Janio Endzelyno terminologinės įžvalgos

173Te minologija | 2012 | 19 Janio Endzelyno e minologinės įž algos SOL ITA LABANAUSKIENė Lie u iųkalbosins i u as ESMINIAI ŽODŽIAI: bal ų kalbos, la ių e minologija, lie u ių kalba, e minologijos p icipai JanioEndzelyno140-osiomsgimimome inėms <...> Kā bi ī e medu sūca, Tā es ļaužu alodiņu. Es saliku ā du ziedus, Kā puķī es ainagā <...> (išla iųliaudiesdainos)1 Indoeu opeis as, ga siausias XX a. la is as Janis Endzelynas (Jānis En- dzelīns) gimė 1873 m. asa io 22 d. (pagal senąjį kalendo ių – 10 d.) šiau ės La ijoje, ne oli Valmie os mies o. Mi ė 1961 m. liepos 1 d. Kuoknesėje, palaido as Rygoje, Rainio kapinėse. Jam p ieš daugiau kaip pusšim į me ų bu o lem a ap i ienu didžiausių la ių kalbininkų. Šiame s aipsnyje umpai p is a oma J. Endzelyno mokslinė eikla, kalbinės nuos a os, ypa ingas dėmesys ski iamas jo e minologinėms pažiū oms. La ių milžinas2, kaip jį apibūdina dauguma mokslininkų, J. Endzely- nas kalbo y ą s udija o Es ijoje ( uo me u Do pa o, daba iniame Ta u uni e si e e) i Uk ainoje ( uome inėje Rusijos impe ijoje bu usiame Cha ko o uni e si e e). Pi mosios jo mokslinės publikacijos pasi odė s uden a imo me ais pseudonimu Kaugu ie is(pagal gimimo ie ą Kau- gu ų alsčiuje) (Zī iņae 2012). Nuo 1920 m. iš Cha ko o pe sikėlė į Rygą i p adėjo di b i La ijos als ybiniame uni e si e e. 1920 m. jo inicia y a čia įs eig as bal ų ilologijos sky ius, ku iam isą laiką pa s i ado a o. J. Endzelynas skai ė la ių kalbos ku są, dės ė lie u ių i p ū- 1 Žodžiai apie kalbą im i iš ienos J. Endzelyno mėgs amiausių dainų. 2 Pi masis aip J. Endzelyną pa adino K. Būga. 174 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos sų, senąsias ge manų kalbas, sansk i ą i ki us lyginamosios kalbo y os dalykus. Jo paskai os pasižymėjo nepap as u sis emingumu, ak ų gausumu, p eciziškumu (Sabaliauskas 1962: 305). J. Endelynas lais ai naudojosi į ai- ių kalbų ak ais, susiedamas juos į logiškai aiškią, ikslią sis emą. Nė ienas la ių mokslininkas nebu o iš ink as okios daugybės įs aigų i o ganizacijų na iu kaip J. Endzelynas – jis bu o ne ik Eu opos (Čeki- jos, Es ijos, Olandijos, Suomijos, Š edijos, Vokie ijos i k .), be i Ame- ikos ling is ų d augijos ga bės na ys (EL1972: 155). Pe šešiasdešim su i šum me ų ukusį in ensy ios mokslinės eiklos laiko a pį kalbo y i- ninkas paskelbė pe 300 da bų la ių, usų, okiečių, lie u ių, i alų, p an- cūzų, lenkų kalbomis. Iš pama inių J. Endzelyno bal is ikos da bų minė- ini: Славяно-балтийскиеэтюды(Sla ųi bal ųe iudai), 1911 m.; Sen- p ūšu aloda (Seno ėsp ūsųkalba), 1943 m.; Bal u aloduskaņasun o - mas (Bal ųkalbųga saii  o mos – 1957 m. išleis a lie u ių kalba), 1948 m.; Ie adsbal u iloloģijā (Bal ų ilologijosį adas), 1945 m. S a bu paminė i 1951 m. an ą ka ą Rygoje išleis ą La iešu alodasg ama ika(La ių kalbosg ama iką)3, ku ioje, aiškindamas la ių kalbos ak ų is o iją, J. En- dzelynas dažnai ėmėsi i lie u ių kalba. „Tam ik a p asme šį eikalą galima laiky i pi mąja bal ų kalbų g ama ika, ku la ių kalbos ak ai pa- eikiami pi moje ie oje“ (Sabaliauskas 1982: 109). 1921–1940 m. J. Endzelynas edaga o žu nalą Filologubied ības aks i (Filologųd augijoss aipsniai, išleis a 20 nume ių). Dauguma kalbininko da bų sudė a į ke u omę da bų ink inę Da buizlase, ski ą bal is ikos, lyginamosios is o inės kalbo y os, la ių e nogenezės, dialek ologijos, o- ponimikos, kalbų kon ak ų, ak ualiems la ių kalbos kul ū os, leksikog a- ijos i k . s ičių klausimams ap a i. BENDRINĖS KALBOS NORMINIMO PAŽIŪROS Dainos Ny inios žodžiais a ian , J. Endzelyno eo ines pažiū as galima susis emin i, emian is į ai iapusiais mokslinio palikimo y imais (Nī iņa 1972: 12). J. Endzelynas ka u su ki u ga siu la ių kalbininku Ka liu Miūlenbachu (Kā lis Mīlenbahs) išplė ojo i į i ino pag indinius la ių kalbos no mi- nimo p incipus. Mokslininkas, sekdamas Leipcigo mokyklos ling is ais, sk upulingai nag inėjo kiek ieną kalbos de alę į ai iuose jos aidos e a- 3 1958 m. už šį da bą J. Endzelynui – pi majam mokslininkui La ijoje – bu o ski a Lenino p emija. 175Te minologija | 2012 | 19 puose. Jam bu o s a būs ne ik is o iniai la ių kalbos duomenys – siek- damas objek y aus e inimo, jis siūlė im is lyginimo, . y. sa o kalbos eiškinius lygin i su giminiškomis kalbomis (Po ī e 1973: 70). „Ta p s a biausių kalbos no minimo p incipų J. Endzelynas mini a an- ką. Jau pa s oks p incipas eiškia am ik us p a adimus – inkdamiesi ką iš kelių, ko no s u ime a sisaky i. Tad ne pap as a a anka y a a sakingas da bas, s a bu paim i, kas inkamiausia i e ingiausia, o a sisaky i p as- esnių i ne eikalingų a ian ų. No minamasis da bas ien a anka nesi i- boja, eikia ku i i isai naujų, kalboje nesančių a iš jos iesiogiai nepa- im ų eiškinių“ (Kniūkš a 2001: 142). Kaip i Jonas Jablonskis, J. Endzelynas žiū ėjo gim osios kalbos g ynu- mo. A i ai i g iež ai, k i iškai kėlė kalbos klaidas, ne aisyklingumus. P o eso iui bu o būdingas išo inis ikslumas (Ādamsons 1999: 5), kalbinis ko ek iškumas: žodžių eikšmės paisymas, g ama inis aisyklingumas i skambumas (Celmiņa 1999: 36). To jis eikala o i iš kiek ieno kalban- čiojo bei ašančiojo. La ių kalbininkė Tama a Puo y ė (Tamā a Po ī e) iš a dija šiuos J. En- dzelyno kalbos no minimo k i e ijus: 1) žodžių o mų a ba kons ukcijų senumas, 2) žodžių o mų a ba kons ukcijų a ojimo adicija i papli- imas, 3) analogija, 4) seman inis žodžio dalių aidmuo, 5) kalbos ekono- mija, 6) aiškumas, 7) aisyklingumas (Po ī e 1973: 71–74). Ku damas bend inės kalbos no mas, didelę eikšmę J. Endzelynas ei- kė la ių liaudies dainoms (Endzelīns I: 31). Jo nuomone, senosios liau- dies dainos – ienin elis y as la ių kalbos šal inis, os kalbos, ku ia p aei yje kalbėjo la iai, nemokėję nei s e imų kalbų, nei bend a o o- kia kalba, ku ioje bū ų bu ę ge manizmų i sla izmų (Endzelīns III2: 236–237). Mokslininkas pab ėžė kaimyninių kalbų eikšmingumą. J. Endzelynas kaip pa yzdį la ių kalbai odė lie u ių kalbą, dažnai sa o y inėjimuose aikė lie u ių kalbos ak us (Nī iņa 1972: 11). Tai ma y i i Jung inėse Ame ikos Vals ijose išleis oje knygoje P o eso aJ.Endzelīnaa bildes.Rīgas la iešubied ības alodniecībasnodaļassēžup o okoli1933–1942 (P o eso- iausJ.Endzelynoa sakymai.Rygosla iųd augijoskalbo y ossky iaus posėdžiųp o okolai1933–1942), p z.: Kā pa eizi sauk „gal as plikumu“ (Die Gla ze, плешь)? A b.: Glika eks ā a o- dams ā ds „pleĩķis“, be as a sa u ķskaņu na la isks. De ē u ie ies jaunu ā du „pleĩce“, kas a bils u lš. „pleĩkė“ (Endzelīns 2001: 23). 176 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos Vai pa eizi – „esamība“ (das Sein)? A b.: šai nozīmē labāk sacī „esme“ (kā lš. esm) un „i a“. Abu šo ā du nozīmes a ē u šķi (Endzelīns 2001: 24). „A eljē“ ā da ie ā, kas i bez la iskas galo nes, a ē u lie o ā du „di bīk- la“ (sal. a lš. di byklà) un P iekulē pazīs amu e bu „piedi b “ = pie aisī ) (Endzelīns 2001: 32)4. Minė uose Rygosla iųd augijos posėdžiuose bu o nag inėjami sin ak- sės, s ilis ikos, ašybos, e minologijos i ki ų s ičių klausimai. Juose da- ly a o i Lie u os a s o ai – Pe as Jonikas i Jonas Kabelka. Lie u ių kalbą J. Endzelynas išmoko sa a ankiškai i ji jam apo ne ik pagalbine p iemone ki oms kalboms i i, be i iesioginiu y inėjimo objek u (Sabaļausks 1959: 23). Į lie u ių žu nalus (Lie u ių au a,A chi- umPhilologicum) ašė s aipsnius, domėjosi kul ū iniu Lie u os gy eni- mu. J. Endzelynas su dideliu nuoši dumu isuome minėda o kalbinin- kus – lie u į Kazimie ą Būgą i es ą Paulių A is ę (Paul A is e) (Bi ī e- Mu ele 1999: 25). K. Būgą la ių mokslininkas ska ino ei i žodynininko keliu (Vosyly ė 1956: 88). Nepami š as liko i J. Jablonskis. Jį J. Endze- lynas minėjo kaip moky oją, išmokiusį eo inių dalykų i padėjusį a - ky i e miniją. J. Endzelyno ecenzijose, ašy ose i p ieš An ąjį pasaulinį ka ą, i po- ka io me ais, ypač a siskleidžia kalbos nuos a os. Rašydamas apie eks ų e imus, jis siūlė kiek galima labiau paisy i o iginalo, be i nesk iaus i sa osios kalbos (Endzelīns I: 656). Pasak jo, u i bū i įsijaučiama į kalbos d asią, gy as į. Naujai žodžio o mai iš es i J. Endzelynas įk ėpimo sem- da osi iš ašy ojų. Valen ina Skujinia (Valen īna Skujiņa) pab ėžė, kad J. Endzelynas laikėsi nuomonės, jog kalba y a gy as o ganizmas, ku is mainosi i obulėja ka u su isuomene. Todėl dažnai ai, kas laikoma eisinga ienu laiko a piu, po ku io laiko gali pasi ody i nebe inkama (Skujiņa 1972: 27–28). 4 Ve imas: Kaip aisyklingai adin i „nuplikusią gal os ie ą“ (Die Gla ze, плешь)? A s.: Gliko eks e an- dame žodį „pleĩķis“, be jis, ku iame y a ga sas ķ, nė a la iškas. Reikė ų į es i naują žodį „pleĩce“, ku is a i ik ų lie . „pleĩkė“ (Iš Kalbo y os sky iaus posėdžio, į ykusio 1933 m. g uodžio 7 d., ku iam ado a o J. Endzelynas). A aisyklingas žodis „esamība“ (das Sein)? A s.: šia eikšme ge iau adin i „esme“ (kaip lie . esmė) i „i a“. Abiejų žodžių eikšmes eikė ų a ski i (Iš Kalbo y os sky iaus posėdžio, į ykusio 1933 m. g uodžio 21 d., ku iam ado a o J. Endzelynas). Vie oj žodžio „a eljē“, ku is ne u i la ių kalbai būdingos galūnės, ge iau bū ų a o i žodį „di bīkla“ (plg. lie . di byklà) i P iekulėje žinomą eiksmažodį „piedi b “ = p i aisy i) (Iš Kalbo y os sky iaus posė- džio, į ykusio 1934 m. ugsėjo 27 d., ku iam ado a o J. Endzelynas). 177Te minologija | 2012 | 19 TERMINOLOGIJOS DARBO PRINCIPAI P ak inę kalbos eiklą J. Endzelynas p adėjo XIX i XX amžių sandū- oje, . y. uo me u, kai y a o indi idualūs la ių au o ių suku i nesu- no min i žodžiai. Tuo laiko a piu, kaip eigia la ių e minologė V. Sku- jinia, La ijoje da nebu o suda y ų e minų kū imo p incipų (Skujiņa 1972: 17). V. Skujinia y a ašiusi apie ga saus la ių kalbininko nuopelnus e mi- nologijai. Pasak jos, J. Endzelynas nė a paskelbęs a ski o e minologijos p oblemoms ski o y imo, ačiau jo nuomonę šio mokslo klausimu gali- ma susida y i, pe skaičius knygą Dažādas alodaskļūdas (Į ai ioskalbos klaidos) (I leid. 1928 m., IV leid. 1932 m.), aip pa a ski us s aipsnius iš jo edaguo ų knygų (P. Ozoliņa Valodasp aksesjau ājumi(Kalbosp ak- ikosklausimai) (1935) i V. Rūķe Valodasun aks ībasjau ājumi (Kalbos i  ašybosklausimai) (1940)) (Skujiņa 1972: 23). J. Endzelynas e minologijos klausimais ašė s aipsnelius, ku ie išspaus- din i pe iodiniuose leidiniuose, pa yzdžiui, Dzim enesVēs nesis(Tė ynės žinios), La ijasSa gs(La ijossa gas),La is,La juMēneš aks s(La ių mėnesinisleidinys), Skolo ājuA īze (Moky ojųlaik aš is) i k . Jis e mino- logijos da bais p isidėjo p ie la ių kalbos e minijos a kybos. 1919 m. p adžioje Pe e bu ge suda y a pi moji la ių kalbos e mino- logijos komisija – La ju e minukomisija(La ių e minųkomisija). Tų pačių me ų asa ą Š ie imo minis e ijos siūlymu e minologijos komisija įku iama i Rygoje, ku i bu o suski s y a į sekcijas i a kė į ai ių s ičių e minus. Ji eikė iki An ojo pasaulinio ka o. Te minologijos komisijai bu o pa aldi speciali kalbo y os komisija, ku ią suda ė 7 na iai: J. Endze- lynas (į eiklą įsi aukė 1920 m.), E nes as Blesė (E nes s Blese), Paulas Dalė (Pauls Dāle), Vilis Plūduonis (Vilis Plūdonis), Lina das Laicenis (Lina ds Laicens) i k . – šios komisijos užduo is bu o pa ik in i sekcijo- se a lik o da bo kalbinę dalį (Skujiņa 2002: 16). J. Endzelynas bu o pa- ski as konsul an u. 1922 m. komisija išleido Zinā niskās e minoloģijas ā dnīca(Te minologijosžodyną), ku iame e minai pa eik i usų, okiečių i la ių kalbomis. Čia publikuo i daugiau kaip dešim ies s ičių e minai: kalbo y os, iloso ijos, eisės, inansų, meno, chemijos, ma ema ikos i k . Te minologijosžodynepa eikiami la iškos kilmės e minai (liaudies e mi- nai, naujada ai) i s e imžodžiai. Vis dėl o žodyne ne ūks a i pu izmo: į 1922 m. žodyną šalia a p au inių žodžių bu o eikiami di b inai suku - i nesup an ami e minai (G abis 2006: 224), p z.: ine ce–ku ība,klien s– 178 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos pienāksnieks, koe icien s– eizulis,ko ido s– s a peja,signalizācija– ziņdo- šana, empe a ū a– sil kāpe, ēze–dē si k . Kaip ma y i,La ių e minų komisija bandė išgui i didžiąją dalį a p au inių žodžių (juos J. Endzelynas da adino mode niomiss e imybėmis), keisdama juos naujažodžiais. Spau- doje bu o skelbiamos apklausos – okiu būdu į e minijos kū imą bu o į auk a i isuomenė. Pasi odžius Te minologijosžodynui, žiniasklaidoje jį im a aš iai k i ikuo- i. J. Endzelynas iešai paskelbė is laiškus, ski us ienam iš k i ikų – medicinos mokslų dak a ui He manui Buduliui, ku is žodyną pa adino „s ip iai pa i šu inišku“ e minologijos klausimais (plačiau ž . Endzelīns iii2: 127–133). La ių kalbininkas pa ašė g iež ą a sakymą, ku iuo pap ieš- a a o nepag įs ai i absu diškai k i ikai. A sakymo o mos laiškuose jis nu odė ne ik H. Budulio išk i ikuo ų e minų pasi inkimo mo y us, be i apib ėžė e minų kū imo p incipus. T ižodžiai e minai J. Endzelyno laikomi nebe e minais, o apib ėž imis, pa yzdžiui, elpas īkles āks(an - ge klis). Jo manymu, s a bu, kad pi miausia bū ų su ink i isi liaudyje a ojami žodžiai, o ik po o galima g ieb is žodžių da ybos (Skujiņa 1972: 22). Be galo eikšmingas, mokslininko nuomone, specialis ų i kal- bininkų bend ada bia imas. T ečiame i ke i ame XX a. dešim me yje La ijoje yko pakankamai in ensy us e minų kū imo da bas, ačiau ai bu o da oma nesis emingai, nede inan i nekoo dinuojan į ai ių s ičių e minijos (Skujiņa 2002: 18). J. Endzelynas apgailes a o, kad ku dami e minus, lie u iai su la iais a pusa yje neside ino – aip galima bu o suda y i nemažai bend ų abiem au oms e minų (Endzelīns III2: 373). Jo manymu, laikui bėgan e mi- niją eikia is pa aisy i, a naujin i, papildy i. La ių kalbininkas y a edaga ęs ne ieną žodyną, a p jų i kelis e - minų žodynus. 1939 m. išleis as d ikalbis e minų žodynas Vāciski-la is- kaelek o echniskā ā dnīca5 (La ijas Elek o echniskās bied ības e mi- noloģijas komisijas sakopojums. [Red. J. Endzelīns]. Rīgā, 1939) (Vokie- čių–la iųkalbųelek o echnikosžodynas), ku io e minus pe žiū ėjo J. En- dzelynas. Tai bu o pi masis elek o echnikai ski as žodynas, ku iame šalia okiškų e minų bu o pa eiki i la iški (apie 5000 e minų). Pasak 5 La . „elek o echninis žodynas“. J. Endzelyno nuomone, pagal la ių kalbos adicijas aisyklingas pa a- dinimas bū ų elek o ehnikā ā dnīca(elek o echnikosžodynas), nes kilmininko o ma eiškia p iklausymą, o p iesagos -inis ediniu žymimi ūšiniai san ykiai, pobūdis. Bū en okiais a ejais usų i okiečių kal- bose a ojamas būd a dis (Skujiņa 1999: 104–105). 179Te minologija | 2012 | 19 V. Skujinios, 1939 m. žodynas pa i ino, kad uome inė la ių in eligen- ijos eikla da ė ge ų ezul a ų – didžioji e minų dalis a ojama i da- ba inėje kalboje. Tai, isų pi ma, umpi i pa ogūs e minai – galūnės -e ediniai, i , an a, sudu iniai e minai. Pažymė ina, kad dalis la iškų e minų suda y i pagal okiečių kalbos pa yzdį (Skujiņa 1999: 101). Minė ini keli J. Endzelyno edaguo i žodynai, ku iuose jis ik ino ne ik ko ek ū ą, be i aisė e minus, nomenkla ū inius pa adinimus i api- b ėž is (Bibliog a ija 1958: 11): La iešupa eiz aks ības ā dnīca(La ių ašybosžodynas). Sakā . Ed. Ozoliņš. Red. J. Endzelīns, Rīga, 1924. S eš ā du ā dnīca(S e imžodžiųžodynas). Sakā . Ed. Ozoliņš. Red. J. En- dzelīns, Rīga, 1926. Tau saimniecības ā dnīca (Tau osūkiožodynas). 1.–4. [Nenobeig a]. Gal . edak o s: E. Dunsdo s. Redak o i: A. Aizsilnieks, K. Bē ziņš, L. Šulcs. Valo- das edak o i: J. Endzelīns, E. Hauzenbe ga-Š u ma. K ie u alodas edak ise N. Sinaiska-Lapa. Rīga, 1943–1944. Auziņš A., Kleinbe gs F. un Plos nieks F. Vāciski-la iskig āma ūpniecības e mini(Vokiečių–la iųkalbųknygųp amonės e minai). Red. A. Augs kalns. [Ko ek ū ā g āma u ska īja p o . J. Endzelīns un de a dažus p iekšlikumus un aiz ādījumus]. Rīga, 1940. La iešu, ācuunk ie ug āma ūpniecības ā dnīca(La ių, okiečiųi  usų kalbųknygųp amonėsžodynas). Sakā . A. Auziņš, (Vā dnīcas nomenkla ū u ediģējis p o . J. Endzelīns), Rīga, 1942. Iš šių žodynų galima sp ęs i apie la ių mokslininko kalbines pažiū as, aip pa apie e minų suda ymo k i e ijus. Dauguma juose eikiamų e - minų modelių y a p oduk y ūs i šiandien. Milžinišką da bą J. Endzelynas a liko d auge su K. Miūlenbachu eng- damas ieną didžiausių la ių žodynų La iešu alodas ā dnīca(1923– 1932) (La iųkalbosžodynas). Žodyne gausu a mybių, ku ios su eikia galimybę a o i i pildy i daba inę e miniją (ž . Skujiņa 1972: 30). Šis žodynas da s a bus i uo, kad čia galima as i daug lie u ių kalbai nau- dingos e imologinės medžiagos. Di bdamas p ak inį e minologijos da bą, J. Endzelynas a k eipė dėme- sį į žodžių da ybą. Jis pab ėžė žodžių da ybos p iemonių iena eikšmiš- kumą (Skujiņa 1972: 24), . y. bū inumą a siž elg i į kiek ienos žodžio dalies seman inį aidmenį ( unkciją). Suda an abs akčios eikšmės edi- nius, J. Endzelynas p oduk y iausia p iesaga laikė -ība (in ensy esnėms a ba pas o esnėms ypa ybėms pa adin i), p z.: ag īnība„anks y umas“, dīdzība„dygumas“, noda binā ība „ap ūpinimas da bu; užim umas“, no u- 180 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos ība „pas o umas“ i k . Požymiui a ba būsenai į a dy i jis a ojo p ie- sagos -ums edinius. Šio ipo ediniai u i konk e esnę eikšmę, jie a - ojami no in pa adin i a ski ą a ejį a ba laikiną būseną, p z.: nopie nums „ im umas“, pa iesums„ eisingumas“ i k . J. Endzelynas siūlė naujus e minus da y i su galūne -e: okie ediniai u i umpesnę o mą i labiau apibend in ą eikšmę, . y. gali pa adin i i eiklos p ocesą, i ezul a ą (Saule-Sleine 1972: 11), p z.: aizdedze „už- degimas“, bīde „šly is“, slīde„slydimas“ i k . La ių kalbininkas k ie ė nuošaly nepalik i i dū inių, ku iuos pa ogu a o i, nes jie ienu žodžiu leidžia iš eikš i sudė ines są okas (a i inka e minų umpumo eikala imą) (Skujiņa 1972: 11), p z: da bie ilpība„da - bo imlumas“, sausumiz u ība„a spa umas saus ai“, ziemcie ība„a spa umas žiemai“ i k . Į la ių kalbos e miniją J. Endzelynas į aukė daug naujų žodžių, be ku ių neapseinama i daba inėje e minijoje. Nemažai jo pasiūly ų e - minų, ypač suda y ų su p iesagomis i galūnėmis bei dū inių, įsi i ino daba inėje la ių kalboje, p z.: ap umsums „už emimas“, a ieksme „san- ykis“, dā zeņi „da žo ės“, do umi „duomenys“, dzinēj a s„smag a is“, iz- i dums„išsi e žimas; p o ūkis“, laimes s „laimėjimas“, p ie ā ds„p ie- linksnis“, pā s ā is„a s o as“, ide „aplinka“, ziede „ epalas“ i k . J. Endzelynas ypa ingą dėmesį sky ė analogijai. Suda ydamas naujus žodžius, jis aikė panašių, jau esančių la ių kalboje, žodžių modelius (Po ī e 1973: 71–72). La ių kalbininkas nea me ė žodžių da ybos pagal ki ų kalbų pa yzdžius. Kalbos u inimo p iemonės, pasak J. Endzelyno, y a žodžių skolinima- sis iš a mių, aip pa iš lie u ių a p ūsų kalbų a ba sa ų da ymas. Sa o- sios kalbos leksiką, kaip s a biausią e minijos šal inį, y a pab ėžęs i lie- u ių e minologijos eo ijos kū ėjas S asys Šalkauskis (plačiau ž . Šal- kauskis 1991: 24–60). Po An ojo pasaulinio ka o 1946 m. bu o įs eig a La ijos ( uome da TSR) Mokslų akademijai pa aldi Te minologijos komisija (pi miausia bu- o pa adin a La iešu alodas e minoloģijasunpa eiz aks ībaskomisija (La iųkalbos e minologijosi  ašyboskomisija), ėliau pa adinimas su- umpin as i pe adin as į La iešu alodas e minoloģijaskomisija(La ių kalbos e minologijoskomisija) (Skujiņa 2007: 5)). J. Endzelynas apo Kal- bos i li e a ū os ins i u o Kalbos sky iaus moksliniu ado u. Šalia kapi- alinių la ių kalbos y inėjimų J. Endzelynas ado laiko i ak ualiems kalbos p ak ikos bei e minijos klausimams. Tuome inė La ijos TSR 181Te minologija | 2012 | 19 Mokslų akademija ėmė leis i laik aš į Zinā ņuakadēmijas ēs is (Mokslų akademijosžinios) i kaip a ski ą p iedą – Te minologijos komisijos biu- le enius (pe 30 me ų išėjo 42 e minų biule eniai). Juose bu o dedami komisijos išnag inė i i ap obuo i la iški į ai ių s ičių e minai i usų kalbos e minų a i ikmenys. Tad nuo 1946 m. iki 1955 m. J. Endzelynas da ba osi Mokslų akademijos La ių kalbos e minologijos komisijoje, ašė a siliepimus apie mokslo, meno i echnikos s ičių e minus, juos ikslino i kū ė naujus žodžius. Te minų da ybos klausimais e ingas konsul acijas jis eikė daugeliui specialis ų (Skujiņa 1972: 30). Nuo 1946 m., įkū us La ijos Mokslų akademijos Kalbos i li e a ū os ins i u ą, J. Endzelynas ado a o kalbos sky iui, o ėliau iki pa mi ies – žodynų sek o iui. IŠVADOS J. Endzelynas – ne ik ienas žymiausių la is ų, be i bal is ų. Jis y a ienas iš pag indinių la ių kalbos no minimo p incipų suda y ojų. J. En- dzelyno p incipų esmė – g iež ai laiky is kalbos is o ijos ak ų, lygin i su giminiškomis kalbomis, a ink i, kas inkamiausia i e ingiausia, laiky- is kalbos g ynumo, g ama inio aisyklingumo, skambumo i paisy i žo- džių eikšmių. Sa o eo iniais i p ak iniais da bais mokslininkas p isidėjo p ie la iškos e minijos kū imo. Jo eo inės pažiū os, ski os e minologijos p oblemoms sp ęs i, iš yškėja iš kalbos p ak ikos eikalams ski os knygos Į ai ioskal- bosklaidos, į ai iuose la iškuose laik aščiuose i žu naluose pasi odžiusių s aipsnelių, edaguo ų e minų, s e imžodžių i ašybos žodynų bei kny- gų. Ve ingos medžiagos lie u ių e minijai galima as i J. Endzelyno i K. Miūlenbacho eng ame La iųkalbosžodyne. Didelę eikšmę mokslininkas eikė liaudies kalbai, ją laikė ienu iš pa- g indinių e minijos šal inių. Jis siūlė ku i naujada us ik ada, kai ne- andama liaudyje a ojamo žodžio. La ių kalboje p oduk y iausia p ie- saga laikė -ība i -ums, siūlė naujus e minus da y i su galūne -e i ne- eng i dū inių ( umpumo k i e ijus). La ių kalbininkas nep ipažino ilgų, ap ašomojo pobūdžio e minų – ižodžiai e minai jo bu o laikomi apib ėž imis. Jis ypač pab ėžė kalbi- ninkų i į ai ių s ičių specialis ų bend ada bia imą. J. Endzelyno dėka la ių e minija bu o plė ojama, pildoma i a koma, o nemažai jo suku ų e minų ebe a ojama i daba .