Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose

244 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose doi.org/10.35321/term26-12 Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose (knygose, knygelėse ir straipsniuose) vartoti bend rieji žmogaus lytinių organų pavadinimai – nustatomos tų pavadinimų reikšmės, remiantis jųjų vartojimo kontekstu ir prireikus kitais šaltiniais (akademiniu lietuvių kalbos žodynu, anatomijos literatūra), išsiaiškinami pavadinimų kilmės šaltiniai (gyvoji kalba, rašomoji kalba, svetimos kalbos), svarstomi savakilmių ir svetimakilmių terminų santykio, naujų terminų sudarymo, kai kurių terminų probleminių reikšmių, terminologizacijos, eufemizacijos, konotacijos klausimai. ESMINIAI ŽODŽIAI: terminas, pavadinimas, tabu, eufemizmas, medicina, sveikata, lytinis organas, gyvoji kalba, rašomoji kalba, reikšmė, kilmė. ABSTRACT The article analyses common names of human genitals used by Lithuanian medical doctors in the popularized medical writings (books, booklets and articles) of the late 19th and early 20th centuries. The meanings of these names are identified based on the context of their use and other sources (the Academic Dictionary of the Lithuanian Language, anatomy literature), and the etymological sources are determined (colloquial, written and foreign languages). Questions of the relationship between endogenous and exogenous terms, creation of new terms, problematic meanings of some terms, connotations, terminologization, and euphemization are discussed. KEYWORDS: term, name, taboo, euphemism, medicine, health, genitals, colloquial language, written language, meaning, origin. 245Terminologija | 2019 | 26 Per daugelį amžių gili tyla dengē viską, kas liečiasi lyties Pranašas, PV 1919 7 ĮVADINĖS PASTABOS XIX a. pab.–XX a. pr. buvo populiarinamosios medicinos spaudos proveržio metas. Ligų ir jų gydymo bei profilaktikos, higienos, sanitarijos ir kitais klausimais gausiai rašė žymūs to meto lietuvių visuomenės veikėjai gydytojai Petras Avižonis (1875–1939), Juozas Bagdonas (1866–1950), Jonas Basanavičius (1851–1927), Eliziejus Draugelis (1888–1899), Kazys Grinius (1866–1950), Vincas Kudirka (1858–1859), Stasys Matulaitis (1866–1956), Antanas Vileišis (1856–1919) ir kt. Spausdinta įvairios apimties originalių ir verstinių medicinos knygų, o periodinėje spaudoje pasipylė straipsnių visokiais anuomet opiais sveikatos klausimais. Skelbinių tematikos būta labai plačios – rašyta apie užkrečiamąsias, chirurgines ir traumatologines, virškinimo organų, odos, nervų, ausų, nosies ir gerklės, kvėpavimo organų, akių, ginekologines ir akušerines, psichines, širdies ir kraujagyslių, dantų ir burnos ertmės bei kitokias žmonių ligas, jų priežastis, požymius, gydymą ir profilaktiką, ligonių slaugymą, liaudies mediciną ir naminį gydymą, kūdikių auginimą ir priežiūrą, akušeriją, ginekologiją, anatomiją, fiziologiją, homeopatiją ir kt. Gausumu išsiskyrė skelbiniai apie infekcines ligas ir higieną bei sanitariją – tai buvo vienos iš pačių didžiausių ir skaudžiausių to meto krašto sveikatos srities problemų. Gana aktuali buvo alkoholio ir tabako žalos žmogaus sveikatai problema. Kitomis temomis rašyta kiek mažiau. Lyties klausimai buvo viena iš tų palyginti retų anuomet gvildentų temų. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjas, knygnešys, gydytojas Pranas Matulaitis (1876–1951) 1910 m. Bostone išleistoje knygelėje Lytiškos Ligos ir Kaip nuo jų apsisaugoti rašė: „Lytiškus klausimus nēra paranku apkalbēti spaudoje. Tie reikalai per daugel metų laikomi po nežinojimo skraiste: tēvai apie juos nekalba vaikams, mokintojai mokiniams, jaunuomenē dasižino tik iš purvinų versmių, nuo vyresnių paleistuvių, nuo ištvirkusių savo draugų. Tokis visuomenēs užsilaikymas link svarbaus klausimo yra labai kenksmingas draugijai“1 (LytL 1910: 3). Dešimtmečiu vėliau pasirodžiusioje gydytojo Antano Karaliaus knygoje Lyties mokslas (1921 m.) vėlei skaitome, kad „lyties dalykai buvo ir dar tebēra kokia tai plynia, į kurią baugu įsileisti, kurios dauguma da ištolo 1 Straipsnyje cituojamų šaltinių kalba pateikiama autentiška ir netaisyta. 246 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose bijosi. Lytis visada buvo uždengta visokios rųšies skraistēmis; da ir šiandien turime gana atsargiai tą uždangą kelti, nes da žmonēs bijosi atvirai apie lyties dalykus kalbēti“ (LM 1921: 1). Taigi lytis ir su ja susiję medicininiai ir sveikatos dalykai ilgą laiką buvo tarsi nerašytas tabu2. Neretai lytiniai organai, su jais susiję fiziologiniai procesai ar lytinės ligos įvardijami netiesiogiai, pakeičiami kitais žodžiais, pavyzdžiui, lytiniai organai vadinti gėdos dalimis, gimda – motinėle, gumbu, mėnesinės – raudonąja liga, žiedais, skalbiniais, sifilis – blogąja, piktąja, bjauriąja, prasta liga, gonorėja – varvekliu ir kt., kitaip tariant, eufemizuojami3 (plačiau apie moters ir vyro lytinių organų eufemizmus žr. Smetona 2015: 122–131; apie lytinių negalavimų ir ligų eufemizmus žr. Smetona 2015: 131–137), stigmatizuojami (plačiau apie kalbines stigmas žr. Солодилова, Соколова 2017: 75–77). Reikia pažymėti, kad šiais klausimais vengė rašyti net ir patys gydytojai. Pasklaidžius kalbamojo meto populiarinamuosius spaudinius medicinos klausimais pastebėta, kad apie lytinių organų sistemą išvis nebuvo rašoma, nors atitinkamos temos knygelėse buvo aptariami visi kiti žmogaus organai ir jų sistemos. Pavyzdžiui, Stasio Matulaičio knygelėje Kaip sutaisytas żmogaus kunas (1901) yra tokie skyriai: Kaulai, Raumens, Smegens ir nervai, Pajautimo intaisai arba organai, Įtaisai valgiui malti, Apie kraują ir kaip jis teka po kuna, Apie plaučius ir kvėpavima, Kokiu budu musu kunas pra2 Dėl dorovinių, religinių ir kitokių (nekalbinių) priežasčių atsiradęs draudimas ar vengimas tam tikras sąvokas (tabuistines sąvokas) vadinti jų tikraisiais vardais. Pastarieji paprastai pakeičiami kitais žodžiais – eufemizmais (KWT 1975: 266–267; LST 1988: 242; KTŽ 1990: 203; dar plg. СЛТ 2005: 467; plačiau žr. КРР 2003: 700–701). 3 Eufemizmu vadinamas netiesioginis, neutralesnis, švelnesnis žodis daiktui ar reiškiniui pavadinti vengiant tiesiogiai įvardyti tą daiktą ar reiškinį, kuris laikomas nemaloniu, bjauriu, grubiu, šiurkščiu, nešvankiu ir pan. (Pikčilingis 1975: 21; KWT 1975: 79; LST 1988: 68; KTŽ 1990: 61; CODL 1997: 119; LKE 1999: 188; EDEL 1999: 201; СЛТ 2005: 521; DU 2007: 530; Jakaitienė 2009: 162; plačiau apie eufemizmus žr. КРР 2003: 757–758; DE 2003: viii–xi; Jasiūnaitė 2005; Маджаева 2010: 55–61; Никитина 2015: 101– 107; Пастухова 2017: 141–144). Neigiamai vertinamų daiktų ir reiškinių tiesioginių pavadinimų vengiama, jie tampa draudžiami ir todėl pakeičiami priimtinesniais dėl psichologinių, socialinių, religinių, moralinių ir kt. veiksnių įtakos. Eufemizmu, nauju pavadinimu, tarsi neutralizuojamas tikrasis daikto ar reiškinio pavadinimas, sukeliantis neigiamą emociją (Никитина 2015: 102–103). Eufemizmui būdingas semantinis neapibrėžtumas, kuris sušvelnina neigiamą įvardijamojo dalyko vertinimą (Солодилова, Соколова 2017: 74). Eufemizmai atlieka vadinamojo apsauginio mechanizmo funkciją. Vienu atveju tai psichologinis apsauginis mechanizmas, kuris sušvelnina negatyvią reakciją (suvokimą) platesnės semantikos žodžiais. Kitu atveju tai asociacinis apsauginis mechanizmas, kuris leidžia nukreipti dėmesį nuo nepageidaujamo dalyko. Nors ir ne visi eufemizmai gali būti laikomi terminais, tačiau tam tikros terminologijos sistemos ribose, būdami tos sistemos periferijos dalis, jie taip pat turi savo vietą toje sistemoje. Pakliuvęs į terminologijos sistemą eufemizmas netenka savo „eufemiškumo“ ir tampa tiesioginiu nemalonaus objekto ar reiškinio pavadinimu (Маджаева 2010: 57, 60). 247Terminologija | 2019 | 26 šalina nereikalingas jam išmetas?, Uoda. Taigi, kaip matyti iš skyrelių pavadinimų, aptariamos beveik visos gyvybiškai svarbios žmogaus organų sistemos – griaučių, raumenų, nervų, virškinimo, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, šlapimo, jutimų, bendrosios dangos, tačiau lytinių organų sistema nekliudoma, jos išsilenkiama. Tiesa, gal kiek daugiau tuose spaudiniuose pasitaiko moters lytinių organų pavadinimų. Šito nebuvo galima išvengti rašant apie moters fiziologiją, ligas, nėštumą ir gimdymą. Čia daugiausia reiškėsi gydytojas A. Vileišis, kuris išvertė knygelę Patarmēs moterims, kurios nori buti sveikos (1899 m.), kuri, manding, buvo anuomet paklausi, mat 1906 m. pasirodė jos antrasis leidimas. Vienas kitas lytinių organų pavadinimas prasprūsta skelbiniuose apie įvairias kitas ligas. Bent kiek kalbamąją temą kliudė gydytojai, kurie parašė straipsnių ar knygelių išimtinai apie lytines ligas. Apie jas rašydami, žinoma, neišsivertė be lytinių organų pavadinimų, tačiau, reikia pasakyti, kad jie įsigudrindavo tuos pavadinimus visaip apeiti, t. y. jų beveik neminėti arba bent jau nekonkretinti. Pavyzdžiui, A. Vileišis knygelėje Apie blogąją ligą arba syfilį (prancus) (1904) daugiausia vartoja bendruosius gėdos dalių (dažniausiai), gėdos vietų pavadinimus. J. Bagdono knygelėje Kas reikia žinoti apie lyties ligas (1921) minimas tik lyties dalių pavadinimas. K. Grinius buvo tas gydytojas, kuris laužė minėtąjį tabu, populiariai rašydamas ne tik apie tokias lytines ligas kaip sifilis, triperis, bet ir apie, jo paties žodžiais tariant, vieną iš „biaurių įpratimų“ – onanizmą, kitaip masturbaciją, kuris tada dingoju buvęs gana dažnas žmonėse rūpestį kėlęs dalykas. Apie kalbamąjį dirbtinio lytinio susijaudinimo ar pasitenkinimo sukėlimą ranka dirginant lytinius organus jo parengtame straipsnyje vartojama daugiau vyro ir moters lytinių organų pavadinimų nei prieš tai minėtų gydytojų knygelėse. Tarp šio gydytojo redaguotame laikraštyje Sveikata spausdinamų žmonių klausimų dėl įvairių sveikatos dalykų būta ir nemažai užklausų apie lyties dalykus. Taigi, galima sakyti, temas bent kiek diktavo ir laikraščio skaitytojai. Kaip jau minėta, lyties klausimai ano meto populiarinamojoje medicinos spaudoje buvo vienokiu ar kitokiu būdu apeinami, nutylimi, todėl ir šios srities terminų nėra daug. Bent kiek jų išrankiota iš knygelių ar straipsnių apie lytines ligas. Originalias knygeles apie šias ligas išleido gydytojai Antanas Karalius (Vyras. Ką kiekvienas vyras turi žinoti apie savo lyties reikalus, 1918), Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė (Lyties ligos, 1919). Kelios knygelės buvo verstinės. 1912 m. išėjo Oker-Blomo Ką pasakojo dėdė daktaras vaikui-giminaičiui (Pradinės lyties klausimo srities žinios) (vertėjas nenuro- 248 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose dytas). 1919 m. pasirodė Pranašo4 versti Patarimai vyrams apie lyties dalykus / Su pamokinimais, kaip aiškinti vaikams lyties apsireiškimus. 1901 m. išėjo J. Laukio verstas Idos C. Craddock Tikras enybinis gyvenimas. Šią knygelę išpeikė P. Avižonis. 1904 m. pasirodė A. Vileišio darbas Apie blogąją ligą (syfilį) arba prancus, 1915 m. – Pr. Matulaičio Lytiškos ligos ir kaip nuo jų apsisaugoti (žr. 1 pav.) bei 1920 m. – J. Bagdono Kas reikia žinoti apie lyties ligas (žr. 2 pav.). 1910–1911 m. K. Grinius paskelbė straipsnius „Apie onanizmą“, „Sifilis ir „606“, „Triperis“. Moters lytinių organų pavadinimų rasta A. Vileišio knygelėje Patarmės moterims, kurios nori buti sveikos. 4 Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo lietuvis gydytojas, medicinos mokslo populiarintojas Antanas Karalius (1890–1932), 1909 m. išvykęs į JAV. Dažniausiai rašė medicinos ir higienos klausimais, parašė ir išvertė medicinos knygų (plačiau žr. LE X: 512). 1 pav. Knygelės Lytiškos ligos ir kaip nuo jų apsisaugoti (1910) viršelis 249Terminologija | 2019 | 26 2 pav. Knygelės Kas reikia žinoti apie lyties ligas (1921) viršelis Atskirai reikėtų paminėti beveik 400 puslapių A. Karaliaus knygą Lyties mokslas, išleistą 1921 m. Čikagoje. Pats autorius apie ją šitaip išsitarė: „Pasirodyti pas lietuvius su šitokia knyga, žinoma, reikējo daug drąsos“ (p. ix). Ir jis numanąs tos savo drąsos kainą: „Ir aš žinau, kad pagyrimų nesulauksiu: aš jų ir nelaukiu. <...>“ (p. ix). „Rašiau šitą knygą delto, kad jau laikas ir lietuviams susidomēti lyties reikalais, kuriais visas pasaulis jau senai susidomējo. Bandžiau rašyti taip, kad suprastų tie, kuriems šitą knygą skiriu, – paprastiems žmonēms, kurie manęs nuolatos laiškais ir asmeniškai klausia patarimų lyties reikaluose“ (p. x). Šio straipsnio objektą sudaro XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose (knygose, knygelėse ir straipsniuose) vartoti bendrieji vyro ir moters lytinių organų pavadinimai. Straips- 250 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose nio tikslas – nustatyti tų pavadinimų reikšmes ir išsiaiškinti jų kilmės šaltinius. Siekiant šio tikslo keliami tokie uždaviniai: remiantis nagrinėjamų pavadinimų vartojimo kontekstu ir prireikus kitais šaltiniais (akademiniu lietuvių kalbos žodynu, anatomijos literatūra) nustatyti, kokie bendrieji vyro ir moters lytiniai organai įvardyti tais pavadinimais; išaiškinti terminologizuotus gyvosios kalbos žodžius ir galimus naujai sudarytus terminus; pasvarstyti savakilmių ir svetimakilmių terminų santykio, kai kurių terminų probleminių medicininių reikšmių, eufemizacijos, konotacijos klausimus. Nagrinėjant lytinių organų pavadinimus pasitelkiamas aprašomasis analitinis ir gretinamasis metodai. Tie pavadinimai pateikiami kontekste – sakinyje ir gretinamosiose lentelėse. Pastarosiose vaizdžiai matyti visi aptarti pavadinimai ir jų chronologinė raida. Lentelėse, be tiriamojo laikotarpio pavadinimų, nurodomi lotyniški ir dabartiniai lytinių organų pavadinimai. Vaizdumo dėlei dargi pateikiama paveikslų – kai kurių knygų (ar knygelių) viršelių, tų knygų (ar knygelių) arba straipsnių puslapių su juose fiksuotais nagrinėjamais terminais. BENDRIEJI VYRO IR MOTERS LYTINIŲ ORGANŲ PAVADINIMAI Visos žmogaus, iš esmės tiek vyro, tiek moters, organizmo sistemos, nors ir turi nežymių ar ryškesnių lytinių skirtumų, yra vienodos, išskyrus lytinių organų sistemą. Vyrų ir moterų lytinių organų sistemos yra visiškai skirtingos (ŽA 2005: 205). Šias sistemas, tiksliau, jų pavadinimus, tikslinga panagrinėti atskirai. Šįkart apsiribojama tik bendraisiais tųjų sistemų pavadinimais, nors jų, tiesą pasakius, nėra gausu. Svarbiausi čia rūpimi yra tų pavadinimų reikšmių ir kilmės klausimai. Taigi skiriami grynai lietuviškos ir nelietuviškos (svetimos) kilmės pavadinimai. Pirmieji savo ruožtu dar skirstomi atsižvelgiant į tai, kokiuose – gyvosios ar rašomosios kalbos – šaltiniuose tie žodžiai fiksuoti gydytojų vartojamomis medicininėmis reikšmėmis. Lietuviškos kilmės pavadinimai Jie esti dvejopi – tai priklauso nuo to, koks tų pavadinimų kilmės šaltinis. Skiriami gyvosios ir rašomosios kalbos pavadinimai. Prie šiųjų šliejasi dar viena sąlygiška – sudėtinių pavadinimų – grupelė. Šių pavadinimų dėmenų kilmės šaltiniai yra skirtingi – vienas gali būti paimtas iš gyvosios, kitas – iš rašomosios kalbos. 251Terminologija | 2019 | 26 GYVOSIOS KALBOS PAVADINIMAI Jų gydytojai vartojo gausiausiai. Tai, žinoma, lėmė skelbinių adresatas – paprastas, medicinos mokslų nėjęs, žmogus. Gydytojai medicinos žinias siekė pateikti populiariai, aiškiai, kitaip sakant, turėjo vartoti kuo daugiau žodžių, kurie būtų žinomi ir kuriuos suprastų jų tekstų skaitytojai. Gydytojai žmogaus lytinius organus (lot. organa genitalia) savo tekstuose vadino keleriopai, paprastai sudėtiniais dvižodžiais pavadinimais. Gėdos dalys (žr. 1 lentelę) aptiktos A. Vileišio 1904 m. knygelėje apie sifilį: „Jeigu-gi kas ir pasidrąsytų susieiti su tokia visai jam nežinoma moterimi, tai jis privalo, kiekviename atsitikime prieš susieinant, gerai apžiurėti savo g ė d o s d a - l į , ar nėra ant jos kur-nors plyšių arba žaizdelių, o jeigu yra, tai geriau visai nesusieiti; susiėjus-gi reikia neatbutinai gerai numazgoti g ė d o s d a l į “ BL 1904 21; „Ir šiteip susieinant su jomis, puliai su nuodais nuo skauduolių, kurie blogajai ligai įvykus, dažnai esti ant g ė d o s d a l i ų , patenka ant vyro g ė d o s d a l i ų , kurs ir užsikrečia blogąja liga, jeigu ant šių jo dalių yra suplaišymas arba žaizdelės“ BL 1904 9 (žr. 3 pav.). Šis pavadinimas, beje, rastas tik jo darbe, nors vientisinį gėdos terminą „moters išorinių lytinių organų“ reikšme dar yra vartojęs St. Matulaitis 1913 m. Medicinoje ir gamtoje skelbtame straipsnyje „Anatomijos, fizijologijos, patologijos bei chemijos lietuviška terminologija“. Šis žodis gyvojoje kalboje (Karklėnai, Salamiestis, Grūžiai) žinomas „išorinių lyties organų“ reikšme. Gydytojai kalbamąjį tarmių žodį terminologizavo. Žodis gėda yra akivaizdi eufemizacijos apraiška. Šis žodis pakeičia tikrąjį organų pavadinimą, mat pastaruoju įvardijamą sąvoką ano meto žmonės dar vertino kaip vulgarią, gėdingą, nepadorią ir pan. Kaip pažymi Evalda Jakaitienė, daugelyje kalbų vulgarizmais laikomi tam tikrų organų, fiziologinių procesų pavadinimai (Jakaitienė 2009: 161). Ir šiuo atveju lytinių organų pakaitas gėda yra neigiamo emocinio vertinimo5 žodis, tačiau, kita vertus, švelnesnis, „padorios ausies nerėžiantis“ (Jakaitienė 2009: 161). 5 Plačiau apie žodžių emocinį reikšmės komponentą žr. Gudavičius 2007: 83–89. 3 pav. Terminas gėdos dalys A. Vileišio knygelėje Apie blogąją ligą arba syfilį (prancus) (1904) 252 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose J. Bagdonas, A. Karalius lytinius organus įvardijo terminu lyties dalys (žr. 1 lentelę), o A. Ambraziejūtė-Steponaitienė – lytinės dalys (žr. 1 lentelę): „Abelnas raumenų sistemos sustiprinimas, šaltos maudynēs, plovimas lyties dalių šaltomis drūtinančiomis gyduolēmis ir dēvējimas tinkamai pritaikyto mašnelei prilaikyti maišiuko (suspensory) – tai visa, kas reikalinga daryti“ PV 1919 176; „Sveikatai apsaugoti būtinai reikia švariai laikyti l y t i e s d a l y s “ LytLig 1921 4; „Triperis pasirodo po kelių dienų apsikrėtus ir apsireiškia tuo, kad iš vyrų šlapinimos takų ir moteries l y t i e s d a l i ų ima tekėti pūliai dažnai su skaudėjimu, deginimu ir niežėjimu, o kartais ir be jų“ LytLig 1921 3; Užsikrėtus, liga prasideda nuo tos vietos, kurioje po oda įsiskverbė sifilio sėklos. Jeigu tas atsitiko ant lytinių dalių, tat nuo lytinių ir prasideda LL 1919 7. Rūšinis dėmuo lytinis dažniausiai vartotas ir kitų gydytojų. „Organo“ reikšme K. Griniaus skelbiniuose fiksuoti varijuojantys terminai įtaisai, intaisai, intaisos, įtaisos, A. Vileišio – įtaisai. Įtaiso reikšmę „kas įtaisyta“ gydytojai specializavo pritaikydami anatomijos reikmei. Minėti varijuojantys gimininiai dėmenys dažniausiai eina su rūšiniu dėmeniu lytis: lyties intaisai, lyties įtaisai (žr. 4 pav.), lyties intaisos, lyties įtaisos (žr. 1 lentelę): „Aišku, jogei susiporinimas vyriškio su moteriške tam yra, idant daugintųsi žmonių veislė. Tam yra ir lyties intaisai“ Svk 1910 12 2; „Žmogus, o taipogi kaikurie ir gyvulių, nekartą bando gamtą prigauti, nori iš lyties įtaisų turėti vien smaguriavimų šaltinį, na, ir est už tai pabausti“ Svk 1910 12 2; „Jie, taip tariant, pats vieni savimi užsiganėdina besitrainiodami lyties intaisas rankomis ar kokiais kitokiais daiktais“ Svk 1910 12 2; „Prie lyties intaisų bereikalo nesilytėti, kelnių kišeniai užsiuti“ Svk 1910 12 5; „Buk visur visame kame švarus. Plaukis lyties įtaisus bent vandeniu su muilu kuotankiausiai, kad nepasiliktų juose nei kokio nešvarumo“ Svk 1911 1 6. 4 pav. Terminas lyties įtaisai J. Bagdono straipsnyje „Prancuzligė arba piktoji liga (lotyniszkai – syphilis)“ 259Terminologija | 2019 | 26 „Rodos gamta padarē neatleistiną klaidą, patalpindama tokius brangius organus, kurie absoliutiškai reikalingi rasēs palaikymui, tokios neapsaugotoj vietoj. Jie turētų būt patalpinti gerai apsaugotoj vietoj, taip-pat, kaip yra patalpinti moteries veisimosi organai, ovarai“ PV 1919 20. Norėtųsi atkreipti dėmesį į to paties autoriaus (A. Karaliaus) skirtinguose 1919 ir 1921 m. tekstuose pavartotus terminus lytiška sistema ir lyties aparatas bei jų santykį. Iš pateikto iliustracinio sakinio galima numanyti, kad terminas lytiška sistema vartojamas „lytinių organų sistemos“ reikšme. O kaip su lyties aparatu? 1921 m. knygoje Lyties mokslas terminai vyro lyties aparatas, moters lyties aparatas eina knygos skyrelių pavadinimais. Ar galima teigti, kad autorius aparatą vartojo kaip sistemos sinonimą? Manding, galima, jei remtumėmės dabartiniais enciklopediniais duomenimis, plg. aparatas – žmogaus vienos kurios nors paskirties organų visuma (VLE 2001: 631). Bet, kita vertus, peršasi ir kitokia mintis, t. y. kad terminais vyro lyties aparatas, moters lyties aparatas autorius galėjo vadinti ir vyro lytinius organus, ir moters lytinius organus. Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad skolinti terminai dar nebuvo būdingi tiriamojo laikotarpio bendrųjų vyro ir moters lytinių organų pavadinimų mikrosistemai. Gydytojai mėgino verstis savos kalbos leksika ir jiems tai puikiai pavyko. IŠVADOS 1. XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviai gydytojai gausiai rašė įvairiais ligų ir jų gydymo bei profilaktikos, higienos, sanitarijos ir kitais tuo metu opiais sveikatos klausimais knygose, knygelėse ir periodinėje spaudoje. Lytinių organų sistema ir jos ligos buvo viena iš tų retų tabuistinių temų, kuriomis vengė rašyti net ir patys gydytojai. Pasirodė tik keletas knygų, knygelių ir straipsnių apie lytines ligas, kuriuose vartojama lytinių organų pavadinimų. Ano meto medicinos spaudoje lyties ir visi su ja susiję klausimai buvo lyg nerašytas tabu, jie buvo apeinami, neretai net ir lytiniai organai, su jais susiję fiziologiniai procesai ar lytinės ligos įvardijami netiesiogiai (eufemizuojami), stigmatizuojami. Iš to radosi emociškai-ekspresiškai konotuotų pavadinimų, metaforų. Apskritai apie lytinių organų sistemą bent kiek išsamiau išvis nebuvo rašoma, nors atitinkamos temos knygelėse buvo aptariami visi kiti gyvybiškai svarbūs žmogaus organai ir jų sistemos. Lyties klausimai tuometėje populiarinamojoje medicinos spaudoje buvo vienokiu ar kitokiu būdu nutylimi, todėl ir šios srities terminų nėra daug. 260 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose 2. Septyniolikoje tirtų skirtingos apimties šaltinių (knygų, knygelių, straipsnių) rasta apie dvi dešimtis, daugiausia sudėtinių, pavadinimų (įskaitant jų variantus), kuriais gydytojų vadinami bendrieji vyro ir moters lytiniai organai. Tais pavadinimais įvardytos keturios anatomijos sąvokos – organa genitalia, perineum, glandula genitalis, gameta. 3. Gydytojams, rašiusiems kalbamąja tema, iškilo nelengvas uždavinys – visų pirma terminų paieška ir jų atranka. Pirmiausia gydytojai, žinoma, gręžėsi į gyvąją kalbą ir joje ieškojo tinkamų žodžių norimoms sąvokoms įvardyti. Gyvoji kalba buvo pagrindinis lietuviškų bendrųjų vyro ir moters lytinių organų pavadinimų šaltinis. Dalį tos kalbos žodžių gydytojai terminologizavo, pavyzdžiui, gėda (terminas gėdos dalys „lytiniai organai“), įtaisas (terminas lyties įtaisai „lytiniai organai“), įtaisa (terminai vyrų veislinės įtaisos „vyro lytiniai organai“, moterų veislinės įtaisos „moters lytiniai organai“), narvelis (terminas veislinis narvelis „gameta“). 4. Kitas svarbus tiriamųjų pavadinimų šaltinis buvo rašomoji kalba. Šiek tiek terminijos reikalui gydytojų paimta žodžių iš rašytinių šaltinių, pavyzdžiui, gilė (terminas lytiška gilė „dauginimo sistemos liauka, lytinė liauka“). 5. Nelietuviškos kilmės kalbamieji pavadinimai beveik nebūdingi – rasta tik trejetas skolinių – graikiškos kilmės sistema (terminas lytiška sistema) ir organas (terminai lyties organai, lytiniai organai, lytiški organai, veisimosi organai) bei lotyniškos kilmės aparatas (terminas lyties aparatas), kurie eina sudėtinių terminų pagrindiniais dėmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skoliniui organas gydytojai rado ir savų, lietuviškų, pakaitų, kuriuos vartojo daug dažniau nei minėtą skolinį. Tam neabejotinai įtakos turėjo adresatas – mediciniškai nepraprusęs skaitytojas, todėl, kad šis suprastų jam adresuotą medicinos tekstą, gydytojai, tikėtina, stengėsi rinktis tokius žodžius, kurie daugumai būtų pažįstami ir suvokiami. 6. Neradę gyvojoje ar rašomojoje, taipgi ir svetimose kalbose tinkamų žodžių lytiniams organams pavadinti gydytojai patys kūrė terminus. Dėl vieno ar kito šiame straipsnyje minėto termino autorystės spręsti sunku, bet iš tokių, naujai nukaltųjų, terminų būtų galima paminėti kad ir A. Vileišio vartotas gėdos dalis, K. Griniaus – veislinį narvelį, Pr. Matulaičio – lytišką gilę. 7. Tiriamieji XIX a. pab.–XX a. pr. gydytojų raštai, manding, buvo bene pirmieji populiarinamieji medicinos mokslo šaltiniai, suardę tą slaptumo, baugumo, nepadorumo skraistę, daugelį amžių dengusią visa, kas susiję su lytimi. Kalbamaisiais raštais lietuviai gydytojai švietė paprastą skaitytoją lyties klausimais. Juose pasirodė bendrųjų vyro ir moters lytinių organų pavadinimų. Žinoma, dauguma tų pavadinimų taip ir liko įamžin- 261Terminologija | 2019 | 26 ti tųjų raštų puslapiuose, ir tai istorinės medicinos terminijos dalis, tačiau terminas lytinis organas puikiausiai prigijo ir tebevartojamas dabartinėje anatomijos nomenklatūroje. ŠALTINIAI AK – [Vaistininkas (Daktaras)]. Apie kolerą. – Kaip atsiginti nů Koleros ir kiti Naudingi skaitymai, Tilžė, 1893, 14–27. BL – Apie blogąją ligą arba syfilį (prancus). Pagal d-ro M. Člėnovo veikalėlį sutaisė d-ras A. V., Tilžėje, 1904. LytL – [D-ras F. Matulaitis]. Lytiškos Ligos ir Kaip nuo jų apsisaugoti. Parašē D-ras F. Matulaitis. Antra, peržiurēta ir pagerinta laida, So Boston, Mass, 1910. [D-ras F. Matulaitis]. Lytiškos Ligos ir Kaip nuo jų apsisaugoti. Parašē D-ras F. Matulaitis. Antra, peržiurēta ir pagerinta laida, So Boston, Mass, 1915. LytLig – Kas reikia žinoti apie lyties ligas. Vertė iš vokiečių kalbos D-ras J. Bagdonas, Kaunas, 1920. LL – D-ras AS-nė. Lyties ligos, Kaunas, 1919. LM – Lyties mokslas. Parašē A. J. Karalius, M. D., Chicago, Ill.: West Side Press, 1921. NG – Naminis gydytojas: Trumpas aprašymas prasčiausių ligų ir prasčiausių vaistų kovoje su jomis. D. 1. Apie žmonių ligas ir jų gydymą. Sutaisė D-ras A. Vileišis, Seinai, 1908. PD – D-ras Oker-Blom. Ką pasakojo dėdė daktaras vaikui-giminaičiui. (Pradinės lyties klausimo srities žinios), Vilnius, 1912. PM – Antanas Vileišis. Patarmės moterims, kurios nori buti sveikos. Pagal Zielčaka parašē Dr. A. V., Tilžēje, 1899. Patarmės moterims, kurios nori buti sveikos. Pagal Zielčaka parašė dr. A. Vileišis. 2-oji laida, Vilnius, 1906. Psnt – [D-ras A. Sketeris]. Švarumas ir sveikata. – Pasiuntinys 6, 1912, 184–186. PV – Wm. J. Robinson, M. D. Patarimai vyrams apie lyties dalykus. Su pamokinimais, kaip aiškinti vaikams lyties apsireiškimus. Autoriui leidus vertē Pranašas, New York, 1919. Svk – [D-ras K. Grinius]. Apie onanizmą. – Sveikata 12, 1910, 1–6. [D-ras K. Grinius]. Sifilis ir „606“. – Sveikata 1, 1911, 1–8. U – [J. Slibinas]. Prancuzligė arba piktoji liga (lotyniszkai – syphilis). – Ukinįkas 6 ir 7, 1892, 230–237. Vrp – [Hygiėnos tarnas]. Alkogolis ir alkogolizmas. – Varpas 9 ir 10, 1895, 155–157. LITERATŪRA CODL 1997: The Concise Oxford Dictionary of Linguistics. P. H. Matthews, Oxford, New York. DE 2003: A Dictionary of Euphemisms. How not to say what you mean. R. W. Holder, New York: Oxford University Press. DU 2007: Duden Deutsches Universalwörterbuch 6. überarbeitete und erweiterte Auflage. Herausgegeben von der Dudenredaktion, Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. EDEL 1999: An etymological dictionary of the english language by the Rev. Walter W. Skeat, Oxford: At the Clarendon Press. Gaivenis K. 2014 [1991]: Lietuviškų terminų vaizdingumo klausimu. – Gaivenis K. Rinktiniai raštai. Sudarė J. Gaivenytė-Butler, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 189–194. Gudavičius A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. Gudavičius A. 2007: Gretinamoji semantika, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Jakaitienė E. 2009: Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jasiūnaitė B. 2005: Eufemizmai tarmėse bei tautosakoje: problemos ir perspektyvos. – Baltistica, 6 priedas, 101–117. Keinys St. 2005 [1975]: Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Keinys St. Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 21–76. KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Kvašytė R. 2005: Mokomasis terminologijos žodynėlis, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. KWT 1975: Kleines Wörterbuch sprachwissenschaftlicher Termini, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut. 262 Palmira Zemlevičiūtė Bendrieji žmogaus lytinių organų pavadinimai XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių gydytojų populiarinamuosiuose medicinos raštuose LE 1957: Lietuvių enciklopedija X, So. Boston, Mass: Lietuvių enciklopedijos leidykla. LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė K. Morkūnas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga per internetą: www.lkz.lt LST 1988: Lexikon sprachwissenschaftlicher Termini, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut. Macienė J. 2005: Deminutyvų stilistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. MedŽ 1980: Astrauskas V., Biziulevičius S., Pavilonis S., Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinos terminų žodynas, Vilnius: Mokslas. Mitkevičienė A. 2015: Kai kurie terminų sinonimijos aspektai. – Terminologija 22, 39–60. Pikčilingis J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika II, Vilnius: Mokslas. Skardžius Pr. 1996: Rinktiniai raštai 1: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Smetona M. 2015: Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija. Daktaro disertacija, Vilnius. Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/object/elaba:8283971/index.html. VLE 2001: Visuotinė lietuvių enciklopedija I, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ŽA 2005: Stropus R., Tamašauskas K. A., Paužienė N. Žmogaus anatomija, Kaunas: Vitae Litera. ŽAF 2014: Anusevičienė O. V, Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija, Kaunas. КРР 2003: Культура русской речи. Энциклопедический словарь-справочник, Москва: Флинта Наука. Маджаева С. И. 2010: Эвфемизация как способ пополнения медицинской терминологии. – Гуманитарные исследования 3(35), Астрахань: Астраханский государственный университет, 55–61. Доступ через интернет: https://elibrary.ru/item.asp?id=15260446. Никитина И. Н. 2015: Теоретические основы изучения эвфемии. – Актуальные проблемы лингвистики переводоведения и педагогики 1(2), Самара: Самарский государственный экономический университет, 101–107. Доступ через интернет: https://elibrary.ru/item.asp?id=26901789. Пастухова О. Д. 2017: Об эвфемизмах и табу. – Филологические науки. Вопросы теории и практики, Тамбов: Грамота, № 11(77): в 3-х ч., ч. 1, 141–144. Доступ через интернет: http://gramota.net/ materials/2/2017/11-1/38.html. СЛТ 2005: Ахманова О. С. Словарь лингвистических терминов, Москва: КомКнига. Солодилова И. А., Соколова Т. Ю. 2017: Критерии идентификации эвфемизмов. – Вестник оренбургского государственного университета 11(211), Оренбург: Оренбургскийо государственный университет, 73–78. Доступ через интернет: https://elibrary.ru/item.asp?id=32274049. COMMON NAMES Of HuMAN GENITALS IN THE POPuLAR MEDICAL WRITINGS BY LITHuANIAN MEDICAL DOCTORS Of THE LATE 19TH AND EARLY 20TH CENTuRIES Summary The article analyses common names of male and female genitals used by Lithuanian medical doctors in the popular medical writings (books, booklets and articles) of the late 19th and early 20th centuries. The meanings of these names are identified based on the context of their use and other sources (the Academic Dictionary of the Lithuanian Language, anatomy literature), and the etymological sources are determined. In this period, Lithuanian medical doctors wrote a lot about various diseases, their treatment and prevention, hygiene, sanitation, and other delicate health issues of the time. However, the genital system and its diseases was one of few taboo topics that even doctors avoided writing to write about. Therefore, the terminology of this field is scarce. Only few publications about genital diseases used some names of genitals. Authors often named these organs and related physiological processes or genital diseases indirectly (euphemized them), and stigmatized them. 263Terminologija | 2019 | 26 In seventeen sources studied, around twenty mostly composite names (including their variations) were found that doctors used to name general male and female genitals. They named four anatomical concepts – organa genitalia, perineum, glandula genitalis, gameta. Doctors writing about this topic faced a challenge in searching and selecting the terms. The main source of the Lithuanian common names of male and female genitals was colloquial language. Doctors terminologized a part of the words of the colloquial language, e.g., gėda (term gėdos dalys “genitalsˮ), įtaisas (term lyties įtaisai “genitalsˮ), įtaisa (terms vyrų veislinės įtaisos, moterų veislinės įtaisos), narvelis (term veislinis narvelis “gamete (a mature reproductive cell)ˮ). Another important source of those names was written language. Doctors adopted some terminology from written sources, e.g. gilė (term lytiška gilė “reproductive system gland, gonadˮ). The genital names of non-Lithuanian origin were rather uncommon. Only three loanwords – of Greek origin, sistema (term lytiška sistema) and organas (terms lyties organai, lytiniai organai, lytiški organai, veisimosi organai), and Latin origin, aparatas (term lyties aparatas) – were found that serve as main components of composite terms. It is noteworthy that doctors found Lithuanian substitutes for the loanword organas and used them more often than the latter. This was mainly due to the medical illiteracy of the readers of their texts. Authors, very likely, attempted to select words that the majority of readers would recognize and comprehend. If doctors could not find suitable words to name genitals in colloquial, written or foreign language, they created the terms themselves. Examples of such newly made terms are gėdos dalis “genitalsˮ by Antanas Vileišis, veislinis narvelis “gameteˮ by Kazys Grinius, and lytiška gilė “gonadˮ by Pranas Matulaitis. The writings of doctors of the late 19th and early 20th centuries were some of the first popular sources of medical science that disrupted secrecy, fear, and indecency accompanying all questions related to sexual health. In these writings, doctors were educating their ordinary readers on sexual health. In these writings, the first common names of male and female genitals appeared. Although most of those terms have not became established and have remained part of historical medical terminology, the term lyties organas is still used in the contemporary anatomical nomenclature. Gauta 2019-09-18 Palmira Zemlevičiūtė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas [email protected]