Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys

103Terminologija | 2019 | 26 doi.org/10.35321/term26-06 Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys RAMUNĖ VASKELAITĖ Lietuvių kalbos institutas AnotAcijA Nors nustatant įvardžiuotinių formų (toliau – ĮF) vartojimo normas linkstama teigti, kad terminijoje ĮF vartoti būtina, šio darbo autorė yra atkreipusi dėmesį į tai, kad ir terminijoje jos vartojamos nereguliariai, o šiame straipsnyje ĮF vartojimas terminams žymėti tiriamas toliau. Jame vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys nagrinėjami pasitelkus ekonomikos teorijos sudėtinės dalies makroekonomikos terminiją, tiksliau, aukštosioms mokykloms skirtus makroekonomikos vadovėlius. Lyginant ĮF vartojimą tarptekstiniu ir teksto lygmenimis, siekiama nustatyti objektyvius veiksnius, lemiančius terminų žymėjimo ĮF svyravimus, bet atkreipiamas dėmesys ir į subjektyvaus pobūdžio veiksnį – nevienodą vadovėlių parengimo kalbiniu požiūriu lygį. ESMINIAI ŽODŽIAI: įvardžiuotinės formos, sudėtinis terminas, šalutinis dėmuo. AbstrAct Although while defining the norms of the usage of pronominal forms (hereinafter referred to as PF), there is a tendency to state that the usage of PFs in the terminology is a must, the author of the article has noticed that PFs are used irregularly in the terminology, and this article investigates their usage in the terminology further. Usage patterns and reasons for fluctuations are investigated by using the terminology of macroeconomics, which is a component of economic theory, i. e. textbooks in macroeconomics for higher schools. By comparing the PF usage on the intertextual and textual levels, it is aimed to establish objective factors determining fluctuations in PFs usage in terms, and it is also focused on the factor of a subjective nature – different qualities of textbook preparation in linguistic terms. KEYWORDS: pronominal forms, complex term, subordinate constituent. 104 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys ĮVADINĖS PASTABOS. ĮVARDŽIUOTINĖS FORMOS TERMINOLOGIJOJE Lietuvių kalbos įvardžiuotinės formos (toliau – ĮF) tiek diachroninių, tiek sinchroninių kalbos tyrimų atstovams iki šiol kelia daug neaiškumų. Štai kalbos istorijos tyrėjų, regis, taip ir neprieinama prie bendros nuomonės, ar *ioįvardis, su kuriuo jos buvo sudarytos, buvęs anaforinis, ar reliatyvinis, atitinkamai – ar įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė kaip determinacijos reiškimo priemonė ir pagal kilmę atitinka apibrėžiamąją funkciją atliekančius indoeuropiečių kalbų artikelius, ar vis dėlto jie radosi dėl žymimojo daikto pabrėžimo – emfazės (pvz.: Valeckienė 1986; 1990; Rosinas 1975; 2009: 237–241)1. Gramatikose pripažįstama ir apibrėžiamoji, ir pabrėžiamoji reikšmė (LKG 1965: 505–510; DLKG 1997: 174–175), bet atliekant gramatinio lygmens tyrimus vis labiau linkstama ĮF aiškinti tik kaip apibrėžtumo reiškimo priemonę (Holvoet, Tamulionienė 2006; Mikulskas 2006; Spraunienė 2008a, b; 2011), ir vis tiek gana sunku rasti paaiškinimą, kodėl lietuvių kalboje ĮF vartojamos taip nereguliariai. Tačiau terminologijos darbuose tokios problemos nesvarstomos, todėl gali atrodyti, kad šioje srityje dėl ĮF problemų nekyla. Vis dėlto toks įspūdis tik paviršinis. Pirma, pasirinkus nagrinėti vienos ar kitos srities terminiją, kartais atkreipiamas dėmesys į tai, kad joje, be kitų dalykų, svyruoja ir ĮF vartojimas (pvz.: Andriuškaitė 2000: 73; Umbrasas 2002: 87; 2003: 69; 2004: 109; Kaulakienė 2002: 73; 2006: 93). Tiesa, šis faktas įvardijamas retokai, tačiau tai atitiktų kodifikuotąją normą, numatančią, kad terminai turi būti vartojami tik ĮF (Pupkis 1980: 136; Piročkinas 1990: 86; KKP 1998: 123; KP 2002: 26; Šukys 2003: 113; Paulauskienė 2004: 204). Vis dėlto tik faktas įvardijamas retokai, o kad ir kuriuo aspektu būtų pasirinkta nagrinėti sudėtinius terminus, paprastai neapsieinama be pavyzdžių, iš kurių matyti, kad terminų būdvardiniai ar dalyviniai dėmenys yra reiškiami ir paprastosiomis formomis (pvz.: Kazlauskaitė 2004: 216; Mitkevičienė 2006: 141; Zemlevičiūtė 2014: 164). Taip netiesiogiai parodoma, kad ir terminijoje ĮF vartojamos nereguliariai, o nereguliarumo polinkis jau labiau atitiktų tiriamojo ir aprašomojo pobūdžio darbuose konstatuojamą ĮF nykimo tarmėse (Valeckienė 1957: 301–304; LKG 1965: 513; DLKG 1997: 177) ar nykimo apskritai (Paulauskienė, Tarvydaitė 1986: 138; Paulauskienė 1994: 222–223) polinkį. 1 Įvardžiuotinių būdvardžių kilmės tyrimų, kuriais krypta į vieną ar kitą teoriją, išsami apžvalga pateikiama A. Valeckienės (1857) straipsnyje. 105Terminologija | 2019 | 26 Antra, klausimų kelia ne tik vartojimo reguliarumas. Įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių formų (toliau – NF) svyravimas terminologijoje dažniausiai yra minimas kaip variantinė raiška (pvz.: Umbrasas 2004: 109; Kaulakienė 2006: 93) arba variantai (pvz.: Andriuškaitė 2000: 73; Kaulakienė 2002: 73). Štai Angelė Kaulakienė ir tiesiogiai pasako, kad tokius sudėtinių terminų būdvardinius ar dalyvinius rūšinius dėmenis, kurių vieni reiškiami ĮF, kiti – NF, galima vadinti variantais (Kaulakienė 2002: 73). Tačiau net trijuose 2004 m. išleistos Terminologijos straipsniuose tokie atvejai pavadinami pseudovariantais (Mitkevičienė 2004: 136; Umbrasas 2004: 109; Zemlevičiūtė 2004: 97). Vadinasi, terminologijoje ĮF kelia ir reiškinio įvardijimo klausimą. Tačiau dėmuo pseudoreiškia netikrumą, tariamumą, o tai rodytų, kad klausimas susijęs ne tik su reiškinio įvardijimu, bet ir su jo vertinimu. Pavartojus terminą pseudovariantai pateikiamos trumpos pastabos tai patvirtintų: „Įvardžiuotinės ir paprastosios formos teoriškai negali būti laikomos variantais, nes kalbos sistemoje tai yra skirtingos reikšmės kalbos vienetai“ (Mitkevičienė 2004: 136). Kaip aiškėja, ĮF laikyti netikrais variantais skatina teorinė ĮF traktuotė, tiksliau, įžvelgiamas teorinis reikšmės skirtumas, prieštaraujantis polinkiui terminologijoje variantais laikyti labiau tik raiška besiskiriančius terminus (Mitkevičienė 2004: 121–124; Stunžinas 2008: 111–112; Stankevičienė 2012: 22; Zemlevičiūtė 2012; Sirvidienė 2015). Įvardžiuotinių būdvardžių vartoseną išsamiai tyrusi Adelė Valeckienė (1957) iš tikrųjų yra skyrusi specialias įvardžiuotinių būdvardžių reikšmes, o ir Lietuvių kalbos gramatikoje (toliau – LKG) pasakyta: „Įvardžiuotiniai būdvardžiai turi specifines reikšmes ir savo vartosena skiriasi nuo paprastųjų“ (LKG 1965: 505). Vis dėlto ne visi morfologai esminį reikšmės skirtumą yra linkę pripažinti: „Jeigu tarp paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių būtų didelis (esminis) reikšmės skirtumas, tai nebūtų bendrine kalba kalbančių žmonių, galinčių išsiversti be įvardžiuotinių būdvardžių, o dabar tie, kurie kilę iš įvardžiuotinių būdvardžių nevartojančių tarmių, ir kalbėdami bendrine kalba be jų išsiverčia, tuo prisidėdami prie įvardžiuotinių būdvardžių nykimo apskritai“ (Paulauskienė 1994: 222). ĮF vertinant kaip apibrėžtumo raiškos priemonę, reikšmės skirtumo klausimas vėlgi būtų sprendžiamas kitaip. Štai Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (toliau – DLKG) teigiama, kad ir ĮF, ir NF žymi daikto ypatybę, tik ĮF ne tik ją žymi, bet ir nurodo, kad daiktas yra žinomas (DLKG 1997: 174). Tačiau teorine ĮF traktuote veikiausiai remiamasi ir ĮF besiskiriančius terminus 106 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys laikant variantais. Juk morfologijos vadovėliuose ĮF įprasta laikyti morfologine būdvardžio kategorija ir aptarti kartu su kitomis jo kategorijomis, pavyzdžiui, gimine, skaičiumi (Paulauskienė 1983: 207–213; 1994: 198– 232)2, o terminai, kurių giminė ar skaičius skiriasi, terminologijoje yra laikomi variantais (Stunžinas 2008; Zemlevičiūtė 2012). Jeigu kalbos morfologinio lygmens apraše skiriama apibrėžtumo kategorija, ji irgi aptariama būdvardžio skyriuje, o ir skiriama kaip būdvardžio kategorija (DLKG 1997: 168–177), nors šios kategorijos skyrimas tik būdvardžio ĮF ir NF pagrindu ir yra kritikuotas3. Atskirame darbe apie gramatines kategorijas apibrėžtumas jau apibūdinamas kaip morfosintaksinė kategorija (Judžentis 2012: 99). Visa tai rodytų, kad ĮF gramatinė traktuotė nėra labai aiški, o svyravimas tarp terminų variantai ir pseudovariantai tuos neaiškumus veikiausiai atspindi. Vis dėlto pastarasis terminas pavartojamas tik tame viename Terminologijos numeryje, o šis faktas gali rodyti ir tai, kad terminas yra nulemtas kokių nors subjektyvių veiksnių, pavyzdžiui, susijusių su numerio redagavimu, rengimu spaudai ar pan. Trečia, kai kuriuose terminologijos darbuose ĮF vartojimo klausimu pateikiama normatyviojo pobūdžio pastabų, o jos irgi rodo tam tikrą prieštarą. Štai Kazimieras Gaivenis teigė, kad dažnai nelengva nustatyti, ar terminui reikia ĮF, nors apskritai ĮF terminijai yra reikalingos: „Įvardžiuotinių formų terminijoje nereikia tik tada, kai rūšinis pažyminys turi dar savo prieveiksminį pažyminį“ (Gaivenis 1995: 8). Tačiau kiti terminologai nurodo, kad ĮF terminologijoje ne visais atvejais reikalingos ar juo labiau būtinos (Keinys 2004: 81) arba kad šiuolaikinėje terminologijoje ĮF kartais populiarios perdėtai (Umbrasas 2002: 87). Išeitų, kad ĮF reikalingumas terminijoje nevienodai vertinamas net terminologų, o dar labiau prieštaros išryškėtų tokius teiginius palyginus su teiginiais, formuluojamais numatant bendrąsias ĮF vartojimo normas. Pastaraisiais, kaip jau užsiminta, linkstama į tai, kad ĮF turi būti žymimas kiekvienas terminas: „Įvardžiuotinės formos yra būtinas sudėtinių terminų rodiklis (išskyrus tuos žodžius, 2 A. Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijoje skiriamos derinamosios būdvardžio kategorijos (giminė, skaičius, linksnis) ir vidinės būdvardžio gramatinės kategorijos (ĮF, negimininė forma, laipsnių formos) (Paulauskienė 1994: 198–200). 3 A. Paulauskienė apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorijos tapatinimą su paprastųjų / įvardžiuotinių būdvardžių opozicija kritikavo dėl to, kad ši priešprieša matoma ir leksemų, ir gramatinių formų lygmenyse (Paulauskienė 1994: 225), o plėtojant kitokią nei tradicinei lietuvių kalbotyrai būdinga daiktavardinio junginio sampratą teigta, kad tai ne būdvardžio, o daiktavardinio junginio kategorija (Holvoet, Tamulionienė 2006: 12). 107Terminologija | 2019 | 26 kurie negali būti įvardžiuotiniai, pvz., priesagos -inis būdvardžiai). Net ir tada, kai būdvardinio žodžio forma pati rodo išskyrimą, terminas turi būti įvardžiuotinis. Antai žymėtieji būdvardžių laipsniai jau išskiria ypatybę iš kitų, bet terminuose turėsim tik vyresnysis inžinierius, aukščiausiasis teismas ir kt.“ (Pupkis 1980: 136); „Rūšiai nusakyti ir terminams sudaryti netinka paprastosios formos“ (KKP 1998: 123); „Taigi reikia laikytis taisyklės: jeigu būdvardis ar koks kitas žodis gali būti įvardžiuotinis, tai terminijoje tinkama tik įvardžiuotinė forma be jokių išimčių“ (Paulauskienė 2004: 204). O iš vieno Kalbos kultūroje paskelbto straipsnio aiškėja, kad tokią mintį, pirmiausia orientuodamasi į terminų žodynus, yra kėlusi terminologė A. Kaulakienė. Aptarusi bendruosius rūšinių įvardžiuotinių būdvardžių vartojimo ypatumus, 1973 m. išspausdintame straipsnyje ji svarstė, kad terminijoje šie ypatumai turėtų dar labiau išryškėti, todėl sudarant terminų žodynus, registrus ir kt. (kur pateikiami beveik visi rūšiniai terminai) visur reikėtų vartoti tik įvardžiuotinius būdvardžius. Siūlymas grįstas sistemiškumo siekiu: toks vartojimas „padėtų susidaryti terminų sistemiškumui, kuris paprastai atspindi atitinkamų sąvokų sąsają. Antra vertus, būtų galima išvengti įvairavimo, kuris nepageidautinas terminų žodynuose“ (Kaulakienė 1973: 30–31). Apie ĮF vartojimą rišlaus pobūdžio tekstuose pasakyta, kad žodžių junginiai su NF vartotini tada, kai norima ne pabrėžti daiktų ar reiškinių rūšį, o pasakyti jų ypatybes, kokybę; kai norima pasakyti išskiriamąją, t. y. terminologinę, reikšmę, tekstuose irgi turėtų būti vartojamos ĮF (Kaulakienė 1973: 31). Kaip galima spręsti iš to straipsnio, remiamasi rūšine reikšme ir, siekiant terminų sistemiškumo, kalbos ypatybę ĮF žymėti rūšį linkstama teikti kaip universalų termino žymėjimo principą. A. Valeckienė, rūšinę reikšmę skyrusi kaip tam tikrą pažymimosios reikšmės, vėliau pervadintos į apibrėžiamąją reikšmę (Valeckienė 1986; 1998; DLKG 1997: 174–175), porūšį4, apie ĮF vartojimą terminijoje tėra pasakiusi tiek: „Kadangi rūšiniai pažyminiai dažniausiai rodo kokias nors individualias, grupei daiktų api4 A. Valeckienės (1997) straipsnyje, kur pateikiama išsami įvardžiuotinių būdvardžių klasifikacija, pirmiausia skiriama pabrėžiamoji ir pažymimoji reikšmė. Pastarosios nurodomi du porūšiai – nurodomoji ir išskiriamoji reikšmė, o tada atskirai aptariamas išskiriamosios reikšmės reiškimas išskiriamaisiais pažyminiais ir jos reiškimas rūšiniais pažyminiais. Panaši klasifikacija perkeliama ir į LKG, tik rūšinės reikšmės žymėjimas kaip pažymimosios reikšmės porūšis čia skiriamas tiesiogiai: skiriamas daiktų rūšies žymėjimas, daiktų nurodymas ir daiktų išskyrimas (LKG 1996: 505–510). DLKG pažymimoji reikšmė pervadinama į apibrėžiamąją, o rūšies reiškimas vėl labiau susiejamas su išskyrimu: kaip apibrėžtumo reiškimo būdą išskyrus išskyrimą, pasakoma, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai su tam tikrais pažymimaisiais žodžiais reiškia daiktų rūšį (DLKG 1997: 174–175). 108 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys bendrintas ypatybes, su pažymimuoju žodžiu reiškiančias tos grupės pavadinimą, tai su tokiais įvardžiuotiniais būdvardžiais labai dažnai yra sudaromi terminai, pvz., kalbos mokslo terminai“ (Valeckienė 1957: 186). Toks teiginys perkeltas ir į LKG (1965: 507), vėliau – į DLKG (1997: 174)5. Tiek A. Valeckienės straipsnyje, tiek LKG yra nurodyti ir trys daiktų apibrėžimo rūšiniais pažyminiais būdai: 1) vieno daikto išskyrimas su didesniu ypatybės laipsniu (kiekiu); 2) skirtingų ypatybių supriešinimas, t. y. vieno daikto skyrimas nuo kito panašaus daikto kokia nors viena ypatybe, priešinga kito daikto ypatybei; 3) daikto išskyrimas kokia nors individualia, specifine ypatybe, kuri nėra būdinga kitiems tos rūšies daiktams (Valeckienė 1957: 176–183; LKG 1965: 505–506). A. Kaulakienės straipsnis atskleidžia, kad visi šie rūšies žymėjimo būdai įžvelgiami ir terminijoje ir, remiantis rūšies žymėjimo bei ypatybės ar kokybės žymėjimo skirtumu, terminus siūloma žymėti ĮF. Tačiau ne visuose darbuose kaip kriterijus pabrėžiamas būtent šis skirtumas. Štai K. Gaivenis mini laikinumo ir pastovumo priešpriešą: gyvenamasis namas tam tikru laiku gali būti negyvenamas, bet jis vis tiek yra vadinamas gyvenamuoju namu, geriamojo vandens dabar gali niekas negerti, bet jis vis tiek bus geriamasis vanduo, t. y. tam tikros kokybės vanduo (Gaivenis 1995: 8)6. Nors šiaip jau, siūlant terminus žymėti ĮF ar dėl būtinojo žymėjimo paabejojant, kriterijų dažniausiai neformuluojama. Tiesiogiai nenurodoma nė ĮF vartojimo išimčių. Tik Kalbos patarimuose įvardijama, kad išskiriamajai daikto kokybei reikšti sudėtiniuose terminuose ĮF nevartotinos kartu su priesagomis -(ut)inis, -ė, -(ur)inis, -ė (KP 2002: 26–27). Tačiau šio straipsnio autorė yra atkreipusi dėmesį į išimtis, numatomas netiesiogiai – pateikiant reikšmių klasifikaciją (Vaskelaitė 2016). Šia klasifikacija rūšinė reikšmė numatoma kaip apibrėžiamosios reikšmės porūšis ar apibrėžtumo reiškimo būdas, o aptariant apibrėžiamąją reikšmę ar apibrėžtumą paprastai minima ĮF ir NF opozicijos neutralizacijos atvejų: kad tarmėse ĮF nelinkstama pridėti prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių, kad ĮF neturi tam tikrų priesagų, pavyzdžiui, priesagos -iškas vediniai, perkeltinės reikšmės būdvardžiai, kad apskritai ĮF ir NF priešprieša 5 A. Valeckienė yra abiejų gramatikų būdvardžio skyriaus, kuriame ir aptariamos ĮF, rengėja. 6 Tokią priešpriešą yra minėjęs ir Arnoldas Piročkinas: „Pirmuoju atveju ypatybė gali būti ir atsitiktinė, laikina, o antruoju atveju ji bus nuolatinė, esminė. Todėl įvardžiuotinės formos vartotinos sudarant terminus, pridedant prie jų pagrindo daiktavardžio esminę ypatybę išreiškiantį pažyminį, kaip tai turime pasakyme greitasis traukinys“ (Piročkinas 1990: 86). 109Terminologija | 2019 | 26 nėra ryški ir nuosekli (LKG 1965: 511–512; Valeckienė 1986: 171–172; DLKG 1997: 175). Logiškai samprotaujant, jei jau rūšies žymėjimas yra vienas iš apibrėžiamosios reikšmės ar apibrėžtumo reiškimo būdų, tai pogrupiui neturėtų būti svetimi grupės polinkiai. O vienas neutralizacijos atvejis, būtent polinkis tarmėse ĮF nereikšti labai specifinės reikšmės išskiriamųjų ir rūšinių pažyminių, galinčių vien savo leksine reikšme išskirti daiktus (juodas pūdymas, kanapėta višta), su rūšine reikšme susiejamas ir tiesiogiai (Valeckienė 1957: 303; LKG 1965: 511; DLKG 1997: 175). Iš šios apžvalgos aiškėja, kad terminologijoje ĮF irgi kelia problemų, o įspūdis, kad jų čia nekyla, susidaro todėl, kad tokios problemos nenagrinėjamos. Šio straipsnio autorės žiniomis, nėra nė vieno terminologijos srities straipsnio, kurio tiesioginiu objektu būtų pasirinktas ĮF vartojimas terminijoje. Šiame darbe šį objektą bus mėginama nagrinėti. Tiesa, jis straipsnio autorės jau šiek tiek nagrinėtas, tačiau tik norminamuoju aspektu – siekiant nustatyti, kiek sutampa realioji vartosena ir kodifikuotoji norma (Vaskelaitė 2016). Panagrinėjus ĮF vartojimą ekonomikos mokslo straipsniuose ir bekontekstėje terminų vartojimo aplinkoje, t. y. ekonomikos terminų žodynuose ir teisės aktuose pateikiamuose terminų žodynėliuose, tame Bendrinėje kalboje skelbtame straipsnyje atskleista, kad bent jau ekonomikos terminijoje ĮF vartojama nereguliariai, taip pat įžvelgta galimų nereguliarumo ir kodifikacijos sąsajų. Kartu daryta išvada, kad ĮF vartojimą reikia tirti toliau, o kaip vienas iš ĮF nevartojimą galinčių lemti veiksnių minėta konteksto įtaka. Taigi, tyrimas tęsiamas pasitelkus kontekstą pateikiančią medžiagą, tačiau šiame straipsnyje jau bus susitelkiama ne į vartosenos ir normos santykį, o į ĮF vartojimo terminijoje dėsningumus ir nereguliarumo priežastis. Tiksliau, nagrinėjant vartojimo dėsningumus bus siekiama išsiaiškinti, kas gali lemti ĮF vartojimo svyravimus terminijoje ir ĮF nevartojimą. TIRIAMOSIOS MEDŽIAGOS YPATUMAI IR METODAS Kaip ir ankstesniame straipsnyje, tirti ĮF vartojimą renkamasi ekonomikos mokslo terminijos pagrindu, tačiau sritis bus aprėpiama siauresnė – tik makroekonomikos terminai, ir tik vieno žanro tekstai, t. y. aukštosioms mokykloms skirti makroekonomikos vadovėliai. Pasakymas makroekonomikos vadovėliai, tiesa, kiek sąlyginis. Nors makroekonomikos kursas aukštosiose mokyklose paprastai dėstomas atskirai, makroekonomika ir mikroekonomika yra sudėtinės ekonomikos teorijos 110 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys dalys, todėl abu kursai gali būti išdėstyti ir bendrame ekonomikos teorijos vadovėlyje. Pasirinkus kaip šaltinių ir tokių vadovėlių, atsirinkta ta jų dalis, kurioje dėstoma makroekonomika. Patogumo ir glaustumo sumetimais bus vartojamas apibendrinamasis pasakymas vadovėliai, nebent būtų aktualu pabrėžti termino vartojimo sritį. Pasirinkti aštuoni vadovėliai (visi jie nurodyti šaltinių sąraše), šeši iš jų yra rengti skirtingų autorių. Dar du vadovėliai, parengti tų pačių autorių, pasitelkti siekiant patikrinti autorės keliamą hipotezę, kad įtakos ĮF vartojimui gali turėti ir kalbos redagavimo ar teksto parengimo lygis. Visi vadovėliai išleisti palyginti neseniai – pastarąjį dešimtmetį ar dvidešimtmetį, seniausias iš jų – 1997 m. Makroekonomiką vadovėlių autoriai apibūdina kaip ekonomikos teorijos dalį, kuriai rūpi ūkis (ekonomika, ekonominė sistema) kaip visuma, ir šiuo pagrindu skiria ją nuo mikroekonomikos, nagrinėjančios atskirų ūkio subjektų elgseną ir rinkos mechanizmą. Makroekonomikos vadovėliuose aptariami pagrindiniais makroekonomikos matais laikomi bend rasis nacionalinis produktas bei bendrasis vidaus produktas ir tokios mak roekonomikos temos kaip bendroji pusiausvyra, nedarbas, infliacija, pinigų (monetarinė) ir iždo (fiskalinė) politika, pinigai ir bankai, tarptautinė prekyba, valiutų kursai. Šis temų bendrumas ir leidžia vertinti tarptekstinius ĮF vartojimo sutapimus ar svyravimus. Keliuose vadovėliuose pateikta ir po skyrių, kuriame apžvelgiama ekonominių teorijų raida, tačiau toks skyrius nėra tipiškas visiems vadovėliams, todėl jo terminija nebus įtraukiama. Rišlaus pobūdžio tekstų pasirinkimą pirmiausia lemia siekis įvertinti terminų funkcionavimą tekste. Vadovėlis yra universalus tekstas: jame sąvokos ne tik apibrėžiamos, bet ir išsamiai aiškinamos, ir taip išryškėja tiek sąvokas įvardijančių terminų parinkimo, tiek ir jų vartojimo tekste polinkiai. Kadangi pasirenkami keli vadovėliai, suprantama, kad ĮF vartojimas bus tiriamas ne tik teksto, bet ir tarptekstiniu lygmeniu. Tiksliau, pastarojo lygmens pagrindu išsiaiškinus, kurių terminų šalutinius dėmenis vadovėliuose linkstama pateikti tik ĮF arba NF, o kurių – skirtingai, tokie atvejai bus nagrinėjami teksto lygmeniu. Vis dėlto atliekamos analizės nereikėtų laikyti įprastiniu variantiškumo tyrimu, nes, pirma, ne toks ja keliamas tikslas. Faktas, kad ĮF vartojimas tarptekstiniu lygmeniu gerokai svyruoja, autorės jau yra atskleistas, o šiame straipsnyje bus susitelkiama ne į svyravimų skaičiavimus, o į jų priežastis. Antra, atliekant variantiškumo tyrimą, nagrinėjamam objektui įvardyti jau iš anksto reikėtų rink- 111Terminologija | 2019 | 26 tis tarp terminų variantai ir pseudovariantai. Autorės manymu, sprendžiant įvardijimo klausimą reikėtų remtis ne teoriniu, o realiuoju reikšmės skirtumu, tačiau kiek to skirtumo esama, gali paaiškėti tik atlikus analizę. VARTOJIMAS TARPTEKSTINIU LYGMENIU Nagrinėjant terminų žymėjimą ar nežymėjimą ĮF tarptekstiniu lygmeniu, bus orientuojamasi į pagrindines makroekonomikos sąvokas įvardijančius terminus. Kad jie tokie, dažnai parodo ne tik apibrėžties formulavimas, bet ir formalus rodiklis – toks terminas vadovėlyje paryškinamas arba išskiriamas pasviruoju šriftu: Laisvoji prekyba (Free Trade) – tarptautinė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų Dril 163; Užimti gyventojai (L – Employment) – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose Dril 33. Tačiau visiško sutapimo tarp termino žymėjimo formaliu rodikliu ir apibrėžties formulavimo nėra. Apibrėžtis gali būti suformuluojama ir netiesiogiai, ir tokiu atveju terminas neryškinamas, pavyzdžiui, netiesiogiai formuluojant termino grynieji mokesčiai apibrėžtį: Šis vadinamasis automatinis stabilumas atsiranda todėl, kad realiai mūsų grynųjų mokesčių sistema (net tax system) (grynieji mokesčiai yra lygūs mokesčiams T, atėmus iš jų transferinius išmokėjimus ir subsidijas) yra tokia, jog grynųjų mokesčių pajamos kinta tiesiogiai su BNP kitimu Čieg 189. Kita vertus, terminas gali būti paryškintas, bet jo apibrėžtis nesuformuluota: Gamybos procese svarbų vaidmenį vaidina finansinis kapitalas, kuris skirstomas į pagrindinį ir nominalųjį (vertybiniai popieriai) kapitalą Dav 12. Pirmenybė bus teikiama apibrėžiamiems terminams, taigi neparyškinti, bet apibrėžiami terminai bus analizuojami, o paryškinti, bet neapibrėžiami nebus įtraukiami. Tiesa, terminai vadovėliuose gali būti ne tiek apibrėžiami, kiek aiškinami: Visiško užimtumo biudžetas (full-employment budget) rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant visiškam užimtumui Sn2 191. Aiškinamieji, kaip ir apibrėžiamieji, terminai bus įtraukiami. Taigi, terminų vartojimo tarptekstiniu lygmeniu analizė iš esmės turėtų išryškinti terminų žymėjimo ĮF aiškinant sąvokas ir formuluojant apibrėžtis polinkius. Atliekant ĮF vartojimo tarptekstiniu lygmeniu analizę, šaltinio puslapis bus nurodomas tas, kuriame formuluojama apibrėžtis ar pateikiamas sąvokos aiškinimas. Pasitaiko atvejų, kai apibrėžtis formuluojama du kartus – tokiu atveju bus nurodomi abu puslapiai. 118 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys tų: termino visiškas užimtumas Dril 27, 37, Dav 271, Jak1 217, Jak2 230, Sn2 399, Čieg 121 šalutinis dėmuo vadovėliuose, išskyrus vieną, pateikiamas NF, kaip ir terminų visiško užimtumo biudžetas Dav 283, Čieg 193, Sn2 191, savanoriškas nedarbas Sn2 388, 403, besąlygiškas slenkamumas Čieg 327, vartotojiška paklausa Luk 99, vartotojiškas kreditas Sn2 117, faktiškos investicijos Jak1 170, Jak2 180, faktiški augimo tempai Sn2 361, faktiška realioji palūkanų norma Sn2 450 šalutiniai būdvardiniai dėmenys, kuriais eina priesagos -iškas vedinys. Viename vadovėlyje pateikiamas terminas skolintojas blogiausiu atveju Sn2 261 atitiktų kitą opozicijos neutralizacijos atvejį: įvardžiuotinis formantas nepridedamas prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžio, nes tokie būdvardžiai, kaip aiškinama minint šį neutralizacijos atvejį (DLKG 1997: 175), savo reikšme artimi įvardžiuotiniams būdvardžiams, išskiriantiems daiktus didžiausiu žymimosios ypatybės laipsniu. Trijuose vadovėliuose pateikiamas terminas paskutinis skolintojas Dav 394, Sn1 292, Čieg 236 jau atitiktų ne tik neutralizacijos atvejį, bet ir kodifikuotosios normos numatomą išimtį – priesagos -utinis vedinys yra neįvardžiuotinis. Vadovėliuose linkstama nereikšti ĮF ir tam tikrų dalyvinių dėmenų, tik tie dalyviai priemonės ir tinkamumo reikšmės ar kitų specialesnių reikšmių neturi. Kaip jau minėta, ĮF nežymimi terminai disponuojamos pajamos, fiksuotas valiutos kursas, plaukiojantis valiutos kursas, svyruojantis valiutos kursas. Ypač būdinga NF pateikti dalyvį subalansuotas: subalansuotas augimas Čieg 391, subalansuoto augimo trajektorija Čieg 394, subalansuotas biudžetas Dav 282, Jak2 197, nesubalansuotas biudžetas Dav 282, subalansuoto biudžeto multiplikatorius Čieg 168, subalansuota plėtra Sn2 346. ĮF nereiškiami terminų garantuotas augimo tempas Čieg 391 ar garantuoti (užtikrinti) augimo tempai Sn2 561, nepageidautinų atsargų kaupimas Jak1 171, Jak2 180, nepageidautinas atsargų sumažėjimas Jak1 171, nepageidautina pusiausvyra Dril 27, suderintas vartotojų kainų indeksas Dav 392, sukeltas (priverstas) vartojimas Čieg 91, numatyta realioji palūkanų norma Sn2 449, supaprastintas ekonomikos modelis Čieg 29, materializuota techninė pažanga Sn2 351, užimti gyventojai Dril 33, Sn1 39, Sn2 34, užimti žmonės Luk 103, samdomi darbuotojai Luk 104 dalyviniai dėmenys. Pasitaikantys veikiamieji dalyviai ĮF juolab nevartojami, net ir apibrėžiant terminus: nusivylę darbuotojai Jak1 216, Jak2 228, padedantys šeimos nariai Luk 105, plaukiojanti palūkanų norma Sn2 597, padidėjusio efektyvumo pinigai Dril 183. Tiesa, tokie terminai apibrėžiami tik pavieniuose vadovėliuose. 119Terminologija | 2019 | 26 Nors terminas subalansuotas biudžetas vadovėliuose beveik neapibrėžiamas, jo minėjimo kontekstas atskleidžia, kad tai yra vienas iš biudžeto tipų, kaip ir deficitinis biudžetas ar perteklinis biudžetas Dav 282. Vis dėlto net ir tipo įvardijimas neskatina rinktis ĮF. Nurodant investicijų tipus ar rūšis, irgi pasirenkama NF: planuotos investicijos Jak1 171, pageidautinos investicijos Jak1 171, Jak2 180, indukuotos investicijos Sn2 123, nenumatytos investicijos Sn1 131. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai ĮF dažnai nevartojami tais atvejais, kai terminai yra sudaryti dviejų ypatybių priešinimo būdu: sukurtas turtas ir nesukurtas turtas Luk 63, materialus nesukurtas turtas ir nematerialus sukurtas turtas Luk 63, eksportuojamos produkcijos kainų indeksas ir importuojamos produkcijos kainų indeksas Čieg 64, Sn1 72, Sn2 77, subalansuota infliacija ir nesubalansuota infliacija Luk 129. Raiškos svyravimai Tam tikriems terminams jau būdingi didesni ĮF vartojimo svyravimai. Pasitaiko tokių atvejų, kai vienas iš terminų poros narių reiškiamas ĮF, kitas – NF. Štai net dviejuose vadovėliuose pinigų politikos rūšys įvardijamos kaip skatinančioji (pigių) pinigų politika ir ribojanti (brangių) pinigų politika Dril 114, Luk 159. Kitame vadovėlyje abiejų terminų dalyviniai dėmenys reiškiami ĮF, t. y. pigių pinigų politika arba skatinančioji monetarinė politika ir brangių pinigų politika arba stabdančioji monetarinė politika Čieg 258, tačiau, aiškinant šiuos terminus kitame skyriuje, jau vartojama skatinanti (ekspansinė) fiskalinė politika Čieg 182 ir ribojanti (restrikcinė) fiskalinė politika Čieg 183. Aptariant infliaciją vadovėliuose irgi skiriamos dvi rūšys: šliaužianti infliacija ir šuoliuojanti infliacija Luk 125, 126, Dav 273, Jak1 220, Jak2 232, Čieg 313. Tačiau dviejuose vadovėliuose šios rūšys įvardijamos kaip šliaužiančioji infliacija ir šuoliuojančioji infliacija Sn1 462, Sn2 421. ĮF vartojimas svyruoja ir infliaciją skirstant kitu požiūriu: numatyta infliacija Sn2 449 ir netikėta infliacija Sn2 452, numatytoji infliacija Sn1 438 ir netikėtoji infliacija Sn1 452, numatytoji (laukiamoji) infliacija ir netikėtoji infliacija Jak2 313, Čieg 313, „laukiama“ ir „nelaukiama“ infliacija Luk 128. Viename vadovėlyje ir pinigų paklausos bei pasiūlos rūšims įvardyti parenkami skirtingos raiškos terminai: realioji pinigų pasiūla ir nominali pinigų pasiūla Dril 42, realioji pinigų paklausa ir nominali pinigų paklausa Dril 43. Tačiau bendrojo nacionalinio produkto rūšys jau įvardijamos vienodai: realusis BNP ir nominalusis BNP Dril 15. Įvardijant bendrojo 120 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys nacionalinio produkto arba bendrojo vidaus produkto rūšis, abiejų terminų būdvardiniai dėmenys ĮF reiškiami ir kituose vadovėliuose: nominalusis bendrasis nacionalinis produktas ir realusis bendrasis nacionalinis produktas Luk 66, 67, Dav 238, nominalusis BNP ir realusis BNP Čieg 63, nominalusis (arba piniginis) BNP ir realusis BNP Jak1 148, Jak2 154, nominalusis BVP ir realusis BVP Sn1 70, Sn2 70. ĮF vartojama ir įvardijant valiutos kurso rūšis: realusis valiutos kursas Jak1 257, Jak2 275, Sn1 536, Sn2 473 ir nominalusis valiutos kursas Jak1 257, Jak2 275, Sn1 528, Sn2 465. Tačiau teikiant kitus terminus vartojama ir realusis (realusis turtas Sn1 253, Sn2 225, realioji kapitalo kaina Sn1 106, Sn2 105, realusis darbo užmokestis Sn1 104, Sn2 105, numatyta realioji palūkanų norma Sn2 449, realiųjų kasos likučių poveikis Sn2 572, realiosios bendrosios paklausos kreivė Sn2 503), ir realus (reali palūkanų norma Čieg 318, realaus ekonominio ciklo teorija Sn2 499, realūs gamtos ištekliai Jak1 278, Jak2 300). Apibrėžiant terminus su būdvardžiu nominalus, -i, ĮF vartojimas irgi įvairuoja: nominali obligacijos vertė Dril 105, nominali palūkanų norma Čieg 318 ir nominalusis kapitalas Dav 12, nominalioji palūkanų norma Sn2 119. Vis dėlto ne visi su šiais būdvardžiais sudaryti terminai apibrėžiami. Svyruoja ĮF vartojimas ir tais atvejais, kai terminų poros šalutiniais dėmenimis eina lietuviškos kilmės būdvardžiai atviras, -a ir uždaras, -a. Jie pasitelkiami ekonominės sistemos skirtumams įvardyti, nors kai kuriuose vadovėliuose pavartojamas tik žodžių junginys atvira tarptautinė ekonomikos erdvė Luk 99 arba apibrėžiama tik atvira ekonomika Dril 198. Teikiant du terminus, pateikiama atvira ekonominė sistema ir uždara ekonominė sistema Jak2 157, atviros ekonomikos sistemos ir uždaros mišriosios ekonomikos sistemos Čieg 29, bet viename 2008 m. išleistame vadovėlyje apibrėžiamas terminas atvirosios ekonomikos sistema Sn2 58, atvirosios ekonomikos makroekonomika Sn2 465, bet uždaros mišriosios ekonomikos sistema, uždara ekonomika Sn2 284. Pastarąjį vadovėlį rengusio kolektyvo parengtame 2005 m. laidos vadovėlyje apibrėžiamos sąvokos įvardijamos kaip atvirosios ekonomikos sistema ir uždarosios mišriosios ekonomikos sistema Sn1 65, tačiau šis vadovėlis apskritai išsiskiria ĮF vartojimo reguliarumu, ir tai bus aptarta vėliau. Tik trijuose vadovėliuose viena iš pinigų politikos priemonių įvardijama kaip atvirosios rinkos operacijos Jak2 217, Sn1 285, Čieg 255, o kituose pasirenkama NF – atviros rinkos operacijos Dril 105, Luk 159, Dav 309, Jak1 205, Sn2 255. Akivaizdžios priešinamosios poros šioje terminijoje neturinčio būdvardžio potencialus juolab nelinkstama vartoti ĮF. Tačiau trijuose vadovėliuo- 121Terminologija | 2019 | 26 se suformuluojama termino potencialusis BVP Dav 240, potencialusis (galimasis) bendrasis vidaus (nacionalinis) produktas Sn1 142, Sn2 142 apibrėžtis, ir juose šis terminas žymimas ĮF. Kito tokį būdvardinį dėmenį turinčio termino – potencialūs gamtos ištekliai Jak1 216, Jak2 300 – šalutinis dėmuo ĮF nereiškiamas. Terminų natūralus nedarbas Čieg 121, natūralus nedarbo lygis Dril 37, Jak1 218, Jak2 230, kaip ir pavieniuose vadovėliuose pateikiamų terminų natūralus augimo tempas Čieg 392, Čieg 38, natūralūs (būtini) augimo tempai Sn1 319, 399, Sn2 361, natūralios monopolijos Čieg 39, ĮF nelinkstama žymėti, tačiau trijuose vadovėliuose formuluojama apibrėžtis ir sąvoka pavadinama natūralusis nedarbo lygis Dav 271, Sn1 353, 441, Sn2 319. Analizuoti pasirinktuose vadovėliuose nedaug tepateikiama terminų, sudarytų su būdvardžiu mišrus, -i, tačiau pateiktieji irgi rodytų ĮF vartojimo svyravimą: mišrios paskolos Luk 176, mišrios pajamos Luk 72, Dav 219, mišri ekonomikos sistema Čieg 34, bet mišrioji ekonomika Dav 40, mišrieji bankai Luk 157, Sn1 255, mišriosios gėrybės Dav 219. Gerokai įvairuoja termino, kuriuo įvardijamos bankų privalomos laikyti atsargos ar tų atsargų norma, šalutinis dėmuo, o ir pagrindinis dėmuo pateikiamas nevienodas: privalomosios atsargos Čieg 253, privalomasis rezervas Jak2 216, būtinieji rezervai Dril 94, būtinųjų rezervų norma Dril 95, 102, būtinojo rezervo norma ar būtinųjų rezervų norma Luk 160, privalomųjų / reikalaujamųjų atsargų norma Sn1 259, 292, privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma Sn2 232, 262, privalomųjų (reikalaujamų) atsargų norma Čieg 246. Kaip matyti, šį terminą žymėti ĮF linkstama, tačiau yra vadovėlių, kuriuose apibrėžiama sąvoka įvardijama kaip privalomas rezervas Dav 303, Jak1 206. Ne visuose vadovėliuose apibrėžiami su dalyviu samdomas sudaryti terminai, bet jie irgi atskleidžia NF ir ĮF svyravimą: samdomi darbuotojai Luk 104, samdomieji darbuotojai Dav 271, algos samdomiesiems darbininkams Dav 69, samdomasis darbas Dav 12. Dėsningumai Tarptekstinio lygmens analizė darkart patvirtina autorės jau ankstesniame straipsnyje konstatuotą faktą, kad ĮF vartojimas terminijoje neatitinka kodifikuotosios normos. Iš makroekonomikos vadovėlių matyti, kad tam tikrų normos numatomų išimčių paisoma, pavyzdžiui, mažai tepasitaiko priklausomų žodžių turinčio dalyvio vartojimo ĮF atvejų, ĮF nereiškiamas 122 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys termino paskutinis skolintojas šalutinis dėmuo, tačiau pagrindinio principo ĮF žymėti kiekvieną terminą nesilaikoma. Vis dėlto bekontekstė terminų vartojimo aplinka daugiausia tėra pajėgi atskleisti morfologinius, leksinius ar sintaksinius veiksnius, galinčius turėti įtakos termino žymėjimui ar nežymėjimui ĮF, o jais ĮF vartojimo ar nevartojimo nėra kaip paaiškinti. Pavyzdžiui, lemiamas veiksnys nėra kalbos dalis. Gana dažnai ĮF nevartojami dalyviai (subalansuotas, garantuotas, disponuojamos, fiksuotas, plaukiojantis, svyruojantis, pageidautinos ar nepageidautinos, planuotos, nenumatytos), tačiau ĮF nevartojami ir būdvardžiai (lankstus, tobulas, netobulas, privatus, absoliutus, pastovus, stabilus, stacionarus). Kita vertus, ĮF vartojami ir būdvardžiai (bendrasis, grynasis, ilgasis, trumpasis, platusis, siaurasis, laisvoji), ir dalyviai (perkamoji, einamoji, (pa)- lyginamasis, tekamasis, dauginamasis, koreguojamosios, atkuriamosios). Tarp vienuose vadovėliuose ĮF reiškiamų, kituose – ĮF nereiškiamų terminų rūšinių dėmenų irgi atsiduria tiek būdvardžiai (realus ir realusis, nominalus ir nominalusis, atviras ir atvirasis, uždaras ir uždarasis, potencialus ir potencialusis, natūralus ir natūralusis, mišrus ir mišrusis), tiek ir dalyviai (šliaužianti ir šliaužiančioji, šuoliuojanti ir šuoliuojančioji, skatinanti ir skatinančioji, numatyta ir numatytoji, netikėta ir netikėtoji, samdomi ir samdomieji). Gal kiek daugiau šioje terminijoje ĮF nevartojama nelietuviškos kilmės žodžių (privatus, absoliutus, stabilus, stacionarus, fiksuotas, subalansuotas, garantuotas, disponuojamos), o vartojami lietuviškos šaknies žodžiai (bendrasis, grynasis, negrynasis, ilgasis, trumpasis, platusis, siaurasis, laisvoji, perkamoji, einamoji, (pa)lyginamasis, tekamasis, dauginamasis, pereinamoji), tačiau ĮF nevartojami ir kai kurie lietuviškos kilmės būdvardžiai bei dalyviai (lankstus, tobulas, netobulas, atvira, uždara, nepageidautinos), o kai kurie nelietuviškos kilmės žodžiai (specialiosios, ekstensyvusis, intensyvusis, koreguojamosios) ĮF pavartojami. Sintaksinis veiksnys, būtent termino dėmenų skaičius ar dėmens pozicija, sprendžiant iš vadovėliuose pateikiamų terminų, reikšmės irgi neturi. Jei ĮF vartoti linkstama, tai ši forma vartojama tiek iš dviejų, tiek iš daugiau žodžių sudarytuose terminuose, esant skirtingai dėmenų tvarkai. Ir atvirkščiai, jei kurio nors šalutinio dėmens, pavyzdžiui, privatus, ĮF reikšti nelinkstama, tai jis ĮF nereiškiamas bet kokios sintaksinės sandaros terminuose (privatus sektorius, privačios pervedamosios išmokos, bendrosios privačios vidaus investavimo išlaidos, bendrosios privačios vidaus investicijos, grynosios privačios vidaus investicijos). 123Terminologija | 2019 | 26 Kai kurie makroekonomikos terminų pateikimo vadovėliuose polinkiai rodytų, kad ĮF vartojimas labiau atitinka ne kodifikuotąją normą, o išimtis, kurios aptariant apibrėžiamąją reikšmę ar apibrėžtumą minimos kaip ĮF ir NF opozicijos neutralizacijos atvejai. ĮF beveik nevartojami terminai, sudaryti su būdvardžiais visiškas, faktiškas, savanoriškas, vartotojiškas, tačiau tokia neutralizacija būtų sunkiau paaiškinti reguliarų termino žmogiškasis kapitalas šalutinio dėmens reiškimą ĮF. Kaip neutralizacijos atvejis minimas polinkis ĮF nevartoti aukščiausiojo laipsnio būdvardžių (LKG 1965: 511; Valeckienė 1986: 171; DLKG 1997: 175) terminijoje gali atsispindėti kaip vengimas ĮF reikšti tuos terminų dėmenis, kuriais eina aukščiausią ypatybės laipsnį žymintys būdvardžiai (tobulas, absoliutus, optimalus). Ryškėjantį polinkį ĮF nevartoti tik tam tikrų būdvardžių arba dalyvių lyg ir būtų galima sieti su neutralizacijos atveju, tiesiogiai susijusiu su rūšine reikšme. Tiek išsamiajame A. Valeckienės straipsnyje, tiek gramatikose aptariant rūšies žymėjimą nurodoma, kad kai kuriose tarmėse ĮF nelinkstama vartoti specifinės reikšmės išskiriamųjų ar rūšinių pažyminių, galinčių vien savo leksine reikšme išskirti daiktus (Valeckienė 1957: 303; LKG 1965: 511; DLKG 1997: 175), beje, priduriant ir tai, kad tokie „nenuoseklaus reiškimo atvejai galėjo turėti įtakos ir prisidėti prie įvardžiuotinių formų prasidedančio nykimo bei jų pakeitimo paprastosiomis formomis“ (Valeckienė 1957: 303). Vis dėlto tokia neutralizacija būtų sunkoka paaiškinti vadovėliuose ryškėjančius būdvardžių laisvas, -a ir atviras, -a vartojimo ĮF skirtumus, juolab skirtingą su būdvardžiais atviras, -a ir uždaras, -a, realus, -i ir nominalus, -i sudarytų terminų rūšinių dėmenų raišką, ypač tame pačiame vadovėlyje. Tačiau ĮF vartojimas vadovėliuose nevisiškai atitinka ne tik rūšies žymėjimo ĮF išimtį, bet ir nurodomus dėsningumus. Antai A. Valeckienės straipsnyje kaip vienas iš daiktų apibrėžimo rūšiniais pažyminiais būdų minimas skirtingų ypatybių supriešinimas, tačiau aptartieji polinkiai atskleidžia, kad net ir priešinant ypatybes terminų būdvardiniai ar dalyviniai dėmenys ĮF nevartojami (tobula konkurencija ir netobula konkurencija, atvira ekonomika ir uždara ekonomika, lankstus valiutos kursas ir fiksuotas valiutos kursas, absoliutus pranašumas ir lyginamasis pranašumas, privatus sektorius ir valstybinis (viešasis) sektorius, šliaužianti infliacija ir šuoliuojanti infliacija). Tiesa, tiek A. Valeckienės straipsnyje, tiek LKG aptariami tik būdvardžiai, o ir toks priešinimas minimas tik kaip vienas iš rūšies žymėjimo rūšiniais pažyminiais būdų, o ne kaip būtinasis principas. Kaip 124 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys dažniausias iš trijų rūšies žymėjimo įvardžiuotiniais būdvardžiais būdų yra minimas daikto išskyrimas pagal individualią, specifinę ypatybę, ir aptartieji būdvardžių grynasis, -oji, bendrasis, -oji vartojimo polinkiai jį atitiktų, tačiau dalyvių, irgi išskiriančių daiktą pagal individualią, specifinę ypatybę, ĮF nelinkstama reikšti, išskyrus neveikiamuosius specialesnių reikšmių dalyvius. Panagrinėjus pastaruosius paaiškėtų, kad pavartojus juos NF susidarytų žodžių junginys, pagal reikšmę gerokai besiskiriantis nuo termino (perkama galia, einama sąskaita, tekamas nedarbas, pereinama ekonomika, dauginamas multiplikatorius, koreguojamos operacijos). Reikšmė labai skirtųsi, jei NF būtų pavartoti ir ĮF visuose vadovėliuose žymimų terminų būdvardiniai dėmenys (grynas nacionalinis produktas, grynas eksportas, gryni mokesčiai, grynos investicijos, bendras nacionalinis produktas, bendra pasiūla, bendra pusiausvyra). Priešingai, tiems terminams, kurių šalutiniai dėmenys ĮF nereiškiami arba dėl jų reiškimo ĮF svyruojama, ĮF tokio didelio reikšmės skirtumo nesuteiktų (lankstus kursas ir lankstusis kursas, fiksuotas kursas ir fiksuotasis kursas, privatus sektorius ir privatusis sektorius, absoliutus pranašumas ir absoliutusis pranašumas, tobula konkurencija ir tobuloji konkurencija, natūralus nedarbas ir natūralusis nedarbas, visiškas užimtumas ir visiškasis užimtumas, nominali palūkanų norma ir nominalioji palūkanų norma, nepageidautina pusiausvyra ir nepageidautinoji pusiausvyra). Kitaip tariant, ĮF nevartojimo priežastys gali būti susijusios su reikšmės veiksniu. Kartu iš tarptekstinio lygmens analizės matyti, kad daugelį ĮF linkstamų žymėti terminų vadovėliuose linkstama ir apibrėžti, o ĮF nežymimų ar žymimų tik kai kuriuose vadovėliuose terminų apibrėžtys formuluojamos rečiau. Tačiau tiek reikšmės veiksnį, tiek galimas sąsajas su apibrėžties formulavimu labiau atskleisti galėtų tik platesnis kontekstas. VARTOJIMAS TEKSTO LYGMENIU Terminai vadovėliuose ne tik apibrėžiami, bet ir vartojami, o jų vartojimas tekste atskleidžia sąsajų su terminų vartojimo tarptekstiniu lygmeniu analize. Tie terminai, kurie tarptekstiniu lygmeniu žymimi ĮF, šiuo rodikliu žymimi ir terminą vartojant tekstuose. Terminai, kurie nustatyti kaip ĮF nežymimi, šiuo rodikliu nežymimi ir tekste. Labiausiai žymėjimas ĮF tekste svyruoja tų terminų, kurių raiška nustatyta kaip tarptekstiniu lyg meniu svyruojanti. 125Terminologija | 2019 | 26 Raiškos nuoseklumo atvejai Terminai, kurie ĮF žymimi tarptekstiniu lygmeniu, taigi sąvokas aiškinant ar formuluojant apibrėžtis, šiuo rodikliu žymimi ir terminus vartojant tekstuose. Antai terminų grynasis nacionalinis produktas, grynasis vidaus produktas, grynasis eksportas, grynieji mokesčiai, grynosios pajamos, grynosios palūkanos, grynosios investicijos, grynasis kapitalizmas, grynoji ekonominė gerovė, grynųjų mokesčių sistema, bendrasis nacionalinis produktas, bendrasis vidaus produktas, bendroji paklausa, bendroji pasiūla, bendrosios paklausos kreivė ir pan. pavartojimo NF atvejų vadovėliuose visiškai nepasitaiko, kaip ir atvejų, kad ĮF tekstuose būtų nežymimi terminai perkamoji galia, perkamosios galios paritetas, einamoji sąskaita, tekamasis nedarbas, lyginamasis ar palyginamasis pranašumas, pereinamoji ekonomika, dauginamasis poveikis, koreguojamosios operacijos. Būdvardis bendras, -a vadovėliuose pavartojamas, tačiau tie pavartojimo atvejai yra akivaizdūs ypatybės įvardijimo atvejai: Pastaruoju atveju turima omenyje visų rinkų, kaip bendros visumos, pusiausvyra, t. y. bendroji pusiausvyra Dav 243; Bendro ji paklausa yra paklausų galutinėms prekėms bendra suma Sn2 125. Tų terminų, kurie tarptekstiniu lygmeniu ĮF nežymimi, tekste žymėti ĮF irgi nelinkstama. Tik NF tekstuose vartojami terminų lankstus valiutos kursas ir fiksuotas valiutos kursas šalutiniai ĮF galintys turėti dėmenys: Panagrinėsime dvi kraštutines valiutos kurso sistemas: lankstų ir fiksuotą valiutos kursus Dril 171; Esant lanksčiam valiutos kursui IS kreivės vaidmuo yra pasyvus Dril 191; Svarbus lanksčių valiutų kursų šalininkų argumentas – laisvė Jak1 255; Lanksčių valiutos kursų sistemai alternatyva yra fiksuotų valiutos kursų sistema Jak2 273; Visai kita padėtis fiksuotų valiutų kursų atveju Dav 363. Kai kuriuose vadovėliuose vartojamas terminas plaukiojantis valiutos kursas irgi nežymimas ĮF: Čia apsiribosime dviem kraštutiniais atvejais – fiksuotu ir plaukiojančiu valiutos kursu Sn1 468; Tačiau plaukiojantys valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios pariteto trumpuoju periodu Jak2 279. Tokie terminai apibrėžiami ne visuose vadovėliuose, tačiau net jei ir formuluojama apibrėžtis, terminas ĮF nežymimas: Plaukiojančio kurso režimas (flotating/flexible exchange rate regime) – valiutos kurso reguliavimo metodas, kai valiutos kursas keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ar pasiūlos pokyčių, t. y. kai vyriausybė nesikiša į valiutų rinką Sn2 469; Fiksuoto arba nustatyto valiutos kurso sistema (Fixed Exchange Rate System) – valiutos kurso reguliavimo metodas, kai vyriausybė įsipareigoja palaikyti tam tikrą valiutos keitimo kursą Dril 171. 126 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys Būdvardis privatus, -i vadovėliuose apskritai vartojamas tik NF, net kai kontekstas rodo, kad juo reiškiama tam tikra rūšis ir ypatybės yra priešinamos: Vyksta užimtumo pokyčiai privačiame ir valstybiniame sektoriuose Luk 107; Šiuolaikinė ekonomika nebegali funkcionuoti remiantis tik privačiomis išlaidomis (C, I). Jai būtinos ir vyriausybės išlaidos (G), reikalingos kelių tiesimui, oro uostų ir mokyklų statybai, švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui ir t. t. Iždo politika gali būti nukreipta prieš privatų (C, I) arba vyriausybės sektorių (G) Dril 86; Taigi kaip atskiras atvejis čia išskirtinos viešosios gėrybės (public goods). Jos, skirtingai nuo privačių gėrybių, gali būti vartojamos atskiro asmens nemažinant galimybės jas tuo pat metu vartoti ir kitiems asmenims Čieg 38. Tačiau dvižodžiai terminai privatusis sektorius, privačios išlaidos, privačios investicijos, privačios gėrybės vadovėliuose neapibrėžiami. Bene vieninteliame vadovėlyje apibrėžiamas terminas privačioji gėrybė, ir jo būdvardinis dėmuo vartojamas ĮF: Grynosios viešosios gėrybės ir privačiosios gėrybės yra ekonominių gėrybių kraštutiniai atvejai Dav 219; Mišrioji gėrybė gali būti artimesnė arba privačiajai, arba viešajai gėrybei Dav 219. Tik NF tekstuose pateikiami vartojamų terminų tobula konkurencija ir netobula konkurencija šalutiniai dėmenys: Tobulos konkurencijos modelį smarkiai kritikavo K. Marksas Čieg 33; Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa Jak2 44; Daugelis gamintojų veikia netobulos konkurencijos rinkoje, jų parduodamų produktų kainos yra kontroliuojamos Luk 94. Šie terminai, kaip minėta, makroekonomikos vadovėliuose neapibrėžiami, o mikroekonomikos skyriuje jų reiškiamas sąvokas labiau linkstama išsamiai aiškinti, tačiau ir aiškinant ar net apibrėžiant termino būdvardinis dėmuo reiškiamas NF: Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliacijos dėsniais pagrįstą ekonominę sistemą, pradėjo kurti A. Smitas, 1776 m. parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“, nors tokios sąvokos ir nevartojo Jak1 72; Tuo tarpu kitos rinkos yra netobulos konkurencijos atmainos Dav 99; Skiriamos dvi konkurencijos formos – tobula ir netobula konkurencija. Tobula konkurencija – tai konkurencija, kai rinkoje yra daug pirkėjų ir pardavėjų, o atskiras pirkėjas arba pardavėjas neturi jokios įtakos rinkos kainai. Netobula konkurencija – tai konkurencija, kai atskiras pirkėjas arba pardavėjas gali paveikti rinkos kainą Dav 73. Kai kuriuose vadovėliuose labiau aiškinamas nei apibrėžiamas terminas visiškas užimtumas, tačiau tiek jį aiškinant ar apibrėžiant, tiek terminą 127Terminologija | 2019 | 26 vartojant tekste šalutinis dėmuo ĮF nežymimas: Toliau aptarkime visišką užimtumą (full employment). Taigi visiškas užimtumas nereiškia nulinio nedarbo Čieg 121; Todėl ekonomikos teorijoje sąvoka visiškas užimtumas nereiškia, kad nedarbo lygis yra 0 proc. Visiškas užimtumas – tai užimtumas, kuris atitinka natūralųjį nedarbo lygį ir nesukelia nepriimtino infliacijos didėjimo Dav 271; Ši pusiausvyros būsena atitiks visišką užimtumą ir didesnį nacionalinės valiutos kursą Dav 381. Terminas absoliutus pranašumas kai kuriuose vadovėliuose apibrėžiamas, tačiau vartojamo tekste termino šalutinis dėmuo, kitaip nei šalia vartojamo termino (pa)lyginamasis pranašumas šalutinis dėmuo, ĮF nereiškiamas: Sakoma, kad kiekviena šalis, gamindama atitinkamą produktą, turi absoliutų pranašumą Dav 329; Tada yra prasmė kiekvienai šaliai specializuotis gaminti tą produktą, kurį gamindama ji turi absoliutų pranašumą, t. y. kurį ji gali pagaminti mažesniais kaštais negu jos partnerė Dav 329; Vadinasi, JAV turi absoliutų pranašumą kompiuterių, automobilių, televizorių ir tekstilės gaminių gamyboje, o Didžioji Britanija – batų ir stiklo gamyboje. Tačiau absoliutus pranašumas vaidina netiesioginį vaidmenį analizėje Sn2 522. Dalyviniai terminų dėmenys, kurių terminus apibrėžiant ar aiškinant visiškai nelinkstama reikšti ĮF, terminus vartojant tekstuose ĮF irgi nereiškiami: Vienintelis žymesnis skirtumas tarp Solow ir Ramsey’aus–Casso–Koopmano modelių subalansuoto augimo trajektorijų yra tas, kad Ramsey’aus–Casso–Koopmano modelyje negalima subalansuoto augimo trajektorija su kapitalo atsargomis, viršijančiomis auksinės taisyklės lygį Čieg 394; Tai vadinama subalansuoto biudžeto multiplikatoriumi (balansed budget multiplier), kuris yra lygus 1 Čieg 168; Visišką šių pajėgumų panaudojimą užtikrina garantuoto augimo tempas GW (warranted rate of growth) Čieg 391; Disponuojamos pajamos suskyla į vartojimo išlaidas ir asmenines santaupas Dril 59; Gyventojai, gaudami didesnes disponuojamas pajamas, daugiau taupo Dril 64; Ją pavadinsime nepageidautina pusiausvyra Dril 27; Šioje temoje aptarsime BNP augimo veiksnius, ciklinį jo pobūdį, bendrąją paklausą, bendrąją pasiūlą, bendrąją pusiausvyrą, nepageidautiną bendrąją pusiausvyrą bei pagrindines ekonominės teorijos (klasikinės, keinsistinės, monetaristinės ir pasiūlos) kryptis nepageidautinai pusiausvyrai pašalinti Dril 21; Kai nacionalinio produkto kiekis susibalansuoja, svarbu išskirti faktiškas ir pageidautinas investicijas 179. Išimčių pasitaiko tik pavienių, pavyzdžiui, dviejuose tų pačių autorių rengtuose vadovėliuse pavartojama disponuojamosios pajamos Jak1 156, Jak2 163, 164. 134 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys ciklo teorija 499, plaukiojanti palūkanų norma 597 ĮF galimi reikšti dėmenys. ĮF nežymimi ir terminų dėmenys, kuriais eina priesagos -iškas, -a vediniai: visiškas užimtumas 399, visiško užimtumo biudžetas 191, faktiškos kainos 70, faktiški augimo tempai 361, faktiška realioji palūkanų norma 450. Atitinkamai skiriasi ir ĮF vartojimas tekste. 2005 m. laidos vadovėlyje visi išvardyti terminai ir tekste vartojami ĮF: Tačiau FRS nekontroliuoja diskonto politikos taip, kaip ji kontroliuoja atvirosios rinkos operacijas, ir diskonto politiką pakeisti yra daug sunkiau nei vykdyti atvirosios rinkos operacijas Sn1 292; Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio gamybos absoliutųjį pranašumą ji turi Sn1 564; 4.2 pav. nenumatytosios investicijos parodytos stačiomis rodyklėmis Sn1 145; Kadangi fiksuotojo valiutos kurso sistema negalėjo susidoroti su nominaliosiomis ir realiosiomis pasaulinio ūkio deformacijomis, ji buvo pakeista svyruojančiojo valiutos kurso sistema Sn1 607; Aišku, kad fiksuotojo nominaliojo kurso sistemoje telieka antrasis būdas, o esant svyruojančiajam kursui – abu Sn1 546; Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo sukurta visiškojo užimtumo biudžeto koncepcija Sn1 203. 2008 m. laidos vadovėlyje formuluojant apibrėžtis ĮF nežymimi terminai ir tekste vartojami NF: Tačiau FRS nekontroliuoja diskonto politikos apskritai, kaip ji kontroliuoja atviros rinkos operacijas, ir diskonto politikos pakeitimas yra daug sunkesnis nei atviros rinkos operacijos Sn2 262; Kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą Sn2 517 ir t. t. 2005 m. laidos vadovėlyje ĮF žymimi ir tie terminai, kurių apibrėžtys nepateikiamos: Subalansuotojo biudžeto multiplikatorius yra lygus vienetui 196; Todėl nesubalansuotasis biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką 203; Daugelis ekonomistų pajuto, kad būtent vyriausybė, o ne privatusis sektorius tapo ekonominiu nestabilumo šaltiniu 340; Realiosios pajamos taip pat svarbus kapitalo apimtį sąlygojantis veiksnys 131; Bendras vyriausybės išlaidų ir proporcingųjų mokesčių poveikis pusiausvyros nacionalinėms pajamoms parodytas 5.17 pav. 198. 2008 m. laidos vadovėlyje visais šiais atvejais vartojama NF: Subalansuoto biudžeto multiplikatorius yra lygus vienetui 183 ir t. t. 2005 m. laidos vadovėlyje net ir aptariant visų kintamųjų skirstymo į realiuosius ir nominaliuosius galimybę pasirenkama vartoti ĮF: Dar XVIII a. D. Hiumas, žymus škotų filosofas, tvirtino, kad pinigų kiekis šalyje neturi poveikio realiam jos turtui, ir, pritaręs kiekybinei pinigų teorijai, iškėlė pasiū- 135Terminologija | 2019 | 26 lymą visus ekonominius kintamuosius suskirstyti į dvi grupes: nominaliuosius kintamuosius, dydžius, nustatomus vertine išraiška; realiuosius kintamuosius, dydžius, nustatomus fiziniais, natūriniais vienetais. Pavyzdžiui, pomidorų ar obuolių kaina yra nominalusis kintamasis, nes įvertinamas litais arba kitais piniginiais vienetais, tuo tarpu daržovių ar vaisių derliaus dydis – realusis kintamasis, nes nustatomas tonomis arba centneriais 505. 2008 m. laidos vadovėlyje pasirenkama nei neutralizacijos atvejais, nei kodifikuotosios normos numatomomis išimtimis ar kitokiais dėsningumais negalima paaiškinti išeitis ĮF vartoti tik būdvardį realusis (realusis kintamasis, realieji kintamieji), o nominalus pateikti NF (nominalus dydis, nominalūs kintamieji) Sn2 499–500. Skiriasi ĮF vartojimas ir dviejuose kitų autorių parengtuose vadovėliuose – 2000 m. išleistame A. Jakučio, V. Petraškevičiaus, A. Stepanovo, L. Šečkutės ir S. Zaicevo Ekonomikos teorijos pagrindai ir 2007 m. išėjusiame tų pačių autorių parengto vadovėlio Ekonomikos teorija šeštajame pataisytame ir papildytame leidime. 2007 m. išleistas vadovėlis yra pildytas ar tikslintas leidimas, tačiau jame pastebima ir kalbos taisymų, nors kalbos redaktorė nurodyta ir 2000 m. išėjusiame vadovėlyje. Antai vietoj termino atstatymo investicijos Jak1 152 jau pateiktas kalbos normų požiūriu teiktinesnis atnaujinimo investicijos Jak2 159, vietoj neatstatomieji ištekliai Jak1 233 – neatkuriamieji ištekliai Jak2 247. Vietoj veikiamųjų dalyvių (apribojanti fiskalinė politika Jak1 193, orientuojančiosios sekos Jak1 185) terminuose pavartoti terminijai priimtinesni neveikiamieji dalyviai (apribojamoji fiskalinė politika Jak2 203, orientuojamosios sekos Jak2 194). Prieveiksmį ar linksnį prisijungusių dalyvių ĮF pakeista į NF, taigi terminai reguliuojamai plaukiojantieji valiutos kursai Jak1 260, netiesiogiai susijusieji valiutos kursai Jak1 261, krepšiu susijusieji valiutos kursai Jak1 262 jau teikiami kaip reguliuojamai plaukiojantys valiutos kursai Jak2 280, netiesiogiai susiję valiutos kursai Jak2 281, krepšeliu susiję valiutos kursai Jak2 281. Kalbos taisymai apima ir ĮF vartojimą. Antai 2000 m. vadovėlyje ĮF nežymėti terminai atviros rinkos operacijos Jak1 206, privalomas rezervas Jak1 206, varžanti (restrikcinė) monetarinė politika Jak1 219 jau pateikiami kaip atvirosios rinkos operacijos Jak2 217, privalomasis rezervas Jak2 216, varžančioji (restrikcinė) monetarinė politika Jak2 219. Tekste terminai irgi vartojami šiek tiek nuosekliau. Štai 2000 m. leidime apibrėžus terminą realusis BNP čia pat vartota NF: Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu Jak1 136 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys 148. 2007 m. leidime šiuo atveju jau vartojama ĮF: Realiojo bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu Jak2 148. Tačiau daug apibrėžiamų, aiškinamų ir vartojamų terminų ir 2007 m. laidos vadovėlyje, kitaip nei aptartame ĮF vartojimo reguliarumu išsiskiriančiame kitų autorių parengtame 2005 m. laidos vadovėlyje, ĮF nežymimi: atvira ekonominė sistema ir uždara ekonominė sistema Jak2 157, šliaužianti infliacija, šuoliuojanti infliacija Jak2 232, netikėta infliacija Jak2 232, lankstus valiutos kursas Jak2 271, lanksčių valiutų kursų sistema Jak2 272, fiksuotas valiutos kursas Jak2 273, natūralus nedarbo lygis Jak2 230, faktiškos investicijos Jak2 180, pageidautinos investicijos Jak2 180, nepageidautinų atsargų kaupimas Jak2 180, nepageidautinas atsargų sumažėjimas Jak2 180, subalansuotas biudžetas Jak2 197, nusivylę darbuotojai Jak2 228, realūs gamtos ištekliai ir potencialūs gamtos ištekliai Jak2 300 ir kt. O tai rodytų ne tik skirtingą vadovėlių rengimo kalbiniu požiūriu lygį, bet ir tai, kad jis gali daug lemti tolesnę ĮF vartojimo terminijoje raidą. IŠVADOS Makroekonomikos terminų pateikimas ir vartojimas aukštosioms mokykloms skirtuose vadovėliuose atskleidžia nemažus šalutinio dėmens reiškimo ĮF svyravimus ir kartu rodo, kad būtinojo termino žymėjimo ĮF principo, kurį numato kodifikuotoji norma, nelinkstama laikytis. ĮF nuosekliai linkstama žymėti tik tuos terminus, kuriuos nuo daikto kokybę ar ypatybę reiškiančių žodžių junginių skiria akivaizdus termininės reikšmės skirtumas. Kitais atvejais tokio aiškaus ir ryškaus skirtumo nėra, ir ĮF vartojimą svyruoti skatina tiek jo nebuvimas, tiek neaiškus žodžių junginio kaip termino statusas. Vis dėlto aiškesni to statuso nusistovėjimo atvejai rodo, kad svyravimo tarp įvardžiuotinės ir paprastosios formos baigtis nebūtinai būna termino reiškimas ĮF. Tam tikrų terminų įsigali ir NF, ir jų nesieja nei morfologinių, nei leksinių ar sintaksinių ypatybių bendrumas. Taigi, terminijoje daromos ĮF vartojimo išimtys nereguliarios. Daryti išvados, kad ĮF terminijoje nyksta, kaip linkstama teigti apie ĮF vartojimą apskritai, neleistų makroekonomikos vadovėliai, kuriuose ĮF vartojamos nuosekliau ar bent jau daromos reguliaresnės išimtys. Taigi, tolesnis ĮF likimas terminijoje gali daug priklausyti ne tik nuo objektyvių veiksnių, bet ir nuo subjektyvaus veiksnio – tekstų rengimo kalbiniu požiūriu lygio. 137Terminologija | 2019 | 26 ŠALTINIAI Čieg – Čiegis R. 2012: Makroekonomika. Vilniaus universiteto vadovėlis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Dav – Davulis G. 2009: Ekonomikos teorija. Antroji papildyta ir pataisyta laida, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Dril – Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. 1997: Makroekonomikos pagrindai, Kaunas: Technologija. Jak1 – Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. 2000: Ekonomikos teorijos pagrindai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kaunas: Smaltijos leidykla. Jak2 – Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. 2007: Ekonomikos teorija. Vadovėlis. Šeštasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Eugrimas. Luk – Lukoševičius V., Stankevičius P. 2002: Teorinė ekonomika 2. Metodinė mokymo priemonė, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Sn1 – Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J., Juozapavičienė A. ir kt. 2005: Makroekonomika. Vadovėlis ekonominių specialybių studentams, Kaunas: Technologija. Sn2 – Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J., Juozapavičienė A. ir kt. 2008: Makroekonomika. Vadovėlis, Kaunas: Technologija. LITERATŪRA Andriuškaitė R. 2000: J. Balčikonio kalbotyros terminų sandara ir savitumas. – Terminologija 7, 59–75. DLKG 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Gaivenis K. 1995: Keletas minčių apie terminų standartizaciją. – Terminologija 2, 6–10. Holvoet A., Tamulionienė A. 2006: Apibrėžtumo kategorija. – Daiktavardinio junginio tyrimai. Red. A. Holvoet, R. Mikulskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–32. Judžentis A. 2012: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaulakienė A. 1973: Įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas sudėtiniuose terminuose. – Kalbos kultūra 25, 27–31. Kaulakienė A. 2002: Konstantino Šakenio „Fizikos“ vadovėlio terminija. – Terminologija 9, 66–77. Kaulakienė A. 2006: Pirmojo lietuviško aukštosios mokyklos fizikos vadovėlio terminija. – Terminologija 13, 76–96. Kazlauskaitė G. 2004: Fonetikos terminų antonimijos bruožai. – Terminologijos istorijos ir dabarties problemos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 212–217. Keinys St. 2004: Terminologijos raida, būklė, vaidmuo ir uždaviniai į XXI amžių įžengus. – Lietuvių terminologijos raida, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 74–88. KKP 1998: Kanceliarinės kalbos patarimai. Parengė P. Kniūkšta, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KP 2002: Kalbos patarimai. Kn. 1: Gramatinės formos ir jų vartojimas. Sudarė R. Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKG 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Atsak. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis. Mikulskas R. 2006: Apibrėžiamųjų būdvardžių aprašo perspektyva. – Daiktavardinio junginio tyrimai. Red. A. Holvoet, R. Mikulskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 33–66. Mitkevičienė A. 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. – Terminologija 11, 119–144. Mitkevičienė A. 2006: Literatūros mokslo terminų antonimija 1922–1942 m. – Terminologija 13, 134–148. Paulauskienė A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė A. 2004: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. Piročkinas J. 1990: Administracinės kalbos kultūra, Vilnius: Mintis. Pupkis A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas. Rosinas A. 1975: Ar baltų *i-, *i oresp. *ī-, iākamienai buvo reliatyviniai. – Baltistica 11(2), 163–170. 138 Ramunė Vaskelaitė Įvardžiuotinės formos makroekonomikos terminijoje: vartojimo dėsningumai ir svyravimų priežastys Rosinas A. 2009: Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra: sinchronija ir diachronija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas. Sirvidienė S. 2015: Jūreivystės terminijos leksiniai variantai. – Kalbos praktikos problemos 14, 45–55. Spraunienė B. 2008a: Apibrėžtumo kategorija ir jos tyrimai lietuvių kalbotyroje. – Lietuvių kalba 2. Spraunienė B. 2008b: Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje kaip apibrėžtumo sistema. – Acta Linguistica Lithuanica 59, 109–139. Spraunienė B. 2011: Apibrėžtumo žymėjimas lietuvių kalboje lyginant su danų ir kitomis artikelinėmis kalbomis. Daktaro disertacija, Vilnius. Stankevičienė S. 2012: Variantinė ir sinoniminė lietuvių ir vokiečių kalbų elektrostatikos terminų raiška. – Kalbų studijos / Studies about languages, 21–27. Stunžinas R. 2008: Variantiniai statybos liaudies terminai Lietuvių kalbos žodyne. –Terminologija 15, 111–131. Šukys J. 2003: Kalbos kultūra visiems, Kaunas: Šviesa. Umbrasas A. 2002: Lietuvos Respublikoje (1918–1940) veikusio Baudžiamojo statuto vertimų teisės terminijos skirtybės. – Terminologija 9, 78–94. Umbrasas A. 2003: Teisės terminijos kaita 1918–1940 m. Lietuvoje veikusio civilinio kodekso vertimuose. – Terminologija 10, 56–83. Umbrasas A. 2004: Bendrašakniai dvižodžių teisės terminų sinonimai ir variantai 1918–1940 m. Lietuvos kodeksuose. – Terminologija 11, 100–118. Valeckienė A. 1957: Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas. – Literatūra ir kalba 2, 161–328. Valeckienė A. 1986: Apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 168–189. Valeckienė A. 1990: Įvardžiuotinių būdvardžių kilmė. – Baltistica 26(1), 23–28. Valeckienė A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskelaitė A. 2016: Įvardžiuotinių formų nevartojimas terminijoje ir jo keliamas iššūkis normai. – Bendrinė kalba 89, 1–58. Zemlevičiūtė P. 2004: Ligų pavadinimai Lietuvos ūkininko priede Sveikata (1909–1928). – Terminologija 11, 70–99. Zemlevičiūtė P. 2012: Morfologiniai anatomijos terminų variantai XVI–XVIII a. lietuvių leksikografijoje. – Terminologija 19, 105–104. Zemlevičiūtė P. 2014: Pirmojo lietuviško medicinos mokslo žurnalo dvižodžiai ir trižodžiai sudėtiniai terminai. – Terminologija 21, 160–175. PRONOMINAL FORMS IN ThE TERMINOLOgY OF MAcROEcONOMIcS: USAgE PATTERNS AND REASONS FOR FLUcTUATIONS Summary The article investigates the usage of pronominal forms (hereinafter referred to as PF) in terminology on the basis of the terminology of macroeconomics, which is a component of economic theory. It is aimed at establishing usage patterns and reasons for fluctuations by selecting a wide context material, i.e. macroeconomics textbooks for higher schools. After establishing how PFs tend to be used on the intertextual level, the PF usage is investigated on the textual level. A certain compliance is determined: those terms, which have a tendency to be defined by using only a pronominal or nonpronominal form in the subordinate component in all textbooks, are accordingly used within the text, i.e. the subordinate component of the term is regularly expressed by using a pronominal or nonpronominal form, while those terms, which have a tendency to be defined in the textbooks by using a PF in the secondary component in a fluctuant manner, are expressed within the text by irregular PF usage. 139Terminologija | 2019 | 26 When studying such cases of irregular usage, it is established that the boundary between denoting a specific meaning and denoting a peculiarity is often insignificant and unclear; consequently, a nonpronominal form is selected as a universal one, and the uncertainty of this boundary is thus reflected. In these cases, PFs do not perform as obvious distinctive function as they do in the cases of regular usage. These might be the factors determining fluctuations of the PF usage in the terminology. However, the comparison of different editions of the textbooks prepared by the same authors allows a conclusion that regularity or irregularity of PFs usage is significantly influenced by the quality of text preparation in linguistic terms. Consequently, the further destiny of PFs usage in the terminology will mostly depend not only on objective factors, but also on the level of textbook preparation in linguistic terms. Gauta 20191014 Ramunė Vaskelaitė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT10308 Vilnius E. paštas ramune.v[email protected]