Terminas prie termino. IX

202 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX Terminas prie termino. IX Jonas Klimavičius Ilsisi seni laukų padargai: arklas, dalgis, rankos ir akėčios Justinas Marcinkevičius Padargas: sInonImaI Ir TemInIzacIja Padargas ir jo gausūs sinonimai įvairiomis reikšmėmis plačiai pasklidę gyvojoje kalboje. Jų arealinę padėtį papildo senųjų raštų (ir žodynų) duomenys. Daugumos jų motyvacija aiški, kai kurių net panaši. Etimologinio aiškinimo reikia mažai. Kitas jų motyvacijos panašumas – jos nedistinktyvumas, o to lemtas ir gyvajai kalbai gana būdingas nepakankamas reikšmių diferencijuotumas. Naujuose raštuose prasidėjusi šiokia tokia bendrinės kalbos leksikos semantinė diferenciacija šioje mikrosistemoje irgi vyko, bet vangiai ir trūktinai, o ją lydėjusi reikšmių metaforizacija skirtybes vėl kiek niveliavo. Sinonimų ir norminamasis žodynas mažokai čia prisidėjo. Tik gana vėlyva terminizacija, nors ne visai pasibaigusi ir ne be prieštaringumų, teigiamai paveikė ir bendrinę vartoseną. 1. Nagingasis (įnagus) žmogus – vaizdingai, o ne terminiškai (ne homo faber) tariant – tik paėmė į nagus, į ranką (: rinkti „imti“; nors seniai yra ir kita etimologija) kokį panagų, parankų gamtos daiktą (akmenį, kaulą, kiaukutą, medžio šaką ar strypą) – įnagį ar įrankį (rinkybos, žvejybos, medžioklės, kovos, darbo, žaidimo ar muzikos). Iš prigimties juodu turbūt visiški, nors kilme gal įvairialaikiai ar ir įvairiaviečiai sinonimai. Įnagis 1. (ir nag) LKŽ IV 1957 – „daiktas, kuriuo kas nors daroma; įrankis, instrumentas; ginklas“. Bet jau gyvojoje kalboje iš reikalo – pirmiausia tai, kuo kas daroma, o ne dirbama – lazda, vėzdas, bruikštas, brūklys, rykštė, botagas, rimbas,… Tačiau: Ir meistras be įnagio durnas (– kvailas) Karklėnai. Mano visi įnagiai atšipę Skriaudžiai. Įrankis 1. (ir įrankė) nepasirūpinta net apibrėžti – aiškinama visai ydingai, t. y. sinonimais „įnagis, prietaisas, instrumentas, padargas“. Nors ir – nuo šunų… 203Terminologija | 2013 | 20 Aiškinimo ydos nevengta ir norminiame DŽ1 1954: įnagis 1. „įrankis, padargas, instrumentas“ (2. šnek. „botagas, rimbas“), įrankis 1. – kiek geriau – „įnagis, prietaisas, su kuriuo kas dirbama“, bet DŽ2 1972 – dar prasčiau: „prietaisas, su kuriuo dirbama (paprastai rankomis); įnagis“; vos geriau SinŽ 1980 – įrankis 1. „p r i e t ai s a s, kuriuo kas dirbama“ (nors prietaisas ten yra kitos sinonimų eilės dominantė!..). Trūksta tikslumo ir DŽ3 1993: įnagis – 1. „paprastas įrankis“, o įrankis – „darbo priemonė (ppr. imama į rankas)“. Nors jau prieš 40 metų būta ir specialių norminamųjų pastabų (Grinaveckienė 1972: 43; Klimavičius 1973: 25–26), ir DŽe 2006 įnagis – be pažymos tarm. – 1. „paprastas įrankis“ [2. „mušamas daiktas (…)“]. Spaudoje, klestint metaforizacijos pastangoms (beveik lenktynėms), įnagis tampa ir nepaprastu įrankiu: Parkeris ir paprastutis peiliukas tapo jo svarbiausiais k ū r yb o s į n a gi a i s MkslL 2006 5 14. O įrankis 2. prk. „priemonė kuriam nors tikslui pasiekti“ tikrai per siaurai – pasenusiai! – suprasta – tai jau ir „įvairiausiam darbui, veiksmui, veiklai atlikti“: SNO – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo įrankis T 1975 217 3; politikos įrankiai Vd 2004 19 22, menas suvoktas kaip įrankis NŽA 2010 7–8 276, valtis – mano darbo įrankis Sav su TV 2012 39 18, balsas – mano darbo įrankis Sav su TV 2012 3 21, jo darbo įrankis – kūnas IQ 2011 4 118. Ar čia tiesioginė reikšmė, ar metafora: Kompiuteris nebėra izoliuotas į r an k i s Vd 2005 43 19. 1895 m. Vincas Pietaris atsiminimuose mini žaislinius įrankius: Iš žaislinių įrankių Gudeliuose Žiūriuose vartojo kankles, retuką (– rėtuką) (būgnelį – būbnelį), vamzdį su ragučiu V. PietRR 1973 417. K. Būga yra bandęs vartoti pučiamas muzikos įnagis, o A. Sabaliauskas-Žalia Rūta – muzikos įrankis (liaudies). Tačiau jau K. Sirvydo žodyne yra muzikų ir giesminykų instrumentas. STŽŽ 1923 instrumentas aiškinamas (vargu ar keičiamas) – įrankis. TŽŽ 1936 panašiai: instrumentas – įrankis, priemonė ir instrumentinis plienas. Įsigalėjo muzikinis ir medicininis (chirurginis ir kt.) instrumentas. LKŽ IV 1957 instrumentas 1. „įrankis, pabūklas“ nurodomas ir iš M. Daukšos, S. Vaišnoro raštų. DŽ2 1972 instrumentas 1. „darbo įrankis“: chirurginis, kalvystės i. PolŽ 1984 инструмент – tik įrankis. DŽ3 1993 instrumentas 1. „darbo įrankis“, bet tik chirurginis, DŽe 2006 – chirurgo. Grožio salonams gražiau (ir saloniškiau) ne įrankiai, o prašmatnūs instrumentai Sav su TV 2009 11 10. Iš dabartinės spaudos vartosenos pirmiausia reikia nurodyti neteikiamą ir neteiktiną instrumento vartojimą įrankio reikšme: staliaus instrumentai Vd 2007 35 16 (pasirašęs: būsimasis 204 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX Lietuvos prezidentas – Harvardo un-to studentas Gintaras Gavėnas!), dizainerio instrumentai: teptukas, pieštukas, kampainis ir pan. Vd 2005 35 47, vaikai pratinasi dirbti su instrumentais KV 1988 20 14. Stalo įrankių trio apibūdinamas muzikiškai – instrumentinis ansamblis Sav su TV 2007 36 20. Reklama pila: medžio apdirbimo ir elektros montavimo instrumentai. Tarptautiniai prašmatnuoliai rašo: b u d e l i o darbo instrumentai LA 1992 56 2, r ū ky m o instrumentas Vd 2006 26 23. Net poetas: Pasibaigė kovos / Ir baisios, ir šventos. / Ir kirvis prie lovos – / Tiktai instrumentas / Ar karstui sukalti, / Ar vygei išskobti LA 1992 27 14. Apie skulptorių – nepaprastai: Geriausias instrumentas – r a nk o s KV 1983 51 7. Poetui čia – ir rankai, ir galvai – dar užteko įrankio: Mano r a nk a, koks geras į ra n k i s tu man esi! / - - - mano didysis į ra n k i s, manoji g a l v a, <…> J. RainL 1975 178. o rašytojo instrumentai – m en t a l in i a i Vd 2005 41 56. Ir moters grožis vis labiau pabrėžiamas kaip instrumentas Sav su TV 2006 9 18. Nemaža grupė instrumentų ypač padažnėjusi: dujų v a m z di s – normalus p o li t i n i s instrumentas Vd 2006 13 3, ve k s e li s yra ypač geras instrumentas apyvartinėms lėšoms f i n an s uo t i Vd 2005 39 37, interneto r y šy s yra nuostabus instrumentas NŽA 2005 9 418; pensijų k au p i m o instrumentai LTV 2007-08-10, teisiniai bei instituciniai instrumentai NŽA 2007 8–9 419. Tai – pati tikriausia priemonė, plg. instrument – 3. prk. priemonė, būdas PONS. ALKŽ 2004. Kodėl užuot sakius paprastai ir aiškiai – versti priemone imamasi instrumentalizuoti, nors paskui persakoma lietuviškai: Amor concupiscentiae instrumentalizuoja kitą: kitas tampa mano dalimi, kito gėrį nusavinu sau, pa v er s d a ma s jį p r i e mo n e savo gėriui NŽA 2007 11–12 555. Natūraliausia instrumento metaforizacija yra muzikinė, pvz.: Žmonės, einantys vadovaujamas pareigas, <…>, gali realizuoti vien tai, kas glūdi epochos mąstyme. I ns t ru m e n ta s, kuriuo jie turi g r o t i, yra pagamintas ne jų – jie tik pasodinami prie jo. Taip pat ir kūrinį, <…>, parašo ne jie – jiems pateikiamos tik gaidos A. ŠveicK ir E 1989 81. Labai nenatūrali: Žmogui padėti išlipti iš elgesio skurdo nėra kitų instrumentų, <…> Vd 2004 41 24. Visai keistas instrumento kergimas su mechanizmu: Puikus pavyzdys galėtų būti Europos Sąjunga. Tai turėjo būti vieta, į kurią visi s u ne š a geriausius savo in s tr u m e n t u s i r s u k ur i a tobulą m e c h an i z m ą. S. Rouvillois nuomone, kol kas turime tik sunkiai valdomą griozdišką i n s t r u me n t ų k r ūv ą, o n e darniai funkcionuojantį mechanizmą Vd 2004 22 19. Tiesiog stebiesi kalbiniu bukumu, kai redaktorius bara tikrai nuovokų vertėją, vok. Instrumentarium išvertusį 205Terminologija | 2013 | 20 priemonės: „Vertimas praranda <…> instrumentus, kuriais galima užčiuopti, ką autorius daro atkurdamas chronotopą“ NŽA 2013 4 300. Be tarptautinio instrumento yra ir svetimybė – muzikos stramentas LKŽ XIII 1984 ir štrementas LKŽ XV 1991, strùmeñtas „įrankis“ LKŽ XIII 1984. Tai iš svetimkalbių dvarų – kaip ir ūkio ventoris „inventorius“ LKT 1970 328 (Suginčiai). Sumanusis žmogus (tarsi homo habilis) jau pats apdirbo, perdirbo, t. y. (pasi)darė(si). Tai jo – padarga(s) (: padaryti Skardžius 1943: 102; Sabaliauskas 1990: 207) 1. „įrankis, prietaisas, įrengimas (ppr. vartojamas žemės ūkio darbams ar namų ūkyje)“ LKŽ IX 1973. Žinomas jau iš Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos, būdingiausias žemaičiams. Yra ir kuopinės reikšmės: Mediga ant padargo ratų, žambių, stalų, šlėdžių (– šlajų), kubilų, lovų, krosnių, šėpų (– spintų) A. Juškos žodynas. Čia matomą reikšmės platumą dar didina kiti šaltiniai, pvz.: Su kitais padargais apsieit nemoku, ale (– bet) kirvį papratęs vartot K. Jurkšaičio pasakos. Padargas 3. „spąstų dirginamoji lentelė“ (Biržai, Kupiškis), be abejo, yra ne polisemija, o homonimas (: padirg(in)ti). Neretas ir žemaičių variantas pãdárga, o padargas yra priesagos -gas vienintelis vedinys, nors tarp gausesnių -ga vedinių padarga vienintelis gramatinės įnagio reikšmės, kiti – veiksmo pavadinimai (LKG I 1965: § 451; ir padargas, ir padarga Daiktavardžių darybos apraše aplenkti). Aukštaičiams būdingesnis padaras 4.: Padarai ūkio: žagrė, akėčios, kirvis, spragilas A. Juškos žodynas. Vartojamas ir kuopine reikšme: Menkas gaspadorius (– šeimininkas), kad padaras visas ruduva (– ruduo) an kiemo lydinas Rodūnia. Jis turėjo daugel gražaus rūbo ir padaro V. Krėvė. Žemaičių, lietuvininkų, vakarinės dalies aukštaičių yra dar ir pãdarỹnė: Padarynių medis J. Brodovskio žodynas. Ji ir kuopinė. Ir gyvulius, ir padarynę – viską atidaviau Ramygala. Čia atsiskleidžia jos reikšmės platumas: Rudenį ir žiemą stotkus (– rakandus), arba baldus, ir kitą namų padarynę, beje: žambius, ekėtes <…> laikė s. Daukantas. Dar retesnis padarinys 2: Jo jauja pilna visokių padarinių prigrūsta Šiauliai. Reta ir sinkopinė pãdarnė (Šeduva, Panevėžio r. Smigiai). Darybinių sinonimų perteklius toje pačioje tarmėje ar net šnektoje reiškiasi jų gretiminiu vartojimu: Visi ūkio padargai ir padarynė ugny supleškėjo Grūžiai. Kiekviename atsiėjime rastum sau tenai reikalingą p adargai ir padarynei medžiagą s. Daukantas. 206 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX Atsiskyrusi vak. dz. reikšmė – padaras 5. ir Radviliškio padarynė 3. – „pakinktai“, nors žem. 2padargai „pakinktai“ iš padargo straipsnio išskirti. Pietinių vak. aukšt. būdvardis padarinis „tinkamas padarynei, padargams daryti“, bet iliustracija liudija tik padarinius (pršng. malkiniams) medžius Igliauka (padarginiai medžiai nurodyti tik iš J. A. Pabrėžos raštų). Tai liudija ir daiktavardžiai: M ed ž i o meistras dirba padargus: vežimus, važius A. Juškos žodynas. Gana turėjusys med ž i o padargoms ir šilumai M. Valančius. Kaip medžiaga (: medis, medžias) išplito ir audeklams, ir geležims, taip ir padargo (su variantais) reikšmės apimtis plėtėsi. Jau senuosiuose baroko raštuose esama didelių metaforų: Padargus jų mirties nuog akių atima M. Daukša. Yra vergais ir pa d a r ga i s (priemone, tarpininkais) velnio S. Vaišnoras. Lyg šventųjų raštų tąsa: Eina iš namų būrių būriai žmonių su visais ba ž n y č i o s p a d a r a i s (vėliavomis, žibintais ir t. t.) su visa iškilme Žemaitė. Taip ir senovės karyboje: Žirgai, ginklai, k a r ė s p a - d a rga ir vežimai – vis teko lietuviam į nagą s. Daukantas. Albertas, paėmęs pilės griaunamosias padarynes, traukia į pilę s. Daukantas. <…> nežymiai gadino t a r a n u s, ardė ma š i n as ir tik laukė kad jos priedangoje galėtų išvežti iš miesto armotas, gurguoles ir sumesti Nerin sugadintus p a - dargus A. VienR III 1986 322 (Kryžkelės). Siekia net pirmykščio žmogaus gyvenimą: <…> neolito periode <…> žmogus a km e n i ni a i s pa d a r - gai s šelpėsi LT II 4 1919 511–512 (J. Basanavičius). Galop pasigaunama ir naujovės pramonei: Ūkio padariniai vis pa b ri k ų daryti, pritaikyti prie geresnio apdirbimo žemės Varpas (1895). Triebwerk – etwa varoma padarynė, mašynė K II. Automat – padarynė, iš savęs einanti K I. Bendrinėje kalboje jau net įsigalėjus variantui padargas jo reikšmės apimtis aiškių ribų nelabai turi. Kartais rupiau ar smulkiau nusakomos sritys: A. Kaminsko poezija sukiojasi tarp ž em ė s ū k i o i r n a mų a py - vokos padargų L ir M 1981 37 4. <…> arimui, sėjai, malimui, k e pi m u i reikalinga daugybė įvairiausių p a d ar g ų LP 1981 74 2. Iš tikrųjų: Girnos, kaip ir kiti padargai, <…> T 1983 123 4. Bet kuris būtų kepimo padargas – krosnis, viryklė ar keptuvė? Visiško aiškumo stoką rodo ir prieduras ir kiti: kalė noragus, peilius, kaltus, pjautuvus, dalgius, kirvius, įvairius kablius ir k i t u s b u i t i ni u s p a da r g u s P. TarasPab 1972 25. Ratuose matei skrynią, geležinius vilkų ir lapių spąstus, katilą, o katile dvi ąžuolines lėkštes, kaušą, septynis šaukštus ir k i t u s v i r im o m e n o padargus A. KivSBr 1968 96. Ar čia išvardyti įrankiai (išskyrus kablius) yra padargai?! Kodėl čia skirtingiausi daiktai apibūdinti kaip padargai: 207Terminologija | 2013 | 20 Parduodu fi k u s ą, g a r a ž ą, p i a ni n ą, vaikišką v ež i m ė lį ir kitus šeimos padargus ŠlKal 1975 20.Pasakų senovės tyrinėtojas irgi bent kiek stebina apyčiupa šio žodžio reikšme: Kodėl šis laivas yra ant ratų? Žinant v ež i m o i r l a i v o paskirtį, šie padargai nedera V. J. BagdKGPas 1992 162. Padargas darosi pasimėgęs ir padažnėjęs žodis, neretai su humoro, ironijos šešėliu: Taigi – teatras <…> – vienas pasaulio apgavystės drabužėlių. Gerai, jeigu bent šalikėlis, tačiau gali būti ir bikini (…) iki pat neišvengiamų h i g i enos padargų L ir M 1990 42 6. „Jeigu vagis mes baudžiame k a r t u v ėm i s, plėšikus e ša f o t u, o eretikus l a u ž u, tai ar ne geriau būtų mums su visais tais ba u s m i ų p ad a rga i s užgriūti ir šituos pražūties kūrėjus <…>“ (Liuteris) S. Mark NN 1969 207. <…> atsikratėme tokių a u k l ė j i m o p a da r g ų, kaip l a z d a, di r ž a s ir ž i rn i ų sauja, pažerta kambario kertėje Šl 1976 5 4. Tačiau yra ir rimtai, pasigėrėtinai metaforizuota: Individualiais padargais įdirbami semantiniai laukai tokių žodžių, kaip ruduo, durys, molis, diena L ir M 1982 51 5. Taigi padargo reikšmė 1. „žemės darbo ar namų ūkio įr a n k i s“ ne tik tikslintina (apibrėžtis), bet fiksuotina ir iš jos pasidariusi perkeltinė. Iš muzikos padargo (Adolfo Sabaliausko vadinto džiaugsmo padargu A. KivSBr 1968 56) likęs tik prisiminimas: Prašydavo jų per atostogas pasidomėti liaudies muzikos padargais – taip tuomet vadindavome liaudies instrumentus GKr 1978 41 6. Kadangi žmogus irgi yra, nors gyvas, bet padargas, visai ne nuostabu, kad padargas 2. yra „kūno organas“ LKŽ IX 1973. Be sakinio nurodytas ir gyvosios kalbos šaltinis – Šeduva, bet tai gal kiek tautosakiška, humoristiška, nes tam yra svetimybė šlunkas 1. LKŽ XV 1991 (greičiausiai išstūmęs savą narį – likęs tik piršto 1narys 2. ir 3. „kulkšnis, gurnas“ LKŽ VIII 1970). Bet kaip tik įžvalgusis Jonas Jablonskis ėmėsi čia padargą diegti: Šikšnosparnio s p ar n as yra puikiausias, geriausias l i e č ia m as i s padargas LKŽ IX 1973. Kaip terminas net organo atitikmeniu ar sinonimu netapo, bet Jablonskio takeliu eina ne vienas gyvos kalbos rašytojas, vertėjas ar žurnalistas: Lygiai kaip aviacijoje, s k r i d i m o p a d a r ga i turi būti puikiai paruošti: p l u n k s n a s impregnuoja, išsitepdami riebalais ir iš pasturgalinės liaukos MG 1975 9 23. <…> grožį priimantys p a da r gai yra išoriniai pojūčiai – regėjimas ir klausa GrožKont 1980 341. Galva, akys, nosis, skruostai, ausys – vertingiausi ž mo g i š k o s i o s b ū t y bė s p a - d a rgai – nėra saugomi [kumštynių] įstatymų, kuris (=kurie) užtat gina kaklą, krūtinę, visą likusį kūną J. Par OD 1984 255. „Mano išdidi kančia 208 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX taip ilgai persekiota ir perverta, ir sukapota! Ak, kad taip dieviška vienovė, tas skausmo ataudas, susietų šiuos susvetimėjusius p a da r g u s i r na r i u s, sudarančius mane“ (Oskaras Milašius) I ir B 1988 258. Suvokimo padargai L ir I 1980 209. Trupučiuką su humoru, tačiau be ironijos: <…> pridėjus drebančią ranką prie poetų apdainuoto žmogaus kūno svarbiausio padargo – širdies Šl 1978 15 8. Kazimiero Jauniaus 1padarga 2. ir padarynė 2.: Dvi yra kalbos padar y nė s dali: balso stygos gerklės mazge ir atlieptuvas kalbotyros terminijai buvo lemtingos. Jablonskio nuopelnas, kad jis pirmenybę teikė įprastesniam variantui ir kalbos padargus įtvirtino. Nežinia ko kartais išdygsta kokia naujovė, pvz., liežuvis, kaip pagrindinė k a l b o s p r i e m o n ė J. LipskSomP 1979 15. Žinoma, DŽe 2006 padargas 2. aiškinamas – „kūno organas“ yra nepagrįstai per platus. Pabūklas 1. „padargas, padarynė, įrankis, prietaisas“ LKŽ IX 1973 yra žemaičių, taip pat nurodytas iš P. Ruigio žodyno. Daugiau iliustruotas variantas pabūklė: Pasitaisiau pabūkles: spragilus, žambius, kirvius, grąžtus, plunksnas [plūgo verstuvės sparnas] A. Juškos žodynas. Nė kokie daiktai dailidei ir amatininkui nėra teip didžiai reikalingi, kaip jo p a b ūk l ė s i r įrankiai jo amato S. Daukantas. Motyvaciją paaiškina tik etimologija: „:būti; seniau šaknis būgalėjo turėti ir galiniuotinio veiksmažodžio reikšmę, plg. vok. bauen, sva. būan „gyventi, a p di r b t i, sodinti“ iš *bhū-“ (Skardžius 1943: 193). Tik kodėl nepridėta čia svarbiausia bauen reikšmė – „statyti“? Daugiausia naujesni šaltiniai – žodynai ir raštai – rodo kitą reikšmės pusę: Senovės muzikos pabūklai L. Ivinskis. Turime ir gaidas, ir pabūklus – pasakyk tiktai, kaip mums atsisėsti? J. Balvočius-Gerutis. Pabūklai keliami J. Brodovskio žodynas. Pabūklas tolimo regėjimo L. Ivinskis. Tuojaus atsirado du liekoriai (– gydytojai) su savo pabūklais Tiesos prietelius (1880). Pabūklės yra gesamosias S. Daukantas, smerčio (– mirties) M. Valančius, kankinimo S. Gimžauskas, prabangos S. Gimžauskas. Retas poreikšmis – „suardyto daikto sudedamoji dalis“: Visus pabūklus girnų išrinko Kuršėnai. Panašus, bet visai retas būklas – visai skirtingas nuo irgi reto 1. „buvimo, gyvenimo vieta, būstinė“ K. Sirvydo žodynas, Panevėžys, Vaižgantas – 2. (dažnesnis būkla 3., būklė 7.) „įtaisas, prietaisas“ LKŽ I1 1941: Adynykas (– laikrodis) jūrinis – būklas naudingas ant jūrės, kursai rodo laivinykams, kaip reik eldiją valdyti L. Ivinskis. Apskleistuvė – būklas, kuriuomi apsidengiame nuog lietaus arba saulės L. Ivinskis. 209Terminologija | 2013 | 20 Naujesniuose raštuose pabūklas yra visai atsitiktinis, bet gana įvairus, pvz.: <…> klasės globėjas pasakė, kad nusipirktume paišybos są s iu v in i us, p a iš e l i us ir tr i nt u k ų. <…>. Man nusiminimas taip nusmelkė širdį, kad visi p a b ū k l a i iškrito iš rankų NŽA 2013 5 357 (J. Aistis). Ei, troika (– tre jete, trikinke), <…>! <…>? <…>. Rodos, ir negudrus k e li o n ė s p a - būklas, <…> N. GogR V 1954 288 (vert. M. Miškinis). <…> dažnai įvykdavo s u si s i e ki m o p ab ū k l ų katastrofos B. RailKA 1991 405. Taigi DŽe 2006 pabūklas 1. „padargas, prietaisas, įrankis“ nėra tikrenybė – tai yra tarm. Kariniai pabūklai yra stambūs ginklai S. Šalkauskis. Keistoka, kad KarŽ 1919 pabūklas dar ne tai: pabūklai, padargai – opyдiя, приспособленiя, инструменты, pabūklas dengtukui pakelti – приборъ для подъема клапана. Bet jau RLŽ 1924 opyдie – ne tik padargas, pabūklas, rykas; įnagis, įrankis; tai jau ir patranka, armota. Nors SinŽ 1980 dominantė įrankis 1. aiškinama „p r i e ta i s a s, su kuriuo kas dirbama“, bet prietaisas ten yra kitos sinonimų eilės dominantė ir aiškinamas visai nei šiaip, nei taip – „specialus pritaisymas“. Geriau LKŽ X 1976 – 1. „tam tikras sudėtingesnis įrankis, įrenginys, aparatas“. Prietaisas ir prietaisa, taip pat pritaisymas 2. daugiausia aukštaičių: Ajagi, koki dabar prietaisai: prieina t r ak t o r iu s in baisų akmenį, kumšterėja ir varo priekin Kuktiškės. Kur mano ka l u k ai – visos prietaisos dalgiui kalti? Veliuona. Tai prietaisos – pakabina [laikrodį], ir eina sau Pilviškiai. Perkelk, berneli, per Nemunėlį, be i r k lo, l u o to, be prietaisėlės Zapyškis. Neturiu nė jokių pritaisymų d eš r o m s k i mš t Skirsnemunė. Tarsi aiški motyvacija – „p r i t a i s y ti ką p r i e ko“ iš pavyzdžių nepasitvirtina. Iš tikrųjų ji ir yra visai kitokia – plg. pritaisyti 8. „įtaisyti, įrengti“: Pritaisyk tu vaikam kokius ratelius Sudeikiai. In to ravo (– griovio) malūnas buvo pritaisytas Vepriai. Meškeriot tur prisitaisę lazdas su rateliais – ir meta Degučiai, taisyti 11. „įtvirtinti, įstatyti“: Dalges taiso trumpan kotan Čedasai ir 17. „daryti, gaminti kokį daiktą“: Beržinius šaukštus iš pašaknės berželio taisydavo Biržai (LKŽ XV 1991). Prietaiso tikroji motyvacija yra lygiai tokia kaip mūsų nelemtos svetimybės nočyna „įrankis, įnagis“ LKŽ VIII 1970 šaltinio – lenk. naczynie: naczynić „padaryti“. Jau gyvojoje kalboje prasideda transmotyvacija – 1. ‖ „tai, kas prie ko pritaisyta“: Prytaisai drobulėms arba užgaliai pagalvėms yra beveik tas pats Palanga. Todėl ir buvo reikalingas be dabartinio dviprasmiškumo motyvuotas įtaisas 1. „kas įtaisyta; prietaisas, aparatas“ (ir įtaisa, raštų – ir įtaisis, 210 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX įtaisinys) LKŽ IV 1957: Medui košti įtaisų neturiu Ėriškiai. Neturim nė įtaisų audimui Kairiai. Tai geras įtaisas, kad rašant nereikia į rašalą vilgyt Marijampolė. Anksti bandyta terminizuoti: Bėgių kelias ir visi jo įtaisai VĮ 1924. Ėmusis po pusšimčio metų plačiau ir konkrečiau pasižvalgyti skirtybės apyčiupom gan netiksliai pagautos: „Prietaisas yra sudėtingesnė už įrankį priemonė <…>.“ „Nuo prietaisų reikia skirti įtaisus, kitaip sakant, mašinų ar prietaisų detales“ (Lukšys 1973: 70,71). Ir užsimojus sistemiškai norminti prietaiso sąvokos ribų nerasta (Dragūnevičius, Klementavičius 1984: 11). Dar po 15 metų prietaisas – angl. ir pranc. instrument – apibrėžiamas tiksliai, nors sąvoka sudėtinga: „vientisas įtaisas dažniausiai kartu su kitais įtaisais ir energijos šaltiniu, naudojamas matavimams atlikti ir jų rezultatams apdoroti“ (Valiukėnas, Smilgevičius 1999: 8). MetrŽ 2006 pabaiga pakeista – vietoj „naudojamas <…>“ – „atliekantis tam tikras funkcijas“. Ir kai kurie aparatai (aparatas – „tam tikras technologines, technines ar kitokias funkcijas atliekantis vientisas kompaktiškas įtaisas, dažniausiai naudojamas buityje, namų ūkyje, medicinos ar kitoje srityje“) vadinami prietaisais, pvz., buitiniai elektriniai prietaisai (dulkių siurbliai, keptuvai, orkaitės, lygintuvai ir kt.) (Valiukėnas, Smilgevičius 1999: 7–8). Toks prietaisas gana artimas įtaisui – angl. device, unit, pranc. dispositif, unité – „užbaigtas gaminys (– priemonė) tam tikrai technologinei, techninei ar kitokiai funkcijai atlikti“(Valiukėnas, Smilgevičius 1999: 7; MetrŽ 2006). Po viso šito DŽe 2006 aiškinimai – prietaisas – tech. „įtaisymas, veikiantis sudėtingų fizinių reiškinių pagrindu, aparatas“, įtaisas – tech. „kas įtaisyta; koks įrenginys (ppr. nesudėtingas)“ – atrodo paklydę tarp mokslo ir aiškumo siekio. Prietaisas 1. ‖ „kūno dalis, organas“ Skirsnemunė, taip pat prietaisa 1. ‖ kūno prietaisos Vydūnas, vidurių prietaisos J. Balvočius-Gerutis, įtaisas 1. / augalų įtaisai arba organai: žiedai, vaisiai, stiebai, lapai, šaknys LT II 3 1914 431 (K. Grinius) į bendrinę leksiką, juoba terminiją nepateko kaip ir toks padargas. Gyvojoje kalboje įrengti pagrindinė reikšmė – 1. „įruošti, įtaisyti (namą, trobesį, kambarį)“ raštuose plėtėsi, o įrengimas jau nuo VĮ 1924 yra ir 3. „prietaisas, mechanizmas“ LKŽ X 1976. Gyvajai kalbai nesvetima priesagos -imas abstraktų daiktinė (kalėjimas, klojimas, audimas, arimas, minkymas; apsirengimas, apsiavimas, valgymas, grimas, skýnimas, pýlimas) arba šiaip konkretaus dalyko, o ne veiksmo (suvažiavimas, susirinkimas, susitikimas, pasimatymas) ir raštų kalbai būdinga reikšmė mokslinei termi- 217Terminologija | 2013 | 20 ta į vieną vienetą, tam tikroms funkcijoms atlikti (pvz., reduktoriai, movos, guoliai, pavaros)“, nors gerokai anksčiau atsirado norminamajame žodyne – 1mazgas 4. tech. „iš detalių surenkama mechanizmo dalis“ DŽ3 1993. Padargo 1. apibrėžtis turi vieną žinomą ydą – „žemės dirbimo ir namų ūkio į r an k i s, vežimas, rogės“ ir, nors geros intencijos, bet neapibrėžtą kompromisinį teiginį: „Pagal tradiciją ∆ k a r t a i s d ar va d i n a m os paprastos žemės dirbimo mašinos, neturinčios sukamųjų dalių, pvz., plūgas, akėčios“ ŽŪE II 2003. Iš tikrųjų šioje enciklopedijoje plūgas – „metalinis arimo p a d a r ga s <…>“ ŽŪE III 2007, akėčios – „padargas <…>“ ŽŪE I 1998. Žemės ūkio mašinų apibrėžtis čia iš esmės tautologinė – „mašinos, kuriomis atliekami ž. ū. darbai“, tačiau vardijami važiuoklės tipai – ratinė, vikšrinė, pusiau vikšrinė ŽŪE III 2007 (Antanas Sakalauskas) patvirtina tik plūgo ir akėčių išskyrimą iš mašinų – jų pripažinimą padargais. Tai šis tas. Ir tai jau ne vienintelis atvejis. Gana svarbūs yra tam tikrą administracinę normos galią turintys vartosenos teikiniai: (žemės ūkio) padargai – angl. agricultural implement – pranc. outil agricole – vok. landwirtschaftliches Gerät EurŽ 2004; traktorinis plūgas – „mašina (padargas) dirvai arti“ LietRTermB, nors kultivatoriaus teiktina apibrėžtis „žemės ūkio p a da r g a s dirvai purenti ir lyginti, piktžolėms naikinti ir mineralinėms trąšoms įterpti“ pakeista aprobuotu – „m a š in a dirvai purenti ir piktžolėms naikinti. Gali turėti trąšų įterpimo įrenginius“ LietRTermB. Skirties principas – sukamųjų dalių turėjimas arba neturėjimas – yra neaiškus, nes pats terminas sukamosios dalys niekur nėra apibrėžtos – jų nepateikia nei ŽŪMechŽ 1983 ir PolŽ 1984 (орган ir часть), nei TechEnc IV 2010. Ir kalbininkas geba skirti, kad variklis reikalingas varytuvams – ratams, vikšrams ir pan. sukti, kad sraigtasparnio varytuvai sparnai sukami variklio – per sraigtą, o malūnsparnio sukasi patys nuo oro (taigi pirmasis gali būti apibūdinamas kaip sukamojo, antrasis – sukiojo veikimo), kad hidraulinių turbinų rotorius yra sukamoji, o elektros mašinų – sukioji dalis, kad sukamoji krosnis – „apie horizontaliąją ašį sukama cilindrinė krosnis skystam ketui <…> perdirbti į plieną ir spalvotiesiems metalams perdirbti“ TechEnc IV 2010 sukama, ne kad tas perdirbimas vyktų, o tik kad tolygiai tas cilindras (įkrova jame) kaistų. Nors ir keistoka, kad norint apibrėžti, kas yra padargas, reikia suprasti, kas yra mašina, bet tai neišvengiama. Nors LKŽ pateikta gyvosios kalbos vartosena nėra termininė, netgi raštų – neretai tokia ar determinizuota, pradėti geriau nuo jos. Mašinà, 218 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX mã šina, žem. mãšyna, t. p. mašnas, mãšinas LKŽ VII 1966 1. „mechanizmas, atliekantis kokį nors darbą“: Kuliama mašina Druskininkai. Pjaunamas mašinas turėjo Kybartai. Tur s a v i m s uk a m ą vilnų šukuojamą mašiną Šatės. Su kojine siuvamąja mašina lengviau siūti, negu su rankine Alsėdžiai. Karves melžia su mašinom Pumpėnai. Ilginiams krėsti buvo mašinai Darbėnai; 2. „mechanizuota susisiekimo priemonė (automobilis, motociklas ir kt.)“, 3. „traukinys“ Eišiškės, Obeliai. Pasvalys (plg. mašinistas), net 4. „viryklė“ Švėkšna, Veiviržėnai, Pagramantis, Čekiškė, Jurbarkas, Naumiestis, Vilkaviškis, Šunskai, Kalvarija, Sasnava, Ūdrija, Krokialaukis. Čia dar pridėtina mašinėlė – 1. rašomoji, mėsai malti Raštai, 2. „ugnies žiebtuvėlis“ Tilžė, Klaipėda (mašinka Daugailiai), 3. „lengvoji mašina (– automobilis)“; kai kur net „užtrauktukas“ – mašinka. Labai paplitęs maniežo (arklinio vilkto) ir kuliamosios vadinimas mašina, iš to mašinbūdė „pašiūrė mašinoms (ppr. maniežui) laikyti“ Krosna, mašinkūlė 1. „kūlimo mašina“ Raštai (mašinkūlis Tryškiai, Kairiai, Papilė), 2. „kūlimo laikas, kūlė“ Žagarė, Gruzdžiai (mašinlaikis Klykoliai); mašinierius „kas prižiūri kuliamąją mašiną“ Laižuva, Žemaičių Kalvarija; mašinuoti, mašynuoti 1. „kulti su mašina“ Šatės, Kretingalė, Tauragė, Sintautai (mašinėti 2. Šatės, mašinavoti, mašynavoti 1. Kvėdarna, Salantai, Židikai), mašinaũtė, mašynautė 1. „kūlimas su mašina, kūlė“ Judrėnai, Vainutas, Skaudvilė, Pagramantis, 2. „kūlimo mašina laikas“ Katinėnai, Žviñgiai [mašinuoti 2. „skirti pieną separatorium, separuoti“ Seredžius, Priekulė (mašinavoti 2. Alsėdžiai, Židikai), 3. „malti mėsą mašinėle“ Jurbarkas, išmašinuoti 2. ‖ „išsukti (medų)“ Smalininkai]. SNŽŽ 1907 mašinos nėra (gal manyta, kad savaime suprantama), o mechanizmas – „visas mašinos prietaisas, jos sudėjimas“ (panaši padėtis SNŽŽ 1924). TŽŽ 1936 mašina – „kiekvienas mechaniškas prietaisas, kuriuo energija, jėga pritaikoma kiekvienam naudingam darbui atlikti“, panašus čia ir mechanizmas – 1. „priemonės, reikalingos perduoti jėgai ir sukelti veiksmui“, 2. „mašinos įrengimas ir jos dalių visuma“. Mokslo čia jokio. Mokslinės terminų apibrėžtys gana aiškios: mašina – „įrenginys energijai, medžiagoms ir informacijai transformuoti“ – energetikos, darbo ir informacinės LTE VII 1981 (labai panašiai ir VLE XIV 2008, TechEnc III 2006), bet LTE IV, VLE VIII 2005, TechEnc II 2003 įrenginio nėra, o mašinos istorinėje dalyje minimi skryčiai, Archimedo sraigtas, svertas, suktuvas (net vėjo malūnas) šiuolaikiškai neatrodo įrenginiai, juoba mašinos. Svertas gal yra svirtinis mechanizmas (mechanizmas – „kūnų sistema, kurioje vieno ar kelių kietų kūnų judesys paverčiamas tam tikru kitų kietų 219Terminologija | 2013 | 20 kūnų judesiu“ LTE VII 1981) – dalbos judesys paverčiamas akmens ar rąsto judesiu. Bet tada te o r i š k a i visos aptartos technikos priemonės yra mechanizmai, o juos su mašinomis subendrina mechanizmų ir mašinų teorija ir jos šaka – mechanizmų ir mašinų dinamika LTE VII 1981, TechEnc III 2006. Pramonėje bendrinasi mašinų ir prietaisų pramonė, kurios „įmonės konstruoja, gamina, parengia eksploatacijai ir remontuoja įv. m a ši n a s, į r en g i n i u s, p r i e ta i s u s“ VLE XIV 2008, tarp jų – „ž. ū. ir energetikos mašinos“, čia minima ir (1912 m.) N. Vilnios d al g i ų gamykla, nesudėtingos ž. ū. mašinos ir p ad a r g a i. Technikos – „žmonijos veiklos medžiaginių priemonių“ rūšyje gamybos technika pirmiausia minimos mašinos ir mechanizmai, bet toliau skirstomos smulkiau tik mašinos, vienos iš jų – žemės ūkio mašinos LTE XI 1983. Šiame technikos straipsnyje teigiama: „Universali ∆ klasifikacija dar nesukurta.“ Pats straipsnis rodo, kad tai, kas sukurta, yra labai netobula. Kiek paguodžia visai ne naujausio rusiško žodyno apibrėžtis: машина – 1) „м ех а н и зм или сочетания механизмов, осуществляющие определенные целесообразные движения для преобразования энергии (м а ши н ы-д в и г а т е л и), изменения формы, свойств, состояния или положения предмета труда (м а ш и н ы-о р у д ия, рабочие машины), сбора, передачи, хранения, обработки и использования информации (напр., вычислительние машины)“ СИС 1979. Tačiau ir naujasis TŽŽ 2013 tik kartoja TŽŽ 2001 mašinos 1. apibrėžtį – „iš vieno ar kelių mechanizmų sudarytas įrenginys energijai, medžiagoms arba informacijai transformuoti, mech. darbui atlikti“. Taigi mašinos yra ne įrenginių, o mechanizmų gimins. Tikriausios mašinos yra energijos keitimo – varikliai (variklis, motoras – „m a š i n a, keičianti kokios nors rūšies energiją į mech. darbą“ LTE XII 1984) arba mechanizmai su varikliais. Šią mintį remia ir mašinos antroji reikšmė – „automobilis“. Nuo savęs drįstu pridėti, kad gyvosios – žmogaus ar gyvulio – energijos keitimo mechanizmai teoriškai nėra priskirtini prie mašinų, nes fizikoje apie tokią energijos rūšį nekalbama. Net gana nemenkas mechanizmas dv i r a t is todėl ir nevadinamas mašina, net variklinis (motorinis) – tai tik mechanizmas su mašina – varikliu. Машины-орудия yra mechanizmai, arba padargai – ne tik arkliniai, bet ir traktoriniai. Vėtymo a r pa i (mašinos) LEtn 1982 54, a r p a s – pirminio grūdo valymo mašina TechEnc I 2000 teoriškai tėra padargas, arba mechanizmas. Žemės ūkio mechanizacija, o ne mašinizacija. Pavadinti mechanizmą, arba padargą, mašina – tas pat ką ąžuolą – medžiu: galima, bet ribotai – nepasakysi, kad gilės auga ant medžio. 220 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX Lietuvių technikos mokslininkai – terminologai ir terminografai, taip pat kalbininkai, redaktoriai įžvalgiai mažino tokių „mašinų“ paprastu būdu – terminizavo lietuviškus žodžius ir kūrėsi naujadarų, pvz.: šienapjovė, žoliapjovė, javapjovė, lapapjovė, šiaudapjovė,… bulviasodė, daigasodė,… linarovė, kelmarovė,… poliakalė, poliatraukė,… angliakasė, žemkasė, žemsemė,… smėliapūtė, šratasrautė, šratasvaidė, šeivatrynė,… (net garvežys, nors garo mašina); kuliamoji, sėjamoji, sodinamoji, tręšiamoji, siuvamoji,… grūdų valomoji, sėklų valomoji, runkelių kasamoji, linų brukamoji, kalkių barstomoji,…; mestuvai, karštuvai, veltuvai, šiauštuvai,…; verptuvas, temptuvas, maišytuvas, plūktuvas, rietuvas,… vamzdžių klotuvas, sniego valytuvas, šakų genėtuvas, vandens keltuvas, akmenų rinktuvas,…; kedentuvė, šukuotuvė, pašytuvė, pluoštintuvė, dulkintuvė,…; rūšiuoklė, kratyklė. Mūsų terminiją visaip veikusioje rusų kalboje čia yra машина PolŽ 1984, ŽŪMechTŽ 1983. Daugiau „mašinų“ turi ir anglų kalba: machine – 1) – ir talking machine – fonografas, 3) dviratis; <…>; lėktuvas, 4) siuvamoji mašina, machine-gun – kulkosvaidis, machine-tool – staklės [net ir tool – 3) staklės – 1) įrankis, instrumentas, 2) įnagis, 4) rėžtuvas], t. p. machinist – 1) šaltkalvis; kvalifikuotas darbininkas (metalininkas ar staklininkas, 4) siuvąs siuvamąja mašina; siuvėjas ALKŽ 1975. Reikėtų manyti, kad mūsų perteklinė terminų mašina, mechanizmas vartosena smarkiai paveikta jų metaforinio vartojimo, be abejo, lengvai nusižiūrimo iš didžiųjų kontaktinių kalbų. Pvz.: televizija – tai pragaro mašina Vd 2008 4 26, valstybės institucijų mašina Vd 2008 4 70; rinkos mechanizmai NŽA 2007 8–9 418, teroro mechanizmai NŽA 2007 11–12 566, manipuliavimo sąmone mechanizmai Vd 2008 4 57, organizacinis mechanizmas L ir M 2005 26 2, galios veikimo, taikymo „mechanizmai“: teisinis mechanizmas, disciplinavimo mechanizmas, saugumo mechanizmas NŽA 2007 11–12 548, gyvybės rūšies savisaugos mechanizmas Vd 2008 4 57, mechanizmas, kaip stiprinti šeimos institutą Vd 2004 41 24, ralio virtuvė – sudėtingas mechanizmas Vd 2005 3 54. Kalbos aiškumo ir paprastumo, sąvokų tikslumo tai neskatina, net priešingai. DŽe 2006 apibrėžtys trūktinos, net ne be ydų: mašina – 1. tech. „mechanizmas, atliekantis kokį nors da r bą“: garo m., o tai kaip tik ne darbo, o energetikos mašina; mechanizmas – 1. „prietaisas judesiams perduot i ir transformuoti“, o iš tikrųjų – „technikos priemonė jėgos judesiui paversti darbo judesiu ar veiksmu“, 3. prk. „vidinė sandara, s is t e m a“: kalbos m., valstybės m., o tai – „sistemos veikimo būdas / veiksena“; technika – 221Terminologija | 2013 | 20 1. „materialinės žmonių veiklos priemonės (mašinos, įrenginiai ir kt.)“, o kt. yra esminės dalys – „gamyb. pastatai, keliai, tiltai, kanalai, transporto, ryšio priemonės“ LTE XI 1983, todėl jų praleisti negalima. IŠVADOS Plačios sinonimų grupės – įnagis, įrankis; instrumentas; padargas (padaras, padarynė, padarinys), pabūklas, būklas, prietaisas, įtaisas, įrengimas, įrenginys, įranga; įkaboklis, įstrakalas, kibyklas, pakibyklas; priemonė, rykas, rakandas – daugumas narių yra iš gyvosios kalbos. Motyvacija daugiausia aiški arba nesunkiai etimologiškai paaiškinama, bet yra ir ginčijamų aiškinimų. Beveik kiekvienas narys ne be polisemijos, sinonimų reikšmių spektras gana platus ir ne visai apibrėžtas. Polisemijos ir sinonimijos yra net toje pačioje tarmėje. Daugumas pateko į bendrinę kalbą, tik įkaboklis, įstrakalas, (pa)kibyklas likę lyg be reikmės. Variantų perteklius gana lengvai atkrito. Norminamoji leksikografija čia nesusidorojo su diferenciacijos reikme. Terminizacija vyko vangokai, užtrukdama – žinoma, pagal technikos pažangą, bet ir vėluodama, tačiau gal arti galutinio rezultato (tik jis priklauso ir nuo šios srities sąvokų mokslinės klasifikacijos negalutinumo). Semantiškai išsiskyrė instrumentas – į muziką ir medicinos techniką, pabūklas – į karybą. Ryko ir rakando, kurių reikšmėms būdingas nemenkas margumas (kontrastiškumas), terminizacijos rezultatai gal tik pusiniai. Vartosenoje labai ilgai laikėsi neapibrėžtas įrengimas (ppr. kuop. dgsk. įrengimai) – vietoj įrenginio (irgi ne paties aiškiausio) ir įrangos. Labai nepatenkinamas, nors ne visų pastebimas, vartosenos dalykas – įrankis vietoj padargo. Iš kito šono padargą nepagrįstai stumia mašina, o ši nėra tinkamai atribota nuo mechanizmo. Čia reikia remtis teorija, o ne dėstomųjų dalykų (ar katedrų!..) pragmatiniais pavadinimais, taip pat – ne gyvosios kalbos praktika, kuri, beje, veikta ir kitų kalbų (bendrosios, o ne termininės vartosenos), teorijos nėra reglamentuojama. Šiaip lietuvių terminijoje mašina labai supratingai pamažinta – konkrečiais lietuviškais aiškiai motyvuotais žodžiais (daugiausia naujadarais). Neišnaudota pačios bendriausios reikšms priemonė – kaip leksikografinių ir terminografinių apibrėžčių, apibūdinimų ir apibendrinamasis žodis – gal dėl to, kad priemonė buvo nepabaigiamo komunistinio auklėjimo, indoktrinavimo ir organizavimo įkyrusis įnagis, be to, taisomasis „renginys“, bet tai jau seniai praeityje. Determinizacija ir terminų metaforizacija – dažniausiai publicistinė, ypač instrumento, kiek mažiau įrankio, mechanizmo – daugiausia kosmopolitinė ir nekūrybiška, štampinė. 222 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX Šaltiniai ALKŽ 1975 – Anglų–lietuvių kalbų žodynas. Sudarė A. Laučka, B. Piesarskas, E. Stasiulevičiūtė, Vilnius: Mintis. ALŽŪTŽ 1977 – Anglų–lietuvių kalbų žemės ūkio terminų žodynas. Sudarė D. Čeponienė, R. Gelūnienė, J. Kazėnas, R. Kelbauskienė (ats. red.), Vilnius: Mokslas. J. V. BagdKGPas 1992 – Bagdanavičius V. J. Kultūrinės gelmės pasakose, Vilnius: Taura. DŽ1 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ats. red. J. Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DŽ2 1972 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ats. red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis. DŽ3 1993 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. S. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DŽe 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. VI (III e.) leid., vyr. red. S. Keinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. EurŽ 2004 – Europos žodynas. Eurovoc 1 – Abėcėlinė dalis, 2 – Teminė dalis, 3 – Daugiakalbė dalis, Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. GKr – Gimtasis kraštas (laikraštis). N. GogR V 1954 – Gogolis N. Raštai 5, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. GrožKont 1980 – Grožio kontūrai, Vilnius: Mintis. I ir B 1988 – Istorija ir būtis, Vilnius: Mintis. IQ – IQ (žurnalas). K I 1870 – Wörterbuch der littauischen Sprache von Friedrich Kurschat 1, Halle: Verlag der Buchhandlug des Waisenhauses. K II 1874 – Wörterbuch der littauischen Sprache von Friedrich Kurschat 2, Halle: Verlag der Buchhandlug des Waisenhauses. KarŽ 1919 – Kariškas lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas žodynėlis, Kaunas: Krašto apsaugos ministerija. A. KivSBr 1968 – Kivis A. Septyni broliai. Vert. A. Sabaliauskas, red. D. Urbas, Vilnius: Vaga. KV – Kalba Vilnius (laikraštis). LA – Lietuvos aidas (laikraštis). LAKŽ2 1991 – Piesarskas B., Svecevičius B. Lietuvių–anglų kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. LEtn 1964 – Lietuvių etnografijos bruožai. Red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEtn 1982 – Dundulienė P. Lietuvių etnografija, Vilnius: Mokslas. LietRTermB – Lietuvos Respublikos terminų bankas. – http://terminai.vlkk.lt. J. LipskSomP 1979 – Lipskienė J. Lietuvių kalbos somatiniai posakiai, Vilnius: Mintis. L ir I 1980 – Laikas ir idėjos, Vilnius: Mintis. L ir M – Literatūra ir menas (laikraštis). LKT 1970 – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, Vilnius: Mintis. LKŽ I1 1941 – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽ I2 1968 – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis. LKŽ IV 1957 – Lietuvių kalbos žodynas 4, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽ V 1959 – Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽ VII 1966 – Lietuvių kalbos žodynas 7, Vilnius: Mintis. LKŽ VIII 1970 – Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius: Mintis. LKŽ IX 1973 – Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis. LKŽ X 1976 – Lietuvių kalbos žodynas 10, Vilnius: Mokslas. LKŽ XI 1978 – Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas. LKŽ XII 1984 – Lietuvių kalbos žodynas 12, Vilnius: Mokslas. LKŽ XV 1991 – Lietuvių kalbos žodynas 15, Vilnius: Mokslas. LP – Lietuvos pionierius (laikraštis). LRKŽ 1988 – Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. LT II 3 1914 – Lietuvių tauta 2 3, Vilnius. 223Terminologija | 2013 | 20 LT II 4 1919 – Lietuvių tauta 2 4, Vilnius. LTE IV 1978 – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 4, Vilnius: Mokslas. LTE VII 1981 – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 7, Vilnius: Mokslas. LTE XI 1983 – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 11, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. LTE XII 1984 – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 12, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. LTV – Lietuvos televizija. S. MarkNN 1969 – Markišas S. Niekam nenusileisiu. Vert. M. Žilionienė, red. A. Kašinskaitė, Vilnius: Vaga. MetrŽ 2006 – Valiukėnas V., Žilinskas P. J. Penkiakalbis aiškinamasis metrologijos terminų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MG – Mūsų gamta (žurnalas). M ir G – Mokslas ir gyvenimas (žurnalas). MkslL – Mokslo Lietuva (laikraštis). MLE II 2003 – Mažosios Lietuvos enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MLE III 2006 – Mažosios Lietuvos enciklopedija 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. NKn – Naujos knygos (žurnalas). NŽA – Naujasis židinys–Aidai (žurnalas). J. Par OD 1984 – Parandovskis J. Olimpijos diskas. Vert. D. Urbas, red. A. Gailius, Vilnius: Vaga. V. PietRR 1973 – Pietaris V. Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga. PolŽ 1959 – Rusų–lietuvių kalbų politechninis žodynas. Red. kol. p-kas A. Novodvorskis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. PolŽ 1984 – Rusų–lietuvių kalbų politechnikos žodynas. Sudarė G. Daugėla, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. PONS. ALKŽ 2004 – PONS. Anglų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Šviesa. PrekŽ 1996 – Pričinauskas J. Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. B. RailKA 1991 – Raila B. Kodėl antraip?, Vilnius: Vaga. J. RainL 1975 – Rainis J. Lyrika. Vert. K. Korsakas, Vilnius: Vaga. RLKŽ II 1983 – Rusų–lietuvių kalbų žodynas 2. Sudarė Ch. Lemchenas, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924 – Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Spindulys. Sav su TV – Savaitė (su TV) (žurnalas). SinŽ 1980 – Lyberis A. Sinonimų žodynas, Vilnius: Mokslas. SNŽŽ 1907 – Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Sudarė J. Šlapelis, Tilžė. SNŽŽ 1924 – Norkus J. Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis, Kaunas: „Vaivos“ b-vė. STŽŽ 1923 – M. ir S. Svetimų ir tarptautiškų žodžių žodynėlis, Šiauliai: „Vilties“ dr-ja. Šl – Šluota (žurnalas). ŠlKal 1975 – „Šluotos“ kalendorius, Vilnius: Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga. A. ŠveicK ir E 1989 – Šveiceris A. Kultūra ir etika, Vilnius: Mintis. T – Tiesa (laikraštis). P. TarasPab 1972 – Tarasenka P. Pabėgimas, Vilnius: Vaga. TechEnc I 2000 – Technikos enciklopedija 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. TechEnc II 2003 – Technikos enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. TechEnc III 2006 – Technikos enciklopedija 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. TechEnc IV 2010 – Technikos enciklopedija 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. TLE III 1987 – Tarybų Lietuvos enciklopedija 3, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. TLE IV 1988 – Tarybų Lietuvos enciklopedija 4, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. TŽŽ 1936 – Tarptautinių žodžių žodynas, Kaunas: Spaudos fondas. TŽŽ 2001 – Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013 – Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. Vd – Veidas (žurnalas). VĮ 1924 – Vireliūnas A. Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos, Kaunas: Sakalas. A. VienR III 1986 – Vienuolis A. Raštai 3, Vilnius: Vaga. VLE VIII 2005 – Visuotinė lietuvių enciklopedija 8, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 224 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. IX VLE XIV 2008 – Visuotinė lietuvių enciklopedija 14, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŽŪE I 1998 – Žemės ūkio enciklopedija 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŽŪE II 2003 – Žemės ūkio enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŽŪE III 2007 – Žemės ūkio enciklopedija 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŽŪMechŽ 1983 – Rusų–lietuvių kalbų žemės ūkio mechanizacijos terminų žodynas. Parengė V. Gerulaitis, S. Lukėnas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. СИС 1979 – Словарь иностранных слов, Москва: Русский язык. literatūra Dragūnevičius A., Klementavičius A. 1984: Technikos terminų sisteminimo klausimu. – Mūsų kalba 2, 3–12. Grinaveckienė E. 1972: Įrankis ir įnagis. – Mūsų kalba 9, 43. Klimavičius J. 1973: Ne tik įdomiai. – Mūsų kalba 8, 19–28. LEW 1955–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LKA I 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius: Mokslas. LKG I 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. Lukšys D. 1973: Prietaisų ir įtaisų pavadinimai. – Kalbos kultūra 25, 70–72. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Valiukėnas V., Smilgevičius A. 1999: Dėl technikos priemonių pavadinimų. – Gimtoji kalba 2, 7–9. Gauta 2013-10-03 Jonas Klimavičius Erfurto g. 56-14 LT-04107 Vilnius, Lietuva