Mintys apie didelį kalbininką ir terminologą Joną Jablonskį 150-tų gimimo metinių proga

8 0 S. Keinys | mintysapiedidelįkalbininkąirterminologąJonąJablonskį150-tų... Mintys apie didelį kalbininką ir terminologą Joną Jablonskį 150-tų gimimo metinių proga StaSySkEINyS Lietuviųkalbosinstitutas Pačiame 1930-tų, Vytauto Didžiojo, metų gale, gruodžio 30 dieną, turėjo būti pagerbiamas Jonas Jablonskis (K. Obelaitis, Petras Kriaušaitis, Rygiškių Jonas) septynių dešimčių metų próga. Tačiau šią svarbią, galbūt lūžinę, žmonių gyvenimo sukaktį teko minėti be paties sukaktuvininko – tų pat metų vasario 23 dienos, sekmadienio, pavakarę „didžiausias mūsų bendrinės kalbos kūrėjas“, „didysis kalbos žmogus“1 išėjo amžino 1 Taip J. Jablonskį apibūdino pradėto leisti bendrinės kalbos žurnalo Kalba pirmame sąsiuvinyje (p. 5), pranešdamas tą liūdną žinią, leidinio redaktorius Pr. Skardžius. Nuotrauka iš Jablonskių šeimos archyvo. Juk jei ne Jablonskio vadovėliai, ne jo nuolatiniai ir sumanūs taisymai, tai būtų net sunku įsivaizduoti, kokią literatūrinę kalbą mes turėtume dabar ir kaip ji skambėtų mokykloje ir viešajame gyvenime. JonasPalionis Terminologija | 2010 | 17 8 1 atilsio, o vasario 25 dienos pavakarę, parą atbudėtas Kauno bazilikoje, velionis atgulė panteoniniuose Vytauto prospekto kapuose netoli nuo Kazimiero Jauniaus, Kazimiero Būgos ir kitų didžiųjų tautos žmonių2. J. Jablonskio nuopelnai mūsų kalbai ir kalbotyrai yra tokie dideli, kad, dar gyvas būdamas, buvo vadinamas rašomosios lietuvių kalbos (taip anuomet buvo vadinama bendrinė kalba) tėvu. Taip jis buvo pavadintas 1922 m. K. Būgos ranka rašytame ir su Vincu Krėve-Mickevičiumi bei Eduardu Volteriu pasirašytame teikime dėl J. Jablonskio pakėlimo Lietuvos universiteto garbės profesoriumi (Piročkinas 1978: 145). Tas garbingas vardas pavartotas ir velioniui atminti skirtame antrame Kalbos žurnalo sąsiuvinyje įdėtuose buvusio jo mokinio Respublikos Prezidento Antano Smetonos atsiminimųbruožuose. Čia rašoma: „J. Jablonskis ne tik mūsų bendrinės, rašomosios, kalbos tėvas, bet ir žymiausias lietuvių tautos gaivintojas. Vadinasi, jo gyvenimas įdomu ne tik kalbininkui, bet ir politikui, mūsų atgimimo tyrėjui. Pradėjęs darbą, jis rado labai maža lietuvių, tautą susipratusių, ir dar mažiau šviesių žmonių – inteligentų. Kur-ne-kur3 jie žiburiavo, kaip tamsią naktį Šv. Jono vabalėliai“ (Smetona 1930: 37). Nėra nė menkiausios abejonės, kad J. Jablonskis buvo, yra ir liks draugėjè tų žmonių, kurie daugiausia yra padarę Tautos Atgimimo laikais kiekvienas savo bare ir visi bendru ryžtu, atsidėjimu, darbu bei gyvenimo auka. Neatsitiktinai jis kartu minimas ir vis gretinamas su Atgimimo didžiaisiais. Daktaras neuropatologas Viktoras Vaičiūnas, poetės Juditos Vaičiūnaitės tėvas, atsiminimus pradėjo, minėdamas, kad 1927 m. pirmą kartą atvežtas į Karo ligoninės Nervų ligų kliniką, J. Jablonskis „buvo paguldytas į tą pačią palatą, kurioj gulėjo 1924 m. a. a. Jonas Basanavičius“ (Vaičiūnas 1930: 66). Gal neatsitiktinai prelatui Jonui Mačiuliui, didžiajam Atgimimo dainiui Maironiui, teko laikyti už velionį gedulo pamaldas. O kapuose, be daugelio kitų žymių kalbėtojų, atsisveikinimo kalbą pasakė Respublikos Prezidentas (Merkelis 1930: 36). J. Jablonskis yra vienas žymiausių mūsų pedagogų (nemažai atkurtos nepriklausomos valstybės mokslo, kultūros, politikos ir kitų sričių žmonių didžiavosi esą jo mokiniai ar studentai net prabėgus dešimtims metų), spaudos bendradarbių nuo pat aušros (vėliau kurį laiką net darbuotojas), kovo2 Po ketvirčio šimtmečio, būdamas studentas kalbininkas, prieš persėsdamas į Vilniaus traukinį, kas kartą nueidavau prie didžiųjų mūsų kalbininkų kapų parymoti. Vėliau, naikinant tas kapines, jie buvo perkelti į Petrašiūnus. 3 citatų ir pavyzdžių rašyba ir kalba straipsnyje netaisyta. 8 2 S. Keinys | mintysapiedidelįkalbininkąirterminologąJonąJablonskį150-tų... tojų už lietuvių kalbos teises ir visuomenininkų. Dideli jo nuopelnai mūsų grožinei literatūrai – daug savo laiko jis skyrė Žemaitės ir kitų rašytojų kūrinių redagavimo, taisymo, tarpais ir spausdinimo darbams ir rūpesčiams. 1893 m. atvykęs dirbti Mintaujos (latviškai – Jelgavos) gimnazijos klasikinių kalbų mokytoju, J. Jablonskis greitai pasidarė žinomas ir kaip užsiimantis mokslo darbu žmogus. Latvių kalbininkė Ina Druvietė monografijoje apie Karlį Miūlenbachą rašė, kad retas ano meto gimnazijose jaunesnio bendradarbio J. Jablonskio pavyzdys galbūt paakino šį latvių pedagogą drąsiau tarti savo žodį kalbos moksle ir kad Jablonskis Miūlenbachui parūpindavo knygų, buvo žinių apie lietuvių kalbos tarmes ir lietuvių gyvenimą šaltinis (Druviete 1990: 35). Kita vertus, ir pats J. Jablonskis turėjo ko pasimokyti iš kur kas gyvesnio, spaudos draudimo nevaržomo latvių kultūros gyvenimo ir kalbos norminimo darbų. Neišleistina iš galvos, kokiomis klaikiai sunkiomis aplinkybėmis J. Jablonskis stojo į bendrinės kalbos kūrimo darbus. Savų nutautėlių ir svetimųjų menkinama, niekinama, be jokios prošvaistės į pražūtį stumiama, nuo kultūros ir mokslo atstumta kalba, tauta, neturinti savo kalba net pradžios mokyklos, persekiojama ir baudžiama dėl bet kokio rašto lotyniškomis raidėmis laikymo ir skaitymo, su lenkinamais, rusinamais, vokietinamais asmenų ir vietų vardais. Tokia buvo Lietuvos žmonių kasdienybė Jablonskio vaikystės ir jaunystės metais. Ir jis pats vieniems Jan Jabloński, kitiems Иван Осипович Яблонскій [Ivan Osipovič Jablonskij], gimęs Vladislavovo (taip tuomet oficialiai vadintas Naumiestis) parapijoje (Piročkinas 1974: 36–38). Iki Jablonskio kalbos darbuotės aušra jau buvo pabudinusi ne vieno skaitytojo lietuviškumo dvasią, paugdžiusi savo kalbos meilę, parodžiusi jos svarbumą ir reikalingumą visam tautos gyvenimui, tačiau iš esmės nebuvo išėjusi iš sociolingvistinių kalbos būties svarstymų. J. Jablonskio kalbos mokslo darbai ir visa su kalba susijusi veikla turi nemenkstančią vertę, nes pradeda naują, mokslu grindžiamą bendrinės kalbos kūrimo ir raidos tarpsnį. Nors ir gerai pažindamas klasikines kalbas, kad ir būdamas XIX a. galo ir XX a. pradžios rusų istorinės lyginamosios kalbotyros šulų Filypo Fortunatovo, Fiodoro Koršo ir kitų mokinys, iš jų daug išmokęs ir jų akintas tirti lietuvių kalbą, J. Jablonskis atsidėjo sinchroniniams kalbos tyrinėjimams, pavyzdinės bendrinės (rašomosios) kalbos įstatymo į vagą ar, vaizdingu Arnoldo Piročkino pasakymu, kelio per kalbos džiungles skynimo (Piročkinas 1978: 14), t. y. jos sudarymo, norminimo, plėtojimo darbams, ir atvedė tą kalbą į brandos metą. Iš teisybės Terminologija | 2010 | 17 8 3 nėra tokio bendrinės kalbos baro, kuriame J. Jablonskis nebūtų palikęs aiškiai matomų pėdų. Beje, ne vieno to baro jis yra pirmas ir daugeliu atžvilgių neaplenktas varytojas. Į tai atkreipė dėmesį pirmųjų kalbininko mirties metinių proga paskelbtame straipsnyje „J. Jablonskis“ Pranas Skardžius, rašydamas, kad dėl skvarbaus kalbos jausmo ir gebėjimo „atskirti kalbos pelus nuo grūdų“ jis „galėjo anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikinti bendrinei kalbai; dėl to jis pirmasis galėjo dėti pamatus mūsų terminologijai, sintaksei ir apskritai raštų kalbai“ (Skardžius 1931: 9). Taigi J. Jablonskis, be galybės kitų darbų, pirmasis dėjo ir mūsų terminologijos pamatus. Tiesa, ne vienas turbūt paprieštarautų, prisimindamas, kad rašytinės mūsų terminologijos – ir pačių terminų, ir jų sistemų – pamatai buvo imti dėti jau XVI–XVII a., dirbta taip pat vėlesnių amžių rašto žmonių. O J. Jablonskis į šį kalbos praktikos barą stojo XIX amžiaus gale, t. y. praėjus bemaž pusketvirto šimtmečio nuo Martyno Mažvydo knygos, kurios antraštiniame lape parašyta: „Katechismusa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas Karaliavczvi VIII dena Meneses Sausia, Metu vszgimima Diewa M. D. XLVII. Soli Deo gloria“. Tad tiksliau yra sakyti, kad Jablonskis dėjo dabartinės bendrinės mūsų kalbos terminologijos pamatus, tiek sudarydamas iš esmės iki šiol nepakitusį supratimą, kokia turi būti terminologija, kaip ji kurtina, iš kur imtina, kaip darytina, tiek plėtodamas, tvarkydamas, prireikus pats darydamas įvairių sričių terminus ir padėdamas tai daryti kitiems. Į terminologijos barą J. Jablonskis stojo nuo pat savo kalbos darbo pradžios, nes, dedant dabartinės bendrinės kalbos, tos svarbiausios visos tautos vienijamosios bendravimo priemonės, pamatus ir ją darant savo vaidmeniu bei raiškos galimybėmis lygią su nuo seniau plėtojamomis kalbomis, negalima palikti nuošalyje dalykinės kalbos ir jos terminologijos kūrimo bei tobulinimo darbų. Tad nenuostabu, kad jau pirmame „Kalbos dalykų“ antrašte 1892 m. Varpe paskelbtame straipsnyje, be ko kito, jis parodė žodžių ir terminų tardyti,tardymas ir tardytojas taisyklingumą, siūlė vartoti žodžius valdininkas,viršininkas,prekymetis,velionis,o ne hibridą urėdninkas,vertinį metturgisir skolinį nabašninkas,negalimą vedinį rašėjasteikė keisti taisyklingai padarytais skirtingos reikšmės žodžiais rašytojasir raštininkas, gynė skolintus terminus redaktorius ir gubernija, supeikdamas imtus jų vietoje vartoti neva lietuviškus rėdytojas,rėdyba,ir 8 4 S. Keinys | mintysapiedidelįkalbininkąirterminologąJonąJablonskį150-tų... kt. (JR IV 12–18). Terminų didysis kalbos ugdytojas yra prasmingai pakeitęs, net taisydamas visai ne žodyno, o kitus dalykus. Pavyzdžiui, 1927 m. paskelbtame straipsnyje apie Ūkininkopatarėjo laikraščio kalbą („Ir vėl laikraštinės kalbos dalykai“), sintaksės dalykų taisymo dalyje pasakymo importuotiveisliniaipaukščiaidalyvį pakeitė lietuvišku būdvardžiu atvežtiniai,o bitininkystės terminą magazininiairėmaipadarė aiškesnį ir lietuviškesnį – sndėliniaiaviliorėmai (JR V 165–167), taip kartu parodydamas, kad kaimo žmonėms ir ne tik jiems reikia rašyti kuo suprantamiau, tad ir lietuviškiau. Ne vienas terminas pataisytas ir paskutiniame, 1930 m. minėtame pirmame Kalbos sąsiuvinyje paskelbtame, straipsnyje „Laikraštinės kalbos dalykai“, pvz.: dvasiškija,dvasiškiai(=dvasininkai),kariškiai(=kariai),kanoniškosteisės(=kanonų,kanoninėsteisės),konkordatopildymas (=konkordatovykdymas),labdaringadraugija(=labdarių,lãbdarosdraugija),patriotinisauklėjimas(=patriotiškasauklėjimas),susilaikymasnuobalsavimo(=nebalsavimas) ir kt. (JR V 223–225). Savo kalbos straipsniuose ir straipsneliuose, vadovėlių ir kitų leidinių recenzijose per bemaž keturias dešimtis metų J. Jablonskis yra pataisęs ne vieną tūkstantį terminų, šalindamas iš mūsų terminologijos barbarybes ir kitus nereikalingus skolinius, hibridus ir vertinius, neaiškius, neskaidrius ir dėl to terminams reikšti netinkamus vartojamuosius žodžius ar naujadarus, taip pat netaisyklingai padarytus darinius. Kita vertus, ne mažiau terminų minėtuose rašiniuose ir kituose darbuose jo pasiūlyta ir, regis, didžiausia tų siūlini dalis tvirtai įaugo į mūsų terminiją, ne vienu atveju sudarydama jos branduolį. Kartu siūlomais terminais ir ne tiek retomis (kaip dažnai sakoma), kad ir striukomis, bet vietomis prireikus net platokomis pastabomis bei paaiškinimais rašinių skaitytojai mokyti imti terminus visų pirma iš žmonių, t. y. gyvosios, kalbos ar prireikus daryti taip, kaip tų pačių žmonių įprasta žodžius daryti. O kiek ir kokių terminų pataisyta ir pasiūlyta gyvu žodžiu jo patarimų ar pagalbos prašiusiems įvairiausiose srityse dirbantiems žmonėms, niekas niekuomet nesuskaičiuos. Labai vertinga didžiojo mūsų terminologo palikimo dalis yra draugs darbo mokykla. Mat rimtas ir vaisingas terminologijos darbas nėra įmanomas be dalyko pažinimo, net gero jo išmanymo ir be puikaus kalbos mokėjimo, jos dvasios jutimo. Dėl to dažniausiai vienas pats žmogus čia nedaug ką gali nuveikti. Be to, labai naudinga teiksimus terminus plačiau aptarti, pasvarstyti, kad jie tiktų ne tik parinkėjams ar sudarytojams. J. Jablonskis bus mėgęs terminų reikalu tartis ir su kitų sričių specialistais, ir su kalbi- Terminologija | 2010 | 17 8 5 ninkais. Tai rodo XX amžiaus pradžioje vykę susibūrimai dėl tikybos kalbos, sintaksės ir kitų terminų. Pirmojo pasaulinio karo (anuomet vadinto Didžiuoju karu) metais Rusijos Vorònežo mieste veikusių lietuvių karo pabėgėlių mokyklų (jose buvo dėstoma rusiškai) lietuviai mokytojai, rengdami kelią būsimoms lietuviškoms mokykloms, svarstė ir priiminėjo įvairių mokyklos dalykų terminus, rengė lietuviškus vadovėlius (ir tai daryti ragino Jablonskis, pats parengęs skaitinių knygą Vargomokyklai, mūsų žodynėlį, parašęs 1919 m. Vilniuje išleistą Lietuviųkalbosgramatiką, išvertęs aritmetikos vadovėlį). Iš tų svarstymų dalyvių atsiminimų matyti, kad svarbiausias veikėjas ir vadovas buvo mokytojas J. Jablonskis (žr. Mašiotas 1930: 48, Žemaitis 1956: 34–36; plačiau žr. Piročkinas 1978: 136–139). Voròneže ir turbūt anksčiau nuveiktus terminologijos darbus tam tikru mastu rodo minėtasis 1918 m. tame mieste išleistas mūsųžodynėlis. Vargomokyklos4 priedėlis, kurį sudarė (žodynėlyje parašyta surinko) Rygiškių Jonas (tai mėgstamiausias po spaudos atgavimo J. Jablonskio slapyvardis). Šiame žodynėlyje, be kitų žodžių, yra pateiktas geras pluoštas įvairių sričių terminų. Didžiausia tų terminų dalis tvirtai įaugo į mūsų bendrinę kalbą ir yra nuo mokyklos dienų pažįstami ir prireikus vartojami iš esmės visų Lietuvos žmonių. Beje, nemažai tų terminų įsitvirtino vadinamųjų tarptautinių žodžių (ir terminų) vietoje. Štai žiupsnis tokių žodynėlio terminų, kurių anksčiausias ar vienas iš anksčiausių šaltinių, įrašytų didžiajame Lietuviųkalbosžodyne, yra Jablonskio rašto darbai: akratis „горизонтъ“, ntspaudas „печать“, apýskaita „отчетъ“ (Dabarpajamųir išlaidųa p ý s k a i t ą rašau), ašgalis „полюсъ (земли)“, atėminỹs „вы читае мое“, atimts„вычитаніе (veiksmas)“, atógrąža „тропикъ“, atóstogos „отпускъ (для отдыха), каникулы“, ãtšvaitas „рефлекторъ“, ãtvaizdas „портретъ“, bendróvė „товарищество, общество“, braižýba „черченіе (menas)“, braižklis „kuo braižoma, brėžtukas“, brėžinỹs „чертежъ“, dabità „франтъ“, daigýnas „питомникъ“, dalýba „дѣленіе (veiksmas)“, dalklis „дѣлитель (veiksmo skaičius)“, dalinỹs „дѣлимое“, dalmuõ „частное (veiksmo skaičius)“, daugýba „умноженіе (veiksmas)“, daugklis „множитель (veiksmo skaičius)“, dauginỹs „множимое“, deguons(dẽguonį) „кислородъ“, dienóvidinis „меридіанъ“, dùjos „газы, газъ“, eilraštis „стихотвореніе“, esm „суть, сущность“, grýnanglis „углеродъ“, staiga „учрежденіе“ (mokslo,darbo s t a i g a ),kainóraštis „прейскурантъ“, kūrýba „(dailės) daryba; 4 Vargomokyklai.Būreliomokytojųrinkinyskalbosmoksloreikalui yra dviem knygomis leisti skaitiniai, sudaryti J. Jablonskio. Pirmas leidimas išėjo 1916 m. Petrapilyje. 8 6 S. Keinys | mintysapiedidelįkalbininkąirterminologąJonąJablonskį150-tų... творчество“ (tautos, liudies k ū r ý b a ), ledýnas „глетчеръ“, liemẽnė „жилетъ“, lýginamasis svoris „удѣльный вѣсъ“, lyginỹs „половина уравненія“, mãstas „масштабъ“, núovada „участокъ“, pasakčia „басня“, patvarà „выдержка, стойкость“, piešinỹs „рисунокъ; очеркъ (Piẽšinį piešia;angliųp i e š i n ỹ s )“,pieštùkas „карандашъ“, plùnksninė „пеналъ“, pósakis „оборотъ, конструкція (pasakymas)“, pusiujas „экваторъ“, rašmuõ „письменный знакъ“, reiškinỹs „явленіе, выраженіе (Kalbos,elektrosréiš - k i n i u s nekiekvienaspastebi.algebrosr e i š k i n ỹ s )“,sndauga „про изве деніе (veiksmo skaičius)“, ssiuvinis „тетрадь“, sskaita „счетъ“, savivaldýbė „самоуправленіе“, svoka „понятіе“, skaitklis „числителъ“ (trupmenoss k a i t  k l i s ),skaitmuõ „цыфра“, spaudinỹs „leidinys, kas spausdinama (išspausdinta)“, speigratis „полярный кругъ“, sudėts „сложеніе; со ставъ“, tapatýbė „тождество“, tapýba „живопись“, tapinỹs „kas tapoma, nutapyta“, teptùkas „кисточка, кисть“, trùpmena „дробь“ (trupmenosp à - pr a s to s i o sird e š i mt a  n ė s),tvarkklis „регуляторъ“, vadýba „вѣ домство“ (Keliųv a d ý b o j e tarnavo),vaizduõtė „воображеніе“, vandenlis „во дородъ“, vardklis „знаменатель“ (trupmenosv a r d  k l i s ),žemýnas „ма терикъ“ ir žiedinỹs „гончарное издѣліе“. Netrukus ne vienas šis terminas pateko ir į jau pačioje Lietuvoje leistus matematikos bei kitų sričių vadovėlius, terminų žodynėlius ir rinkinėlius. Pažinti mūsų dabartinės terminologijos kilimui svarbus yra ir 1924 m. išleistoje verstinėje Samuelio Smailso knygelėje Pareigairtiesumas įdėtas žodynėlis, kuriame paaiškinta „apie du šimtu ne visad paprastų skaitytojui kalbos žodžių ir posakių, vartojamų šitame ir kituose tos rūšies rašinėliuose“ (p. 34). Tai daugiausia etikos terminai ir žodžiai. Ir iš šio žodynėlio čia pateikiamas taip pat, kaip iš mūsųžodynėlio, parinktų terminų pluoštelis, pvz.: asmenỹbė(asmenýbė) „Persönlichkeit; ličnost’“, beýdis,-dė ir beýdiškas,-ka „be ýdų, neturįs ydų, neýdingas“ (Jisbeydis,beydiškas irvisasjogyvenimas),dorópročiai,-čių „doros įpročiai (dorovė)“, doróvė „Sittlichkeit; moralność; nravstvennost’“, garbtroška (ir garbmyla) „garbi a n õ r i s ( ga r b a n õr is), - r ė , garbės trokštąs žmogus; garbės godas, garbės troškimas; ehrgeiziger Mensch, Ehrgeiz; čestoliubivec, -liubije“5, taiga „Einflüsterung, Eingebung; vnušenije (įteigimas)“, nedoróvė „unsittlichkeit; niemoralność; beznravstvennost’“, núotaika „Gemütsstimmung; 5 Beje, į Lietuviųkalbosžodyną neįdėtas pačioje garbėtroškos aiškinimo pradžioje ir vartosenos pavyzdžiuose pavartotas žodis garbianõris,-rė su skirtybegarbanõris; į abu pirmo tomo leidimus neįdėta šiame žodynėlyje pirma pateiktà kirčiavimo skirtybė asmenỹbė. Terminologija | 2010 | 17 8 7 raspoloženije ducha“, pareiginiñkas,-kė „gebąs (ir pratęs) eiti savo pareigas žmogus“ (Pa r e i g i n i n k a s žiūri, kad ir kiti dorai savo pareigas eitų)6, patvarà „mokėjimas (sugebėjimas) ilgai patverti (ištverti)“, pótroškis „didelis ko noras (įsigeidimas)“, preraiša „Anhänglichkeit; priviazannost’“, sntūra,sntūris „Enthaltsamkeit; vozderžanije, vozderžnost’, vozderžannost’ (abstinencija)“, sntvarka „Verfassung, Ordnung; stroj, ustrojstvo“, savstaba „Selbstbeobachtung; samonabliudenije“, tėvyniẽtis,-tė „Landsmann...; sootečestvennik, -nica; tos pat t ė v y n ė s (vieno su kuo krašto) žmogus“, valdýsena „Regierungsform; sposob pravlenija“, visúomeninkas, -kė „visuomenės veikėjas, -ja“, žemiẽtis,-tė „tos pačiõs žemės, vienõs su kuo žemės (to pat krašto) žmogus; Landsmann; zemliak, zemec“. Nėra pamato abejoti dėl to, kad prie visų minėtų abiejų žodynėlių žodžių patekimo į mūsų bendrinę kalbą bei jos terminologiją ir prigijimo daugiausia yra prisidėjęs J. Jablonskis. Sunkiau nustatyti, kurie tie žodžiai tikrai yra jo paties padaryti. Tačiau gerai susipažinusiam su kalbininko kalbos ir kitais raštais žmogui visai aišku tai, kad jis buvo didelis, o anuomet pats didysis žodžių meistras. Tai kilo iš nuolatinio siekimo tikrai gerai ir plačiai pažinti tarmių ir šnektų, tautosakos, geriausių rašytojų kalbą ir dėl to tiesiog išskirtinio ne tik ano, ypač pirmų XX amžiaus dešimtmečių, meto aplinkybėmis kalbos lietuviškumo, vadinamosios kalbos dvasios, jutimo ir tuo pačiu, pritaikant Lietuviškoskalbosgramatikos.rašytojamsirskaitytojamsvadovėlio (1901 m.) pratarmės žodžius, mokėjimo atskirti daugybę svetimų žodžių ir „nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą“, kitaip tariant, kalbos šiukšles atskirti nuo grūdų, nes „gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“ (Kriaušaitis 1901: 1). Pastarajam dalykui labai padėjo geras filologinis išsimokslinimas, klasikinių kalbų ir ne vienos naujosios kalbos mokėjimas. To kuo didesnio kalbos pažinimo ir jos šiukšlių atpažinimo mokslo keliu J. Jablonskis ėjo visą kalbininko gyvenimą. Dėl to juo toliau, juo labiau jo vartoti ir teikti žodžiai taip pritiko įvardijamoms sąvokoms žymėti, kad nėra paprasta pasakyti, ar tai jo kur girdėtas, ar raštuose aptiktas, ar paties padarytas žodis ir terminas. Dauguma jų neturi individualumo žymių, net aiškūs dariniai neatrodo esą naujadarai. O tie žodžiai yra ne tik sudėti į jo paties rengtus žodynėlius, bet ir išbarstyti gausiuose jo rašto darbuose tiek dėl kalbos, tiek dėl kitų sričių ir visuomenės gyvenimo dalykų, pagaliau tai6 Šiame žodyje, matyt, bus sutapusios „pareigos žmogaus“ ir dabartinio pareigūno reikšmės. 8 8 S. Keinys | mintysapiedidelįkalbininkąirterminologąJonąJablonskį150-tų... sytuose, redaguotuose kitų rašiniuose ar gyvu žodžiu pasakyti klaususiems ar patarimo prašiusiems. Kaip aiškiai, paprastai ir gyvai žmonėms rašė J. Jablonskis, puikiai matyti iš jo knygelytės Koleraartinas–pasisaugokite!7, išleistos 1908 m. kaip Vilties laikraščio priedas (Merkelis 1931: 24), čia dedamų dviejų ištraukėlių. 1) Kolera yra baisi Azijos liga. Iš Azijos, savo gimtinės, ji kartais atvyksta ir į Europą ir piauna jos žmones. Lietuvos žmones ji piauna, tiesą sakant, nedažnai, bet piauna jau gana senai. Nuo to laiko, kada ji pradėjo lankyti mųsų kraštą, bus jau arti šimto metų... (p. 1). 2)Kaippažintikolerosliga? Susirgęs kolera žmogus viduriuoja, jam paleidžia vidurius. Jo išmatos eina vis skįstyn ir dažnyn. Be to, žmogus ima vemti, kojas trauko mėšlungis. Sopuliai eina didyn; žmogus nebesitveria, rėkte rėkia. Praslenka kelios valandos, ir ligonis visai persimaino: akįs įdumba, nosis smailėja, visas kūnas išrodo labai liesas; oda pamėlynuoja, atšąla. Ligonis trokšta gerti, bet atsigerti negali, nes visa, ką jis įgeria, tuojau ir išvemia (p. 3). Tik vienas kitas rašybos dalykas (lytys piauna,mųsų,skįstyn,akįs dabar rašomos pjauna,mūsų,skystyn,akys) mokančiam ne internetinę-telefoninę dabartinę „rašybą“, dar prieveiksmis senai,kurio vietoje dabar beveik visi yra pratę ar išmokyti vartoti seniai, rodo, kad tos knygelytės rašytojo ne viskas rašoma taip, kaip kiek vėliau jis pats ėmė rašyti ir dabar mokoma. O šiaip tai puikiausia ir taisyklingiausia šių dienų kalba, nors rašyta prieš šimtą su viršum metų. Skaityti Jablonskio rašytus ir redaguotus ar taisytus tekstus yra vienas malonumas – ir dalykas aiškus, lengvai suprantamas, ir kalba sklandi, tiksli, be nesuprantamų žodžių ir pasakymų. Jis gerai pažino kalbos išgales, mokėjo naudotis jos priemonėmis pats ir, taisydamas kitų kalbą, nevaržė minties reiškimo įvairovės. Gausiuose kalbos ugdomuosiuose straipsniuose J. Jablonskis ne tik, be kitų dalykų, taisė nevykusius terminus, bet ir pareiškė bendrų minčių, kokie terminai turi būti ir kaip dirbtinas terminologijos darbas8. Visų pirma tos mintys kilo iš anksti nusistatytų pačių bendrųjų kalbos tvarkymo bei ugdymo principų, tam tikro bendrinės, jo terminu – rašomosios, kalbos idealo, t. y. supratimo, kokia ta kalba turi būti, kad, išlikdama tikrai lietuviška, geriausiai tenkintų visuomenės bendravimo poreikius visais tautos ir vėliau savo valstybės gyvenimo atvejais. 7 Labai dėkui kolegei Palmirai Zemlevičiūtei, parūpinusiai šio leidinėlio tekstą. 8 Plačiau žr. straipsnio „Lietuvių terminologijos kūrimo apžvalga (iki 1940 m.)“, paskelbto Kalbotyros XVIII t. (1967 m.), 21—25 p.