Terminas prie termino. VI

144 J. Klimavičius | Terminasprietermino.VI Terminas prie termino. VI JONaS klIMavIČIUS Núokana, O NE cikutà Botanikams jau daugiau kaip šimtas metų aišku, kad nuokana – yra Lauryno Ivinskio naujadaras. Ivinskio žodynų naujadarų gausumą prieš pusšimtį metų yra pastebėjęs ir parodęs Jonas Kruopas (Kruopas 1998: 193, 195–196). Ir pats jau seniai – dirbdamas Lietuviųkalbosžodyno darbą – Ivinskį įsidėmėjau kaip nuoseklų svetimybių ir tarptautinių žodžių lietuvintoją ir net beatodairišką egzotizmų keitėją. Per Albinos Auksoriūtės disertacinius straipsnius (Auksoriūtė A. 1995: 58–65; 1997, 33–39; 2000, 48–57; 2001, 95–111; 2002, 95–102; 2003, 135–142, 2004, 127– 149, 2007, 72–91; 2008, 132–141) plačiau susipažinęs su Ivinskio naujãdaros užmojais ir rezultatais (net labai gausiõs visiškai individualios ir sunkiai suvokiamos ar visai nesuvokiamos motyvacijos), tos naujadaros tam tikra sėkme, taip pat pastangomis jo rankraštinius tinkamesnius naujadarus d a b a r įtvirtinti, susimąstai: toks drąsus, viltingas darbas, toks gyvas, gaivus šaltinis lietuvių kalbos priespaudos laikais ir tokia sausra, džiūtis dabar – laisvės metais… Mano šis mažytis žingsnelis be tikrai teorinio tikslo – įrodyti, kad nuokana yra Ivinskio naujadaras, ir parodyti jo darybos būdą, semantinę motyvaciją, iš dalies ir etimologiją – turi ir praktinį – baigti įtvirtinti nuokaną visose lietuvių kalbos vartosenos srityse (ne tik botanikos nomenklatūroje), nes šito dar nepasiekta, gal ir nesirūpinta. Prie nuokanos priėjau ne per jos darytoją Ivinskį, o visai netyčia. Tai buvo 1981 metais – Juozo Glinskio drama Cikuta–Sokratui. Seniai žinota, kad Atėnų teismas Sokratą nuteisęs myriop ypatingu, nors švelnesniu būdu – ne nustumti nuo uolos, o išgerti nuodų. Čia – išgerti kažkokios cikùtos. Kas č ia yra cikuta? Vargu ar aiškinosi rašytojas. O netrūksta nurodymų, ko k ių nuodų išgėrė Sokratas, pvz.: Во времена Сократапри- Terminologija | 2010 | 17 145 говоренныйксмертивназначенноевремявыпивалчашурастертой ядовитойцикуты(болиголова)Нерсесянц 1977: 139. <…>išgėrėc i k u t o s n u o d ų taurę Ksenofontas 1993: 12. <…>,mūsųlaikais Sokratuinereikėtųišgertim a u d o s s u l č i ų,<…> Ruso 1979: 30. <…> mirtisnuon u o k a n o s n u o d ų taurės<…> Averincevas 1989: 188. Ir tai ne tik Sokrato atveju, pvz.: Suprantama,kurkassaugiausulinkusiambatsiuviauti,neguišauksotaurėsįsveikatągertivyną,maišytąsunuodais– nuodingąjanuokanairkurpele Lukianas 1975: 89. Kuris nurodymas tikras? Nuokana(Cicuta) ir mauda(Conium < gr. koneion) yra tos pačios skėtinių (dabar – salierinių) šeimos gana panašūs augalai, abu nuodingi, tik nuokana (rūšis nuodingojinuokana–Cicutavirosa) ne visa, o vien jos šaknys, mauda – visa (ypač vaisiai); skirtingos ir augavietės: nuokanų – vandens telkinių pakrantės, papelkiai, šlapios pievos, maudų – dykvietės, sodybvietės, panamės, patvoriai. Jų panašumą liudija ir kai kurių kalbų vardai: vok. Schierling – mauda, Wa s s e rschierling (bet ir Wüterich) – nuokana, angl. p o i s o n-hemlock – mauda, w a t e r-hemlock (bet ir cowbane) – nuokana. Rusai stengiasi skirti: nuokana – вех (lenk. wiechon), цикýта, mauda – болиголóв,омéг. Taigi botaninis skirtumas aiškus, o ko iš tikrųjų išgėrė Sokratas, turėtų aiškintis klasikinės filologijos specialistai. Čia svarbu pasakyti tik tai, kad cicūta – tai ne tik nuokana, bet ir šiaip nuodai (LoLieŽ 2007). Todėl Nersesianco цикута(болиголов) gali reikšti ne sinonimus: цикута – nuodai, o болиголов – konkretinimas: mauda. Kita vertus, gali, bet nebūtinai: „cicuta vardu romėnai vadino nuodingą augalą Coniummaculatum“ LBŽ 1938 (todėl k la si ki nės lotynų kalbos žodyne cicūta – 1) болиголов,цикута Дворецкий 1986), tik mo k sl inė j e botanikos nomenklatūroje – priešingai. Ta žodžio cicuta priešybė – „mauda“ ir „nuokana“ – ir dar bendroji reikšmė – „nuodai“ – yra nepakeičiami faktai, tik reikia saugotis juos suplakti. O ko tikrai išgėrė Sokratas (ir kodėl g r ai ko Sokrato gerti nuodai vadinami vėlyvu – horacijaus, Plinijaus Vyresniojo – l ot y n i šk u žodžiu) turėtų aiškintis klasikinės filologijos specialistai. Laurynui Ivinskiui jo gyvenamas metas ir aplinka – artimoji ir bendroji (be Vilniaus universiteto, paskui ir su spaudos draudimu) – jam, lietuvybei ir lietuvių kalbai, pačiai jos gyvasčiai buvo labai nepalankūs: priešaušris buvo, bet tai – ilgõs nakties priešaušris… Tačiau jam netrūko dėkingų ir rūpestingų darbo palikuonių. Ne vienas Ivinskio naujadaras 146 J. Klimavičius | Terminasprietermino.VI iš netrumpos užmaršties perimtas pateko į 1906–1907 m. Povilo Matulionio veikalą Žolynas, kai po aušros jau skambėjo Vinco Kudirkos Tautiškagiesmė ir Maironio JaunojiLietuva. Tarp jų ir kalbamasis žodis: Cicuta L. – nuokana Iv[inskis] – вехъ–szalej,cykuta Matulionis 1906– 1907. Kad tai Ivinskio naujadaras, Matulioniui jau buvo aišku. Galima tik patvirtinti, kad iki Ivinskio jokiame lietuvių kalbos šaltinyje – nei tarmėse, nei raštuose – nuokana (LKŽ VIII 1970) nežinoma. Kada ir kuriame iš gausių Ivinskio veikalų pirmą kartą pavartota nuokana – šis atradimo džiaugsmelis paliekamas ivinskininkams, dabar žinoma tik tai, kad dar 1858 m. Genaveitės vertime Ivinskis vartoja žodį cikutas ir išnašoje pateikia jį kaip botanikos terminą: Cikutasmarinamasis.Cicuta virosa.Szalejjadowity Ivinskis R 1995: 285. Nuokana pateko į J. Barono žodyną: веха–nuokana RLŽ 1924. Matulionio Žolyne rūšis Cicutavirosa Lin. įvardijama priešdėliniu terminu nuokanagarlė Jac[oby]. 1938 m. Botanikos žodyno komisijos sudarytas ir išleistas Lietuviškasbotanikos žodynas.Idalis teikia Cicutavirosa L. – giftigerWesserschierling–вех ядовитый–szalejjadowity–velnrutks norminį lietuvišką pavadinimą nuodingojinuokana, taip pat regioninius sinonimus ir neprigijusius naujažodžius – morkelės Seinai, morkiukai Tauragė, mirštamukai K. Grinius, smertkvynis J.–A. Pabrėža, vandensmaudas J.–A. Pabrėža, F. Kuršaitis, šelmistručyzninkas J. Fiedorowicz (1851). Botanikos terminijos reikalas galutinai atliktas – kapitalinė Lietuvosflora (6 t.), 1998 m. Botanikos vardųžodynas, enciklopedijos čia jau neturėjo vargo. Kitaip buvo su tarptautinių žodžių žodynais. TŽŽ 1936 daugiausia „buvo naudojamasi geriausiais tos rūšies žodynais prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis“ (5–6), todėl į rengėjų akiratį lengvai galėjo patekti lenk. cykuta, rus. цикута,o ne nuokana (iki LBŽ 1938 dar buvo 2 metai)… Taigi ir pateikta: cikuta (lot.) – „labai nuodingas skėtinių giminės augalas“. Verstiniai TŽŽ 1951 ir 1969 žengė pusę žingsnio į priekį, pusę į šalį: cikutà – nu o d i n g o j i n u o k a n a (toliau aiškinimas), taigi daryk kaip žodynas: vartok cikuta, žinok, kad tai nuodingojinuokana; bet kam ji, jei teikiama cikuta? Tik DŽ 1972 rasi: nuokana – bot. „skėtinių šeimos vaistinis augalas“ (cicuta): nuodingojinuokana (Cicutavirosa). Nieko normiškiau nei DŽ 1993, DŽ 2000, nei TŽŽ 1985, TŽŽ I 1999. Tik TŽŽ 2001 cikutà (lot. cicuta – nuodingo augalo vardas) ntk., nuokana – „<…>“. Terminologija | 2010 | 17 147 Taigi lieka du darbai – per norminamąją leksikografiją ir kitais būdais cikutą visai išgyvendinti, o kad tai lengviau pavyktų – paaiškinti nuokanos darybą ir motyvaciją. Žem. nukanoti turėčiau būti žinojęs iš pat studijų pradžios – veikiausiai iš tada populiaraus Laurynui Ivinskiui priskirto eiliuoto humoristinio pasakojimo Smetonas:Nebibusiuasztajpsmajłus,kadtajpn u k a n o j a,/ Pasikłausidamadwaseskadatajpnuotwoja LLIchrest 1957: 406 (Nebebūsiuaštaipsmailus,kadtaipn u k a n o j o Ivinskis R 1995: 36). Nukanojo paaiškinta: nuplakė, sumušė (406), visõs knygos Žodynėlyje: nukanoti – nukamuoti, nuplakti, sumušti. Tai nėra vienintelis Ivinskio šio žodžio vartojimo atvejis, pvz.: Nebatsižvilgėdamasbėgovilkas,<…>, bijodamas,kadoželissusavošeimynapaskuinegintųs,osugavęs,kad nenukanotų Ivinskis R 1995: 23. Žodžio nukanoti ir kanoti LKŽ V 1959 ryšys man paaiškėjo gal prieš porą metų, bet dabar susirengus rašyti sužinotas daug ankstesnis Berndo Gliwos straipsnis panašia tema (Gliwa 2002). Nuodingasis (beje, ir vaistinis – homeopatinis) augalas nuokana nėra nei „gan senyvos kilmės“ žodis, nei nežinomų „botanikų naujadaras“ (Gliwa 2002), o Lauryno Ivinskio galūnės vedinys iš nukanóti, žem. nukãnoti 1. tr. „nukamuoti; nužudyti, užmušti“ (plg. kanóti, žem. kãnoti 1. „naikinti, žudyti; kamuoti, kankinti“: Bekanódamasnukanósiarklius kaipponasžmones A. Juškos žodynas, iškãnoti 1. „išnaikinti, išžudyti“ Šatės, užkãnoti, „užmušti“ Kuliai); vak. dz. ir ryt. aukšt. kanóti 2. intr. „merdėti, leistis, mirti“ Punskas, Lazdijai, nukanóti 2. „numirti“ Būdvietis (Lazdijų r.), Antalieptė. Taigi kãnóti ir nukãnóti yra ne tik vienõs tarmės, bet ir chrestomatinės senosios literatūros žodis – ne be reikalo Danutė Petkevičiūtė – kartu su nutvoti,švaistyti – jį apibūdina kaip Ivinskio originaliosios poezijos vaizdingąjį veiksmažodį (Petkevičiūtė 1988: 205). Naujadaro kilmei etimologija nereikalinga, bet darinio nuokana motyvacijos aiškumą galėtų padidinti su kanoti 3. (Rumšiškės) aiškiai giminiškas aukšt. 1kanti „alkti, maža valgyti; prastai vilkėti, save skriausti (turint)“: mūsųšuneliskãna,kãnapervisądieną Salamiestis. manotėvainesikanėdavo:geraivalgydavo Bagotoji. Kiaulėsiškanėjo,perdiennešertos Dusmenys (nors 1nukanėti „nusibaigti“ Palanga yra žemaičių), kanybà scom niek. „sudžiūvėlis, sausas žmogus arba gyvulys“ Jonas Jablonskis (Veliuona), 148 J. Klimavičius | Terminasprietermino.VI kanypà:Kanypayraliesamažažmona A. Juškos žodynas, taip pat nukankoti „nugalabyti, nužudyti“ Joniškėlis, kanýkoti „kankinti, naikinti“ Pašvitinys, Linkuva (LKŽ V 1959). Kãnóti ir kanti skirtingi priešdėliai – ne tik nukãnóti,nukanti ( taip pat nukankoti), bet ir iškãnóti,užkãnoti,iškanti(taip pat iškanýkoti) – labiausiai kalba prieš Gliwos antrosios versijos – nuokana:nukoti „kankinti, kamuoti“ Viekšniai, Lazdynų Pelėda (LKŽ VIII 1970) – galimybę (nekalbant jau apie didelius fonetikos sunkumus). O pirmąją – tikrąją – kilmės versiją remia ne tik Gliwos minimas lenk. konać „merdėti“ (o ne „būti mirštant“!..), rus. до-конать „pribaigti, nugaluoti“, bet ir к о н-ец „galas“ (etimologai aiškina, kad jam giminiškas ir н а-ч а-ло „pradžia“). Taigi labai taiklus nukanoti aiškinimas – nugaluoti (Ivinskis R 1995, Žodynėlis). Svarbiausia, kad nuokana – galūnės vedinys iš nukanoti, o ne iš kanoti ir priesagos nuo- (taip rašo Gliwa). Nuolat sakoma, kad darybos negalima painioti su žodžio sudėtimi, bet vis klumpama. Nuokanosanalogija rodytų, kad núõdas veikiau yra ne iš nuduoti 13. „nunuodyti“ tik A. Juškos žodynas (LKŽ II2 1969), nors iš apduoti 2. „užduoti nuodų“ – apdava 2. „nuodai“ Vajasiškis, o iš apduoti 2. ‖ „pakerėti (kokiomis žolėmis)“: Sėdžiukaipapduotas Karsakiškis (LKŽ II2 1969) – apdavai 1. „įvairios žolės, priemonės, kuriomis kas apduodamas, pakerimas; apypenai“ Dusetos, A. Juškos žodynas (LKŽ I2 1968). Nuodas veikiau yra iš nudėti 9. „užmušti, nužudyti“ ‖ refl. „nustipti, išdvėsti“: Duparšiukai augagerai,ovienasnusidjo Karsakiškis (LKŽ II2 1969). IŠVADOS Lauryno Ivinskio naujadaras nuokana į mokslinės botanikos nomenklatūrą pateko per 1906–1907 m. Povilo Matulionio Žolyną ir galutinai įtvirtintas 1938 m. Lietuviškamebotanikosžodyne. Klasikinėje lotynų kalboje cicuta yra augalas mauda ir apskritai nuodai, o mokslinėje botanikoje, nors panašus, bet kitas – nuokana.Nuokanos įtvirtinimas visoje lietuvių kalbos vartosenoje neleistinai užtrukęs. Nuokana norminamojoje leksikografijoje atsiranda tik 1972 m. – Dabartinėslietuviųkalbosžodyne, o cikuta tik 2001 m. Tarptautiniųžodžiųžodyne pažymėta ntk. (neteiktina), pakaitas – nuokana. Vertimuose vis dar pasitaiko cikuta, Sokratas esą išgėręs tai nuodų, tai cikutos, o jei lietuviškai – tai maudos, tai nuokanos. Kodėl graikas Sokratas išgėrė lotyniškų cikutų (daugiskaita! Terminologija | 2010 | 17 149 plg. ramunėlių) ir apskritai ko iš tikrųjų – maudų ar nuokanų, turėtų aiškintis klasikinės filologijos specialistai, o ne botanikos terminologai. O kad augalo vardas nuokana (cicuta) lengviau visur įsitvirtintų, pravartu paaiškinti jo darybą ir motyvaciją. Nuokana žemaičio Ivinskio padaryta iš nukanoti „nužudyti“ (kanoti – „naikinti; kamuoti“, plg. dar nukanėti „nusibaigti“). LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Auksoriūtė A. 1995: L. Ivinskio „Prigimtumenės“ taksonų pavadinimai. – Terminologija 2, 58–65. Auksoriūtė A. 1997: Lauryno Ivinskio „Prigimtumenės“ sistematikos kategorijų pavadinimai. – Lauryno Ivinskiokalendoriaus150-mečiui.Straipsniaiirdokumentai, Vilnius, 33–39. Auksoriūtė A. 2000: L. Ivinskio mikologijos terminai. – Terminologija 7, 48–57. Auksoriūtė A. 2001: L. Ivinskio minerologijos naujadarai. – Terminologija 8, 95–111. Auksoriūtė A. 2002: Keletas L. Ivinskio augalų pavadinimų. – Terminologija 9, 95–102. Auksoriūtė A. 2003: Individualieji L. Ivinskio Lenkų–žemaičiųkalbųžodyno ir Prigimtumenės augalų vardai. – Terminologija 10, 135–142. Auksoriūtė A. 2004: Neaiškios darybos L. Ivinskio Prigimtumenės naujažodžiai. – Terminologijosistorijosir dabartiesproblemos, Vilnius, 127–149. Auksoriūtė A. 2007: Lauryno Ivinskio keturkalbio žodyno terminai. – Terminologija 14, 72–91. Auksoriūtė A. 2008: Keletas atgaivintų Lauryno Ivinskio augalų vardų. – Terminologija 15, 132–141. Averincevas S. 1989: NT apžvalga – Katalikųkalendoriusžinynas1989. Vertė P. Kimbrys. DŽ 1972: Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius. DŽ 1993: Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius. DŽ 2000: Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius. Gliwa 2002: Nuodingų augalų núokana ‘cicuta virosa L.’ bei núokanis ‘toks grybas Lactarius turpis Weinm.’ pavadinimai lietuvių kalboje. – OnomasiologyOnline 3 (2002) a linguistic journal edited by Joachim Grzega, Alfred Bammesberger and Marion Schöner, ISSN 1616–9484. Ivinskis L. R 1995: raštai. Sudarė R. Mikšytė, redagavo V. Vanagas ir V. Vitkauskas, Vilnius. Kruopas J. 1998: L. Ivinskio leksikografiniai darbai. – rinktiniairaštai, Vilnius, 191–198. Ksenofontas 1993: atsiminimaiapieSokratą. Vertė V. Kazanskienė, Vilnius. LBŽ 1938: Lietuviškasbotanikosžodynas.Idalis. Sudarė Botanikos žodyno komisija, vadovaujama doc. L. Vailionio, redagavo dr. J. Dagys, Kaunas. LKŽ I2 1968: Lietuviųkalbosžodynas 1, Vilnius. LKŽ II2 1969: Lietuviųkalbosžodynas 2, Vilnius. LKŽ V 1959: Lietuviųkalbosžodynas 5, Vilnius. LKŽ VIII 1970: Lietuviųkalbosžodynas 8, Vilnius. LLIchrest 1957: Lietuviųliteratūrosistorijoschrestomatija, Vilnius. LoLieŽ 2007: Kuzavinis K. Lotynų–lietuviųkalbųžodynas, Vilnius. Lukianas 1975: Dievai,heteros,pranašai. Vertė L. Valkūnas. Matulionis P. 1906–1907: Žolynas.DalisII.Lietuvosaugalųžodynasiraugalųtaislas, Vilnius. RLŽ 1924: Baronas J. rusiškailietuviškasžodynas, Kaunas. Ruso Ž. Ž. 1979: rinktiniairaštai. Vertė L. A. Skūpas, Vilnius. TŽŽ 1936: Tarptautiniųžodžiųžodynas. Sudarė K. Boruta, Pr. Čepėnas, S. Sirutytė-Čepėnienė, redagavo J. Žiugžda, peržiūrėjo Vacl. Biržiška, Pr. Dovydaitis, Kaunas. TŽŽ 1951: Tarptautiniųžodžiųžodynas. Redagavo I. V. Liochinas ir F. N. Petrovas, vertė O. Katinskaitė, ch. Lemchenas, J. Talmantas, lietuviškąjį leidimą redagavo ch. Lemchenas, Vilnius. TŽŽ 1969: Tarptautiniųžodžiųžodynas. Redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas (vyr. redaktorius) ir L. Šaumianas, vertė O. Doveikienė, J. Kabelka ir ch. Lemchenas, lietuviškąjį leidimą redagavo ch. Lemchenas, Vilnius. 150 J. Klimavičius | Terminasprietermino.VI TŽŽ 1985: Tarptautiniųžodžiųžodynas. Ats. redaktorius V. Kvietkauskas, Vilnius. TŽŽ I 1999: Vaitkevičiūtė V. Tarptautiniųžodžiųžodynas A–K, Vilnius. TŽŽ 2001: Tarptautiniųžodžiųžodynas. Ats. redaktorius A. Kinderys, Vilnius. Дворецкий И. Х. 1986: Латинско–русскийсловрь, Москва: „Русский язык“. Нерсесянц В. С. 1977: Сократ, Москва: „Наука“. Gauta 2010-12-29 Jonas Klimavičius Erfurto g. 56-14, 04107 Vilnius, Lietuva