Jono Jablonskio religijos leksikos taisymai

Terminologija | 2010 | 17 9 3 Jono Jablonskio religijos leksikos taisymai aUŠRa RIMkUtė Lietuviųkalbosinstitutas 150-osiomsJ.Jablonskiogimimometinėms 2010 metų gruodžio 30 dieną sukanka 150 metų nuo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio (1860–1930) gimimo. Kalbininką galima vadinti ir lietuvių kalbos terminologijos tėvu (Keinys 2000: 70). Jis ne tik kūrė, plėtojo bei normino bendrinę kalbą, bet ir padėjo kurti bei tvarkyti daugelio mokslo, technikos ir kitų sričių, tarp jų ir religijos, terminiją. Šiame straipsnyje apžvelgiama kalbininko teikta nuomonė dėl kai kurių XX a. pradžios religijos raštuose vartojamų žodžių. J. Jablonskio palikimas gausus ir labai įvairus. Tai matyti iš jo raštų. Kalbininkas daug rašė įvairiais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Jis daug dėmesio skyrė kalbos, literatūros, tautos sveikatos, švietimo, spaudos laisvės, kultūros, mokslo ir kitiems dalykams. Nors atskirų darbų apie religijos leksiką (taip pat ir apie religijos terminus) neparašė, tačiau religijos leidinių kalbai skyrė nemažai dėmesio. Tai matyti iš kalbininko straipsnių apie religiją, religijos mokymą, religijos vadovėlių kalbą XX a. pradžios spaudoje (Viltyje,Santaroje,NepriklausomojojeLietuvoje,Lietuvoje,Lietuvosmokykloje,Švietimodarbeir kt.)1: religijosmokymaspradedamosiosemokyklose(1909), mokykla,politikairreligija(1917), religijos mokymometodika(1920), religijosmokymometodikos(1921), taip pat iš recenzijų: D.martynoLiuterioMažas katekizmas2 irD.JonoJokūborambakoPamokslas apieišganymodavadąpirma24klausimuosetrumpaisuglaustaspotam237klausimuoseplačiausišguldytas(1917), Katekizmas evangelikų-reformatųtikėjimovaikams(1917), Tikybosmokslovadovėliai (1917), Katalikųtikyboskatekizmas(1919), mok.SimTautvilos„Mažas Tikybos Mokslas, arba Katekizmas. Dovanėlė liaudies mokyklai“ (1921) 1 Straipsniai ir recenzijos išspausdintos Jablonskioraštų II ir IV tomuose, skliaustuose nurodyti leidimo metai. 2 Paryškinta J. Jablonskio. 9 4 A. Rimkutė | JonoJablonskioreligijosleksikostaisymai ir kt. Dėmesio vertas J. Jablonskio atsakymasįm.Jankaus«Paaiškinimą delDr.martynoLiuterio„mažokatekizmo“», skelbtas 1917 m. Santaroje. Kalbininkas rašo: „noriu, kad ir liuterių tikybos mokslo vadovėliai būtų rašomi suprantamai, įmanomai ir pamokomai – taip, kaip leidžiami ar rašomi visų kultūringųjų tautų vadovėliai, jei skiriami jie rimtam vaikų mokslo dalykui“ (Jablonskis II 1934: 92)3. Šie žodžiai puikiai rodo, kad kalbos reikalai J. Jablonskiui buvo be galo svarbūs ir kad jis siekė, jog nuo mažumės visuomenė mokytųsi taisyklingos ir gražios gimtosios kalbos. XX A. PRADŽIOS RELIGIJOS RAŠTų KALBA XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje religijos raštuose buvo vartojama daug svetimybių, tad jų kalbą būtinai reikėjo tvarkyti ir atnaujinti. Apie tai imta kalbėti spaudoje: aušroje(1883–1886), Varpe(1889–1906), Tėvynės sarge(1896–1904), Žinyčioje(1900–1902), Vilniausžiniose(1904–1909) ir kt. Gana plačiai apie religijos terminiją 1905 m. birželio 1 (14) d. Vilniausžiniose(nr. 134) išspausdintame straipsnyje Dvasiškosterminologijos klaidosrašė Jonas Gerutis (Jonas Balvočius). Apie šios srities terminijos tvarkymo svarbą tų pačių metų liepos 23 (rugpjūčio 5) d. Vilniausžinių 178-ame numeryje, straipsnyje mųsųbažnytinėkalba, rašė ir vienas svarbiausių XX a. pradžios lietuvių bažnytinės kalbos puoselėtojų ir religijos terminijos normintojų kunigas Juozas Laukaitis: „Paskutiniais keliais metais vienas kitas kunigas pamėgino valyti bažnytineją kalbą, bet dėl skirtumo terminologijoje kilo nepasikakinimas ir kunigijos ir žmonių tarpe“4 (Laukaitis 1905: 4). Religinių tekstų kalbos tvarkymas ypač suaktyvėjo XX a. pradžioje, prasidėjus poterių reformai. Nors senieji, konservatyviai nusiteikę kunigai piktinosi, kad kėsinamasi į, jų manymu, šventus žodžius, tokius kaip dūšia, aniuolas,griekas, spaviednė,pakūta,mūka, ir siūlė „tas penkis šimtus metų vartotas formas nelytėtas palikti, kada mūsosios, gerai joms prisižiūrėjus, pasirodo visai ne prieš kalbos dvasią ir taisykles padarytos“ (Jurgaitis 1907: 389), tačiau Bažnyčios ir religijos raštų kalba netenkino to meto inteligentijos. Į 1909 m. vasario 9 d. Punske vykusį kunigų pasitarimą dėl Bažnyčios terminijos buvo pakviestas ir kalbininkas J. Jablonskis. Tų pačių me3 Reikia paminėti, kad katalikui J. Jablonskiui rūpėjo ne tik katalikų, bet ir protestantų (liuteronų, evangelikų reformatų) leidiniai – galbūt dėl to, kad jo žmona Konstancija Sketerytė-Jablonskienė buvo evangelikė reformatė (plačiau žr. Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės knygoje KonstancijosirJonoJablonskiųšeima (Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009)). 4 citatų kalba netaisoma. Terminologija | 2010 | 17 9 5 tų vasarą jis kartu su Jurgiu Šlapeliu, Kazimieru Būga ir Juozu Balčikoniu dalyvavo Juozo Laukaičio surengtame kalbininkų pasitarime Seinuose. Čia kalbininkų ir kunigų (A. Dambrauskas-Jakštas, A. Petrulis ir J. Laukaitis) komisija, dar vadinama Poterių komisija, galutinai suredagavo poterių kalbą. Poteriai paskelbti 1910 m. Vadovožurnale. Zigmas Zinkevičius rašo, kad „iš esmės tai pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas. Tada ir sutvarkyta svarbesnių maldų, taigi ir poterių, kalba, nustatyta būtiniausia bažnytinė terminija. Poteriai buvo, galima sakyti, naujai išversti taisyklinga, gryna ir gražia lietuvių kalba“ (Zinkevičius 2000: 179). 1909 m. pradėta poterių reforma buvo tęsiama vėliau – 1922 m., kaip rašo Zigmas Zinkevičius, ji suintensyvėjo, „atrodo, kad daugiausia kunigų Juozo Laukaičio, Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto, gal ir kitų dėka į poterius buvo įvesta nemažai tų frazių, kurias 1909 m. siūlė kalbininkai, bet poterių komisija jas ignoravo dėl kompromiso su senąja dvasininkija. Šis bei tas buvo naujai pakeista, patobulinta“ (Zinkevičius 2000: 185). RELIGIJOS LEKSIKOS TAISyMų ATVEJAI Prieš pradedant kalbėti apie J. Jablonskio religijos terminų taisymus, pastabas ir patarimus, reikia pasakyti, kad kalbininkas jų nesiūlė primygtinai. Jis norėjo, kad „laikraščiai ir rašytojai tais pastebėjimais-pataisymais, kur su jais sutinka, tolesniam laikui ir naudotųsi“ (Jablonskis II 1934: 79). Svetimų kalbų žodžių vartojimas ir taisymai Bene daugiausiai J. Jablonskis keitė religiniuose tekstuose vartotus nelietuviškus žodžius (ppr. svetimybes), kurie lietuvių kalboje turėjo atitikmenų, pavyzdžiui, lenkybę abrozas(lenk. obrazek) pakeitė žodžiu paveikslas, vietoj dūšios(lenk. dusza) siūlė vartotisiela5.Rasta ir daugiau taisymų:griekas (brus. грехъ, lenk. grech) –nuodėmė6,kielikas(lenk. kielich, vok. Kelch) – taurė, koronė(lenk. karanie, rus. карание) –bausmė, mislis(brus. мысль, lenk. myśl)7 –mintis,nabašninkas(lenk. nieboszczyk, brus. нeбoщык) – velionis,prietelius(brus. пpыяцeль) –bičiulis, smertis(brus. cмepць) – mirtis,svodba(plg. rus. cвaдьбa) –vestuvės, viera(rus. вepa, lenk. wiara) – 5 J. Jablonskis 1921 m. Lietuvosmokykloje(nr. 1, p. 36–41) nurodė, kad reikia pasirinkti, kurį žodį – sielaar vėlė – vartoti, tad vietoj žodžių junginio vėlėsnemirtingumassiūlė sakyti sielosnemirtingumas (Jablonskis IV 1935: 247–248). 6 Nuodėmė–M. Daukšos raštuose vartotas žodis. 7 Taisyti ir šie veiksmažodžiai: mislyti(brus. мыcлiць, lenk. myśleć) –svarstyti, venčiavotis(lenk. winczować, brus. вiншaвaць) –tuoktis,jungtis, taip pat būdvardis svietiškas(plg. lenk. świecki) – pasaulietiškas. 9 6 A. Rimkutė | JonoJablonskioreligijosleksikostaisymai tikėjimas8, zokonas(lenk. zakon, rus. зокон) –įstatymas9 ir kt. Kaip matyti iš taisymų, svetimybės keistos XVI–XVII a. raštuose ar tarmėse vartotais lietuviškais žodžiais. J. Jablonskis nevengė vartoti nelietuviškų žodžių, ypač tada, kai jie buvo plačiai paplitę kalboje arba kai tai buvo tarptautiniai žodžiai. Apie tai rašė ir Arnoldas Piročkinas JonoJablonskiokalbostaisymuose: „Jei svetimas žodis būdavo labai paplitęs, įaugęs įvairiose sferose, tai jo neguidavo“ (Piročkinas 1986: 10). Todėl J. Jablonskis netaisė tokių senųjų skolinių kaip kunigas,bažnyčia10 ir kt. Įdomu, kad jis netaisė ir iš slavų kalbos gauto senojo skolinio grabas(brus. гроб, lenk. grób), vietoj kurio dabar vartojamas karstas– taip pat skolinys (plg. brus. кopcтa). Matyt, nekeitė, nes grabas reikšme „vieta numirėliui laidoti, kapas“ buvo vartojamas jau Martyno Mažvydo raštuose. J. Jablonskio nuomonę apie svetimų kalbų žodžius puikiai iliustruoja žodžio pastorius11 taisymas. 1912 m. Viltyje išspausdintame straipsnyje rašomosioskalbosdalykaikalbininkas, pastebėjęs, kad vartosenoje ėmė plisti šis žodis, rašė: „Pastoriais“ nei Prūsų lietuviai (liuteriai) nei mūsų evangelikai-reformatai (kalvinai) savo kunigų nevadina; savo dvasios piemenis visi jie kunigaistevadina. Taip vadina jų dvasios vadovus ir lietuviai katalikai, tų protestantų kaimynai. <...>. Nieku gyvu negaliu suprasti, kodel Lietuvos liuterių ir kalvinų kunigus ima dabar vieni-kiti mūsų laikraščiai – „pastoriais“ vadinti“ (Jablonskis 1959: 105). Šiuo metu žodis pastorius vartojamas kalbant apie protestantų evangelikų kunigą. Žodžių darybos problemos Jei lietuvių kalboje (taip pat ir tarmėse ar senuosiuose raštuose) J. Jablonskis nerasdavo tinkamo atitikmens ar pakaitalo, remdamasis lietuvių kalbos dėsniais, darydavo jį pats, todėl šiandien vietoj senų slaviškų savaitės dienų pavadinimų, dažnų to meto religijos raštuose, vartojame jo sukurtus aiškios darybos pavadinimus: pirmadienis,antradienis,trečiadienis, ketvirtadienis,penktadienis,šeštadienis,sekmadienis. Taip vietoj sūdas(brus. cyд),sūdyti(brus. cyдзiць) atsirado teismas,teisti. 8 Žodį tikėtirandame M. Mažvydo raštuose. 9 Kuriuose straipsniuose teikti šie taisymai, nenurodoma. Tai galima atsekti iš Jablonskio raštų „Jablonskio taisomų kalbos klaidų sąrašo“ (Jablonskis V 1936: 259–280) ir JablonskioRinktinių raštųIItomoalfabetinės taisomųjųkalbosdalykųrodyklės(Jablonskis 1959: 533–553). 10 Vietoj bažnyčios J. Jablonskis yra siūlęs vartoti maldykla,šventovė (Piročkinas 1970: 7). 11 Plg. vok. Pastor < lot. pastor–piemuoganytojas, dar plg. lenk. pastor, rus. пастор. Terminologija | 2010 | 17 9 7 Kalbininko straipsniuose daug įvairių netinkamos darybos žodžių taisymų. Pirmiausia minėtinas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios religijos raštuose dažnas žodis ypata, dėl kurio vartosenos J. Jablonskis išsakė savo nuomonę. 1914 m. Viltyje(nr. 86 (1034)) išspausdintame straipsnyje Šių dienųrašomosioskalbosreikalai, norėdamas iškelti aikštėn „kalbos paklaidas ir paraginti laikraštininkus, <...>, kad tos rūšies paklaidų mūsų laikraščiuose toliau nebebūtų“12, kalbininkas siūlė vietoj ypatosvartoti žmogus,asmuo (Jablonskis 1959: 153). J. Jablonskis lenkybę ambona(lenk. ambona), kilusią iš graikų kalbos (gr. ambōn „pakyla“), pakeitė žodžiu sakykla. Įdomu tai, kad jo siūlytas žodis pamokslinė(vietoj nevykusiai padaryto hibrido pamokslinyčiasu nelietuviška priesaga -inyčia)13 neprigijo. Vietoj minėto hibrido imtas vartoti žodis sakykla(Jablonskis 1959: 62). Kalbininkas taisė ir vardažodžių abstraktus su priesaga -ybė, ypač tuos, kurie buvo padaryti iš daiktavardžių:bedievybę į bedievystę(bedieviškumą), girtuoklybęį girtybę. Kai 1926 m. straipsnyje Literatūrosdalykokalbavietoj neįprastos darybos daiktavardžio esybė(plg. lot. essentia) pasiūlė vartoti žodį būtybė(Jablonskis 1959: 340–341), jis susilaukė nepritarimo. Švietimodarbe1927 m. šio žodžio vartoseną gynė kalbininkas Pranas Skardžius – paskelbė straipsnelį esybėirbūtybė(Skardžius III 1998: 60–61). Žodį tikyba (ir jo formą tikybė) J. Jablonskis keitė žodžiu tikėjimas (Jablonskis I 1933: 56), tačiau žodį tikybavartojame ir šiandien sinonimiškai su žodžiais tikėjimas,religija. Vietoj dvasiškis J. Jablonskis siūlė vartoti dvasininkas,kunigas. Gana plačiai šis siūlymas aptartas 1914 m. Viltyje(Jablonskis 1959: 155–178)14. Minėtina, kad kalbininkas keitė ne tik žodį dvasiškis, bet ir dvasionis(=dvasininkas). Apie tai jis rašė 1926 m. Švietimodarbe, aptardamas literatūros dalykų kalbą (Jablonskis 1959: 359). Daug diskusijų spaudoje sukėlė J. Jablonskio siūlymas vartoti žodį religininkas. 1914 m. kalbininkas Viltyje rašė, kad šis žodis jam „iš žmonių kalbos“ žinomas (Jablonskis 1959: 159). Kalbininkas siūlė nevartoti kai kurių kuopinius pavadinimus reiškiančių vedinių su priesaga -ija, pavyzdžiui, dvasiškija(=dvasininkai),kunigija (=kunigai)ir kt. 1914 m. Viltiespriede išspausdintame keturių dalių straipsnyje Kalbosdalykaijis rašė: „Lietuviai „nesusipratę“ niekur, man rodosi nesakys šitaip: „Kiti išėjo, pasiliko pativyrija,patikunigija,pativaikija, 12 Jablonskis 1959: 149. 13 Plačiau žr. Jablonskis IV 1935: 55. 14 Dar žr. Skardžius II 1997: 553, Klimavičius 2006: 3–4. 9 8 A. Rimkutė | JonoJablonskioreligijosleksikostaisymai patimoterija; <...>.“ Kiek numanau, <...>, mano tautiečiai „nesusipratę“ šitaip tepasakytų: „Kiti išėjo, pasiliko vienivyrai,vienikunigai,vienivaikai, vienosmoters; <...>“ (Jablonskis 1959: 166). 1914 m. Viltyjeišspausdintame straipsnyje Šiųdienųrašomosioskalbos reikalai J. Jablonskis taisė žodį giedoriusdėl slaviškos priesagos -orius. Vietoj jo siūlė vartoti giedotojas,giesmininkas(Jablonskis 1959: 153–154). Kalbininkas taisė ir to meto spaudoje bei religiniuose tekstuose vartotus nevykusiai padarytus sudurtinius žodžius, pavyzdžiui, vietoj dievmeldystės iki šiol vartojamas jo pasiūlytas žodis pamaldos. Būta ir kitų siūlymų – 1914 m. Viltyje(nr. 154) J. Jablonskis rašė, kad „šventimu“ Panevėžio apskrityje vietomis „dievmeldystę“ vadina (Jablonskis 1959: 152). Tačiau žodis šventimasneprigijo. Vertinių ir žodžių reikšmių taisymai Iš J. Jablonskio straipsnelių kalbos klausimais, recenzijų ir įvairių taisymų matyti, kad jis vengė aklai versti terminus. Aklus vertinius taisydavo. 1921 m. religijosmokymometodikosrecenzijoje rašė: „Nereikia visko pažodžiui versti ir per akis, žūt būt, nauji žodžiai daryti – būtinai taip, kaip juos yra kiti, kitų tautų žmonės savam reikalui pasidarę: verčiant reikia rūpintis pirmiausia tam tikra mintis aiškiai išreikšti, ne vėjai gaudyti ir teksto žodžiai visaip kalti – ne taip, kaip juos patys žmonės kala tautos kalbai“ (Jablonskis IV 1935: 247). J. Jablonskis 1920 m. Švietimodarbe(nr. 4) išspausdintame straipsnyje DelGamtos pradžiamoksliopasirodymo(Kalbosdalykai),aptardamas vadovėlio kalbos klaidas, mini veiksmažodį tverti.Kalbininkas neabejojo, kad tverti negalima vartoti reikšme „kurti“, ir manė, kad tokia reikšmė atsirado dėl lenkų kalbos įtakos – šios kalbos žodžio tworzyćreikšmės (Jablonskis IV 1935: 223, 1959: 230). Jis siūlė vartoti žodžius kurti,daryti ir pan. Būtent dėl to J. Jablonskis taisė daiktavardžius sutvėrėjas15 (lenk. stworzyciel), tvarinys(lenk. stworzenie), tvėryba(lenk. twórczość), keitė juos žodžiais kūrėjas ir kūrinys(Jablonskis 1959: 247), kūryba(Jablonskis 1959: 504). Reikia paminėti, kad J. Jablonskis skyrė žodžių dausair dausos reikšmes. Dausareiškia „rojus“, o dausos–„šiltieji kraštai“ (Jablonskis 1935 IV: 326). Taip pat skyrė žodžių gerybėir gerumasreikšmes (plačiau žr. Jablonskis V 1936: 50). 15 Anot K. Būgos, „mūsų tverti „tworzyć, schaffen“ kilimo yra savas žodis. <...>, kai tverti vartojama lenkiško žodžio „tworzyć“ reikšme, tada vartojamas ne sutvertojas, o sutvėrėjas“ (Būga II 1959: 132). Z. Zinkevičiaus manymu, sutvertojas „nebuvo Mažvydo naujadaras. Matyt, tai iš seno lietuvių turėtas žodis“ (Zinkevičius 2000: 76, 123), tačiau LKŽe to nepatvirtina – iš gyvosios kalbos (tarmių) nepateikia nei sutvertojo, nei sutvėrėjo. Terminologija | 2010 | 17 9 9 Kiti taisymai 1925 m. Švietimodarbe išspausdintame straipsnyje Kalbairliteratūra J. Jablonskis siūlė taisyti V. Krėvės Skirgailoje vartojamus nereikalingus kalbai žodžius, tarp jų ir tarmybę pakasynos. Vietoj jos teikė vartoti žodžius laidotuvės,pakastuvės(Jablonskis IV 1935: 327; 1959: 305). 1926 m. Lietuvojeišspausdintame straipsnyje Literatūrosdalykokalba kalbininkas vietoj tarmėse vartojamo žodžio apveizdasiūlė sakyti apvaizda(Jablonskis 1959: 344). Skyrium minėtini to meto religijos raštuose dažni veiksmažodžiai atnašauti, ganytojauti, kuriuos J. Jablonskis laikė „žodyno ir iš dalies etimologijos klaidomis“ (Jablonskis 1959: 357) ir siūlė vartoti aukoti,piemenauti, ganytojodarbądirbti,būtiganytoju(Jablonskis V 1936: 42). Jis taip pat taisė veiksmažodžius aukauti, atgailotiį aukoti,atgailauti(Jablonskis 1959: 153, 359)16 ir kt. Trumpai apžvelgus XX a. pradžios religijos kalbai be galo reikšmingus J. Jablonskio taisymus, aiškiai matyti pagrindinis taisymų principas – grynumas, ir lietuvinamoji kryptis – svetimybėms ieškoma lietuvių kalbos atitikmenų, teikiami naujadarai. Kalbininko religijos terminų likimas aiškus – bemaž visi jie vartojami ir šiandien. IŠVADOS 1. Jono Jablonskio indėlis į XX a. pradžios religijos raštų kalbą yra be galo svarbus. Jis dalyvavo Poterių komisijos darbe (1909 m.) ir kartu su kalbininkais J. Šlapeliu, K. Būga, J. Balčikoniu ir kunigais A. Dambrausku-Jakštu, A. Petruliu bei J. Laukaičiu suredagavo svarbiausias maldas. 2. Iš J. Jablonskio religijos leksikos taisymų, skelbtų XX a. pradžios spaudoje, matyti, kad kalbininkas svetimybes keitė lietuviškais žodžiais, vartotais senųjų raštų autorių (nuodėmė, tikėjimas ir kt.) arba tarmėse (bičiulisir kt.), o prireikus pats kūrė lietuviškus terminus (teismas,pirmadienis,antradienis ir kt.), daug dėmesio skyrė netaisyklingos darybos žodžiams: dievmeldystę keitėpamaldomis;pamokslinyčią–sakykla; dvasionį, dvasiškį–dvasininku ir kt. Kalbininkas nevengė vartoti ir nelietuviškų žodžių – senųjų skolinių (bažnyčia,kunigas ir kt.)bei tarptautinių žodžių. J. Jablonskis taisė vertinius: sutvėrėjas–kūrėjas, tvarinys–kūrinysir kt., siūlė skirti kai kurių žodžių reikšmes (dausa„rojus“ ir dausos„šiltieji kraštai“ ir kt.). 16 Žinoma, kalbininkas taisė ir iš šių veiksmažodžių padarytus daiktavardžius. – Aut. pastaba. 100 A. Rimkutė | JonoJablonskioreligijosleksikostaisymai LITERATŪRA Būga K. I–II 1958–1959: rinktiniairaštaiI–II. Red. V. Mažiulis, Vilnius. Jablonskis J. I–II 1933–1934: JablonskioraštaiI–II. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. IV–V 1935–1936: JablonskioraštaiIV–V: Kalbosdalykai. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. 1959: rinktiniairaštai II. Sud. J. Palionis, Vilnius. Jurgaitis M. 1907: Apie kalbos gryninimą ir poterių reformą. – Draugija8, 386–389. Keinys S. 2000: Pr. Skardžiaus terminologijos srities veikla ir jos reikšmė. – Terminologija6, Vilnius, 69–77. Klimavičius J. 2006: Kodėldvasiškis taisomas, o kariškis – ne? – Gimtojikalba10, 3–4. Laukaitis J. 1905: Mųsų bažnytinė kalba. – Vilniausžinios 178, 4. LKŽe I–XX 2005: Lietuviųkalbosžodynas, Vilnius. – www.lkz.lt. Piročkinas A. 1970: JonoJablonskioleksiniaitaisymai:apybraiža, Kaunas. Piročkinas A. 1986: JonoJablonskiokalbostaisymai, Kaunas. Skardžius P. II–III 1997–1998: rinktiniairaštai II–III, Vilnius. Zinkevičius Z. 2000: Lietuviųpoteriai:kalbosmokslostudija, Vilnius. JONAS JABLONSKIS’ CORRECTIONS OF RELIGIOUS VOCABULARy. ON ThE OCCASION OF 150 yEARS OF JABLONSKIS’ BIRTh 30 December 2010 was the 150th anniversary of the birth of the father of standard Lithuanian Jonas Jablonskis (1860–1930). The article overviews his opinion about some words used in religious writings at the beginning of 20th century. The material for this article was collected from articles about religion, religious education and language of religion textbooks and reviews published in the press of this period (Viltis, Santara,NepriklausomojiLietuva,Lietuva,Lietuvosmokykla,Švietimodarbas, etc.). At the beginning of the 20th century the need to regularise and renew the language of Lithuanian religious writings arose. There were various amendments of religious vocabulary suggested by Jablonskis. he corrected loan-words (abrozas(Pol. obrazek) – paveikslas(image), dūšia(Pol. dusza) – siela(soul),griekas(Belor. грехъ, Pol. grech) – nuodėmė(sin),nabašninkas(Pol. nieboszczyk, Belor. нeбoщык) –velionis (deceased),viera (Rus. вepa, Pol. wiara) –tikėjimas(faith)), borrowings of meaning (sutvėrėjas(Pol. stworzyciel) – kūrėjas(creator),tvarinys(Pol. stworzenie) – kūrinys (creation)), badly formed words (he suggested pamaldos instead ofdievmeldystė,sakyklainstead of pamokslinyčia,dvasininkasinstead ofdvasionisordvasiškis), dialectisms (pakasynos– laidotuvės,pakastuvės) and other. Jablonskis did not try to avoid using non-Lithuanian words, especially if they were commonly used (old borrowings bažnyčia(church),kunigas (priest), etc.) or international words. Jablonskis suggested differentiating the meanings of some words (dausa‘rojus’ (heaven) and dausos‘šiltieji kraštai’ (warm countries)). Gauta 2010-12-13 Aušra Rimkutė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas: ausra.r[email protected]