Žinių apie savo tautą ir jos gyvenimo realijas, vėliau susipažįsta su svetimų tautų kultūra. Tautinį koloritą tekstui suteikia vartojami tikriniai žodžiai (asmenvardžiai, vietovardžiai, simboliniai pavadinimai) ir bendriniai žodžiai (materialiosios ir dvasinės kultūros realijų, reiškinių ir kt. pavadinimai). Tokie bendriniai žodžiai straipsnyje vadinami tautinių realijų, t. y. tautiniu savitumu pasižyminčių realių materialiosios ir dvasinės kultūros daiktų ir reiškinių, pavadinimais. Jie ir pasirinkti tyrimo, kurio tikslas — savos kalbos ir kitų kalbų požiūriu aptarti terminiją, įvardijančią tautinių realijų pavadinimus, objektu. Teorinėje apžvalgoje remiamasi publikacijomis lietuvių ir užsienio kalbomis, o iliustracinių pavyzdžių šaltiniais pasirinkti įvairūs dvikalbiai ir aiškinamieji žodynai. TAUTINIŲ REALIJŲ KLASIFIKAVIMAS Teigiama, kad „žodžio semantikos ypatybės konkrečiame šnekos akte nėra bereikšmės — jos padeda sužadinti vienus ar kitus vaizdinius, šiek tiek skirtingai aktualizuoti kalbančiųjų sąmonės turinį. <...> Leksinis fonas turi tautinę specifiką. nes skirtingose kalbose ekvivalentiški žodžiai gali kelti skirtingas asociacijas <...> Šiek tiek kitas dalykas yra žodžio semantinės aureolės, maitinamos tautosakos tekstų, tautos kultūros tradicijos, istorinės praeities šaknų“ (Gudavičius 2000: 84-85). Visas tautines realijas galima suskirstyti į tam tikras grupes pagal pavadinamus objektus. Etnolingvistas 56 Regina Kvašytė | Tautinės realijos: pavadinimai, terminai... Aloyzas Gudavičius išskyrė tokias bendresnes tautinės leksikos vartojimo sritis; nacionalinė virtuvė, rūbai, muzikos instrumentai, tautiniai šokiai, tradicijos ir papročiai, tautosaka ir mitologija, tautos istorijos dalykai (Gudavicius 2000: 79-80). Vėliau autorius šį skirstymą patikslino, teigdamas, kad „pavyzdžiais, atspindinčiais materialiosios kultūros specifiką“, gali būti: 1) nacionalinės virtuvės valgių ir gėrimų pavadinimai; 2) muzikos instrumentų pavadinimai; 3) rūbų ir apavo pavadinimai; 4) namų apyvokos daiktų ir įrankių pavadinimai ir 5) buities kultūros ir visuomeninio gyvenimo reiskiniai“ (Gudavičius 2009: 94). Galima sutikti dėl keturių pirmųjų minėtų semantinių grupių, kad tai tikrai tautos materialiosios kultūros dalykai, bet paskutinės, t. y. buities kultūros ir visuomeninio gyvenimo reiškinių grupės pavadinimai atspindi „dvasinės kultūros reiškinių sferą“. Toliau išvardijami pirmiausia liaudies kultūros dalykai. Kaip pavyzdžius A. Gudavičius pateikia šokių pavadinimus (bet neišskiria dainų, nors mini ir sutartinę, ir dainavimo būdus raliuoti, valiuoti), taip pat „mitologinių būtybių, pasakų veikėjų pavadinimus bei kitą tautosakinę leksiką, pavyzdžiui, krivis “senovės lietuvių dvasininkas, zynys’, romuva ‘balty šventovė", alkas 'šventa aukojimo vieta'; pasakiškos būtybės aitvaras, kaukas, giltinė, laumė“ (Gudavičius 2009: 94-95). Atrodytų, kad buities kultūros ir visuomeninio gyvenimo reiškinių grupei priskirti rūpintojėlis ir koplytstulpis turėtų patekti į materialiosios kultūros realijų grupę. Kita išskiriama grupė — tai tradicijos, ritualai, liaudies šventės (pateikti pavyzdžiai rodo, kad tiksliau būtų kalbėti apie joms būdingus reiškinius) (Gudavičius 2009: 94-95). Taip pat tautinį savitumą atskleidžiančiais žodžiais laikomi „tautos gyvenamosios aplinkos — geografinių objektų, gyvūnijos bei augalijos, klimatinių gamtos reiškinių pavadinimai bei nevienodas tų pavadinimų detalumo laipsnis“ (Gudavičius 2000: 80). Remiantis A. Gudavičiaus skirstymu, tačiau šiek tiek patobulinus sukurtą klasifikaciją, tautiniu koloritu nuspalvintą leksiką pagal semantiką galima suskirstyti į tris grupes: 1) materialiosios liaudies kultūros realijos: 2) dvasinės liaudies kultūros realijos ir 3) tautos istorijos realijos. Toliau kiekvieną iš šių grupių galima skaidyti į artimesnės semantikos grupes, pavyzdžiui, materialiosios kultūros realijų grupėje akivaizdžiai išsiskiria rūbų, avalynės, papuošalų, įrankių, valgių, gėrimų ir kt. pavadinimų grupės. Dvasinės kultūros realijoms tiktų priskirti dainų, dainavimo būdų, šokių, žaidimų, švenčių, tradicijų, papročių ir kt. pavadinimus. Be abejo, klasifikacijos detalumas priklauso nuo poreikio išskirti Jeksikos vienetus kaip tam tikros visumos dalis. Pavyzdžiui, įrankių pavadinimus galima suskirstyti pagal sritis, kuriose Terminologija | 2009 | 16 57 jie naudojami: kalvystės, puodininkystės, audimo, kryzdirbystés ir pan., o tradicijų — pagal kalendorines šventes ar pan. Tokiu būdu išplėtojama hierarchiniais ryšiais susijusi klasifikacijos schema, kuri, reikalui esant. dar gali būti plečiama. Ji gali būti taikoma ir savos, ir svetimos kultūros realijoms bei reiškiniams — etnografizmams ir egzotizmams — analizuoti. SAVOS KALBOS TAUTINIŲ REALIJŲ KLASIFIKAVIMO TERMINAI Etnografizmais, t. y. žodžiais, pavadinančiais kurios nors tautos materialiosios ar dvasinės kultūros realijas, patekusiais į bendrinę kalbą (plg. etnografizmas „Kurios nors tautybės materialinės ar dvasinės kultūros realijos pavadinimas, patekęs į literatūrinę kalbą <...>“ (KTŽ 1990: 60)), tiksliausia būtų vadinti savos tautos realijas. Kalbotyros terminų žodyne pateiktos apibrėžties teiginys, kad taip pavadinamos „kurios nors tautybės“ realijos, leidžia manyti, jog žiūrima tarsi iš vidaus, vertinama kalbos, apie kurią kalbama, požiūriu. Žodynuose tokiais atvejais neretai vartojamos pažymos etnogr. arba etn. išskiria etnografijos elementus kalboje (plg. etnografija „1. mokslas, tiriantis tautas ir kitas etnines bendrijas, jų materialinę bei dvasinę kultūrą; 2. tautų, kitų etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktų rinkimas, aprašymas, kaupimas“ (TZZ 2001: 220)). Dėl tokių žodžių vartojimo savos kalbos tekste dažniausiai problemų nekyla arba jos susijusios su rašybos ar kalbos kultūros dalykais. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje dažniau kulinarijos gaminiui pavadinti vartojamas žodis cepelinas nei didžkukulis (DZ. 2006; KP 2005: 36), o latvių kalboje ypatingas latviškas sūris, „gaminamas iš varškės ir pieno, pridedant sviesto, kiaušinių, druskos, dažnai ir kmynų; jam nereikia specialaus nokinimo periodo“ (LLVV 4, 1980: 26), vadinamas dūriniu janusiers ir daugiskaitos arba vienaskaitos kilmininko junginiais su šalutiniu dėmeniu einančiu tikriniu vardu: Janu siers, Jana siers [Joniniy sūris — R. K.]. Panašių tautinių realijų pavadinimų vartosenos ypatumų ar varijavimo galima rasti ir kitose kalbose. Tačiau terminas etnografizmas netinkamas tada, kai reikia apibūdinti, pavyzdžiui, savos tautos istorijos reiškinius, tautinius judėjimus ir pan., kurie taip pat priklauso tautinį savitumą išreiškiančiai leksikai. Tokia leksika laikytina istorine. Istorinė leksika, arba istorizmai, kaip pasenusių realijų pavadinimai .,paprastai prisimenami, kai reikia įvardyti praėjusių laikų daiktus, reiškinius. Istorizmai mena senovę (romuva „senovės baltų genčių šventovė, jų kultūrinio gyvenimo židinys“, krivis „senovės lietuvių pagonių dvasininkas, 58 Regina Kvašytė | Tautinės realijos: pavadinimai, terminai... žynys“)“ (LK 1995: 41). Kai kurie istorizmai įtraukiami ir į aiškinamuosius, ir į verčiamuosius žodynus, pavyzdžiui, apibrėžtasis istorizmas krivis lietuvių-anglų kalbų žodyne aprašomas kaip „Lithuanian pagan priest“ (NALKŽ 2002: 370). Taip pat elgiamasi ir Lietuviy—rusy kalbų žodyne, tik dar pridedama atitinkama istorizmo pažyma «istor. (JIMTOBCKHUŪ) si3birueCKHUH x*perp (LRKŽ 2001: 370). Akivaizdžią kito lietuvių kalbos istorizmo — knygnešys — tautinę specifiką taip pat atspindi dvikalbiai žodynai. Lietuviy—Ilatvių kalbų žodyne šis žodis apibrėžtas aprašomuoju būdu: „vėst. gramatu iznesatajs; (aizliegtu) gramatu izplatitajs“ [ist. knygų išnešiotojas, (uždraustų) knygų platintojas]! (LLV 1995: 235), ten pat panašiai apibūdintas ir vedinys knygnešystė „(cara cenzūras aizliegtu) gramatu iznesasana (izplatišana)“ [(caro cenzūros uždraustų) knygų išnešiojimas (platinimas)|. Kursyvo vartojimas rodo, kad kai kurie apibrėžties elementai pateikiami kaip komentarai. Žodis knygnešys ir lietuvių kalboje yra išgyvenęs tam tikrus reikšmės pokyčius: reiškęs „slaptą lietuviškų knygų gabentoją per sieną“, vėliau imtas vartoti reikšme „knygų platintojas“ (senesnioji reikšmė jau virto semantiniu istorizmu) (Palionis 1979: 301)“. Būtent tai ir bando parodyti cituoto žodyno sudarytojai, vis dėlto palikdami galimybę šį žodį vartoti šiuolaikiškesne reikšme, kuri matoma atmetus komentarus ir pažymą. Anglų kalbos žodyne jau skiriamos šiuolaikinė ir istorinė šio žodžio reikšmės: “1. (knygų platintojas) bookdistributor; 2. ist. book spreader; book-hawker” (NLAKZ 2002: 356). Lietuviy—rusy kalbų žodyne su pažyma istorija pateiktas tik vertinys kHuzonowa (LRKZ 2001: 357). Kity šalių istorizmy randama ir lietuvių kalbos vartotojams skirtuose žodynuose, pavyzdžiui, Latviy-lietuviy kalbų žodyne kaip istorizmai fiksuotos tokios Latvijos gyvenimo realijos: jaunlatvieši „ist. jaunalatviai (XIX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių kultūrinio-nacionalinio sąjūdžio Latvijoje dalyviai)“ (LLŽ 2003: 308); jaunstravnieki „ist. latvių inteligentijos demokratinio ..Naujosios srovės“ sąjūdžio XIX a. paskutiniojo dešimtmečio dalyviai“ (LLŽ 2003: 308). Iš pastarojo pavyzdžio matyti, kad istorizmas nei verčiamas, nei rašomas sulietuvinta forma (tokia galimybė buvo — reikėjo tik pakeisti galūnę) — pateikiamas tik komentaras (plg. aiškinamajame latvių kalbos žodyne „vest. Jaunas stravas dalibnieki“ (LLVV 4, 1980:40))*, Kitų kalbų šaltiniuose, pavyzdžiui, Latviy—rusy kalbų | Latvių kalbos žodžių reikšmių aiškinimai šiame straipsnyje verčiami į lietuvių kalbą. Plačiau žr. Kvašytė, Čepaitienė, Župerka 2006: taip pat žr. Vilkaitė, Kvašytė 2006. Apie Latvijos realijų pavadinimus, tarp jų ir istorizmus, plačiau žr. Kvašytė 2005, Terminologija | 2009 | 16 59 žodyne pateikiami latviškųjų dūrinių vertiniai su komentarais skliaustuose («v1anoznarbinin (npozpeccusHble OesimeJiu HAY UOHATVHO20 aHmugeoJaJIibHO2O u npocsemume.tbcko2o Oswxenus XIX sexa 6 /lamauu)» (LKV 1, 1979:487), «HOBOTEUEHIIbI (yuacmHuku 0eMOKpamu4ecko20 OBlDKenus uHMmeJIiuzenyuu 8 90-vie 2001 XIX sexa 6 /lamsuu)» (LKV 1. 1979: 488). Tam tikrą Rusijos istorijos tarpsnį iliustruojantis piniginio vieneto pavadinimas cervoncas įtrauktas į abiejų baltų kalbų tarptautinių žodžių žodynus: „1. rusiškas auksinės monetos pavadinimas (nuo XVII a.); 2. SSSR valst. banko bilietas, lygus 10 rb, buvęs apyvartoje 1922-1947; 3. 1923 išleista SSSR auksinė moneta (daugiausia atsiskaitymams su kt. valstybėmis)“ (TŽŽ 2001: 142) (plg. žodžio červoncs apibrėžtį latvių kalba: „1. Krievija (lidz 1917. g.) zelta moneta 3 rublu vertiba. 2. Padomju Savieniba (no 1922. lidz 1947. g.) — naudaszime 10 rublu vertiba“ |1. Rusijoje (iki 1917 m.) 3 rublių vertės auksinė moneta. 2. Sovietų Sąjungoje (nuo 1922 iki 1947 m.) — 10 rublių vertės piniginis ženklas| (SV 1999: 129)). Rusųlietuvių kalbų žodyne fiksuotos net 3 minėto rusų kalbos žodžio reikšmės ir tik viena iš jų perteikiama transkribuota forma: ,,1. raudonasis (Rusijos auksinė moneta iki 1917 v.*); 2. červoncas [isretinta šio straipsnio autorės], dešimtrublinė (1922-1947 m.): 3. šnek. dešimt rublių“ (RLKŽ 2002:834), o į rusų latvių kalbų žodyną šis žodis neįtrauktas. Aptarti atvejai leidžia teigti. kad pragmatinis požiūris į istorizmus skiriasi. SVETIMŲ KALBŲ TAUTINIŲ REALIJŲ KLASIFIKAVIMO TERMINAI Svetimų kalbų specifiniams dalykams pavadinti vartotinas terminas e g - zotizmas — „svetimžodis. skolinys, reiškiantis nepazistama. svetimai (ypač tolimai) šaliai būdingą buities ar kultūros realija“ (TZZ 2001: 190). Lingvistinėje literatūroje kaip vientisinio termino sinonimas (jo daugiskaitos atitikmuo) vartojamas ir sudėtinis terminasegzotinė leksika (kai kalbama apie tokių žodžių visumą): „Žodžiai ar specialūs žodžių junginiai, paimti iš tolimų, mažai žinomų kalbų. norint suteikti stiliui ypatingą koloritą <...>“ (KTŽ 1990: 55). Kalbotyros terminų žodyne pateikta apibrėžtis akcentuoja tokių tautinių realijų vartojimo tikslą. Kaip teigia rusų sociolingvistė Nina Mečkovskaja, „egzotizmai ne tiek atskleidžia ar aiškina svetimą kultūrą, kiek ją simbolizuoja“ (Meukosckas 2000: 52). Terminas * Tikėtina, kad žodyne korektūros klaida — turėtų buti „m“. 60 Regina Kvašytė Tautinės realijos: pavadinimai, terminai... egzotizmas, priešingai nei prieš tai aptartasis etnografizmas, vartojamas kitų kalbų realijoms pavadinti, tačiau su tam tikromis išlygomis — artimiausių giminiškų kalbų ir kultūrų, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių, realijas pavadinantiems žodžiams įvardyti terminas egzotizmas netinka, nes minėtų tautų realijos, nors ir yra nežinomos, nėra egzotinės tikrąja šio žodžio prasme. Yra pagrindo teigti, kad aprašytieji terminai etnografizmas ir egzotizmas sudaro tam tikrą antonimų porą klasifikuojant tautinių realijų pavadinimus pagal priklausymą savo ar svetimai kalbai. O kaip reikėtų vadinti tokią leksiką, kai verčiant ji iš originalo kalbos perkeliama į kitos kalbos tekstą? Visa, ką kitos kultūros atstovas pastebėjo, bet nesuprato, kas jam atrodo keista ir reikalauja interpretacijos, yra signalas, kad tekste esama specifinių tos kultūros, kurią atspindi sukurtas tekstas, elementų, kurie, lingvokultūrologės Valentinos Maslovos teigimu, vadinami lakūnomis (Macnosa 2001: 111). Susiaurinant šį teiginį iki leksikos lygmens, galima teigti. kad lakūnos,arbalakūninė leksika-tai kurios nors kalbos leksiniai vienetai, neturintys tiesioginio leksinio semantinio atitikmens kitoje kalboje (Bankavs 2001:9). Teigiama, kad terminas lakūna būdingas frankofoniškosios kultūros tradicijai (Hsanos 2006: 79), o pirmieji šį terminą kalbotyrai pritaikė Kanados mokslininkai Jean-Paul Vinay ir Jean Darbelnet (yus 2007: 135). Terminas lakūna vartojamas daugelyje kalbų, tarp jų anglų, prancūzų, latvių (Bankavs 2006), rusų (Crenanos 1965; Mypasben 1975 ir kt.). Tačiau Tarptautinių žodžių žodyne pateiktas lotynų kilmės žodžio lakūna apibrėžimas ..|lot. lacuna — įdubimas, spraga] teksto spraga, praleidimas, trūkstama vieta“ (TŽŽ 2001: 425) suteikia pagrindą suabejoti tuo, kad šis terminas tinkamas minėtai leksikai pavadinti. Teigiama, kad tautinis kultūrinis savitumas gali atsiskleisti ne tik specifinių žodžių buvimu, bet ir tokių žodžių stygiumi kita kalba išreikštoms reikšmėms perteikti. Taigi, tokios „spragos“, „baltos dėmės kalbos semantiniame žemėlapyje“ vadinamos tuo pačiu terminu (Crerranos 1965: 120). „Vienu atveju lakūnų atsiradimą lemia atitinkamų kultūrų skirtumai <...>. Kitu atveju lakūną lemia ne vienos kalbos atitinkamo denotato trūkumas, o tai, kad kalbai tarsi nesvarbu skirti tai, ką skiria kita kalba“ (Meukorckas 2000: 53). Latvių kalbininkas Andrejis Bankavas tokią leksiką skirsto į absoliučias ir reliatyvias lakūnas, o pirmąsias dar į du pogrupius: „etnografines lakūnas (balzams, sagša. sakta, Ligo vakars, lats, auseklitis, dainas, Perkons, suitu sievas) <...> ir lingvistines lakūnas <...>. Pagal paplitimą lakūnos skirstomos į nacionalines (balzams, GNP, kokle) ir regionines (kefirs, kvass, kimelis, rupjmaize)“ (Bankavs 2001: Terminologija | 2009 | 16 61 9-10). Akivaizdu, kad tas pats žodis gali atitikti kelis klasifikacijos tipus, pavyzdžiui, balzams patenka ir į etnografinių, ir į nacionalinių leksinių vienetų grupę. Tačiau toks skirstymas gana sudėtingas, nes ne visada lengva priskirti vieną ar kitą žodį tik vienam pogrupiui. Taigi latvių kalbos žodis balzams (jeigu tai ne konkretaus Latviją reprezentuojančio gaminio Rigas melnais balzams pavadinimo nomenklatūrinis žodis, kuris dažnai pragmatiniais sumetimais atstoja visą gaminio pavadinimą) galėtų būti ir regioninė lakūna, nes panašių gėrimų gaminama ir kitur, ne tik Latvijoje (plg. Bitnerio balzamas ir kt.) arba net neturėti tautinio kolorito (plg. skolinio iš graikų kalbos balzamas reikšmes ,,[gr. balsamon — aromatinė derva] 1. gamtinių arba sintetinių dervų tirpalas eteriniuose aliejuose; gamtiniai ~ai yra augalų apykaitos produktas; 2. farm. gydomoji arba kosmet. priemonė, pagaminta iš tokio tirpalo; 3. stiprus alkoholinis gėrimas, sutaisytas su balzamo ekstraktais arba aliejais“ (TŽŽ 2001: 90). Latvių kalbos požiūriu skoliniu iš graikų kalbos pavadinta realija priskirtina etnografizmams, todėl lakūna suprantama dvejopai: tai vieta tekste, kurią reikia užpildyti, kita vertus, tai realiją, kurią reikia apibūdinti kitos kalbos priemonėmis, pavadinantis terminas. Vis dėlto esama ir kitokios nuomonės, pavyzdžiui, A. Gudavičius pabrėžia, kad ,lakuna’ žymi žodžio nebuvimą vienoje kalboje (angl. lack '*trūkumas, stoka') kitos kalbos atžvilgiu, kai abiejų kalbų atspindimoje tikrovėje atiitinkamas daiktas, reiškinys ir pan. egzistuoja. Taigi lakunų buvimo priežastis yra ne realiojo pasaulio įvairovė, o pasaulio kategorizacijos ypatumai kalboje“ (Gudavičius 2007: 93). Kiti autoriai specifinių tautinių realijų pavadinimus sieja su ekvivalentiškumu: „sunku rasti ekvivalentų kitoje kalboje, nes kitos tautos gyvenime nėra pavadinamų daiktų ar reiškinių. Ši leksika, kurią galima būtų vadinti beekvivalente [iSretinta straipsnio autorės], labai svarbi tautos materialinei ir dvasinei kultūrai pažinti“ (Gudavičius 2000: 79; Gudavičius 2009: 93-94). Iš lotynų kilmės žodžio ekvivalentas „[lot. aeguivalens (kilm. aequivalentis)| lygiavertis, lygiareikšmis daiktas; tolygi vertė, tolygus dydis; lygmuo, atitikmuo“ (TŽŽ 2001: 198) kilęs terminas tradiciškai vartojamas įvairių šalių kalbininkų darbuose, nors jo reikšmė gali varijuoti (Černė 2006; Papaurėlytė-Klovienė 2007; Polkovnikova 2006; Bnaxos, ®nopun 2006; Msanos 2006; Caesuu 1999 ir kt.). Kitas darybiskai artimas santykį su ekvivalentiSkumu nusakantis terminas lietuvių kalboje —neekvivalentiné leksika — apibrėžiamas kaip „originalo kalbos žodžiai ar * A. Gudavičius vartoja rašybos variantą lakuna (Gudavičius 2007: 93), 62 Regina Kvašytė | Tautinės realijos: pavadinimai, terminai... žodžių junginiai, reiškią daiktus, procesus, reiškinius ar kitus gyvenimo faktus, neturinčius vertimo kalboje ekvivalentų“ (Ambrasas-Sasnava 1978: 132). Vis dėlto patogesnis vartoti yra trumpesnis, t. y. su priešdėliu bepadarytas sudėtinio termino šalutinis dėmuo. Iš daiktavardžių su priešdėliu bepadaryti „santykiniai būdvardžiai žymi ypatybę, kylančią iš neturėjimo pamatiniu daiktavardžiu įvardijamo dalyko“ (Keinys 1999:80). Beekvivalenčiais galima laikyti ir etnografizmus, ir egzotizmus, jeigu tautiniu koloritu nuspalvinta leksika vertinama kalbos, į kurią verčiama, požiūriu. Netgi siūloma tokią leksiką atskirti nuo apskritai kalboje ekvivalentų neturinčios leksikos (Baxos, ®mopun 2006: 56). Panašia reikšme kaip beekvivalentė leksika latvių lingvistinėje literatūroje vartojamas terminas regioninė geografinė leksika (latv. regionalgeografiska leksika). Jį vartoja Latvijos realijų perteikimą vokiečių kalba nagrinėjanti latvių kalbininkė Ilga Migla (Migla 1996: 2). Šiuo terminu akcentuojamas teritorinis — ne semantinis ar ekvivalentiškumo — dėmuo. Naujajame latvių kalbotyros terminų žodyne (Valodniecibas pamatterminu skaidrojoša vardnica) leksika, kuriai perteikti nerandama savos kalbos žodžių, vadinama kultūriniais skoliniais (latv. kultūraizguoumi). Iš apibrėžties matyti, kad tai originalo kalbos (latv. avotteksts) žodis, posakis ar frazeologizmas, kuris, jeigu nerandama tinkamo ekvivalento vertimo kalboje (latv. mėrkteksts), perkeliamas į ją (jeigu tai vienos abėcėlės kalba — transliteruojamas, jeigu skirtingos — transkribuojamas). Be to, ten pat dar nurodoma, kad tokių skolinių sluoksnis yra jau minėti etnografizmai (VPSV 2007: 198). Nors ir patogus vartoti, latvių kalbos dūrinys nėra tobulas turinio prasme, nes pabrėžiamas vienas tokios tautinės leksikos perteikimo — tiesioginio perkėlimo — būdų, o pragmatiniu požiūriu gali būti pasirenkami ir kitokie kalbamosios leksikos perteikimo būdai, pavyzdžiui, komentavimas, aiškinimas, pakeitimas ir pan., t. y. ieškoma kitokių ekvivalentų, neapsiribojama transliteravimu arba transkribavimu. Todėl vartoti vien šį terminą nebūtų teisinga (be to, lietuvių kalboje šis sudėtinis terminas neturi vartosenos tradicijų, patogumo atžvilgiu nusileidžia latvių kalbos naujadarui). Kartais apskritai nėra pagrindo kalbėti apie skolinių atsiradimą, Skirtingo tokios beekvivalentės leksikos fiksavimo pavyzdžių randama įvai6 7 riuose žodynuose — ir aiškinamuosiuose“, ir verčiamuosiuose“. Jų autoriai 9 Plačiau apie liaudies šokių ir žaidimų pavadinimus žr. Černė 2006. 7 Plačiau apie latvių kalbos realijas kitų kalbų žodynuose žr. Kvašytė 2003, apie lietuvių kalbos realijas latvių kalba žr. Kvašite 2005. Terminologija | 2009 | 16 63 žodžio tautinį koloritą stengiasi atspindėti komentaruose arba nors pažymoje. Pavyzdžiui, dvasinės liaudies kultūros realijų grupėje lietuviams ypač būdingas dainavimo būdo pavadinimas sutartinė Lietuviy—latviy kalbų žodyne pateikiamas su tam tikra pažyma. Pats žodis neverčiamas, pateikiamas tik komentaras: „folk. sutartine (lietuviešu tautas dziesmu žanrs)“ (LLV 1995: 495), o anglų kalba lietuviškąjį žodį atstoja aprašymas: ,,flk. Lithuanian polyphonic part-song“ (NLAKZ 2002: 768), taip pat ir Lietuviy—rusy kalbų žodyne «cyrapTHHE», MHOTOTM/IOCa; XODpOBASI /IHTOBCKAS HAPOIHAS HeCHA» (LRKŽ 2001:802). Lietuvių-latvių kalbų žodyne fiksuotas specifinio valgio — kepinio — pavadinimas šakotis „2. kul. šakotis (lietuviešu nacionalais zarains pirags no olam)“ (LLV 1995: 502) perrašytas lietuviškai, o anglakalbiai supažindinami, kaip šakotis atrodo: „kul. pyramidal cake (resembling the treetrunk with spikes)“ (NLAKŽ 2002: 778); nuorodų į išvaizdą esama ir Lietuviy—rusy kalbų žodyne: «3. kul. necounstit TOpT B popae enxu» (LRKŽ 2001: 816). Rusųlietuvių kalbų žodyne transliteruotu ekvivalentu perteikiamas rusų liaudies muzikos instrumento pavadinimas 6amrasraiika „muz. balalaika“ (RLKŽ 2003: 26), panašiai daroma ir Rusųlatvių kalbų žodyne „balalaika“ (KIV 1988: 25), o papildomai ir lietuvių, ir latvių (arba vienoje iš jų) aiškinami tokie žodžiai kaip liaudies dainos pavadinimas uacmywxka „Ččastuška (humoristiné rusų liaudies daina)“ (RLKŽ 2003: 883); „častuška (krievu tautas dziesma)“ (KLV 1988: 563) ar moterų galvos apdangalo pavadinimas xokowHuk — „Kokošniks (krievu sieviešu tautastėrpa galvasrota)“ |kokošnikas (rusų moterų galvos apdangalas)] (KIV 1988: 196). Kaip matyti iš apibrėžčių, be bendrojo aiškinimo, kad tai rusų liaudies daina, lietuviai dar patikslina jos pobūdį — humoristinė. Visiškai jokios užuominos apie tautiškumą nelieka, kai rusų kalbos etnografizmas camosap lietuvių kalba perteikiamas žodžiu virdulys (RLKŽ 2003: 722). To paties rusiško etnografizmo atitikmuo latvių kalba yra dūrinio vertinys patvaris (KLV 1988:465) |tas, kuris pats verda] ir iš dalies išsaugo rusų kultūrai būdingą atspalvį. Tai išlaikyta ir aiškinamajame latvių kalbos žodyne: „parnesajama tėjas gatavošanas ierice, kura ūdeni karse kurtuve vai elektrisks silditajs“ [nešiojamas vandens šildymo įrenginys, kuriame vanduo šildomas kūrykloje arba elektriniu sildytuvu], o visi iliustraciniai pavyzdžiai susiję su Rusija (LLVV 6(1), 1986:533). Tiems, kas pažįsta rusų kultūrą, šis daiktas asocijuojasi su specifinės formos ir paskirties daiktu, tačiau tokių asociacijų be platesnio konteksto nekyla, išgirdus ar perskaičius lietuvišką žodį virdulys. Kalbos praktikos leidiniuose pateiktas žodis samovaras vertinamas kaip neteiktina svetimybė (KP 2005: 99). i egina Kvašytė autinės realijos: pc Inimai, terminai... 64 Regina Kvašytė | Tautinės realijos: pavadinimai, t