Ūkinių pastatų liaudies terminija
Full text
184 Robertas Stunžinas | Ūkiniųpastatųliaudiesterminija Ūkinių pastatų liaudies terminija ROBERTAS STUNžINAS Lietuviųkalbosinstitutas ESMINIAI ŽODŽIAI: statybos liaudies terminai, ūkinių pastatų pavadinimai, sinonimai, daugiareikšmiai terminai, gimininiai terminai, rūšiniai terminai Mokslo terminai pavadina mokslo srities sąvokas kaip tam tikros sistemos narius. Liaudies terminų atsiradimas yra stichiškas, sąvokas įvardija be sąsajos su sąvokų sistema. Tačiau jie sudaro sudėtingas, nevienalypes ir įvairiais semantiniais ryšiais susijusių leksinių vienetų mikrosistemas (plačiau apie gyvenamojo namo ir jo dalių liaudies terminijos kilmę, sinonimiją, daugiareikšmiškumą, giminės ir rūšies santykius bei kitus dalykus žr. Stunžinas 2010: 130–143; 2011: 142–153). Šiame straipsnyje nagrinėjami ūkinius pastatus1 pavadinantys liaudies terminai. Jie analizuojami įvardijamų sąvokų, kilmės ir semantinių ryšių (sinonimiškumo2, daugiareikšmiškumo ir giminės bei rūšies santykio) atžvilgiais. Medžiaga paimta iš gyvosios kalbos šaltinių: didžiojo Lietuvių kalbosžodyno (elektroninio leidimo), Druskininkųtarmėsžodyno, Kaltanėnųšnektosžodyno, KazlųRūdosšnektosžodyno (I t.), Kupiškėnųžodyno (I t.), Lazūnųtarmėsžodyno, Šiaurėsrytųdūnininkųšnektųžodyno, Zanavykųšnektosžodyno (I–III t.), Lietuviųkalbosatlaso (I t.). Iš viso analizuojami 196 skirtingi liaudies terminai3. 1 Terminas pastatas vartojamas „trobesio“ reikšme. Dar jis gali būti vartojamas bet kokio statinio reikšme, žr. pastatas „statinys, trobesys“ (DŽ6). Ūkiniais pastatais laikomi sudėtingos konstrukcijos statiniai, kuriuose laikomi ūkio reikmenys, drabužiai, javai, pašarai, taip pat jiems priskiriami pastatai gyvuliams laikyti, maisto gaminimo, maudymosi ir pagalbiniai pastatai. Prie ūkinių pastatų (trobesių) nepriskiriami įvairios paskirties priklausomieji ir nesudėtingos konstrukcijos statiniai – pašiūrės, stoginės, išvietės. Šios grupės terminiją ketinama analizuoti atskirai. 2 Straipsnyje liaudies terminija tiriama kaip visos liaudies kalbos terminų rinkinys, kuriame reiškiasi sinonimija ir daugiareikšmiškumas. Dar liaudies terminus galima tirti ir tarmės ribose, kaip jos terminų sistemą (plačiau žr. Клепикова 1974: 31). 3 Tiriamuose šaltiniuose galima aptikti nemažai terminų variantų, kurie šiame straipsnyje atskirais terminais nelaikomi (plačiau apie varianto sampratą žr. Stunžinas 2008: 111–112).
185Terminologija | 2012 | 19 1. SĄVOKOS, TERMINŲ KILMĖ, SINONIMIŠKUMAS IR HIERARCHINIAI RYŠIAI Lietuvių tradiciniai ūkiniai pastatai kūrėsi ištisus šimtmečius, kito. Tai galėjo lemti šios srities liaudies terminijos gausumą ir įvairumą. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų antžeminių pastatų su atviru židiniu buvo žemaičių namas– iki XVI a. jame gyventa ir laikyti gyvuliai. Plėtojantis gyvulininkystei, Žemaičiuose formavosi gyvenamojo pastato atmaina su patalpomis gyvuliams laikyti. Žemaičiai jį vadino numaliu (plačiau žr. LLA 1965: 42–43). Gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai aprašyti istorikų, etnografų darbuose. Vienas pirmųjų tradicinį lietuvių gyvenamąjį namą, su juo sujungtą tvartą, ūkinius pastatus XIX a. lietuviškai yra aprašęs švietėjas, istorikas, tautinio atgimimo ideologas Simonas Daukantas. Jo aprašuose galima aptikti tradicinių pastatų pavadinimų: „Pirmasis jų trobesys tose giriose vadinos nams, arba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo prašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje, žmonės namuose gyvenantys. <...>. Antrosios durys toje pervarinėj sienoj tokio pat mažne didumo buvo, kaip ir didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą tvaru, arba dvaru vadino, kursai pradžioj iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje karvės, jaučiai“ (Daukantas 1976: 429–430). Ilgainiui namo paskirtis keitėsi ir jis virto vasaros gyvenamąja patalpa, virtuve, sandėliu ar tvartu (apie pastato raidą plačiau žr. Butkevičius 1958: 157). Gyvosios kalbos šaltinių duomenys rodo, kad terminu namas įvardijamas bet koks ūkio pastatas – „gyvenamasis ar šiaip koks trobesys; tvartas; karvidė; atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“4 LKŽe. Artimą reikšmę turi ir terminas trobesys – „koks nors ūkio pastatas“ LKŽe, ZanavŽ3 481. Šiuos du sinonimus galima laikyti centriniais nagrinėjamos mikrosistemos terminais – su jais hierarchiniais ryšiais siejasi kiti terminai. Su gimininiais terminais namas ir trobesys hiponiminiu ryšiu yra susiję aštuoniasdešimt keturi rūšiniai terminai. Rūšiniai terminai pagal paskirtį įvardija dešimt pastatų: 1) pastatą javams, grūdams ir kitiems reikmenims laikyti; 2) pastatą javams sudėti, džiovinti ir kulti; 3) pastatą javams ir linams krauti; 4) pastatą linams džiovinti; 5) pastatą šienui laikyti; 6) mau4 Straipsnyje remiamasi šaltinių reikšmėmis.
186 Robertas Stunžinas | Ūkiniųpastatųliaudiesterminija dymosi pastatą; 7) pastatą maistui gaminti; 8) pastatą gyvuliams laikyti; 9) pagalbinius pastatus; 10) maisto apdorojimo pastatą. Su išvardytų grupelių terminais hiponiminiais ryšiais siejasi šimtas dešimt terminų. Jie eina rūšiniais terminais ir pavadina pastatus pagal įvairias ypatybes (paskirtį, kokybę, konstrukciją, dydį ir kt.). Vienas pagrindinių ūkyje yra pastatas javams, grūdams ir kitiems reikmenims laikyti. Toks pastatas vadinamas trimis sinoniminiais terminais – dviem lietuviškais ir vienu germanišku: klėtis „trobesys ar trobesio dalis javams pilti, drabužiams laikyti ar šiaip kam pasidėti, miegoti, svirnas“ LKA I 47, KzRŽ I 368, ZanavŽ1 718, svirnas5 LKŽe, LKA I 47, DrskŽ 362, LzŽ 252; ×6špykėrė(vok. Speicher) LKŽe, LKA I 47, ZanavŽ3 331. Tradicinę klėtį yra apibūdinęs Daukantas: „Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis, nuo žodžio klėsti, nuo žemės per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkų ar didelių akmenų, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, mėsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje, išeigos ir lietos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis <...>“ (Daukantas 1976: 433). Terminai klėtis ir svirnas laikytini daliniais sinonimais – istoriškai jie turėjo skirtingas reikšmes. XVI a. rašytiniai šaltiniai rodo, kad klėtis buvo skirta miegoti ir drabužiams laikyti, o svirnas – javams laikyti (Dundulienė 1982: 114, 1991: 101). Tad šiame straipsnyje sinoniminiais laikomi tas pačias ir labai artimas sąvokas įvardijantys terminai7. Su klėtį (svirną) žyminčiais terminais hiponiminiais ryšiais siejasi keturi terminai – trys lietuviški ir vienas germaniškas. Jie eina rūšiniais klėties pavadinimais ir žymi paskirties, dydžio, kokybės ar konstrukcijos požymius: drapanė „drapanų klėtis“ LKŽe, KpŽ 434, svirnas „didesnė klėtis“ LKŽe, LKA I 47, ZanavŽ3 236, svirnynas „prastas, menkas svirnas“ 5 Sinoniminių terminų reikšmės nerašomos. 6 Kryželiu žymimos svetimybės. Remiamasi Lietuviųkalbosžodyno pažymomis. 7 Plati sinoniminių terminų samprata svarbi dėl liaudies terminų reikšmių neapibrėžtumo. Terminologijos teorijoje sinonimais paprastai laikomi visiškai reikšme tapatūs terminai – dubletai (Ахманова 1966: 13, Даниленко 1977: 53; Головин, Кобрин 1987: 54). Dubletai įvardija tuos pačius objektus, jiems būdinga tokia pati distribucija ir jie gali pakeisti vienas kitą, nepakeisdami turinio (Kuryško 1993: 109). Liaudies terminijai reikšmių ir vartojimo griežtumas nebūdingas, todėl tiksliai nustatyti, kurie terminai reikšmėmis yra visiškai tapatūs, o kurie ne – sudėtinga.
187Terminologija | 2012 | 19 LKŽe; ךpykeris(vok. Speicher LKŽe) „trobesys, kurio apačioj kambariai, viršuj grūdus laiko“ LKA I 47. Kitas iš svarbiausių tradicinių ūkinių statinių buvo pastatas javams sudėti, džiovinti ir kulti. Tokį statinį ir jo pavadinimą yra paminėjęs Daukantas: „Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, reja vadinamas, kuriame javus sausus, iš duobos išimdamies, ant kluono pakloję kūlė“ (Daukantas 1976: 436). Iš gyvosios kalbos šaltinių matyti, kad šis pastatas vadinamas septyniais sinonimais – penkiais lietuviškais, vienu latvišku ir vienu germanišku: kluonas LKŽe, LKA I 53, DrskŽ 159, KltŽ 115, LzŽ 123, ZanavŽ1 731, daržinė LKŽe, LKA I 53, jauja LKŽe, LKA I 53, klojimasLKŽe, ZanavŽ1 728, šiaudinė LKŽe; reja(la. rija) LKŽe, LKA I 53; ×skūnia (vid. vok. žem. schūne) LKA I 53, LKŽe. Reja laikoma latvizmu, manoma, kad jis yra suomiškos kilmės (Sabaliauskas 1990: 273, Urbutis 2009: 385; Karulis 2001: 755). Su išvardytais terminais hiponiminiais ryšiais yra susiję septyni rūšiniai terminai, žymintys pastatų paskirties (3 terminai), konstrukcijos (2 terminai), dydžio (1 terminas), konstrukcijos ir dydžio (1 terminas) požymius. Trimis sudėtiniais lietuviškais terminais vadinamas kluonas javams sukrauti: javinėdaržinė LKA I 53; laukinėdaržinė LKA I 53, laukodaržinė LKA I 53. Germanizmu skūnia įvardijamas kluonas su vienu arba su dviem grendymais: ×skūnia (vid. vok. žem. schūne) „javų kraunamas trobesys su vienu grendymu“ LKA I 53, ×skūnia (vid. vok. žem. schūne) „javų kraunamas trobesys su dviem grendymais“ LKA I 53. Vienu lietuvišku terminu vadinamas nedidelis kluonas – klojimėlis „nedidelis klojimas“ LzŽ 122, o kitu – pagal konstrukciją ir kokybę ar dydį – kloniokas „prastos medžiagos, menkas8 kluonas“ KzRŽ I 373. Pastatas šienui laikyti vadinamas trisdešimčia sinonimų. Dvidešimt septyni terminai yra vienažodžiai – šešiolika lietuviškų, šeši slaviški, vienas germaniškas ir keturi hibridiniai: daržinė LKŽe, LKA I 56, KltŽ 40, KpŽ 342, daržinėlė KltŽ 40, diendaržinė LKA I 57, jaujė LKA I 57, klaimas LKA I 57, klojimasLKA I 57, kluonas LKA I 57, kluonelis LKA I 57, kluoniukas LKA I 57, padanginė LKŽe, LKA I 57, pašarinė LKA I 57, pridaržė LKA I 57, prieklaimys LKA I 57, priekluonis LKA I 57, stoginė 8 Būdvardis menkas gali turėti kelias reikšmes: menkas 1. „nedidelis, nežymaus dydžio, mažos apimties“; 7. „prastas, netikęs, ne koks“ LKŽe.
188 Robertas Stunžinas | Ūkiniųpastatųliaudiesterminija LKŽe, LKA I 57, šieninė LKŽe, LKA I 57, ZanavŽ3 271; ×adryna (brus. адрына, l. odryna) LKA I 57, ×kaladnykas (brus. холодник, l. chłodnik „palapinė, lapinė“) LKA I 57, ×padakė (l. poddasze) LKA I 57, ×pavietis (brus. павец „malkinė“) LKA I 57, ×salošius (l. szałas „palapinė, būdelė“) LKA I 57, ךopas (l. szopa < vok. Schuppen LKŽe) LKA I 57; ×skūnia (vid. vok. žem. schūne LKA I 53) LKA I 57, ZanavŽ3 96; ×adrynėlė (hibr., iš sl. adryna ir liet. priesagos -ėlė) LKA I 57, ×skūnelė (hibr., iš germ. skūnia ir liet. priesagos -elė) LKA I 57, ×skūngalis (hibr., iš germ. skūnia ir liet. galas) LKA I 57, ךieninyčia(hibr., iš liet. šieninė ir sl. priesagos -yčia) LKA I 57. Apie pastatą šienui krauti yra rašęs Daukantas, jis tokį pastatą vadino stogine ir daržine: „Sekmasis trobesys vadinos stogine, ar daržine, pailgiuotinas ketvirtainis, į kurį javus, šiaudus ar šieną krovė <...> vadinos stogine, jog stogą turėjo, sienos buvo jau rąstų, jau virbų“ (Daukantas 1976: 437). Pastatas šienui laikyti įvardijamas trimis lietuviškais sudėtiniais terminais: pašarinėdaržinė LKA I 57, šieninėdaržinė LKA I 57, šienodaržinė LKA I 57. Minėtina, kad kai kurie terminai gali būti laikomi daliniais sinonimais, nes įvardija netapačias sąvokas. Lietuviųkalbosatlaso rinkėjų duomenimis, atskiri statiniai šienui krauti retai pasitaikydavo, dažniausiai šienas buvo laikomas prie kitų pastatų pristatytuose statiniuose (LKA 1977: 57). Kartais pastatai šienui laikyti buvo statomi pievose, jie savo forma ir konstrukcija atitiko sodybose esančius (Butkevičius 1971: 191). Šie statiniai turėjo sienas ir laikyti pastatais. Dvi nedidelės terminų grupelės žymi pastatą javams ir linams krauti ir pastatą linams džiovinti. Pirmasis vadinamas trimis sinonimais – dviem lietuviškais ir vienu latvišku: jauja LKŽe, ZanavŽ1 563, pirtis LKŽe, ZanavŽ2 409; reja (la. rija) LKŽe, DūnŽ 301. Antrojo pastato pavadinimų grupelę taip pat sudaro trys sinonimai – du lietuviški ir vienas hibridinis: žardinė LKŽe, žardininkas LKŽe; מardininčia (hibr., iš liet. žardinė ir sl. priesagos -inčia) LKŽe. Prie ūkinių pastatų priskiriamas ir maudymosi pastatas. Pagrindinis maudymosi pastato pavadinimas yra pirtis. Aukštaičiai ir dzūkai pirtimi vadino maudymosi patalpą, zanavykai ir kapsai – pastatą linams džiovinti, žemaičiai – javų džiovinimo patalpą. Žemaičiai maudymosi pastatą įvardijo perene (LEB 1964: 277). Etnografai teigia, kad pirtis yra pirminė maudymosi pastato reikšmė. Apie tai rašė Daukantas ir pirtimi XIX a.
189Terminologija | 2012 | 19 vadino žemaičių maudymosi pastatą: „Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, nuo žodžio plauti <...>; į kurias pirtis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetimų tautų: kaipogi senovėj visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti <...>“ (Daukantas 1976: 437). Vėliau maudymosi pastatas vadintas kitokiais terminais, tačiau, krašto tyrėjų duomenimis, pirties pirminę reikšmę geriausiai išlaikę rytų aukštaičiai (Butkevičius 1971: 198). Iš nagrinėjamų šaltinių matyti, kad iš viso maudymosi pastato pavadinimų grupelę sudaro šeši sinonimai: trys lietuviški, du slaviški ir vienas germaniškas: pirtis LKŽe, LKA I 58, DrskŽ 267, KltŽ 216, ZanavŽ2 409, jauja LKŽe, perenė LKŽe, LKA I 58, DūnŽ 254; ×banė (rus., brus. dial. баня) LKA I 58, ×laznė (l. łaznia, brus. лазня) LKA I 58, LKŽe; ×badestubė (vok. Badenir vok. dial. stuba LKŽe) LKA I 58. Ūkinių pastatų pavadinimams priklauso keturi maisto gaminimo pastatus įvardijantys terminai – trys lietuviški ir vienas hibridinis: namas „atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“ LKŽe, pravarėlis „nedidelis iš lentų sukaltas trobesys, kur rūkoma mėsa, vasarą verdama, šutinamos kiaulėms bulvės“ LKŽe, viralinė „atskiras virtuvės pastatas ar priestatas, vasaros virtuvė“ LKŽe, DūnŽ 443, ubladė (hibr., iš germ. ubas) „atskiras trobesys, kur yra duonkepė krosnis arba kur taisomas jovalas gyvuliams“ LKŽe. Ubladė būdinga Žemaičiams, tai yra nedidelis pastatas su mūro duonkepe krosnimi ir kamarėle įrankiams laikyti. Tradicinę ubladę aprašė Daukantas: „Šeštasis trobesys vadinamas ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys, nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir pyragus, <...> žuvis bei mėsas kepė jau liepos geldose, jau ant šiaudų; tengi džiovino grūdus, grybus ir obuolius obuolynei, tengi buvo ir girnos sukeltos grūdams malti, it kaip pas rymionis, kame grūdus malė, ten pat ir duoną kepė. Tose ubladėse pas neturtingiuosius lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūrio kakalio buvo krosnis sukrauta“ (Daukantas 1976: 436). Šis pastatas kraštotyrininkų darbuose dar vadinamas numaliu. Manoma, kad ubladės pavadinimas atsiradęs iš gyvenamojo namo patalpos, kurioje buvo krosnis ir kaminas, pavadinimo (Gutautas, Kneižys 1992: 347). Visi paminėti pastatų pavadinimai laikytini sinonimais – jie turi tokį patį reikšmės branduolį ir skiriasi tik šalutiniais požymiais. Didžiąją nagrinėjamos terminijos dalį sudaro terminai, pavadinantys pastatus gyvuliams laikyti. Tvartams pavadinti vartojama šimtas vie-
190 Robertas Stunžinas | Ūkiniųpastatųliaudiesterminija nuolika terminų. Trylika terminų laikytini bendraisiais tvarto pavadinimais, devyni iš jų yra lietuviški, pvz.: gurbas (liet. Sabaliauskas 1970: 34) LKŽe, LKA I 49, kūginys LKŽe, LKA I 49, pūnėLKŽe, LKA I 49, tvarčiukas LKA I 49, tvartas LKŽe, LKA I 49, DrskŽ 424, KltŽ 365, LzŽ 273, ZanavŽ3 510. Tvartas dar vadinamas namuLKŽe. Istoriškai namo terminas yra atsiradęs iš gyvenamojo pastato pavadinimo – senuosiuose namuose po vienu stogu gyventa ir laikyti gyvuliai. Plėtojantis gyvulininkystei Žemaičiuose susiformavo naujas gyvenamojo pastato variantas (dar žemaičių vadinamas numaliu) su patalpomis gyvuliams laikyti (LLA 1965: 42–43). Tokį pastatą mini ir Daukantas: „Antrosios durys <...> vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą tvaru, arba dvaru vadino, kursai pradžioj iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje karvės, jaučiai“ (Daukantas 1976: 430). Pagal šalia esantį aptvarą tvartas dar vadinamas lietuvišku terminu diendaržis LKŽe. Taip pat jis įvardijamas maudymosi trobesio pavadinimu – jauja LKŽe. Pastatas gyvuliams laikyti vadinamas konstrukcijos pavadinimu – dangtis LKŽe, LKA I 49. Tvartas dar vadinamas penkiais skoliniais – trimis slavizmais, vienu latvizmu ir vienu germanizmu: ×abarės(l. obora LKŽe) LKA I 50, ×stainia (brus. cтaйня l. stajnia) LKŽe, stodas (brus. stado Fraenkel 1962: 910) LKŽe; kūtė (la. kuts) LKA I 49, LKŽe, DūnŽ 162, ZanavŽ1 818; ×staldas (vok. dial. stall) LKŽe, LKA I 50, ZanavŽ3 163. Tvarto pavadinimams būdinga regioninė vartosena. Plačiausiai vartojamas tvarto terminas, jis žinomas bendrinėje kalboje ir dideliame tarmių plote (pietų, vidurio ir rytų Lietuvos dalyje). Kūtė vartojama šiaurinėje Lietuvos dalyje, gurbas – vartojamas šiaurės rytų kampe, staldas – pietinėje Žemaičių dalyje, pūnė – rytų aukštaičių tarmių plote, namas, dangtis ir abarės – tam tikruose vidurio Lietuvos plotuose, kūginys – nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Sabaliauskas 1970: 30–49). Su bendraisiais tvarto pavadinimais hiponiminiais ryšiais yra susiję devyniasdešimt aštuoni rūšiniai terminai, žymintys paskirties (92 terminai), konstrukcijos (2 terminai) ir dydžio (4 terminai) ypatybes. Didžiausia yra arklių tvartą įvardijančių terminų grupė. Istorikai pažymi, kad šis pastatas vadintas ne vienu terminu: arkliųtvartas, arkliųkūtė (Daukantas 1976: 430–431). Iš gyvosios kalbos šaltinių matyti, kad arklių tvartą žymintys terminai sudaro dvidešimt septynių sinonimų eilutę. Vie-
191Terminologija | 2012 | 19 nažodžių terminų yra šešiolika: keturi lietuviški, trys slaviški, du germaniški ir septyni hibridiniai: arklidė LKŽe, LKA I 50, KpŽ 66, LzŽ 23, ZanavŽ1 58, arkliatvartis LKŽe, LKA I 51, arklinėLKŽe, LKA I 50, arklinykas LKA I 50; ×abarai (brus. абора, l. obora LKA I 50) LKA I 51, ×kaniušnia (brus. канюшня) DrskŽ 136, LKA I 51, ×stainia(brus. cтaйня, l. stajnia) LKŽe, LKA I 51, DrskŽ 346, ZanavŽ3 161; ×staldė(vok. dial. stall) LKŽe, ×straja (vok. dial. štraie, štrei) LKŽe; ×arklistaldis (hibr., iš liet. arklys ir germ. staldas) LKA I 51, ×kaniūkštė (hibr., iš slav. kaniušnia ir liet. priesagos -tė) LKA I 51, ×stainelė (hibr., iš slav. stainia ir liet. priesagos -elė) LKA I 51, ×stainikė (hibr., iš slav. stainia ir liet. priesagos -ikė) LKA I 51, ×staininė (hibr., iš slav. stainia ir liet. priesagos -inė) LKŽe, LKA I 51, ×stojinė (hibr., iš slav. stoiniair liet. priesagos -inė) LKŽe, LKA I 51, מirginyčia (hibr., iš liet. žirgas ir slav. priesagos -inyčia) LKŽe. A. Sabaliauskas yra atkreipęs dėmesį, kad kaniušnė (kaniušnia) veikiausiai pasiskolinta iš baltarusių kalbos, o formos su įspraustiniu -kyra atsiradusios jau lietuvių kalbos dirvoje (Sabaliauskas 1970: 54). Arklių tvartas įvardijamas ir dvylika sudėtinių terminų, dauguma jų turi lietuviškus dėmenis: arklinėpūnė LKA I 50, arklinisažudaras LKA I 51, arklinisgurbas LKA I 50, arklinistvartas LKA I 50, arkliųdangtis LKA I 50, arkliųgurbas LKA I 50, arkliųnamas LKA I 50, arkliųpūnė LKA I 50, arkliųtvartas LKA I 50. Mišrių terminų grupelę sudaro terminai, turintys lietuviškus priklausomuosius ir skolintus pagrindinius dėmenis: arkliųkūtė (la. kuts) LKA I 50, arklių×staldas (vok. dial. stall) LKA I 50, arklių×stelingis (la. stelingis „gardas“, vok. dial. stellinge „tvartas“) LKA I 51. Karvių tvartas žymimas dvidešimt dviem sinoniminiais terminais – devyniais vienažodžiais ir trylika sudėtinių. Keturiolika terminų yra lietuviškų – septyni vienažodžiai ir septyni sudėtiniai: bandininkas LKA I 50, galvidė LKŽe,galvijinė LKA I 50, gyvulininkas LKA I 50, karvidėLKŽe, LKA I 50, KzRŽ I 326, karvinys LKŽe, LKA I 50, numas LKA I 50; galvijinėpūnė LKA I 50, galvijųtvartas LKA I 50, karvidistvartas LKA I 50, karvinėpūnė LKA I 50, karvinisgurbas LKA I 50, karvinistvartas LKA I 50, karviųpūnė LKA I 50. Taip pat karvių tvartas vadinamas dviem slavizmais: ×abarės (brus. абора, l. obora) LKA I 50, ×valaunios (brus. валоуня „jaučių tvartas“) LKA I 50. Šeši sudėtiniai terminai yra mišrūs – visų jų priklausomieji dėmenys yra lietuviški, o pagrindiniai – latviški ar germaniški: bandoskūtė (la. kuts) LKA I 50, galvijinėkūtė (la. kuts) LKA
192 Robertas Stunžinas | Ūkiniųpastatųliaudiesterminija I 50, karvidžiųkūtės (la.kuts) LKA I 50; bandos×staldas (vok. dial. stall LKŽe) LKA I 50, galvijų×staldas (vok. dial. stall LKŽe) LKA I 50, karvinis×staldas (vok. dial. stall LKŽe) LKA I 50. Jaučių tvarto pavadinimų grupelę sudaro keturi sinoniminiai terminai – du lietuviški ir du hibridai: jaučiatvartis LKA I 50, jautidė LKŽe; ×builinė (hibr., iš germ. builis ir liet. priesagos -inė) LKŽe, ×jautstaldis(hibr., iš liet. jautis ir germ. staldas) ZanavŽ1 567. Minėtina, kad karvių ir jaučių tvartą žyminčius terminus galima vertinti dvejopai – bendrųjų tvarto pavadinimų hiponimais arba termino galvidė hiponimu. Terminas galvidė dar eina ir bendruoju galvijų tvarto pavadinimu – „galvijų tvartas“ LKŽe. Kiaulių tvartas vadinamas devyniolika sinoniminių terminų. Šeši terminai yra vienažodžiai, iš jų trys yra lietuviški, du – hibridiniai: kiauliatvartis LKŽe, LzŽ 116, kiaulidė LKŽe, LKA I 51, kiaulinys LKŽe; ×kiaulinčius (hibr., iš liet. kiaulė ir slav. priesagos -inčius) LKŽe, ×kiaulinyčia (hibr., iš liet. kiaulė ir slav. priesagos -inyčia) LKŽe. Toks pat tvartas dar įvardijamas ir arklių tvarto pavadinimu – ×kaniūkšlė (brus. канюшня, rus. конюшняLKA I 51) LKŽe. Trylika terminų yra sudėtiniai, devyni yra lietuviški: kiaulinė pūnė LKA I 51, kiaulinėpūnelė LKA I 51; kiaulinisgurbas LKA I 51, kiaulinisgurbeliokas LKA I 51, kiaulinisgurbelis LKA I 51; kiaulinistvartas LKA I 51, kiaulinistvarčiukas LKA I 51, kiaulinistvartelis LKA I 51, kiaulinistvartukas LKA I 51. Mišrių terminų grupelėje vyrauja terminai su lietuviškais priklausomaisiais ir hibridiniais pagrindiniais dėmenimis: kiaulinė×kūtelė (hibr., iš la. kuts ir liet. priesagos -elė) LKA I 51, kiaulinis×staldalis (hibr., iš germ. staldas ir liet. priesagos -alis) LKA I 51, kiaulinis×staldukas (hibr., iš germ. staldas ir liet. priesagos -ukas) LKA I 51. Vienas terminas turi lietuvišką priklausomąjį dėmenį ir latvišką pagrindinį – kiaulinėkūtė (la. kuts) LKA I 51. Avių tvartas žymimas septyniais sinoniminiais terminais: penkiais lietuviškais, vienu germanišku ir vienu hibridiniu: avidė LKŽe, avikinė LKŽe, avinykė LKŽe, DrskŽ 25, avininkasZanavŽ1 86, avitvartis LKŽe; ךkūnia (vok. dial. schūne) LKŽe; ×avinyčia(hibr., iš liet. avis ir slav. priesagos -inyčia) LKŽe. Nedidelės yra paukščių tvartų pavadinimų grupelės. Vištų tvartas vadinamas penkiais sinoniminiais terminais: trimis lietuviškais, vienu slavišku ir vienu hibridiniu: vištidė LKA I 52, LKŽe, vištinė LKŽe, vištinykas LKŽe; ×katukas (brus. кoтyx, l. kotuch) LKŽe, KltŽ 103; ×vištinyčia