Mykolo Miežinio „Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai–rusiszko“ žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai

143Terminologija | 2014 | 21 Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai– lenkiszkai–rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai Solvita labanauSkienė Lietuvių kalbos institutas ESMINIAI ŽODŽIAI: augalų vardai, lietuvių kalba, latvių kalba, sinonimai, variantai, žodynai ĮVADINĖS PASTABOS Lietuvių ir latvių dvikalbių bei keliakalbių žodynų tradicija siekia XVII a. Seniausiu lietuvių ir latvių kalbų sąlyčiu leksikografijoje laikomas vokiečių kilmės leksikografo, daugiausia gyvenusio Danijoje, Kristiano Frydricho Temlerio (Christian Friedrich Temler, 1717–1780) lyginamasis latvių ir lietuvių kalbų žodynas Glossarium Letticum cum harmonia et differentia Dialecti Lithuanicae (1772). Jame taip pat pateikiama lotynų, vokiečių, prūsų, graikų, lenkų, serbų, anglų, danų, ispanų, suomių ir kitų kalbų atitikmenų. Minėtinas dar vienas K. F. Temlerio parengtas žodynas Glossarium Illyricum, kuriame kai kurie serbų ir kitų slavų kalbų žodžiai lyginami su latviškais ir lietuviškais. Abiejų žodynų rankraščiai saugomi Danijos karališkojoje bibliotekoje Kopenhagoje. Vokiečių tautybės diplomatas K. F. Temleris daug keliavo ir rinko įvairių kalbų medžiagą. Informacijos apie šiuos mažai žinomus žodynus yra pateikęs filologas Karlis Dravinis (Kārlis Draviņš)1. Latvijos mokslų akademijos biblioteka yra įsigijusi tų žodynų mikrofilmus (plačiau žr. Zemzare 1961: 153–157). XVIII a. lietuviškų ir latviškų žodžių aptinkama dviejų tomų vokiečių zoologo ir botaniko Peterio Simono Pallaso (Peter Simon Pallas) parengtame 200 Europos ir Azijos kalbų lyginamajame žodyne (1787 m. ir 1789 m.). Plačiau jį aprašo latvių kalbininkė Daina Zemzarė 1961 m. 1 Kārlis Draviņš. „Dr. jur. Christian Friedrich Temler un sein vergleichendes Wörterbuch der lettischen Sprache“ (išspausdintas viename iš Švedijos Lundeno universiteto slavistikos instituto metraščių). Lietuvių kalbininkas Jonas Kruopas žurnale Literatūra ir kalba 2 (1957) apie šį žodyną rašė straipsnyje „Seniausias lyginamasis latvių ir lietuvių kalbų žodynas“. 144 Solvita Labanauskienė Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai– rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai išleistoje monografijoje Latviešu vārdnīcas (līdz 1900. g.) (žr. Zemzare 1961: 164–174). Vėliau P. S. Pallaso žodyno medžiaga pasinaudojo rašytojas, kalbų žinovas Aleksandras Šiškovas ir 1838 m. išleido savo lyginamąjį žodyną Vergleichendes Wörterbuch in zweihundert Sprachen vom Admiral Alexander Schischkoff, Präsidenten der Kaiserlicher russischen Akademie. Jame lyginami 200 kalbų, tarp jų lietuvių ir latvių, 168 žodžiai. Verčiamųjų žodynų, kurių kalbos yra ir lietuvių bei latvių, pagausėjo XIX a., kai kurie jų taip ir neišspausdinti. D. Zemzarė mini du XIX a. lyginamųjų žodynėlių rankraščius, saugomus Rusijos nacionalinės bibliotekos (RNB, buv. Valstybinė viešoji Saltykovo-Ščedrino biblioteka) Rankraščių skyriaus vokiečių kalbininko Frydricho fon Adelungo (Friedrich von Adelung, 1768–1843) fonde: latvių–lietuvių–lenkų žodynėlį Wocabular der Lettischen, Lithauischen und Polnischen Sprache (1816) ir rusų– lietuvių–latvių lyginamąjį žodynėlį Словарь. Русско–литовско–ла тыш скiй (1816) (Zemzare 1961: 192–196). XIX a. leksikografijos darbo ėmėsi patys lietuviai bei latviai. Latvių visuomenės veikėjas, kalbininkas ir literatas Andrėjis Dyrikis (Andrejs Dīriķis, 1853–1888) labai domėjosi lietuvių kalba, jos mokėsi iš knygų ir laikraščių. 1872 m. jis parengė latvių–lietuvių kalbų žodyną, kurio rankraštis iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas Rygos latvių bendrijos bibliotekoje, tačiau iki šių dienų neišliko. Pasak D. Zemzarės, tą žodyną sudarė apie 10 000 žodžių: ne visi lietuviški žodžiai buvo išversti į latvių kalbą, vienur buvęs vertimas į vokiečių kalbą, kitur – įrašytas klaustukas (žr. Zemzare 1961: 351). Apie A. Dyrikio žodyną 1935 m. skelbtas vienintelis lietuvių kalbininko Petro Joniko straipsnis2. Su A. Dyrikiu artimai bendravo lietuvių kalbininkas, tautosakininkas ir etnografas kunigas Antanas Juška (1819–1880), kurio yra išlikęs latvių– lietuvių–lenkų kalbų žodyno dviejų dalių (A–O; P–Z) rankraštis (apie 1875 m., neišspausdintas), originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. A. Juška kunigavo daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių (Zarasuose, Obeliuose, Antazavėje, Ukmergėje, Pušalote, Lyduvėnuose, Vilkijoje, Veliuonoje, Alsėdžiuose). Gyvendamas Alsėdžiuose, A. Juška pradėjo mokytis latvių kalbos. Beje, latvių giminystė su lietuviais tuo metu domino daugelį lietuvių (Tolutienė 1961: 136). 2 P. Joniko straipsnis „Par Andreja Dīriķa leišu latviešu valodas vārdnīcas rokrakstu“ buvo išspausdintas Lat vijoje leidžiamame žurnale Ceļi 6 (1935). 145Terminologija | 2014 | 21 Bemaž po 25 metų, 1894 m. išleistas lietuvių kalbininko kunigo Mykolo Miežinio (1827–1888) parengtas keturkalbis Lietuviszkai–latviszkai– lenkiszkai–rusiszkas žodynas. M. MIEŽINIO ŽODYNO SANDARA Septintajame XIX a. dešimtmetyje katalikų kunigas, visuomenės veikėjas M. Miežinis Raseinių vienuolyne baigė rašyti Lietuviszkai-latviszkailenkiszkairusiszką žodyną. Norėdamas jį išleisti, autorius kreipėsi į Vilniaus mokslo apygardos globėją Pompėjų Batiuškovą. Istorikas Rimantas Vėbra nurodo, jog P. Batiuškovas, grąžindamas rankraštį, pranešė, kad nemato kliūčių žodyną išleisti, tačiau prieš tai išmestini lenkiški žodžiai kaip visai nereikalingi, o lietuviškus ir latviškus reikia spausdinti kirilika (Vėbra 1977: 146). Su tokiomis pataisomis nesutiko Užsienio tikėjimų dvasinių reikalų departamentas, kuris Romos katalikų skyriaus lėšomis turėjo išleisti šį žodyną. Leidyba įstrigo porai dešimtmečių. Ir tik 1894 m. Tilžėje3 M. Miežinio brolio sūnaus Mato Miežinio iniciatyva žodynas buvo išleistas 2000 egzempliorių tiražu. Lietuviszkailatviszkailenkiszkairusiszkas žodynas yra vienas iš XIX a. negausių spausdintų Didžiosios Lietuvos žodynų. Pasak Vinco Urbučio, „savo metu Miežinio žodynas padėjo gerokai praplėsti bei papildyti tą lietuvių kalbos leksikos vaizdą, kurį iki tol piešė daug turtingesnė Mažosios Lietuvos leksikografija, pirmiausia fiksavusi ano krašto žodžius“ (Urbutis 2009: 271). Jonas Jablonskis apie šį žodyną rašė: „Kun. Miežinys nedaug tesurinko medegos iš svetimų darbų; Kuršaičio ir Nesselmann‘o žodynų jis turbūt visai nežinojo, bent daugybė tikrai lietuviškų žodžių, kuriuos randame tų kalbininkų žodynuose, negavo vietos kun. Miežinio darbe“ (Jablonskis 1935: 44). Į M. Miežinio žodyną galėjo patekti ir jo gimtojoje (Vaitiekūnai, Radviliškio rajonas), mokslų (mokėsi Grinkiškio, Dotnuvos mokyklose, Kėdainių progimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje) bei klebonavimo (Šėta, Klykoliai, Didkiemis, Smalvos ir kt.) vietovėse vartojami žodžiai. D. Zemzarės nuomone, kai kurie latviški M. Miežinio žodyno atitikmenys atitinka Krišjanui Valdemarui (Krišjāns Valdemārs) 1872 m. vadovaujant pasirodžiusį Kreewu–latweeshu–wahzu wardnize (Rusų–latvių–vokiečių 3 Lietuviszkailatviszkailenkiszkairusiszkas žodynas negalėjo būti leidžiamas gimtajame M. Miežinio krašte dėl spaudos draudimo. 146 Solvita Labanauskienė Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai– rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai kalbų žodyną) ir 1879 m. išleistą Latweeschu–kreewu–wahzu wardnize4 (Latvių–rusų–vokiečių kalbų žodyną) (Zemzare 1961: 346). Su latvių kalba M. Miežinis galėjo artimiau susipažinti ar jos išmokti ir 1854–1866 m. kunigaudamas Latvijoje Brunavos bažnytkaimyje (Bauskės rajone), Šimbarke (Skaistkalnės apylinkėse) (žr. Vaižgantas 2007: 129). Šiame apie 15 000 žodžių žodyne rasta bemaž po 200 lietuviškų ir latviškų augalų vardų, paties autoriaus vadintų augyvėmis. Jie dažniausiai pateikiami su pažyma bot. Prie kai kurių augalų vardų įdėtas lotyniškas pavadinimas. Pagrindiniu žodžiu, skirtingai negu A. Juška, autorius pasirenka lietuvišką, toliau pateikiami latviški, lenkiški ir rusiški atitikmenys5, pvz.: asiuklis. m. traušls. bot. przybus, gnidosz, гнидникъ bitkrėslys m bitkreslis. bot, melisa ogrodowa. пчелиная трава czarnuszka. (nigalla sativa). tšernuška. czarnuszka dagis, ilis m dadzis, piktdadzis. bot., bodjak, oset. волчецъ, осетъ georgins. jeorgine. georginia. георгинiя judra. f. idras. bot, konianka, luboriusz pospolity. зоря, растенiе garszva f. gárses. bot, dzięgiel. дягиль garstyczia. f. sinape. bot, gorczyca. горчица kasztonas (medis). kastańu (kůks). kasztan (drzewo), каштанъ (дерево) lavanda. lavanda. lewanda. лаванда (lavadula vera). Šio straipsnio tikslas – identifikuoti, kokių augalų vardai yra pateikti M. Miežinio žodyne, nustatyti, kokiose tarmėse ar raštuose fiksuoti vartojami augalų vardai, kilmės atžvilgiu panagrinėti lietuviškų ir latviškų augalų vardų sinonimų ir variantų eilutes. Lietuviški duomenys lyginami su Lietuvišku botanikos žodynu (LBŽ, 1938), Lietuvių kalbos žodynu (LKŽe) ir jo papildymų kartoteka (LKŽK), prireikus naudotasi išleistais tarmių ir šnektų žodynais, latviški – su Inesės Ėdelmanės (Inese Ēdelmane) ir Arijos Uozuolos (Ārija Ozola) knyga Latviešu valodas augu nosaukumi (Latvių kalbos augalų vardai) (LVAN, 2003), Karlio Miūlenbacho (Kārlis Mīlenbahs) Latviešu valodas vārdnīca 1–4 (Latvių kalbos žodynas 1–4) (ME I–IV, 1923–1932). Taip pat remtasi Baltų kalbų atlasu. Leksika 1. Flora (CD) (BKA, 2012), kuriame pateikta ir lietuviškų, ir latviškų augalų vardų. 4 Žodynų pavadinimai pateikiami dabartiniais rašmenimis. 5 Šie augalų vardų pavyzdžiai rašomi taip, kaip jie pateikti M. Miežinio žodyne. 147Terminologija | 2014 | 21 Sinonimai M. Miežinio žodynas įdomus tuo, kad jame prie augalų vardų duodama ir jų pavadinimų sinonimų. Pasak Stasio Keinio, „sinonimų atsiranda dėl to, kad terminologija nesuvienodinta, kad dėl kitų autorių vartojamų terminų nežinojimo, jų netikimo, sudarinėjami savi terminai. Pavyzdžiui, beveik visas gausus XIX a. lietuvių botanikos palikimas yra likęs rankraščiuose. Tad nenuostabu, kad to meto botanikos terminai labai įvairavo“ (Keinys 1980: 98). Dažnai tas pats augalas ne tik kad skirtingose tarmėse – net atskiruose kaimuose vadinamas vis kitokiu vardu, nes kalbos vartotojai atkreipia dėmesį į skirtingus augalų skiriamuosius požymius, t. y. pažinimo procese skiriasi žiūros kampas, parametras, kuris tampa svarbus tam tikroje situacijoje fiksuojant daiktą ar reiškinį (Gritėnienė 2006: 13). Didžiąją dalį M. Miežinio žodyne rastų (iš viso – keturios dešimtys) lietuviškų ir latviškų augalų vardų sinonimų eilučių sudaro vienažodžiai vardai, pvz.: liet. barszcziai (~ barščiai)6, batvinis, latv. batvini (~ batviņi). Prie lietuviškų augalų vardų reikėtų paminėti ir aptarti dar vieną sinonimų eilutę sviklas, cviklis, barsztis (~ barštis), kurią M. Miežinis pateikia atskirai (be latviško atitikmens) ir įvardija dabartinę runkelio (Beta) gentį. Kaip nurodoma LKŽe, barščiu vadinamas „raudonasis burokas (Beta rubra)“. Barštis iš slavų kalbų (brus. боршщ, l. borszcz) pasiskolintas vardas, žinomas vakarų aukštaičiams kauniškiams (Bd, Gs) (LKŽe) bei paplitęs pietų žemaičių raseiniškių plote (Erž, Nmk, Btg – LKŽK). Skolinys batvinis (batviņi) (brus. бацвiнне, l. boćwina) (Beta vulgaris) aptinkamas rašytiniuose šaltiniuose (OZ8, S.Dauk, M.Valanč, JD683, JV734) ir aukštaičių (Pls, Sv) bei žemaičių tarmėse (Akm, Gršl, Rt). Barščio sinonimą slavybę sviklą, LKŽe duomenimis, vartoja vakarų aukštaičiai (Smln, Rg, Sk) ir vakarų žemaičiai (Krg), randamas ir rašytiniuose šaltiniuose (Q421, SD33, P, MŽ, Sut, K.Donel, LC1883,1, FrII502, K, J, M, L, LVIII1157, NdŽ, LBŽ, KŽ, LKAI163). Slavybė cviklis fiksuotas Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityse (LKŽe). Sviklas ir cviklis laikytini fonetiniais ir rašybos variantais. Pabrėžtina, kad LBŽ prie genties (Beta) pavadinimo tarp kitų yra pateikti ir visi minėtieji sinonimai (runkelis (Mr, Šk, V), barkštis (Al, Šl), batvinis (K, Ak, Ž, St, B, Pn), burokas (N, Iv, K), sviklius (P)). Latgaloje (Balvuo6 Skliaustuose autorės transponuotos lietuviškų ir latviškų augalų vardų formos. Lietuviški ir latviški duomenys tikrinti pagal pirmiau minėtus šaltinius, taip pat remtasi V. Urbučio (2009: 271–303) tyrinėjimu „M. Miežinio žodyno leticizmai“. 148 Solvita Labanauskienė Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai– rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai se) ir rašytiniuose šaltiniuose fiksuotas paprastojo runkelio sinonimas latv. batvene (LVAN 46), kuris veikiausiai yra M. Miežinio nurodyto vardo batviņi variantas; liet. gailios, atgirios. LKŽe nurodyta, jog augalo vardas gailios „baltasis čemerys, atgirios (Veratrum album)“ vartotas tik M. Miežinio žodyne. Taip pat tik šiame žodyne fiksuoto augalo vardo vienaskaitos forma atgiria paplitusi Šiaulių (Krš) ir Zarasų (Ds) rajonuose (LKŽe). Latviškas augalo vardas žodyne nenurodytas; liet. kalavijai, os. dalgios, vylkdalgis (~ vilkdalgis), latv. vilku kalmji. Vyriškosios giminės vienaskaitos forma kalavijas, LBŽ duomenimis, paplitusi Alytaus, Seinų ir Šiaulių apskrityse bei raštuose (F, M, BŽ212, LBŽ – LKŽe), o moteriškosios giminės vienaskaitos forma kalavija – Klaipėdos, Panevėžio bei Zarasų rajonuose ir rasta rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės surinktoje Botanikos žodynui medžiagoje. Pagal LKŽe, fiksuota Dusetose, Grūžiuose ir Pelesoje bei raštuose (J, LBŽ, NdŽ). Vilkdalgio sinonimas dalgios vartojamas žemaičių tarmėje (Mž, Rs – LKŽe). Vilkdalgis (Iris), kaip nurodoma LKŽe, yra vartojamas pietų bei šiaurės žemaičių (Lkv, Kv, Krž, Yl, Šts) ir vakarų aukštaičių (Vdžg) bei raštuose (R322, MŽ, MŽ 431, D.Pošk, N, I, KBII72, KI304, K, J, LL255, L, L370, Rtr, LBŽ, BŽ197,498, DŽ, NdŽ, KŽ, LFII555, LKT167, LTEXII251, A.Vaičiul). LVAN duomenimis, vilku kalmji (Iris) yra tik rašytiniuose šaltiniuose vartotas augalo vardas (LVAN 127); liet. nůtrinē (~ nuotrynė), gudnoterē (~ gudnoterė), dilgēlē (~ dilgėlė), latv. nátra (~ nātra). Žemaičių vakarinėje dalyje – vakarų žemaičių ir šiaurės žemaičių kretingiškių, arčiau jų esančiose telšiškių ir varniškių šnektose – vartojamas priesagos -ynė vedinys nõtrynė ir jo variantai nótrynė, notrỹnė (BKA 2012: 220). Žemaičių tarmėje plačiai yra paplitę sudurtiniai vardai, kurių antruoju sandu eina žemaitiškas dilgėlės vardas notrė ir įvairūs jo morfonologiniai variantai (Gritėnienė 2006: 43). Vienas iš jų yra gudnoterė (MitI34 – LKŽe). Latviai dilgėlę įvardija ta pačia šaknimi – nātre, nātra (Urtica), kuris paplitęs daugelyje latvių tarmių ir fiksuotas raštuose (LVAN 238). Vardas bendras daugeliui ide. kalbų (Gritėnienė 2006: 43); liet. pelynas, metēlē (~ metėlė), latv. vérmeles (~ vērmeles). LKŽe nurodoma, kad skolinys pelynas (brus. палын) (Artemisia absinthium) vartojamas vakarų (Gdl, Dkš), pietų (Rud, Sn) ir rytų aukštaičių (Aps, Kp) šnektose, taip pat raštuose (J, Mt, LBŽ, V.Krėv, J.Balt). Metėlė vartota 149Terminologija | 2014 | 21 M. Miežinio amžininkų Frydricho Kuršaičio ir A. Juškos. Šis augalo vardas, LKŽe duomenimis, būdingas pietų (Sn), vakarų (Vlkv, Skr, Gs) aukštaičiams ir pietų žemaičiams (Užv), taip pat fiksuotas raštuose (K, J, R, LBŽ, KlvK, L3). Dabartinėje lietuvių botanikos nomenklatūroje vartojamas ne metėlės vardas, o rūšinis pavadinimas kartusis kietis. Latviškas augalo vardas vērmeles yra skolinys iš vidurio vokiečių žemaičių (Karulis 2001: 1143), paplitęs visoje Latvijos teritorijoje (LVAN 418); liet. pienē (~ pienė), kiaulpienē (~ kiaulpienė), latv. pienis. Pagal dabartinę botanikos nomenklatūrą, liet. kiaulpienė (Taraxacum) ir pienė (Sonchus) priklauso tai pačiai astrinių šeimai. Pienė yra bendras lietuvių ir latvių kalbų to augalo pavadinimas (žr. Sabaliauskas 1990: 157). Lietuvoje jis vartojamas beveik visose aukštaičių šnektose (Dkš, Ukm, Vl, Trgn – LKŽe, BKA 226). Latvių kalboje, LVAN duomenimis, pienis yra pienės variantas, vartotas raštuose (LVAN 225). Moteriškosios giminės augalo vardas piene fiksuotas tik kai kuriose Vidžemės, Latgalos ir Žiemgalos šnektose – Aknystoje, Kaunatoje, Senuolėje (žr. BKA 226); liet. pijonka, žibůklē (~ žibuoklė), latv. vijolite (~ vijolīte). Paminėtina dar viena M. Miežinio pateikta variantų eilutė žydůklē (~ žyduoklė), žybůklē (~ žybuoklė), kuriems latviškas augalo vardo atitikmuo nenurodytas. Pijonka yra skolinys iš slavų kalbų. LKŽe pijonkos pavyzdžių duodama iš rytų aukštaičių panevėžiškių (Nj) bei vakarų aukštaičių šiauliškių (Pc) patarmių ir rašytinių šaltinių (NS967, LBŽ, NdŽ). Našlaitinių šeimos laukų ir darželio gėlės našlaitės (Viola) vardas žibuoklė, kaip rodo LKŽe medžiaga, vartojamas Jurbarko (Stk), Zarasų (LTR(Ant)) rajonuose ir raštuose (Q623, KII285, Rtr, ŠT326, Š, LBŽ, NdŽ, KŽ, K.Bink, S.Nėr). Žyduoklė randama tik rašytiniuose šaltiniuose (M, NdŽ, KŽ). Vardas žybuoklė yra jau anksčiau minėtos žibuoklės variantas, kuris nefiksuotas nei LBŽ, nei LKŽe. Latvių kalboje našlaitės vardas – skolinys iš vidurio vokiečių žemaičių (Karulis 2001: 1162), patekęs į kai kurias latvių kalbos šnektas (Brukna, Burtniekai, Garsenė, Krapė, Krimulda, Limbažiai, Luodė, Nyca, Patkulė, Rankiai, Skaistkalnė, Tūja) ir fiksuotas raštuose (LVAN 424); liet. roputē (~ roputė), bulvē (~ bulvė), latv. rácińi (~ rāciņi), kartupełi (~ kartupeļi). LKŽe nurodoma, kad lietuvių bendrinėje kalboje įsitvirtinusio iš slavų kalbų pasiskolinto pavadinimo bulvė sinonimas roputė (Solanom tuberosum) plačiai paplitęs Žemaitijoje (Šlu, Krg, Bt, Pgr, NmŽ, Rsn, Grdm, Žv, Erž, Jdr, Trg, Pln, Krtn, Kv, Ktč), vakarų Aukštaitijoje (Skr, Grdž, Vdžg, Jrb) ir vartojamas raštuose (BzF165(Šlu, Krg), P, M.Valanč, 150 Solvita Labanauskienė Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai– rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai N(Rg, Tlž), TP1880,40, K, KII13, KII51, I, M, LBŽ, LKGI570, KŽ, I.Simon). Latv. rāciņi fiksuotas pietinėje Latvijos pietryčiuose (Sėlijoje) – Aknystoje (LVAN 144; ME III 494), o kartupeļi vartojamas visose latvių tarmėse (žr. BKA 293); liet. saulēgranža (~ saulėgrąža), saulēkrislis (~ saulėkrislis), latv. saulgrieze (Helianthus annuus). Klasikinių kalbų sekinių liet. saulėgrąža ir latv. saulgrieze motyvaciją lemia augalo žiedo savybė gręžtis į saulę (žr. Gritėnienė 2006: 150, 151). Kaip rodo LBŽ duomenys, saulėgrąža paplitusi tiek aukštaičių (Al, Kn), tiek žemaičių (Rs, Trg, Tl) tarmėse, vardas fiksuotas ir rašytiniuose šaltiniuose (M, K.Būg(Kv), Mt, LBŽ, J.Krišč, ŽŪŽ133, ŽŪŽ70 – LKŽe). Saulėkrislio vardą paprastajai saulėgrąžai pavadinti vartojo tik M. Miežinis (LKŽe). Latv. saulgrieze fiksuotas rašytiniuose šaltiniuose (LVAN 335); liet. serbentos, vaszůklei (~ vašuokliai), latv. jánůga (~ jāņoga), zustrene. Vienaskaitos forma serbenta, LKŽe duomenimis, plačiai paplitusi lietuvių šnektose (Nm, Lbv, Jz, Als, Slnt, Bgs, Srj, Krp), fiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose (SD278, R, MŽ288, K, J.Jabl, Rrt, NdŽ, LKAI169(Pkl, Vgr), LKAI169(Skrd, Prn, Alv, Mtl), LKAI169(Drs, Jz, Brb, Rdš), LKAI169(Ms, Yl) ir kt.). M. Miežinio pateikta žemaitiška vašuoklio forma veikiausiai yra vašoklio (Ribes) variantas, kuris, kaip nurodoma LKŽe, labiau paplitęs žemaičių tarmėje (Kv, Slnt, Ktč, Sd, Plt, Kl, Žr, Ms, Grg, Klm, NmŽ, Skdv, Žgč, Erž, Vlkš, Vkš, Pj, Vn, Pln) nei aukštaičių (Šmk, Jrb), vartojamas ir raštuose (Jn, K.Būg, Š, NdŽ, KŽ, LKI169, DŽ2, Sr, D.Pošk, Sut, LBŽ, ŠT98, Vaižg). Latviškas augalo vardas jāņoga fiksuotas Latgaloje ir Vidžemėje bei raštuose, o serbento sinonimas zustrene – tik rašytiniuose šaltiniuose (LVAN 132); liet. soras, laisziai (~ laišiai), latv. léca (~ lēca), lécas (~ lēcas). Vyriškosios giminės augalo vardas soras (Panicum), Algirdo Sabaliausko nuomone, gali būti senas baltiškas žodis (LKEŽe). Jis fiksuotas vakarų aukštaičių šnektose (KzR II 259) ir, LKŽe duomenimis, vartotas raštuose (Q468, CI952, N, M, KŽ), o laišiai „soros“ reikšme – tik M. Miežinio. Latv. lēca (-as) daugiausia vartojama Vakarų Latvijos šnektose, bet „vikio“ (Vicia) reikšme (LVAN 430). Tai germanizmas, kuris, pasak A. Sabaliausko, iš vokiečių kalbos pateko į daugelį Europos kalbų (žr. Sabaliauskas 1990: 262); liet. strebulē (~ strebulė), gurgždis (gurgždis), latv. saute, striebule. Miškinio skudučio (Angelica silvestris) sinonimas strebulė galėtų būti perimtas iš latvių kalbos (žr. Urbutis 2009: 287). Kaip nurodoma LKŽe, jis varto- 151Terminologija | 2014 | 21 jamas tik rašytiniuose šaltiniuose (M, L, Rtr, BŽ134, LBŽ, KŽ), o gurgždis – ne tik raštuose (CI98, R, Ak, P, K.Būg), bet ir žemaičių tarmėje (Lkv). LVAN duomenimis, latv. saute fiksuota Duobelėje (Žiemgala), o vyriškosios giminės forma striebulis (-ļi) – Limbažiuose (Vidžemė) bei raštuose (LVAN 471); liet. svogunas, ēlis (~ svogūnas, -ėlis), cibulis, latv. sípůls (~ sīpols). Iš visų ide. kalbų svogūnas randamas tik lietuvių kalboje. A. Sabaliausko nuomone, tai veikiausiai yra skolinys iš kurios nors tiurkų-totorių kalbos. Lietuviai jį gavo, matyt, tiesiogiai, o ne per kokius tarpininkus (pvz., iš Lietuvoje apsigyvenusių totorių ir karaimų) (LKEŽe). M. Miežinis šalia visoje Lietuvos teritorijoje vartojamo augalo vardo sinonimiškai pateikia ir deminutyvinę formą. Slavybė cibulis (s. l. cybula) (Allium) plačiai žinoma Aukštaitijoje (Ūd, Al, Vlkv, Dkš, Šln, Trgn) ir Žemaitijoje (Krp). A. Sabaliausko nuomone, į lietuvių kalbą šis svogūno pavadinimas galėjo patekti iš lenkų arba baltarusių kalbų (LKEŽe). Latviškas augalo vardas sīpols vartojamas visose latvių tarmėse (LVAN 351). Tai skolinys iš vidurio olandų kalbos (Karulis 2001: 818); liet. tymas, czepronēlis (~ čepronėlis), latv. timijans. Tymas (Thymus) yra iš lotynų kalbos skolintas vardas, kuris vartotas tik raštuose (Mt, KŽ – LKŽe), o čepronėlis, kuris veikiausiai taip pat yra skolinys, – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos raštuose, taip pat gyvai vartojamas žemaičių tarmėje (Žr, Sd, Yl – LKŽK). Latviškas čiobrelio atitikmuo timijans rastas rašytiniuose šaltiniuose (LVAN 210); liet. trauszlei (~ traušliai), asiukai, latv. meldra aški. LKŽe duomenimis, daugiskaitos forma traušliai vartota M. Miežinio ir Augusto Leskyno, o vyriškosios giminės variantai traũšlis ir traušlỹs (vienaskaitos forma) randami rašytiniuose šaltiniuose (NdŽ, KŽ). Kaip nurodoma LKŽe, asiūklio sinonimas asiukas vartojamas Trakų rajone (Auk). Asiūklis laikytinas senuoju skoliniu iš finų (žr. Sabaliauskas 1990: 226). M. Miežinio nurodytas latviškas augalo vardas nėra fiksuotas LVAN ir ME. Be pažyminio latviškas augalo vardas ašķis (-i) (Equisetum) yra bendras daugeliui ide. kalbų (Karulis 2001: 81) ir visoms latvių kalbos tarmėms (LVAN 153); liet. vitolis (~ vytolis), žilvitis, latv. vítůls (~ vītols), kárklis (~ kārklis). Iš latvių kalbos atėjęs augalo vardas vytolis (Urbutis 2009: 296) LBŽ nurodytas iš Biržų apskrities. Žilvičio antroji reikšmė yra „gluosninių šeimos krūmas, karklas (Salix viminalis)“ (LKŽe). Vardas fiksuotas ir Aukštaitijoje (Pš, Rdš, Šlv, Rz, Ėr, Žml, Nm, Lt, LTR(Auk), DrskŽ), ir Žemaitijoje (Štk, End, LTR(Brs), DūnŽ), taip pat rašytiniuose šaltiniuose (D.Pošk, 158 Solvita Labanauskienė Mykolo Miežinio Lietuviszkai–latviszkai–lenkiszkai– rusiszko žodyno lietuviški ir latviški sinoniminiai bei variantiniai augalų vardai 4. Rasti lietuviškų augalų vardai paplitę tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmėse, tad, matyt, augalų vardus M. Miežinis rinko iš gyvosios kalbos, dirbdamas įvairiose Lietuvos vietovėse. Šiame žodyne pateikti augalų vardai randami ir Pilypo Ruigio, Ferdinando Neselmano, F. Kuršaičio, A. Juškos raštuose. 5. Didžioji dauguma žodyne pateiktų abiejų kalbų augalų vardų yra skoliniai: lietuviški vardai yra skolinti iš slavų, vokiečių, latvių, lotynų ar tiurkų kalbų, latviški – iš slavų, germanų (švedų ar olandų). 6. Rasta 20 lietuviškų ir 20 latviškų augalų vardų sinonimų eilučių. Vienam augalui pavadinti M. Miežinis vartoja po du ar tris sinonimus, kurie vartojami gyvojoje kalboje ir rašytiniuose šaltiniuose. Kai kurie pateikti lietuviškų ir latviškų augalų vardai nėra fiksuoti nei LBŽ ir LKŽe, nei LVAN ir ME. 7. Dalis abiem kalbomis rastų augalų vardų sinchroniškai laikomi variantais. Tarp 19 lietuviškų augalų vardų variantų eilučių vyrauja fonetiniai ir rašybos variantai. Rasta tik viena latviško augalo vardo variantų eilutė, kurioje pateikti morfologiniai variantai. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambrazas S. 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BKA 2012: Baltų kalbų atlasas. Leksika 1. Flora (CD), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Būga K. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Gritėnienė A. 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Jablonskis J. 1935: Kunigo Mykolo Miežinio žodynas. – Raštai 4, Kaunas: „Ryto“ spaustuvė, 43–46. Jonikas P. 1935: Par Andreja Dīriķa leišu latviešu valodas vārdnīcas rokrakstu. – Ceļi 6, 203–208. Karulis K. 2001: Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga: Avots. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas. Kruopas J. 1957: Seniausias lyginamasis latvių ir lietuvių kalbų žodynas. – Literatūra ir kalba 2, 467–470. KzR II – Kazlų Rūdos šnektos žodynas 2. Red. A. Pupkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LBŽ 1938: Lietuviškas botanikos žodynas. Red. J. Dagys, Kaunas: A/B „Varpas“ spaustuvė. LKEŽe – Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://etimologija.baltnexus.lt/. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), elektroninis variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt. LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVAN 2003: Ēdelmane I., Ozola Ā. Latviešu valodas augu nosaukumi, Rīga: izdevumu sagatavojis un izplata SIA „Augsburgas institūts“. LVG 2013: Latviešu valodas gramatika, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. ME I–IV – K[ārļa] Mǖlenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1–4. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīga: Izglītības ministrija, 1923–1932. Miežinis M. 1894: Lietuviszkailatviszkailenkiszkairusiszkas žodynas, Tilžēje. Mitkevičienė A. 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. – Terminologija 11, 119–144. Ozols A. 1968: Aizgūtā veclatviešu rakstu valodas leksika un mūsdienu latviešu valoda. – Latviešu leksikas attīstība, 11–49. 159Terminologija | 2014 | 21 Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. TB – Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.search. Tolutienė B. 1961: A. Juška leksikografas. – Literatūra ir kalba 5, 87–377. Umbrasas A. 2010: Lietuvių teisės terminija 1918–1940 metais. Pagrindinių kodeksų terminai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbutis V. 2009: M. Miežinio žodyno leticizmai. – Baltų etimologijos etiudai 2, 271–303. Vaižgantas 2007: Raštai 18, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vėbra R. 1977: Mykolas Miežinis. – Žmonės ir kalba, 146–150. Zemzare D. 1961: Latviešu vārdnīcas (līdz 1900. gadam), Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akademijas izdevniecība. LITHUANIAN AND LATVIAN SYNONYMOUS AND VARIANT NAMES OF PLANTS IN LIETUVISZKAI–LATVISZKAI–LENKISZKAI–RUSISZKAS ŽODYNAS BY MYKOLAS MIEŽINIS Lietuviszkailatviszkailenkiszkairusiszkas žodynas (1894) by Mykolas Miežinis is one of the very few printed dictionaries from Lithuania proper in the 19th century. It contains a huge number of words from folk language which subsequently fell out of usage. Among other such words this dictionary presents names of plants in Lithuanian, Latvian, Polish and Russian. The article deals with Lithuanian and Latvian terms which have synonyms and variants. The attempt to establish what plants were named by words found in Miežinis’ dictionary was successful. There are very few names of plants in Latin in this dictionary; therefore it was not always easy to identify the plant under a particular name. In some cases Latvian names were helpful. In some cases Miežinis presented names of different plants as synonyms probably because these plants were not distinguished in the folk language and were named by similar names. There also are opposite cases when the same name was used for different plants. The names found were used in both Žemaitija (Lowland) and Aukštaitija (Highland) dialects. This suggests the likelihood that Miežinis collected these names working in different parts of Lithuania and Latvia. Names of plants from Miežinis’ dictionary can also be found in works of Phillip Ruhig (Pilypas Ruigys), Ferdinand Nesselmann, Friedrich Kurschat (Frydrichas Kuršaitis) and Antanas Juška. The majority of names of plants presented in the dictionary are borrowings: Lithuanian names were borrowed from German, Latvian, Latin, Slavic or Turkic languages and Latvian names – from Germanic or Slavic languages. There were 20 lines of synonyms found for both Lithuanian and Latvian. Miežinis used two or three synonymous names for a plant which were used in the folk language and in written sources. Among 19 lines of variants of Lithuanian names phonetic and orthographic variants prevail. There was only one case of morphological variants of Latvian names noted. Gauta 2014-11-17 Solvita Labanauskienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius E. paštas [email protected]