Ilona Mickienė, Birutė Briaukienė. Lietuvių terminologijos aspektai: metodinė mokomoji knyga

240 Jolanta Gaivenytė-Butler | Ilona Mickienė, Birutė Briaukienė LIETUVIŲ TERMINOLOGIJOS ASPEKTAI: METODINĖ MOKOMOJI KNYGA [Elektroninis išteklius] Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016. – 67 p. ISBN 978-609-459-710-7 JOLANTA GAIVENYTĖ-BUTLER Lietuvių kalbos institutas Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas 2016 m. išleido Ilonos Mickienės ir Birutės Briaukienės parengtą elektroninę metodinę mokomąją knygą Lietuvių terminologijos aspektai. Knygos leidimui pritarta Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Taryboje, ją recenzavo dvi recenzentės. Leidinys labai aktualus. Lietuvių terminologijai skirtų leidinių, ypač mokomųjų, nėra daug. Studentams, ko gero, daugiausiai tenka remtis dar 1980 m. išleista Stasio Keinio Terminologijos abėcėle ir Kazimiero Gaivenio knyga Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (2002). Internete buvo prieinamas Jūratės Lubienės terminologijos paskaitų konspektas, dar galima rasti Antano Smetonos ir Egidijaus Zaikausko parengtų atskiroms terminologijos temoms skirtų paskaitų santraukų, 2006 m. parengtas Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento trumpas terminologijos vadovėlis vertėjams, teoriniai ir praktiniai terminologijos dalykai aptariami profesinei kalbai skirtų va- 241Terminologija | 2016 | 23 dovėlių skyriuose, tačiau atskiros, lietuvių terminologijai skirtos išsamios mokomosios priemonės iki šiol nebuvo. Mokomojoje knygoje Lietuvių terminologijos aspektai aptarti svarbiausi terminologijos klausimai – pradedama nuo teorinių aspektų, vėliau pereinama prie praktinių. Knygą sudaro vienuolika skyrių, kuriuose supažindinama su lietuviškos terminijos raida, terminologijos kaip mokslinės ir praktinės disciplinos kūrimosi istorija, aiškinamos pagrindinės terminologijos sąvokos, aptariami terminų šaltiniai, daryba, reikalavimai, trūkumai ir terminų tvarkybos būdai. Leidinio gale įdėtas naudotos ir rekomenduojamos literatūros sąrašas. Knygos pratarmė prasideda tokiais autorių žodžiais: „Mokslas yra didis ir amžinas, o žmogaus gyvenimas – trumpas. Vienos mokslo šakos greitai sustiprėja ir padaro pažangą, o kitų raida – ilga ir vangi. Terminologija – taikomojo mokslo šaka. Visame pasaulyje ji formuojasi neskubiai ir sunkiai tarsi nežinodama prie ko šlietis – prie kalbotyros, informatikos ar kurios kitos mokslo šakos“ (p. 5). Gražiai parašyta. Beveik taip pat gražiai, kaip K. Gaivenis rašė straipsnyje „Keletas minčių apie terminologiją“, išspausdintame Terminologijos žurnale: „Sako, kad Sorbonos universiteto kieme stovi saulės laikrodis su lotynišku užrašu „Sicut umbra dies nostrae“ („Kaip šešėlis mūsų dienos“). Mokslas iš tiesų yra didis ir amžinas, o žmogaus gyvenimas trumpas. Tačiau ir mokslas mokslui nelygu. Vienos mokslo šakos atsiradusios greit sustiprėja ir iškart padaro didelę pažangą, o kitų raida – ilga ir vangi. Terminologija – taikomoji mokslo atšaka. Visame pasaulyje ji formuojasi neskubriai ir sunkiai, tarsi nežinodama prie ko jai šlietis – prie kalbotyros, informatikos ar dar kurios kitos mokslo šakos“ (Gaivenis 1998: 89). Manykime, kad autorės tiesiog pamiršo pridėti nuorodą. Pirmas leidinio skyrius skirtas lietuviškos terminijos raidai. Jį skaitant pirmiausiai krinta į akis tai, kad autorės, kalbėdamos apie terminiją, pramaišiui vartoja du žodžius – terminologija ir terminija. Terminų visuma lietuviškai išties pavadinama dvejopai: dvi terminologijos reikšmės užfiksuotos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ 2015), Kalbotyros terminų žodyne (KTŽ 1990) ir Tarptautinių žodžių žodyne (TŽŽ 2013). Stasys Šalkauskis dar 1925 m. studijoje „Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija“ atkreipė dėmesį į dvi žodžio terminologija reikšmes ir siūlė vartoti du žodžius. Terminija, anot S. Šalkauskio, reikėtų vadinti „techniškų vieno kurio mokslo arba meno terminų visetą“, o terminologija yra „terminijos mokslas arba bent teorija“ (Šalkauskis 1991: 10). Tokia 242 Jolanta Gaivenytė-Butler | terminologijos ir terminijos skirtis šiuolaikiniuose lietuvių leksikologijos, terminologijos darbuose, bendrinei ar profesinei kalbai skirtuose vadovėliuose įprasta (plg. Gaivenis 2002; Jakaitienė 2010; Rutkienė 2015; Vladarskienė 2013; Bielinskienė et al. 2014). Dviejų žodžio terminologija reikšmių skyrimas bendrinės kalbos žodynuose ar terminologijos vartojimas terminijos reikšme ne terminologijos darbuose, ko gero, nėra blogybė, bet terminologijai skirtame darbe toks įvairavimas kliūva. Nebūtų keista, jeigu studentams kiltų klausimas, ar tik nebus lietuvių terminologija ypač sena mokslo šaka, nes autorės, parašiusios, kad „lietuvių terminologijos pradžia – tai ne pirmos spausdintos lietuviškos knygos, bet daug anksčiau“, tame pačiame puslapyje dar priduria, kad „Europos kalbų terminologija tuo metu, kai buvo rašomos pirmos lietuviškos knygos, tebuvo pradėta kurti“ (p. 6). Atrodo, kad autorės terminais laiko bet kuriuos specialias ar abstrakčias sąvokas įvardijančius žodžius. Minėdamos Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos ir Konstantino Sirvydo darbus, jos rašo: „Pirmų lietuviškų knygų autoriai <...> padėjo gerus pamatus tolesnei bendrinės kalbos raidai. Jų darbas paliko pėdsakus ir lietuvių terminologijoje. Nors to meto lietuvių terminologų darbas neturėjo nei organizuoto pobūdžio, nei aiškių principų ir buvo apspręstas [sic] verčiamų šaltinių, tačiau ne vienas jų terminas ir šiandien primena tų knygų autorius“ (p. 7). M. Mažvydo, M. Daukšos ir K. Sirvydo darbų svarba lietuvių kalbos raidai neabejotina, bet vargu ar juos galima vadinti terminologais. Čia ne pro šalį būtų vėl prisiminti S. Šalkauskį, teigusį: „Kad žodis, reiškiąs sąvoką, įgautų šiais laikais termino vardą, reikia, kad pareikštoji juo sąvoka <...> įeitų į kurio nors mokslo tyrinėjamųjų objektų sritį. Tokiu būdu ne kiekvienas žodis, reiškiąs sąvoką, yra mokslo terminas, nors kiekvienas terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką“ (Šalkauskis 1991: 14). Vėliau, trečiame skyriuje, autorės paaiškina, kuo terminija skiriasi nuo terminologijos (mini ir S. Šalkauskį), bet tolesniuose skyriuose vėl šiuos du terminus vartoja pramaišiui. Galbūt būtų buvę tikslinga pradėti knygą nuo termino, terminijos ir terminologijos sampratos, o vėliau pasakoti lietuvių terminijos ir terminologijos raidos istoriją. Antras mokomosios knygos skyrius beveik darviniškai pavadintas „Terminologijos kilmės teorijomis“. Apie kilmės teorijas jame nekalbama, bet bandyta apžvelgti terminologijos kaip terminų mokslo raidą. Šiame skyriuje daugiausiai remtasi K. Gaiveniu ir trumpai aptartos S. Šalkauskio, Eugeno Wüsterio, Dmitrijaus Lottės ir Valerijos Danilenko terminologijos 243Terminologija | 2016 | 23 teorijos. Būtų galima patikslinti autorių, kurių darbais rėmėsi S. Šalkauskis, pavardes: ne Venderyes, o Vendryes, viduramžių filosofas D. Scotusas lietuviškai paprastai vadinamas Jonu Dunsu Škotu (Joannes Duns Scotus). K. Gaivenis, rašydamas apie jo kartos terminologams geriausiai žinomus rusų mokslininkų darbus, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos bibliotekų užsienio terminologų darbai nepasiekdavo, todėl apie juos buvo mažai žinoma. Dabar Lietuvos universitetų bibliotekose užsienio terminologų darbų rasti nesunku. Buvo galima bent paminėti keletą pavardžių. Skyrius kažkodėl baigiamas polinkių daiktavardinti ir termininti mokslo kalbą kritika. Rašyti apie mokslo kalbos ypatybes, ko gero, būtų labiau tikę penktame skyriuje „Terminai – mokslo kalbos pagrindas“. Skyriaus pradžioje pateikta nuoroda į J. Gaivenytės straipsnelį apie E. Wüsterį (p. 10), bet jame nėra parašyta nieko panašaus. Iš tikrųjų autorės rėmėsi K. Gaivenio knygos poskyriu apie E. Wüsterio ir Helmuto Felberio terminologijos teorijas (Gaivenis 2002: 110-111). Po terminijos ir terminologijos raidos apžvalgos imamasi termino aiškinimo. Trečiame skyriuje „Terminas. Termino ir žodžio, termino ir sąvokos santykis“ bandyta aprėpti daug: pradedama nuo terminijos kaip sistemos, paminimi terminams keliami reikalavimai (apie juos bus devintas skyrius), apibrėžiamas terminas, bandoma parodyti termino ir žodžio santykį, aiškinama siauroji ir plačioji termino samprata, kalbama apie kvaziterminus ir pseudoterminus, pasakoma, kas yra terminija ir terminologija, išskiriamos dvi terminologijos kryptys, paaiškinama, kas yra terminografija, aptariama profesionalizmų samprata ir pasakoma, kokie santykiai sieja sąvokas ir terminus. Kalbėdamos apie termino ir žodžio santykius autorės šiek tiek painiojasi. Knygoje rašoma: „Žodis ir terminas yra susiję rūšies santykiu – žodžio sąvoka platesnė; terminai yra tam tikra žodžių rūšis, tiksliau funkcinė ir semantinė rūšis. Tačiau termino sąvoka neišsitenka žodžio ribose, nes terminas nebūtinai yra žodis. T. y. apibrėžtą reikšmę bei vartojimo sritį kalboje turi ir tam tikri žodžių (ar simbolių) junginiai. Tokie žodžių junginiai yra laikomi sudėtiniais terminais. Vadinasi, termino sąvoka peržengia žodžio ribas“ (p. 12). Jeigu žodis ir terminas yra susiję rūšies (tiksliau rūšies ir giminės) santykiu ir žodžio sąvoka platesnė, ar gali termino sąvoka peržengti žodžio ribas? Autorės, kalbėdamos apie žodžio ir termino santykį, pateikia nuorodą į K. Gaivenio knygą, tačiau šioje knygoje teigiama priešingai: „Sąvokos „žodis“ ir „terminas“ nesusijusios giminės–rūšies santykiu, nes 244 Jolanta Gaivenytė-Butler | terminai nėra vien tik tam tikra žodžių rūšis. Be to, „termino“ sąvoka netelpa ir į „žodžio“ ribas, nes terminas gali būti ir vienažodis, ir pastovus žodžių junginys“ (Gaivenis 2002: 14). Iš tikrųjų remtasi St. Keiniu (Keinys 1980: 15-16), tik prie nuoroda nepažymėtų jo minčių pridėta pora sakinių iš K. Gaivenio knygos. Beje, santykio tarp sąvokų „žodis“ ir „terminas“ grynai giminės bei rūšies santykiu nelaiko ir Evalda Jakaitienė (Jakaitienė 2010: 182). Įdomu, kuriam požiūriui pritartų mokomosios knygos autorės. Reikėtų patikslinti teiginį, kad „žodžiai terminija bei terminologija bendrinėje kalboje turi ne vieną reikšmę“ (p. 13) (žodis terminija vartojamas tik viena reikšme). Ketvirtame skyriuje aiškinama, kas yra apibrėžimas ir apibūdinami apibrėžimų trūkumai. Pastaraisiais metais linkstama apibrėžimu vadinti skiriamųjų sąvokos požymių nusakymą, o jo rezultatą – apibrėžtimi. Tokį terminą vartoja ne tik terminologai (plg. Jakaitienė 2010; Rutkienė 2015). Trečiame mokomosios knygos skyriuje rašoma, kad „sąvoką apibrėžiantis aprašomasis teiginys, padedantis ją skirti nuo susijusių sąvokų, vadinamas apibrėžtimi“ (p. 16) ir išskiriamos intencinė (=intensinė) ir ekstencinė (=ekstensinė) apibrėžtys, bet ketvirtame skyriuje apibrėžtys vadinamos apibrėžimais. Poskyris „Apibrėžimo sąvoka“ pradedamas taip: „Apibrėžimas yra sąvokos turinio atskleidimas <…>. Termino straipsnį sudarantis teiginys turi paaiškinti, kas yra sąvoka. Atrinkus sąvokas, galima išrinkti sąvokų apibrėžimus ir patikslinti, ar terminai atitinka sąvokas. Tačiau tai nėra taip paprasta. Terminografiniame darbe negalima pasinaudoti nė vieno mokslo sąvokų apibrėžimų grupe, nes: a) daugelis sąvokų neturi apibrėžimų; b) mokslinėje literatūroje apibrėžimai pakeičiami tik apytiksliais paaiškinimais; c) daugelis apibrėžimų yra pasenę, nelogiški; d) daugelis egzistuojančių apibrėžimų neturi pakankamų ir būtinų požymių, išryškinančių apibrėžiamos sąvokos specifiką. Vadinasi, nuolat reikia peržiūrėti apibrėžimus bei sąvokas, t. y. atsisakyti pasenusių, nemokslinių ir sudaryti naujų“ (p. 18). Tokia pradžia nelabai aiški. Kas, iš kur ir kodėl atrenkama bei išrenkama? Kur tos netikusios apibrėžtys būna – žodynuose, mokslo darbuose, mokomosiose knygose? Kodėl terminografiniame darbe negalima pasinaudoti „sąvokų apibrėžimų grupe“? Tie, kas dirba terminografinį darbą, paprastai geba (arba jiems tą padaryti padeda terminologai) suformuluoti ir patikslinti apibrėžtis. Poskyrio pabaigoje rašoma: „Apibrėžimas neturi varžyti mokslinės minties. Dažniausiai jis būna žodinis, o, pavyzdžiui, matematinės formulės yra 245Terminologija | 2016 | 23 tik pagalbinė medžiaga. Vadinasi, jei kurį nors fizikinį reiškinį apibūdinsime tik matematiškai, tai iš esmės sąvokos turinio neatskleisime. Tačiau esama tokių sąvokų, kurias apibrėždami neišsiversime be matematinių formulių“ (p. 19). Kaip apibrėžtys varžo mokslinę mintį? Kodėl jos dažniausiai žodinės? Apibrėžtys visada yra žodinės. Sąvokos esmę specialistai, ko gero, gali suprasti ir iš formulės. Kitoje pastraipoje teigiama: „Jei apibrėžimuose tenka vartoti daugiareikšmius terminus, tada reikia nurodyti, kuria reikšme tas terminas vartojamas“ (p. 19). Sunku įsivaizduoti, kaip praktikoje taikomas reikalavimas apibrėžtyje nurodyti daugiareikšmio termino reikšmę. Poskyryje „Apibrėžimo sudarymo principai ir trūkumai“ rašoma tik apie trūkumus. Principai išvardyti poskyryje „Apibrėžimo sąvoka“. Šiame poskyryje teigiama: „Terminų ydų atsiranda todėl, kad apibrėžimas, kuris buvo panaudotas sudarant terminą, taip pat turėjo trūkumų. Kiekviena mokslinė sąvoka turi būti tiksli“ (p. 19). Ar galima reikalauti tikslumo iš sąvokos? Tikslus turi būti sąvoką įvardijantis terminas, o apibrėžtyse turėtų būti tiksliai atspindimi esminiai, skiriamieji sąvokų požymiai. Be to, terminų ydų gali atsirasti ne vien dėl trūkumų turinčių apibrėžčių. Trumpą penktą skyrių „Terminai – mokslo kalbos pagrindas“ sudaro dvi pastraipos. Pirmojoje pastraipoje – bendro pobūdžio pasvarstymai apie terminų svarbą mokslo pažangai ir kalbos raidai, antrojoje kalbama apie lietuviškų terminų tvarkybą ir išvardijami lietuvių kalbininkai, apgynę disertacijas iš terminologijos. Beje, nepaminėti liko Aušra Rimkutė ir Markas Paura. 2016 m. disertaciją iš terminologijos srities apgynė ir Liudmila Mockienė. Apie terminijos tyrimus, ko gero, būtų labiau tikę kalbėti antrame skyriuje. Glumina iš konteksto ištraukta K. Gaivenio knygoje pateikta informacija apie parengtus „10 000 standartizuotų terminų žodynų“ (p. 22). Atrodo, kad kalbama apie Lietuvoje išleistus terminų žodynus, tuo tarpu K. Gaivenis šį skaičių minėjo kalbėdamas apie E. Wüsterį ir jo darbų įtaką terminijos standartizacijai tarptautiniu mastu. Šeštame skyriuje „Terminų klasifikacija“ terminai skirstomi formos, turinio ir tarpusavio santykių atžvilgiu. Pateikiamas toks vientisinių terminų skirstymas: „1) pirminiai (paprastieji) žodžiai (akis); 2) išvestiniai žodžiai (dariniai) (akiniai); 3) sudurtiniai žodžiai (dūriniai) (kreivaakis)“ (p. 23) (ar kreivaakis – terminas?). Šį skirstymą reikėtų pataisyti, nes dūriniai irgi yra dariniai. Matyt, turėta omenyje paprastieji žodžiai, vediniai ir dūriniai. Septintame skyriuje „Terminijos šaltiniai“ aptariami trys pagrindiniai šaltiniai: savosios kalbos leksika, žodžių darybos priemonės ir kitų kalbų 246 Jolanta Gaivenytė-Butler | leksika. Tarptautinio ir lietuviško termino santykį iliustruojantys pavyzdžiai paimti iš K. Gaivenio knygos. Buvo galima paieškoti būdingesnių atvejų. Prie teiginio, kad „šalia lietuviško žodžio turime tarptautinį jo atitikmenį, tačiau jis yra pasyvusis tos žodžių poros narys“ (p. 27) pateikiamas pavyzdys nuomaris – epilepsija. Vargu ar nuomaris dabar dažniau vartojamas. Svetainėje Raštija.lt pateikiamuose Psichologijos terminų žodyne (PTŽ 1993) ir Medicinos terminų žodyne (MTŽ 1980) – nuomaris žr. epilepsija. Tarptautiniai terminai tikrai yra porų nuovala – placenta ir perdanga – diafrag ma aktyvieji nariai, tik galima paabejoti, ar tokios poros šiuolaikinėje terminijoje išvis egzistuoja. Mokomojoje knygoje išskirti dvejopi tarptautiniai terminai – „tikrieji tarptautiniai terminai, kurie pasaulio moksle vartojami sulotyninti ir nė vienoje kalboje nekeičiama nei jų rašyba, nei jie perrašomi kitomis abėcėlėmis“ ir iš kitų kalbų tiesiogiai ar per kalbas tarpininkes pasiskolinti „ne lotyniškieji“ terminai (p. 27). Gaila, kad autorės nepateikė tokių terminų pavyzdžių, nes neaišku, apie kokius „sulotynintus“ terminus kalbama. Ar toks skirstymas tikslus? Anot K. Gaivenio, „į mūsų terminiją ateinantys tarptautiniai žodžiai daugiausia yra kilę iš senovės graikų ir lotynų kalbų. Jie sutvarkomi pagal mūsų kalbos fonetikos, morfologijos, rašybos dėsnius bei taisykles ir virsta norminiais“ (Gaivenis 2002: 58–59). Toliau rašant apie tarptautinius terminus teigiama, kad „šiuo metu tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys“, dėl to „didėja tarptautinių ir savų terminų sinonimija“ (p. 27). Kaip tokios sinonimijos pavyzdys pateikti terminai vaakumas (=vakuumas) ir tuštuma nėra sinonimai. Teisybė, kad tarptautinių terminų lietuviški atitikmenys kuriami, bet labai abejotinas teiginys, kad tai vyksta „labai intensyviai“. K. Gaivenis ir Angelė Kaulakienė dar 1996 m. KTU skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į priešingą tendenciją – terminijos tarptautėjimą ir nenorą ieškoti lietuviškų atitikmenų (Gaivenis, Kaulakienė 2014: 232). Vargu ar ši tendencija išnyko. Skolinių vietos terminijoje apžvalga baigiama teisingu pastebėjimu: „Svarbiausia, kad skoliniai nestumtų iš vartosenos įsigalėjusių lietuviškų terminų ir būtų išlaikyta terminų sistemoje derama proporcija tarp savų (nacionalinių) ir svetimų (internacionalinių) terminų“ (p. 30–31). Lygiai taip pat rašoma ir Lietuvių kalbos enciklopedijos straipsnyje terminologija (LKE 2008: 553), todėl reikėtų pridėti nuorodą (šiuo enciklopedijos straipsniu be nuorodos remtasi ir pirmame skyriuje (p. 7–8)). 247Terminologija | 2016 | 23 Didelis aštuntas skyrius skirtas terminų darybai. Jis sudaro apie penktadalį visos knygos. Įvadinė skyriaus dalis gan ištęsta ir padrikoka, joje vis pasakojama apie tuos pačius dalykus, pavyzdžiui, tris kartus paminėti pagrindiniai darybos būdai, du kartus konstatuota, kad „terminologijoje žodžių darybai tenka didžiulis vaidmuo, nes dauguma vienažodžių terminų bei sudėtinių terminų yra dariniai“ (vienąkart nurodoma, kad remtasi St. Keiniu, kitąkart nenurodoma) (p. 32) ir, remiantis K. Gaiveniu, dar įtvirtinta – „dariniai sudaro didžiąją vienažodžių terminų dalį“ (p. 33). Kalbant apie rūšinių sąvokų įvardijimą teigiama, kad „mokslo kalboje reikia pavadinti sudėtingesnes, tarp jų rūšines sąvokas. Tokios sąvokos žymimos vienažodžiais terminais, bet iš jų daromi sudėtiniai terminai, pvz., aibė – abstrakti aibė, atvira aibė, begalinė aibė“ (p. 33). Kas daroma? Nors nuorodos nėra, matyti, kad mintis netiksliai nurašyta nuo Terminologijos abėcėlės (iš ten ir pavyzdžiai). St. Keinys rašė, kad rūšinės sąvokos neretai „žymimos vienažodžiais terminais, bet vis dėlto dažniausiai čia verčiamasi sudėtiniais pavadinimais“ (Keinys 1980: 17). Beje, matematikos terminai yra abstrakčioji aibė, atviroji aibė. Toliau šioje dalyje prisimenamas vienas iš terminams keliamų reikalavimų: „Kuriant naujadarą, reikia žinoti, jog taisyklingumas – vienas svarbiausių terminams keliamų reikalavimų. Respublikos standarte taisyklingumas apibūdinamas kaip atitinkantis kirčiavimo, rašybos, gramatikos, žodžių darybos, gramatinimo ir vartojimo taisykles (LR standartas, 2009) [sic]“ (p. 33). Keistas apibūdinimas dar keistesniame dokumente. Kas tas „respublikos standartas“? Apie šį leidinį daugiau sužinoti, matyt, neteks, nes naudotos literatūros sąraše jo nėra. Pirmame poskyryje „Vienažodžiai terminai“, kuris gan smulkiai suskirstytas į skyrelius, aptariama vientisinių terminų daryba (priesagų, galūnių bei priešdėlių vediniai ir dūriniai). Priesagų vediniai nagrinėjami dviejuose mažesniuose skyreliuose apie veiksmažodžių vedinius ir vardažodžių vedinius, todėl, pavyzdžiui, vardažodinės ypatybės turėtojų ir vietų pavadinimai aptariami dviejose vietose. Galbūt būtų patogiau, jeigu apie juos būtų kalbama vienoje vietoje. Reikėtų atidžiau parinkti pavyzdžius: kaip veiksmažodinės ypatybės turėtojo pavyzdys pateiktas žodis tyrimas, kaip savaiminio veiksmo – gydymas. Abejotinas teiginys, kad priesaga -tė, (i)uotė dabartinėje lietuvių kalboje „tik terminų darybai ir tevartojama“ (p. 36). Negalima nesutikti su teiginiu, kad „sudurtiniai terminai lengvai ir sistemiškai padeda pavadinti vienarūšes sąvokas“. Tas aiškiai matyti iš pateiktų pavyzdžių (savidulka, vėjadulka). Tik vargu ar teisingas toks tei- 248 Jolanta Gaivenytė-Butler | ginys: „Sudurtinis terminas reikšmės atžvilgiu dažnai yra vieningesnis, apibrėžtesnis, specialesnis už savo pamatinių žodžių junginį. Dėl to sudurtiniai žodžiai tinka tikslesniam, turiningesniam, prasmingesniam reiškimo būdui“ (p. 43). Skyrelio apie dūrinius pabaigoje paaiškinta, kokios kalbos dalys gali būti dūriniai. Pateikiami pavyzdžiai (dalgiakotis, rudauodegis (katinas), kažkas, dvidešimt, bukagalvis, silpnaširdis, protligė) turi mažai ką bendro su terminija. Šiame poskyryje pasitaikė ir daugiau nelabai terminiškų (bent jau ne šiuolaikinės terminijos) pavyzdžių: žabaras, skystimas, kartumynai, vočiukė, apysakaitė, rankytė, upokšnis, užkandinė, dainius ir kt. Antras aštunto skyriaus poskyris „Terminai – žodžių junginiai“ skirtas sudėtiniams terminams. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sudėtinių terminų dėmenys skyriaus pradžioje vadinami komponentais, pabaigoje – elementais. Pateikiama abejotino taisyklingumo pavyzdžių: iris žirklikės, minus stiklai, augalaiindikatoriai. Poskyryje trumpai apibūdinta, kokiais sintaksiniais ryšiais gali būti susieti sudėtinių terminų dėmenys, bet sudėtinių terminų struktūra, dėmenų skaičius nenagrinėjami. Studentams būtų naudinga sužinoti ir apie dėmenų išdėstymo tvarką. Devintame skyriuje aptariami terminų reikalavimai. Autorės išskiria septynis reikalavimus, kuriuos įvardija būdvardžiais. Nebūtų neįprasta rašyti tekste, kad „terminas turi būti tikslus“, bet kaip reikalavimų (ir poskyrių) pavadinimai geriau tiktų daiktavardžiai, juolab kad pirmas šio skyriaus poskyris pradedamas teiginiu „taisyklingumas – vienas svarbiausių terminų kalbinių reikalavimų“ (p. 47). Šiame poskyryje minimi standartai turi žymenis, kuriuos reikėtų užrašyti tiksliai: standarto „Terminologijos principai ir metodai“ (1115-90) žymuo turi būti LST 1115-90, šis standartas buvo parengtas ne pagal tarptautinį standartą 980: 704-87, bet pagal ISO 704-87. Taisyklingumas, tikslumas, sistemiškumas, trumpumas, stilistinis neutralumas ir darybinis patogumas aprašyti gan išsamiai – jiems skirta nuo poros pastraipų iki beveik trijų puslapių, tuo tarpu aiškumas apibūdintas vienu sakiniu. Reikėjo apie šį reikalavimą arba parašyti daugiau, arba jo visai neminėti. Aiškumas apibrėžtas kaip „reikalavimas, kad termino vidinė forma aiškiai perteiktų sąvoką“ (p. 47). Aiškumui trūksta aiškumo. Kas yra „vidinė termino forma“? Apibūdindamos termino tikslumą, autorės išskiria tris terminų grupes: teisingai orientuojančius terminus, neutralius terminus ir neteisingai orientuojančius terminus. Taisytinas neutralių terminų apibūdinimas: „Neutraliais terminais galima laikyti visus tuos terminus, kurių žodinės reikšmės neįmanoma nustatyti. Tokiais ter- 255Terminologija | 2016 | 23 LITERATŪRA AETŽ 2010: Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas: lietuvių k., vokiečių k., anglų k., prancūzų k., rusų k. Vyr. red. Stasys Žebrauskas, Kaunas: Technologija. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt, [žiūrėta 2016-11-15]. Baranauskienė R., Šarkauskienė S., Juzelėnienė S. 2016: Mokslo darbų metodiniai nurodymai lituanistams: metodinė mokomoji knyga. Elektroninis išteklius, Kaunas: VU KHM, 79 p. Prieiga per internetą: http:// www.knf.vu.lt/dokumentai/failai/katedru/lietuviu/MOKSLO_DARB%C5%B2_METODINIAI_NURODYMAI_LITUANISTAMS.pdf [žiūrėta 2016-12-08]. Bielinskienė A., Kazlauskienė A., Rimkutė E., Tamošiūnaitė A. 2014: Lietuvių bendrinė kalba: normos ir vartosena. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kaunas: VDU, Vilnius: Versus aureus, 416 p. CHTŽ 2003: Daukšas K. et al. Chemijos terminų aiškinamasis žodynas. 2-asis patais. ir papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt [žiūrėta 2016-12-05]. DLKŽ 2015: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 7-as patais. ir papild. leid.; elektroninis variantas, Vilnius: LKI. Prieiga per internetą: http://www.lkiis.lki.lt [žiūrėta 2016-11-15]. Gaivenis K. 1991: Lietuviškų terminų vaizdingumo klausimu. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 26–31. Gaivenis K. 1994: Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai. – Terminologija 3, 204–213. Gaivenis K. 1998: Keletas minčių apie terminologiją. – Terminologija 5, 89–92. Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: LKI l-kla, 148 p. Gaivenis K., Kaulakienė A. 2014: Ekstralingvistiniai terminų norminimo principai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: LKI, 229–235. Jakaitienė E. 2010: Leksikologija. Studijų knyga. Antras pakartotinis leidimas, Vilnius: VU l-kla, 351 p. Kaulakienė A. 2009: Lietuvių fizikos terminijos raida, Vilnius: Technika, 439 p. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas, 116 p. Klimavičius J. 2003: Lietuvių terminografija: praeities bruožai, dabarties sunkumai ir uždaviniai. – Terminologija 10, 9–32. KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa, 278 p. LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 634 p. LKTŽ 2008: Gaivenytė-Butler J., Keinys St., Noreikaitė A. Lietuvių kalbos terminų žodynai. Anotuota 19002005 bibliografijos rodyklė, Vilnius: LKI, 260 p. MTŽ 1980: Astrauskas V. et al. Medicinos terminų žodynas, Vilnius: Mokslas. Prieiga per internetą: https:// www.raštija.lt [žiūrėta 2016-11-15]. PTŽ 1993: Psichologijos terminų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Prieiga per internetą: https://www.raštija.lt [žiūrėta 2016-11-15]. Rutkienė L. 2015: Technologijų specialistų profesinė kalba: sistema ir vartosena. Vadovėlis, Vilnius: Technika, 160 p. Šalkauskis S. 1991: Raštai 2, Vilnius: Mintis, 351 p. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 896 p. Umbrasas A. 2013: Lietuvos Respublikos terminų bankas: 10 metų po įstatymo priėmimo. – Terminologija 20, 96–122. Vladarskienė R. 2013: Kūrybinių industrijų specialybės kalbos kultūra. Vadovėlis, Vilnius: Technika, 127 p. Gauta 2016-12-19 Jolanta Gaivenytė-Butler Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas jolanta.gaiven[email protected]