Janio Endzelyno terminologinės įžvalgos

173Terminologija | 2012 | 19 Janio Endzelyno terminologinės įžvalgos SOLvITA LABANAUSKIENė Lietuviųkalbosinstitutas ESMINIAI ŽODŽIAI: baltų kalbos, latvių terminologija, lietuvių kalba, terminologijos pricipai JanioEndzelyno140-osiomsgimimometinėms <...> Kā bitīte medu sūca, Tā es ļaužu valodiņu. Es saliku vārdu ziedus, Kā puķītes vainagā <...> (išlatviųliaudiesdainos)1 Indoeuropeistas, garsiausias XX a. latvistas Janis Endzelynas (Jānis Endzelīns) gimė 1873 m. vasario 22 d. (pagal senąjį kalendorių – 10 d.) šiaurės Latvijoje, netoli Valmieros miesto. Mirė 1961 m. liepos 1 d. Kuoknesėje, palaidotas Rygoje, Rainio kapinėse. Jam prieš daugiau kaip pusšimtį metų buvo lemta tapti vienu didžiausių latvių kalbininkų. Šiame straipsnyje trumpai pristatoma J. Endzelyno mokslinė veikla, kalbinės nuostatos, ypatingas dėmesys skiriamas jo terminologinėms pažiūroms. Latvių milžinas2, kaip jį apibūdina dauguma mokslininkų, J. Endzelynas kalbotyrą studijavo Estijoje (tuo metu Dorpato, dabartiniame Tartu universitete) ir Ukrainoje (tuometinėje Rusijos imperijoje buvusiame Charkovo universitete). Pirmosios jo mokslinės publikacijos pasirodė studentavimo metais pseudonimu Kaugurietis(pagal gimimo vietą Kaugurų valsčiuje) (Zīriņae 2012). Nuo 1920 m. iš Charkovo persikėlė į Rygą ir pradėjo dirbti Latvijos valstybiniame universitete. 1920 m. jo iniciatyva čia įsteigtas baltų filologijos skyrius, kuriam visą laiką pats ir vadovavo. J. Endzelynas skaitė latvių kalbos kursą, dėstė lietuvių ir prū1 Žodžiai apie kalbą imti iš vienos J. Endzelyno mėgstamiausių dainų. 2 Pirmasis taip J. Endzelyną pavadino K. Būga. 174 Solvita Labanauskienė | JanioEndzelynoterminologinėsįžvalgos sų, senąsias germanų kalbas, sanskritą ir kitus lyginamosios kalbotyros dalykus. Jo paskaitos pasižymėjo nepaprastu sistemingumu, faktų gausumu, preciziškumu (Sabaliauskas 1962: 305). J. Endelynas laisvai naudojosi įvairių kalbų faktais, susiedamas juos į logiškai aiškią, tikslią sistemą. Nė vienas latvių mokslininkas nebuvo išrinktas tokios daugybės įstaigų ir organizacijų nariu kaip J. Endzelynas – jis buvo ne tik Europos (Čekijos, Estijos, Olandijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir kt.), bet ir Amerikos lingvistų draugijos garbės narys (EL1972: 155). Per šešiasdešimt su viršum metų trukusį intensyvios mokslinės veiklos laikotarpį kalbotyrininkas paskelbė per 300 darbų latvių, rusų, vokiečių, lietuvių, italų, prancūzų, lenkų kalbomis. Iš pamatinių J. Endzelyno baltistikos darbų minėtini: Славяно-балтийскиеэтюды(Slavųirbaltųetiudai), 1911 m.; Senprūšuvaloda (Senovėsprūsųkalba), 1943 m.; Baltuvaloduskaņasunformas (Baltųkalbųgarsaiirformos – 1957 m. išleista lietuvių kalba), 1948 m.; Ievadsbaltufiloloģijā (Baltųfilologijosįvadas), 1945 m. Svarbu paminėti 1951 m. antrą kartą Rygoje išleistą Latviešuvalodasgramatika(Latvių kalbosgramatiką)3, kurioje, aiškindamas latvių kalbos faktų istoriją, J. Endzelynas dažnai rėmėsi ir lietuvių kalba. „Tam tikra prasme šį veikalą galima laikyti pirmąja baltų kalbų gramatika, kur latvių kalbos faktai pateikiami pirmoje vietoje“ (Sabaliauskas 1982: 109). 1921–1940 m. J. Endzelynas redagavo žurnalą Filologubiedrībasraksti (Filologųdraugijosstraipsniai, išleista 20 numerių). Dauguma kalbininko darbų sudėta į keturtomę darbų rinktinę Darbuizlase, skirtą baltistikos, lyginamosios istorinės kalbotyros, latvių etnogenezės, dialektologijos, toponimikos, kalbų kontaktų, aktualiems latvių kalbos kultūros, leksikografijos ir kt. sričių klausimams aptarti. BENDRINĖS KALBOS NORMINIMO PAŽIŪROS Dainos Nytinios žodžiais tariant, J. Endzelyno teorines pažiūras galima susisteminti, remiantis įvairiapusiais mokslinio palikimo tyrimais (Nītiņa 1972: 12). J. Endzelynas kartu su kitu garsiu latvių kalbininku Karliu Miūlenbachu (Kārlis Mīlenbahs) išplėtojo ir įtvirtino pagrindinius latvių kalbos norminimo principus. Mokslininkas, sekdamas Leipcigo mokyklos lingvistais, skrupulingai nagrinėjo kiekvieną kalbos detalę įvairiuose jos raidos eta3 1958 m. už šį darbą J. Endzelynui – pirmajam mokslininkui Latvijoje – buvo skirta Lenino premija. 175Terminologija | 2012 | 19 puose. Jam buvo svarbūs ne tik istoriniai latvių kalbos duomenys – siekdamas objektyvaus vertinimo, jis siūlė imtis lyginimo, t. y. savo kalbos reiškinius lyginti su giminiškomis kalbomis (Porīte 1973: 70). „Tarp svarbiausių kalbos norminimo principų J. Endzelynas mini atranką. Jau pats toks principas reiškia tam tikrus praradimus – rinkdamiesi ką iš kelių, ko nors turime atsisakyti. Tad net paprasta atranka yra atsakingas darbas, svarbu paimti, kas tinkamiausia ir vertingiausia, o atsisakyti prastesnių ir nereikalingų variantų. Norminamasis darbas vien atranka nesiriboja, reikia kurti ir visai naujų, kalboje nesančių ar iš jos tiesiogiai nepaimtų reiškinių“ (Kniūkšta 2001: 142). Kaip ir Jonas Jablonskis, J. Endzelynas žiūrėjo gimtosios kalbos grynumo. Atvirai ir griežtai, kritiškai kėlė kalbos klaidas, netaisyklingumus. Profesoriui buvo būdingas išorinis tikslumas (Ādamsons 1999: 5), kalbinis korektiškumas: žodžių reikšmės paisymas, gramatinis taisyklingumas ir skambumas (Celmiņa 1999: 36). To jis reikalavo ir iš kiekvieno kalbančiojo bei rašančiojo. Latvių kalbininkė Tamara Puorytė (Tamāra Porīte) išvardija šiuos J. Endzelyno kalbos norminimo kriterijus: 1) žodžių formų arba konstrukcijų senumas, 2) žodžių formų arba konstrukcijų vartojimo tradicija ir paplitimas, 3) analogija, 4) semantinis žodžio dalių vaidmuo, 5) kalbos ekonomija, 6) aiškumas, 7) taisyklingumas (Porīte 1973: 71–74). Kurdamas bendrinės kalbos normas, didelę reikšmę J. Endzelynas teikė latvių liaudies dainoms (Endzelīns I: 31). Jo nuomone, senosios liaudies dainos – vienintelis tyras latvių kalbos šaltinis, tos kalbos, kuria praeityje kalbėjo latviai, nemokėję nei svetimų kalbų, nei bendravo tokia kalba, kurioje būtų buvę germanizmų ir slavizmų (Endzelīns III2: 236–237). Mokslininkas pabrėžė kaimyninių kalbų reikšmingumą. J. Endzelynas kaip pavyzdį latvių kalbai rodė lietuvių kalbą, dažnai savo tyrinėjimuose taikė lietuvių kalbos faktus (Nītiņa 1972: 11). Tai matyti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistoje knygoje ProfesoraJ.Endzelīnaatbildes.Rīgas latviešubiedrībasvalodniecībasnodaļassēžuprotokoli1933–1942 (ProfesoriausJ.Endzelynoatsakymai.Rygoslatviųdraugijoskalbotyrosskyriaus posėdžiųprotokolai1933–1942), pvz.: Kā pareizi saukt „galvas plikumu“ (Die Glatze, плешь)? Atb.: Glika tekstā atrodams vārds „pleĩķis“, bet tas ar savu ķskaņu nav latvisks. Derētu ieviest jaunu vārdu „pleĩce“, kas atbilstu lš. „pleĩkė“ (Endzelīns 2001: 23). 176 Solvita Labanauskienė | JanioEndzelynoterminologinėsįžvalgos Vai pareizi – „esamība“ (das Sein)? Atb.: šai nozīmē labāk sacīt „esme“ (kā lš. esm) un „ira“. Abu šo vārdu nozīmes varētu šķirt (Endzelīns 2001: 24). „Ateljē“ vārda vietā, kas ir bez latviskas galotnes, varētu lietot vārdu „dirbīkla“ (sal. ar lš. dirbyklà) un Priekulē pazīstamu verbu „piedirbt“ = pietaisīt) (Endzelīns 2001: 32)4. Minėtuose Rygoslatviųdraugijos posėdžiuose buvo nagrinėjami sintaksės, stilistikos, rašybos, terminologijos ir kitų sričių klausimai. Juose dalyvavo ir Lietuvos atstovai – Petras Jonikas ir Jonas Kabelka. Lietuvių kalbą J. Endzelynas išmoko savarankiškai ir ji jam tapo ne tik pagalbine priemone kitoms kalboms tirti, bet ir tiesioginiu tyrinėjimo objektu (Sabaļausks 1959: 23). Į lietuvių žurnalus (Lietuviųtauta,ArchivumPhilologicum) rašė straipsnius, domėjosi kultūriniu Lietuvos gyvenimu. J. Endzelynas su dideliu nuoširdumu visuomet minėdavo kalbininkus – lietuvį Kazimierą Būgą ir estą Paulių Aristę (Paul Ariste) (BitīteMurele 1999: 25). K. Būgą latvių mokslininkas skatino eiti žodynininko keliu (Vosylytė 1956: 88). Nepamirštas liko ir J. Jablonskis. Jį J. Endzelynas minėjo kaip mokytoją, išmokiusį teorinių dalykų ir padėjusį tvarkyti terminiją. J. Endzelyno recenzijose, rašytose ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir pokario metais, ypač atsiskleidžia kalbos nuostatos. Rašydamas apie tekstų vertimus, jis siūlė kiek galima labiau paisyti originalo, bet ir neskriausti savosios kalbos (Endzelīns I: 656). Pasak jo, turi būti įsijaučiama į kalbos dvasią, gyvastį. Naujai žodžio formai išvesti J. Endzelynas įkvėpimo semdavosi iš rašytojų. Valentina Skujinia (Valentīna Skujiņa) pabrėžė, kad J. Endzelynas laikėsi nuomonės, jog kalba yra gyvas organizmas, kuris mainosi ir tobulėja kartu su visuomene. Todėl dažnai tai, kas laikoma teisinga vienu laikotarpiu, po kurio laiko gali pasirodyti nebetinkama (Skujiņa 1972: 27–28). 4 Vertimas: Kaip taisyklingai vadinti „nuplikusią galvos vietą“ (Die Glatze, плешь)? Ats.: Gliko tekste randame žodį „pleĩķis“, bet jis, kuriame yra garsas ķ, nėra latviškas. Reikėtų įvesti naują žodį „pleĩce“, kuris atitiktų liet. „pleĩkė“ (Iš Kalbotyros skyriaus posėdžio, įvykusio 1933 m. gruodžio 7 d., kuriam vadovavo J. Endzelynas). Ar taisyklingas žodis „esamība“ (das Sein)? Ats.: šia reikšme geriau vadinti „esme“ (kaip liet. esmė) ir „ira“. Abiejų žodžių reikšmes reikėtų atskirti (Iš Kalbotyros skyriaus posėdžio, įvykusio 1933 m. gruodžio 21 d., kuriam vadovavo J. Endzelynas). Vietoj žodžio „ateljē“, kuris neturi latvių kalbai būdingos galūnės, geriau būtų vartoti žodį „dirbīkla“ (plg. liet. dirbyklà) ir Priekulėje žinomą veiksmažodį „piedirbt“ = pritaisyti) (Iš Kalbotyros skyriaus posėdžio, įvykusio 1934 m. rugsėjo 27 d., kuriam vadovavo J. Endzelynas). 177Terminologija | 2012 | 19 TERMINOLOGIJOS DARBO PRINCIPAI Praktinę kalbos veiklą J. Endzelynas pradėjo XIX ir XX amžių sandūroje, t. y. tuo metu, kai vyravo individualūs latvių autorių sukurti nesunorminti žodžiai. Tuo laikotarpiu, kaip teigia latvių terminologė V. Skujinia, Latvijoje dar nebuvo sudarytų terminų kūrimo principų (Skujiņa 1972: 17). V. Skujinia yra rašiusi apie garsaus latvių kalbininko nuopelnus terminologijai. Pasak jos, J. Endzelynas nėra paskelbęs atskiro terminologijos problemoms skirto tyrimo, tačiau jo nuomonę šio mokslo klausimu galima susidaryti, perskaičius knygą Dažādasvalodaskļūdas (Įvairioskalbos klaidos) (I leid. 1928 m., IV leid. 1932 m.), taip pat atskirus straipsnius iš jo redaguotų knygų (P. Ozoliņa Valodaspraksesjautājumi(Kalbospraktikosklausimai) (1935) ir V. Rūķe Valodasunrakstībasjautājumi (Kalbos irrašybosklausimai) (1940)) (Skujiņa 1972: 23). J. Endzelynas terminologijos klausimais rašė straipsnelius, kurie išspausdinti periodiniuose leidiniuose, pavyzdžiui, DzimtenesVēstnesis(Tėvynės žinios), LatvijasSargs(Latvijossargas),Latvis,LatvjuMēnešraksts(Latvių mėnesinisleidinys), SkolotājuAvīze (Mokytojųlaikraštis) ir kt. Jis terminologijos darbais prisidėjo prie latvių kalbos terminijos tvarkybos. 1919 m. pradžioje Peterburge sudaryta pirmoji latvių kalbos terminologijos komisija – Latvjuterminukomisija(Latviųterminųkomisija). Tų pačių metų vasarą Švietimo ministerijos siūlymu terminologijos komisija įkuriama ir Rygoje, kuri buvo suskirstyta į sekcijas ir tvarkė įvairių sričių terminus. Ji veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Terminologijos komisijai buvo pavaldi speciali kalbotyros komisija, kurią sudarė 7 nariai: J. Endzelynas (į veiklą įsitraukė 1920 m.), Ernestas Blesė (Ernests Blese), Paulas Dalė (Pauls Dāle), Vilis Plūduonis (Vilis Plūdonis), Linardas Laicenis (Linards Laicens) ir kt. – šios komisijos užduotis buvo patikrinti sekcijose atlikto darbo kalbinę dalį (Skujiņa 2002: 16). J. Endzelynas buvo paskirtas konsultantu. 1922 m. komisija išleido Zinātniskāsterminoloģijas vārdnīca(Terminologijosžodyną), kuriame terminai pateikti rusų, vokiečių ir latvių kalbomis. Čia publikuoti daugiau kaip dešimties sričių terminai: kalbotyros, filosofijos, teisės, finansų, meno, chemijos, matematikos ir kt. Terminologijosžodynepateikiami latviškos kilmės terminai (liaudies terminai, naujadarai) ir svetimžodžiai. Vis dėlto žodyne netrūksta ir purizmo: į 1922 m. žodyną šalia tarptautinių žodžių buvo teikiami dirbtinai sukurti nesuprantami terminai (Grabis 2006: 224), pvz.: inerce–kutrība,klients– 178 Solvita Labanauskienė | JanioEndzelynoterminologinėsįžvalgos pienāksnieks, koeficients–reizulis,koridors– starpeja,signalizācija– ziņdošana,temperatūra– siltkāpe,tēze–dētsir kt. Kaip matyti,Latviųterminų komisija bandė išguiti didžiąją dalį tarptautinių žodžių (juos J. Endzelynas dar vadino moderniomissvetimybėmis), keisdama juos naujažodžiais. Spaudoje buvo skelbiamos apklausos – tokiu būdu į terminijos kūrimą buvo įtraukta ir visuomenė. Pasirodžius Terminologijosžodynui, žiniasklaidoje jį imta aštriai kritikuoti. J. Endzelynas viešai paskelbė tris laiškus, skirtus vienam iš kritikų – medicinos mokslų daktarui Hermanui Buduliui, kuris žodyną pavadino „stipriai paviršutinišku“ terminologijos klausimais (plačiau žr. Endzelīns iii2: 127–133). Latvių kalbininkas parašė griežtą atsakymą, kuriuo paprieštaravo nepagrįstai ir absurdiškai kritikai. Atsakymo formos laiškuose jis nurodė ne tik H. Budulio iškritikuotų terminų pasirinkimo motyvus, bet ir apibrėžė terminų kūrimo principus. Trižodžiai terminai J. Endzelyno laikomi nebe terminais, o apibrėžtimis, pavyzdžiui, elpasrīklesvāks(antgerklis). Jo manymu, svarbu, kad pirmiausia būtų surinkti visi liaudyje vartojami žodžiai, o tik po to galima griebtis žodžių darybos (Skujiņa 1972: 22). Be galo reikšmingas, mokslininko nuomone, specialistų ir kalbininkų bendradarbiavimas. Trečiame ir ketvirtame XX a. dešimtmetyje Latvijoje vyko pakankamai intensyvus terminų kūrimo darbas, tačiau tai buvo daroma nesistemingai, nederinant ir nekoordinuojant įvairių sričių terminijos (Skujiņa 2002: 18). J. Endzelynas apgailestavo, kad kurdami terminus, lietuviai su latviais tarpusavyje nesiderino – taip galima buvo sudaryti nemažai bendrų abiem tautoms terminų (Endzelīns III2: 373). Jo manymu, laikui bėgant terminiją reikia vis pataisyti, atnaujinti, papildyti. Latvių kalbininkas yra redagavęs ne vieną žodyną, tarp jų ir kelis terminų žodynus. 1939 m. išleistas dvikalbis terminų žodynas Vāciski-latviskaelektrotechniskāvārdnīca5 (Latvijas Elektrotechniskās biedrības terminoloģijas komisijas sakopojums. [Red. J. Endzelīns]. Rīgā, 1939) (Vokiečių–latviųkalbųelektrotechnikosžodynas), kurio terminus peržiūrėjo J. Endzelynas. Tai buvo pirmasis elektrotechnikai skirtas žodynas, kuriame šalia vokiškų terminų buvo pateiki ir latviški (apie 5000 terminų). Pasak 5 Latv. „elektrotechninis žodynas“. J. Endzelyno nuomone, pagal latvių kalbos tradicijas taisyklingas pavadinimas būtų elektrotehnikāvārdnīca(elektrotechnikosžodynas), nes kilmininko forma reiškia priklausymą, o priesagos -inis vediniu žymimi rūšiniai santykiai, pobūdis. Būtent tokiais atvejais rusų ir vokiečių kalbose vartojamas būdvardis (Skujiņa 1999: 104–105). 179Terminologija | 2012 | 19 V. Skujinios, 1939 m. žodynas patvirtino, kad tuometinė latvių inteligentijos veikla davė gerų rezultatų – didžioji terminų dalis vartojama ir dabartinėje kalboje. Tai, visų pirma, trumpi ir patogūs terminai – galūnės -evediniai, ir, antra, sudurtiniai terminai. Pažymėtina, kad dalis latviškų terminų sudaryti pagal vokiečių kalbos pavyzdį (Skujiņa 1999: 101). Minėtini keli J. Endzelyno redaguoti žodynai, kuriuose jis tikrino ne tik korektūrą, bet ir taisė terminus, nomenklatūrinius pavadinimus ir apibrėžtis (Bibliografija 1958: 11): Latviešupareizrakstībasvārdnīca(Latviųrašybosžodynas). Sakārt. Ed. Ozoliņš. Red. J. Endzelīns, Rīga, 1924. Svešvārduvārdnīca(Svetimžodžiųžodynas). Sakārt. Ed. Ozoliņš. Red. J. Endzelīns, Rīga, 1926. Tautsaimniecībasvārdnīca (Tautosūkiožodynas). 1.–4. [Nenobeigta]. Galv. redaktors: E. Dunsdorfs. Redaktori: A. Aizsilnieks, K. Bērziņš, L. Šulcs. Valodas redaktori: J. Endzelīns, E. Hauzenberga-Šturma. Krievu valodas redaktrise N. Sinaiska-Lapa. Rīga, 1943–1944. Auziņš A., Kleinbergs F. un Plostnieks F. Vāciski-latviskigrāmatrūpniecības termini(Vokiečių–latviųkalbųknygųpramonėsterminai). Red. A. Augstkalns. [Korektūrā grāmatu skatīja prof. J. Endzelīns un deva dažus priekšlikumus un aizrādījumus]. Rīga, 1940. Latviešu,vācuunkrievugrāmatrūpniecībasvārdnīca(Latvių,vokiečiųirrusų kalbųknygųpramonėsžodynas). Sakārt. A. Auziņš, (Vārdnīcas nomenklatūru rediģējis prof. J. Endzelīns), Rīga, 1942. Iš šių žodynų galima spręsti apie latvių mokslininko kalbines pažiūras, taip pat apie terminų sudarymo kriterijus. Dauguma juose teikiamų terminų modelių yra produktyvūs ir šiandien. Milžinišką darbą J. Endzelynas atliko drauge su K. Miūlenbachu rengdamas vieną didžiausių latvių žodynų Latviešuvalodasvārdnīca(1923– 1932) (Latviųkalbosžodynas). Žodyne gausu tarmybių, kurios suteikia galimybę vartoti ir pildyti dabartinę terminiją (žr. Skujiņa 1972: 30). Šis žodynas dar svarbus ir tuo, kad čia galima rasti daug lietuvių kalbai naudingos etimologinės medžiagos. Dirbdamas praktinį terminologijos darbą, J. Endzelynas atkreipė dėmesį į žodžių darybą. Jis pabrėžė žodžių darybos priemonių vienareikšmiškumą (Skujiņa 1972: 24), t. y. būtinumą atsižvelgti į kiekvienos žodžio dalies semantinį vaidmenį (funkciją). Sudarant abstrakčios reikšmės vedinius, J. Endzelynas produktyviausia priesaga laikė -ība (intensyvesnėms arba pastovesnėms ypatybėms pavadinti), pvz.: agrīnība„ankstyvumas“, dīdzība„dygumas“, nodarbinātība „aprūpinimas darbu; užimtumas“, notu- 180 Solvita Labanauskienė | JanioEndzelynoterminologinėsįžvalgos rība „pastovumas“ ir kt. Požymiui arba būsenai įvardyti jis vartojo priesagos -ums vedinius. Šio tipo vediniai turi konkretesnę reikšmę, jie vartojami norint pavadinti atskirą atvejį arba laikiną būseną, pvz.: nopietnums „rimtumas“, patiesums„teisingumas“ ir kt. J. Endzelynas siūlė naujus terminus daryti su galūne -e: tokie vediniai turi trumpesnę formą ir labiau apibendrintą reikšmę, t. y. gali pavadinti ir veiklos procesą, ir rezultatą (Saule-Sleine 1972: 11), pvz.: aizdedze „uždegimas“, bīde „šlytis“, slīde„slydimas“ ir kt. Latvių kalbininkas kvietė nuošaly nepalikti ir dūrinių, kuriuos patogu vartoti, nes jie vienu žodžiu leidžia išreikšti sudėtines sąvokas (atitinka terminų trumpumo reikalavimą) (Skujiņa 1972: 11), pvz: darbietilpība„darbo imlumas“, sausumizturība„atsparumas sausrai“, ziemcietība„atsparumas žiemai“ ir kt. Į latvių kalbos terminiją J. Endzelynas įtraukė daug naujų žodžių, be kurių neapseinama ir dabartinėje terminijoje. Nemažai jo pasiūlytų terminų, ypač sudarytų su priesagomis ir galūnėmis bei dūrinių, įsitvirtino dabartinėje latvių kalboje, pvz.: aptumsums „užtemimas“, attieksme „santykis“, dārzeņi „daržovės“, dotumi „duomenys“, dzinējrats„smagratis“, izvirdums„išsiveržimas; protrūkis“, laimests „laimėjimas“, prievārds„prielinksnis“, pārstāvis„atstovas“, vide „aplinka“, ziede „tepalas“ ir kt. J. Endzelynas ypatingą dėmesį skyrė analogijai. Sudarydamas naujus žodžius, jis taikė panašių, jau esančių latvių kalboje, žodžių modelius (Porīte 1973: 71–72). Latvių kalbininkas neatmetė žodžių darybos pagal kitų kalbų pavyzdžius. Kalbos turtinimo priemonės, pasak J. Endzelyno, yra žodžių skolinimasis iš tarmių, taip pat iš lietuvių ar prūsų kalbų arba savų darymas. Savosios kalbos leksiką, kaip svarbiausią terminijos šaltinį, yra pabrėžęs ir lietuvių terminologijos teorijos kūrėjas Stasys Šalkauskis (plačiau žr. Šalkauskis 1991: 24–60). Po Antrojo pasaulinio karo 1946 m. buvo įsteigta Latvijos (tuomet dar TSR) Mokslų akademijai pavaldi Terminologijos komisija (pirmiausia buvo pavadinta Latviešuvalodasterminoloģijasunpareizrakstībaskomisija (Latviųkalbosterminologijosirrašyboskomisija), vėliau pavadinimas sutrumpintas ir pervadintas į Latviešuvalodasterminoloģijaskomisija(Latvių kalbosterminologijoskomisija) (Skujiņa 2007: 5)). J. Endzelynas tapo Kalbos ir literatūros instituto Kalbos skyriaus moksliniu vadovu. Šalia kapitalinių latvių kalbos tyrinėjimų J. Endzelynas rado laiko ir aktualiems kalbos praktikos bei terminijos klausimams. Tuometinė Latvijos TSR 181Terminologija | 2012 | 19 Mokslų akademija ėmė leisti laikraštį Zinātņuakadēmijasvēstis (Mokslų akademijosžinios) ir kaip atskirą priedą – Terminologijos komisijos biuletenius (per 30 metų išėjo 42 terminų biuleteniai). Juose buvo dedami komisijos išnagrinėti ir aprobuoti latviški įvairių sričių terminai ir rusų kalbos terminų atitikmenys. Tad nuo 1946 m. iki 1955 m. J. Endzelynas darbavosi Mokslų akademijos Latvių kalbos terminologijos komisijoje, rašė atsiliepimus apie mokslo, meno ir technikos sričių terminus, juos tikslino ir kūrė naujus žodžius. Terminų darybos klausimais vertingas konsultacijas jis teikė daugeliui specialistų (Skujiņa 1972: 30). Nuo 1946 m., įkūrus Latvijos Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institutą, J. Endzelynas vadovavo kalbos skyriui, o vėliau iki pat mirties – žodynų sektoriui. IŠVADOS J. Endzelynas – ne tik vienas žymiausių latvistų, bet ir baltistų. Jis yra vienas iš pagrindinių latvių kalbos norminimo principų sudarytojų. J. Endzelyno principų esmė – griežtai laikytis kalbos istorijos faktų, lyginti su giminiškomis kalbomis, atrinkti, kas tinkamiausia ir vertingiausia, laikytis kalbos grynumo, gramatinio taisyklingumo, skambumo ir paisyti žodžių reikšmių. Savo teoriniais ir praktiniais darbais mokslininkas prisidėjo prie latviškos terminijos kūrimo. Jo teorinės pažiūros, skirtos terminologijos problemoms spręsti, išryškėja iš kalbos praktikos reikalams skirtos knygos Įvairioskalbosklaidos, įvairiuose latviškuose laikraščiuose ir žurnaluose pasirodžiusių straipsnelių, redaguotų terminų, svetimžodžių ir rašybos žodynų bei knygų. Vertingos medžiagos lietuvių terminijai galima rasti J. Endzelyno ir K. Miūlenbacho rengtame Latviųkalbosžodyne. Didelę reikšmę mokslininkas teikė liaudies kalbai, ją laikė vienu iš pagrindinių terminijos šaltinių. Jis siūlė kurti naujadarus tik tada, kai nerandama liaudyje vartojamo žodžio. Latvių kalboje produktyviausia priesaga laikė -ība ir -ums, siūlė naujus terminus daryti su galūne -e ir nevengti dūrinių (trumpumo kriterijus). Latvių kalbininkas nepripažino ilgų, aprašomojo pobūdžio terminų – trižodžiai terminai jo buvo laikomi apibrėžtimis. Jis ypač pabrėžė kalbininkų ir įvairių sričių specialistų bendradarbiavimą. J. Endzelyno dėka latvių terminija buvo plėtojama, pildoma ir tvarkoma, o nemažai jo sukurtų terminų tebevartojama ir dabar.