Simono Daukanto ir Lauryno Ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodynų lietuviškos terminologinės medicinos leksikos vedyba

170 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba Simono Daukanto ir Lauryno ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodynų lietuviškos terminologinės medicinos leksikos vedyba PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuviųkalbosinstitutas ESMINIAI ŽODŽIAI: žodynas, leksika, medicina, vedinys ĮVADiNėS PASTABOS Simonas Daukantas (1793–1864) ir Laurynas ivinskis (1810–1881) – žymūs XiX a. pirmosios pusės lietuvių mokslo, kultūros ir švietimo veikėjai. Abiejų veiklos baras buvo labai šakotas. Be literatūros, tautosakos ir kitų mokslo sričių rankraštinių ir spausdintų darbų, šiedu didieji žemaičiai prisidėjo prie lietuvių kaip bendros visos tautos kalbos gyvavimo, turtinimo ir išlikimo, palikę gilų pėdsaką lietuvių leksikografijos ir terminografijos istorijoje. Jie rinko ir kaupė lietuvių kalbos leksiką (liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką) ir patys kūrė naujus žodžius, rašė žodynus1. Pastarieji jų darbai atveria plačius tyrimo horizontus. Kai kurie žodynai jau tyrinėti (S. Daukanto didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas2, L. ivinskio dvikalbiai ir keturkalbis žodynai3), kiti dar laukia įžvalgaus tyrėjų žvilgsnio. 1 S. Daukantas yra rašęs bent keturis žodynus, kurių tik vienas, pats mažiausias (lotynų–lietuvių kalbų), buvo išspausdintas. Didžiausias iš jų yra lenkų–lietuvių kalbų žodynas, rankraštis, turintis apie 56 tūkst. lenkiško registro žodžių. Greičiausiai jis rašytas apie 1850–1856 m. Deja, šis žodynas nebuvo užbaigtas, ir tik apie 35 tūkst. lenkiškų vokabulų turi lietuviškus atitikmenis. Jis neturi antraštės, pavadinimo, antraštinio lapo, tad sąlygiškai vadinamas didžiuoju S. Daukanto lenkų–lietuvių kalbų žodynu. Rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje (F 1/SD 12) (Subačius 1993: 135; plačiau žr. Subačius 1990: 20–32). yra išlikę L. ivinskio rašytų dviejų dvikalbių ir vieno keturkalbio žodyno rankraščiai: Lenkų–lietuvių kalbųžodynas (Słownikpolsko–litewski), Rusų–lietuviųkalbųžodynas (СловаръРосiйско-Литовскiй), Rusų–lietuvių–lotynų–lenkųkalbųžodynas (СловаръРосiйско-ЛитовскiйсъЛатинско-Польскимъ) (plačiau žr. Kruopas 1960; Auksoriūtė 1999, 2007; Kažukauskaitė 2010). Didžiausias jo sudarytas Lenkų–lietuvių kalbųžodynas, apimantis A–R raides ir turintis 2060 puslapių, saugomas Lenkijos mokslų akademijos bib liotekoje Krokuvoje. Rusų–lietuviųkalbųžodyno (1193 p.) ir Rusų–lietuvių–lotynų–lenkųkalbųžodyno (96 p.) fragmentai rasti Geografų draugijos archyve Sankt Peterburge (žr. Auksoriūtė 1998: 38). 2 Žr. Subačius 1993. 3 Žr. Kruopas 1960; Vitkauskas 1996, 1997; Auksoriūtė 1998, 1999, 2000, 2003; Kažukauskaitė 2010. 171Terminologija | 2015 | 22 Dideli jų nuopelnai lietuvių terminologijos (gamtos mokslų, ypač botanikos, ir istorijos) istorijai. S. Daukantas parašė pirmąją lietuvių kalba Lietuvos istoriją ir kitų istorinių knygų (nors šių darbų istorijos terminija išsamiai dar netyrinėta), rengė mokyklai lietuviškus vadovėlius, vertė į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinius, taip pat ūkinių patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą (žr. Zinkevičius 1990: 149–151; VLe iV 529–530; plačiau žr. Merkys 1991). L. ivinskis leido lietuviškus kalendorius, vertė į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinius, parašė patarimų knygelių dorovės, etiketo, gyvulių globos ir priežiūros bei kitais klausimais, vienas pirmųjų kūrė botanikos terminus4 (žr. Zinkevičius 1990: 162–163; VLe Viii 421–422; plačiau žr. Petkevičiūtė 1988; PMKŠ 2012). iš jų akių nebuvo išleista ir medicinos sritis. Nors jie neparašė specialių šios srities darbų5, tačiau su medicina susijusios leksikos galima sulasioti kituose jų darbuose. Taigi galima sakyti, kad jie prisidėjo ir prie lietuvių medicinos terminijos kūrimo. Šio straipsnio tyrimo objektu pasirinkti S. Daukanto6 (S. Dauk) ir L. ivinskio7 (i) dvikalbiai lenkų–lietuvių kalbų žodynai. Jų medicinos leksika dar nebuvo tyrinėta, taigi siekiama šią spragą užpildyti. iš šių žodynų buvo išrinkta įvairias medicinos sąvokas įvardijanti lietuviška leksika (vienažodžiai išvestiniai pavadinimai)8. imtas visas žodyno straipsnis, 4 L. ivinskio terminologinis palikimas apžvelgtas Albinos Auksoriūtės daktaro disertacijoje LaurynoIvinskio terminologijosdarbai (20001). 5 išskyrus L. ivinskį, kurio didžiausio spausdinto darbo Metskaitlių ūkio dalyje paties rengtą skyrelį apie žmonių ligas ir jų gydymą galima laikyti atskiru medicinos srities darbu. Be to, minėtinas rankraštis Būdasgydymoligųžmoniųirgyvulių, kuriame nurodyta, kokias ligas ir kaip gydyti įvairiais augalais ar medžiagomis. Šiame rankraštyje L. ivinskis pavartojo per 400 terminų. Kauno medicinos universiteto turėtas kalbamasis rankraštis yra dingęs (žr. Auksoriūtė 20002: 4, 6). 6 Ketvirtojo, paties didžiausio S. Daukanto žodyno (DLL) lenkiško registro šaltinis yra Stanisławo Ropelewskio lenkų–prancūzų kalbų žodynas (1847). DLL turbūt labiau orientuotas į prasilavinusius ar išsilavinusius skaitytojus lietuvius. Jis greičiausiai buvo rašomas ne tik kaip mokomasis lenkų kalbos žodynas, bet ir kaip norminamasis lietuvių kalbos žodynas (žr. Subačius 1990: 27–28). 7 Lietuvių kalbotyros darbuose tiriamasis L. ivinskio žodynas vadinamas įvairiai, pavyzdžiui, Jonas Kruopas savo straipsnyje jį vadino Lietuviškailenkiškužodynu (Kruopas 1960: 192), Zigmas Zinkevičius, Jonas Palionis – Lenkų–lietuviųkalbųžodynu (žr. Zinkevičius 1990: 164; Palionis 1995: 194), A. Auksoriūtės straipsniuose (1998, 1999, 2003, 2007) jis įvardytas kaip Lenkų–žemaičiųkalbųžodynas (Słownikpolsko– żmudzki), Onos Kažukauskaitės – Lenkų–lietuviųkalbųžodynas (Słownikpolsko–litewski). Straipsnyje kalbamasis L. ivinskio darbas vadinamas Lenkų–lietuviųkalbųžodynu, t. y. taip, kaip jis vadinamas O. Kažukauskaitės parengtoje ir išleistoje knygoje, kurioje skelbiama išlikusi rankraštinio žodyno dalis (A–R raidės), prie jo pridėta skaitmeninė plokštelė su rankraščio faksimile. 8 Abiejuose žodynuose rasti 362 terminologinės medicinos leksikos vienetai (įskaitant variantus), iš jų 323 lietuviški, 26 skoliniai ir 13 hibridų bei mišrios kilmės žodžių junginių. 172 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba t. y. antraštinis lenkiškas žodis ir lietuviški jo atitikmenys su visomis gramatinėmis nuorodomis. Leksiniai vienetai straipsnyje nevadinami medicinosterminais dėl tos priežasties, kad tiriamieji leksikografiniai šaltiniai yra bendrieji verčiamieji XiX a. pirmosios pusės žodynai, todėl pasirinktas vartoti semantiškai talpesnis terminologinėsmedicinosleksikos terminas. Kalbamųjų žodynų terminologinė medicinos leksika iš esmės aptariama vienu pagrindiniu – raiškos – atžvilgiu, tačiau pasitelkiamas ir semantinis atžvilgis – pasiremiama dalykine anatomijos (kūno dalių, organų pavadinimų) ir klinikos (ligų, liguistų būsenų pavadinimų) sąvokų klasifikacija. Nagrinėjami tik lietuviškos kilmės leksiniai vienetai. Straipsnio tikslas – nustatyti vedinių darybos būdus ir jų santykį, darybos kategorijas, aptarti pastarųjų darybos tipus, išsiaiškinti, kokias medicinos sąvokų grupes įvardija vediniai, nustatyti vedinių santykį su gyvąja ir raštų kalba, galimus žodynų autorių naujadarus, įvertinti vedinius išlikimo dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje ir medicinos terminijoje atžvilgiu. VeDiNiŲ DARyBA Didžioji dalis S. Daukanto ir L. ivinskio žodynuose rastų medicinos sąvokas įvardijančių žodžių ir žodžių junginių yra savos kilmės, t. y. grynai lietuviški, kurie sudaro 89 % visos abiejų žodynų terminologinės medicinos leksikos (įskaitant variantus). Suprantama, juk abu leksikografai buvo dideli gimtosios kalbos mylėtojai ir puoselėtojai. iš jų žodynų išrinkti vediniai (jie sudaro apie 46 % lietuviškos terminologinės medicinos leksikos) pagal darybos būdą skirstomi į priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinius9. Kalbamųjų grupių viduje žodžiai grupuojami atsižvelgiant į jų semantiką. Tokiu būdu susidaro tam tikros mikrosistemos, pavyzdžiui, kūno dalių pavadinimai, organų pavadinimai, ligų, liguistų būsenų, asmenų ir kiti pavadinimai. 1. VeDiNiAi10. 1.1. Priesagų vediniai Gausiausią vedinių būrį sudaro su priesagomis išvesti medicinos sąvokų pavadinimai (123 leksiniai vienetai) (žr. 1 lentelę). Jie skirstomi smulkiau 9 Dėl didelės tiriamosios medžiagos apimties šiame straipsnyje aptariami tik vediniai, nenagrinėjami dūrybos būdu sudaryti lietuviškos terminologinės medicinos leksikos vienetai. 10 Aprašant žodynų vedinius remtasi diachroninės ir sinchroninės žodžių darybos darbais (Ambrazas 1993, 2000; DLKG 2006; LKG 1965; Skardžius 1996; Urbutis 2009). 173Terminologija | 2015 | 22 pagal darybos kategorijas į deminutyvus (mažybinius daiktavardžius), veiksmų pavadinimus, arba veiksmažodžių abstraktus, ypatybių pavadinimus, arba vardažodžių abstraktus, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus, veiksmo rezultato pavadinimus, vietų pavadinimus ir asmenų pavadinimus pagal profesiją. Šias kategorijas savo ruožtu sudaro darybos tipai (plačiau žr. Ambrazas 1993: 10). Vediniai pateikiami pagal jų gausumą. 1.1.1. DeMiNUTyVAi (MAŽyBiNiAi DAiKTAVARDŽiAi) Jais vadinami priesagų vediniai, padaryti iš daiktavardžių ir žymintys tą patį dalyką kaip ir pamatinis žodis, tačiau mažesnį (DLKG 2006: 87), kitaip tariant, deminutyvais laikomi mažumą žymintys žodžiai. -elis, -elė. S. Daukanto ir L. ivinskio žodynuose rasti trys su dariausia lietuvių kalbos deminutyvų priesaga -elis,-elė išvesti vediniai11, kurie turi gryną mažumo reikšmę. Šių vedinių pamatiniai daiktavardžiai žymi organą (pilvas), indą (taurė) ir sužalotą odos arba gleivinės vietą (žaizda): Brzuszek, -ka. m. Pilwēlis12 ~ pilvelis i 2413, plg. LLKŽLal 11: lenk. brzuszec, liet. pilvelis;Bank,Banka,<...>14,taurele,bankistawic,taureliemiskraujlejsti~ taurelė,taurelėmiskraujįleisti S. Dauk i 75, bet plg. LLKŽLal 5: lenk. bank, liet. bankas, nors lenk. bańka, liet. bonka,plėčka;taurė; Ranka,żajz de le, <...> ~žaizdelė S. Dauk iii 29, plg. LLKŽLal 203: lenk. ranka, liet. žaizdelė. Šie deminutyvai yra gyvosios kalbos žodžiai15. LKŽe žodžio pilvelis 11 S. Daukantas ir L. ivinskis savo žodynams ėmė žodžius (vedinius) iš gyvosios kalbos, t. y. juos terminologizavo, ir vartojo kaip lenkų kalbos atitikmenis. Šiame straipsnyje į tokius žodžius žiūrima kaip į vedinius darybos atžvilgiu. 12 Leksiniai vienetai rašomi pusjuodėmis raidėmis šio straipsnio autorės. 13 Žodynų pavyzdžiai pateikiami originalo rašyba, po tildės duodamas dabartiniais rašmenimis perrašytas pavadinimas. 14 Laužtiniais skliaustais žymimas praleistas lietuviškas lenkiško antraštinio žodžio atitikmuo, kuris (dažniausiai) nėra išvestinis žodis (tai arba paprastasis žodis, arba dūrinys, arba skolinys, arba hibridas, arba žodžių junginys), taigi šiame straipsnyje nenagrinėjamas. Toliau pateikiamuose žodynų straipsnių pavyzdžiuose praleistieji leksiniai vienetai yra pabraukti, pvz.: Apetyt-u, m. Àlkis, wàlgimanòras.Niemaapetytu.Wàlǵimasnējam i 4–5, Aptekarstwo-a, n. Wajstʼińīsté-es, m. Aptiekorīsté i 5, Doktor,gydytojas.daktaras S. Dauk i 145, Cirulik,ka. m. Kràulejdʼ īs,-dzia. w. Skutièjas,-a. w. i 36, Ciało,-a. n. Kùnas,-na. – martwe; kùnas, nuòmirūlis,-lia. w. lé,-les. m. Lawōnas, -na. w. i 32. Bet pasitaiko atvejų, kad praleidžiamas žodis taip pat yra vedinys, tik priklauso kitai darybos kategorijai, kitam darybos tipui arba kitam darybos būdui, pvz.: Boleść,-ści.f.Skāusmas,sòpŭlis,skaudièjimas,ǵîła,-łos,gièlimas i 20, taigi aptariamas atitinkamoje straipsnio dalyje. 15 Nustatant žodžių liaudiškumą, remiamasi akademinio lietuvių kalbos žodyno (toliau – LKŽe) duomenimis. Žodis laikomas liaudiniu, jei žodyne jis ar jo reikšmė yra paliudyta iš gyvosios kalbos (tai rodo tarmių vietovių sutrumpinimai). 174 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba fiksuotas vartosenos sakinys iš Pušaloto (Pasvalio r.). Taurelė medicinine reikšme „tam tikras stiklinis indelis, dedamas susirgusiam ant kūno kraujui į paviršių sutraukti“ pateikta iš Pilypo Ruigio lietuvių–vokiečių ir vokiečių– lietuvių kalbų žodyno (1747), Kristijono Gotlybo Milkaus lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyno (1800) ir L. ivinskio raštų, o žodžių junginys taurelėkraujaleidžio paimtas iš Konstantino Sirvydo žodyno. Žaizdelės vartosenos sakinių pateikta iš Jurbarko, Rozalimo (Pakruojo r.), Valkininkų (Varėnos r.). -ėlis. Pora deminutyvų išvesta su priesaga -ėlis. Tai pamatinių daiktavardžių, žyminčių asmenis (kūdikis, vaikas), vediniai: Dzieciątko, -teczko, -a. n. <...>, kudikēlis, -lia. w. ~ kūdikelis i 62, plg. LLKŽLal 29: lenk. dzieciątko, liet. vaikas,kūdikis; Dzieciuch,-a.-iuk. m. <...>, wajkŭtēlis, -ia. w. ~ vaikutelis i 62, plg. LLKŽLal 29: lenk. dzieciuch, liet. vaikas. Reikia pasakyti, kad pamatinis vedinio vaikutėlis daiktavardis vaikutis taip pat yra vedinys – priesagos -utis deminutyvas. LKŽe pateikta vartosenos sakinių su deminutyvu kūdikėlis iš Jokūbo Brodovskio žodyno LexiconGermanico–LithvanicvmetLithvanico–Germanicvm, Antano Juškos Lietuviškųdainų (Kazanė, 1880–1882) ir Mikalojaus Daukšos Postilės (1599). Žodis vaikutėlis neaptiktas, tačiau neabejotina, kad šis žodis yra iš gyvosios kalbos. 1.1.2. VeiKSMŲ PAVADiNiMAi, ARBA VeiKSMAŽODŽiŲ ABSTRAKTAi Palyginti su kitų darybos kategorijų vediniais, šių vedinių yra daugiausia. Jie daromi iš priešdėlinių arba nepriešdėlinių veiksmažodžių ir reiškia su medicina susijusius veiksmus, vyksmus, procesus arba būsenas. -imas. Tiriamuose žodynuose vyrauja su priesaga -imas išvesti vediniai. Žiūrint semantiškai, jie priklauso su medicina susijusių veiksmų, vyksmų, procesų ir būsenų pavadinimų grupei. Daugiausia su šia priesaga išvesta vedinių iš nepriešdėlinių pirminių arba išvestinių (priesaginių) veiksmažodžių. Minėtini L. ivinskio žodyne „gydymo“, „gijimo“ reikšmėmis pateikti pavadinimai: Gojenie. Gʼìdimas, gijìmas ~ gydymas,gijimas i 82, plg. LLKŽLal 40: lenk. gojenie, liet. gydymas; gijimas.S. Daukantas „gydymo“ reikšme dar vartojo žodį Leczenie,wajstiejimas~vaistėjimas S. Dauk i 331, plg. LLKŽLal 74: lenk. leczenie, liet. gydymas, kuris, LKŽe duomenimis, laikytinas jo naujadaru: vaistėjimas S.Dauk → 1 vaistėti žr. vaistyti „gydyti“. LKŽe vedinys gydymas pateiktas kaip gyvosios kalbos žodis – iliustracinis sakinys iš Sintautų (Šakių r.). Tuo tarpu gijimas fiksuotas Frydricho Kur- 175Terminologija | 2015 | 22 šaičio lietuvių–vokiečių kalbų žodyne (1883) ir Jurgio Šlapelio lietuvių ir rusų kalbų žodyne (Vilnius, 1921). Gausu su įvairių rūšių skausmo – didelio, nesmarkaus, bet ištiso, aštraus ir kt. – jautimu susijusių pavadinimų:Bol,<...> skaudiemas16,swembimas~skaudėjimas,svembimas S. Dauk i 94, plg. LLKŽLal 10: lenk. ból, liet. skaudėjimas,skausmas; Bołaczka, skaudieimas, gielimas ~ skaudėjimas,gėlimas S. Dauk i 94, plg. LLKŽLal 10: lenk. bolączka, liet. skaudulys, opa; Bolenie, gielimas,skaudieimas~gėlimas,skaudėjimas S. Dauk i 94, plg. SJP 1 187(35): bolenie,ia, n. „nenutrūkstamas, tolydinis skaudėjimas, skausmas“; Boleść,-ści. f. <...>,skaudièjimas, <...>, gièlimas ~ skaudėjimas,gėlimas i 20, plg. LLKŽLal 10: lenk. boleść, liet. sopulys; Doleganie, swębimas, skaudieimas ~ svembimas,skaudėjimas S. Dauk i 145, plg. SJP 1 476(72): doleganie „nepakenčiamas skausmas“; Guzowatość,skaudulawimas,<...>~skauduliavimas S. Dauk i 228, bet plg. LLKŽLal 44: lenk. guzowatość, liet. gumbuotumas. LKŽe duomenimis, skaudėjimas vartojamas visame krašte, svembimas fiksuotas Kvėdarnoje (Šilalės r.), Salantuose (Kretingos r.), gėlimas – ėriškiuose (Panevėžio r.), Papilėje (Akmenės r.), Kuktiškėse (Utenos r.), Pociūnėliuose (Radviliškio r.). Skauduliavimas yra Antano Lalio lietuviškos ir angliškos kalbų žodyno (1915) vedinys, bet skauduliuoti „aptekti skauduliais“ yra iš gyvosios kalbos. Keli „sąmonės netekimo, leipimo“ reikšmę turintys pavadinimai:Mdlenie, alpimas~alpimas S. Dauk i 361, plg. LLKŽLal 84: lenk. mdlenie, liet. alpimas; Omdlewawanie,<...>,alpulawimas~alpuliavimas S. Dauk ii 192, plg. SJP 3 551(68): lenk. omdlewać, vok. ohnmächtigwerden,inOhnmachtfallen, rus. обмереть. LKŽe alpimas įdėtas kaip Fr. Kuršaičio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno (1883), J. Šlapelio lietuvių ir rusų kalbų žodyno (1921) ir L. ivinskio raštų žodis, alpuliavimas nefiksuotas, bet veiksmažodis alpuliuoti yra gyvosios kalbos žodis. Atskirą grupelę sudaro vediniai, įvardijantys įvairius su virškinimu susijusius negalavimus: Blucie, wiemimas ~ vėmimas S. Dauk i 91, plg. SJP 1 128(27): lenk. blucie, vok. dasErbrechen,dasBrechen, rus. блеванiе; Blwanie,wiemimas~vėmimas S. Dauk i 91, plg. SJP 1 128(27): lenk. blwanie, vok. dasErbrechen,dasBrechen, rus. блеванiе; Dyarija,-rij. f. Widŭriāwimas,<...> ~ viduriavimas i 59; Laksowanie,trijdimas~triedimas S. Dauk i 326, plg. SJP 2 586(73): laksowanie „vidurių paleidimas, 16 Žodis taisytas. Turbūt norėta parašyti skaudieimas S. Dauk i 95. 176 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba viduriavimas, tryda“; Rzyganie,raugiejimas~raugėjimas S. Dauk iii 82, plg. SJP 5 201(26): lenk. rzygać ob. rzygnąć „raugulys, atsirūgimas“, rus. рыгнуть,рыгать,рветь,рвать,вырвать, bet plg. LLKŽLal 219: lenk. rzyganie, liet. vėmimas; Rzygnienie,ziauciojimas, wiemimas~žiaukčiojimas, vėmimas S. Dauk iii 83;Womitowanie,wiemimas~vėmimas S. Dauk iii 258, plg. LLKŽLal 282: lenk. womitować, liet. vemti, LLKŽVaitk 878, 905: lenk. womitować psn. wymiotować, liet. vemti. LKŽe vėmimo vartosenos sakinių pateikta iš Grūžių (Pasvalio r.), Girdiškės (Šilalės r.), Varnių (Telšių r.), Raudėnų (Šiaulių r.), Varėnos, Smilgių (Panevėžio r.), Kupreliškio (Biržų r.), Salamiesčio (Kupiškio r.), viduriavimo – iš Kražių (Kelmės r.), Rozalimo (Pakruojo r.), Armoniškių (Varanavo r., Gardino sritis, Baltarusija), Sedos (Mažeikių r.), Pivašiūnų (Alytaus r.), Varėnos, Druskininkų. Žodžio triedimas pateiktas iliustracinis sakinys iš Vytauto Vitkausko Šiaurėsrytųdūnininkųšnektųžodyno(Vilnius, 1976), o raugėjimas užrašytas iš Kuršėnų (Šiaulių r.) ir Vabalninko (Biržų r.). Vedinio žiaukčiojimas vartosenos sakinių nepateikta, tačiau veiksmažodis žiaukčioti „pykinant su garsu tąsytis“ vartojamas visame krašte. Nemažai kvėpavimo organų sutrikimus įvardijančių vedinių: Dyszenie, -nia. n. Dùsāwimas, dusièjimas,<...> ~ dūsavimas,dūsėjimas i 61, plg. SJP 1 587(85): lenk. dyszeć, vok. athmen,Athmenhohlen, rus. дышать, LLKŽLal 28: lenk. dyszeć, liet. kvėpuoti, alsuoti, LLKŽVaitk 108: lenk. dyszeć, liet. 1) kvėpuoti, alsuoti; Kaszlanie,kosiejimas~kosėjimas S. Dauk i 272 / Kaszlanie. Kòsiejimas ~ kosėjimas i 106, plg. SJP 2 331(42): lenk. kaszlanie, ia, n., vok. dasHuſten; Kichanie,cziaudieimas~čiaudėjimas S. Dauk i 276, plg. LLKŽLal 57: lenk. kichanie, liet. čiaudėjimas; Kichnienie,cziaudiejimas ~čiaudėjimas S. Dauk i 276, plg. LLKŽVaitk 184: lenk. kichnięcie, liet. nusičiaudėjimas. LKŽe duomenys rodo, kad kalbamieji vediniai yra iš gyvosios kalbos: dūsavimo „sunkaus kvėpavimo“ iliustracinių vartosenos sakinių nepateikta, tačiau veiksmažodžio dūsauti „kvėpuoti (ppr. sunkiai)“ tokių sakinių užrašyta iš Alovės (Alytaus r.), Kuršėnų (Šiaulių r.), Azierkų (Gardino r. ir sritis, Baltarusija), dūsėjimas „sunkus kvėpavimas“ užrašytas Šatėse (Skuodo r.), kosėjimas – Debeikiuose (Anykščių r.), Smilgiuose (Panevėžio r.), čiaudėjimas – Daukšiuose (Marijampolės r.). ir dar keletas pavienių prie veiksmų, vyksmų, procesų ir būsenų semantinės grupės priskirtinų sąvokų pavadinimų: Babienie -a. n. <...>, ǵim dini mas -a, w. ~ gimdinimas i 8, plg. SJP 1 39(15): lenk. babić, rus. бабничать; Sztukababienia, vok. dieHebammenkunſt, rus. повивальное искус- 177Terminologija | 2015 | 22 ство,повой;Naukababienia; Choroba,-y. f. <...>. sirgìmas, -a. w. ~ sirgimas i 29, plg. LLKŽLal 14: lenk. choroba, liet. liga; Poceniesię,prakajtawimas~ prakaitavimas S. Dauk ii 255, plg. SJP 4 193(25): poceniesię ob.17 pocić się „prakaituoti“, LLKŽVaitk 447: lenk. poceniesię, liet. prakaitavimas; Poziewanie,żiowawimas~žiovavimas S. Dauk ii 343, plg. LLKŽVaitk 524: lenk. poziewanie, liet. žiovavimas; Ropienie,pulojimas~pūliojimas S. Dauk iii 39, plg. LLKŽLal 207: lenk. ropienie, liet. pūliavimas. LKŽe žodžio sirgimas vartosenos sakinių pateikta iš Veiviržėnų (Klaipėdos r.), Laukžemio (Kretingos r.), Kaltanėnų (Švenčionių r.), Žarėnų (Telšių r.), Vainuto (Šilutės r.), Ramygalos (Panevėžio r.), prakaitavimo– iš Pociūnėlių (Radviliškio r.), žiovavimo – iš Kuršėnų (Šiaulių r.), Daukšių (Marijampolės r.). Nors pūliojimas nefiksuotas, tačiau gyvojoje kalboje žinomas veiksmažodis pūlioti „pūliuoti“ (Kvėdarna, Raudėnai). Gimdinimas žodyne nerastas, taigi galėtų būti L. ivinskio naujadaras. iš priešdėlinių pirminių arba išvestinių (priesaginių) veiksmažodžių išvestų priesagos -imas vedinių žymiai mažiau. Minėtini S. Daukanto žodyne su gijimu susiję pavadinimai: Ozdrowienie,pagijimas~pagijimas S. Dauk ii 219, plg. SJP 3 635–636(80–81): ozdrowieć „sustiprėti po ligos“, LLKŽVaitk 402: lenk. ozdrowienie, liet. išgijimas,pasveikimas; Wyzdrawienie,iszgijimas~išgijimas S. Dauk iii 302, plg. SJP 5 655(81): wyzdrowieć „visiškai pasveikti“, LLKŽVaitk 922: lenk. wyzdrowienie, liet. pasveikimas,pagijimas, kurie žinomi iš gyvosios kalbos – žodžio pagijimas iliustracinis vartosenos sakinys užrašytas Naujamiestyje (Panevėžio r.), o išgijimo du vartosenos sakiniai fiksuoti iš Šačių (Skuodo r.), Skirsnemunės (Jurbarko r.). L. ivinskis pateikė „skausmo nejutimo“ sąvoką reiškiantį žodį Bezbolność, -ci. f. <...>.neskaudiejimas, -ma. w. ~ neskaudėjimas i 12, plg. SJP 1 75(21): bezbolność, ści,. „neskaudėjimas“. Skaudėjimas plačiai gyvojoje kalboje žinomas žodis (LKŽe). Nemaža „sąmonės netekimo, leipimo“ reikšmę turinčių pavadinimų: Omdlenie,apalpimas~apalpimas S. Dauk ii 192, plg. LLKŽLal 128: lenk. omdlenie, liet. apalpimas; Omdlewawanie,nualpimas, <...>~nualpimas S. Dauk ii 192, plg. SJP 3 551(68): lenk. omdlewać, rus. обмереть, vok. ohnmächtigwerden,inOhnmachtfallen; Pomdlenie,nualpimas~nualpimas S. Dauk ii 298, plg. LLKŽVaitk 483: lenk. pomdleć, liet. 1) nualpti;nusilpti; Zamdlenie,apalpimas~apalpimas S. Dauk iii 328, plg. SJP 6(ii) 17 Obacz, žiūrėk. 178 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba 816(102): zamdlić „alpti“; Zemdlenie,nualpimas~nualpimas S. Dauk iii 356, plg. SJP 6(ii) 816(102): zemdlenie „bejėgiškumas, silpnybė, negalia; silpnumas“, LLKŽVaitk 973: lenk. zemdlenie, liet. apalpimas. LKŽe apalpimas pateiktas iš Juozo Tumo-Vaižganto raštų, o nualpimas – iš Kupiškio. Dar viena vedinių grupelė – su rega ir jos sutrikimais susiję pavadinimai: Oslepienie,apjakimas, apjakinimas~apjakimas,apjakinimas S. Dauk ii 207, plg. LLKŽLal 152: lenk. oślepienie, liet. apakimas,aklybė; Oslepnienie, apjakimas~apjakimas S. Dauk ii 207;Zaslepienie,apjakimas~apjakimas S. Dauk iii 341, plg. LLKŽLal 313: lenk. zaślepienie, liet. apakimas,aklumas. LKŽe apjakimo „aklumo“ vartosenos sakinys pateiktas iš Pilviškių (Vilkaviškio r.). Tuo tarpu vedinys apjakinimas „apakinimas“ pateiktas kaip K. Sirvydo žodyno ir P. Ruigio lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyno (1747) žodis, tačiau veiksmažodis apjakti „apakti“ yra gyvosios kalbos žodis – LKŽe vartosenos sakinių užrašyta iš Liškiavos (Varėnos r.), Krosnos (Lazdijų r.), Kuktiškių (Utenos r.), Skirsnemunės (Jurbarko r.), Salantų (Kretingos r.). „Karščio sukėlimo; ėmimo karščiuoti“ sąvoką S. Daukantas pavadino dviem žodžiais: Zapalanie,zapalenie,uzkurimas,użdegimas~užkūrimas, uždegimas S. Dauk iii 332, plg. LLKŽLal 309: lenk. zapalenie, liet. uždegimas. LKŽe žodis užkūrimas medicinine reikšme nefiksuotas: užkūrimas → 1 užkurti 1. „uždegti, įžiebti ugnį“, bet 1 užkurti 5. „apimti ligai, karščiui; uždegti“: ir galvą užkūrė (karštisapėmė)Lp. | refl.: Kad užsikūrė akis, kad ėmė skaudėti P.Aviž(Prnv). Traškanos gleivingos, užsikūrusiais atvejais gausios P.Aviž. Antriniai iritai užsikuria iš kitų akies ligų P.Aviž. Užsikūrus galva karščiu, net dega Ds. 1 uždegimas 2. → uždegti 6. „sukelti karštį; imti karščiuoti“: Sąnarių uždegimas DŽ. Ans mirė plaučių uždegimu Vvr. Akių gleivinės uždegimas dažna kaime liga rš. Kojos uždegimas nenueina Vlkv. Taigi pateikti iliustraciniai vartosenos sakiniai liudija, kad abu žodžiai yra iš gyvosios kalbos. Keletas su infekcinėmis (1), chirurginėmis (2), nervų (3) ir gerklės (4) ligomis susijusių sutrikimų pavadinimų: (1) Influencija. Pŕipùlimas nuogkō ~ pripuolimas i 99, plg. LLKŽLal 48: lenk. influenca, liet. (med.) irmėdė; Oszalenie,pasiutimas~pasiutimas S. Dauk ii 213, plg. SJP 3 617(78): lenk. oszaleć, vok. närriſchwerden, verrüchtwerden,raſen, rus. одурѣть, ряхнуться, LLKŽLal 134: lenk. oszaleć, liet. patrakti,pasiusti, LLKŽVaitk 398: lenk. oszaleć, liet. pamišti,išsikraustytiišproto;pasiusti; Wsciekłość,pasiutimas~pasiutimas S. Dauk iii 185Terminologija | 2015 | 22 -yba. Vienas priesagos -yba ypatybės pavadinimas, kurio pamatinis žodis yra paprastasis kokybinis būdvardis gyvas, aptiktas S. Daukanto žodyne: Ƶycie,gywyba,<...>~gyvyba S. Dauk iii 380, plg. LLKŽLal 330: lenk. życie, liet.gyvata,gyvastis, LLKŽVaitk 1008: lenk. życie, liet. 1) gyvybė. Tai žodis, žinomas iš gyvosios kalbos – daugiausia vartosenos sakinių pateikta iš Žemaičių (Salantai (Kretingos r.), Mosėdis (Skuodo r.), Šatės (Skuodo r.)). -ysta. S. Daukanto žodyne fiksuotas priesagos -ysta vedinys Felczerstwo, kraulejdysta~krauleidysta S. Dauk i 188. Jis, kaip ir aptartasis krauleidystė, greičiausiai S. Daukanto sukurtas. Skirtumas tas, kad šios priesagos vedinys turi kitą – „felčerio amato“ – reikšmę. Kaip rašo G. Subačius savo studijoje, „neaišku, kaip S. Daukantas skyrė priesagas -ysta ir -ystė (plg. krauleidysta ir krauleidystė); galbūt jis kiek ir jautė mažiau produktyvios -ysta išskirtinumą“ (Subačius 1993: 178–179). 1.1.4. VeiKėJŲ iR VeiKSMAŽODiNėS yPATyBėS TURėTOJŲ PAVADiNiMAi Tai tokie iš veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai, kurie žymi veiksmo atlikėją ar būsenos patyrėją (paprastai gyvą būtybę, dažniausiai asmenį), tačiau gali žymėti ir šiaip kokią būtybę, daiktą ar kitą dalyką (žr. DLKG 2006: 104; Ambrazas 1993: 112). Tai viena iš pačių seniausių darybos kategorijų (žr. Ambrazas, ten pat). -ėjas, -ėja. Trys su priesaga -ėjas,-ėja padaryti veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai rasti S. Daukanto ir L. ivinskio žodynuose; tik pažymėtina, kad L. ivinskis, priešingai nei S. Daukantas, greta vyriškosios giminės vedinio pateikė ir moteriškosios giminės galūnę: Cirulik,ka. m. <...>. Sku tièjas, -a. w. ~ skutėjas,skutėja i 36, plg. LLKŽLal 17: lenk. cyrulnik, liet. barzdaskutys, SJP 1 342(57): lenk. cyrulik,a, m. „išorinių ligų, žaizdų ir kt. gydytojas“, vok. derWundarʒt,derChirurgus,Chirurg, rus. цырюльникъ, хирургъ,лѣкаръ,рудометъ. Gyvojoje kalboje cyrulik⸗golibroda „barzdaskutys“, vok. derBarbier, žr. LKŽe: skutėjas, -a „barzdaskutys“; Lekarz,wajstiejas.<...>~vaistėjas S. Dauk i 332, plg. SJP 2 614(80): lenk. lekarz,a, m., „kuris gydo“, vok. derArʒt, rus. врачь,врачеватель,исцѣльитель, LLKŽLal 75: lenk. lekarz, liet. gydytojas, LLKŽVaitk 231: lenk. lekarz, liet. gydytojas. LKŽe žodis skutėjas „barzdaskutys“ pateiktas iš Fr. Kuršaičio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno (1883), M. Niedermanno, A. Senno, F. Brenderio ir A. Salio lietuvių rašomosios kalbos žodyno (1932–1968), o du vartosenos 186 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba sakiniai – iš L. ivinskio raštų ir Patarliųirpriežodžių (Vilnius, 1958). Vaistėjas „gydytojas“ į LKŽe įtrauktas iš S. Daukanto raštų ir laikraščio Tėvynės sargas (Tilžė, 1901). Vedinį skutėjas reikėtų plačiau paaiškinti. Tiek leksine, tiek darybine reikšme šis žodis nesisieja su medicina. Taigi norint motyvuoti jo priskyrimą prie medicinos leksikos, reikia pasiremti lietuvių medicinos istorijos faktais. Pirmieji nuolat gyvenantys Lietuvoje diplomuoti gydytojai – medicinos daktarai – atsirado tik XV a. pabaigoje. Be to, jie buvo vien vidaus ligų gydytojai, nes tais laikais universitetuose chirurgijos nemokė, jie jos nežinojo ir nepraktikavo. Tokiu būdu už diplomuotų medicinos daktarų veiklos ribų liko visos išorinės ligos. Labiausiai iš nediplomuotų gydytojaujančiųjų buvo prasimušę barzdaskučiai20, kurie ilgainiui savo specialybe pasirinko chirurgiją. istoriniuose šaltiniuose jie minimi nuo XVi a. pradžios. Lietuvoje veikė barzdaskučių cechai (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje). Barzdaskučių medicininė veikla buvo labai plati. Jie statė taures, klizmas, ruošė vonias, masažuodavo ligonius, nuleisdavo kraują, kirpo ir skuto žmones, tvarstė ir gydė žaizdas, opas, atverdavo pūlinius, gydydavo išnirimus, kaulų lūžius, taip pat amputuodavo galūnes, traukdavo dantis, gydė venerines ligas, dalyvaudavo teismuose kaip medicinos ekspertai. Didesnę darbo dalį jie dirbdavo savo dirbtuvėse, vadinamosiose oficinose, tačiau nevengdavo darbo ir gatvėse, aikštėse, turgavietėse. Barzdaskučių namus ženklino barzdaskučių cecho emblema – varinė lėkštė, kabinama ant ilgo strypo virš namo durų. Barzdaskučių cecho veikla XVi–XViii a. miesto gyvenime buvo labai svarbi. Jie buvo vieninteliai, galėję padėti ištikus traumai ar susirgus (žr. Lelis 1960: 118–124; Jasaitis 1974: 64–71; Bagdonavičius 1988: 33-37; Sasnauskas 2000: 39). -tojas, -toja. Su šia priesaga išvesti vediniai pavadina asmenis. Tai tik rieji veikėjų pavadinimai. Žodynuose beveik visi kalbamosios priesagos vediniai yra gydymo specialisto (lot. medicus) pavadinimai: Doktór,-a. m. Gʼìditojas, -ja. w. <...> ~ gydytojas,gydytoja i 48; Doktor,gydytojas.<...>~gydytojas S. Dauk i 145, plg. LLKŽLal 22: lenk. doctor, liet. daktaras;gydytojas, LLKŽVaitk 91: lenk. doktor, liet. 2) šnek. daktaras,gydytojas; Doktorka, gydytoja~gydytoja S. Dauk i 145; Lekarka,wajstytoja~vaistytoja S. Dauk i 332, plg. LLKŽLal 75: lenk. lekarka, liet. gydytoja, LLKŽVaitk 231: lenk. 20 Lietuvos medicinos istorijos tyrinėtojų straipsniuose, be barzdaskučių termino, dar vartoti terminai cirulnikai,cirulnykai,bolberiai,barberiai,chirurgai-cir(i)ulnykai,pirtininkai-cir(i)ulnykai,barzdaskučiaichirurgai, kraujalaidžiai. 187Terminologija | 2015 | 22 lekarka, liet. 1) gydytoja; Lekarz,<...>,gydytojas~gydytojas S. Dauk i 332, plg. SJP 2 614(80): lenk. lekarz,a, m., „kuris gydo“, vok. derArʒt, rus. врачь,врачеватель,исцѣльитель, LLKŽLal 75: lenk. lekarz, liet. gydytojas, LLKŽVaitk 231: lenk. lekarz, liet. gydytojas; Ozdrowiciel,gydytojas~ gydytojas S. Dauk ii 219, plg. SJP 3 635(80): lenk. ozdrowiciel,a, m. „kuris išgydo, grąžina sveikatą“, vok. der Geſundmacher, LLKŽVaitk 402: lenk. ozdrowić, liet. išgydyti. LKŽe pateiktas vienas žodžio gydytojas vartosenos sakinys iš ėriškių (Panevėžio r.), o vaistytojo vartosenos sakinių iš gyvosios kalbos nepateikta, tik iš senųjų ir vėlesnių rašytinių šaltinių. -klė. Ši priesaga DLKG įvardyta kaip nedarioji kalbamosios vedinių grupės priesaga (DLKG 2006: 111). Žodynuose rastas vienas su priesaga -klė iš pirminio veiksmažodžio gerti išvestas veiksmažodinės ypatybės turėtojo pavadinimas: Czeluść,-ści. f. Gèrkliē,iēs. m. ~ gerklė i 38, plg. LLKŽLal 18: lenk. czeluść, liet. žandikaulis;nasrai, LLKŽVaitk 73: lenk. czeluść, liet. 2) prk. nasrai,žiotys; Gardło.Gérkliē~gerklė i 76, plg. LLKŽLal 37: lenk. gardło, liet. gerklė, LLKŽVaitk 132: lenk.gardło, liet. 1) gerklė, ryklė;gerklos; Krtań,gérkle~gerklė S. Dauk i 311, plg. LLKŽLal 68: lenk. krtań, liet. stemplė,gerklė, LLKŽVaitk 216: lenk. krtań, liet. anat. gerklos, žr. LKŽe: gerklė 1. „priekinė kaklo dalis (pharynx, larynx, trachea)“ (aukštaičių ir žemaičių vartojamas žodis). -ulys / -ulis, -ulė.Šios priesagos veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai dažniau žymi gyvius, augalus ar šiaip daiktus, o asmenis žymintys vediniai yra kiek retesni (DLKG 2006: 108). Tiriamuose žodynuose rasta po vieną asmens pavadinimą su abiem priesagomis, tik L. ivinskio dar pateikta ir moteriškosios giminės galūnė: Osesek,osysek,żindulys. (wajkas) ~ žindulys S. Dauk ii 205, plg. LLKŽLal 132: lenk. osesek, liet. žindomaskūdikis, LLKŽVaitk 393: lenk. osesek, liet. 1) žinduklis; Ciało,-a. n. <...>, nuòmirūlis, -lia. w. lé, -les.<...> ~ nuomirūlis,nuomirūlė I 32 „numirėlis, -ė“, plg. SJP 1 288(47): lenk. ciąło⸗ciąłobezduszy,martwe, umarłe⸗trup, vok. derLeib,derLeichnam,dieLeiche, rus. мертвецъ. S. Daukanto žodyno vedinio pamatinis žodis yra nepriešdėlinis negalininkinis veiksmažodis žįsti, o L. ivinskio žodyno vedinio – priešdėlinis negalininkinis veiksmažodis numirti. LKŽe žindulio „žindomo vaiko“ vartosenos sakinys užrašytas Ratnyčioje (Varėnos r.), o nuomirulio „numirėlio“ vartosenos sakinių pateikta iš L. ivinskio raštų ir A. Juškos žodyno. Semantiniu atžvilgiu vediniai priklauso su medicina susijusių asmenų pavadinimų grupei. 188 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba -ėlis, -ėlė. „Tai pati ryškioji veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga, savo darumu žymiai pralenkianti visas kitas šios rūšies vedinių priesagas.“ Šios priesagos pavadinimai paprastai žymi asmenis ir turi menkinamąją reikšmę (DLKŽ 2006: 105). Tiriamuose žodynuose du su kalbamąja priesaga išvesti vediniai neturi minėtosios reikšmės. S. Daukanto žodyne pateiktas vedinys žymi asmenį, sergantį katalepsija: Kataleptyk,apmirielis~apmirėlis S. Dauk i 272. Jis padarytas iš priešdėlinio pirminio negalininkinio veiksmažodžio apmirti. Žinomas iš gyvosios kalbos, tačiau kalbamąja reikšme LKŽe šis žodis nefiksuotas. Atskirai aptartinas L. ivinskio žodyne pateiktas vedinys su priesaga -ėlė: Chyragra,-gry. f. <...>. Gŕìźieliē,-es. m. <...> ~ grižėlė i 31 (MedŽ lot. chiragra, liet.chirarga,plaštakųpodagra), plg. SJP 1 282(46), 240(41): chyragra ob. chiragra, y, ., „rankų laužymas“. Vediniai su šia priesaga sudaro lyg ir atskirą darybos tipą. Jie turi vien moteriškosios giminės formas. Darybos atžvilgiu nuo priesagos -ėlis vedinių priesagos -ėlė vediniai skiriasi tuo, kad remiasi nepriešdėliniais veiksmažodžiais (DLKG 2006: 105– 106). Vedinys yra ligų semantinės grupės pavadinimas, juo įvardyta rankų sausgėla. LKŽe žodis grižėlė pateiktas kaip rašytinių šaltinių (Dionizo Poškos raštų, autoriaus, gyvenusio 1821–1880 m., rankraščio) žodis. -tinė. Priesagos -tinė vedinys giltinė, vartojamas daugelyje XVi–XVii a. raštų (žr. Ambrazas 1993: 128), rastas ir S. Daukanto žodyne: Smierc, giltine, <...>~giltinė S. Dauk iii 123, plg. LLKŽLal 230: lenk. śmierć, liet. mirtis, LLKŽVaitk 779: lenk. śmierć, liet. mirtis. LKŽe giltinės „mirties“ vartosenos sakinių pateikta iš Merkinės (Varėnos r.), Baisogalos (Radviliškio r.), Keturvalakių (Vilkaviškio r.), Kvėdarnos (Šilalės r.), Sasnavos (Marijampolės r.), Šimonių (Kupiškio r.). Minėtinas vienas iš išvestinio galininkinio veiksmažodžio gydyti su priesaga -tinė sudarytas veiksmažodinės ypatybės turėtojo pavadinimas, žymintis gydymo mokslą: 2 Doktorstwo, -an. Gʼīdʼitíné,-nes.m.<...>~ gydytinė i 48, plg. LLKŽLal 22: lenk. doktorstwo, liet. daktarybė, LLKŽVaitk 91: lenk. doktorstwo, liet. 2) sen. gydytojopareigos. Šis vedinys LKŽe nefiksuotas, taigi galėtų būti L. ivinskio naujadaras. -uvis. Diachroninės žodžių darybos atžvilgiu priesagos -uvis vediniu galima laikyti liežuvį (lot. lingua), sudarytą iš paprastojo veiksmažodžio liežti: Język.Lieżŭwis~liežuvis i 97, plg. LLKŽLal 53: lenk. język, liet. liežuvis, LLKŽVaitk 170: lenk. język, liet. 1) liežuvis. Šis žodis vartojamas visoje Lietuvoje. 189Terminologija | 2015 | 22 1.1.5. VARDAŽODiNėS yPATyBėS TURėTOJŲ PAVADiNiMAi Tai tokie iš būdvardžių ar daiktavardžių su įvairiomis priesagomis sudaryti daiktavardžiai, kurie žymi asmenį, gyvą būtybę ar daiktą pagal kurią nors būdingą ypatybę (DLKG 2006: 113, plačiau žr. Ambrazas 2000: 113). Sauliaus Ambrazo pastebėjimu, tai pati gausiausia lietuvių kalbos vardažodinių daiktavardžių darybos kategorija (Ambrazas 2000: 113). -inis, -inė. Lietuvių kalboje daiktavardėdami būdvardžiai su šia priesaga dažnai gauna ypatybės turėtojų reikšmes. Šio darybos tipo vedinių užfiksuota jau XVi–XVii a. raštuose (Ambrazas 2000: 145). Minėtinas sudaiktavardėjęs vyriškosios giminės priesagos -inis vedinys S. Daukanto žodyne: Lasota,kruminis~krūminis S. Dauk i 329 (?) „krūminis dantis“ (MedŽ lot. molaris, liet.krūminis (dantis)). Taip pat šiame žodyne pateiktas ir moteriškosios giminės priesagos -inė vedinysPiers,<...>,krutine~ krūtinė S. Dauk ii 240 (žr. Skardžius 1996: 264), kuris paplitęs nuo raštijos pradžios (Ambrazas 2000: 145), plg. SJP 4 105(14): a) latiori sensu pierś,piersi „kūno dalis tarp kaklo, šonų ir pilvo“, LLKŽLal 143: lenk. pierś, liet. krūtinė, LLKŽVaitk 429: lenk. pierś, liet. 1) krūtinė.Semantiniu atžvilgiu abu žodžiai priklauso organų (virškinimo ir kvėpavimo) pavadinimų grupei. O žodis krūtinė (lot. pectus) dar yra ir kūno dalių semantinės grupės Liemuo pogrupio Krūtinė pavadinimas. Kaip ir jau minėti anatomijos sąvokų pavadinimai gerklė,liežuvis, pastarieji du vediniai taip pat yra gyvosios kalbos žodžiai. LKŽe pateiktas vienas žodžio krūminis vartosenos sakinys iš Sudeikių (Utenos r.), o krūtinės anatomine reikšme vartosenos sakinių nefiksuota (daugiausia iš grožinės lietuvių literatūros), tačiau sutrumpinimai – žemaičių šnektų: Salantai (Kretingos r.), Mosėdis (Skuodo r.), Alsėdžiai (Plungės r.), Upyna (Šilalės r.). -lės. S. Daukanto žodyne rastas vienas priesagos -lės vedinys – labai pavojingos ūminės infekcinės ligos (lot. variolaMe ii 213), kuriai būdingas karščiavimas, organizmo apnuodijimas ir išbėrimas, pavadinimas: Ospa, rauples~rauplės S. Dauk ii 209 „raupai“, plg. LLKŽLal 133: lenk. ospa, liet. rauplės, LLKŽVaitk 395: lenk. ospa, liet. 1) raupai, rauplės; 1 Pierzchnice,rauples~rauplės S. Dauk ii 241, plg. LLKŽLal 133: lenk. ospa, liet. rauplės. Pranas Skardžius yra pažymėjęs, kad su priesaga -lė pirmiausia yra sudaromi veiksminės reikšmės daiktavardžiai, vienas kitas šios priesagos daiktavardis žymi gyvas būtybes, bet daugiausia priesagos -lė vediniai yra konkrečios reikšmės – reiškia įvykio ar veiksmo rezultatą, įrankį ir kt. (Skardžius 1996: 169). Kalbamosios priesagos vedinių būryje jo pateiktas 190 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba ir vedinys rauplės. Ši liga taip vadinama gyvojoje kalboje – LKŽe daugiausia vartosenos pavyzdžių iš Žemaitijos: Užvenčio (Kelmės r.), Vainuto (Šilutės r.), Papilės (Akmenės r.), Nemakščių (Raseinių r.), Upynos (Šilalės r.), Gegrėnų (Plungės r.), eržvilko (Jurbarko r.), Kuršėnų (Šiaulių r.), vienas iš Aukštaitijos – Šunskų (Marijampolės r.). -lis. Dvejopai galima būtų traktuoti gyvosios kalbos žodį – piršto ant rojo sąnario viršutinės dalies pavadinimą krumplis (MedŽ lot. condylus, liet. krumplys (kaulinis išsikišimas kaulo gale)), kuris rastas S. Daukanto žodyne: Kolano,krumplis.<...> ~krumplisS. Dauk i 288, bet plg. LLKŽLal 61: lenk. kolano, liet. kelys, LLKŽVaitk 192: lenk. kolano, liet. 1) kelis. Sinchroniškai žiūrint, tai būtų paprastasis žodis, tačiau Pr. Skardžius jame išskiria priesagą -lis. Tad koks gi pamatinis šio vedinio žodis? Galėtų būti ir daiktavardis krumpis „dantelis, iškarpa“ (tokiu atveju šis vedinys priklausytų vardažodinės ypatybės turėtojų kategorijai), ir veiksmažodis krumpėti „iškarpyti iškarpas, dantelius“ (tuomet šis vedinys priklausytų veiksmo rezultato kategorijai) (žr. Skardžius 1996: 168). Straipsnyje jis laikomas iš daiktavardžio išvestu vediniu. LKŽe žodžio krumplys „piršto antrojo sąnario viršutinė dalis“ vartosenos sakinių daugiausia užrašyta iš Aukštaitijos: Daukšių (Marijampolės r.), Užpalių (Utenos r.), Pociūnėlių (Radviliškio r.), Kaniavos (Varėnos r.), Liškiavos (Varėnos r.), Smilgių (Panevėžio r.), Pušaloto (Pasvalio r.), Molėtų ir vienas iš Žemaitijos – Barstyčių (Skuodo r.). -onis. Vienas ypatybės turėtojo pavadinimas (sergantis asmuo, lot. patiens) padarytas su šia priesaga iš daiktavardžio liga: Pacyent,ligonis~ligonis S. Dauk ii 221, plg. LLKŽLal 136: lenk. pacjent, liet. ligonis. Žodis plačiai paplitęs jau XVi a. (Ambrazas 2000: 164), žinomas iš gyvosios kalbos – vartosenos sakiniai iš Aukštaitijos: ėriškių (Panevėžio r.), Taujėnų (Ukmergės r.), Rokiškio, Vištyčio (Vilkaviškio r.). -ūnė. Čia minėtinas bendrinis ypatybės turėtojų pavadinimas – rankos kaulų sąnara per rankos vidurį (lot. cubitus): Łokietek, ałkune. <...>. Łokietki,łokcie,ałkunes ~alkūnė,alkūnėsS. Dauk i 341 (žr. Ambrazas 2000: 159), plg. LLKŽLal 78: lenk. łokieć, liet. alkūnė, LLKŽVaitk 246: lenk. łokieć, liet. 1) alkūnė.Šis vedinys yra diachroninės žodžių darybos objektas, nes žiūrint sinchroniškai jis pasidaręs darybiškai neskaidomas (Urbutis 2009: 42). Kalbamojo kūno dalies pavadinimo „rankos kaulų sąnaros per rankos vidurį“ reikšme vartosenos sakinių užrašyta iš Panevėžio, Grūžių (Pasvalio r.), Skaudvilės (Tauragės r.), Pušaloto (Pasvalio r.). 191Terminologija | 2015 | 22 -ungis. istorinės žodžių darybos tyrinėtojas S. Ambrazas kalbamajai darybos kategorijai priskyrė ypatybės turėtojo pavadinimą Kaduk.Mieszłùn gis.<...>~mėšlungis i 101 (MedŽ lot. spasmus, liet. spazmas,mėšlungis), plg. SJP 2 287(40): lenk. kaduk,a, m. 2) „metamoji liga“, vok. die schwereKrankheit,diefallendeSucht,morbuscaducus, LLKŽLal 53: lenk. kaduk, liet. (med.) nuomaras, LLKŽVaitk 172: lenk. kaduk, liet. 3) sen. epilepsija,nuomaris, nors, kita vertus, jį apibūdino kaip neaiškios darybos vedinį (Ambrazas 2000: 149). LKŽe pateikta iliustracinių vartosenos sakinių su žodžiu mėšlungis iš Luokės (Telšių r.), Švėkšnos (Šilutės r.). Šis žodis „konvulsijos, spazmo, traukulio“ reikšme žinomas Skirsnemunėje (Jurbarko r.), Vilkaviškyje, endriejave (Klaipėdos r.). 1.1.6. VeiKSMO ReZULTATO PAVADiNiMAi Šiai darybos kategorijai priklauso veiksmažodiniai priesagų darybos daiktavardžiai, kurie žymi veiksmo rezultatą ir objektą (žr. DLKG 2006: 125; Ambrazas 1993: 86). -alas. S. Ambrazo manymu, ši būdvardinė priesaga yra viena iš svarbiausių veiksmo rezultatų darybos priemonių. Nemažai šio tipo vedinių yra jau XVi–XVii a. raštuose, ypač K. Sirvydo ir LexiconLithuanicum žodynuose (Ambrazas 1993: 99). Taigi čia minėtinas S. Daukanto žodyne pateiktas priesagos -alas vedinys – šviesiai gelsvo, kartais oranžinio, amoniako kvapo skysčio, kurį išskiria inkstai (lot. urinaMe ii 330), pavadinimas: Mocz,myźałaj~myžalai S. Dauk i 375, plg. LLKŽLal 89: lenk. mocz, liet. šlapumas,myžalai, LLKŽVaitk 276: lenk. mocz, liet. šlapimas. LKŽe greta jo pažyma vulg. Dalykiniu atžvilgiu jis priklauso organų ir skysčių pavadinimų semantinei grupei ir šlapimo organų ir skysčių semantiniam pogrupiui – inkstų išskiriamo iš organizmo skysčio, šlapimo pavadinimas. LKŽe pateiktas tik vienas iliustracinis sakinys su šiuo žodžiu iš Pociūnėlių (Radviliškio r.). -slas. Su būdvardine priesaga padarytas veiksmo rezultato pavadinimas rastas L. ivinskio žodyne. Tai tuštinantis išskiriamo tiesiosios žarnos turinio (lot. faecesMe i 366) pavadinimas: Chyl,chil.u. m. Mièszłas,-la. w. Atłajkajwiduriunsenuogwālgiŭ~mėšlas.Atlaikaividuriuosenuogvalgių i 31 (žr. Ambrazas 1993: 98), bet plg. SJP 1 281(47): lenk. 1chyl,chil,u, m., Medic. chylus, „skrandyje suvirškinto maisto sultys“, vok. derMilchſaft vondenverbautenSpeiſen, žr. MedŽ lot. chylus, liet. chilas,pieninėssultys (žarnų limfa maisto rezorbcijos metu). Jis reiškia „išmatas“ ir priklauso 192 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba virškinimo organų ir išskyrų semantiniam pogrupiui. Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, šį žodį L. ivinskis dar plačiau paaiškino. LKŽe mėšlo „išmatų“ vartosenos sakinių užrašyta iš Linkuvos (Pakruojo r.), Liškiavos (Varėnos r.), eržvilko (Jurbarko r.), Rimšės (ignalinos r.), Gudžiūnų (Kėdainių r.), Šilalės, Salako (Zarasų r.), Sedos (Mažeikių r.), Gudelių (Marijampolės r.). 1.1.7. VieTŲ PAVADiNiMAi Tai daiktavardžiai, kurie padaryti iš daiktavardžių, veiksmažodžių ar būdvardžių ir žymi vietą pagal joje esančius daiktus, joje atliekamą veiksmą ar kokią jai būdingą ypatybę. Žymimoji vieta gali būti ir atvira, ir uždara. Kalbamieji pavadinimai sudaro vidutinio dydžio darybos kategoriją (DLKG 2006: 133). iš veiksmažodžių padarytus veiksmažodinius daiktavardžius S. Ambrazas vadino veiksmo vietų pavadinimais (Ambrazas 1993: 208). Vienas toks pavadinimas rastas L. ivinskio žodyne. -tuvė. Šios priesagos vedinys žymi įstaigą, specialiai skirtą pamatiniu priesaginiu veiksmažodžiu sarginti „prižiūrėti sergantį, slaugyti“ pasakytam veiksmui atlikti: Infirmacija.Sàrǵintŭwé.<...>~sargintuvė i 99, plg. SJP 2 206(29): lenk. infirmarya ob. chorownia „sergančiųjų kambarys vienuolyne“, vok. dasKrankenʒimmerindenKlöſtern, rus.больница,врачебница, LLKŽVaitk 158: lenk. infirmeria, liet. psn. izoliatorius,medicinospunktas (kalėjime, vienuolyne, pensione ir pan.). S. Ambrazas nustatė, kad daugiausia veiksmo vietų pavadinimų su priesaga -tuvė yra K. Sirvydo žodyne (Ambrazas 1993: 208). LKŽe duomenimis, šis žodis galėtų būti L. ivinskio naujadaras: sargintuvė žr. sargintinė „gydykla“: Dabar yra kareivių sargintuvė (špitolė) iM1861,36. 1.1.8. ASMeNŲ PAVADiNiMAi PAGAL PROFeSiJą Šiai darybos kategorijai priskiriami tokie daiktavardžiai, kuriais yra pavadinamas asmuo pagal jo profesiją (DLKG 2006: 137). Rasti dviejų priesagų vediniai, „padaryti iš pamatinių daiktavardžių, žyminčių arba patį asmens verslą bei darbą, arba, dažniau, to verslo bei darbo objektą, gaminį, įrankį, vietą ar kokį kitą tam verslui bei darbui būdingą dalyką“ (DLKG 2006: 137). S. Ambrazo nuomone, istoriniu požiūriu asmenų pagal profesiją pavadinimus ir vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus tikslinga laikyti vienos, t. y. vardažodinės ypatybės turėtojų kategorijos vediniais ir aptarti kartu. Tačiau sinchroninės žodžių darybos darbuose išskiriamos ypaty- 193Terminologija | 2015 | 22 bės turėtojų pavadinimams labai artimos semantinės vedinių grupės, viena iš jų asmenų pavadinimai pagal profesiją (Ambrazas 2000: 113). Šiame straipsnyje remiamasi sinchroniniuose darbuose pateiktu kalbamųjų vedinių skirstymu. -inykas / -ininkas. Tai du tos pačios priesagos variantai. Ji pati dariausia ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga. Su ja tiek dabartinėje, tiek ir senojoje lietuvių kalboje dažniausiai daromi vediniai, žymintys profesiją. Daugiausia šio tipo vedinių užfiksuota K. Sirvydo žodyne (Ambrazas 2000: 118). Du su priesaga -inykas iš daiktavardžių dantis ir, greičiausiai, vaistis „vaistas“ sudaryti vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai rasti S. Daukanto žodyne: Dentysta,dąntinykas,<...>~dantinykas S. Dauk i 136 „kas gydo dantis“, plg. LLKŽLal 20: lenk. dentysta, liet. dantininkas,dantistas,dantųgydytojas, LLKŽVaitk 82: lenk. dentysta, liet. dantųgydytojas, žr. LKŽe: dantininkas 2. „dantų gydytojas“; Lekorob,wajstinykas~vaistinykas S. Dauk i 333, plg. SJP 2 617(78): lenk. lekorób,a, m. „vaistininkas“, vok. derApotheker, žr. LKŽe: vaistininkas 1. „vaistinės darbuotojas, turintis farmacijos išsilavinimą, provizorius“, 2. „kas gydo žolėmis, žolininkas“. Žodis vaistinykas užrašytas iš Subačiaus (Kupiškio r.), Karsakiškio (Panevėžio r.) ir Degučių (Zarasų r.). Nors variantas dantinykas LKŽe nepateiktas (dantininkas– iš gyvosios kalbos), jis, kaip ir vaistinykas, yra gyvosios kalbos žodis (žr. Ambrazas 2000: 124–125). L. ivinskio žodyne prie aptartų priesagos -inykas vedinių savo darybine reikšme šliejasi vienas priesagos -ininkas vedinys Aptekarz-za, m. Wajstińīnkas–a,<...> ~ vaistininkas i 5, plg. LLKŽLal 3: lenk. aptekarz, liet. vaistininkas,aptiekininkas, LLKŽVaitk 19: lenk. aptekarz, liet. vaistininkas. LKŽe duomenimis, žodis žinomas Jurbarke, Stakiuose (Jurbarko r.), Kartenoje (Kretingos r.), Vegeriuose (Akmenės r.). S. Ambrazo teigimu, priesaga -ininkas dabar vartojama tik žemaičių tarmėje ir kai kuriose gretimose, daugiausia pietinėse, vakarų aukštaičių šnektose. Visur kitur vietoj jos vartojama priesaga -inykas. Tačiau anksčiau priesagos -inykasarealas buvo dar platesnis – ją turėjo ir pietų žemaičiai. Priesaga -ininkas gana vėlai paplito ir šiaurės žemaičių patarmėje ar bent jos dalyje. Manoma, kad dėl senųjų raštų įtakos S. Daukanto raštuose irgi vyrauja priesaga -inykas. Tačiau kalbininkas visgi laikosi tos nuomonės, kad ši priesaga tuo metu dar galėjo būti išlikusi ir S. Daukanto gimtojoje šiaurės žemaičių patarmėje. S. Ambrazas tvirtina, kad priesaga -ininkas yra priesagos -inykas variantas, atsiradęs veikiausiai kuršių kalboje ar kitame vakariniame baltų arealo dialekte (Ambrazas 2000: 124–125). 194 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba G. Subačiaus studijos duomenimis, visoje žemaičių tarmėje pažįstamas tik variantas -ininkas,-ė, tačiau S. Daukantas beveik visur savo raštuose, taigi ir didžiajame lenkų–lietuvių kalbų žodyne, rašo -inykas,-ė. Tyrėjo manymu, S. Daukantą galėjo veikti kitų tarmių faktai, tačiau vis dėlto didesnį poveikį jam turėjo turėti senieji raštai – K. Sirvydo ir M. Daukšos veikalai, kuriuose taip pat vartota ši priesaga. Matyt, S. Daukantas, vartodamas savo tarmei nebūdingą -inykas,-ė, ją suvokė ne kaip kitos tarmės priesagą, o kaip kuriamos bendrinės rašomosios lietuvių kalbos faktą (normą!). G. Subačiaus teigimu, -inykas,-ė yra produktyviausia didžiajame lenkų–lietuvių kalbų žodyne (kaip ir visoje lietuvių kalboje) asmenų pavadinimų pagal profesiją priesaga. Kurdamas šios priesagos vedinius, S. Daukantas laikėsi liaudiškos darybos sistemos (Subačius 1993: 165–166). 1 lentelė. Priesagų vediniai S. Daukanto ir L. Ivinskio žodynuose Darybos kategorija Darybos tipas S. Daukanto žodyno vediniai (vnt.) L. ivinskio žodyno vediniai (vnt.) Deminutyvai (ma žybiniai daiktavardžiai) -elis,-elė -ėlis 2 – 1 2 Veiksmų pavadinimai, arba veiksmažodžių abstraktai -imas -ulis/ -ulys -ymas -inys -ystė -smas 32 11 5 2 – – 12 8 – – 1 1 ypatybių pavadinimai, arba vardažodžių abstraktai -umas -ybė -ata -ystė -yba -ysta 8 3 2 1 1 1 – – – 1 – – Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai -ėjas,-ėja -tojas,-toja -klė -ulys/-ulis,-ė -ėlis,-ėlė -tinė -uvis 1 3 1 1 1 1 – 2 2 1 2 1 1 1 201Terminologija | 2015 | 22 tybių pavadinimai, arba vardažodžių abstraktai, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, veiksmo rezultato pavadinimai, vietų pavadinimai ir asmenų pavadinimai pagal profesiją) priesagų vedinių. Jie sudaryti net su 28 priesagomis ar jų variantais (-alas, -ata, -ėjas,-ėja, -ėlis,-ėlė, -elis,-elė, -imas, -inis,-inė, -inykas/-ininkas, -inys, -yba, -ybė,-ymas,-ysta, -ystė, -klė, -lės, -lis, -onis, -slas, -smas, -tinė, -tojas,-toja,-tuvė, -ulis,-ulė/ -ulys, -umas, -ūnė, -ungis, -uvis). Absoliuti dauguma priesagų vedinių yra veiksmų pavadinimai, arba veiksmažodžių abstraktai. Vyraujantis darybos tipas – priesaga -imas. Toliau pagal gausumą apylygiai pasiskirstę ypatybių pavadinimai, arba vardažodžių abstraktai, ir veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Žymiai mažiau vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, deminutyvų (mažybinių daiktavardžių), veiksmo rezultato ir vietų pavadinimų bei asmenų pavadinimų pagal profesiją. Trys darybos tipai (-ėlis, -ėlė, -ystė ir -ulis, -ulė/-ulys) būdingi skirtingoms darybos kategorijoms. Su priesaga -ėlis,-ėlė sudaryta deminutyvų (mažybinių daiktavardžių) ir veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, su priesaga -ystė– veiksmų pavadinimų, arba veiksmažodžių abstraktų, ir ypatybių pavadinimų, arba vardažodžių abstraktų, o su priesaga -ulis,-ulė/-ulys– veiksmų pavadinimų, arba veiksmažodžių abstraktų, ir veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų. S. Daukanto didžiojo lenkų–lietuvių kalbų žodyno priesagų vediniai gerokai lenkia L. ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodyno vedinius dėl suprantamos priežasties – pastarojo prieinama tik išlikusi rankraštinio žodyno dalis – raidžių A–R žodžiai. Priešdėlių vedinių abiejuose žodynuose palyginti reta. Vyrauja priešdėlio pavediniai – vietų pavadinimai. Pavieniai priešdėlių užir nevediniai. Galūnių vedinių būrys taip pat nėra gausus, nors vedinių skaičiumi lenkia priešdėlių vedinius. Galima sakyti, kad abiejuose žodynuose galūnių vediniai pasiskirstę apylygiai (vedinių skaičius 9 ir 7). Kalbamieji vediniai priklauso keturioms darybos kategorijoms – tai veiksmų pavadinimai, arba veiksmažodžių abstraktai, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai ir veiksmo rezultato pavadinimai. Semantiniu atžvilgiu žodynų vediniai priskiriami aštuonioms semantinėms grupėms. Vyrauja ligų ir liguistų būsenų pavadinimai. Nemažos su 202 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba medicina susijusių veiksmų, vyksmų, procesų ir būsenų, kūno dalių ir organų, ypatybių ir asmenų pavadinimų semantinės grupės. Pavieniai medicinos ir su ja susijusių mokslo sričių bei profesijų, gydymo priemonių ir gydymo įstaigų pavadinimai. Dauguma S. Daukanto ir L. ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodynų vedinių išlikę dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (51 % visų vedinių), dalis jų yra tapę medicinos terminais (alkūnė,alpimas,čiaudulys,džiova, gerklė,gydymas,gydytojas,kosulys,krūtinė,liežuvis,mėšlungis,pakaušis, sąnarys,vėmimas,viduriavimas,žiovulysir kt.). Kaip rodo LKŽe duomenys, didžiuma aptartų vedinių yra gyvosios kalbos žodžiai. Vieni pažįstami visame krašte (čiaudulys,skaudėjimas,tryda „viduriavimas“, žiovulys ir kt.), kiti siaurai vartojami (antkrytis „ligos priepuolis, užsikrėtimas, epidemija“, apjakimas „aklumas“, dūsėjimas „sunkus kvėpavimas“, žindulys „žindomas vaikas“ ir kt.), treti pagal žodyne pateiktų vartosenos sakinių gausumą būdingi aukštaičiams (krumplys, sąnarys ir kt.) arba žemaičiams (gyla „gėlimas, didelis skausmas“, rauplės „raupai“,sukinys„galvos sukimasis, svaigulys“ ir kt.). yra ir tokių vedinių, kurie fiksuoti tik rašytiniuose šaltiniuose (gimdystė „akušerija“, skauduliavimas, vaistymas „gydymas“,žiogulys ir kt.), tačiau neretai jų pamatiniai žodžiai (veiksmažodžiai ar būdvardžiai) žinomi gyvojoje kalboje. individualieji leksikografų naujadarai (gydytinė „gydymo mokslas“ i, krauleidysta „felčerio amatas“ S. Dauk, krauleidystė „kaimo chirurgo profesija“ S. Dauk, sargintuvė „gydykla“ i, vaistėjimas „gydymas“ S. Dauk, vaistinystė „vaistininko verslas“ i, žlibybė „trumparegystė“ S. Dauk) neprigijo – tai istorinė lietuviškosios medicinos terminijos leksika. PAGRINDINIAI ŠALTINIAI i – LaurynoIvinskiolenkų–lietuviųkalbųžodynas. Parengė O. Kažukauskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. S. Dauk i–iii – SimonoDaukantoraštai. Didysislenkų–lietuviųkalbųžodynas1, a–m. Parengė [ir įv. str., p. 8–54, parašė] G. Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; Didysislenkų–lietuviųkalbų žodynas2, n–p. Parengė G. Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995; Didysislenkų–lietuviųkalbųžodynas3, r–ž. Parengė G. Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. PAGALBINIAI ŠALTINIAI LKŽe – Lietuviųkalbosžodynas (i–XX, 1941–2002), elektroninis variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt. LLKŽLal – Lenkųirlietuviųkalbosžodynas. Surengė Antanas Lalis, Vilnius: Juozapo Zavadskio spaustuvė, 1912. 203Terminologija | 2015 | 22 LLKŽVaitk – Vaitkevičiūtė V. Lenkų–lietuviųkalbųžodynas, Vilnius: Mokslas, 1979. Me i, ii – Medicinosenciklopedija 1–2, Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1991, 1993. MedŽ – Astrauskas V., Biziulevičius S., Pavilonis S., Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinosterminųžodynas, Vilnius: Mokslas, 1980. SJP 1–6 – SłownikjęzykapolskiegoprzezM.SamuelaBogumiła Linde, Lwów: w drukarni zakładu Ossolińskich, 1855. = M.SamuelBogumiłLinde. Słownikjęzykapolskiego1–6, Warszawa: Gutenberg–Print, 1994–1995. LITERATŪRA Ambrazas S. 1993: Daiktavardžiųdarybosraida [1]. Lietuviųkalbosveiksmažodiniaivediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas S. 2000: Daiktavardžiųdarybosraida2. Lietuviųkalbosvardažodiniaivediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Auksoriūtė A. 1998: Terminologinis Lauryno ivinskio palikimas. – Lietuviųkalbotyrosklausimai 40, 32–40. Auksoriūtė A. 1999: Lauryno ivinskio žodynų terminija. – Lituanistica 2(38), 22–33. Auksoriūtė A. 20001: LaurynoIvinskioterminologijosdarbai [rankraštis]. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 143 p. Auksoriūtė A. 20002: LaurynoIvinskioterminologijosdarbai. Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Auksoriūtė A. 2003: individualieji L. ivinskio Lenkų–žemaičiųkalbųžodyno ir Prigimtūmenės augalų vardai. – Terminologija10, 135–142. Auksoriūtė A. 2007: Lauryno ivinskio keturkalbio žodyno terminai. – Terminologija14, 72–91. Bagdonavičius A. 1988: Kauno barzdaskučiai XVi–XViii a. – Sveikatosapsauga 9, 33-37. Budrys M. 1989: Medicinos raida Lietuvoje XV–XX šimtmečiuose. – Medicina 1[73], 8–14. DLKG 2006: Dabartinėslietuviųkalbosgramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jasaitis D. 1974: Medicinos istorijos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje fragmentai. – Medicina2(47), 64–71. Kažukauskaitė O. 2010: Lauryno ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodynas. – LaurynoIvinskiolenkų–lietuvių kalbųžodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, iX–XXV. Kruopas J. 1960: L. ivinskio leksikografiniai darbai. – LietuvosTSRMAdarbai,Aserija, 1(8), 191–198. Lelis J. 1960: Medicinos pagalba Lietuvoje iki XiX a. pradžios. – IšmokslųistorijosLietuvoje1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 118–124. LKG 1965: Lietuviųkalbosgramatika 1, Vilnius: Mintis. Merkys V. 1991: SimonasDaukantas, Vilnius: Vyturys. Palionis J. 1995: Lietuviųrašomosioskalbosistorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Petkevičiūtė D. 1988: LaurynasIvinskis, Vilnius: Mokslas. PMKŠ 2012: Priešaušriomokslas,kultūrairšvietimas.LaurynoIvinskio200-osiomsgimimometinėms. Straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Sasnauskas V. 2000: Viduramžių medicina ir Kauno barzdaskučiai. – Sveikas žmogus, rugsėjis, 39. Skardžius Pr. 1996: Rinktiniairaštai 1. Lietuviųkalbosžodžiųdaryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Subačius G. 1990: Simono Daukanto žodynai. – LietuviųAtgimimoistorijosstudijos1.Tautinėssavimonėsžadintojai:nuoasmensikipartijos, Vilnius: Sietynas, 20–32. Subačius G. 1993: Simono Daukanto didžiojo lenkų–lietuvių kalbų žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba. – LietuviųAtgimimoistorijosstudijos4.Liaudisvirstatauta, Vilnius: Baltoji varnelė, 135–216. Urbutis V. 2009: Žodžiųdarybosteorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vitkauskas V. 1996: Lauryno ivinskio raštų kalbos ypatybės. – Lituanistica 3(27), 17–26. Vitkauskas V. 1997: Lauryno ivinskio leksikografiniai principai. – LaurynoIvinskiokalendoriaus150-mečiui. Straipsniai ir dokumentai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 29–32. VLe iV, Viii – Visuotinėlietuviųenciklopedija4, 8, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 2005. Zinkevičius Z. 1990: Lietuviųkalbosistorija 4. LietuviųkalbaXVIII–XIXa., Vilnius: Mokslas. 204 Palmira Zemlevičiūtė SimonoDaukantoirLaurynoIvinskiolenkų–lietuvių        kalbųžodynųlietuviškosterminologinėsmedicinos        leksikosvedyba THE DERIVATION OF LITHUANIAN TERMINOLOGICAL LEXIS OF MEDICINE FROM SIMONAS DAUKANTAS’ AND LAURYNAS IVINSKIS’ POLISHLITHUANIAN DICTIONARIES The paper deals with bilingual Polish–Lithuanian dictionaries compiled by the famous figures of Lithuanian science, culture and education from the first half of 19th century S. Daukantas (1793–1864) and L. ivinskis (1810–1881). it focuses on terminological lexis of Lithuanian origin (derivatives) naming various concepts of medicine. Attempts are made to identify ways of word-formation of derivatives and derivational categories, to discuss derivational types of the latter, to establish what groups of medical concepts are named using derivatives, to identify their relation with the living language and the language used in writings, to identify possible neologisms of the authors of dictionaries and to evaluate the survival of derivatives in modern standard Lithuanian and in the terminology of medicine. Both lexicographers are viewed as men of merit in Lithuanian medical terminology. Their input is important not only because of the medical lexis (the majority of which is of Lithuanian origin) included in their dictionaries, but also because of their attempts to find Lithuanian equivalents of Polish words in the living language and to create words for naming medical concepts. 46% of Lithuanian terminological lexis of medicine presented in both dictionaries is derived words - suffix, prefix and ending derivatives. The largest group of derivatives is names of medical concepts created using suffixes (123 lexical units). 8 word-formation categories (deminutiva, nomina actionis, nomina qualitatis, nomina agentis, nomina attributiva, nomina acti, or nomina resultativa, nomina loci, nomina professionalia, or nomina auctoris) of suffix derivatives were found. They are made using 28 suffixes or their variants (-alas, -ata, -ėjas,-ėja, -ėlis, -ėlė, -elis,-elė, -imas, -inis,-inė, -inykas/-ininkas, -inys, -yba, -ybė,-ymas,-ysta, -ystė, -klė, -lės,-lis, -onis, -slas, -smas, -tinė, -tojas,-toja,-tuvė, -ulis,-ulė/ -ulys, -umas, -ūnė, -ungis, -uvis). The absolute majority of suffix derivatives are action names. The prevailing formation type is the suffix -imas. Prefix derivatives in both dictionaries are rather rare (9 lexical units). The most common in this group are derivatives with the prefix pawhich name places. The group of ending derivatives is also small (16 lexical units). Derivatives made with the endings -as and -is prevail. They usually are nomina actionis, nomina agentis, nomina attributiva, nomina acti. in respect of meaning, derivatives can be put into 8 semantic groups. Names of diseases and conditions prevail. Semantic groups of the names of actions, processes and states related to medicine, body parts and organs, characteristics and names of persons are also rather large. Very few cases of words naming fields and professions of medicine or related fields, means of treatment and treatment institutions were found. The majority of derivatives are still used in modern standard Lithuanian (51% of all derivatives), some of them are used as terms of medicine (alkūnė (elbow),gerklė (throat),gydymas(treatment),gydytojas (doctor),kosulys(cough),sąnarys(joint), etc.). As can be seen from electronic Dictionary of the Lithuanian Language (LKŽe) the majority of derivatives are words of the living language. Some of them are known in 205Terminologija | 2015 | 22 the whole country (skaudėjimas(pain),tryda ‘viduriavimas’ (diarrhoea), žiovulys (yawn), etc.), others have only narrow usage (apjakimas ‘aklumas’ (blindness), dūsėjimas ‘sunkus kvėpavimas’ (obstructed breathing), etc.), or are used in the Highland (krumplys‘piršto antrojo sąnario viršutinė dalis’ (knuckle), etc.) or in the Lowland (sukinys‘galvos sukimasis, svaigulys’ (dizziness), etc.). There are derivatives which can be found only in writings (gimdystė ‘akušerija’ (obstetrics), vaistymas ‘gydymas’ (treatment), etc.), but their underlying words (verbs or adjectives) are known in the living language. Personal neologisms of both lexicographers (vaistėjimas ‘gydymas’ (treatment) S. Dauk, žlibybė ‘trumparegystė’ (myopia) S. Dauk, krauleidystė ‘kaimo chirurgo profesija’ (bloodletting) S. Dauk, krauleidysta ‘felčerio amatas’ (medical auxiliary) S. Dauk, gydytinė ‘gydymo mokslas’ (science of treatment) i, sargintuvė ‘gydykla’ (place of healing) i, vaistinystė ‘vaistininko verslas’ (pharmacy) i) did not become established – they are viewed as historical lexis of Lithuanian terminological lexis of medicine. Gauta 2015-06-10 Palmira Zemlevičiūtė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius e. paštas [email protected]