Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio „Žolyne“: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms

202 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms doi.org/10.35321/term27-09 Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms ALBINA AUKSORIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami 142 L. Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai, pateikti pirmame Lietuvoje išspausdintame botanikos terminų žodyne – Povilo Matulionio parengtame augalų vardyne Žolynas. Dalys II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (1906), nustatomi L. Ivinskio augalų ir grybų genčių vardų kūrimo būdai, naujadarų darybos priemonės ir motyvacija, nagrinėjami vardai lyginami su L. Ivinskio rankraštyje Prigimtūmenė vartojamais tų pačių genčių vardais ir Lietuviškame botanikos žodyne pateiktais L. Ivinskio vardais, nustatoma, kurie augalų ir grybų genčių vardai įsigalėjo vartosenoje. ESMINIAI ŽODŽIAI: Laurynas Ivinskis, Povilo Matulionio Žolynas, augalų genčių vardai, grybų genčių vardai, motyvacija, naujadarai, dūriniai, galūnių vediniai, priesagų vediniai, priešdėlių vediniai ABSTRACT The article analyses 142 plant and mushroom genera names by Laurynas Ivinskis, which are presented in the first glossary of botanical terms published in Lithuania – the collection of plant names Žolynas Dalys II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (1906) compiled by Povilas Matulionis. It identifies the methods of creation of plant and mushroom genera names applied by Ivinskis, the means and motivation of the formation of neologisms; the names analysed in the study are compared with the names of the same genera used in Ivinskis’ manuscript Prigimtūmenė (Nature) and Ivinskis’ names provided in Lietuviškas botanikos žodynas (Lithuanian Dictionary of Botany); it is determined which names of the genera of plants and mushrooms established themselves in general usage. KEYWORDS: Laurynas Ivinskis, Povilas Matulionis’ Žolynas, plant genera names, mushroom genera names, motivation, neologisms, compounds, inflectional derivatives, suffixal derivatives, prefixal derivatives 203Terminologija | 2020 | 27 „Dabar suprask żmogau! Ir neużmirszk to, jog ir medej ir źołes wisokejs apsirejśzkimajs pamoko tawį. Tiktaj mokikes ir atmink brąnginté pajautimus giwoliu ir żoliun! To rejkałauna iszmintis ir małoné, kajp dwé pagirtinas seseres, drauge giwenąntes ir negalęntes parsiskirté.“ (L. Ivinskis, Pasauga) ĮVADAS 2020 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę minėjome 210-ąsias Lauryno Ivinskio (1810–1881) gimimo metines. Kaip rašo L. Ivinskio gyvenimo ir darbų tyrinėtoja Danutė Petkevičiūtė, „[D]idelius darbus sugeba įveikti tiktai raiškios asmenybės. Toks savo darbais prieš mus iškyla garbingas žemaitis Laurynas Rokas Ivinskis“ (Petkevičiūtė 2012: 11). Iš tiesų darbų nuveikta daug: jis pirmiausia minimas kaip pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas ir leidėjas, išleidęs per 20 kalendorių, kuriuose skelbė to meto Lietuvos rašytojų kūrinius, mokslo populiarinamuosius straipsnelius, savo sukurtus didaktinius apsakymus ir eilėraščius, į lietuvių kalbą išvertė keletą grožinės literatūros kūrinių (D. Miltono, E. Jungo poemų ištraukas, K. Šmido apysaką Genovaitė, D. Defoe apysaką Robinzonas Kruzas) (plačiau žr.: Petkevičiūtė 1988; Mikšytė 1995: 3–14; Čiužauskaitė 2012: 137–146; Maskuliūnienė 2012: 147–160; Petreikis 2012: 76–136). L. Ivinskis rengė ir žodynus: lenkų–lietuvių kalbų žodyną (2060 psl.), rusų–lietuvių kalbų žodyną (1193 psl.) ir rusų–lietuvių–lotynų–lenkų kalbų žodyną (96 psl.) (plačiau žr.: Kruopas 1960: 191–198; Vitkauskas 1997: 29–32). Išlikę tik minėtų žodynų rankraščiai, tačiau didžiausią jo leksikografinį darbą – lenkų–lietuvių kalbų žodyną – 2010 m. publikavo kalbininkė Ona Kažukauskaitė, kuri pabrėžė, kad L. Ivinskis „<...> visą gyvenimą rašė žodynus. Jais, kaip ir kitais savo lietuviškais raštais liudijo, ką, matyt, jau seniai buvo apsisprendęs: puoselėti gimtąją kalbą, teigti ją esant didžiąja tautos vertybe“ (Kažukauskaitė 2010: IX). Dar viena sritis, kuria domėjosi L. Ivinskis ir paliko darbų, yra gamtos mokslai. Didžiausias išlikęs gamtos mokslų darbas yra jo rankraštis Prigim tù mēné turenté sawieje dalijkus źemies, żoliun ir giwunun su parodimu anun wartojimo (Spis minerałów, roślin i tworów źyjących (zwierzęcych) (toliau – Prigimtūmenė). Tai mokslinis dviejų dalių veikalas, parašytas apie 1870 m. ir saugomas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje. Pirmoje dalyje Žemėmina L. Ivinskis pateikia mineralogijos dalykų aprašą, o antroje dalyje Žolėmina – sisteminį grybų ir augalų vardyną, kuriame 204 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms pateikta 218 šeimų ir daugiau kaip 2520 genčių lietuviškų vardų ir jų atitikmenų lotynų, lenkų ir vokiečių kalbomis (plačiau žr.: Jankevičius, Jankevičienė 1962: 151–163; Auksoriūtė 1998: 102–110; Auksoriūtė 2004: 127–149). L. Ivinskis darbe Pasauga, kurios 1876 m. buvo išspausdintas tik vienas egzempliorius, nes caro cenzūra neleido tiražuoti, pirmą kartą iškėlė gamtos apsaugos klausimą (plačiau žr. Tyla 1995: 395–400). Leidinio pradžioje jis rašo: „PASAUGA. Kiek wieno giwo sutwierimo, turen czio prigimtą jautrumą, taj ira: pamokimaj, kajp rejke pasigajlietinaj apsi-ejté su aśzwinejs ir kitajs giwolejs, idant anus pagirtinu budu wartoté“ (Ivinskis 1995: įklija). Kalbininkams įdomūs ne tik L. Ivinskio leksikografiniai darbai ar kiti rankraščiai, kuriuose galima rasti su kalba susijusių dalykų, bet ir jo įvairūs gamtos mokslų darbai, nes juose gausu L. Ivinskio sukurtų lietuviškų terminų. Terminologas Jonas Klimavičius apie L. Ivinskio naujadarus rašė: „<...> plačiau susipažinęs su Ivinskio naujadaros užmojais ir rezultatais (net labai gausios visiškai individualios ir sunkiai suvokiamos ar visai nesuvokiamos motyvacijos), tos naujadaros tam tikra sėkme, taip pat pastangomis jo rankraštinius tinkamesnius naujadarus dabar įtvirtinti, susimąstai: toks drąsus, viltingas darbas, toks gyvas, gaivus šaltinis lietuvių kalbos priespaudos laikais <...>“ (Klimavičius 2010: 144). Šio tyrimo tikslas – remiantis aprašomuoju ir gretinamuoju metodais išanalizuoti 142 L. Ivinskio augalų ir grybų genčių vardus, pateiktus pirmame Lietuvoje išspausdintame botanikos terminų žodyne – Povilo Matulionio parengtame augalų vardyne Žolynas. Dalys II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (1906) (toliau – Žolynas). Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: nustatyti L. Ivinskio augalų ir grybų genčių vardų kūrimo būdus, naujadarų darybos priemones ir motyvaciją, palyginti nagrinėjamus vardus su Prigimtūmenėje vartojamais tų pačių genčių vardais ir Lietuviškame botanikos žodyne pateiktais L. Ivinskio vardais, nustatyti, kurie augalų ir grybų genčių vardai įsigalėjo vartosenoje ir dabar vartojami. P. Matulionis į Žolyną įtraukė 716 augalų ir grybų genčių ir apie 2000 rūšių vardų (plačiau žr. Auksoriūtė 2019: 1–9). Šiame žodyne galima rasti 142 augalų ir grybų genčių vardus, paimtus iš L. Ivinskio raštų. P. Matulionis nurodė, kad vienas iš jo vardyno šaltinių buvo L. Ivinskio „botaniški grybų ir dumblių“ piešiniai, jam suteikti Mečislovo Davainio Silvestravičiaus (Ž 3), tačiau grybų vardų su L. Ivinskio nuoroda yra tik 17, tad straipsnyje jie aptariami kartu su augalų genčių vardais. 205Terminologija | 2020 | 27 Nomenklatūriniai botanikos pavadinimai, kaip ir kiti terminai, gali būti motyvuoti ir nemotyvuoti, tad trumpai aptartina motyvacijos sąvoka. Lietuvių kalbotyroje paprastai skiriamos trys motyvacijos rūšys: darybos (morfologinė), fonetinė (garsinė, imituojamoji) ir semantinė. „Fonetinė (garsinė) arba imituojamoji motyvacija remiasi tuo, kad žodžio fonetinė pusė betarpiškai reprodukuoja nekalbinius (gamtos, gyvių ar neartikuliuotus žmonių) garsus, susijusius su žymimuoju dalyku“ (Urbutis 2009: 72). Minimu atveju žodžio reikšmę atskleidžia fonetika. Semantinė motyvacija yra tada, kai žodis vartojamas perkeltine prasme, atsiranda nauja (metaforinė ar metoniminė) reikšmė (Urbutis 2009: 73; LKE 2008 123–124). Darybos motyvacija apibrėžiama kaip „žodžio ryšys su kitais žodžiais (ir žodžio dalimis), paaiškinančiais žodžio formaliosios sandaros parinkimą ir lemiančiais jo reikšmę“ (Jakaitienė 2010: 238), ji atsiranda dėl dalyko pavadinimo pagal kurį nors požymį. Terminologijoje į terminų motyvaciją ir jos svarbą žiūrima nevienodai. Sergiuszas Grinev-Griniewiczius pabrėžia, kad motyvacija padeda lengviau suprasti ir išmokti atitinkamą sąvoką. Iš trijų pagrindinių motyvacijos tipų kuriant naujus terminus plačiausiai yra naudojamos struktūrinė ir semantinė motyvacijos. Struktūrinė motyvacija matoma žodžiuose, sudarytuose iš jau žinomų reikšminių dalių, jų struktūra rodo jų reikšmę. Semantinė motyvacija atsiranda žodžiuose, turinčiuose antrinę reikšmę, kuri gali būti numatoma remiantis pirmine reikšme (Grinev-Griniewicz 2011: 34). Kitų terminologų motyvacija suprantama kaip formos motyvacija bei semantikos ir funkcijos motyvacija (Комарова 2009: 175). Kaip pastebi terminologas Vladimiras Leičikas, motyvacijos terminologijoje supratimas šiek tiek skiriasi nuo jos supratimo bendrojoje kalbotyroje. Termino formos motyvacija suprantama kaip tos formos pasirinkimo paaiškinimas termino kalbiniu substratu – kalbos leksiniu vienetu. Kalbamoji motyvacija yra antrinė siejant su leksinio vieneto motyvacija, nes nemotyvuotas leksinis vienetas gali būti motyvuotu terminu. Formos atžvilgiu terminas gali būti motyvuotas, iš dalies motyvuotas, klaidingai motyvuotas ir nemotyvuotas. Termino semantikos ir funkcijos motyvacija nustatoma tiesiogiai susiejant su objekto žymėjimu ir termino vieta terminų sistemoje (Лейчик 2006: 39). Jūratė Lubienė, nagrinėdama tarmėse vartojamus grybų vardus, rašo apie nemotyvuotosios (pirminės) ir motyvuotosios (antrinės) nominacijos tipus. 206 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms Pirmajam tipui ji priskiria sinchroniškai neskaidrius, išblukusios motyvuotės indigeniuosius žodžius ir skolinius (Lubienė 2015: 26), o kaip motyvuotąją nominaciją supranta tokį nominacijos procesą, „kai sukuriamas tam tikrą realiją, tiksliau jos konceptą, reprezentuojantis nominacijos vienetas, kuris remiasi kitu ar kitais tos kalbos leksiniais vienetais arba turi onomatopėjinę formaliąją struktūrą“ (Lubienė 2015: 50). Aurelija Gritėnienė ištyrė augalų pavadinimų motyvaciją šiaurės panevėžiškių patarmėje. Pasak jos, „aptariant liaudies botanikos terminiją būtina kalbėti apie darybos ir semantinę motyvaciją“, ji laiko visus priesaginiu būdu sudarytus, sudurtinius ir sudėtinius vardus, taip pat semantinio perkėlimo būdu sukurtus augalų vardus motyvuotais, jei jų darybos pamatas yra aiškus (Gritėnienė 2006: 28). A. Gritėnienė akcentuodama, kad pavadinimo motyvaciją dažnai lemia pats įvardijamasis dalykas, pabrėžia, kad „augalai turi ypač daug skiriamųjų požymių, tad ir jų pavadinimų motyvacija yra labai įvairi. Tačiau net ir šiuo atveju, kai pati kategorija sudaro prielaidas motyvacijos įvairovei, dažnai yra taip, kad pavadinimo pasirinkimą lemia ne tik esminis skiriamasis augalo požymis, bet ir atsitiktinės asociacijos, laki kalbos vartotojų fantazija ir kūrybingumas“ (Gritėnienė 2006: 27). Pastarajai A. Gritėnienės minčiai reiktų pritarti, nes nagrinėjant L. Ivinskio sukurtus augalų vardus daugeliu atveju atsiskleidžia jo fantazija ir kūrybingumas. Straipsnyje analizuojant augalų ir grybų genčių vardus kalbama apie darybos ir semantinę motyvaciją. AUGALŲ IR GRYBŲ GENČIŲ VARDAI Priesagų vediniai Didžioji dalis Žolyne duodamų L. Ivinskio lietuviškų augalų ir grybų genčių vardų yra jo paties sudaryti vardai, naujadarai sudaro apie 60 proc. visų minėtame žodyne pateiktų L. Ivinskio vardų, o apie 73 proc. jų yra priesagų vediniai. Produktyviausia priesaga, su kuria daugiausia sudaryta augalų ir grybų genčių vardų, yra -enis, -enė. Su priesaga -enis sudaryta 16 vedinių, daugumos jų daryba ir motyvacija aiški. A. Gritėnienė, nagrinėdama priesaginių augalų vardų motyvaciją, išskiria grupę vardų, kurie sudaryti pagal augalo vaisių, lapų ar žiedų panašumą į kokį nors tikrovėje esantį daiktą (Gritėnienė 2006: 58). Tokie vardai laikytini perkeltiniais 207Terminologija | 2020 | 27 vardais, kuriems būdinga semantinė motyvacija. Minėtai grupei galima skirti šiuos vedinius, pvz.: lot. Cerinthe – snapenis (: snapas + -enis), plg. skònertis Pr 233; cerintė BVŽ 791; vedinio motyvacija rodo, kad kažkokia augalo dalis yra panaši į snapą, šis požymis greičiausiai pasirinktas dėl pumpuro formos; lot. Coronilla – raženis (: ražas + -enis), plg. sùrkłājnis Pr 209; lot. Coronilla vária – dvispalvis raženis (Iv) LBŽ 104; raženis „daugiametė, rečiau vienametė žolė, dažn. pagulusiu stiebu. Lapai neporiniai plunksniški. Žiedai susitelkę į pažastines skėtiškos kekės ar galvutės pavidalo žiedynus“ VLEe; lot. Helianthemum – saulenis (: saulė + -enis), plg. szwìtrūnis Pr 181; lot. Helián themum Chamaecistus – paprastasis saulenis (Iv, Mln) „(gr. helios – saulė ir anthemon – gėlė; stambūs geltoni žiedai šviečia, kaip saulė“ LBŽ 164; saule nis BVŽ 149; lot. Libanotis – skarenis (: skara + -enis); lot. Libanótis montána – žr. Séseli Li banótis LBŽ 197, kalninis skarenis [Iv, Mln] LBŽ 321; skarenis BVŽ 177; lot. Libanotis montana – kalninis skarenis „lapai plaukuoti, pailgai kiaušiniško kontūro, vieną ar du kartu plunksniški; pirmos eilės lapeliai gana platūs, dantyti arba plunksniškai suskaldyti, pleištiškais pamatais; žemiau esantys kotuoti; viršutiniai lapai smulkesni, mažiau skaldyti“ LF V 68. Du grybai pavadinti pagal vaisiakūnių ir koto panašumą į tikrovėje esančius daiktus: lot. Clavaria – šukenis (: šukos + -enis), plg. winēnis Pr 63, lot. Clavaria crista ta – szukēnis szakòtāsis F1-661; žagarūnas (P) „(lot. clava – buožė; grybo vaisiniai kūnai yra buožiškų stiebelių pavidalo)“ LBŽ 94; lot. Geoglossum – galvenis (: galva + -enis), plg. kùltuwēnis Pr 63; galvenis VLEe; Geoglossum sphagnophilum – kimininė kelmenė „vaisiakūniai vidutinio dydžio, 5–6 cm aukščio, buožės, kuokos ar liežuvio pavidalo“ LGA 513. Dar dviejų grybų genčių vardai nurodo koto ir kepurėlės išvaizdą, šie grybai pavadinti pagal išorines ypatybes: lot. Coprinus – gaurenis (: gaurai „plaukai“ + -enis), plg. juòdmina Pr 68; mėš lagrybis (Mln, Mr), sin. gaurenis (Iv) „auga mėšlynuose“ LBŽ 102; lot. Copri nus lagopus – ilgakotis mėšlagrybis „kotas <...> baltai vilnotas, plaukuotas, plaušuotas, senas – lygus“ LGA 222; lot. Helvella – gniaužtenis (: gniaužtas + -enis), plg. gniaużtēnis Pr 65, lot. Hel vēlla Monachēlla – gniaużtenis dēngtāsis F1-661; bobausis (Mr), sin. gniaužtenis 1 Pavyzdžiai pateikiami tokia tvarka: lotyniškas ir lietuviškas augalo ar grybo genties vardas iš P. Matulionio Žolyno, prie lietuviško vardo skliaustuose nurodomas pamatinis žodis ir darybos priemonė arba darybos sandai; vardas iš L. Ivinskio Prigimtūmenės ar grybų atlaso rankraščio F1-661, jei tokie rasti; LBŽ pateiktas vardas; dabar vartojamas vardas iš BVŽ, LF, LGA ar VLEe. 208 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms (Iv) LBŽ 166; lot. Helvella crispa – garbanotoji alvytė „kepurėlė 2–3 (4) cm skersmens, balno formos, iš kelių netaisyklingai susilanksčiusių skiaučių, balsva, gelsva” LGA 497. Trys augalų genčių vardai sudaryti atsižvelgiant į augalo formą (skleis tenis) ir lapų formą (laiškenis, siaurenis): lot. Herniaria – skleistenis (: skleistas + -enis), plg. lièkąndris Pr 184; lot. Her niária glábra – skleistenis plikis [Iv, Mln] „(lot. hernia – kila; seniau ši žolė buvo vartojama vaistams nuo kilos)“ LBŽ 167; skleistenis „vienametė arba daugiametė žolė su gulsčiais arba pagulusiais, labai gausiai šakotais stiebais. Lapai pražanginiai arba priešiniai, kiaušiniški, lancetiški arba širdiški“ VLEe; lot. Mercurialis – laiškenis (: laiškas „2. ilgas siauras javo ar žolės lapas“ LKŽe + -enis), plg. łajśzkētis Pr 150; laiškenis (Iv) LBŽ 220; laiškenis „lapai dažniausiai susitelkę viršutinėje stiebo dalyje, kotuoti, kiaušiniški ar plačiai lancetiški, dantytu arba rinčiuotu pakraščiu“ VLEe; lot. Sparganium – siaurenis (: siauras + -enis), plg. siaurōnis Pr 120; šiurpis (Mln), sin. saurenis (Iv) „(gr. sparganon – kaspinas, juosta; augalų lapai kaspinų pavidalo)“ LBŽ 327; šiurpis BVŽ 281. Dviejų augalų genčių vardų pamatinis žodis pasirinktas pagal skirtingus augalų požymius, o trečiojo – motyvacija neaiški: lot. Hottonia – griovenis (: griovys + -enis), plg. gròwienis Pr 219; Hottónia palústris – plunksnalapė griovenė (Iv) LBŽ 171; griovenė „raktažolinių šeimos augalas, augantis pelkėse, grioviuose“ LKŽe; griovenė BVŽ 157; vardas nurodo augalo augimo vietą; lot. Myrica – vaškenis (: vaškas + -enis), plg. waszkuoné Pr 145; pajūrinis sotva ras (PR), sin, vaškenis (Iv) „kilęs iš gr. myron – balzamas, nes šis augalas turi kvepiančių aliejų“. Lenk. Woskownica europejska LBŽ 228–229; sotvaras „iš tikrojo sotvaro gaunamas vaškas kvapioms žvakėms gaminti“ VLEe; augalo genties vardo motyvacija susijusi su jo paskirtimi; lot. Lotus – garždenis (: garždas „žvyras“ LKŽe + -enis), plg. dòbietris Pr 207; garždenis (Iv) „panašus į dobilą“ LBŽ 203; garždenis „paprastasis garždenis (Lotus corniculatus) nereiklus sausų pievų ir ganyklų pašarinis augalas“ VLEe; šio genties vardo motyvaciją sunku atsekti. Dviejų genčių vardai yra hibridai, jų pamatiniais žodžiais paimti skolinti augalų vardai: lot. Corydalus – rutenis (: rūta + -enis); rūtenis (Iv) „(gr. korydalis – kuoduotasis vieversys, korys – šalmas; žiedo pentinas panašus į kuodą arba šalmą)“ LBŽ 105; rūtenis BVŽ 97; 209Terminologija | 2020 | 27 lot. Ligularia – papalenis (: papalis, žr. la. papele „topolis“ LKŽe + -enis, lot. Populus, pēplé, pāpelis Pr 146), lenk. popelnik; plg. jūmas Pr 255; sibirinė liežu vė, sin. pepelenis (Iv, St) „(lot. ligula – liežuvėlis; kraštiniai žiedyno, galvutės, žiedai liežuviniai)“ LBŽ 198; liguliarija BVŽ 177. Priesagos -enė vedinių pateikta tik septyni, šių genčių vardų aiškus ir pamatinis žodis, ir motyvacija. Keturių šios vedinių grupės augalų genčių vardai sudaryti atsižvelgiant į augalų išorines ypatybes: lot. Malaxis – laibene (: laibas + -enė), plg. sìlpnis Pr 139; laksva (PR), sin. lai benė (Iv) LBŽ 211; gedutis BVŽ 188; lot. Malaxis monophyllos – vienalapis ge dutis „žiedynas 8–30 cm ilgio, laibas, gausiažiedis“ LRK 575, orchidėjinių šeimos augalas taip pavadintas dėl žiedyno formos; lot. Meessia – šerene (: šerys + -enė), plg. akiètwēnis Pr 109; dantjunga (P), sin. šerenė (Iv, Mln) LBŽ 215; mesija BVŽ 192; lot. Meessia uliginosa – pelkinė me zija „akrokarpinė žalioji samana. Stiebas status, 1–4 cm aukščio, paprastas arba puokštėtai šakotas. Lapai išsidėstę 8 eilėmis, stiebo viršūnės link pamažu didėjantys, nuo lancetiško pagrindo pamažu susiaurėję, buka viršūne“ LRK 349; pamatinis žodis pasirinktas dėl augalo išvaizdos – stataus šakoto stiebo; lot. Ophioglossum – varpene (: varpa + -enė), plg. lieżuwēné Pr 116; lot. Ophio glóssum vulgátum – vienalapė driežlielė (P) „(gr. ophis – žaltys ir glossa – liežuvis; šio paparčio vaisinis lapas panašus į žalčio liežuvį)“ LBŽ 239; driežlielė BVŽ 210; driežlielė „sporifikuojanti dalis varpos pavidalo“ LF I 20; lot. Pulsatilla – lenktene (: lenktas + -enė); lot. Pulsatilla žr. Anemone LBŽ 287, plukė LBŽ 22; šilagėlė BVŽ 246; šilagėlė „žiedai pavieniai dideli“ VLEe; lot. Pulsatilla pratensis – pievinė šilagėlė „žiedkočiai sulenkti, vaisių pribrendimo metu statūs, pailgėję. Žiedai iš pradžių nulinkę, paskui statūs“ LF III 398, 400. Du augalų genčių vardai nurodo augalo augimo vietą: lot. Leersia – ravene (: ravas „griovys“ + -enė), plg. rawēnis Pr 122; ravenė (Iv) „[auga] šlapiose vietose, krantuose“ LBŽ 242; ravenė BVŽ 174; lot. Leotia – kelmene (: kelmas + -enė), plg. gêlmina Pr 65; lot. Leotia lubrica – drebulinė gelsvuolė „auga pavieniui, grupelėmis, drėgnuose, žolėtuose miškuose, mėgsta ąžuolo, skroblo, eglės bendriją“ LGA 514; vienas vedinys sudarytas įvardijant vidinę augalo ypatybę: lot. Valerianella – sultene (: sultys + -enė), plg. kłàjnis Pr 252; sultenė (Iv, Mln) LBŽ 365; sultenė BVŽ 307; šio augalo stori ir sultingi lapai. Apžvelgus Žolyne pateiktus L. Ivinskio su priesaga -enis, -enė sudarytus genčių vardus, galima pastebėti, kad jie skiriasi nuo Prigimtūmenėje L. Ivinskio teikiamų vardų, tas pats genties vardas abiejuose šaltiniuose yra tik 210 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms gniaužtenis, vienos genties vardo skiriasi giminė ravenė Ž ir ravenis Pr, o dar trijų vardų pamatiniai žodžiai tie patys, tik skiriasi priesagos: laiškenis Ž ir laišketis Pr, siaurenis Ž ir siauronis Pr, vaškenis Ž ir vaškuonė Pr. Beveik pusė aptartų augalų ir grybų genčių vardų (11 vardų) iš Žolyno pateko į LBŽ, įsigalėjo vartosenoje, o 12 genčių vardų dabar vartojami kitokie (lot. Cerinthe – cerintė, lot. Clavaria – žagarūnas, lot. Coprinus – mėšla grybis, lot. Helvella – alvytė, lot. Myrica – sotvaras, lot. Sparganium – šiurpis, lot. Ligularia – liguliarija, lot. Leotia – gelsvuolė, lot. Malaxis – gedutis, lot. Meessia – mesija, lot. Ophioglossum – driežlielė, lot. Pulsa tilla – šilagėlė). L. Ivinskis su priesaga enis, -enė daugiausia vedinių sudarė ir Prigimtūmenėje (plačiau žr. Auksoriūtė 2000: 82). Žolyne su L. Ivinskio nuoroda pateikti devyni priesagos -ena vediniai, daugumos jų pamatiniai žodžiai ir motyvacija aiškūs: lot. Cetraria – kerpena (: kerpė + -ena); plg. sklejdmēnis Pr 76; kerpena (Iv, Mln) „(lot. cetra – mažas odinis skydas; kai kurių rūšių suplokštintas kūnas panašus į skydą)“ LBŽ 81; kerpena – „Parmeliaceae šeimos kerpių gentis“ VLEe; šio vardo motyvacija sietina su taksonomine priklausomybe; lot. Hieorochloa – žalvena (: žalvas + -ena), plg. żalwēnis Pr 123; zubražolė (Gr), sin. žalvenė (Iv) „(gr. ieros – šventas, chlóe – želmuo, žolė)“ 169 LBŽ; stumbra žolė BVŽ 155; vardas nurodo augalo spalvą; lot. Myosurus – strugena (: strugus „striukas“ + -ena), plg. strūguras Pr 161; lot. Myosúrus minimus – mažoji strugena (Iv) „(gr. mys – pelė ir ura – uodega; vaisių varpa panaši į pelės uodegą)“ LBŽ 228; strugena BVŽ 201; vardas sudarytas pagal išorinį augalo požymį – vaisių varpos formą; lot. Polygonum – rietena (: rietė „medžio surietėjimas, gumbas“ LKŽe + -ena), plg. rùgtis Pr 157; rūgtis, sin. rietena (Iv) „(gr. polys – daug ir gony – sąnarys, bamblys; augalo stiebas ryškiai bambliuotas)“ LBŽ 270; rūgtis BVŽ 237; vedinio motyvacija susijusi su išoriniu augalo požymiu – augalo stiebo išvaizda; lot. Radiola – griovena (: griova + -ena); plg. pròlinis Pr 167; lot. Radiola linoi des – lininė žarotūnė (P) „(lot. radiola – mažybinė forma žodžio radius – spindulys; augalas spinduliškai šakojasi)“ LBŽ 291; žarotūnė BVŽ 249; vardas sudarytas atsižvelgiant į augalo augimo vietą, nes jis auga drėgnose (laikinai užliejamose) nedidelėse vandens telkinių pakrančių, laukų, ganyklų, keliukų lomose; lot. Scilla – gretena (: greta „eilė, būrys“+ -ena), plg. skièłotis Pr 132; scylė (P), sin. gretenė „(iš gr. schizein – skilti, nes svogūnėlio mėsingi lapai lengvai vienas nuo kito atskyla)“ LBŽ 315; scylė BVŽ 270; scylė „žiedai susitelkę žiedynstiebio viršūnėje į kekes, rečiau pavieniai“ VLEe; vardas, matyt, nurodo žiedų ir paties augalo augimo pobūdį, nes dažniausiai ne tik žiedai susitelkę į kekes, bet ir būreliais, o ne po vieną auga šis augalas; 217Terminologija | 2020 | 27 lot. Cytisus – palepštis (: pa- + lėpšti, lėpšta „tižti, glebti“), plg. pāgausis Pr 206; palėpštis (Iv, Mln) LBŽ 114; raipstas BVŽ 106; raipstas „gausiai šakotas krūmas. Jaunos šakos briaunotos, kartais sparnuotos žalios. Lapai trilapiai. Žiedai po vieną arba po kelis susitelkę lapų pažastyse. Vainikėlis ryškiai geltonas, kartais rausvas arba oranžinis, rečiau kelių spalvų“ VLEe; lot. Hypochaeris – pasienis (: pa- + siena), plg. kòliētris Pr 260; džiugūnė (PR), sin. pasienis (Iv, Mln), posainis (Iv, St) „(gr. hypo – po, dėl ir choiros – paršas; šiuos augalus paršai gerai ėda)“ LBŽ 176; džiugūnė BVŽ 160; lot. Psalliota – paplempis (pa- + plempė „lot. Collybia – plempė (R, Ml, N, Iv, K)“ LBŽ 99)), šampionas, plg. nuometìnis Pr 68; Psallióta campéstris – val gomasis pievagrybis, sin. paplempis (Iv), šampinjonas (Iv) LBŽ 283; ši grybų gentis taip pavadinta matyt dėl panašumo į kitą grybą. Po vieną rasta priešdėlių proir bevedinių: lot. Genista – prožirnis (: pro- + žirnis), plg. rāipstas Pr 206; prožirnis (Iv) LBŽ 152; prožirnis „pupinių (Fabaceae) šeimos augalų gentis <...>. Vaisius – linijiška, rečiau beveik apskrita ankštis“ VLEe; gentis taip įvardyta dėl vaisių panašumo į kito tos pačios šeimos augalo vaisių; lot. Laserpitium – begalis (be- + galas), plg. begālis, begalinis Pr 194; begalis (Iv, Mln), sin. begalinis (Alk, Iv, St) LBŽ 190; begalis BVŽ 172; begalis „lapai dukart plunksniški. Žiedynai su skraistėmis. Žiedai balti, rečiau rausvi ar gelsvi, dvilyčiai. Vaisius gelsvai rudas. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesį. Auga miškuose, krūmynuose“ VLEe; vedinio motyvacija neaiški. Priešdėlių vedinių nėra gausu ir Prigimtūmenėje, kur dariausias priešdėlis taip pat yra pa- (žr. Auksoriūtė 2000: 98–102). Palyginus aptariamus priešdėlių vedinius su Prigimtūmenėje teikiamais vardais matyti, kad tik vienas vardas sutampa – begalis. Dabar vartojami tik du genčių vardai – begalis ir prožirnis. Galūnių vediniai Tiek pat, kaip ir priešdėlių vedinių, Žolyne yra ir L. Ivinskio sudarytų galūnių vedinių. Tokiais galima laikyti tik tris -is galūnės vedinius ir po vieną -as ir -a galūnių vedinį: lot. Cortinarius – nuosėdis (: nusėdo + -is), plg. wilktùmina Pr 68; nuosėdis (Iv, Mln) „šių grybų vaisinė galvutė ilgesnį laiką būna tinklišku dangalu su kotu sujungta“ LBŽ 105; lot. Cortinarius praestans – valgomasis nuosėdis LGA 357; grybo genties vardo motyvacija neaiški; lot. Lysimachia – šilingis (: šilingas + -is), plg. rògaunis Pr 219; šilingė (Iv) LBŽ 208; šilingė; poraistė BVŽ 186; šilingė VLEe; vedinys sudarytas pagal vaisių formos panašumą į monetą; 218 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms lot. Stratiotes – agaris (: agaras „lot. Trápa nátans – agaras (Iv, B)“ LBŽ 350 + -is), plg. asztrej, àgarāj Pr 120; lot. Stratiótes aloides – alijošinis aštrys (Iv), sin. agaris LBŽ 335–336; aštrys BVŽ 288; vardas nurodo panašumą į kitą augalą, nes abu augalai auga vandenyje; lot. Nymphea – gludas (: glūdus „nuošalus“ + -as), plg. lièpis Pr 176; vandens lelija, sin. glūdas (Iv, St) LBŽ 236; vandens lelija BVŽ 207; genties vardo motyvacija sunkiai atsekama; lot. Cicuta – nuokana (: nukanoti „nužudyti“ + -a), plg. siùtminīs Pr 191, lot. Cicúta virósa – nuodingoji nuokana (Iv) „labai nuodingas augalas“ LBŽ 89; nuo kana VLEe; vedinio pamatinis žodis nurodo pagrindinę vidinę augalo ypatybę ir jos poveikį žmogui. Apie L. Ivinskio naujadarą nuokana jau rašyta ir šis augalo vardas įvai riai vertintas. Berndas Gliwa šį vardą aiškina kaip priesagos nuoir šak nies -kan- „kamuoti, varginti, naikinti“ vedinį, o motyvacija esanti „kuo, kas kankina“ (plačiau žr. Gliwa 2002: 3–5). Šį B. Gliwos spėjimą dėl morfologinės analizės stokos kritikuoja Rolandas Kregždys, jis nuo kaną laiko priešdėlio vediniu (plačiau žr. Kregždys 2011: 141–142). Terminologo J. Klimavičiaus manymu, „nuokana žemaičio Ivinskio padaryta iš nukanoti „nužudyti“ (kanoti – „naikinti; kanuoti“, plg. dar nukanėti „nusibaigti“)“ (Klimavičius 2010: 149). J. Klimavičiaus pateiktas aiškinimas įtikina. Dūriniai Žolyne pateikta 13 L. Ivinskio sudarytų dūrinių. Kaip pastebi A. Gritėnienė, „pavadinant augalus kaip tik dažnai ir iškeliamas ne vienas, o mažiausiai du kokie nors svarbūs požymiai, kurių neįmanoma išreikšti vienu pamatiniu žodžiu“, todėl dūriniai yra labai patogi žodžių darybos priemonė (Gritėnienė 2006: 123). Devynių L. Ivinskio Žolyne pateiktų dūrinių ir sandai, ir motyvacija aiški: lot. Cimifuga – blakežude (: blakė + žudyti), plg. błākżudé Pr 162; lot. Cimifúga foetida – blakėžudė smirduolė (Iv) „(lot. cimex – blakė, fuga – bėgimas; augalas turi biaurų kvapą ir vartojamas blakėms naikinti)“ LBŽ 89; blakėžudė BVŽ 86; dūrinys nurodo augalo paskirtį – jis naudojamas blakėms naikinti; lot. Cynosurus – kietavarpe (: kietas + varpa), plg. lièpotis Pr 125; lot. Cynosúrus cristátus – paprastoji kietavarpė [Iv, Mln] LBŽ 113; kietavarpė „vienametė arba daugiametė žolė 5–80 cm aukščio su labai tankia vienašale varpa“ VLEe; augalas pavadintas pagal varpos ypatybę; 219Terminologija | 2020 | 27 lot. Ficaria – švitriešis (: švitėti, švita + riešis „riešutas“ LKŽe?), lot. Ficária ra nunculoides žr. Ranúnculus Ficária – vėdrynas švitriešis (Iv) „(lot. ficus – fyga; augalo šakniagumbiai panašūs į fygas)“ LBŽ 292; švitriešis BVŽ 131; švitriešis „daugiametė žolė, išauginanti šakniagumbį ir ilgas laibas pridėtines šaknis. Lapai sultingi, sodriai žali. Kartais lapų pažastyse susidaro gumbelių, kuriais švitriešis dauginasi vegetatyviniu būdu. Stiebas gulsčias arba pagulęs. Vainiklapiai sodriai geltoni“ VLEe; lot. Ficaria verna – pavasarinis švitriešis „Lapų lakštai sultingi, storoki, ryškiai žali, blizgantys, tarsi riebalais ištepti. <...> Vainiklapiai-nektarinės <...> geltoni, blizgantys“ LF III 408; augalo lapų ir žiedų išvaizda atsispindi darinio motyvacijoje; lot. Lithospermum – kietagrudis (: kietas + grūdas), plg. grājwas Pr 232; kieta grūdis (Iv) „(gr. lithos – uola, akmuo ir sperma – sėkla; turi kietas, kaip akmenį, sėklas)“ LBŽ 200; kietagrūdis BVŽ 180; dūrinys nurodo sėklų ypatybę – jų kietumą; lot. Lycogala – pienraudis (: pienas + raudas), plg. raudmēné Pr 59; lot. Lycóga la epidéndrum – raudenė (Iv, St), sin. pienraudis (Iv, Mln) „(gr. lykos – vilkas ir gala – pienas <...>). Ant pūvančių medžių, stuobrių, kelmų dažnai sutinkamas gleiviagrybis“ LBŽ 206; lot. Lycogala epidendrum – rutulinė raudenė „etaliai <...> jauni – oranžiškai rožiniai, subrendę – gelsvai rudi, gelsvai pilki, apaugę rausvai rudomis karputėmis, vidinė masė skysta, minkšta, rožinės spalvos“ LGA 526; grybas įvardytas pagal gleivūno spalvą; lot. Lunaria – plataukšle (: platus + aukšlys), plg. płatnkśztis Pr 176; blizgė (P), sin. plataukšlė (Iv) LBŽ 204; blizgė „(lot. luna – mėnulis; vaisiai apskriti ir blizga kaip mėnulis)“ BVŽ 183; blizgė „vaisius – didelė pailga arba beveik apskrita ankštarėlė. Jo sąvaroms subyrėjus lieka blizganti pertvara“ VLEe; augalo gentis pavadinta nurodant vaisiaus ypatybę ir jo panašumą į aukšlį; lot. Onopordon – piktadagis (: piktas + dagys), plg. pìktdājgis Pr 254; lot. Ono pórdon Acánthium – kardažolė (DS), sin. piktadagis „gr. akanthia – dyglys, dygliuotas augalas“ LBŽ 239; lot. Onopórdum – kardažolė BVŽ 209; augalas įvardytas pagal jo pagrindinį požymį – dyglius; lot. Ornithogalum – paukštpiene (: paukštis + pienas), plg. gēltras Pr 132; Or nithógalum umbellátum – skėtinė paukštpienė (Iv) „(gr. ornis, ornithos – paukštis ir gala – pienas; augalo žiedai balti kaip pienas)“ LBŽ 241; paukštpienė BVŽ 211; dūrinys sudarytas sekant lotynišką augalo vardą ir jo motyvaciją – žiedų spalvos panašumą į pieno spalvą; lot. Thesium – linovietis (: linas + vieta), plg. linòwietis Pr 153; Thésium ebrac teátum – plikažiedis linlapis (PR, F), sin. linovietis (Iv, Mln) LBŽ 345; linlapis BVŽ 294; linlapis „beveik visi linlapiai yra pusiau parazitai, iš kitų augalų šaknų siurbia vandenį ir mineralines medžiagas“ VLEe; dūrinio pirmasis sandas rodo panašumą į liną, tačiau antrojo sando motyvuojamasis požymis neaiškus. 220 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms Trijų dūrinių ne tik neaiški darybos motyvacija, bet ir ne visai aiškūs dūrinių sandai: lot. Crataegus – sabinkaulis (: subinė ? + kaulas), plg. kaulēnis Pr 202; gudobelė (P), sin. kaulinis (Iv, Gr), sabinkaulis (Mln iš Iv), subinkaulis (Iv) LBŽ 107; gu dobelė BVŽ 99; lot. Melittis – medumele (: medus + mėlė „mėlyna spalva“ arba mėlės „dažinė mėlžolė“ LKŽe), plg. mèdūnis Pr 231; Melittis Melissophýllum – melisalapė me dumėlė (Iv) LBŽ 218; medumėlė „(gr. melitta arba melissa – bitė)“ BVŽ 193; lot. Listera – dviguone (: dvi + guonia „galva“? ), plg. brāśzis Pr 141, dviguonė (Iv) LBŽ 200; dviguonė BVŽ 180; lot. Listera cordata – širdinė dviguonė „lapai 2 (3), beveik priešiniai, bekočiai, širdiškai kiaušiniški arba širdiškai kiaušiniškai trikampiški, buki arba apybukiai, labai trumpu smaigaliu besibaigiančiomis viršūnėmis“ LF II 581–582; dūrinio antrojo sando motyvacija neaiški, nes šio augalo rūšis šir dinė dviguonė turi du plačius lapus. Minėtinas ir vienas hibridas, kurio pirmasis sandas yra pasiskolintas: lot. Taxus – tysmedis (: tysas (rus. тисс) + medis)), plg. cìcas, cico mēdis Pr 144; lot. Táxus baccáta – kukmedis (Mln), sin. tysmedis (Iv) LBŽ 342; kukme dis „kukmedinių (Taxaceae) šeimos spygliuočių visžalių medžių ar krūmų gentis. 8 rūšys. Paplitęs Šiaurės pusrutulyje. Užauga iki 32 m aukščio“ VLEe. Apibendrinant aptartus L. Ivinskio sudarytus dūrinius galima pastebėti, kad beveik visų dūrinių antrasis sandas yra daiktavardinis, tik po vieną dūrinį rasta su antruoju veiksmažodiniu (blakėžudė) ir būdvardiniu (pien raudis) sandais. Daugiausia dūrinių su antruoju daiktavardiniu sandu yra ir Prigimtūmenėje (84 proc.), taigi tas pats polinkis matomas ir nagrinėjant Žolyne pateiktus augalų ir grybų genčių vardus. Dūrinių su antruoju daiktavardiniu sandu pirmasis sandas taip pat dažniausiai yra daiktavardis, tik keturių pirmasis sandas yra būdvardis (kietagrūdis, kietavarpė, piktadagis ir plataukšlė) ir rasta po vieną dūrinį su pirmuoju veiksmažodiniu ir skaitvardiniu sandais (švitriešis ir dviguonė). Iš 13 L. Ivinskio dūrybos būdu sudarytų augalų ir grybų genčių vardų iš Žolyno į kitus terminografinius šaltinius pateko ir vartosenoje įsigalėjo septyni vardai: blakėžudė, dviguonė, kietagrūdis, kietavarpė, medumėlė, paukštpienė, švitriešis. Aptarus Žolyne pateiktus L. Ivinskio naujadarus matyti, kad daugiausia rasta priesagų vedinių (62) ir dūrinių (13). Procentinę naujadarų išraišką pagal darybos formantus galima matyti 2 paveiksle. 221Terminologija | 2020 | 27 2 pav. L. Ivinskio naujadarai pagal darybos formatus (proc.) Neaiškios darybos augalų ir grybų genčių vardai Žolyne yra augalų ir grybų genčių vardų, kurių daryba ir motyvacija neaiški, tokių vardų yra 27. Pirmiausia minėtina 11 genčių vardų, vartojamų dabartinėje botanikos nomenklatūroje, daugumos jų priesagas formaliai galima išskirti, tačiau pamatiniai žodžiai neaiškūs: lot. Cephalanthera – garbenis, plg. gałwòmīntris Pr 141; garbenis (Iv, Mln) LBŽ 79; garbenis BVŽ 76; lot. Clinopodium – dašis; lot. Clinopódium vulgáre žr. Saturéja vulgáris LBŽ 96, lot. Saturéja – dašis (Iv) LBŽ 312; dašis BVŽ 276; lot. Gymnadenia – plauretis, plg. plîntis Pr 140; plauretis (Iv, Mln), sin. pluoretis LBŽ 161; plauretis BVŽ 147; lot. Lejeunia – plojene, plg. wienoraźis Pr 100; įgaubtalapė plojenė (Iv) LBŽ 193; plojenė BVŽ 174; lot. Montia – menuva, plg. szaltrēné Pr 184; menuva (Iv, Mln), sin. menuvas (Iv, St) LBŽ 225; menuva BVŽ 198; lot. Neslia – prožikle, plg. grudēné Pr 176; Néslea paniculáta – prožiklė LBŽ; prožiklė BVŽ 205; lot. Onosma – liesmuo, plg. lièsmuō Pr 233; liesmuo LTB; lot. Polypodium – šertve, plg. kojùminis Pr 114; šertvė (Iv) LBŽ 272; šertvė BVŽ 238; 222 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms lot. Scrophularia – bervidis, plg. ropējnis Pr 222; bervidis (Iv) LBŽ 317; bervidis BVŽ 271; lot. Sesleria – mielitas, plg. mièlitis Pr 126; lot. Sesléria caerúlea – mėlitas (Iv, Mln) LBŽ 321; mėlitas BVŽ 275; lot. Svertia – patvenis, plg. gajūstras Pr 236; lot. Sweértia perénnis – daugiametis patvenis [Iv] LBŽ 337; patvenis BVŽ 289. Prie dabar vartojamų šios grupės genčių vardų galima priskirti dar vieną vardą, kurio tik pakeista giminė: lot. Melica – striepsnis, plg. stièpris Pr 125; lot. Mélica nútans – striepsnė (Iv) LBŽ 217; striepsnė VLEe. Kiti neaiškios darybos augalų ir grybų genčių vardai į dabartinę vartoseną neįtraukti: lot. Coremium – kaine, plg. gàlwietis Pr 51; lot. Gratiola – gaukras, plg. jāukras Pr 222; lot. Gratiola officinális – vaistinė raitinytė (P), sin. gaukras (Iv) LBŽ 160; raitinytė VLEe; lot. Lepidium – ložukas, plg. żażùkas, skāminas Pr 177; pipirnė (P), sin. lažukas (Iv, St), ložukas (Iv, Mln) LBŽ 195; pipirnė BVŽ 175; lot. Majanthemum – miejugas, plg. pādziaugsmis Pr 131; lot. Majánthemum bi fó lium – medutė, sin. miejūgas (Iv) LBŽ 210; lot. Maiánthemum – medutė BVŽ 188; lot. Marchantia – apižele, plg. ìwairis Pr 99; lot. Marchantia polymórpha – pa prastoji maršancija LBŽ 213; maršantija BVŽ 190; lot. Morchella – gmarte, plg. brìdiēlus Pr 65; briedžiukas, sin. gmartė (Iv) LBŽ 225; lot. Morchella esculenta – valgomasis briedžiukas LGA 490; lot. Osmunda – klastotras, plg. roglēnis Pr 115; lot. Osmúnda regális – karališka sis klestėtras (Iv), sin. klastotras (Mln) LBŽ 242; osmunda BVŽ 214; lot. Peucedanum – grinuvas, plg. kartējnis Pr 194; saliavas (P) LBŽ 252; salia vas BVŽ 222; lot. Sagitaria – vilyte, lot. Sagittária sagittifólia – papliauška, sin. vilytė (Iv) LBŽ 306; lot. Sagittaria – papliauška BVŽ 262; lot. Splachnum – prastus, plg. pumpùriēźis Pr 105; lot. Spláchnum ampulláceum – mėšlius paputžandis LBŽ 332; mėšlius BVŽ 285; lot. Struthiopterys – sparmenas, plg. ugniètis, ugnies papartis Pr 115; lot. Stru thiópteris germánica žr. Onocléa Struthiópteris LBŽ 336; jonpapartis, sin. spar menas papartuolis (Iv, Mln) LBŽ 238; lot. Tagetes – kronis, plg. maśziēstras Pr 257; serentis LBŽ 340; serentis BVŽ 291; 223Terminologija | 2020 | 27 lot. Teesdalia – trintus, plg. sīrpstas Pr 178; lot. Teesdália nudicáulis – smiltyni nė pašuolė (P), sin. jodalis (Iv, St), trintus (Iv, Mln) LBŽ 342–343; pašuolė BVŽ 292; lot. Trapa – agaras, plg. àgaras Pr 199; lot. Trápa nátans – agaras (Iv, B), sin. agarūnas (Iv, St) LBŽ 350; agaras BVŽ 299. Prie neaiškių genčių vardų minėtinas dar vienas genties vardas, nes nepavyko nustatyti, koks augalas ar grybas pavadintas šiuo vardu: lot. Machalocarpus – liemuone. Palyginus Žolyno vardus su tų pačių augalų vardais, pateiktais Prigim tūmenėje, galima pastebėti, kad tik du vardai sutampa – agaras ir liesmuo. Terminologizuoti augalų ir grybų genčių vardai Vienas iš L. Ivinskio gamtos mokslų nomenklatūrinių pavadinimų kūrimo būdų buvo šnekamosios kalbos žodžių terminologizavimas (plačiau žr. Auksoriūtė 2000: 75–68). Iš terminologizuotų augalų ir grybų vardų pirmiausia minėtini dūriniai. 11 sudurtinių augalų ir grybų vardų L. Ivinskis perėmė iš šnekamosios kalbos: lot. Dactylis – šunažole, plg. piewēnis Pr 125; šunažolė (Iv, Mln), sin. pamienis (Iv, St) LBŽ 115; šunažolė VLEe; šunžolė „sf. (1) DŽ, OGLII26, NdŽ, KŽ, LTEXI14, šùnažolė (1) BŽ136; Mt, Rtr, EncVI281, LBŽ bot. varpinių šeimos žolė, tinkanti pašarui (Dactylis): Paprastoji šunažolė (D. glomerata) LFII233. Šitą žolę šùnažole vadina Kp“ LKŽe; šunažolė BVŽ 107; lot. Filipendula – vingiorykšte; vingiorykštė LBŽ 143; vingiórykštė „sf. (1) DŽ1, DrskŽ, vingiorýkštė (1) DŽ, NdŽ; EncVIII190 1. DrskŽ bot. erškėtinių šeimos pievų augalas (Filipendula): Vinkšnalapė vingiorykštė (F. ulmaria) Mt. Pelkinė vingiorykštė (F. ulmaria) LBŽ. Pievinė vingiorykštė (F. hexopetala) LBŽ. Plikalapė vingiorykštė (F. denudata) rš. Vingiorýkštės kvepia, pilna pakalnė Svn. Lietuvoje auga pievinė vingiorykštė ir pelkinė vingiorykštė LTEXII282“ LKŽe; vingiorykštė BVŽ 132; lot. Fragaria – žiemuoge, plg. żēmuogé Pr 203; žemuogė LBŽ 145; žmuogė „sf. (1) KBII98, K, Jn, K.Būg(Kv), Š, NdŽ, KŽ, žémuogė (1) Š, DŽ, NdŽ, Tv, Erž, Dkš, Smln, Aln, žemuog (3b) Brs, Vkš 1. SD1138, SD287, R, R123, MŽ, MŽ161, Sut, Kos137, P, F, N, M, MitII138, L, LL176, ŠT54 bot. erškėtinių šeimos laukinis ir kultūrinis žolinis augalas, vedantis raudonas sultingas uogas (Fragaria)“ LKŽe; žemuogė; braškė BVŽ 133; pirmajame dūrinio sande parašytas dvibalsis ie greičiausiai yra korektūros klaida, nes tokios formos šio augalo vardo nerasta; lot. Fumaria – žvirblerute, plg. źwirbłāruté Pr 175; žvirbliarūtė (Iv, Mln, Rk) LBŽ 147; žvrbliarūtė „sf. (1) DŽ, NdŽ, žvirblirūtė (1) NdŽ, KŽ, Sv; Mt, 224 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms LBŽ, EncVIII703, LEV427, Brs bot. daržų piktžolė pilkai žaliais lapais, rausvais arba raudonais žiedais (Fumaria): Vaistinė žvirbliarūtė (F. officinalis) LFIII476“ LKŽe; žvirbliarūtė BVŽ 135; lot. Gnaphalium – katpede, plg. kātpiedé Pr 255; katpėdė (Iv) LBŽ 158; ktpėdė „sf. (1) bot. 1. N, K, P, Mt, DŽ, EncIX198, Yl, Skd graižažiedžių genties auga las (Gnaphalium): Ktpėdės geltonai žydi, nuo geltos gydo J. Ktpėdės ganyklo[je] kuone ant kiekvieno kupsto auga Žgč. Katpėdė tikroji (G. dioecum) F. Gelsvoji katpėdė (G. luteo-album)“ LKŽe; pūkelis BVŽ145; lot. Merulius – lapelaižis, plg. gajdkojis, łapièlājźis Pr 66; trobagrybis, sin. lapė laižis (Iv) LBŽ 220; laplaižis „sm. (1) bot. 1. Kos86, J, Šts, Vvr, Tv toks gry bas, gaidukas, rudukė, voveraitė (Cantharellus cibarius): Še koks laplaižis, kaip lepšis Lkv. Laplaižiai auga krūvoms Kv. Vienų laplaižių prisirinkęs, nė vieno baravyko Tl. 2. NdŽ, LBŽ trobagrybis (Merulius): Lapėlaižis ašaročius (M. lacrymans) Mt“ LKŽe; lot. Nardus – briedgaure, plg. brìdgāuris Pr 127; lot. Nárdus stricta – briedgaurė (Iv) LBŽ 231; briedgaurė BVŽ 202; bredgaurė „sf. (1), briedgaũrė (2) žr. briedgauris: bredgaurę pjauti eik, kai rasa Šll. Briedgaũrė – tokia žolė netikusi, menkai ėdama, auga sausais kęsais Š“ LKŽe; briedgaurė BVŽ 203; lot. Phalus – kiaulgrybis, plg. kaułāgribis Pr 62; lot. Phállus impúdicus žr. Ithý phallus impúdicus LBŽ 254, poniabudė (S), sin. kiaulgrybis (Iv, Mln) LBŽ 181; lot. Phallus impudicus – paprastoji poniabudė LGA 470; kiaũlgrybis „sm. (1) NdŽ bot. 1. LBŽ, Mt poniabudė (Ithyphallus impudicus)“ LKŽe; „dėl jauno grybo šviesios spalvos taip galėtų būti motyvuojami ir paniabudės (Phallus impudicus) pavadinimai kiaulbudė <...>, kiaulgrybis“ (Lubienė 2015: 141); lot. Sedum – drugežole, plg. drūżmas Pr 187; šilokas (Pet, dr), sin. drugenis (Iv), drugiažolė (Iv), riebunis (Iv) LBŽ 318; drùgiažolė sf. (1), drugižolė (1) „bot. 1. Mt, Ak, I šilokas (Sedum): Drùgiažolės mažukės, geltonos, auga an dirvonų Alv. Šiemet pakupy mažai buvo drugižolių Kp“ LKŽe; šilokas BVŽ 272; lot. Suillus – šilbaravykis; lot. Suillus castáneus žr. Bolétus castáneus LBŽ 337, smiltyninis baravykas, sin. šilbaravykis (Mln) LBŽ 51; šlbaravykis „sm. (1) J, DŽ, Brs, Yl, Rdn, Krš, Stl, Šll, Srd, Grnk, Krs, Skrb, Ppl, Brž, šilbaravykis (1) Lkv, Bsg, šilbaravỹkis (2) KŽ; Kos152, L bot. 4. LBŽ, NdŽ, KŽ smiltyninis ba ravykas (Gyroporus castaneus)“ LKŽe; lot. Gyroporus castaneus – smiltyninis šilbaravykis LGA 47; lot. Taraxacum – kiaulpiene, plg. jòstuwis Pr 257; lot. Taráxacum officinále – pikt šašė kiaulpienė [Mln], sin. kiaulpienė (Iv, R, S, V) LBŽ 342; kiaulpienė BVŽ 292; kiaũlpienė sf. (1) NdŽ, Kv, Lkž, Pn, Grg, Lkv, Šts, kiaulpinė (2) BŽ314; Mt „bot. graižažiedžių šeimos augalas (Taraxacum): Piktšašė kiaulpienė (T. officinale) LBŽ. Mažoji kiaulpienė (T. levigatum) P.Snar“ LKŽe; kiaulpienė BVŽ 292. LKŽe duomenimis, prie L. Ivinskio terminologizuotų genčių vardų galbūt galima priskirti ir šiuos vardus: 225Terminologija | 2020 | 27 lot. Agaricus – plempė, plg. plàuskis Pr 67; plepė sf. (2) K, plémpė (1) BŽ104 1. R, K, LBŽ „bot. toks lakštabudžių šeimos grybas (Collybia): Plepių, rudmėsių, storkočių bei baravykų jos sau taip daug prisirovė K.Donel. Tokių dailių parsinešiau plepių Ktč“ LKŽe; lot. Agaricus arvensis – dirvinis pievagrybis LGA 212; lot. Carlina – sausažiedis, plg. sàusūnis Pr 254; sausažiedis (Iv, Mln) LBŽ 73; sausažiedis „1. sausas žiedas: Kas kita vikiai, žirnikai, įvairiažiedžiai vijoklių varpeliai ir tūkstančiai kitokių žiedų ir sausažiedžių Vaižg. 2. DŽ bot. graižažie džių šeimos augalas, kurio žiedo skraistė iš sausų lapelių (Carlina): Paprastasis sausažiedis (C. vulgaris) LBŽ“ LKŽe; karlina BVŽ 71; lot. Myosotis – miegažole, plg. miniètinis Pr 232; nemiršėlė (Iv), sin. miegažolė (P, Iv, Pn), minėtenė (Iv) LBŽ 227; miegažolė „1. LBŽ juodoji drignė (Hyoscyamus niger). 2. Mt, LBŽ, NdŽ nemiršėlė, neužmirštuolė (Myosotis)“ LKŽe; neuž mirštuolė BVŽ 200; lot. Caltha – purena, plg. purēné Pr 161; lot. Cáltha palústris – puriena lukšta [Mln], sin. purena (Bz, Mln), purenė (Alk, St), LBŽ 63; purena sf. (BzF160, Mt, LBŽ) LKŽe; puriena BVŽ 62; lot. Ulmus – guoba, plg. wìnkszna Pr 147; gúoba sf. (1) Br, Dkš, Pjv, Plk, Vl, Jrb, Gl, Ūd, Vs, Ds, guobà (2) J, J.Jabl, (4) DŽ, Sv „1. bot. vinkšna, skirpstas (Ulmus): Gúoba pavėsį daro Dkš. Gúobos žievė duonai kepti J. Iš gúobos karnas plėšia J. Gúoba neauga į didį medį Klp. Gúobos karnos nestiprios Brž. Guobos medis labai diržingas Rgv. Kas ten stovi ties gúoba? Jrb. Parsivežiau dvi gúobas iš miško Žsl. Visa pakelė gúobom apsodinta Vl. Pilnos pakriūtės guob priaugę Sv“ LKŽe. Kai kuriuos augalų genčių vardus L. Ivinskis galėjo paimti ne tik iš to meto šnekamosios kalbos – juos galėjo rasti senuosiuose žodynuose. Kokiais žodynais L. Ivinskis naudojosi, galima sužinoti iš jo 1868 m. rusų kalba rašyto laiško Vasilijui Kulinui. Laiške L. Ivinskis rašo apie lietuvių– žemaičių žodyno sudarymą: „<...> aš jau seniai pasiryžęs įvykdyti šį milžiniškà darbą, bet jam užbaigti dar reikia nemaža laiko, reikia išrinkti žodžius iš jau spausdintų ir esančių rankraščiuose žodynų, apie juos aš neseniai gavau žinių: 1. Milkaus, 2. Neselmano, 3. Haako, 4. Sirvydo, 5. Žodyno rankraštis Rygoje, 6. Tas pats Kazanėje, 7. kun. Juškos, 8. kun. Miežinio. Iš pirmojo aš jau išsirinkau žodžius. Laukia būtinas darbas iš kitų, auksčiau minėtųjų išrašyti man nežinomus žodžius ir susisiekti su jų autoriais“2 (Ivinskis 1995: 483). 2 L. Ivinskio laiške minimi šie žodynai: 1. Ch. G. Milkaus lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, 2. G. H. F. Nesselmano lietuvių kalbos žodynas, 3. T. V. Haacko lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, 4. K. Sirvydo lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynas. 5-uoju numeriu tikriausiai pažymėtas M. Miežinio lietuvių–latvių–lenkų–rusų kalbų žodyno rankraštis, 6-uoju – A. Ugianskio lietuvių kalbos žodyno rankraštis, o 7-uoju – A. Juškos žodyno Słownik polsko–litewski (1853–1854) rankraštis (Ivinskis 1995: 568). 226 Albina Auksoriūtė Lauryno Ivinskio augalų ir grybų genčių vardai Povilo Matulionio Žolyne: Lauryno Roko Ivinskio 210-osioms gimimo metinėms L. Ivinskio terminologizuotais augalų ir grybų genčių vardais laikytini ir šie, dar iš indoeuropiečių ar baltų prokalbių atėję vardai: lot. Dygitaria – sora; sóra sf. (1) K, K.Būg, Rtr, DŽ, NdŽ, PrL, sorà (3) K.Būg (Kv), (4) NdŽ, soros pl. SD73,290, R, MŽ, D.Pošk, Kos53 „bot. 2. pirštuotė (Digitaria): Laukinė sóra (Soros laukinės P) (D. sanguinalis) BŽ492; Mt. Sora pirštuotė (D. ischaemum) LBŽ. Raudonoji sora (D. sanguinalis) LBŽ“ LKŽe; sora EŽDB; lot. Linum – linas, plg. lìnas Pr 167; lnas sm. ppr. pl. (4) SD131, K „bot. pluoštinis ir aliejinis augalas (Linum): Linai auginami Lietuvoje nuo senų laikų sp. Ilgūnėliai linai ir striukūnėliai Grž. Miško būtė[je] linų nesėk Trš. Linai kaip rūta žaliavo rš. Kap giria linai (dideli, gražūs) Zt. Mūsų linai iš mažų išbėgo, bet didžių nepavijo (vidutiniški) MŽ. Ar aš nesakiau tavie, mergelė: neik par linų laukelį JD179 <…>“ LKŽe; linas, linai Sabaliauskas 1990: 41; lot. Pinus – pušis, plg. pùśzis, kwājé Pr 143; pušs sf. (4) 1. KlG62, SD346, MŽ120, B, P, Sut, N, K, Slnt, Šln, Jnš „bot. visada žaliuojantis medis su ilgais spygliais ir apvaliais kankorėžiais (Pinus); to medžio kamienas: Kedrinė pušis (P. cembra) Mt. Miškinė pušis (P. silvestris) Mt. Juodoji pušis (P. nigra) LBŽ. Kalninė pušis (P. montana) P.Snar. Paprastoji pušis (P. silvestris) P.Snar. Praskaldyk dervų iš pušis JI315 <…>“ LKŽe; pušis Sabaliauskas 1990: 42–43; lot. Rubus – aviete, plg. awièté Pr 203; avitė sf. (2), aviet (3b) Dsn, Nj „krū minis augalas saldžiomis uogomis (Rubus); jo uoga: Avitės auga giriose ir soduose ar daržuose Dkš. Avietlė žaliam sode žydėjo (d.) Ds. Krūmas aviečių SD141. Gervuoginė avietė (R. occidentalis) rš. Krūminė avietė (R. fructicosus) LBŽ <…>“ LKŽe; avietė Sabaliauskas 1990: 154. Palyginus terminologizuotus vardus su Prigimtūmenėje pateiktais tų pačių genčių vardais matyti, kad šiek tiek daugiau nei pusė jų sutampa. Šiame poskyryje reikėtų aptarti ir skolintus genčių vardus, kurie Žolyne nurodyti su L. Ivinskio nuoroda. Didžiąją dalį skolinių L. Ivinskis galėjo paimti iš to meto šnekamosios kalbos ar rasti senuosiuose raštuose. Rasti 9 tokie vardai: lot. Allium – blodustas, plg. błodūstas, bładūstas, czesnākas Pr 132; česnakas (P), sin. blodustas (Iv) LBŽ 15; blodustas „(l. plodzist) sm. MitI223 česnakas: Žadėdamas anas (kirmėles) išveisti, virink ožkos pieną su blodustais (česnakais) IM1851,45“ LKŽe; česnakas VLEe; lot. Centaurea – vosilka, plg. grasēné Pr 254; bajorė (P, Kr), sin. šimterūnis (Iv, St) LBŽ 77; ×vosilkà „(brus. вaciлoк, l. wosiłka) sf. (2) NdŽ, FrnW, (4) K, KI705, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ, voslka (1) LzŽ, Graž, võsilka (1) JT24, vosylkà (2) Plšk; Lex55, SD183, SD154, Q305, R229, BS154, MŽ, MŽ306, P, N, M,