Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais

140 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais doi.org/10.35321/term26-07 Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais Lina Rutkienė Lietuvių kalbos institutas Vilniaus Gedimino technikos universitetas AnotAcijA Viena ryškiausių dabartinės statybos terminijos tendencijų yra tarptautinių iš graikų ir lotynų kalbų kilusių sietinių kamienų, tokių kaip aero-, makro-, mikro-, nanoir pan., naudojimas naujiems terminams kurti. Tačiau lietuvių terminologijoje nėra vieno požiūrio į šių tarptautinių elementų morfeminį statusą. Straipsnyje aptariama požiūrių įvairovė, siūloma nagrinėjamų tarptautinių elementų nelaikyti afiksoidais (prefiksoidais ir sufiksoidais) – šiuo atveju tinkamesnis sietinio kamieno terminas. Remiantis iš statybos srities mokslinės literatūros surinkta medžiaga, straipsnyje nagrinėjama hibridinių statybos terminų su klasikiniais sietiniais kamienais raida, įvertinamos priežastys, turėjusios didžiausią įtaką šių dūrinių plitimui statybos terminijoje, nagrinėjami šių hibridinių dūrinių darybos polinkiai. ESMINIAI ŽODŽIAI: dūrinys, gimininis terminas, klasikinis sietinis kamienas, netikrasis dūrinys, statyba. AbSTRAcT One of the most prominent tendencies in the contemporary terminology of construction is the usage of international bound stems coming from Greek and Latin languages, such as aero-, makro-, mikro-, nano-, vibro-, etc., for the formation of neologisms. However, a single approach towards the morphemic status of these international elements is lacking in Lithuanian terminology. Therefore, the article discusses the diversity of opinions and proposes to dissociate affixoids (prefixoids and suffixoids) from bound stems – in this case a term of bound stems is more applicable. based on the material collected from scientific literature in the field of construction, the article addresses the development of hybrid terms of construction with classical bound stems and evaluates the reasons which had major influence on the spread of these compounds in the terminology of construction. The article analyses the tendencies of for- 141Terminologija | 2019 | 26 mation of these hybrid compound terms and discusses the attempts to form compound terms with classical bound stems as proper compounds. KEYWORDS: compound, generic term, classical bound stem, improper compound, construction. ĮVADINĖS PASTAbOS Nors lotynų kalba ir yra praradusi tarptautinės mokslo kalbos pozicijas, jos svarbą mokslui, taip pat ir terminologijai, liudija ne tik iš jos ir per ją iš graikų kalbos atėję skolinti žodžiai, tapę tarptautiniais terminais, bet ir tam tikri žodžių elementai, kurių gausu ir lietuvių terminijoje. Nemaža šių tarptautinių elementų dalis yra sietiniai prepoziciniai kamienai, tokie kaip audio-, makro-, mikro-, nano-, pseudo-, videoir kt., sudarantys dūrinių sandus. Užsienio kalbotyroje dėmesys į šiuos dūrinius, kurie dar vadinami kvazikompozitais, pusiau dūriniais, samplaikomis ir pan., atkreiptas jau seniai, tačiau diskusijos dėl tokių dūrinių ir jų sandų tebevyksta. Diskutuojama dėl sąvokų, esminių požymių, kalbama apie poreikį sukurti hierarchinę sandų klasifikaciją, išsiaiškinti semantinius ryšius su pirmine morfema, tirti jų reguliarumą ir produktyvumą. Šio straipsnio tikslas – aptarus nevienareikšmišką kalbininkų požiūrį į morfeminį klasikinių (kilusių iš graikų ir lotynų kalbų) elementų statusą, išnagrinėti hibridinius gimininius statybos terminus dūrinius su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais (toliau – KPSK) raidos ir darybos aspektais. Medžiaga straipsniui rinkta iš 207 šaltinių: statybos srities vadovėlių, mokomųjų knygų, terminų žodynų, žinynų, daktaro disertacijų, publikacijų, apimančių daugiau kaip 100 metų laikotarpį (1910–2018 m.). Dėl nemažo šaltinių kiekio straipsnio pabaigoje esančiame šaltinių sąraše pateikiami tik tie šaltiniai, kuriuose buvo rasta gimininių statybos terminų dūrinių su KPSK. Pavyzdžiui, iš 1918–1940 m. laikotarpio pateikiami tik du šaltiniai, nes tik juose buvo vartojama straipsniui aktualių dūrinių (48 šaltiniai į šaltinių sąrašą neįtraukiami, tačiau juose vartotų gimininių statybos terminų dūrinių duomenys naudojami hibridinių dūrinių su KPSK ir dūrinių su laisvaisiais (savarankiškais) kamienais kiekybiniam santykiui atskleisti). Apie hibridinius gimininius statybos terminus dūrinius su post poziciniais klasikiniais sietiniais kamienais šiame straipsnyje nekalbama, nes surinkta medžiaga rodo, kad statybos sričiai tokie dūriniai nėra aktualūs (rastas tik vienas toks dūrinys – įlinkiografas MTS 1981: 321). Pagrindinis darbo metodas – analitinis aprašomasis, su juo derinami sintezės, darybinės analizės ir morfeminės analizės metodai. 142 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais KLASIKINIAI SIETINIAI KAMIENAI KALbOTYROS TEORIJOJE: POŽIŪRIŲ ĮVAIROVĖ Užsienio ir lietuvių kalbininkų darbuose klasikiniai sietiniai kamienai vadinami įvairiais terminais: pusiau afiksai (Keinys 1999: 74; Козулина et al. 2009: 3), sietinės šaknys ar radiksoidai (Земская 1973: 51–55; Рыженкова 2002; Копелиович 2003), neoklasikiniai dėmenys (Lasserre 2013; InčiuraitėNoreikienė 2015), neoklasikiniai elementai (Harastani et al. 2012) ir kt. bene labiausiai kalbotyros specialistų darbuose įsitvirtinęs bendras afiksoidų terminas (Шанский 1970; Keinys 1999: 74; Гущина 2003; Козулина et al. 2009; Vounchev 2019) ir aptariamieji sietiniai kamienai dažnai priskiriami afiksoidams (prefiksoidams ar sufiksoidams). Tokia terminijos įvairovė neretai lemia painiavą: vieni autoriai tam tikrus terminus vartoja sinonimiškai (kaip leksinius dubletus), laikydamiesi požiūrio, kad jais įvardijamos tos pačios sąvokos, kiti sąvokas atskiria, ir tie patys terminai, pirmųjų autorių tekstuose buvę sinonimai, antrųjų autorių tekstuose įvardija visiškai kitokius dalykus. Dieterio Kastovsky’io nuomone, didžiulė problema yra ta, kad net Nacionaliniame anglų kalbos žodyne šie elementai nėra aiškiai apibrėžti ir nėra nustatytų aiškių kriterijų, pagal kuriuos vienus elementus būtų galima atskirti nuo kitų (Kastovsky 2009: 1). Vieną išsamesnių tyrimų, kaip atskirti klasikinius prefiksus, prefiksoidus ir sietinius kamienus, vadinamuosius radiksoidus1, atliko Galina Ryženkova. Kaip matyti iš klasikinių elementų klasifikacijos, autorė vartoja radiksoido (lot. radix – šaknis) terminą, įeinantį į morfeminį žodžių elementų statusą įvardijančių tarptautinių terminų mikrosistemą. Autorė pirmiausia remiasi leksinės reikšmės kriterijumi, t. y. tuo, kiek skolinta morfema yra išlaikiusi savo leksinę reikšmę. Mokslininkės nuomone, pavyzdžiui, neonegalima laikyti nei prefiksoidu, nei radiksoidu (sietiniu kamienu), nes elemento reikšmė nuosekliai blėsta, jis ima atlikti tik darybinę, modifikacinę funkciją, konkretina leksinę po jo einančios šaknies reikšmę (t. y. atlieka priešdėlio funkciją). O, pavyzdžiui, hidro-, nėra nei priešdėlis, nei prefiksoidas – tai radiksoidas (sietinis kamienas), vienas dūrinio sandų, turintis aiškią leksinę reikšmę, be to, šis sietinis kamienas gali jungtis ne tik su kitomis šaknimis, bet ir su afiksais (plg.: rus. гидрирование, liet. hidrinimas) (Рыженкова 2002). 1 Verčiant pažodžiui, reikėtų vartoti sietinės šaknies terminą, tačiau šį terminą, kuris populiarus rusų kalbotyroje, kritikavo V. Urbutis (žr. Urbutis 2009: 144). Sietinės šaknies terminas šiame straipsnyje nebus vartojamas ir siekiant išvengti per didelės terminų įvairovės. 143Terminologija | 2019 | 26 Lietuvių kalbotyroje ilgą laiką dūrinių su klasikiniais sietiniais kamienais tema buvo laikoma periferine. Klasikiniai sietiniai kamienai paprastai būdavo įtraukiami į tarptautinių žodžių žodynus greta kitų tarptautinių žodžių, bet ilgą laiką nuodugniau nebuvo tiriami. Teigta, kad jų padėtis izoliuota, periferinė. Tačiau pastaruoju metu, padaugėjus ir toliau sparčiai daugėjant darinių su klasikiniais sietiniais kamienais, ši tema sulaukia nemažai ir lietuvių kalbininkų dėmesio. Į šią temą gilinosi Adelė Valeckienė (1968), Kazimieras Gaivenis (2014 [1994], [1998], [1995]), Stasys Keinys (2005 [1979]), Vida Rudaitienė (2001), Lina InčiuraitėNoreikienė (2015, 2017), Palmira Zemlevičiūtė (2018), Alvydas Umbrasas (2018) ir kt. Lietuvių kalboje klasikinių sietinių kamienų morfeminis statusas nėra vienareikšmiškas. Net ir laikantis sutarimo, kad šiuos kamienus reikėtų priskirti afiksoidams, išryškėja dvejopa pozicija: vieni kalbininkai juos nagrinėja kaip dūrinių sandus, kiti – kaip vedinių morfemas: prefiksoidus aptaria su priešdėliais, o sufiksoidus – su priesagomis. Pavyzdžiui, A. Umbrasas, tyręs informatikos ir kompiuterijos terminus naujadarus, kurių dalį sudaro terminai su KPSK, teigia, kad „[s]emantiškai jie [prefiksoidai – aut. past.] artimi sudurtinių žodžių dėmenims, o funkciškai – priešdėliams, nes prie kitų žodžių dedami sistemiškai ir kaip savarankiški žodžiai lietuvių kalboje nėra vartojami (tiesa, kartais parašomi anglų kalbos pavyzdžiu kaip atskiri žodžiai ar atskirti brūkšneliu, bet tai laikoma rašybos klaidomis). <…> Panašumas į afiksus skatina šiuos tarptautinius elementus aptarti kartu su priešdėliais“ (Umbrasas 2018: 136). P. Zemlevičiūtė analizuojamus darinius nagrinėja kaip sudurtinius terminus. Terminologė renkasi vartoti ne prefiksoido, o talpesnį tarptautinio elemento terminą: jos teigimu, „[š]is terminas gali apimti ir sąvoką tarptautinis priešdėlis, ir tarptautinis dėmuo, ir tarptautinis prefiksoidas ir kt.“ (Zemlevičiūtė 2018: 217). L. Inčiuraitės disertacijoje aptariamieji klasikiniai elementai vadinami (neo)klasikinio dėmens ir sietinio kamieno terminais ir dariniai su šiais kamienais analizuojami kaip dūriniai (Inčiuraitė 2017). Atkreiptinas dėmesys, kad terminologai K. Gaivenis ir St. Keinys Kalbotyros terminų žodyne pristatydami afiksoidus (prefiksoidus ir sufiksoidus) remiasi tik lietuvių kalbos pavyzdžiais (pusbernis, pusdalyvis, pusmaišis, šunkelis, šundaktaris; maišigalis, vaikigalis) (Gaivenis, Keinys 1990: 13, 155), o savo straipsniuose tokias klasikinių kalbų morfemas, kaip audio-, makro-, mikro-, nano-, pseudo-, videoir pan., vadina tarptautiniais dėmenimis (Gaivenis 2014 [1994]: 392; 2014 [1998]: 401; 2014 [1995]: 636), tarptautiniais 144 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais terminų elementais (Keinys 2005 [1979]: 196)2. Tad kyla klausimas: galbūt tarp afiksoidų ir klasikinių kamienų esti tam tikrų skirtumų ir ne visada klasikinius sietinius kamienus reikėtų priskirti afiksoidams? Lietuvių kalbotyroje afiksoidai, remiantis KTŽ, suprantami kaip dūrinių sandai, turintys apibendrintą reikšmę ir dėl to šiek tiek panašūs į afiksą (Gaivenis, Keinys 1990: 13). Taigi afiksoidų leksinė reikšmė, palyginti su žodžiu, iš kurio jie atsirado, yra išblėsusi, tapusi labiau apibendrinta, abstraktesnė. O sietiniai kamienai turi gana aiškią leksinę reikšmę. Ši reikšmė gali būti aktualizuojama termino apibrėžtyje, pvz., Mikroužpildai yra smulkūs mineraliniai milteliai, gaunami iš gamtinių mineralinių uolienų ir mineralinių pramonės atliekų StM 2012: 135, kartais – kontekste arba sinonimiškai vartojamo sudėtinio termino rūšiniu dėmeniu, pvz., vibrosija bDT 1976: 58 – vibracinė sija bDT 1976: 66. Kitas svarbus skirtumas – afiksoidai kalboje gali (arba dar gali) funkcio nuoti ir kaip savarankiški žodžiai su savo gramatine charakteristika. Į tai dėmesį yra atkreipęs Darius Jarmalavičius, tyręs vokiečių kalbos afiksoidus (Jarmalavičius 2014: 31). Apie tai rašė Geertas Evertas booijus ir Matthias Hüningas: pavyzdžiui, vokiečių kalbos būdvardis frei (liet. laisvas), kaip ir anglų kalbos free ir olandų kalbos vrij, yra savarankiškas žodis. Tačiau dūriniuose tai jau yra afiksoidas, turintis bendresnę, labiau afiksinę, reikšmę: „neturintis to, kas žymima pagrindiniu žodžiu“, pvz.: alcohol-frei, sugar-free (booij, Hüning 2014: 78). Šis G. E. booijaus ir M. Hüningo pateikiamų dūrinių sando free afiksoidiškumas pagal reikšmę akivaizdus iš vertimo į lietuvių kalbą: bealkoholis, becukris. Kad žodžiai, iš kurių kilo afiksoidai, kalboje vartojami ir kaip savarankiški, turintys konkrečią leksinę reikšmę, matyti ir iš KTŽ pateikiamų pavyzdžių: šunkelis, maišigalis, vaikigalis ir t. t. O sietiniai kamienai kalboje vartojami tik susijusio pavidalo, jiems trūksta gramatinių požymių. Taigi šiame straipsnyje iš klasikinių graikų ir lotynų kalbų kilę tarptautiniai elementai, tokie kaip audio-, makro-, mikro-, nano-, pseudo-, videoir pan., bus laikomi sietiniais kamienais, o dūriniai su jais – netikraisiais dūriniais (apie netikruosius dūrinius plačiau kalbama šio straipsnio skyrelyje „Gimininių statybos terminų dūrinių su klasikiniais sietiniais kamienais darybos bruožai“). Vadinasi, galima būtų pritarti G. Ryženkovos ir kitų panašiai manančių autorių 2 Tiesa, St. Keinys Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryboje aptariamuosius klasikinius elementus jau laiko afiksoidais (Keinys 1999: 111). 145Terminologija | 2019 | 26 pozicijai dėl tokios morfeminį statusą nurodančių terminų eilutės: priešdėliai (prefiksai) – prefiksoidai (afiksoidų dalis) – sietiniai kamienai (radiksoidai) – laisvieji (savarankiški) kamienai. Iš klasikinių graikų ir lotynų kalbų kilusių priešdėlių ir sietinių kamienų skirtumus, remdamasi Tvrtko Prćiću, yra aptarusi L. Inčiuraitė (žr. Inčiuraitė 2017: 43–47). Mokslininkė savo disertacijoje klasikinius elementus super-, anti-, kontr(a)-, eks-, meta-, sub-, hiper-, pro-, ultra-, vice-, inter-/ intra-, arachi-, infra-, terto-, para-, ekstra-, post-, di-, trans-, bi-, epipriskiria priešdėliams, o pseudo-, mikro-, auto-, tele-, video-, euro-, bio-, makro-, elektro-, hidro-, kvazi-, moto-, aero-, avia-, termo-, mega-, mono-, polit-, agro-, audio-, techno-, stereo-, nano-, radio-, vibro-, eko-, proto-, kiber-, neo-, multi-, pneumo-, seks-, geo, kosmo-, mezo-, neuro-, amino-, narko-, nitro-, turbo-, zoolaiko sietiniais kamienais. Dauguma L. Inčiuraitės nurodytų tarptautinių priešdėlių pateikti ir DLKG, priešdėlių vedinių skyriuje (DLKG 2005: 150), tačiau šią grupę mokslininkė papildė keliais tarptautiniais priešdėliais. Vadinamieji klasikiniai sietiniai kamienai DLKG (2005) neaptariami nei prie priešdėlių, nei prie dūrinių sandų. Susisteminus įvairių autorių išsakytas mintis apie klasikinius sietinius kamienus, galima išskirti tokius šių kamienų požymius: 1. Klasikiniai sietiniai kamienai būdingi daugeliui kalbų. Tai patvirtina daugelis kalbininkų (Gaivenis 2014 [1995]: 636; Клобуков, Гудилова 2001; Земская 2011: 51), o Valentīna Skujiņa kalba apie terminologijos plėtojimą tarptautiniu mastu, laipsnišką terminų struktūrinių modelių derinimą, kiek tai leidžia įvairios kalbų sistemos (Skujiņa 1999: 3). 2. Klasikiniai sietiniai kamienai labai produktyvūs. Dūrinių su tais pačiais klasikiniais sietiniais kamienais gausu ir įvairių sričių lietuvių terminijoje. 3. Klasikiniams sietiniams kamienams būdinga gana konkreti, leksinė, reikšmė; teigiama, kad jie turi labiau šaknies, o ne afikso turinį. Evanthia Petropoulou (2009: 41) vartoja semantinio tankio terminą, mokslininkės nuomone, klasikiniams sietiniams kamienams, palyginti su afiksais, būdingas didesnis semantinis tankis. 4. Paprastai žodis, iš kurio klasikinis elementas kilo, būna daugiareikšmis, o sietinis kamienas paveldi ne visas jo reikšmes, o tik tas, kurios būtinos vartosenai (Kозулина et al. 2009: 5). 146 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais 5. Klasikiniai sietiniai kamienai būna priklausomieji dūrinių sandai (nesudaro sudedamųjų dūrinių, o tik apibrėžiamuosius), jie apibrėžia antrąjį sandą, susiaurina jo reikšmę. 6. Klasikiniai sietiniai kamienai, užimantys prepozicinę padėtį šaknies atžvilgiu, dažniausiai baigiasi balsiu (Kazio borutos ir kt. Tarptautinių žodžių žodyne (TŽŽ 1936) klasikiniai sietiniai kamienai dar pateikiami ir be balsio ar su kitokiu balsiu: aer..., aero...; hidr..., hidro...; fibri..., fibro...; vibr..., vibro...). Kai kurie užsienio autoriai mano, kad šis balsis yra jungiamasis. Vasilijus Nemčenko teigia, kad ryškiu formaliu požymiu, klasikinius elementus priartinančiu prie šakninių morfemų, reikėtų laikyti jungiamuosius balsius. būtent pagal šį požymį afiksoidai formaliai atskiriami nuo afiksų, nes jungiamieji balsiai būdingi tik dūriniams tarp šaknų arba kamienų ir nepasitaiko tarp šaknų ir afiksų (Немченко 1994: 65). Toliau straipsnyje bus nagrinėjamas vienos konkrečios – statybos – srities hibridinių gimininių terminų dūrinių su KPSK posistemis, analizuojami šių kalbamųjų dūrinių darybos polinkiai. GIMININIŲ HIbRIDINIŲ STATYbOS TERMINŲ DŪRINIŲ KLASIKINIŲ SIETINIŲ KAMIENŲ POSISTEMIS IR JO RAIDA Statybos terminijoje yra nemažai hibridinių dūrinių su iš graikų ir lotynų kalbų kilusiais sietiniais prepoziciniais kamienais. Kaip rodo atliktas tyrimas, gimininių statybos terminų KPSK posistemį sudaro 20 narių: aero-, auto-, azo-, bio, eko-, fero-, fibro-, foto-, geo-, hidro-, makro-, mezo-, mikro-, nano-, nitro-, pneumo-, tenzo-, termo-, turbo-, vibro-. Šie KPSK yra tie patys, kaip ir daugelio kitų mokslo bei technikos sričių terminų, – statybos terminijos KPSK posistemis tėra bendros lietuvių terminijos klasikinių sietinių kamienų sistemos dalis. Dūriniai su aptariamaisiais kamienais yra arba statybos terminijos naujadarai, arba naujažodžiai, į statybos terminiją atėję iš kitų sričių. Ne visais laikotarpiais statybos terminijoje tokių dūrinių buvo gausu. Skaitant šaltinius, rasta, kad statybos srities tekstuose gimininiai statybos terminai dūriniai su KPSK pradėti vartoti pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau tai buvo tik du gimininiai terminai su auto-: auto-pastogė MT 1929: 11 (rašoma su brūkšneliu) ir autovežimis LPMK 1931: 5, 36, vartoti kelių tiesybos ir tiltų statybos vadovėliuose. Pažymė- 147Terminologija | 2019 | 26 tina, kad auto tuo laikotarpiu vartotas ir kaip savarankiškas žodis. Pavyzdžiui, Leono Tuskenio knygoje Lietuvos plentai ir moderniškosios konstrukcijos vardijamos auto rūšys: autobusai, krovininiai automobiliai, lengvieji automobiliai, motociklai LPMK 1931: 36. Šiuo laikotarpiu išleistame Techniko žodynėlyje (TŽ 1920) ir TŽŽ 1936 auto taip pat pateikiamas kaip savarankiškas, automobilį reiškiantis žodis. beje, kaip savarankiškas žodis TŽŽ 1936 teikiamas ir mikro, tačiau, kad šis skolinys būtų vartojamas kaip savarankiškas žodis ar kaip sietinis kamienas statybos srities moksliniuose tekstuose, nebuvo pastebėta. Kelias kalbamiesiems kamienams į lietuvių kalbos terminiją (taip pat ir statybos terminiją) ypač plačiai atsivėrė sovietmečiu, rusų kalbai tapus ne tik svarbiausiu skolinių šaltiniu, bet ir sustiprėjus jos, kaip kalbos tarpininkės, pozicijoms. St. Keinys atkreipia dėmesį į istorinį faktą – 1957 m. švęstą Rusijos Spalio revoliucijos keturiasdešimtmetį: ta proga oficialiai buvo paskelbtas ir bandytas įteisinti vertinių iš rusų kalbos darymas kaip svarbus lietuvių terminų kūrimo būdas (Keinys 2005 [2003]: 239). Iš tikrųjų, kaip matyti iš toliau pateikiamų pavyzdžių šaltinių, beveik visi dūriniai su iki tol nevartotais KPSK rasti statybos srities mokslinėje literatūroje, išleistoje jau po šio įvykio. Tuomet plūstelėjo visas būrys statybos sričiai naujų sietinių kamienų: aero-, azo-, fero-, fibro-, foto-, hidro-, mikro-, nitro-, pneumo-, termo-, turbo-, vibro-. Su jais buvo padaryta nemažai antžeminės (pastatų ir kitų statinių statybos, kelių tiesybos, tiltų statybos) ir požeminės (vandentiekio, kanalizacijos, pamatų įrengimo) statybos gimininių hibridinių terminų, pvz.: aeronuotrauka ALKS 1972: 39, azodažalai RLKP 1959: 12, ferolydinys SMG 1974: 58, fibroužpildas MK 1956: 23, fotoapskaita SOV3 1974: 24, hidromazgas RLKP 1959: 68, makrokietumas MMb 1962: 67, mikroputokšlis JTŽ 1982: 15, mikroužpildas MTPM 1976: 141, nitrodažai KSŽ 1988: 84, nitroglaistas SMG 1974: 306, pneumovelenėlis JDŽ 1981: 140, termoįdėklas RLKP 1959: 37. Ir toliau statybos hibridiniai dūriniai buvo daromi su sietiniu kamienu auto- (autokelias APKS 1964: 3, autokrautuvas RLKP 1959: 11, autovežimėlis RLKP 1959: 11), tačiau didžiausiu produktyvumu išsiskyrė sietinis kamienas vibro-: su juo sovietmečiu padarytas didelis pluoštas statybos terminų: vibrobuožė bDT 1976: 58, vibromaišytuvas SM 1966: 195, vibromalūnas MK 1956: 21, vibroplūkimas SMG 1974: 201, vibropriekrova SMG 1974: 227, vibrosietas JDŽ 1981: 59, vibrosija bDT 1976: 58, vibrosiurblys bDT 1976: 27, vibrostalas SMG 1974: 227, vibrostrypas bDT 1976: 58, vibrovelenas SMG 1974: 201, vibrotanki- 148 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais nimas SM 1966: 198. Iš 574 gimininių statybos terminų dūrinių, vartotų sovietmečio statybos srities mokslinėje literatūroje, 61 (10,63 proc.) yra hibridinis dūrinys su KPSK. Didelę įtaką atsirasti tokiems terminams turėjo dvikalbiai rusų–lietuvių kalbų žodynai, kuriuose buvo kopijuota rusų kalbos terminų daryba. Daugumą sovietmečiu padarytų terminų su KPSK reikėtų laikyti pusvertiniais, pvz.: aeronuotrauka – аэроснимок RLKP 1959: 19, ferolydiniai – ферросплавы TRLT 1949: 117, motorvežys – мотовоз RLKP 1959: 204, turbogrąžtas – турбобур RLKP 1959: 445. Kaip pastebi Zigmas Zinkevičius, sovietmečiu „[l]abai padaugėjo sudurtinių žodžių, kurie irgi buvo daromi nusižiūrint į rusiškus atitikmenis <…>. Ypač įsigalėjo dūriniai su bendra (общe-, co-), daugia- (много-), sava-, savi- (само-), smulkia- (мелко-), visa- (все-). <…> Net lotyniški (graikiški) dėmenys paprastai būdavo ten, kur juos vartodavo rusai“ (Zinkevičius 1994: 210–211). Nagrinėjamuoju laikotarpiu KPSK nevengta jungti ne tik su vienakamieniais žodžiais, bet ir su savakilmiais bei hibridiniais dūriniais (autobetonmaišė bDT 1976: 23, autocementovežis PSAD 1978: 13, autosavivartis bGD 1978: 25, turboorapūtė RLKP 1959: 445), taip pat su dūriniais, jau turinčiais klasikinį sietinį kamieną (aerofotovaizdas, aerofotonuotrauka RLKP 1959: 19, mikrofotonuotrauka RLKP 1959: 197, autohidrokeltuvas JDŽ 1981: 127). Taigi sovietmečiu vartota gana gremėzdiškų trikamienių hibridinių dūrinių, kurių statybos literatūroje, išleistoje 1990–2018 m., nebeliko. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, statybos tobulėjimas ir plėtra imami sieti su Vakarų pažangiąja patirtimi. Integruojantis mokslams, vienų sričių pasiekimai taikomi kitose srityse – statybos sritis ne išimtis, pavyzdžiui, nano ir biotechnologijos pradedamos taikyti statybinėms medžiagoms tobulinti. Statybos terminijai tampa aktualios naujos sąvokos, neretai apimančios skirtingų mokslo ir technikos šakų dalykus, ir jas įvardijantys terminai. Tad klasikiniai sietiniai kamienai, bendri įvairių sričių terminijai, ir šiuo laikotarpiu yra labai aktualūs. Jiems populiarėti nemažą įtaką turi anglų kalba, lyderiaujanti tiek kaip kalba šaltinis, tiek kaip kalba tarpininkė. 1990–2018 m. išleistoje statybos srities mokslinėje literatūroje vėl randame nemažai (76 skirtingus terminus) hibridinių giminių statybos terminų dūrinių su KPSK: aero- (aeronuotrauka ST 1992: 17, SKAE 2010: 24, aerosija cPK 1992: 178, aerouostas RLSTŽ 1992: 292), auto- (autokelias SKPP 2008: 51, autokrautuvas SbPK 1995: 83, autovilkikas ALLA 1993: 349), bio- (biodujos SIS 2011: 11, biointarpas SSMS 1994: 7, 155Terminologija | 2019 | 26 Akivaizdu, kad KPSK į lietuvių kalbą vieni neatėjo – kartu buvo pasiskolintas ir darybos modelis, pagal kurį sietinis kamienas tiesiog pritraukiamas prie antro viso žodžio, nebandant jo morfonologiškai integruoti į lietuvių kalbos sistemą. Terminų su KPSK darybą pagal užsienio kalbų pavyzdį ypač kritikavo Vytautas Pranciškus būda. Netikruosius hibridinius statybos terminus dūrinius, kurių, kaip minėta, lietuvių terminijoje be saiko pradėjo rastis sovietmečiu, kalbininkas siūlė taisyti ne tik todėl, kad jie, autoriaus manymu, nedera prie lietuvių kalbos darybos sistemos, bet ir todėl, kad, laikydamiesi tokios darybos, pasiduodame svetimųjų įtakai, „užmirštame tai, kas padaryta praeityje, prieš įsigalint Lietuvoje „didžiojo“ Stalino ir apskritai bolševikmečio kalbos „mokslo“ teorijos ir praktikos užmačioms“ (būda 1994: 33). Mokslininkas netikruosius dūrinius su KPSK siūlė keisti arba, jo manymu, taisyklingais dūriniais: benzódažiai (ne benzodažai), mikróplyšis (ne mikroplyšys), mikrókietis (ne mikrokietumas), mikrónuotraukė (ne mikronuotrauka), arba žodžių junginiais: žemės ūkio gamyba (ne agrogamyba), motorinis įrankis (ne motoįrankis), automobilizmo mėgėjas (ne automėgėjas) (būda 1994: 33–34). Dabartinėje terminologijoje tokie V. P. būdos siūlyti gimininiai terminai su KPSK nelaikomi norminiais. Priešingai, norminiu laikomas darybos būdas, kai KPSK prijungiami prie lietuviškų žodžių, nekeičiant jų gramatinės charakteristikos. Daug tokių terminų teikiama Lietuvos Respublikos terminų banke (LRTb), pvz.: mikrodarinys, mikrodauginimas, mikroįvertinimas, mikropriežastingumas. Tačiau ne visuose kalbotyros šaltiniuose pritariama tokiems dūriniams. Pavyzdžiui, leidinyje Administracinės kalbos aktualijos (AKA) teigiama, kad mikro iš viso vengtina jungti prie lietuviškų žodžių, pvz.: mikroįmonė (– labai maža įmonė), o dūrinys mikromokėjimas, kurio pamatinis lietuviškas žodis yra veiksmažodžio abstraktas, laikomas netaisyklingu: mikromokėjimas (= mažasis mokėjimas) (AKA 2014). be abejo, kodifikuojant terminus, kurie padaryti suduriant KSPK su lietuviškais žodžiais, atsižvelgiama į įvairius terminams keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, kažin ar kodifikuotas galėtų būti gana naujas terminas ekonašumas SIŽ 2004: 822, nes jis visų pirma yra dviprasmiškas: neaišku, ar kalbama apie ekologinį, ar apie ekonominį našumą. St. Keinys atkreipia dėmesį, kad darant terminus su KPSK turi būti paisoma saiko (Keinys 2005 [1967]: 211), o K. Gaivenis pabrėžia, kad nereikalingi naujadarai su KPSK, kurie iš vartosenos stumia jau įsigalėjusius ir visuotinai paplitusius žodžius ir žodžių junginius (Gaivenis 2014 [1991]: 624). 156 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais IŠVADOS 1. Iš graikų ir lotynų kalbų kilę klasikiniai prepoziciniai sietiniai kamienai, tokie kaip audio-, makro-, mikro-, nano-, pseudo-, videoir kt., aktyviai naudojami naujiems terminams daryti, vis dar yra kalbininkų diskusijų objektas. Nors kai kurie kalbininkai juos priskiria afiksoidams (laiko prefiksoidais), manytina, kad tikslumo dėlei afiksoidų ir sietinių kamienų sąvokas būtų galima atskirti. Sietiniai kamienai nevartojami kaip savarankiški žodžiai, jiems trūksta gramatinės charakteristikos, tačiau dauguma jų turi gana konkrečią leksinę reikšmę, o afiksoidai kalboje gali būti vartojami kaip savarankiški žodžiai, tačiau tų savarankiškų žodžių leksinė reikšmė nebesutampa su afiksoido, kuris yra dūrinio sandas, reikšme (ji yra abstraktesnė), afiksoidas atlieka labiau modifikacinę funkciją. 2. Vertinant hibridinių gimininių statybos terminų dūrinių klasikinių sietinių kamienų raidą, galima teigti, kad ji ne tik išreiškia naujausias mokslo pasiekimų ir mokslų integracijos tendencijas, bet ir atspindi lietuvių terminijos ryšius su kitų kalbų, su kuriomis kontaktai nulemti istoriškai, terminija. Klasikinių sietinių kamienų skolinimasis nebuvo izoliuotas, pavienis reiškinys – skolinantis šiuos kamienus kartu buvo perimtas ir terminų darybos modelis. 3. Statybos terminijos klasikinių prepozicinių sietinių kamienų posistemis apima 20 aptariamų kamienų (aero-, auto-, azo-, bio, eko-, fero-, fibro-, foto-, geo-, hidro-, makro-, mezo-, mikro-, nano-, nitro-, pneumo-, tenzo-, termo-, turbo-, vibro-), iš kurių didžiausiu produktyvumu ir aktyvumu pasižymi mikroir vibro-. Kiekybiniai duomenys rodo, kad hibridiniai gimininiai statybos terminai dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais nebeužima izoliuotos, periferinės pozicijos statybos terminijoje, o yra svarbi jos dalis. 4. Pirmojo Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio statybos srities moksliniuose tekstuose aptikti tik du hibridiniai gimininiai statybos terminai dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais ir tai sudaro 0,78 proc. visų užfiksuotų to laikotarpio gimininių statybos terminų dūrinių. Sovietmečio šaltiniuose rasti hibridiniai dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais sudaro 10,63 proc. visų gimininių statybos terminų dūrinių, o 1990–2018 m. statybos srities mokslinėje literatūroje rasti tokie dūriniai jau sudaro 12,71 proc. visų dūrinių. Tyrimas rodo, kad hibridinių dūrinių su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais gausėjimas yra gana ryški XX a. antrosios pusės–XXI a. statybos terminijos tendencija. 157Terminologija | 2019 | 26 5. Darybos požiūriu dūrinius su klasikiniais sietiniais kamienais reikėtų laikyti netikraisiais dūriniais, nes jiems trūksta tikriesiems dūriniams būdingų požymių. Pirmasis dūrinio sandas paremtas ne sinchroniškai kalboje esančiu žodžiu, o tik kamienu, kuris neturi gramatinės charakteristikos. Dauguma hibridinių gimininių statybos terminų dūrinių su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais padaryti sietinį kamieną jungiant su ištisu žodžiu (daiktavardžiu), nekeičiant šio žodžio galūnės, kirčio vietos ir kirčiuotės. Antrasis, lietuviškas, žodis, prie kurio jungiamas klasikinis sietinis kamienas, dažniausiai yra pirmojo ar antrojo laipsnio darinys. Tyrimas rodo, kad būta bandymų klasikinius sietinius kamienus labiau pritaikyti prie lietuvių kalbos sistemos, keisti pamatinio žodžio – daiktavardžio – galūnę ir kirtį, taip pat sietinius kamienus jungti su veiksmažodžiais. Tačiau tokia daryba statybos terminijoje produktyvumu nepasižymi. ŠALTINIAI AKA 2014: Administracinės kalbos aktualijos. Sudarė L. Murinienė, R. Vladarskienė. Prieiga per internetą: http://administracinekalba.lki.lt/index.php?meniu=pradinis. ALLA 1993: Anglų–lietuvių kalbų statybos terminų žodynas. Atsak. red. A. Kudzys, Vilnius: Technika. ALKS 1972: Anglų–lietuvių kalbos statybos terminų žodynėlis. Sudarė J. Stonys, Vilnius: VISI. APKS 1964: Vilčinskas P., bružas A. Asfaltbetonis ir jo panaudojimas kelių statyboje, Kaunas: Raidė. bDT 1976: betonavimo darbų technologija. Parengė V. Rimvydienė, Vilnius: „Orgtechstatybos“ tresto spaustuvė. bG 2002: Betonas ir gelžbetonis. Konferencijos pranešimų medžiaga. Atsak. red. G. Skripkiūnas, Kaunas: Technologija. bGD 1978: Mažeika V. Betono ir gelžbetonio darbai, Vilnius: Pergalė. cPK 1992: Nakas A., Gajauskas J., Prikšaitis M. Civilinių pastatų konstrukcijos. Vadovėlis, Vilnius: Mokslas. cPŽŪ 1969: Krasenskis V., Fedorovskis L. Civiliniai, pramoniniai ir žemės ūkio pastatai. D. 1: Civiliniai pastatai, Vilnius: Mintis. DLKG 2005: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Sudarė V. Ambrazas, K. Garšva, A. Girdenis, E. Jakaitienė, P. Kniūkšta, S. Krinickaitė, V. Labutis, A. Laigonaitė, E. Oginskienė, J. Pikčilingis, A. Ružė, N. Sližienė, K. Ulvydas, V. Urbutis, A. Valeckienė, E. Valiulytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GAG 2018: Skuodis Š., Dirgėlienė N. Grunto, armuoto geotinklais, kerpamojo stiprio tyrimai. – Geologija. Geografija 4(2). GKPE 2007: Marčiukaitis G., Jonaitis b., Papinigis V., Valivonis J. Gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas pagal euronormas. Vadovėlis, Vilnius: Technika. GMKP 1969: Rozenbliumas A., Jokūbaitis V. Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų pagrindai, Vilnius: VISI. JDŽ 1981: Movčianas F. Jaunojo dažytojo žinynas. Vertė M. Staskevičienė, Vilnius: Mokslas. JTŽ 1982: Goriačevas V. I. Jaunojo tinkuotojo žinynas. Vertė A. Zimanienė, Vilnius: Mokslas. KAbK 2012: Kaklauskas G., bačinskas D., Gribniak V. Kompozitais armuotos betoninės konstrukcijos. Vadovėlis, Vilnius: Technika. KMMT 2006: Smolskas P. K. Konstrukcinių medžiagų ir medžiagotyros terminų žodynas, Vilnius: ciklonas. KSŽ 1988: Jacinavičius J., Matkevičius V. Kaimo statybininko žinynas, Vilnius: Mokslas. KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. LPMK 1931: Tuskenis L. Lietuvos plentai ir moderniškosios konstrukcijos. D. 1, Kaunas: Spindulys. LRTb – Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga per internetą: http://terminai.vlkk.lt/. MK 1956: Rozenbliumas A. Mūrinės konstrukcijos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. MLA 2011: 14-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“ 2011 metų teminės konferencijos „Statyba“ straipsnių rinkinys, Vilnius: Technika. 158 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais MMb 1962: Vasauskas S. Mechaniniai medžiagų bandymai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. MPPb 2018: Rutkauskas A. Mineralinių priedų poveikis betono atsparumui šarminei korozijai. Daktaro disertacija, Vilnius: Technika. MT 1929: Grinkevičius S. Mediniai tiltai, Kaunas: Spindulys. MTPM 1976: Aleksandrovskis A. V. Medžiagotyra tinkuotojams plytelių ir mozaikos klojėjams. Vadovėlis, Vilnius: Mokslas. MTS 1981: Kivilša J., Kamaitis Z., Stepanavičius A. Miesto transporto statiniai. Vadovėlis, Vilnius: Mokslas. PIM 2012: Valiulis A. V. Pažangios inžinerinės medžiagos: savybės, gamyba ir taikymas. Vadovėlis, Vilnius: Technika. PKSŽ 2009: Pastatų konstruktoriaus ir statybininko žinynas. Sudarė J. Gajauskas, Kaunas: Naujasis lankas. PSAD 1978: Kitinas V. Pagrindinės statybos apdailos darbų technologijos ir mechanizavimo tobulinimo kryptys, Vilnius: Informacinių paslaugų firmos spaustuvė. RLKP 1959: Rusų–lietuvių kalbų politechninis žodynas. Red. kolegijos pirmininkas A. Novodorskis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. RLSTŽ 1992: Kivilša J., Kudzys A., Rosinas A. Rusų–lietuvių kalbų statybos terminų žodynas, Vilnius: Lietuvos ūkis. RNS 2012: Rąstinio namo statyba. Žinynas. Straipsnių ir nuotraukų autoriai R. bortkūnas, T. V. Čeikauskas, R. Daraškevičius, T. Gecas, T. Lapinskas, E. Norvaišas, M. Sakaitis, A. Sirvydis, T. Šlivinckas, G. Unikas, V. Uosaitis, Vilnius: bALTO print. S5 2000: Statyba 6(5). Vyr. red. E. K. Zavadskas, Vilnius: Technika. SbPK 1995: Kudzys A., Vaitkevičius V. Suvirintų ir besiūlių plienininių konstrukcijų saugos ir ilgalaikiškumo įvertinimas, Vilnius: Vilniaus technikos universitetas. SGY 2012: Prušinskienė S. Smėlio gruntų ypatumai ir jų tyrimo metodai. Mokomoji knyga, Vilnius: Technika. SIS 2011: bilinskienė R., Graudinytė J. Statinių inžinerinės sistemos. D. 3: Dujų tiekimas. Mokomoji knyga, Klaipėda: Klaipėdos banga. SIŽ 2004: Statybos inžinieriaus žinynas. Sudarė J. Gajauskas, Vilnius: Technika. SK 2002: Statybinės konstrukcijos. Konferencijos, skirtos prof. A. Rozenbliubo 100osioms gimimo metinėms paminėti, įvykusios Vilniuje 2002 m. birželio 5–6 d., pranešimų medžiaga, Vilnius: Technika. SKAE 2010: Marina V. 2010. Statybinių konstrukcijų atsparumas ekstremaliems poveikiams: aiškinamasis anglų– lietuvių kalbų terminų žodynas, Vilnius: Technika. SKKS 1998: Statybinės konstrukcijos: kūrimas, projektavimas ir stiprinimas. Konferencijos, įvykusios Vilniuje 1998 m. lapkričio 20 d., pranešimų medžiaga, Vilnius: Technika. SKPP 2008: Parasonis J. Statinių konstrukcijų projektavimo pagrindai. Vadovėlis, Vilnius: Technika. SKTR 1990: Statybinių konstrukcijų tyrimo rezultatų įdiegimas, naujos statybinės medžiagos ir nauji pamatai Lietuvoje. Respublikinės mokslinės techninės konferencijos „Statybos mokslo laimėjimai ir jų rezultatų įdiegimas į gamybą“, įvykusios 1990 m. sausio 31 d.–vasario 2 d., pranešimų tezės, Vilnius: VISI. SM 1966: Sčesnulevičius S. Statybinės medžiagos. Vadovėlis, Vilnius: Mintis. SMG 1974: Grigaliūnas b. Statybinės medžiagos ir gaminiai. Vadovėlis, Vilnius: Mintis. SMD 1992: Peliksa M., Rumševičius A. Statybinės medžiagos ir dirbiniai, Kaunas: Technologija, 97. SP 2008: Ramukevičius D. Statybos pagrindai, Kaunas: Ardiva. SRR 2000: Venckevičius V., Žilinskas R. Statinių rekonstrukcija ir remontas. Vadovėlis, Kaunas: Technologija. SSMS 1994: Marčiukaitis G. Sluoksniuotųjų sienų iš mažagabaričių dirbinių skaičiavimas, Vilnius: Technika. StM 2012: Žurauskienė R., Naujokaitis A. P., Mačiulaitis R., Žurauskas R. Statybinės medžiagos. Vadovėlis, Vilnius: Technika. STŽ – Statybos terminų žodynas. Parengė A. Kudzys, A. Rosenas, b. Kudzienė, Vilnius: Lietuvos mokslas. ŠSDV 2015: Šlaitinio stogo dengimas vienetine ir lakštine danga. Parengė J. burokienė, Vilnius: Arx Reklama. ŠVOK 2019: Šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas: teorija ir praktika. Parengė J. Čiuprinskienė, K. Čiup rinskas, V. Motuzienė, Vilnius: Super namai. TRLT 1949: Novodvorskis A. Trumpas rusiškai–lietuviškas techninis žodynas, Kaunas: Spindulys. TŽ 1920: Techniko žodynėlis. Sudarė A. Macijauskas, Kaunas: Valstybės spaustuvė. TŽŽ 1936: Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė K. boruta, P. Čepėnas, A. SirutytėČepėnienė, Kaunas: Sakalas. VcKUA 2016: boris R. Vidutinio cemento kiekio ugniai atsparaus betono su klinkeriniu užpildu struktūros ir savybių tyrimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Technika. VLGN 2013: Kelevičius K. Vibropolio laikomosios galios nustatymas pagal įrengimo metu išmatuotus parametrus. Daktaro disertacija, Vilnius: Technika. 159Terminologija | 2019 | 26 LITERATŪRA booij G., Hüning M. 2014: Affixoids and constructional idioms. – Extending the scope of Construction Grammar, berlin: De Gruyter Mouton, 77–106. būda V. P. 1994: Sudurtiniai ir priešdėlinės darybos žodžiai su tarptautiniais dėmenimis, Vilnius: Technika. Gaivenis K. 2014 [1991]: Technikos terminai su kai kuriais tarptautiniais dėmenimis. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 623–624. Gaivenis K. 2014 [1994]: Technikos terminijos norminimo mažmožiai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 390–396. Gaivenis K. 2014 [1995]: Terminai su dėmenimis autoir elektro-. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 636–638. Gaivenis K. 2014 [1998]: Fizikos terminijos antonimai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 401. Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. Harastani R., Daille b., Morin E. 2012: Neoclassical compound Alignments from comparable corpora. – Computational Linguistics and Intelligent Text Processing. 13th International conference, 72–82. Inčiuraitė L. 2017: Dabartinės lietuvių kalbos vardažodžių su (neo)klasikiniais elementais morfeminė sandara ir daryba. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas. InčiuraitėNoreikienė L. 2015: Lietuvių kalbos dūriniai su neoklasikiniais dėmenimis. – Baltistica 50(2), 245–259. Jarmalavičius D. 2014: Vokiečių kalbos dūrinių daryba XV–XVIII a. rankraštiniuose dvikalbiuose baltų kalbų žodynuose. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas. Kastovsky D. 2008: Astronaut, astrology, astrophysics: about combining forms, classical compounds and affixoids. – Selected Proceedings of the 2008 Symposium on New Approaches in English Historical Lexis (HEL-LEX 2), 1−13. Kaulakienė A. 2014 [1988]: Terminų daryba pagal analogijos principą. – Terminologija. Terminografija. Terminija, Vilnius: Technika, 164–170. Keinys St. 2005 [1967]: Dėl sudurtinių terminų darybos. − Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 209−211. Keinys St. 2005 [1979]: Tarptautiniai elementai lietuvių terminologijoje. − Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 193−201. Keinys St. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Keinys St. 2005 [2003]: Tautinis terminologijos savitumas. − Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 234−242. Lasserre M. 2013: Neoclassical compounds and language registers. – Journées d’Études Toulousaines(JéTou), May, 98–107. Prieiga per internetą: https://halunivtlse2.archivesouvertes.fr/hal00966824/document. Petropoulou E. 2009: On the parallel between neoclassical compounds in English and Modern Greek. – Patras Working Papers in Linguistcs 1, 40–58. Rudaitienė V. 2001: Žodžiai su prepoziciniais nelietuviškos kilmės dėmenimis. – Lituanistika 2(46), 94–107. Skujiņa V. 1999: Latīņu un grieķu cilmes vārddaļu vārdnīca, Rīga: Kamene. Umbrasas A. 2018: Informatikos ir kompiuterijos terminai naujadarai. – A. Auksoriūtė, J. Gaivenytėbutler, S. Labanauskienė, A. Mitkevičienė, R. Stunžinas, A. Umbrasas, P. Zemlevičiūtė. Lietuviškos informatikos ir kompiuterijos terminijos tyrimai. Kolektyvinė monografija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 94–149. Ulvydas K. 1967: Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos leksikos normalizacijos klausimai. – Lietuvių kalba tarybiniais metais. Straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 36–101. Urbutis V. 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valeckienė A. 1968: Kitų kalbų kilmės sudurtiniai žodžiai. – Kalbos kultūra 15, 16–25. Vounchev b. 2019: The affixoids in the Greek gay argot Kaliardà. – Orbis Linguarum 17(1), 50–58. Zemlevičiūtė P. 2018. Kitų kalbų poveikis lietuviškai informatikos ir kompiuterijos terminijai. – A. Auksoriūtė, J. Gaivenytėbutler, S. Labanauskienė, A. Mitkevičienė, R. Stunžinas, A. Umbrasas, P. Zemlevičiūtė. Lietuviškos informatikos ir kompiuterijos terminijos tyrimai. Kolektyvinė monografija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 150–246. Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos istorija. Vi. Lietuvių kalba naujaisiais laikais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Гущина Л. Н. 2003: К вопросу об аффиксоидах. – Журнал Гродненского государственного медицинского университета 2, 19–24. Доступ через интернет: https://cyberleninka.ru/article/n/kvoprosuobaffiksoidah. 160 Lina Rutkienė Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais Даниленко В. П. 1977: Русская терминология. Опыт лингвистического описания, Москва: Наука. Земская Е. А. 2011: Современный русский язык. Словообразование, Москва: Флинта. Клобуков Е. В., Гудилова С. В. 2014: Языковая специфика непроизводных сложных слов квазикомпозитов. – Язык, сознание, коммуникация 20, 12–25. Козулина Н. А., Левашов Е. А., Шагалова Е. Н. 2009: Аффиксоиды русского языка. Опыт словарясправочника, СанктПетербург: НесторИстория. Копелиович А. Б. 2003: К вопросу о правомерности термина «радиксоид». – Русское слово: синхронический и диахронический аспекты. Матер. междунар. науч. конференции, посвященной 130летию со дня рождения Д. Н. Ушакова, 127—128. Немченко В. Н. 1994: Современный русский язык. Морфемика и словообразование, Нижний Новгород: НГУ. Новодранова В. Ф. 2008: Именное словообразование в латинском языке и его отражение в терминологии, Laterculi vocum Latinarum et terminorum. Монография, Москва: Языки славянской культуры. Рыженкова Г. 2002: О морфемном статусе некоторых элементов греческого происхождения. Проза.ру. Доступ через интернет: https://proza.ru/2002/10/0510. Шанский Н. М. 1970: Аффиксоиды в словообразовательной системе современного русского литературного языка: Исследования по современному русскому языку, Москва: МГУ. HYbRID COMpOuNDS WITH CLASSICAL pREpOSITIvE bOuND STEMS IN THE TERMINOLOGY Of CONSTRuCTION Summary The major theoretical problem addressed in the article is the ambiguous approach of Lithuanian and foreign linguists to the morphemic status of classical elements. Though some linguists attribute them to affixoids, for the sake of accuracy, the present article proposes to distinguish between the concepts of affixoids and bound stems. bound stems, as the classical elements under analysis are called, are not used as independent words; they do not have grammatical characteristics, but most of them have a rather specific lexical meaning. by contrast, affixoids can be used as independent words in the language, but the lexical meaning of those independent words does not match the meaning of the affixoid comprising the component of the compound (it is more abstract); the affixoid plays a more modifying function. The subsystem of classical bound stems in the terminology of construction is made of 20 members: aero-, auto-, azo-, bio, eco-, fero-, fibro-, foto-, geo-, hidro-, makro-, mezo-, mikro-, nano-, nitro-, pneumo-, tenzo-, termo-, turbo-, vibro-. The terminology of the field in question demonstrates the gradual growth in hybrid compounds with classical prepositive bound stems. During the first period of Lithuania’s independence very few compounds with classical bound stems were used in the terminology of construction. The road for classical bound stems to the terminology of construction was widely opened during the Soviet period when Russian did not only become the major source of loanwords but its role as the intermediary language increased. After Lithuania’s independence was restored, the improvement and development of construction were already associated with the progressive experience of the West. The integration of sciences takes place; the innovations coming from other scientific fields are applied in construction; they determine the origin of new classical bound stems in the terminology of construction. concerning the formation of the compounds with classical bound stems in the terminology of construction, it should be noted that a bound stem is combined with a 161Terminologija | 2019 | 26 full word, i.e. a noun, and the grammatical characteristics of this word are not changed; the stress and accentual paradigm are also retained by the word which is combined with a classical bound stem. It is also typical that the Lithuanian base word is not a simple word but a formation. Most of the compounds which can be found in the Soviet terminology of construction were formed by combining a bound stem and the formations of the first and second degree; they are usually formed with suffixes. As time is passing by, the structure of the Lithuanian base word is becoming more complex. In the period of 1991–2018, the terminology of construction was dominated by the compounds with the formations of the second degree used as the base word. The research shows that attempts have been made to make classical bound stems more adapted to the system of the Lithuanian language, to combine bound stems with verbs, as well as to change the ending and stress of the noun used as the base word. Gauta 20191105 Lina Rutkienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT10308 Vilnius Vilniaus Gedimino technikos universitetas Saulėtekio al. 11, LT03227 Vilnius E. paštas lina.r[email protected]