Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių liaudies terminija

180 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių liaudies terminija RobeRtas stUNŽINas Lietuvių kalbos institutas ESMINIAI ŽODŽIAI: statybos liaudies terminai, pastatų konstrukcijų pavadinimai, sinonimai, daugiareikšmiai terminai, gimininiai terminai, rūšiniai terminai Tradicinius pastatus, statinius ir jų dalis, statybos įrankius ir medžiagas žyminti liaudies terminija yra gausus ir įdomus leksikos sluoksnis ir svarbus mokslo terminijos šaltinis. Nemaža šios terminijos dalis yra užfiksuota krašto tyrėjų darbuose, kuriuose aprašomos sodybų pastatų, statinių, jų dalių ypatybės, regioniniai panašumai ir skirtumai. Daug statybos liaudies terminų yra gyvosios kalbos faktus fiksuojančiuose šaltiniuose – tarmių žodynuose, Lietuvių kalbos atlase, akademiniame Lietuvių kalbos žodyne. Šių šaltinių terminų ir jų mikrosistemų analizė parodo gyvenamuosius ir ūkinius pastatus įvardijančios terminijos raiškos priemonių įvairumą, regioniškumą, vaizdingumą, sinonimiškumą, daugiareikšmiškumą, homonimiją ir hierarchinius ryšius (plačiau apie gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų terminijų mikrosistemas žr. Stunžinas 2010: 130–142; 2011: 142–153; 2012: 184–198). Etnografų darbuose taip pat nemažai rašoma apie tradicinių pastatų sudedamąsias dalis, čia galima rasti pagrindinių konstrukcijų ir jų dalių pavadinimus, pvz.: čerpė LEB 233, gontai LEB 233, grebėstas LEB 233, grindys LEB 211, kazilas LEB 233, kraigas LEB 235, lota LEB 233, lubos LEB 211, ožys LEB 235, pamatas LEB 230, sąlaida LEB 232, sąspara LEB 210, siena LEB 220, skarda LEB 233, sluogstis LEB 235, sparas LEB 233, stogas LEB 211, šulas LEB 231, vėtrinė LEB 233. Gerokai daugiau pastatų konstrukcijas ir jų dalis žyminčių liaudies terminų galima aptikti gyvosios kalbos duomenis pateikiančiuose šaltiniuose. Straipsnio tikslas – išnagrinėti tokių šaltinių pastatų konstrukcijų ir jų dalių terminiją įvardijamų sąvokų, kilmės ir semantinių – sinonimiškumo1, 1 Šiame straipsnyje, kaip ir ankstesniuose, liaudies terminija nagrinėjama kaip visos liaudies kalbos terminų rinkinys, kuriame reiškiasi sinonimija ir daugiareikšmiškumas. Dar liaudies terminus galima tirti ir tarmės ribose, kaip jos terminų sistemą (plačiau žr. Клепикова 1974: 31). 181Terminologija | 2013 | 20 daugiareikšmiškumo, homonimijos ir hierarchijos – ryšių atžvilgiais. Medžiaga paimta iš šių šaltinių: akademinio Lietuvių kalbos žodyno (elektroninio leidimo), Druskininkų tarmės žodyno, Kaltanėnų šnektos žodyno, Kazlų Rūdos šnektos žodyno (I t.), Kupiškėnų žodyno (I t.), Lazūnų tarmės žodyno, Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno, Zanavykų šnektos žodyno (I–III t.), Lietuvių kalbos atlaso (I t.). Iš viso analizuojami 422 skirtingi2 liaudies terminai3. 1. SĄVOKOS, TERMINŲ KILMĖ, SINONIMIŠKUMAS IR HIERARCHINIAI RYŠIAI Tradiciniai lietuvių pastatai turėjo nemažai regioninių skirtybių. Pavyzdžiui, žemaičių namui būdingas ilgas ir platus korpusas, neaukštos, vertikaliai apkaltos sienos, masyvus, šiaudinis pusvalminės formos stogas, sudėtingas namo planas. Aukštaičių gyvenamojo pastato korpusas ilgas ir siauras, sienos – vidutinio aukštumo, stogas – dvišlaitis šiaudinis. Prie įėjimo statyti prieangiai, visas pastato plotas dviem skersinėmis sienomis padalintas į tris pagrindines dalis. Suvalkijos tradiciniai gyvenamieji namai turi daug bendrų bruožų su žemaičių ir aukštaičių gyvenamaisiais namais. Tačiau tradiciniai lietuvių pastatai turėjo bendrų konstrukcinių ypatybių – jiems būdingos gulstinių rąstų sienos, kampų sąsparos, pusvalminės, keturšlaitės arba dvišlaitės formos šiaudinis stogas, akmeniniai pamatai ir t. t. (LEB 216–224). Pamatų, jų dalių pavadinimai. Lietuvoje akmenų pamatai neturi tradicijų – dauguma senųjų pastatų buvo renčiami ant žemės. Mūriniai pamatai fiksuojami nuo XVII a. (MS 2008: 18). Iš gyvosios kalbos šaltinių matyti, kad pamatas vadinamas trimis terminais – lietuvišku, slavišku ir hibridiniu: pamatas „apatinė statinio dalis, į kurią remiasi visas statinys“ LKŽe, LKA I 35, fundamentas (iš brus. хундамент Fraenkel 1962: 3054) LKA I 35, KzRŽ I 200, pamūra (hibr., liet. pair l. mur LKŽe) LKA I 35. Rūšiniais pavadinimais laikytini akmenų ir mūrytus pamatus įvardijantys trys terminai – lietuviškas, slaviškas ir hibridinis: papamatis „akmenys po 2 Nagrinėjamuose šaltiniuose yra daug terminų variantų, kurie šiame straipsnyje atskirais terminais nelaikomi (plačiau apie varianto sampratą žr. Stunžinas 2008: 111–112). Analizuojami tik pagrindiniai variantai, jais laikomi plačiausiai vartojami arba šaltiniuose pagrindiniais laikomi terminai. 3 Straipsnyje remiamasi autoriaus disertacijos medžiaga (žr. Stunžinas R. Statybos liaudies terminai, Vilnius, 2011). 4 Skliaustuose nurodoma termino kilmė ir šaltinis. 182 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija pamatiniu rąstu, pamatas“ LKŽe, DūnŽ 238, ˣpodmūrauka (l. podmurwka LKŽe) „mūrytas pamatas“ LKA I 36, pamūrė (hibr., liet. pair l. mur LKŽe) „mūrytas pamatas“ LKA I 35, DrskŽ 243. Be pamatų statomiems pastatams būdingos moliu apiplūktos konstrukcijos – pašaliai. Jie buvo daromi iš molio ir žvyro apatiniams vainikams nuo drėgmės ir šalčio apsaugoti. Toks pamatų tvirtinimo būdas būdingas gyvenamiesiems pastatams iki XIX a. (LLA 1965: 46). Aptariamos konstrukcijos vadinamos dviem lietuviškais terminais: pašalys „vieta palei trobesio sieną iš lauko pusės“ LKŽe, pamatas „pašalys, iš lauko pusės pagal sieną (ar akmenų, mūro pamatą) supilta žemė“ LKA I 35. Kitas su pamatais susijusias konstrukcijas žymi du lietuviški terminai: antpamatis „supiltas aplink namus pagal pamatą dėl šilumos paaukštinimas“ LKŽe, popėdis „klojimo pėdžios pamatinis akmuo“ LKŽe. Grindų pavadinimai. Molio grendymas tradiciniuose gyvenamuosiuose namuose, kluonuose, daržinėse, priepirčiuose plūktas iki XIX a. XIX–XX a. statytuose kaimo gyvenamuosiuose namuose jau klotos lentų grindys. Aslos išliko iki XX a. statytuose aukštaičių gyvenamųjų namų priemenėse ir kamarose, žemaičių trobų didžiuosiuose kaminuose, ūkiniuose pastatuose (VLE II 2002: 82). Iš nagrinėjamų šaltinių matyti, kad plūktinis grindinys vadinamas dvylika terminų – devyniais vienažodžiais ir trimis dvižodžiais. Aštuoni vienažodžiai terminai yra lietuviški ir vienas – latviškas: asla LKŽe, LKA I 36, DrskŽ 20, KzRŽ I 29, grendymas LKA I 37, DrskŽ 111, KzRŽ I 251, LzŽ 86, ZanavŽ I 496, grinda LKŽe, kluonas LKA I 37, laitas LKŽe, LKA I 37, plonas (la. plāns) LKA I 37, LKŽe. Pagal funkcijos panašumą metaforiškai grindinys vadinamas žmogaus kūno dalies pavadinimu – padas LKŽe, LKA I 37, KltŽ 195. Taip pat grindinys metonimiškai įvardijamas pagal sudaromąją medžiagą – molis LKA I 37, žemė LKŽe, LKA I 37. Vienas dvižodis terminas turi abu lietuviškus dėmenis, du turi slaviškus pagrindinius ir lietuviškus priklausomuosius dėmenis: molio grindys LKA I 37, molinė ˣpadlaga (l. podłoga, brus. пaдлoгa) LKA I 37, molinis ˣpamastas (l. pomost LKŽe) LKA I 37. Terminas asla taip pat vartojamas lentų klojinio reikšme. Ši konstrukcija iš viso vadinama šešiais terminais: trimis lietuviškais, dviem slaviškais ir vienu latvišku: asla LKA I 36, KpŽ I 73, grindys LKA I 37, KzRŽ I 255, KpŽ I 742, ZanavŽ I 507, paklotė LKA I 38, ˣpadlaga LKŽe, LKA I 37, ZanavŽ II 302, ˣpamastas LKŽe, LKA I 38, ˣparlagas (la. pārlags, 183Terminologija | 2013 | 20 plg. rus. пepeлoг) LKŽe, LKA I 38. Du lietuviški terminai eina rūšiniais pavadinimais ir žymi įvairios paskirties grindis: pagrindas „prastosios, apa tinės grindys, juodgrindės“ LKŽe, juodgrindės „prastosios, apatinės grindys“ ZanavŽ I 576. Sienų, jų dalių pavadinimai. Tradicinių pastatų sienos buvo trijų tipų: stulpinės, karkasinės ir rentinės konstrukcijos. Stulpinės konstrukcijos buvo seniausios ir primityviausios, jos išnyko, nes buvo nesandarios ir trumpaamžės. Karkasinės konstrukcijos taip pat buvo retos Lietuvoje – jos būdingos nemiškingoms vietovėms ir neturtingiems statytojams. Rentinės konstrukcijos Lietuvoje vyravo nuo I tūkst. vidurio. Jos patikimai laikė stogą ir gerai laikė šilumą. Tradicinių pastatų rentimo būdai buvo nevienodi – Rytų Lietuvoje sienų rąstai jungti sąlaidomis, Vakarų – lygiomis plokštumomis (MS 2008: 18; LLA 1965: 46). Nagrinėjamuose šaltiniuose daugiausia aptikta terminų, įvardijančių rentines konstrukcijas ir jų dalis. Visas rąstų rentinys vadinamas penkiais nevienodos kilmės sinoniminiais terminais: trimis lietuviškais, vienu slavišku ir vienu germanišku: grąža „medinio trobesio suręstos sienos (be stogo ir pamato)“ LKŽe, KpŽ I 712, rentinys LKŽe, DrskŽ 302, kertinys LKŽe, ˣzrūbas (sl.) LKŽe, LzŽ 293, ˣriūmas (germ. Sabaliauskas 1990: 265) LKŽe. Rąstų siena žymima dviem lietuviškais sinonimais: siena LKŽe, DrskŽ 324, LzŽ 233, ZanavŽ III 47, sienojus LKŽe. Rūšiniu eina lietuviškas terminas, žymintis siaurėjančią pastato sieną – skliautas „siaurėjanti namo galo siena pastogėje“ LKŽe. Šio termino daugiskaitos forma vadinama rūšinė sąvoka – klėties siaurėjanti siena. Šios konstrukcijos pavadinimų grupę iš viso sudaro septyni terminai – vienas lietuviškas ir šeši slaviški: skliautai LKA I 49, ˣpadvolas (l. powala „sienojų lubos“) LKA I 49, ˣpavalas (l. powala) LKA I 49, ˣpavalašas (l. powala) LKA I 49, ˣviškos (brus. вышкi) LKŽe, LKA I 49, ˣvolas (l. wał „velenas“) LKA I 49, ˣzakatas (brus. закот „pirkios frontonas, gakta“) LKA I 49. Sienos rąstas žymimas trimis lietuviškais sinoniminiais terminais: medžias KltŽ 166, sienojas LKŽe, DrskŽ 324, sienolis LKŽe. Rūšiniais eina terminai, įvardijantys sienos rąstus pagal įvairius skiriamuosius požymius. Daugiausia yra terminų, pavadinančių sienos rąstus pagal vietą ir paskirtį. Apatinių sienojų pavadinimų grupelę sudaro aštuoni sinoniminiai terminai: vienas lietuviškas, du slaviški, vienas germaniškas ir keturi hibridiniai: pamatinis LKŽe, LKA I 35, ˣpadamentas (brus. хундамент) LKŽe, ˣpadrūba 184 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija (sl.) LKA I 36, LzŽ 181, ˣšvelys (vok. Schwelle LKŽe) LKŽe, ˣbalkinis (hibr., vok. Balken ir liet. -inis) LKŽe, ˣpabalkinis (hibr., liet. pa-, vok. Balken ir liet. -inis) LKŽe, ˣpadamentinis (hibr., brus. хундамент ir liet. -inis) LKŽe, ˣpamūrlotis (hibr., liet. pa-, l. mur ir vok. Latte) LKŽe, LKA I 36. Vidurinis sienojas žymimas lietuvišku terminu įmatas LKŽe. Viršutinių sienojų pavadinimų grupę sudaro dešimt sinonimų – devyni lietuviški ir vienas slaviškas: gegninis LKŽe, KpŽ I 627, grąžas LKŽe, ilginis LKŽe, kreklinis LKŽe, krekvinė LKŽe, pagegninis LKŽe, perejinis LKŽe, perlaidas LKŽe, sparinis LKŽe, ˣlabokas (sl.) LKŽe. Pagal dydį sienos rąstai vadinami trimis terminais – lietuvišku, germanišku ir hibridiniu: sienojokas „nedidelis sienojas“ LKŽe, ˣbalkigalis (hibr., vok. Balken ir liet. galas) „nedidelis rąstas“ LKŽe, ˣbalkis (brus. бал(ь)ка Urbutis 2009: 422) „storas rąstas“ LKŽe, KzRŽ I 52, ZanavŽ I 103. Du lietuviški ir vienas slaviškas terminas žymi sienos rąstus pagal konstrukcines ypatybes: krumplinis „medinės trobos rąstas su įkarpa ar dančiu, padarytu sujungimui su kitu rąstu“ LKŽe, pervaras „ilgas kluono sienojas, einantis nuo vieno iki kito galo“ LKŽe, ˣbrusas (l. brus, brus. бpyc) „rąstagalys, keturkampis rąstas“ LKŽe. Trumpas sienojas metaforiškai įvardijamas gyvūno pavadinimu šuniukas LKŽe. Rąstų eilė per keturias sienas vadinama lietuvišku terminu vainikas LKŽe, KltŽ 375, LzŽ 278, ZanavŽ III 554. Rūšinių pavadinimų grupelę sudaro terminai, įvardijantys pamatinius ir viršutinius vainikus. Pamatinį vainiką žymi trys tą pačią reikšmę turintys du lietuviški ir vienas germaniškas terminas: pakertalas LKŽe, pamatai LKŽe, ˣšveliai (vok. Schwelle) LKŽe. Viršutinis rąstų vainikas vadinamas dviem sinoniminiais terminais – lietuvišku ir slavišku: gegninis LKŽe, ˣmūrlotas (l. murłat, vok. dial. mūrenlatte) LKŽe. Vienu lietuvišku ir dviem slaviškais terminais vadinamas jungiamasis rąstas: sija KltŽ 270, LKŽe, ˣbrosas (plg. brusas l. brus, brus. брус LKŽe) ZanavŽ I 175, ˣbalkis (brus. бал(ь)ка Urbutis 2009: 422) LKŽe, DrskŽ 27, KzRŽ I 52, ZanavŽ I 103. Rūšinių pavadinimų grupelę sudaro dešimt terminų, įvardijančių jungiamuosius rąstus pagal paskirtį ir priklausymą. Septyni terminai yra lietuviški, vienas – slaviškas, du – hibridiniai: ilginė „sija, ant kurios dedamos lubos“ LKŽe, jungas „sija, jungianti klojimo šulus bent kiek žemiau kraiko“ LKŽe, permėtė „skersinė ką nors jungianti sija“ LKŽe, sanvirža „skersinė sutvirtinamoji sija“ LKŽe, stapas „atraminė sija“ LKŽe, užla „lubų sija“ LKŽe, virdis „dar- 185Terminologija | 2013 | 20 žinės ar klojimo skersinė sija“ LKŽe, ˣzavolas (sl.) „apatinė klojimo, daržinės sija“ LKŽe, ˣskersbalkis (hibr., liet. skersas ir vok. Balken LKŽe) „skerssijė“ LKŽe, ˣtrambalkis (hibr., liet. tramas ir vok. Balken LKŽe) „skersinė pagrindinė sija, laikanti išilgines sijas“ LKŽe. Rąstų sienų tvirtumas ir šilumos laikymas priklausė nuo sienojų glaustumo. Rąstai buvo glaudžiami trimis būdais: išpjovomis viršuje, apačioje ir lygiomis plokštumomis (MS 2008: 19). Įvairios rąstų išdrožos, išpjovos, įpjovos ir grioveliai vadinami septyniais terminais: penkiais lietuviškais, vienu slavišku ir vienu germanišku: kertė „iškirtimas rąste, medyje“ LKŽe, DrskŽ 148, karpas „užkirtimas rąste, (namo) kerčių sukirpimas“ LKŽe, mazgas „rąstų sukirtimo, sunėrimo vieta“ LKŽe, rentimas „įkirpimas, įranta, įkarpa (sienojuose)“ LKŽe, šonkaklis „iškarpa sienojams sunerti“ LKŽe, ˣpozas (brus. пaз, l. paz) „išilgai rąsto daroma išdroža, kad suleidžiami rąstai glaudžiau vienas prie kito prigultų“ LKŽe, ZanavŽ II 458, ˣkanė (vok. Kanne) „įkarpa rąsto gale kertėms sunerti“ LKŽe. Sienojų tarpas įvardijamas penkiais sinonimais – trimis lietuviškais, vienu slavizmu ir vienu neaiškios kilmės terminu: sienotarpis LKŽe, sklinda LKŽe, tarpsienis LKŽe, ˣžalabas (plg. l. żłb) LKŽe, ˣbukantas LKŽe. Manytina, kad šis terminas yra slavizmas, plg. kantas (l. kant, kąt) LKŽe. Sienų susikirtimo vieta vadinama penkiais sinoniminiais terminais: trimis lietuviškais, vienu latvišku ir vienu slavišku: kampas LKŽe, KzRŽ I 314, LzŽ 105, ZanavŽ I 609, kertė LKŽe, sąspara LKŽe, DrskŽ 317, ZanavŽ III 20, stūrys (la. stūris) LKŽe, ˣkantas (l. kant, kąt) LKŽe. Krašto tyrinėtojų darbuose rašoma, kad rąstų sunėrimo būdai vadinami sąspara ir kerte (raktu, capu). Vienu atveju lieka atsikišę sukryžiuotų rąstų galai, kitu atveju galai apipjaustomi (LEB 232). Dalį terminų galima rasti tiriamuose šaltiniuose: sąspara LKŽe, ZanavŽ III 20, kertė LKŽe, ˣcapas (l. cap, vok. dial. zape) „rąstų sunėrimo užpjovimas, sąlaida“ LKŽe, KzRŽ I 101, KpŽ I 272, ZanavŽ I 203. Pastebėta, kad gyvojoje kalboje vietoje rakto5 vartojami du terminai – lietuviškas spyna LKŽe, ZanavŽ III 145 ir slaviškas ˣzomkas (l. zamek) LKŽe. Stulpinės konstrukcijos sudedamoji dalis vadinama dviem sinonimais – lietuvišku ir germanišku: stulpas LKŽe, DrskŽ 353, ˣstenderis (vok. dial. ständer) LKŽe. 5 Lietuvių kalbos žodyne šis terminas pažymėtas kaip raštų žodis: Rąstinės sienos dažniausiai statomos iš 13 rąstų vainikų, rąstai kampuose suleidžiami į raktą (kertę, capą), rečiau į stulpą (šulą) rš LKŽe. 186 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija Langų konstrukcijų ir jų dalių pavadinimai. Paprasčiausios konstrukcijos langai buvo berėmės sienoje iškirstos angos su užstumiamomis lentelėmis. Nuo XVI a. gyvenamųjų namų langai turėjo rėmus. Į juos buvo dedamos gyvulių pūslės, odos, popierius, audinys, vėliau, nuo XVII– XVIII a. – stiklas. Pirmieji stiklo langai daryti iš mažų, netaisyklingos formos, balanomis sutvirtintų stiklo gabalėlių. XVII–XX a. kaimo trobesiuose vyravo keturių ar šešių dalių langai (MS 2008: 20). Bendruoju sienos angos pavadinimu eina lietuviškas terminas langas LKŽe, DrskŽ 184, KltŽ 136, KzRŽ I 426, LzŽ 139. Rūšiniai terminai pavadina langus pagal paskirtį, dydį ir kokybę. Trys terminai yra lietuviški: antralangis „žiemai dedamas antras langas“ LKŽe, KzRŽ I 21, ZanavŽ I 45, langalis „menkas, prastas, mažas langas“ LKŽe, langelynas „prastas langas“ LKŽe. Germanizmu ˣliūkas (vok. Lücke) LKŽe vadinamas vėdinimo langelis. Lango rėmas įvardijamas devyniais sinoniminiais terminais, trys iš jų yra lietuviški: įstatas LKŽe, stakta LKŽe, apylangės LKŽe. Svetimų terminų grupelę sudaro keturi slavizmai ir du germanizmai: ˣbalanka (brus. бaлoнкa) LKŽe, KpŽ I 139, ˣpelčiai (brus. пяльцы) LKŽe, ˣšiubai (brus. шыбa) LKŽe, ˣšuplėda (l. szuflada < vok. Schublade) LKŽe, rėmai (vok. dial. räm) LKŽe, KltŽ 246, ˣšlengė (vok. Schlenge) LKŽe. Į šią konstrukciją dedami stiklo lakštai vadinami penkiais slavizmais: stiklas (sl. stъklo Fraenkel 1962: 906) LKŽe, DrskŽ 348, KltŽ 291, LzŽ 245, ˣbalanka (brus. бaлoнкa) LKŽe, ˣklėtka (l. klatka) LKŽe, ˣkvartka (rus. фopткa) LKŽe, ZanavŽ I 824, ˣšiba (brus. шыбa) LKŽe. Lango varstymo įtaisas vadinamas dviem lietuviškais sinonimais: vyris LKŽe, vinginis LKŽe. Lietuvišku terminu prielangis LKŽe vadinamas lango rėmo apmušas. Orlaidė vadinama dviem lietuviškais sinonimais: langelis LKŽe, LzŽ 139, puslangis LKŽe. XVI–XIX a. su įrėmintais langais naudotos varstomos ar užstumiamos langinės. Jų konstrukcija buvo panaši į durų, puoštos širdies, mėnulio ar kitokios formos nedidelėmis angomis (MS 2008: 21). Iš gyvosios kalbos šaltinių matyti, kad uždaromosios langinės vadinamos keturiais terminais – dviem lietuviškais ir dviem hibridiniais: langinė LKŽe, KzRŽ I 426, langavietė LzŽ 139, ˣlanginyčia (hibr., liet. langas ir sl. -inyčia) DrskŽ 184, KltŽ 137, ˣlangaravyčia (hibr., iš langinyčia LKŽe, liet. langas, sl. -inyčia) LKŽe. Užstumiamąsias langines žymi lietuviškas terminas braukšlė LKŽe, vidines – hibridas ˣbarbynyčia (hibr., liet. barbenti ir sl. -inyčia) LKŽe. Kitų lango konstrukcijų sudedamųjų dalių pavadinimų grupelę sudaro dešimt terminų. Apatinė lango lenta žymima penkiais sinoniminiais terminais: 187Terminologija | 2013 | 20 trimis lietuviškais, vienu slavišku ir vienu hibridiniu: palangė LKŽe, KltŽ 199, antlangis LKŽe, prielangis LKŽe, skrynia (brus. скрыня, l. skrzynia) LKŽe, ˣlanginyčia (hibr., liet. langas ir sl. -inyčia) LKŽe. Lentelė lauko pusėje įvardijama dviem lietuviškais sinonimais: priešpalangė LKŽe, užlangė LKŽe. Terminu užlangė LKŽe vadinama ir lentynėlė viršuje lango. Tokia lentynėlė dar įvardijama lietuvišku terminu langė LKŽe ir hibridu ˣlanginyčia (hibr., liet. langas ir sl. -inyčia) LKŽe. Durų konstrukcijų, jų dalių ir varstymo įtaisinių pavadinimai. Tradicinių pastatų durys buvo kelių tipų. Paprasčiausios konstrukcijos virpstinės durys darytos iš skaldyto spygliuočio medžio sandariai suglaustų plačių lentų. Įsprūdinių durų konstrukciją sudarė rėmas užpildytas lentų įsprūdomis, dvisluoksnės durys atsirado duris apkalant lentomis. Ūkinių trobesių durys buvo pinamos vytelėmis, šiaudų grįžtėmis, nendrėmis, gyvenamųjų namų ir svirnų durys puoštos ištapytais ornamentais, profiliuotais apvadais. Staktos rengtos dviem būdais – baigtame rentinyje kirstos angos arba staktos statytos į apatinį rentinį. Stiprių staktų reikėjo atsiradus sunkesnėms pakabinamoms durims (MS 2008: 20). Iš gyvosios kalbos šaltinių matyti, kad duris įvardijančių terminų yra tik šeši. Du lietuviški terminai laikyti bendraisiais pavadinimais: durys LKŽe, KltŽ 56, KzRŽ I 171, KpŽ I 492, ZanavŽ I 341, vartai LKŽe. Terminas vartai eina ir rūšiniu pavadinimu – juo dar vadinamos didelės suveriamos kluono durys: vartai „didelės suveriamos durys“ LKŽe. Kiti rūšiniai lietuviški terminai žymi duris pagal paskirtį, konstrukciją ir priklausymą: durelės „gyvenamųjų namų užpakalinės, prastosios durys“ LKŽe, pusdurės „per pusę darinėjamos durys (ppr. dūminėje pirkioje apačia užsidaro, o viršus paliekamas dūmams išeiti)“ LKŽe, varčia „kluono durys“ LKŽe. Durų rėmai vadinami penkiais terminais: dviem lietuviškais, dviem slaviškais ir vienu germanišku: stakta LKŽe, varčia LKŽe, ˣadverija (brus. odverьja Fraenkel 1962: 2) LKŽe, KzRŽ1 3, KpŽ I 6, LzŽ 18, ˣlušėkas (l. uszak) LKŽe, ˣšlengė (vok. Schlenge) LKŽe. Terminu stakta taip pat įvardijama viršutinė staktos dalis. Rūšiniu pavadinimu eina latvizmas velvė (la. velve) LKŽe – juo vadinama gaubta durų stakta. Staktos dalys daugiausia žymimos lietuviškais terminais. Apatinė staktos dalis įvardijama lietuvišku terminu slenkstis LKŽe, KltŽ 281, LzŽ 239, ZanavŽ III 106. Viršutinės dalies pavadinimų grupelę sudaro penki sinoniminiai terminai – keturi lietuviški ir vienas hibridinis: stakta LKŽe, įmata LKŽe, kepurėtas LKŽe, viršdurė LKŽe, ˣkaptūrinis (hibr., l. kaptur 188 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija ir liet. -inis LKŽe) LKŽe. Šoninė dalis vadinama germanizmu ˣšvelius (vok. Schwelle) LKŽe. Šoninė javų kraunamo pastato staktos dalis įvardijama slavizmu ˣvėrėja (sl.) LKŽe, LzŽ 283. Staktų apmušai žymimi dviem sinoniminiais slavizmais: ˣabletūra (l. tablatura) LKŽe, KpŽ I 2, ˣlemperija (l. lamperja) LKŽe, ZanavŽ II 49. Seniausios konstrukcijos virpstinių durų varstomuosius įtaisus pavadina vienuolika sinoniminių terminų – devyni lietuviški ir du slaviški: bėgis LKA I 56, bėgūnas LKA I 56, bėgūniukas LKA I 56, kukta LKŽe, LKA I 56, sąvarstė LKA I 56, sukučiai LKŽe, LKA I 56, varas LKA I 56, vartikšlis LKŽe, LKA I 56, vyriai LKA I 55, ˣkačka (l. dial. kaczka) LKA I 56, LKŽe, ˣkašė (l. kosz, brus., rus. кoш) LKŽe, LKA I 56. Vėlesnius geležinius varstymo įtaisus žymi trylika sinoniminių terminų – septyni lietuviški, vienas latviškas, trys slaviški ir du germaniški: gembės LKA I 56, kabas LKA I 56, kabikas LKA I 56, kablys LKA I 56, kukis LKA I 56, vąšas LKŽe, vyriai LKA I 55, kengė (la. ķenķis „kablys“, vok. dial. kennig „kablys“) LKA I 56, ZanavŽ I 657, ˣprabajus (brus. пpaбoй) LKŽe, LKA I 56, ˣzoviesai (brus. завеса) LKA I 56, ˣkriūgai (brus. крюк „kablys“, rus. крук „kablys“) LKA I 56, ˣhokas (vok. Haken „kablys“) LKA I 56, ˣkrampas (vok. Krampe „ąsa“) LKA I 56. Patalpų dangų pavadinimai. Bendruoju patalpos dangos pavadinimu laikytinas lietuviškas terminas lubos LKŽe, LKA I 36, DūnŽ 181, DrskŽ 197, KzRŽ I 467, KltŽ 154, LzŽ 151, ZanavŽ II 99. Rūšiniais pavadinimais eina terminai, įvardijantys lubas pagal priklausymą, paskirtį ir sudėtį. Gyvenamojo namo lubos vadinamos septyniais sinoniminiais terminais: dviem lietuviškais terminais, dviem slavizmais, vienu latvizmu, vienu germanizmu ir vienu hibridu: lubos LKŽe, LKA I 36, DūnŽ 181, KzRŽ I 467, KltŽ 154, LzŽ 151, ZanavŽ II 99, užlos LKŽe, ˣstalevonia (brus. dial. сталяванне) LKA I 36, LKŽe, ˣpacesas (brus. пацёс) LKA I 36, grindys (la. dial. grīda „lubos“) LKA I 36, ˣdekis (vok. Decke) LKA I 36, ˣlubavonia (hibr., liet. lubos ir sl. -vonia) LKA I 36. Penki rūšiniai terminai pavadina gyvenamojo namo lubas pagal kokybę, paskirtį ir sudėtį. Pagal kilmę tai yra trys lietuviški, vienas slaviškas ir vienas hibridinis terminas: juodlubės „prastosios, antrosios lubos“ ZanavŽ I 576, lubokšliai „iš lentgalių ar pagalių greitomis padarytos prastos lubos“ LKŽe, palubys „antrosios lubos“ LKŽe, ˣsupitas (l. sufit) „lubos, uždengiančios juodlubes“ LKŽe, ˣgipsdekis (hibr., gr. gypsos ir vok. Decke LKŽe) „tinkuotos lubos“ LKA I 36. 195Terminologija | 2013 | 20 dalis, plokštuma (lentos)“ LKŽe, ˣabzojus (l. obzoj LKŽe) „neapipjautos lentos kraštas“ KzRŽ I 2, ˣbuomkantis (vok. dial. bōm, vok. Kante) „apvalus lentos kraštas“ LKŽe. Lentos kraštas įvardijamas trimis sinonimais – dviem lietuviškais ir vienu germanišku: briauna LKŽe, KltŽ 25–26, žambas LKŽe, ˣkanta (vok. Kante) LKŽe, DrskŽ 137. Lentų įlaidų, išdrožų, griovelių pavadinimų grupelę sudaro keturi nevienodos kilmės terminai: vienas lietuviškas, vienas slaviškas, vienas germaniškas ir vienas hibridinis: spraudis LKŽe, ˣšpuntas (l. szpunt) LKŽe, ˣgropa (viduramžių vok. ž. grope) LKŽe, ˣpatelka (hibr., liet. patelė ir sl. -ka) LKŽe. Molio gaminys įvardijamas dviem slavizmais: plyta (brus. plita, l. plyta Fraenkel 1962: 625) LKŽe, DrskŽ 273, ZanavŽ II 440, ˣcegla (l. cegła) LKŽe. Statyboje naudojamos plytų atliekos vadinamos trimis sinoniminiais hibridiniais terminais: plytgalys (hibr., brus. плiтa ir liet. galas) LKŽe, ZanavŽ II 440, ˣplytstukis (hibr., brus. плiтa ir vok. dial. stuk, stak) LKŽe, pusplytė (hibr., liet. pusė ir brus. плiтa) LKŽe. 2. TERMINŲ DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS IR HOMONIMIJA Mažu reikšmių griežtumu ir vaizdingumu pasižyminčiai statybos liaudies terminijai būdingas daugiareikšmiškumas. Daugiareikšmiškumą galėjo lemti specialiųjų sąvokų ribų neapibrėžtumas, reikšmių raida, įvardijimo perkėlimas pagal tam tikras asociacijas. Šios srities terminijoje yra įvairialypiais ryšiais susijusių daugiareikšmių terminų: artimas sąvokas įvardijančių, priklausymo, paskirties ir sudėties skiriamųjų požymių turinčių terminų ar asociaciniais ir metaforiniais ryšiais susijusių terminų, neaiškias reikšmių sąsajas turinčių terminų (plačiau žr. Stunžinas 2009: 68–92). Skirtingų mikrosistemų terminų daugiareikšmiškumas gali skirtis. Pavyzdžiui, ūkinių pastatų terminijos mikrosistemoje daugiareikšmiai terminai dažniausiai įvardija artimas paskirties skirtybių turinčias sąvokas (plačiau žr. Stunžinas 2012: 184–198). Gyvenamojo namo ir jo dalių terminijoje daugiareikšmiai terminai gali žymėti artimas paskirties skiriamųjų požymių turinčias sąvokas arba skirtingų kategorijų paskirties bendrybių turinčias sąvokas (plačiau žr. Stunžinas 2009: 68–92). Apie penktadalis konstrukcijas ir jų sudedamąsias dalis žyminčių terminų turi tą pačią išraišką ir skirtingą reikšmę – aštuoniasdešimt keturi terminai sudaro trisdešimt septynias daugiareikšmių ar homoniminių terminų eilutes. Daugiausia tai daugiareikšmiai terminai, įvardijantys skirtingas 196 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija toje pačioje vietoje esančias arba panašią vietą užimančias konstrukcijas, konstrukcijas ir konstrukcijų sudedamąsias dalis ar skirtingas šalia esančias sudedamąsias konstrukcijų dalis (16 eilučių), pvz.: ˣbalanka „lango rėmai“ LKŽe, KpŽ I 139 – ˣbalanka „lango stiklas“ LKŽe, bamblys „šiaudinio stogo kraštas“ LKŽe – bamblys „mažas šiaudų kūlelis, dedamas ant stogo“ LKŽe, ZanavŽ I 108, gegnė „stogo kreklas“ LKŽe, KltŽ 71, KpŽ I 627, ZanavŽ I 420 – gegnė „sluogtis ant šiaudinio stogo viršaus, žirglys“ LKŽe, grebėstas „stogo griaučiai“ LKŽe – grebėstas „ant gegnių kalama kartis“ KltŽ 80, KzRŽ I 250, LKŽe, ZanavŽ I 494, ˣlanginyčia „langinės“ DrskŽ 184, KltŽ 137 – ˣlanginyčia „palangė“ LKŽe, pamatas „apatinė statinio dalis, į kurią remiasi visas statinys“ LKŽe, LKA I 35 – pamatas „pašalys, iš lauko pusės pagal sieną (ar akmenų, mūro pamatą) supilta žemė“ LKA I 35, pasterblys „stogo žemutinė dalis iki susidūrimo su pastato siena“ LKŽe – pasterblys „kūlelis, rišamas ant žemutinės lotos“ LKŽe, prieraišas „kartelė stogo šiaudams prispausti“ LKŽe – prieraišas „vytelė šiaudams prie lotos pririšti“ LKŽe, šarkiukai „kryžmai sukalti pagaliai šiaudinio stogo gūbriui sutvirtinti“ LKŽe – šarkiukai „susukti šiaudų kūleliai, vartojami pradedant dengti stogą“ LKŽe, varčia „durų stakta“ LKŽe – varčia „kluono durys“ LKŽe, ˣviškos „klėties skliautai“ LKŽe, LKA I 49 – ˣviškos „daržinės lubos“ LKŽe. Šiais atvejais bendras daugiareikšmių terminų požymis yra užimama vieta. Dalis daugiareikšmių terminų įvardija artimas sąvokas ir žymi skirtingų vietų, skirtingos sudėties ar skirtingos paskirties konstrukcijas ar konstrukcijų sudedamąsias dalis (11 eilučių), pvz.: ˣdronyčia „plona lentelė stogui dengti“ LKŽe, DrskŽ 73 – ˣdronyčia „plona lenta“ LKŽe, KltŽ 52, ˣlubavonia „gyvenamojo namo lubos“ LKA I 36 – ˣlubavonia „klojimo lubos“ LKA I 48, prielangis „lenta, dengianti langų staktą“ LKŽe – prielangis „palangė“ LKŽe, ˣstalevonia „gyvenamojo namo lubos“ LKA I 36, LKŽe – ˣstalevonia „klojimo lubos“ LKA I 49, LKŽe, ˣšlengė „lango rėmas“ LKŽe – ˣšlengė „durų rėmas“ LKŽe, užlangė „lentynėlė viršuje lango“ LKŽe – užlangė „palangė lauko pusėje“ LKŽe, užlelės „kluono lubos“ LKA I 48 – užlelės „kluono priestato lubos“ LKA I 48, vyriai „medinis varstymo įtaisas“ LKA I 55 – vyriai „metalinis varstymo įtaisas“ LKA I 55. Kai kurie daugiareikšmiai terminai žymi giminines ir rūšines sąvokas (7 eilutės), pvz.: dangtis „stogas“ LKŽe, LKA I 35 – dangtis „šiaudinis stogas“ LKŽe, LKA I 35, ˣgrėdai „klojimo lubos“ LKA I 49 – ˣgrėdai „iš lentų padarytos klojimo lubos“ LKA I 49, lubos „patalpos danga“ LKŽe, 197Terminologija | 2013 | 20 LKA I 36, DūnŽ 181, DrskŽ 197, KzRŽ I 467, KltŽ 154, LzŽ 151, ZanavŽ II 99 – lubos „gyvenamojo namo lubos“ LKŽe, LKA I 36, DūnŽ 181, KzRŽ I 467, KltŽ 154, LzŽ 151, ZanavŽ II 99 – lubos „kluono lubos“ LKA I 48, stogas „stogas“ LKŽe, LKA I 34, ZanavŽ III 182 – stogas „šiaudinis stogas“ LKŽe, LKA I 34, ZanavŽ III 182, vartai „durys“ LKŽe – vartai „didelės suveriamos durys“ LKŽe. Kai kurie terminai yra susiję visumos ir dalies santykiu ir įvardija konstrukciją ir jos dalį (2 eilutės): gegninis „viršutinis rąstų vainikas“ LKŽe – gegninis „viršutinis sienos rąstas (sienojas), ant kurio statomos gegnės“ LKŽe, KpŽ I 627, stakta „rėmai durims“ LKŽe – stakta „viršutinė staktos dalis“ LKŽe. Homonimų porą sudaro skirtingos kilmės terminai – lietuviškas grindys „lentų klojinys“ LKA I 37, KzRŽ I 255, KpŽ I 742, ZanavŽ I 507 ir latviškas grindys (la. dial. grīda „lubos“) „gyvenamojo namo lubos“ LKA I 36. IŠVADOS 1. Gyvosios kalbos šaltiniuose yra daug tradicinių pastatų konstrukcijas ir jų sudedamąsias dalis žyminčių liaudies terminų. 422 terminai įvardija per 200 tradicinių pastatų konstrukcijų ir jų dalių. Daugiausia yra stogo ir jo dalių (32 %), sienų ir jų dalių (20 %) pavadinimų, šiek tiek mažiau yra duris, langus ir jų dalis (11 % ir 9,5 %), patalpų dangas (9,5 %) bei lentas (9,5 %) įvardijančių terminų. Nedaug terminų žymi grindis (4,7 %), pamatus ir jų priklausinius (2,4 %) ar plytas (1,4 % visų terminų). 2. Tradicinių pastatų konstrukcijų ir jų dalių terminija yra lietuviška – lietuviški vienažodžiai ir sudėtiniai terminai sudaro beveik du trečdalius (63 %) visų terminų. Svetimos kilmės terminų yra daugiau nei ketvirtadalis (28,9 %), hibridinių ir mišrios sudėties terminų – mažiau nei dešimtadalis (8,1 %). Skolinių grupėje vyrauja slavizmai – jie sudaro daugiau nei du trečdalius (70 %) visų skolinių. Germanizmų yra per penktadalį (21 %), latvizmų yra mažiau nei dešimtadalis (9 %). 3. Beveik trečdalis (30 %) konstrukcijų ir jų dalių yra įvardijamos keliais terminais. Dažniausiai sąvokos žymimos ilgomis sinonimų eilutėmis – penkių narių ir ilgesnės eilutės sudaro daugiau nei trečdalį (37 %) visų sinonimų eilučių. Dvinarės sinonimų eilutės sudaro mažiau nei trečdalį (30 %), trinarės – ketvirtadalį (24 %), keturnarės – dvyliktąją dalį (8 %) visų sinonimų eilučių. Didžiausios yra veržiamųjų kartelių (18) ir stogo 198 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija viršutinės dalies pavadinimų (16 sinonimų) grupės. Pagal kilmę vyrauja sinonimų eilutės su nevienodos kilmės terminais (90 %). 4. Pastatų konstrukcijų ir jų dalių terminijos hierarchinė struktūra nesudėtinga. Dažniausiai terminai sudaro dviejų lygmenų hierarchiją, tik nedidelė sąvokų dalis įvardijama trijų lygmenų terminais. Rūšiniais terminais eina trečdalis (31 %) nagrinėjamų terminų. Jie sąvokas dažniausiai pavadina pagal priklausymą (34 %), paskirtį (25 %) arba vietą (18 %), gerokai rečiau – pagal struktūros ypatumus (11 %), dydį (7%) ar kokybę (4 %). 5. Kai kurie terminai (3 %) pavadina sąvokas pagal tam tikras asociacijas. Metaforiškai konstrukcijos ir jų dalys įvardijamos gyvūnų, jų dalių, buities daiktų, žmogaus kūno dalių ir gamtos daiktų pavadinimais. Metoniminiai terminai sąvokas pavadina pagal sudaromąją medžiagą. 6. Penktadalis (19 %) terminų turi tą pačią išraišką ir skirtingą reikšmę. Daugiausia tai daugiareikšmiai terminai, žymintys skirtingas panašią vietą užimančias konstrukcijas ir (arba) jų sudedamąsias dalis, arba artimas sąvokas įvardijantys terminai, žymintys skirtingų vietų, skirtingos sudėties ar skirtingos paskirties konstrukcijas ar jų sudedamąsias dalis. Rečiau daugiareikšmiai terminai įvardija giminines ir rūšines sąvokas ar pavadina konstrukciją ir jos dalį. Homonimų porą sudaro tą pačią išraišką turintys skirtingos kilmės terminai. ŠALTINIAI DrskŽ – Druskininkų tarmės žodynas. Sud. G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ – V. Vitkauskas. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. KltŽ – A. Vilutytė. Kaltanėnų šnektos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. KzRŽ I – A. Pupkis. Kazlų Rūdos šnektos žodynas A–M, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. KpŽ I – K. Vosylytė. Kupiškėnų žodynas A–H, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. LzŽ – J. Petrauskas, A. Vidugiris. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika. Red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), elektroninis variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt. ZanavŽ I–III – Zanavykų šnektos žodynas 1. A–K, 2. L–R, 3. S–Ž, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2003–2006. LITERATŪRA Fraenkel E. 1955–1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch III, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LEB – Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964. LLA 1965: Lietuvių liaudies architektūra 1. Kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai, Vilnius: Mintis. MS 2008: Medinė statyba: jaukių namų žinynas, Kaunas: UAB „Dangus“. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. 199Terminologija | 2013 | 20 Skardžius Pr. 1996: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Smoczyński W. 2007: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas, Vilnius: Vilniaus universitetas. Stunžinas R. 2008: Variantiniai statybos liaudies terminai Lietuvių kalbos žodyne. – Terminologija 15, 111–130. Stunžinas R. 2009: Daugiareikšmiai ir homoniminiai statybos liaudies terminai. – Terminologija 16, 68–92. Stunžinas R. 2010: Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių liaudies terminijos sinonimija. – Terminologija 17, 130–142. Stunžinas R. 2011: Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšiniai liaudies terminai. – Terminologija 18, 142–153. Stunžinas R. 2011: Statybos liaudies terminai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Stunžinas R. 2012: Ūkinių pastatų liaudies terminija. – Terminologija 19, 184–198. Urbutis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Urbutis V. 2009: Baltų etimologijos etiudai 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Vitkauskas V. 1966: Apie kai kurių žemaitiškų žodžių vartojimą. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 155–168. VLE II 2002: Visuotinė lietuvių enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Клепикова г. П. 1974: Славянская пастушеская терминология, Москва: Наука. FOLk TERMINOLOgy OF buILDINg cONSTRucTIONS AND ThEIR pARTS The article deals with folk terminology of constructions and their parts of traditional Lithuanian buildings in respect of concepts, origin and semantic relations: synonymy, polysemy and hierarchy. The researched terms are taken from various lexicographical sources of Lithuanian folk terminology. There are 422 terms in the researched sources which name about 200 different constructions and their parts. The majority of terms name roof and wall constructions and their parts, for example dangtis (roof), kraigas (ridge), gegnė (rafter), siena (wall), sienojas (log), pamatinis (main log). A smaller part of the terms name door and window constructions and their parts, room coverings and planks, for example durys (door), stakta (door frame), langas (window), apylangės (window frame), lubos (ceiling), juodlubės (sound boarding), lenta (plank), špuntas (rebate). A few terms name flooring, foundation, foundation parts and bricks, for example grindys (floor), pamūra (foundation), papamatis (foundation stones), plyta (brick). The majority of terms are of Lithuanian origin (63%), for example asla (dirt floor), pamatas (foundation), užlos (ceiling). Slavic, Germanic and Latvian borrowings make up more than one quarter (28.9%), hybrids and terms with mixed composition – less than one tenth (8.1%), for example dokas (Pol. dach) ‘roof’, švelys (Germ. Schwelle) ‘lower balk’, stūrys (Latv. stūris); pamūra (Lith. paand Sl. mur) ‘foundation’, molinė (Lith.) padlaga (Sl. podłoga, Belar. пaдлoгa) ‘dirt floor’. Less than one third (30%) of the researched constructions and their parts are named using more than one term. Lines of synonyms naming constructions are rather long and they consist of synonyms of different origin. Groups of names for laths and roof tops are the largest – they consist of 18 and 16 terms. Terms naming constructions have a simple hierarchy. Usually terms make a twolevel hierarchy and only a few terms make a three level hierarchy. One third of terms can be viewed as specific terms. Such terms name constructions and their parts of different dependence, purpose or place, for example pamatas ‘foundation’, podmūrauka ‘masonry foundation’. 200 Robertas Stunžinas | Pastatų konstrukcijų ir jų sudedamųjų dalių | liaudies terminija One fifth of terms are polysemous. Most often polysemous terms name different constructions or parts of constructions of the same place, for example balanka ‘window frame’ – ‘window glass’, grebėstas ‘roof frame’ – ‘rafter lath’. Other terms name generic and specific concepts or name construction and part of it, for instance dangtis ‘roof’ – ‘straw roof’, stakta ‘door frame’ – ‘top of door frame’. Pairs of homonyms consist of terms of different origin – Lithuanian grindys ʻfloorʼ and Latvian grindys (from Latvian grīda ‘ceiling’) ‘ceiling’. Gauta 20131004 Robertas Stunžinas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT10308 Vilnius E. paštas rober[email protected]