Sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų darybos ypatumai

5 4 S. Labanauskienė | Sudurtiniųlietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardų... Sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų darybos ypatumai SOlvIta laBaNaUSkIENė Lietuviųkalbosinstitutas ĮVADINĖS PASTABOS Trijų tomų leidinyje Baltijosšaliųflora (FloraoftheBalticCountries (1993–2003)) (toliau – Flora), išleistame Tartu, aprašomi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje augantys augalai – sporiniai ir sėkliniai induočiai (išskyrus samanas). Lotynų kalba pateikiami visi taksonai – skyrius, klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, o lietuvių, latvių, estų ir rusų kalbomis – tik augalų genčių ir rūšių vardai. Po nomenklatūrinės dalies Florojekiekvienam taksonui duodama trumpa biologinė ir morfologinė charakteristika (augalo augimo vieta, matmenys, žydėjimo laikas, paaiškinimai).Flora– pirmas toks augalų vardų sąvadas, kuriame augalų vardai pateikiami lietuvių, latvių ir estų kalbomis. Nuo 1979 m. autorių kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų ir mokslų akademijų ėmė rengti Florą. Lietuviškus augalų vardus Floraipateikė Živilė Lazdauskaitė (Vilniaus pedagoginis universitetas), Domas Smaliukas (Vilniaus pedagoginis universitetas), Algirdas Stankevičius (Aplinkos apsaugos agentūra), Ramunėlė Jankevičienė (Botanikos institutas), Jūratė Balevičienė (Botanikos institutas) ir kt. Latviškus augalų vardus pasiūlė botanikai Edgaras Vimba (Edgars Vimba) (Latvijos universitetas), Alfredas Rasinis (Alfrēds Rasiņš) (Latvijos Augalų apsaugos tyrimų centras), Laima Tabaka (Biologijos institutas), Irena Fatarė (Irēna Fatare) (Biologijos institutas) ir kt. (žr. Flora1993: 9). Floroje pateikta daugiau kaip 500 lotyniškų augalų genčių vardų, tačiau ne prie kiekvieno augalo genties vardo yra lietuviškas ar latviškas atitikmuo. Iš viso pateikta apie 430 lietuviškų ir beveik 460 latviškų augalų genčių vardų. Straipsnio tikslas yra išnagrinėti sudurtinius lietuviškus ir latviškus augalų genčių vardus pagal darybos tipus, palyginti lietuviškus ir latviškus dūrinius bei nustatyti jų bendrybes ir skirtybes. Tyrinėjimo objektą sudaro 118 lietuviškų ir 209 latviški sudurtiniai augalų genčių vardai. Lietuvių Terminologija | 2010 | 17 5 5 terminologas Kazimieras Gaivenis straipsnyje Lietuvosaugalųgenčiųir rūšiųpavadinimai yra išnagrinėjęs visus augalų vardus, tarp jų ir sudurtinius, pateiktus LietuvosTSrfloroje(1959–1980). Juo remiamasi ir šiame straipsnyje. Straipsnyje pateikiant pavyzdžius, pirmiausia duodamas lotyniškas, po to – lietuviškas ir latviškas augalo genties vardas. Romėniškais skaitmenimis žymimas Florostomas, arabiškais – puslapis, iš kurio imtas terminas. Tais atvejais, kai lietuviškas ar latviškas augalo vardas neatitinka nagrinėjamo teiginio, pateikiama nuoroda plg. TRuMPA LIETuVIų IR LATVIų BOTANIKOS RAIDOS APŽVALGA XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Lietuvoje ir už jos ribų pasirodė pirmieji botanikos darbai, rašyti lotynų ir lenkų kalba, kuriuose aprašoma ir Lietuvos augalija. Šiuo laikotarpiu minėtinas prancūzų gydytojas ir botanikas Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert) (jo darbas FloraLitvanicainchoata, Grodnae, 1781; Vilnae, 1782), įžymus Lietuvos floros tyrėjas, botanikos nomenklatūros lenkų kalba kūrėjas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł), kuris aprašė Lietuvos augmeniją knygoje Opisanieroslinlitewskich(Wilno, 1811), jo sūnėnas Juozapas Jundzilas (Józef Jundziłł), taip pat parašęs botanikos srities darbą – OpisanieroslinwLitwie,naWołyniu,PodoluiUkrainie... (Wilno, 1830). Kitų mokslininkų – vokiečių gamtininko Johano Georgo Adomo Forsterio (Johan Georg Adam Forster), lenkų botaniko ir zoologo Stanislovo Bato Gorskio (Stanisław Batys Górski) – darbai taip pat turėjo didelės įtakos botanikos sistematikai. Tik nuo XIX a. pradžios pradėti lietuviškai rašyti darbai, kuriuose aprašoma Lietuvos augalija ir pateikiamas lietuviškas augalų vardynas (Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Juozapas Fedoravičius, Laurynas Rokas Ivinskis). Minėtinas 1938 m. pasirodęs Liudo Vailionio vadovaujamos Botanikos žodyno komisijos sudarytas bei botaniko, augalų fiziologo Jono Dagio redaguotas Lietuviškasbotanikosžodynas. Dar vėliau Lietuvos augalijos tyrinėjimai buvo apibendrinti šešių tomų veikale LietuvosTSrflora(1959–1980). 1998 m. Botanikos institutas išleido dar vieną svarbų, Botanikos žodyno komisijos patvirtintą, leidinį Botanikos vardųžodynas, kurį sudarė Ramunėlė Jankevičienė. Latvių botanikos terminijos tvarkymo pradžia laikytina XIX a. pabaiga. Pirmiausia minėtinas latvių botanikos terminijos tvarkytojas Janis Ilsteris 5 6 S. Labanauskienė | Sudurtiniųlietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardų... (Jānis Ilsters), kuris 1883 m. sudarė pirmą botanikos vadovėlį latvių kalba Botanika,skirtatautinėmsmokyklomsirsavarankiškammokymuisi (Botānikatautasskolāmunpašmācībai). Latvijos florai taip pat svarbios dvi vokiečių kalba parašytos knygos: Johano Klingės (Johans Klinge) Floravon est-,LivundKurland(Reval, 1882) ir Eduardo Lėmanio (Eduards Lēmanis) FloravonPolnisch-Livland (Dorpat, 1895). Po Pirmojo pasaulinio karo į terminologijos veiklą įsitraukė Paulas Galeniekas (Pauls Galenieks) – 1950 m. išleistas jo sudarytas Botanikosžodynas(Botāniskāvārdnīca). 1953– 1959 m. P. Galenieko vadovaujamas autorių kolektyvas parengė ir išleido keturių tomų LatvijosTSrflorą (LatvijasPSrflora). XXI a. botanikos tyrinėjimai buvo tęsiami – 2003 m. pasirodė Inesės Ėdelmanės (Inese Ēdelmane) ir Arijos uozuolos (Ārija Ozola) knyga Latviųkalbosaugalųvardai (Latviešuvalodasaugunosaukumi) (plačiau žr. Piete 2008: 46-51). SuDuRTINIų LIETuVIŠKų IR LATVIŠKų AuGALų GENČIų VARDų BENDRyBĖS IR SKIRTyBĖS Produktyviausias lietuvių terminijoje yra priesaginis žodžių darybos būdas (žr. Keinys 2005: 21), o dūryba pagal vartojamų darinių skaičių užima antrą vietą (žr. Keinys 2005: 129). Lietuvių kalboje dūriniai jungiami jungiamuoju balsiu arba be jo. Iš Florojepateiktų sudurtinių lietuvių augalų genčių vardų su jungiamuoju balsiu rasti 65, be jo – 54 dūriniai. Dūrinių sandai jungiami balsiais -a,-ia,-ė,-o,-io,-i. Latvių terminijoje dūryba yra vyraujantis darybos būdas (žr. Skujiņa 2002: 88). Latvių kalboje du žodžiai gali būti jungiami dviem būdais: sintaksiniu ir sintaksiniu morfologiniu būdu. Suduriant žodžius sintaksiniu būdu, pirmuoju sandu gali eiti vardininko linksnis arba visa vienaskaitos ar daugiskaitos kilmininko forma, antrojo sando galūnė išlieka nepakitusi. Prie sintaksinės morfologinės (arba derivacinės) sudurtinių žodžių darybos būdo priskiriami tokie atvejai, kai pirmuoju sandu paprastai eina žodžio kamienas1, o antrasis sandas gauna naują darybos galūnę arba visą žodžio pabaigą (priesagą ir galūnę) (žr. MLLVG 1959: 198-199; Skujiņa 2002: 92–94). Lietuvių kalboje įprasta remtis dviem pamatiniais žodžiais. Latvių kalboje dūriniai atsiranda jungiant dvi ar daugiau šaknų arba kamienų (kuriuos 1 V. Skujiņa yra išanalizavusi technikos mokslų terminiją ir nustatė, kad daugiau kaip 94% dūrinių pirmąjį sandą sudaro žodžio dalis be galūnės ir tik apie 6% dūrinių pirmasis sandas yra išlaikęs galūnę (žr. Skujiņa 2002: 92). Terminologija | 2010 | 17 5 7 sudaro šaknis ir afiksas) (MLLVG 1959: 84). Dūriniai nagrinėjami pagal tai, iš kurios kalbos dalies yra jų pirmasis ir antrasis sandai. Florojepateikti sudurtiniai lietuviški ir latviški augalų genčių vardai yra šešių tipų (žr. lentelę): 1) dūriniai su daiktavardiniais sandais, 2) dūriniai su būdvardiniu ir daiktavardiniu sandais, 3) dūriniai su daiktavardiniu ir būdvardiniu sandais, 4) dūriniai su skaitvardiniu ir daiktavardiniu sandais, 5) dūriniai su prieveiksminiu ir daiktavardiniu sandais, 6) dūriniai su daiktavardiniu ir veiksmažodiniu sandais. Lentelė. Sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų darybos tipai Dūrinių sandai Lietuviški augalų genčių vardai Latviški augalų genčių vardai Daiktavardis + daiktavardis 83 149 Būdvardis + daiktavardis 15 52 Skaitvardis + daiktavardis 25 Prieveiksmis + daiktavardis - 1 Daiktavardis + veiksmažodis 10 - Daiktavardis + būdvardis 1 - Neaiškios darybos 7 2 Visi Floroje rasti lietuviški ir latviški augalų genčių vardai yra prijungtiniai dūriniai. Taip vadinami dūriniai, kai vienas dėmuo apibrėžia kitą, susiaurindamas jo reikšmę (žr. Kvašytė 2005: 31). Paprastai vienas tokių dūrinių sandas yra atraminis. Sujungtinių dūrinių, kurių abu sandai yra savarankiški, nerasta. Dūriniai su daiktavardiniais sandais Gausiausia yra daiktavardinių dūrinių, kurių pamatą sudaro bendriniai daiktavardžiai, grupė. Floroje rasti 83 lietuviški ir 149 latviški sudurtinių augalų genčių vardai, kurių abu sandai yra daiktavardžiai, pvz.: lot. Bolboschoenus – liet. liūnmeldis(: liūnas,meldas) – latv. gumumeldrs(: gums „gumbas, šakniagumbis“,meldrs„meldas“) III 326; lot. Cichorium – liet. trūkažolė (: trūkis„toks susirgimas“,žolė), plg. latv. cigoriņš III 42; 5 8 S. Labanauskienė | Sudurtiniųlietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardų... lot. Corispermum – liet. drugialaišis (: drugys,laišis) – latv. kamieļzāle (: kamielis „kupranugaris, zāle„žolė“) I 220; lot. euphorbia – liet. karpažolė (: karpa,žolė) – latv. dievkrēsliņš (: Dievs„Dievas“,krēsliņš„kėdutė“) II 171; lot. Fumaria – liet. žvirbliarūtė (: žvirblis,rūta) – latv. matuzāle (: mats„plaukas“,zāle„žolė“) I 299; lot. Glaux – liet. pienažolė (: pienas,žolė) – latv. pienzāle (: piens„pienas“,zāle „žolė“) II 247; lot. Onopordum – liet. kardažolė (: kardas,žolė), plg. latv. baltdadzis (: balts „baltas“,dadzis„usnis“) III 31; lot. Leymus – liet. rugiaveidė (: rugys,veidas„pavidalas“) – latv. kāpukviesis (: kāpa„kopa“,kviesis„kvietys“) III 257; lot. Leonurus – liet. sukatžolė (: sukatos „džiova, tuberkuliozė“, žolė), plg. latv. mātere II 295; lot. Salsola – latv. sālszāle(: sāls„druska“, zāle„žolė“), plg. liet. druskė I 225; lot. Sambucus – liet. šeivamedis (: šeiva,medis) – latv. plūškoks (: plušķis2 „driskius“, koks„medis“) II 350; lot. Scirpus– liet. viksvameldis (: viksva,meldas), plg. latv. meldrsIII 325; lot. Solanum – liet. karklavijas3 (: karklas,vija), plg. latv. naktene II 311; lot. Taxus – liet. kukmedis (: kukas,medis), plg. latv. īveI 156; lot. Triglochin – liet. narytžolė (: naryčia„tam tikra tešmenų liga“,žolė), plg. latv. āžloks (: āzis„ožys“, loks„lankas“) III 196; lot. Zostera – latv. jūraszāle(: jūra„jūra“, zāle„žolė“), plg. liet. andrasIII 209. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daliai sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų būdingas bendras antrasis sandas žolė(latv. zāle): su juo lietuviškų vardų yra 24 (apie 30%), latviškų – 14 (apie 10%). Ne vienu atveju iš dviejų daiktavardžių sudaryti augalų genčių vardai yra ne originalūs, o vertiniai iš klasikinių kalbų (žr. Gaivenis 1985: 169), pvz.: lot. Cynoglossum (gr. kyon,kynos„šuo“, glossa„liežuvis“) – liet. šunlielė (: šuo, lielis„liežuvis“) – latv. suņmēle (: suns„šuo“,mēle„liežuvis“) II 283; lot. Ophioglossum (gr. ophis,ophios„žaltys“, glossa„liežuvis“) – liet. driežlielė (: driežas,lielis„liežuvis“) – latv. čūskmēlīte (: čūska„gyvatė“, mēlīte „liežuvėlis“) I 138. Florojerasta keletas augalų genčių vardų, kurių pirmąjį sandą sudaro tikrinis daiktavardis. 2 lietuviški augalų genčių vardai sudaryti su vardu Jonas, 7 latviškų dūrinių pirmuoju sandu eina tikrinis vardas Jānisarba mitologinis latvių vardas māra: 2 Sietina su ide. *pleus-„(iš)kedenti; iškedenta vilna, išpešiotos plunksnos, plaukų sruoga“ (Karulis 2001: 705). 3 Kazimieras Būga, aptardamas dvikamienius sudėtinius daiktavardžius su vienaskaitos vardininko galūnėmis -as ir -a, nurodo augalo vardą karklavijos: karklas+*vija„stipes“ – skr. vayā„Zweig“ (vok. „šakelė“) (žr. Būga 1958: 212). Terminologija | 2010 | 17 5 9 lot. Hypericum – liet. jonažolė (: Jonas,žolė), plg. latv. asinszāle (: asins„kraujas“,zāle„žolė“) II 187; lot. matteuccia– liet. jonpapartis (: Jonas,papartis), plg. latv. strauspaparde (: strauss„strutis“,paparde„papartis“) I 145; lot. ribes– latv. jāņoga (: Jānis„Jonas“,oga„uoga“), plg. liet. serbentas II 32; lot. Pedicularis – latv. jāņeglīte (: Jānis„Jonas“,eglīte„eglutė“), plg. liet. glindė II 335; lot. armoracia – latv. mārrutks (: māra,rutks„ridikas“), plg. liet. krienas I 310; lot. Thymus – latv. mārsils(: māra,sils„šilas“), plg. liet. čiobrelis II 303; lot. Bellis– latv. mārpuķīte (: māra,puķīte„gėlelė“), plg. liet. saulutė III 157; lot. Silybum – latv. mārdadzis (: māra,dadzis„usnis“), plg. liet. marginis III 32; lot. Hierochloe – latv. mārsmilga (: māra,smilga„smilga“), plg. liet. stumbražolė (: stumbras,žolė) III 273. Visų minėtų sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų antrasis sandas žymį kokį nors augalą (papartis,usnis,smilga ir kt.). Gana dažnai daiktavardinių latviškų dūrinių antrąjį sandą sudaro mažybinę priesagą turintis daiktavardis (plačiau žr. Ēdelmane 1978: 101), tokių dūrinių yra 44 – jie sudaro apie 30% visų daiktavardinių sudurtinių latviškų augalų genčių vardų, pvz.: lot. echinocystis– latv. dzeloņgurķītis (: dzelonis„gylys, geluonis“, gurķis„agurkas“+ -ītis), plg. liet. virkštenis II 199; lot. Kochia– latv. vasareglīte (: vasara„vasara“, egle„eglė“ + -īte), plg. liet. kochija I 219; lot. Sparganium – latv. ežgalvīte (: ezis„ežys“, galva„galva“ + -īte), plg. liet. šiurpisIII 320; lot. Gnaphalium – latv. zaķpēdiņa (: zaķis„kiškis“, pēda „pėda“ + -iņa), plg. liet. pūkelisIII 153; lot. moneses – latv. sūnactiņa (: sūnas„samanos“, aca„akis“ + -iņa), plg. liet. žemoklė II 236; lot. Lythrum – latv. vējmietiņš(: vējš„vėjas“, miets „kuolas“ + -iņš), plg. liet. raudoklėII 200; lot. Tanacetum – latv. biškrēsliņš(: bite„bitė“, krēsls„kėdė“ + -iņš), plg. liet. bitkrėslė(: bitė,krėslas), skaistenis III 163; lot. Thalictrum – latv. saulkrēsliņš (: saule„saulė“, krēsls„kėdė“ + -iņš), plg. liet. vingirisI 290. Lietuviškų dūrinių, kurių antrasis sandas turėtų mažybinę priesagą, Florojenebuvo rasta – paprastai lietuvių kalboje remiamasi nepriesaginiais pamatiniais žodžiais. Jeigu iš to paties pamatinio žodžio vėl daromi nauji žodžiai, atsiranda vadinamosios žodžių darybos vėduoklės (Gaivenis 2002: 48; dar žr. Kvašytė 2005: 23). Latvių terminologijoje šio termino atitikmens nėra, tačiau 6 0 S. Labanauskienė | Sudurtiniųlietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardų... tokią darybos ypatybę yra iškėlęs latvių kalbininkas Ojaras Bušas (Ojārs Bušs) (žr. Bušs 2008: 255). Iš dviejų daiktavardžių sudarytų žodžių darybos vėduoklių yra abiejose kalbose, tačiau latvių botanikos nomenklatūroje rastas gausesnis jų būrys, pvz.: lot. aethusa – liet. šunpetrė (: šuo,Petras) – latv. suņpētersīlis (: suns„šuo“, pētersīlis„petražolė“) II 222; lot. Dactylis – liet. šunažolė(: šuo,žolė), plg. latv. kamolzāle (: kamols„kamuolys“,zāle„žolė“) III 314; lot. rhamnus – liet. šunobelė (: šuo,obelis), plg. latv. pabērzs II 179; lot. Tripleurospermum – liet. šunramunis (: šuo,ramunė) – latv. suņkumelīte (: suns „šuo“,kumelīte„ramunėlė“) III 174; lot. Conium – latv. suņstobrs(: suns„šuo“,stobrs„vamzdis“), plg. liet. mauda II 222; lot. antennaria – liet. katpėdė (: katė,pėda) – latv. kaķpēdiņa (: kaķis„katė“, pēdiņa„pėdutė“) III 152; lot. Nepeta – liet. katžolė (: katė,žolė) – latv.kaķumētra(: kaķis,„katė“,mētra „mėta; uogienojai“) II 299; lot. amaranthus – latv. kaķaste (: kaķis,„katė“,aste„uodega“), plg. liet. burnotis I 228; lot. Lathyrus– liet. pelėžirnis (: pelė,žirnis), plg. latv. dedestiņaII 151; lot. Fallopia– liet. pelėvirkštis (: pelė,virkščia), plg. latv. vējagriķi(: vējš„vėjas“, griķis„ grikis“) I 204; lot. epilobium – liet. ožkarožė(: ožka,rožė) – latv. kazroze (: kaza„ožka“,roze „rožė“) II 205; lot. Pimpinella – liet. ožiažolė (: ožys,žolė), plg. latv. noragaII 218; lot. Libanotis – latv. briežsakne (: briedis„elnias“,sakne„šaknis“), plg. liet. skarenis II 220; lot. Hirschfeldia – liet. nepateikta – latv. briežzvēre (: briedis„elnias“,zvēre„laukinė garstyčia“) I 327; lot. Thesium – liet. linlapis (: linai,lapas) – latv.linlape (: lins„linas“,lapa„lapas“) I 187; lot. Linaria – liet. linažolė (: linai,žolė), plg. latv. vīrcele II 318; lot. ammophila – liet. smiltlendrė (: smiltis,lendrė„paprastoji nendrė“) – latv. kāpuniedre (: kāpa„kopa“,niedre„nendrė“) III 281; lot. ammocalamagrostis – liet. smiltlendrūnė (: smiltis,lendrūnas„varpinių šeimos augalas“) – latv. kāpuciesa(: kāpa„kopa“,ciesa„lendrūnas“) III 281; lot. Pulsatilla– liet. šilagėlė(: šilas,gėlė) – latv. silpurene (: sils„šilas“,purene „puriena“) I 273; lot. Vaccinium – liet. šilauogė(: šilas,uoga), plg. latv. brūklene II 241; Terminologija | 2010 | 17 6 1 lot. Coronopus – latv. vārnaspēda (: vārna„varna“,pēda„pėda“) – liet. varnakojė (: varna,koja) I 335; lot. Comarum – latv. vārnkāja (: vārna„varna“,kāja„koja“), plg. liet. sūdras II 67; lot. myosoton– latv. ūdensvirza (: ūdens„vanduo“, virza„žliūgė“), plg. liet. pastenisI 243; lot. Nymphaea – latv. ūdensroze (: ūdens„vanduo“, roze„rožė“), plg. liet. vandenslelija I 264; lot. Lemna– latv. ūdenzieds(: ūdens„vanduo“, zieds„žiedas“), plg. liet. plūdena III 318. Pirmąjį lietuviško ir latviško dūrinio sandą, kuris yra bendras žodžių darybos vėduoklei, dažniausiai sudaro gyvūno pavadinimas: liet. katė– latv. kaķis,liet. šuo– latv. suns,liet. pelė– latv. pele,liet. ožka– latv. kaza,liet. varna– latv. vārnair kt. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, dvylikos augalų genčių vardų sutampa lietuviški ir latviški pirmieji arba antrieji, o septynių – ir abu sandai. Dūriniai su būdvardiniu ir daiktavardiniu sandais Florojerasta 15 lietuviškų ir 52 latviški augalų genčių vardai, kurių pirmąjį sandą sudaro būdvardis, o antrąjį – daiktavardis. Šių dūrinių pirmasis sandas žymi išorinius augalo šaknies, stiebo, lapo ar žiedo požymius (spalvą, dydį, formą ir kt.), pvz.: lot. Cenolophium – liet. pūstabriaunė (: pūstas,briauna) – latv. dobspārne (: dobs „kiauraviduris, išdubas, drevėtas“,spārns„sparnas“) II 225; lot. Consolida – latv. zilausis (: zils„mėlynas“,auss„ausis“), plg. liet. raguolis I 270; lot. Gymnocarpium – liet. tikrapapartis (: tikras,papartis) – latv. kailpaparde(: kails „nuogas“,paparde„papartis“) I 150; lot. Hippophae – liet. šaltalankis(: šaltas,lankas „karna“), plg. latv. smiltsērkšķis (: smilts„smėlis“,ērkšķis„dyglys“) II 186; lot. asplenium– latv. sīkpaparde (: sīks„smulkus, mažas“,paparde„papartis“), plg. liet. kalnarūtė(: kalnas,rūta) I 143; lot. Leucanthemum – liet. baltagalvė (: balta,galva), plg. latv. pīpene III 173; lot. Odontites – latv. sārtžibulītis(: sārts„skaisčiai raudonas“, žibulīte „akišveitė“), plg. liet. skėstukasII 334; lot. Orobanche – latv. brūnkāte(: brūns„rudas“, kāts„kotas“), plg. liet. džioveklė II 341; lot. Polygonatum – liet. baltašaknė (: balta,šaknis), plg. latv. mugurene III 221; lot. Poterium – latv. zaļvālīte (: zaļš„žalias“, vālīte„burbuolė“), plg. liet. galvainisII 65; 6 2 S. Labanauskienė | Sudurtiniųlietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardų... lot. Scorzonera– latv. raudupe (: rauds„raudonas“, upe „upė“), plg. liet. gelteklė III 147; lot. Schoenus – latv. melncere(: melns„juodas“,cers„krūmas, keras“), plg. liet. vikšrenis III 335. Minėto tipo lietuviški ir latviški dūriniai neturi daug bendrybių. Šių dūrinių pirmasis sandas dažniausiai reiškia augalo spalvą: lietuvių baltas, juodas,žilas, o latvių spalvų paletė yra platesnė – balts„baltas“,melns „juodas“,brūns„rudas“, rauds„raudonas“, sārts„skaisčiai raudonas“, zaļš „žalias“, zils„mėlynas“. Pasitaikė tik vienas dūrinys, kurio pirmasis ir antrasis sandai abiejose kalbose yra tie patys: lot. Crassula– liet. storlapis(: storas,lapas) – latv. biezlapīte (: biezs „storas“, lapa„lapas“ + -īte) II 26. Žodžių darybos vėduoklės būdingos ir aptariamam darybos tipui, ypač latviškiems augalų genčių vardams, pvz.: lot. acteae– liet. juodžolė (: juoda,žolė), plg. latv. krauklene I 268; lot. Prunella– liet. juodgalvė (: juoda,galva) – latv. brūngalvīte(: brūns„rudas“, galviņa„galvelė“) II 301; lot. Cynosurus – liet. kietavarpė (: kieta,varpa), plg. latv. sekstaine III 315; lot. Lithospermum – liet. kietagrūdis (: kietas,grūdas) – latv. cietsēkle(: ciets „kietas“,sēkla„sėkla“) II 274; lot. Crepis– latv. cietpiene (: ciets„kietas“,piens„pienas“), plg. liet. kreisvė III 43; lot. Lepidium– latv. cietķērsa (: ciets„kietas“,ķērsa„kartenė“), plg. liet. pipirnė I 332; lot. Polystichum– latv. cietpaparde(: ciets„kietas“,paparde„papartis“), plg. liet. spyglainisI 146; lot. arabidopsis – latv. sīkplikstiņš (: sīks„mažas, smulkus“,plikstiņš„žvaginė, žvangutis“), plg. liet. vairenis I 315; lot. Centunculus – latv. sīkaudzīte (: sīks„mažas, smulkus“, audze„giraitė, miškelis“ + -īte), plg. liet. šimtūnė II 248; lot. Conyza – latv. sīkjānītis (: sīks„mažas, smulkus“,Jānītis„Jonelis“), plg. liet. konyza III 163; lot. elatine – latv. sīkeglīte(: sīks„mažas, smulkus“,eglīte„eglutė“), plg. liet. vandenė II 198; lot. Galinsoga – latv. sīkgalvīte(: sīks„mažas, smulkus“,galva„galva“), plg. liet. galinsoga III 183. Pastebėtina, kad, skirtingai nei dūrinių su abiem daiktavardiniais sandais, darinių iš būdvardžio ir daiktavardžio darybos vėduoklių lietuviški ir latviški sandai skiriasi. Rastas tik vienas sudurtinis augalo genties vardas (lot. Lithospermum), kurio pirmasis sandas abiejose kalbose tas pats: liet. kietas – latv. ciets. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tas pats augalas (lot.