Terminas prie termino. X

208 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X Terminas prie termino. X JONAS KLIMAVIČIUS Kilnieji žmonės nepuola prie svetima ir nepakenčia, kad per apsileidimą žūtų sava Dionisijas Halikarnasietis TeaTras, Teorija, Teorema, isTorija: skolyba ir kūryba: vaidyKla ir regyKla, žiūra ir įžvalga, būTovė ir pasaKojimas – aTiTikmenys ir aTskirTys kelių susijusių (kilme, įvardijimo motyvacija), bet semantiškai labai nutolusių tarptautinių žodžių ir jų sukeltos semantinės indukcijos bei jos rezultatų tyrimas neturėtų atrodyti nežinia kam ir iš kokio seno kelmo spirtas. Priešingai, tai yra vienas iš daugelio ir plačiai kultūriškai, ir dialingvistiškai, ir terminologiškai, ir determinizaciškai sudėtingų, bet aktualių atvejų iš be galo plataus komplekso, ypač kliudantis tarptautinių terminų ir jų atitikmenų sąveikos ypatingą reiškinį – desinonimizacijos rūšį – ne vieno katro sinonimo atkritimą, o jų atsiskyrimą – reikšmių diferenciaciją. iSTOriNĖ PriEiGa Tarptautinių žodžių skolinimasis kaip vyksmas ir (pa)reguliuojamas veiksmas (pats dalykas tiksliau vadintinas skolyba) yra bent dvejopas – 1) būtinų reikšmių nepakeičiamų svetimųjų žodžių reikmės tenkinimas – jų ėmimas ir baigtinis įtraukimas į savosios kalbos leksikos (ir terminijos) sistemą (nebent paskui kai kuriuos ištinka archaizmų ar okazionalizmų likimas), 2) pagal savosios kalbos turimas išgales ar plėtros galimybes, bendriau – pagal įsisąmonintą savybės ugdymo reikmę – sėkminga savųjų pakaitų kūryba ir vartojimas. Normaliomis sąlygomis, kai lemia tik lingvistiniai veiksniai, būdo pasirinkimą lemia rekmės (paklausos), o ne akla pasiūla. ir tada dažniausias yra pirmasis būdas. Gyvenimo tarptautiškumo reikmė visada buvo ir didėja, o tautinės kalbos užtinkamos įsileidusios į savo tautiškumų reikmes 209Terminologija | 2016 | 23 ir išgales. Tačiau leksikos tarptautiškumas labai skiriasi – ir sritimis (daugiausia – mokslo ir kultūros plačiąja prasme, mažiausiai – poezijos ir natūros), o dar daugiau kalbomis ir ypač jų šeimomis (o tai juk ir skirtingos kultūros bei civilizacijos). Todėl neretai, ypač kai pasiūla viršija kalbos paklausą, skolinimasis yra ne baigtinis, o tik pirmasis tarpsnis: 1) trumpas signalinis – svetimžodžių pasibeldimas, bet ne į sistemą, o tik tekstus, todėl turimi savieji žodžiai lingvistiškai lengvai juos pakeičia (aũkštas – etažas, griuvėsiai – ruinos, kaukė – maskė, pievagrybis – šampinionas, raumuo – muskulas, raupsai – lepra, sprogimas – eksplozija, šiltinė – tifas, pentinas – šporas), netgi gausiais sinonimais (kaprizas – aikštis, įgeidis, įnoris, nikis, užgaida); 2) ilgesnis signalinis – svetimžodžių pakeitimas turimais savaisiais žodžiais, bet juos pritaikius pagal skolinamąsią reikšmę (kūgis – konusas, lagaminas – valiza ir čemodanas, lingė – resoras, pusiaujas – ekvatorius), kartais – labai tolimas (ląstelė – celė, židinys – fokusas); 3) netrumpas, net užtruktinis – naujadarų (pakaitų, bent atitikmenų) kūrimas (juodraštis – bruljonas, dviratis – velosipedas, įvartis – golas, kalnodara – orogenezė, kryžiažodis – krosvordas, laikraštis – gazieta ir caitunga, palydovas – konduktorius, palydovė – stiuardesė, rankraštis – manuskriptas, slapyvardis – pseudonimas, slidės – ski, staigmena – siurprizas, užtrauktukas – ziperis, vairuotojas – šoferis, vandenilis – hidrogenas, variklis – motoras, viešbutis – hotelis, viešnamis – bordelis). Leksikologijai ir terminologijai svarbesni patys naujadaros rezultatai, o vertybos, sekybos ir kitokios indukcijos duomenys reikšmingesni tik geresnių variantų atrankos, pavyzdžiui, vertalų keitimo (bent dalinio) vertiniais (krepšiasvydis → krepšinis, įtaka → / poveikis) tikslu. Užtruktinis tarpsnis gali virsti tikrai uždelstiniu, o nuo atitikmenų virtimo pakaitais – visai ištįsti net su atkryčiais jau po kodifikacijų ar aprobatų. bet kalbininkas turi žiūrėti sistemos, o ne dairytis į tekstus, net jei kuris sutvirtintas kokio centro direktoriaus įsakymu ar komisijos nutarimu. Šitie trys veiksmai žinomi nuo pat Martyno Mažvydo, patriotiškai ir lingvistiškai grįsti jau Mikalojaus Daukšos, nemažai praktikuoti jau Vilniaus universiteto profesoriaus konstantino Sirvydo (įsidėmėtinas auklėtinis vietoj aliumno!). Deja, plačiai užplūdusios svetimkalbystės ir -žodystės nepajėgta sustabdyti net jau kylant bendrinei kalbai, o liūdnai garsi nekvalifikuočiausia aušrininkų ir – kaip nelemtas atkrytis dar po kelių dešimtme- 210 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X čių – kai kurių (bet ne vieno) terminologų ne kalbininkų naujadara suvertė kalnus darbo ant Jono Jablonskio galvos. Naujųjų laikų rašomosios – bendrinės kalbos tėvas yra ir mokslinės naujadaros, be to, – neapsigaukime! – ne lygiagrečių atitikmenų, o visiškų pakaitų kūrybos ir vartojimo pagrindėjas ir našus bei sėkmingas (vartojame per 600 jo naujadarų!) kūrėjas (Piročkinas 2000: 10 6). Trumpais Pirmosios respublikos metais dėl negausių kalbininkų pajėgų ir nepakankamai stiprėjančio redagavimo kiek reikia neišsiplėtojęs ir nesubrendęs šis vyksmas nauja bangele, bet išsklaidytas pasireiškęs svetur (LkV 1950: 113 ir 159–604 – Žodynas), o tremties dvikalbystės sąlygomis ypač suaktualėjęs turint „prieš akis platesnės visuomenės reikalus“ (Skardžius 1998: 438), todėl sutelktai ir glaustai išplėtotas Prano Skardžiaus 1973 m. (Čikagoje) knygele lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys. Tėvynėje priklausomybės metais naujo naujadaros tarpsnio nebuvo, stengtasi tik išlaikyti palikimą. antrojoje respublikoje leksikos ir terminijos normų kodifikacijai vis aktualėjant minėta knygelė pasidarė plačiai prieinama ir Tėvynėje (Skardžius 1998: 428–507), o tais pačiais metais išleistas ir didelis (200 p.) aktualus Vidos rudaitienės ir Vytauto Vitkausko žodyninis darbas vakarų kalbų naujieji skoliniai. Skubos darbas skubos reikalui dar neatliko reikiamo vaidmens (klimavičius 2015: 44–47). Pateiktai gausiai medžiagai reikia ne tinginių, laiko ir kvalifikacijos turinčių skaitytojų darbo, be to, „inteligentų pastangų išlaikyti kalbą taisyklingą, paveldėtą ir tikslingą“ (rudaitienė, Vitkauskas 1998: 29) reikia ne abstrakčių, deklaratyvių, o sutelktų į nuolatinį darbą. Taigi yra rezultatų. bet padėtis pasidarė tokia, kad ir jie griaunami. Daug stovi parengiamųjų darbų – įpusėtų ar tik prieigų prie sprendimų – variantų atrankos, rečiau – normų stiprėjimosi, rečiausiai – kodifikacijos galutinio fiksavimo. Plačiame darbo bare reikalingas ir semantikos užmojis. Šiuo kartu pasekant vieną netrumpą ir šakotą vyksmą norima parodyti ir retesnį, nors praktikoje jau pastebėtą (fabrikas ↔ gamykla, objektas ↔ dalykas, enchiridionas ↔ manualas ↔ vadovėlis), tarpsnį – 4) tarptautinių žodžių ir jų atitikmenų semantinių santykių raidą iki reikšmių diferenciacijos. TEATRAS Vyksmo pradžia toli ir seniai, sakytume, ir niekuo nepaprasta: graikų teatras susidėjo iš trijų dalių: orchestros, scenos ir amfiteatro. – – – žiūrovų vietos sudarė teatrą siaurąja žodžio reikšme (theastai – žiūrėti) 211Terminologija | 2016 | 23 (Dambrauskas 1974: 299). žodžiu „teatras“ (ϑέατρον), padarytu iš veiksmažodžio „žiūrėti“ (ϑεασϑαι) ir reiškiančiu regyklą, pirmiausia vadintos žiūrovų vietos. jos taip buvo vadinamos ir kitur, pavyzdžiui, stadione. vėliau terminas apėmė visą teatro statinio kompleksą ir ten vykstančius renginius (SenGrk 2007: 168). Vieta vaidinti (ir šokti, dainuoti) buvo apskrita orchestra (ὀρχήστρα), vėliau – ant prieš palapinę skenę (σĸηνή) pastatytos pakylos proskenijo (προσĸήνιον) ir tik romėnai įtvirtino kaip turim dabar – sceną (scaena) – kaip svarbiausią teatro dalį (todėl labai prasmingas scenos menas „teatras“). romėnų įnašas yra ir lot. spectac(u)lum – 1. „reg inys, vaizdas“ → 2. spektaklis, vaidinimas, 3. ppr. pl. „žiūrovų vietos“, 4. prk. teatras, amfiteatras, net 5. „pasaulio stebuklas“: septem spectac(u)la – septyni pasaulio stebuklai LoLieŽ 2007. Šia pirmykšte gr. ϑέατρον ir lot. spectac(u)lum motyvacija grįsta visa plati teatro – ne scenos meno semantika – astronomijos teatras „dangaus skliautas“, anatomijos teatras „prozektoriumas“ (o angl. operating theater – operacinė), karo veiksmų teatras, naujesni – artimesni scenai politikos teatras iQ 2010 42 (plg. politinio teatro aktorius iQ 2011 4 14, politinio teatro marionetės Vd 2010 33 62) ir rinkimų teatrai iQ 2010 7 6. Labai nepaprastas pasaulio teatras „pasaulio istorija“ ir teatras – pasaulis: aš komediantas! o, suvaidinsiu aš jums komediją, kad visi raudosite <...>. mano teatras – pasaulis; jame aš vaidinu šeimininko ir autoriaus vaidmenį; o komediantai man – jūs visi: popiežiai, karaliai, tautos! siūlas, kuriuo aš jus tampau – tai baimė! (bonapartas) Prrap 1979 185 (alfredas de Vinji). yra ir istorizmų, pvz.: <...> Xviii a. vid. vilniaus un-te įkurti ir neišlikę matematikos ir Fizikos muziejai. <...> moksliniam darbui dirbti ir mokymui iliustruoti. Fizikos kabineto muziejaus mechanikos salėje stovėjo mašinų teatras – iš keliolikos prietaisų ir įtaisų ant didelės pakylos sumontuota konstrukcija TechEnc iV 2010 752. Pasirodo ir lietuvių kalboje nebūtų negirdėtų, pvz.: visos dalys kažkada suvoktos juslėmis ir sąmonės teatre jos yra tikri įspūdžiai J.GaarSP 1998 211. sąmonė esanti savotiškas teatras, kuriame viena po kitos pasirodo įvairios sąvokos J.GaarSP 1998 213. kai tokia teatrų įvairovė, ne visai keista, kad ir pagrindinis teatras gali gauti (net oficialiai) savo pažyminį – maskvos dailės teatras (1898) – художественный, nors jo pagrindiniam kūrėjui (dviese) k. Stanislavskiui nepavyko laikytis sistemos – tai buvo vien dramos teatras, tik vėliau (1928– 1941) jis turėjo ir savo operos teatrą. dailė XX a. pr. buvo „menas“, bet 212 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X dar ir dabar vadinti juos „dailininkai“ L. Mal, i. GitČ 1989 517 jau yra anachronizmas. Po romėnų teatro tautinių pakaitų (ar ir atitikmenų) radosi tautinių sąjūdžių laikais – ček. divadlo, vok. schaubühne (labiau „scena“), schauspiel „vaidinimas“, taip pat Kriegsschauplatz „karo veiksmų teatras“, angl. playhouse (lyg „vaidyklos rūmai“). Mato Pretorijaus XVii a.pab. parašytas veikalas deliciae prussicae oder preussische schaubühne – lietuviškai verstas prūsijos grožybės, arba prūsijos teatras (L. Gineitis – LlitEnc 2001), 1999 m. išleistas pavadinimu prūsijos įdomybės, arba prūsijos regykla (Vilnius: Pradai). Nei k. Sirvydo regyklė (widok/diwowisʃko krotofilne. spectaculum, theatrum, regikłe SD 1642), regykla (naujuosiuose raštuose „vaidinamas, spektaklis“, Vydūno „scena“ LkŽ Xi 1978), nei priešaušrio – S. Daukanto žaiminyčia, jo ir L. ivinskio vypsonė, M. Valančiaus vypsosena, dar vėlesnio Tėvynės sargo panaši vypsosenė (1896) LkŽ XiX 1999 lietuvių kultūros dirvoje nebuvo savi, išnyko be didesnio pėdsako kaip kiti panašūs – teplionė, tepliorius, tepliorystė, skaptorystė, bet užmojis – rimtesnis! – siekė ir XX a. pr. Jurgio Šlapelio SNŽŽ 1907 teatras – regykla; „vieta arba namas, kur rodo ir žiūri komedijas, dramas, tragedijas“, o regykla – paveikslas, scena; scena – „vieta teatre, nuo kurios vaidina“; reginys, regykla; spektaklis – reginys; teatre vaidinimas, komedijų rodymas. STŽŽ 1923 nei teatro, nei spektaklio nėra. SNŽŽ 1924 teatro nėra, spektaklis – reginys, vaidinimas teatre. 1920 m. įkurtos dramos vaidykla ir operos vaidykla 1922 m. suvalstybintos ir pavadintos – valstybinis dramos teatras (nuo 1925 m. valstybės teatras) ir valstybės opera. TŽŽ 1936 teatras – tik 1. „<...> pastatas“ (2. „karo veiksmų ar šiaip didelių įvykių vieta“, 3. „anatomijos <...>“), nors teatralas – „teatro [pastato? – J. k.] mėgėjas; dažnas teatro lankytojas“, o spektaklis – 1. „teatralinis vaidinimas“ (2. „reginys“). Taip liko tik vaidyba ir vaidmuo (vėl veržiasi rolė...). Toli jau ir teatrinė regykla mairr iii2 1992 661 (1908). bet galimà ne kaip terminas, o apibūdinimo, aiškinimo žodis: drama graikiškai veiksmas. Teatras – regykla. veiksmas turi būti ir regimas kV 1977 35 11. kaip pasaulis gali būti teatras, taip kartais jis ir regykla: <...>, Calvinas rašė: „mes juk nepraleisime progos pasisemti dievobaimingos atgaivos iš dievo atskleistų ir priešais mus iškylančių darbų šioje nuostabioje regykloje“ NŽa 2009 12 456. Teatro reginys iQ 2010 5 25 – būtinai junginys! – irgi visai natūralus. 213Terminologija | 2016 | 23 TeoriKoNas Labai čia mums svarbus šiaip grynas teatro istorizmas teorikonas: <...> perikliui yra priskiriamas dar ir įvedimas teatrinių pinigų (teorikon), kurie būdavo išduodami piliečiams pirkti žetonui arba bilietui į teatro vaidinimus (SenGri 1955: 206). įvedęs teorikoną periklis padarė teatrą prieinamą visiems atėnų piliečiams (277). istorizmas, bet turėtų likti toks, o ne nusakomasis junginys pinigai teatrui (τὸ ϑεωριĸόν) (193). Teorija, Teoras, Teorema Teatro pinigai teorikonas kiekvienam pirštu prikišamai rodo su teatru bendrą teorijos kilmę. Tik jos istorija ir semantinė raida dar ilgesnė. Tai ir kultūriškai nėra netikėta – abiejų šaknys yra tame pačiame vadinamajame ašiniame amžiuje, šviesiausiose Eurazijos šalyse pasiektame apie Vii– V a. pr. kr. Tačiau pirmoji pasaulio proto šviesa nebuvo staigus nušvitimas ar apšvietimas – ji radosi palengva ir nelengvai įveikiant pirmykščių kultų tamsybes ir mitines ūkanas. Teatro miglotai pažįstamą raidą čia palikome nuošaly, nes ji svarbi tik tragedijos ir komedijos, o ne teatro semantinei raidai. Teorija rodo paradoksalų kelią nuo kulto ir į atletiką, ir į filosofiją, mokslą: žodis theōria etimologiškai siejasi su žodžiu theos – dievas. Teorais graikai vadino miestų pasiuntinius į religines šventes, turėjusias sakralinių įgaliojimų a.ŠliogD ir M 1988 30. Olimpijos visų graikų ir pavienių polių žaidynės, taip pat atėniečių Panatėnajos ir Spartos gimnopedija, visų graikų gimnastika glaudžiai susijusi su religiniu kultu ir visu dvasiniu gyvenimu. Tačiau Jano Parandovskio istorinėje apysakoje olimpijos diskas tai nėra ryšku ir netgi trūksta aiškumo: stojo trečia jaunatis po vasaros saulėgrąžos <...>. <...>. <...> sukruto keliai keleliai – <...> – – – ėjo procesijos, iškilmingos teorijos, siųstos valstybių ir miestų, o drauge su oficialiais atstovais traukė paprasti piligrimai OD 1984 110. pirmiausia prisistatydavo architeorai, procesijų vadovai, <...>, ir derėdavosi dėl vietos, kur apsistoti OD 1984 114–115. apysakoje architeoras (179, 236, 237, 242-2x) vartojamas be atitikmenų, teorija – arba tik kartu su procesija (151, 157, 234, 236, 237-2x, 242, 243-2x, 244), arba vien eisena (112, 234, 277), net vilkstinė (111), neretai – sumišai, pvz.: eitynę baigė pavėlavę piligrimai iš pačios elidės procesijos (150). paaiškinimuose išsamumo labai trūksta: teorija – „iškilminga eisena, procesija“, teoras – „jos dalyvis“ (278), architeoras – „teorijos vadovas“ (273). Tai pusinė vartosena, palin- 214 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X kusi į lietuvinimą – greičiausiai žinomo vertėjo Dominyko Urbo šiuo atveju perdėtos pastangos, ribojančios būtiną istorinį tikrumą1. sporto terminų žodynas teorijos aiškinimą 1. „senovės Graikijoje – miesto-valstybės siųsta į Olimpijos žaidynes piliečių grupė“ (STŽ 1996) vėliau tikslina – 1. „<...> religinė prižiūrėtojų (gr. theōria) grupė“ (STŽ 2002). O jau gerokai anksčiau buvo tikslus ir išsamus aiškinimas: teoras – „sen. Graikijoje – asmuo, atstovaujantis valstybei arba miestui per religines šventes ir žaidynes arba įgaliotas konsultuotis su orakulu, teikti šventyklai dovanas, aukoti“ TŽŽ 1985, 2001, 2013, tik gr. theōros – ne „žiūrovas“, o tam tikras apeigų „prižiūrėtojas“ – ypatingųjų leiturgijų atlikėjas: „kadangi olimpiada buvo pirmiausia visų helenų religinė šventė, poliai siųsdavo į Olimpiją teorijomis (ϑεωρία) vadinamas šventąsias pasiuntinybes, kad jos paaukotų Dzeusui savo miesto vardu“ (SenGrk 2007: 247). Ši pirmykštė teorija (su savo teorais ir architeoru) nėra atskiriama nuo dabartinės įprastinės mokslinės teorijos – priešingai, yra tam tikras jos provaizdis: Theoria – tai ir paprastas žiūrėjimas, ir sielos žvilgsnis. vidinėmis akimis matomus reiškinius bei jų sistemas graikai taip pat vadina teorijomis HŠv 1994 22. Gr. ϑεωρέω – „būti žiūrovu, žiūrėti; apžiūrinėti, lankyti; stebėti; daryti apžiūrą; nagrinėti, samprotauti, tyrinėti; spręsti“ GrLŽ 1979 – reikšmių raida veda nuo dalyvių ar lankytojų (ap)žiūrėjimo prie abstraktesnio ir specialesnio veiksmo – stebėjimo, įsižiūrėjimo ir jau ne reginio, o esmės įžvelgimo: „Jonėnų natūrfilosofai manė, kad theōria yra mąstymas apie abstrakčius dalykus. <...>. aristoteliui bios theōretikos (teorinis gyvenimas) yra tyrėjo filosofo įvairių dalykų apmąstymui skirtas gyvenimas. iš čia theōria – mokslinis tyrimas, mokslas (praktikos, veiklos, gr. praxis, priešybė; tik naujaisiais amžiais teorija – atskiro mokslininko požiūris ar pažiūros; neigiama reikšme – sausa teorija“ (antŽ 1998: 503). „Graikijoje moks1 J. Parandovskio apysakoje (greičiausiai vertime) praleista gera proga tikrąja senovės reikšme pavartoti tezaurą – apysakoje net ne lobynas, o sandėliška lobių saugykla (235, 237, 261, 270), turtų saugykla (177, 197) ir tiesiog saugykla (177, 178,179, 195, 236, 271). Gr. thēsauros savo pagrindine reikšme – „turtas, lobis; lobynas; iždas“ lietuvių kalbos ilgai nepasiekė, net antŽ 1998 tezauras ↗ lobynas – „graikų miestai turėjo savo lobynus Olimpijoje ir Delfuose, kur laikė Dzeusui Olimpiečiui ir apolonui Pitijui paaukotas dovanas. <...>. ∆ buvo užrakinami daugeliu užraktų, o kiekvieną raktą saugojo vis kitas žmogus. <...>“. Nors tai ir nesistemiška – nėra pamato, o vediniai – terminai tezaurizacija „pinigų taupymas pas save namie, užuot juos įnešus į banką arba taupomąją kasą“ TŽŽ 1951, tezauravimas „aukso kaip lobio kaupimas. <...>“ TŽŽ 1969: aukso t., kapitalo t. ETŽ 1966, tezauravimas – hoarding – 1. ppr. „vertingųjų metalų saugojimas“, 2. „turto kaupimas vertingųjų metalų forma“ b ir kŽ 1997, taip pat tezauruoti TŽŽ 1985, 2001, 2013. bet tezauras „naujaisiais amžiais didelis kurios nors srities žodynas (leksikonas)“ antŽ 1998 leksikografijoje fiksuotas gana vėlai – TŽŽ 1985, 2001, 2013. O juk jau 1921 m. kazimieras būga rašė: „Tobulo ir pilno žodyno, kuriam nebūtų gėdos duoti vardas „Thesaurus linguae Lituanicae“, šiandie išleisti mes dar nepajėgsime. <...>. Tezaurai rengiami kelių dešimtų ir ne vienos kartos žmonių“ (būga 1959: 379). 215Terminologija | 2016 | 23 linių teorijų nenaudingumas laikytas ne trūkumu, o pranašumu. – – – Stebėtojo gyvenimas (βίος ϑεωρητικός) laikytas idealu“ (SenGrk 2007: 298). Mąstymas prasideda nuo stebėjimo, tačiau ir mąstymu šis ypatingas vyksmas nesiriboja: „Mąstymu apčiuopęs kosmo struktūrą, antikos žmogus pajusdavo jo grožį ir patirdavo ϑεωρια, t. y. estetinį pasitenkinimą. kadangi kaip tik kosmoso struktūros nustatymas sukeldavo jam tokią būseną, tai palaipsniui ϑεωρια (teorija) įgavo pačios struktūros prasmę, o ϑεωρειν (teoretizuoti) – mintinių veiksmų, nukreiptų į tokios struktūros išaiškinimą, prasmę“ (Jankauskas 1987: 36). Europos istorijoje teorija krypo jau logo, paskui ir praxis įsigalėjimo linkme. Tik romantizme dar būta pirmykštės graikų metafizikos – tikrosios teorijos reminiscencijų, pvz.: <...>, aš išdrįsčiau parašyti romano teoriją, kuri būtų teorija pirmykšte šio žodžio prasme: ramios, giedros vienalytės dvasios pažiūra į objektą, kaip ir dera su iškilmingu džiaugsmu stebėti reikšmingą dieviškų vaizdų džiaugsmą. Tokia romano teorija pati turėtų tapti romanu, <...> (Friedrichas Schlegelis – P ir LE i 1978: 270). Naujaisiais laikais jau pakankamai įsisąmonintas esminis dvasios mokslų skirtumas – kaip suprantančių ir aiškinančių, o ne matuojančių ir (ap)skaičiuojančių. romėnai, gausiai sėmęsi iš graikų kultūros aruodo, skolinį theōria tik antikos saulėlydyje – veikiau krikščionybės jau ne ankstyvojoje aušroje gavo iš vieno bažnyčios tėvų, vulgatos vertėjo šv. Jeronimo (347–419) rankų (žr. LoLieŽ 1996). boecijus (apie 480 romos aristokratų ancijų šeimoje – apie 524 ostgotų karaliaus Teodoriko, arijono, nugaluotas), „paskutinysis romėnas ir pirmasis scholastas, paskutinysis antikos ir pirmasis viduramžių filosofas“ (L ir i 1980: 242), aristotelio vertėjas, iš to graikų žodžio pasiskolinęs reikšmę, ją suteikė lotyniškam žodžiui speculation – 2. filos. spekuliacija (1. žvalgymas, žvalgyba amianas Marcelinas, iV a.) LoLieŽ 1996 – plg. spekuliacija – „stebėjimas, įsižiūrėjimas protu, vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais reiškė tą patį arba beveik tą patį kaip ir sąvokos theoria, contemplatio, meditatio; <...>“ (FilŽ 2002). Vėliau ir teorijos, ir spekuliacijos reikšmės kito ir viena nuo kitos tolo: teorija – 1. „tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma“, 2. „tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių sistema“ TŽŽ 1985, 2001, 2013, spekuliacija 3. filos. „visai abstraktus, teorinis mąstymas, norint gauti žinių apie objektus, kurie yra už patyrimo ribų“ TŽŽ 1985 (ne taip tiksliai – „abstraktus, teorinis mąstymas, nesiejamas su praktika, patyrimu“ TŽŽ 2001, „abstraktus protavimas, nesiejamas <...>“ TŽŽ 2013), „pažinimo galimybę duodančio 216 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X (juslinio) patyrimo ir jo mokslinio patikrinamumo viršijimas pereinant į tai, kas iš principo nepatiriama, nepažinu ir nepagrindžiama, tėra vien išgalvotas dalykas („grynoji spekuliacija“)“ (FilŽ 2002). Tos pačios įvardijimo motyvacijos kontempliacija [lot. contemplari – 1. (įsi)žiūrėti, stebėti (atitinka gr. ϑέασϑαι), 2. prk. (ap)mąstyti, (ap)svarstyti LoLieŽ 2007] leksinė reikšmė yra laisvesnė (ir dvilypė) – 1. „didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas“ (2. misticizme – „aukščiausio pažinimo rūšis, kuri remiasi intuicija; pasyvus tikrovės suvokimas)“ TŽŽ 1985, 2001, 2013, bet tai nėra nei filosofijos, nei psichologijos terminas2, o aiškinimas „didelis susikaupimas, susimąstymas, meditacija“ relŽ 1991 yra esmiškai neteisingas. meditacija, priešingai, pirmiausia – 1. „susimąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena“ (relŽ 1991), dar daugiau – „viena iš pakitusios sąmonės būsenos rūšių [kitos – sapnas, hipnotinis transas, psichodelinė būsena, sensorinės izoliacijos būsena ir kt.) – didelio susikaupimo būsena“, praktikuojama rytų religijų, taikoma psichoterapijoje stresui mažinti, atsipalaiduoti, ramintis (PsichŽ 1993). Filosofijoje – tai „kasdieniame gyvenime dažnai neišreikštų ir iškreiptų tikrojo pažinimo ir veiklos principų apmąstymas“ (FilŽ 2002), nes lot. meditari – 1. (ap)mąstyti, (ap)galvoti, (ap)svarstyti, mintyti LoLieŽ 2007. Taigi teorija prasideda nuo stebėjimo (žiūrėjimo), spekuliacija – visiškai abstrakti, be jo, kontempliacija – susimąstymas susikaupus į tikrovę, meditacija – įsimąstymas susitelkus į save ir gyvenimą. Tos pačios kaip teorija kilmės ir teorema (gr. theōrēma – mokymas, taisyklė < theōreō – apmąstau) – „teorinis teiginys, kurio teisingumas gali būti arba yra logiškai įrodytas, remiantis anksčiau nustatytais mokslo teiginiais“ TŽŽ 1985, 2001, 2013. Tačiau teorema ribojasi matematika ir logika. kai kurios kalbos turi savų terminų – lenk. twierdzenie (ir teoremat), ček. věta, poučka (ir teorém), vok. lehrsatz (ir Theorem). 2 Pagal motyvaciją čia šliejasi ir skepsis, skepticizmas – iš visai panašios reikšmių raidos gr. σκέπτομαι – „žiūrėti; ištyrinėti, išžvalgyti, sužinoti; nagrinėti; mąstyti, galvoti; išprotauti, spręsti; numatyti“ (GrLŽ 1979), „oglądam, przyglądam się“, sképsis – obserwacja SWO 1997 (nors daugelis tarptautinių žodžių žodynų nenurodo esminės pirmykštės reikšmės, prie kurios paskui tik prisideda sema „abejojant, kritiškai, tikrinant“). Tačiau leksinė skepticizmo reikšmė visiškai nukrypusi – „filos. kryptis, atmetanti galimybę pažinti tiesą, gauti patikimas, pagrįstas žinias“ TŽŽ 1985, 2001, 2013, ypač sudėtinga termininė filosofinė, kur nuo turinio skepticizmo skiriamas skepticizmo metodas – „kritinis paprastai mąstyme ir veikloje esančių prielaidų tikrinimas (ypač kanto filosofijoje, kur tuo būdu stojama prieš dogmatizmą)“ (FilŽ 2002). Gyvenime sveikas skepticizmas 2. (ir skepsis) tiesiog – „kritiškumas, abejojimas kuo nors“ TŽŽ 1985, 2001, 2013. Svarbu nepainioti aspektų. 223Terminologija | 2016 | 23 mums patinka tiesiog žiūrėti“. <...>. <...>. pomėgis žiūrėti rodo, kad egzistuoja pažinimas, kuris yra pats sau tikslas, <...> M.-D. PhilTi 2009 105. augustino mintį: praeities dabartis – yra atmintis, dabarties dabartis – stebėjimas, o ateities dabartis – laukimas auraugišp 2004 281 beveik tiksliai atkartoja mūsų laikų žmogus – feodalizmo epochos savimonės tyrinėtojas: praeičiai suvokti mums duota atmintis, dabarčiai – žiūra, o ateičiai – viltis ir lūkestis a. GurVkk 1989 104. bet jis mato ir raidą: europos visuomenė palengva perėjo nuo pasaulio žiūros amžinybės aspektu prie aktyvaus santykio su juo laiko aspektu a. GurVkk 1989 136. Šių laikų vienuolis irgi daro savitą skirtį: <...> pavojinga painioti teologinį ir filosofinį požiūrį į moralę. pirmasis savaime apima išminties žiūrą, o antrasis turi baigtis išminties žiūra M.-D. PhilTi 2009 84. prigimtinis įstatymas iš esmės priklauso nuo išminties žiūros: <...> (84). ir paskutinė svarbi skirtis: subjekto žiūra ne vienai humanitarinių mokslų disciplinai yra vienintelis pažinimo būdas, visiškai nepriimtinas tiksliuosiuose moksluose, bet natūraliai atliepiantis žmogiškosios būties individualumą ir dvasios beribiškumą – tai kuo pagrindžiama meninė kūryba kb 1999 5 12. žiūra yra iš taško: pasak H. Kardelo, „Tai kaleidoskopinis, nuolatos besikeičiantis žiūros taškas yra kognityvinės gramatikos pagrindas“ (...) a. GudE 2000 34. „<...>. Ši kultūros dalis [kalba] <...> pateikia būdingus tai kultūrai daiktų konceptualizacijos ir kategorizacijos būdus, vertybių sistemą, žiūros taškus, visuomeniškai įtvirtintą santykį su pasauliu“ (...) a. GudE 2000 35. <...> Č. milošą ir jo kūrybą mes suvokiame dažniausiai iš lietuviško žiūros taško MkslL 2011 15 7. Nėra net moterų personažų iš vyrų žiūros taško rimtos analizės Litišv ii 1997 74 (V. kelertienė). <...> permąstyti savo literatūros kanoną iš naujų žiūros taškų Litišv ii 1997 76 (V. kelertienė); žiūros taško slinktys NŽa 2013 3 230, pakeisti žiūros tašką NŽa 2014 6 22. iš taško nustatomas ir kampas: <...> konceptualizacijoje <...> galima skirti konkretesniąją, empirinę, dalį ir abstraktesniąją, sąvokinę, sritį. pastarojoje labai svarbus yra profilio aspektas – žiūros kampas, parametras, kuris tampa esmingas tam tikroje situacijoje fiksuojant daiktą ar reiškinį, <...> a. GudE 2000 49. manau, britiško polinkio linksmai žvelgti į reiškinius ir lietuviškos natūros bei realybės derinys leidžia įsivaizduoti ir tokį žiūros kampą iQ 2010 410. Neįprastas žiūros kampas jam leido prieiti prie tų temų NŽa 2014 4 72. visos sąvokos <...> iškart duoda vienpusišką žiūros tašką Schopenhauer 1995 107. <...> ieškoti naujų žiūros ir vertinimo kampų MkslL 2014 13 5. Labai artima čia 224 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X yra artimų ir tolimų žiūros perspektyvų kaita SLL XXiii 2007 315. Dar ir laukas: į semiotikos žiūros lauką patenka viskas (...) NŽa 2016 5 68, išplečia žiūros lauką NŽa 2015 3 58. Pagal tuos kampus, laukus randasi ir žiūros sričių: rašytojo, dėstytojo, fotografo, dailininko refleksijos sukuria žiūros įvairovę, personažų kaitą L ir M 2013 45 14. <...> filosofas, reflektuojantis technologijas iš teologinės žiūros taško iQ 2010 7 112. <...>, lelewelis ir jo Hystorika įsiterpia tarp apšvietos ir istorizmo, kaip dviejų skirtingų istorijos mokslo žiūros tradicijų NŽa 2015 8 57. etinių vertybių atradimą žmogui garantuoja jo vertybinė žiūra. ji yra dalis realybės jausmo, kuriuo subjektas nuolat vertina gyvenimo situaciją ir dorovinius reiškinius EtEt Vi 1982 172. Dar pasitaiko metodologinė žiūra M.-D. PhilTi 2009 176, nemetodologinė žiūra mksll 2016 8 8, stačiatikiškoji žiūra NŽa 2011 7 489. Gali būti ir daugiau4. Tačiau svarbiausia, žinota jau Platono, yra esmių žiūra: „<...> pažinimo objektas yra ne tai, kas suvokiama juslėmis, o tai, kas yra pagal savo idėją, kuri pro tas suvokiamybes tarsi prasišviečia. Pažinimas, kaip žinojimo (episteme) įgijimo procesas, yra protu (nous) apdovanotos sielos kilimas į nejuslinių ir laikui nepavaldžių esmių karalystę ir drauge atitrūkimas (katharsis) nuo visa, kas jusliška (...). Šį kilimą skatina erosas (sielos dievybė, daimonion), amžinai tobulos būties siekis dvasinėje esmių žiūroje (theoria), kuri sielai reiškia palaimą“ (FilŽ 2000: 162). Dar be kūno siela „regėjo idėjas“ – tik dėlto „regėta ir prisiminta žiūra yra galima“ (162). Tačiau tai – suprantama ar ne, priimtina ar ne – yra dalykinės terminologijos istorijos sritis. bet specialiuosiuose tekstuose, nors retai, žiūra, ne kokia dvasinė, o intelektinė, t. y. grynasis mąstymas: žinojimas, įgyjamas grynojo mąstymo, intelektinės žiūros būdu, visada yra eidų, idėjų žinojimas (Nekrašas 2004: 140). Tokia pat reta ir teorinė žiūra: pačią post modernybę jis suvokia kaip savireflektyvią modernybės pakopą, kada modernybė nelyg išsineria iš savųjų konceptualių bei ideologinių įpročių ir juos „suobjektyvina“ teorinės žiūros lauke a. baumG 2007 20 (V. rubavičius). Tačiau DŽ 1993 žiūros ir LkŽ XX 2002 žiūros 4. aiškinimą – „juslinis pažinimas; <...>“ visa tai paneigia. 4 Nors šia reikšme žodynuose nefiksuota, kaip žiūros sinonimas pasitaiko ir rega: įtvirtinti savąjį regos tašką MkslL 2011 16 10, begalybę galima aprėpti iš begalinių regos taškų relF 1997 38, pasikeičia regos taškas relF 1997 45, savo regos dominantes suformavę <...> akademikai NŽa 2014 4 37, ryškiai tolstama nuo intuityvistinės pasaulio regos Litišv ii 1997 176. bet šitai lyg panašiau į senąjį požiūrį ir madingąjį matymą. Gal prasminga būtų regos ir žiūros skirtis? 225Terminologija | 2016 | 23 Tą reikšmę, tiksliau – reikšmes bandant apibrėžti pirmiausia reikia remtis pagrindine gyvosios kalbos reikšme. Paskui reikia suprasti, kad aristotelio filosofijos teorija kaip dvasinė žiūra į visą esamybę pati sau – pasaulėžiūros palaimai – yra likusi istorijoje, bet dabar seniai gyvename mokslo teorijų, aiškinančių reiškinius, nustatančių dėsnius ir net duodančių naudą, pasaulyje (meno teorijos lieka artimos aristotelio sampratai), o vietoj tos vienintelės teorijos turime įvairovę žiūrų, anaiptol ne juslinių, o požiūrinių, kontempliacinių. Šitai be abejo, lėmė „naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą“ (anzenbacher 1992: 150) ir jau tokį, kuriam reikia ne gamtamokslinio pasaulėvaizdžio (202), o visuminio – žmogaus pasaulėžiūros (214), nors ji neišvengiamai yra kalbinė ir tik gimtakalbė (167), visada konkrečiai istoriška ir bent kiek subjektyvi. kanto „žmogui būdingas vienintelis pasaulio žiūros būdas, kurį lemia jam būdingi ir nuo jo patyrimo nepriklausomi, t. y. aprioriniai, erdvės ir laiko vaizdiniai bei apriorinės grynosios intelektinės sąvokos (kategorijos)“ (Nekrašas 2004: 181). Thomas kuhnas (1922–1996), priešingai, mano, kad „yra daug pasaulio žiūros būdų“, nes tai lemia paradigma – „pasaulio mąstymo būdas, sąvokų tinklas, per kurį mokslininkai žvelgia į tikrovę“ (181). Ginčijama, kad kiekviena jų būtų lygiai teisinga, bet tikrai ne visos vienodai reikšmingos. Ši žiūra vartojama plačiai, nors ne visuotinai (anzenbacher 1992 neturi). bet jos apibrėžties nėra nei aloiso Halderio FilŽ 2002, nei Williamo raeperio ir Lindos Smith knygos po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar (Vilnius: alma littera, 1996) žodynėlyje (219–258). aišku, kad ši žiūra neišeina už filosofijos ir dvasios mokslo ribų. Dabar ir einame į estetiką, nes lieka šio aiškinimo antroji dalis – „estetinis stebėjimas“. Ši ypatingoji žiūra irgi turi savo raidą. Ji prasideda nuo antikos pirmųjų amžių: „<...> Homero sampratoje menas vis tiek lieka ne kuo nors kitu, kaip tik menu, sukeliančiu grynai meninį žavesį, tarytum jis tik ir būtų kuriamas klausytojų žiūrai5, pasigėrėjimui, pasimėgavimui“ (Stoškus 1981: 23). XX a. filosofas fenomenologas Nicolaius Hartmannas savo kapitaliniu veikalu estetika (išleistas po mirties – 1953 m.) nuo to tik pradeda: „Estetinis mąstymas visais atvejais yra antrinis. Jis gali prasidėti po to, kai pasibaigė estetinė žiūra ir betarpiškas atsi5 Čia prisiminkime jau minėtą žiūrėti reikšmę – 13. „klausytis (ppr. gėrėtis ar stebėtis)“. 226 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X davimas gėrėjimuisi grožiu, <...>“ (Grožk 1980: 335–336). Nors pavadintas estetiniu mąstymu (tiksliau būtų – suvokimas), tuoj pervadinamas žiūra ir atskiriamas nuo mąstymo: „<...> daug pražūtingesnė klaida manyti, kad estetinis suvokimas (žiūra) apskritai esąs vienas iš pažinimo būdų, to paties lygio, kaip ir racionalusis pažinimas“ (336). bet kas tada lieka – juk „grožis nėra daikto ontinė savybė“ (345). Tada prasideda antroji žiūra: „Estetinė žiūra yra tik pusiau pojūtinė žiūra. Virš jos yra dar antro laipsnio žiūra, kurią pojūčiuose sukelia įspūdis, bet kuri su juo nesusilieja ir akte yra aiškiai nuo jo priklausoma. Ta antroji žiūra nėra nei esmėžiūra, nei platoniškasis bendrybės suvokimas, nei intuicija, <...>. Ji tebėra nukreipta į vienintelį ir individualų atskirą objektą, bet įžvelgia jame tai, ko pojūčiai betarpiškai nepasiekia: <...>“ (312). antroji žiūra yra vidinė žiūra (343), pojūtinę žiūrą iš vidaus apšviečia viršpojūtinė žiūra (344), kuri yra kurianti ar bent jau atkurianti žiūra (343). Galima suprasti, kad „tai, ką ji įžiūri, nėra duota pojūčiuose, pojūčiai tai tik įgalina“ (343), nors lieka klausimas – kaip? Trūksta visai mažai, o visa – labai reikšminga6. N. Hartmanno bendraamžis ir bendramintis Vosylius Sezemanas savo studijoje estetika (1970, parašyta 1962) esmingai papildo, paryškina ir apibendrina: „Mūsų asmenybės emocinis atsiliepimas į objekte pasireiškiančią gyvybę arba jausminį tonalumą nekliudo tam, kad mes to objekto atžvilgiu išlaikytume kontempliatyvų nusistatymą, pajungdami jam ir tą nuotaiką, kuria mus užkrėtė pats objektas. Tokio pobūdžio yra kaip tik estetinė žiūra, estetinis atsidėjimas, atskleidžiąs mums ir objektyvią, antindividualinę jausminių išgyvenimų reikšmę“ (Sezemanas 1970: 256). Vis dėlto estetinės ir teorinės žiūros tapatybė, kartais skelbiama visai tiesmukai, susilaukia neigimo: <...> teigti, kad teorinė ir estetinė žiūra iš esmės sutampa, kad tai vienodai objektyvus žvilgsnis, yra netikslu. <...>. <...>. Teorinei žiūrai rūpi pats konkretus, individualus daiktas, objektas, jo būtis – <...>. Teigti, kad estetiniu žvilgsniu mes suvokiame grynąją daikto būtį ir pan., vadinasi, pasiduoti iliuzijai L ir M 1989 49 10 (k. rastenis). 6 Gerokai anksčiau arthuras Schopenhaueris, filosofijoje skyręs intelektualinę žiūrą arba absoliutųjį mąstymą (Schopenhauer 1995: 30 / proto žiūrą (73) ir juslinę žiūrą (131), ir estetikoje jau skyrė jo vadinamo estetinio stebėjimo „dvi neatskiriamas sudedamąsias dalis: objekto (ne kaip pavienio daikto, o kaip platoniškosios idėjos, t. y. kaip tvarios, visai tam tikrų daiktų rūšiai būdingos formos) pažinimą; ir pažįstančiojo (ne kaip individo, o kaip gryno, bevalio pažinimo subjekto) savimonę (286). Pirmąją vadina objektyvia žiūra (288), tą objektyvumą – genialumu (289), bet grožio subjektyvioji pusė skatina tiesiog „nugrimzti į gryną estetinę žiūrą“ (317). 227Terminologija | 2016 | 23 įžvalga žiūra darybiškai – iš žiūrėti, bet semantiškai neatskiriama ir nuo žvelgti, siejasi ir su žodžiais žvilgsnis, retesniu požvilgis 1. „žvilgsnis“ (S. Daukanto požvilga), 2. žr. požiūris 1 (t. y. „atžvilgis, požvilgis“), 3. žr. požiūris 2 (t. y. „pažiūra, nusistatymas, pozicija“) LkŽ X 1976, pvz.: praktiškumas yra pagrindinis bruožas, kuriuo esamybė žvelgia į mus, t. y. spinduliuoja ir sako, kad ji yra kaip tik tokia Grožk 1980 217 (M. Heideggeris). žvelgti, mesti žvilgsnį, žvalgytis – eigiška, ne galutina, ne rezultatyvu, taigi iš esmės kitaip negu žiūrėti, nes tada matyti. Vis dėlto greta žiūros (ir ret. regos) bandyta ir žvalga: Nemarumas yra individualios būties galutinis išsipildymas <...>. <...>. Tai žvalga, giliai suleidusi šaknis į krikščionybės dirvą k. bradPvs 1990 452–453 (V. Zaborskaitė). Č. milošą vertina iš skirtingo žvalgos taško MkslL 2011 18 9. <...> kiekvienas sprendžia iš savo žvalgos taško MkslL 2014 11 7. <...> nepaliestas žvalgos aspektas <...> tyrimuose MkslL 2013 5 12 (čia lyg žvalgos ... žvilgsnis / atžvilgis!..). Ši žvalga nėra fiksuota žodynuose7, gal nė nebus. Terminologiškai nematyti reikmės. Visai kas kita įvykio ir krypties reikšmės įžvelgti ir įžvalga. Ne nuostabu, kad net gretinama su įžiūrėti: „pradžioje buvo žodis. Tą galima įžiūrėti tik be žodžių; „žmogiškieji žodžiai nepadės to įžvelgti. – – – “ katkŽ 1989 256. <...> jis su savo didžia įžvalga juose įžiūrėjo mokslų istorijos simbolį T. ManLV 1969 253. įžvalga ir įžvalgus nėra gyvosios kalbos žodžiai (LkŽ iV 1957 reikšme „toli matantis“ iš raseinių nėra iš patikimųjų). Jie kyla iš žodynų ir labai palengva eina į vartoseną. rLŽ 1924 проницательный – žvarbus (vėjas), šaižus; skvarbus; įžvalgus, įmanus, прозорливый – įžvalgus, akylas, прозорливость – įžvalgumas, o провидьнie – viena apvaizda, kita numatymas, net rLkŽ ii 1967 – numatymas, pramatymas ir tik rLkŽ iii 1984 – numatymas, nuspėjimas, įžvalga (kita – relig. apvaizda, providencija). Veikiausiai čia matome vertinio pirminį originalą: lot. providere – 2. prk. 1) numatyti, providus – 1. numatantis, įžvalgus, providens, entis – 2) adj. įžvalgus, apdairus, atsargus, protingas, providentia – 1. įžvalgumas, numatymas LoLieŽ 2007. LkrŽ 1948 – tik įžvalgus, LkVŽ 1950 įžvalgus – „sugebąs įžvelgti“; akylas, sumanus, o įžvalga – įžvelgimas, introspekcija, 7 kas kita kompiuterijos žvalga – vietoj skenavimo (be nuskaitymo); nors aiškiau peržvalga (žvalgytuvas visai neverčia jos atsisakyti). 228 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X nors introspekcija – įžvalga, savižvalga, savistaba (bet savistaba – tik introspekcija, o savižvalga – „savęs žvelgimas“, savistaba). introspekcija „savo vidinio gyvenimo stebėjimas“ (introspekcijos metodas – psichologijoje „kito asmens psichinių reiškinių pažinimas, sprendžiant iš savo vidaus pergyvenimų, išgyvenimų“) atsiranda tik TŽŽ 1936 – ir iš karto tai – savistaba: pasigauta Jono Jablonskio naujadaro (LkŽ Xii 1981). įžvalgos ir savistabos / introspekcijos sinoniminimas galėtų daryti įtaigą, kad introspekcija (lot. introspectare – apžiūrinėti (iš vidaus) LoLieŽ 2007) irgi galėtų būti pirminis įžvalgos originalas, jei ne jos artimesnė ir platesnė sąsaja su daug senesne providencija. introspekcija psichologijoje dėl savo subjektyvumo laikoma netekusia reikšmės (PsichŽ 1993), bet verta neužmiršti, kad tai – savistaba Šalk ii 1991 329, Skardžius 1998 461, nes kaip ne terminas visai galimas. providencija irgi fiksuojama tik TŽŽ 1936 (tik – apvaizda), dar ne greitai ji – 1. numatymas TŽŽ 1969, 1. numatymas, apdairumas TŽŽ 1985, galiausiai – 1. įžvalgumas, numatymas, apdairumas TŽŽ ii 2000. Norminamojoje leksikografijoje ir naujojoje terminografijoje įžvalga pirmiausia pasirodo paprastąja reikšme – „įžvelgimas, įsigilinimas, įsistebėjimas“ DŽ 1954 (nors įžvilgis knyg. – 1. „įsistebėjimas, įžvalga“, 2. „žvilgsnis“). LkŽ iV 1957 ir DŽ 1972 atsiranda ir mokslinė įžvalga. Ne tik žodžiu, o tikrai mokslinė įžvalga terminų žodynuose: angl. insight, vok. einsicht, rus. инсайт – „staigus sunkumų bei problemos išsprendimas, netikėtas komplikuotų santykių ir ryšių aiškumo atsiradimas; moksleivių diagnostikoje – sudėtingų asmenybės bruožų, emocijų, motyvų, kurie anksčiau buvo neaiškūs, praregėjimas ir naujas išsiaiškinimas. <...>“ (PT 1993). Psichologai nusprendė kitaip negu pedagogai – kaip rusai: įžvalga (rus. инсайт, angl. insight) – kitaip ↗ insaitas, nors aiškinimas panašus: insaitas (rus. инсайт, angl. insight), įžvalga – „staigus ir ankstesne patirtimi tarsi nepagrįstas situacijos esminių santykių ir visos struktūros supratimas, problemos išsprendimas. – – – ∆ kilti svarbi yra parengiamoji stadija – ankstesnė žmogaus veikla, perimta socialinė patirtis ir visuomeninės istorinės tos patirties perėmimo priemonės (kalba)“ (PsichŽ 1993). Pedagogai savo nuostatą patvirtino – įžvalga EncEdŽ 2007. Taigi antrinis, bet betarpiškas originalas – angl. insight. Dalyko specialistai iš kalbininkų teiktų atitikmenų – nuojauta, įžvalga, intuicija (rudaitienė, Vitkauskas 1998) pagrįstai pasirinko įžvalgą. insaitas vartosenoje neįsigalėjo, jo svetimumas net pažymimas, pvz.: vipasjana reiškia švarų, gryną matymą, kuriam būdinga ypatingi atsivėrimai, įžvalgos ir tai, ką psichologai vadina „insaitu“ (insight) J. ivanTM 2004 27. 229Terminologija | 2016 | 23 Platono filosofijoje kartu su jusliniu žiūrėjimu veikia ir amžinųjų idėjų, ypač gėrio, dvasinė įžvalga – tai ir yra teorija (FilŽ 2002). O pati įžvalga pradedama nuo „siaurosios reikšmės“ – „tiesioginis juslinis atskiro tikrovės reiškinio suvokimas rega“ (FilŽ 2002), kas iš tikrųjų vargu dar įžvalga. Tikroji įžvalga nežinia kodėl vadinama „perkeltine reikšme“ (kalbotyroje, kai perkėlimas nebejaučiamas – jau išblėsęs, reikšmė nebevadinama perkeltine, o išvestine ar pan.). įžvalgos pirmiausia skiriamos rūšys: „nepavienis juslinis pagrindinių pavienio suvokimo formų buvimas“ – kanto grynoji įžvalga (stebėjimas), t. y. „viso patyrimo galimybę sąlygojanti erdvės ir laiko formų įžvalga“; visiškai nejuslinė intelektualinė įžvalga (mintinė, sąvokinė) ir Husserlio kategorinė įžvalga, ypač esmės žiūra (panaši į Platono idėjų žiūrą). Vis dėlto yra apibendrinta gyvenimo ir pasaulio įžvalga – „bendroji dvasinė, etinė, religinė ir t. t. tikrovės apskritai ir žmogaus esaties samprata (pasaulio, žmogaus paveikslas), kurią susidaro individas, grupė, epocha. <...>. ryšku tendencija traktuoti įžvalgą kaip čia ir dabar turėjimą to, kas amžinai nesikeičia ir lieka tapatu, kuo iš principo galima bet kada remtis“ (FilŽ 2002). Dar minėtina nepaprasčiausia rūšis – neklystanti dievo įžvalga, visio infallibilis – apriori žinojimo rūšis NŽa 2014 1 50 – ne kaip patirtinis žinojimas (52). Neaprėpiamoje vartosenos įvairovėje pirmiausia neužmirštinas aristotelio „iškeliamas pačioje žmogaus dvasios (intellectus animae humanae) esmėje glūdintis polinkis į juslinę įžvalgą“ (FilŽ 2002: 218). Jai gal artima betarpiškai pagrįsta įžvalga Schopenhauer 1995 127. bet ir dabartiškai: politikai daro daugybę svarbių sprendimų, bet negali jų moksliškai paaiškinti. jie tartum jaučia tikrovę, turi politinę nuojautą, grindžiamą ne moksliniais apskaičiavimais, bet daugiau jusliniu santykiu su tikrove. tai įvardijama kaip „intuicija“, „nuojauta“, „įžvalga“ ir „praktinė išmintis. „realybės pojūtis“ nėra mistinis dalykas iQ 2010 3 40 (a. Jokubaitis). rašytojai šiandien užsiima <...> literatūra. aišku, jų intuicija, meninė nuovoka ir įžvalga kartais gali pasakyti daugiau nei kasdienybės žurnalistų ar politologijos analitikų samprotavimai Sav su TV 2015 29 22. meninė kūryba yra intuityvi būties tiesos įžvalga Grožk 1980 14 (b.kuzmickas). kita grupelė sukasi apie savęs pažinimą per savistabą ir pan.: Ši programinė enciklika rodo šiandieninės bažnyčios kelią: savęs pažinimo ir įžvalgos kelią, atsinaujinimo kelią ir dialogo kelią katkŽ 1988 122. jo Šventenybės dalai lamos Xiv knyga „Kaip pažinti save“ skiriama savistabai ugdyti. meilė ir įžvalga neša mus nušvitimo link <...> Sav 230 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X su TV 2012 5 81. Čia šliejasi charizminė ir (pseudo)poetinė: Charizmos dovanas, <...>, krikščionybė dar vadina apsireiškimo dovanomis, stebuklingomis dovanomis. Tai – žinojimo dovanos (išmintis, žinios, dvasios įžvalga), kalbos dovanos (...) ir galios dovanos (...) Sav su TV 2016 38 18. Štai kodėl bardai taip mėgsta vyną, midų, narkotikus, kavą, arbatą, opijų, sandalmedžio smilkalus ir tabaką ar kita, kas leidžia pajusti jėgų pakilimą. <...> tai <...> pakaitai nektaro, tikrojo dievų gėrimo, kuris veikia žmogaus protą, kai šis artėja prie tikrosios įžvalgos. – – – pasaulio dvasia, didžiulė ramybė, būdinga Kūrėjo būčiai, neatsiskleidžia per vyno ir opijaus kerus r. W. emP 2000 48–49. Tikra įžvalga iš tiesų yra iš mąstymo: <...> joks pasakojimas apie visatą negali būti teisingas, jeigu jis nepalieka galimybės mūsų mąstymui virsti tikra įžvalga C. S. LewS 2007 22. Tai teorinės įžvalgos mksll 2012 8 8, protinė įžvalga H. D. TorV 1985 157, metafizinė įžvalga a. Macr Vi 1994 303 (1977)8, filosofinė įžvalga NŽa 2014 1 43, religinė įžvalga relF 1997 64, prigimtinė filosofinė įžvalga NŽa 2013 5 370, fenomenologinė įžvalga Gėrk 1989 8 (b. kuzmickas), psichologinė ir fenomenologinė įžvalga SLL XXiii 2007 300, gili psichologinė įžvalga r. FridG 1977 462. neretai įžvalga perskrodžiamas pažinimo objektas SLL XXiii 2007 300, pasitaiko kiaurai veriančių įžvalgų NŽa 2013 1 11. rimčiausiai kalbama apie įsiskverbimą: <...> įsiskverbti į gyvenimą taip, <...>. Tai įmanoma tik nepaprastų dvasinių galių žmogui, vadinamam genijumi, nes tik jis sugeba būties ir daiktų esmę suvokti kaip visumą, paversti tai savo absoliučia tema ir šią ypatingą įžvalgą labai savitai išreikšti mene, poezijoje ar filosofijoje a. ŠopGia 1994 68. kai įžvalgą vartoja filosofas, tai – įžvalga. kai šiaip kas pafilosofuojantis, jos reikšmė blausi, sąvokos apybrėžos išplaukusios: <...> jis buvo tokios sielos būklės, kokią aš atpažindavau savyje ir kituose: tai budrumo, įžvalgos ir žinojimo, dvasinės malonės būsena H. HesE 1991 260. <...> klostėsi daug įvykių ir išgyvenimų, nuspalvintų nuostabių įžvalgų L. Jonrvb 2008 150. <...> – visa tai perteikta su ypatinga literatūrine įtaiga, įžvalga ir išmintimi L. Jonrvb 2008 150. Visiškai neapibrėžtos ir šiaip miglotos filosofinės ir literatūrinės įžvalgos a. Jasmk 2001 12 (M. Martinaitis), šiuolaikinės literatūrinės įžvalgos užuomazgos NŽa 2012 4 218, meninė įžvalga NŽa 2012 5 307, dvasios įžvalga Sav su TV 2016 38 18. Nepasakytume net, kad čia paprastas įžvelgimas ar įžvalgumas. 8 Termino įžvalga vis dėlto nėra a. Maceinos knygos religijos filosofija (1975) priede retesnių lietuviškų žodžių paaiškinimas (a. Macr Vii 1994 341–345) ir knygos asmuo ir istorija (1981) priede retesnių žodžių paaiškinimas (a. Macr Vi 1994 372–374). 231Terminologija | 2016 | 23 Ne tikrosios, bet visai aiškios, suprantamos yra visai ne filosofinės ar psichologinės įžvalgos: technologinės raidos įžvalgos („foresight“) Vd 2006 16 10 (E. Vilkas); „futurologija“ kaip ateities įžvalga a. Macr Vi 1994 464; turėjo nemažai sveiko proto ir šiokią tokią įžvalgą NŽa 2011 6 396. grynoji dvasinė / intelektinė įžvalga apibūdinama ir pagal objektus, bet ypač pagal ypatybes: gilios įžvalgos Sav su TV 2014 35 32, intelektualiai gilesnės įžvalgos NŽa 2013 4 269, didelė įžvalga r. W. EmP 2000 35, prasmingos įžvalgos NŽa 2013 4 293, ypatinga įžvalga a. ŠopGia 1994 68. Daug dažniau įžvalga čia yra „matymas; gairės; programa“: lietuvos mokslo ir studijų įžvalgos „mokslioji lietuva 2030“ formavimas mkslL 2013 10 11. <...> grupės mokslininkų parengta lietuvos ūkio įžvalga Vd 2009 38 34. <...> parašė intriguojančias kultūros strategijos gaires. <...>. greitam žygiui nuo strateginių įžvalgų iki įgyvendinimo susiklostė tinkamos sąlygos iQ 2010 5 89. Nacionalinės kompleksinės programos turėjo suformuoti tam tikras strategines įžvalgas – ką tvarkyti ir keisti MkslL 2013 10 5. Tokios reikšmės yra bene ir toliaregiška įžvalga Sav su TV 2012 37 4, atidesnė įžvalga NŽa 2013 1 14, sėkminga įžvalga Vd 2011 4 29, įspūdinga įžvalga NŽa 2013 5 370, pozityvi įžvalga iQ 2011 7 17, radikalios įžvalgos NŽa 2011 8 536, skeptikų įžvalgos NŽa 2014 5 26. kai kur matoma reikšmė „išvados; teiginiai; nuomonė“: analitikų įžvalgos NŽa 2011 6 419, naujausių tyrimų įžvalgos MkslL 2015 8 10, struktūrinės analizės įžvalgos Litišv ii 1997 83. Niekas nenori būti be įžvalgų: būrėjos įžvalgos ir ekstrasensės įžvalgos Sav su TV 2010 40 25. Terminizacijai privali ir tinkama gramatizacija – be galutinio gramatinio įforminimo ji lyg nebaigta. Šiuo atveju tai būtų prielinksninė konstrukcija: įžvalga į vidinę esmę ir prasmę Schopenhauer 1995 236, netinkama – linksninė: įžvalgos tapatybės ir imagologijos klausimais mksll 2013 5 12, dar labiau dalyvinė ir padalyvinė: įžvalgos, užgriebiančios giliau NŽa 2015 8 24, reikia nemažos įžvalgos norint atskirti, <...> Vd 2011 8 43, net jungtukinė: priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba a. Macr Vi 1994 309. ypač parazituoja įžvalga apie: Šv. Tomo įžvalgos apie palaimingąjį regėjimą rodo jo troškimą būti tikru kontempliatyviuoju – žmogumi, kuris į dievą žvelgia jo paties šviesoje bei jo meilėje ir kuris dėl to viską regi dievo šviesoje bei meilėje M.-D. PhilTi 2009 513. Czesławo miłoszo geniali įžvalga „pavergtame prote“ apie <...> baimę iQ 2011 5 13. autoriaus įžvalgos apie minios fenomeną Vd 2011 25 57. <...> primena Hannah arendt klasi- 232 Jonas Klimavičius | Terminas prie termino. X kines įžvalgas apie totalitarinio sąjūdžio propagandos melą NŽa 2014 2 64. beje, dažniausiai čia yra ne tikroji įžvalga: įžvalgos apie praeities pažinimo galimybes ir ribas NŽa 2011 6 429, įžvalgos apie mokslinių tyrimų krypčių plėtros tendencijas, perspektyvas MkslL 2009 7 2, įžvalgos apie dabartinės lietuvos būklę NŽa 2011 3 158, įžvalga apie kitą lietuvą iQ 2010 4 9, įžvalgos apie vilniaus, <...>, ir prahos kultūrines sąsajas mksll 2014 12 12, įžvalgos apie ūkių rinkodaros formavimą MkslL 2016 7 5, net įžvalgos apie galindus Vor 2014 3 10, tiesiog – apie tai Vd 2011 18 37, Vor 2014 13 11. Teoriją reikia kurti, galima turėti, žiūra duota arba tiesiog yra. įžvalgą reikia turėti, bet galima ir daryti MkslL 2013 10 5, epochos stiliumi – suformuoti MkslL 2013 10 5, kitiems – pateikti Vd 2011 18 37, Sav su TV 2012 3 5, Vor 2014 3 10, daug – berti NŽa 2013 5 370, pasidalyti Vd 2014 13 11, MkslL 2016 7 5, retai – patirti Sav su TV 2014 35 32. retas junginys – savitai išreikšti a. ŠopGia 1994 68. įžvalga galima kariškai apsiginkluoti NŽa 2012 2 129, jos gali pristigti Vd 2005 6 28. Ji gali pildytis Vd 2011 10 35, Vor 2013 11 15. aišku, kad įžvalga padaryta iš įžvelgti, nors svarbiausia – tai vertinys (angl. insight, lot. providentia). Visai suprantama, kad DŽ 1972 ir 1993, 2000 įžvelgti – dar tik „įžiūrėti, pastebėti“. LkŽ XX 2002 1įžvelgti 2. prk. „įsigilinus suvokti“ ir tai žinoma jau iš senųjų raštų – Volfenbiutelio postilės (1573), F. W. Haacko, P. ruigio, k. Milkaus žodynų, žinoma, ir naujųjų raštų – Maironio, Šatrijos raganos, Vydūno, V. Mykolaičio-Putino ir kt. Veiksmažodžio įžvelgti (su valdomu galininku) dažnai pasigaunama kaip tik todėl, kad nereikėtų negyvo junginio daryti įžvalgą, pvz.: menas savo esme esąs nesuinteresuotas intuityvus tikrovės stebėjimas, savita pažinimo rūšis, autentiškai įžvelgianti tikrovę Grožk 1980 15 (b. kuzmickas). istorizmas (...) – iš filosofinio bei istorinio mokslinio istorijos aiškinimo XiX a. atsiradęs mąstymo būdas, kuris paskui rėmėsi dilthen’aus istorijos reiškinių supratimu, turinčiu įžvelgti skirtingus ir kintančius gyvenimo įvairiose epochose prasmių sąryšius FilŽ 2002 97. <...> peikia pozityvistinę kalbos sampratą, kuri reginti žodyje yra tik jungiamąjį veikmenį, o neįžvelgianti jame „metafizinės jo gelmės bei reikšmės“ a. Macr Vi 1994 461 (1977). Tai <...> rimta poetinė pastanga savitu poetiniu, labai skambiu žodžiu perteikti dvasinį būvį šiandieninio žmogaus, žinančio, kad dievas yra slėpiningas. Kitais žodžiais poetas maceina nori įžvelgti nors trupučiuką dievo slapties, kaip nors prie jo prieiti arčiau Sant 1992 2 31. <...> žmogus