Term Formation – Is There a State of the Art?

doi.org/10.35321/term27-01 Terminų daryba – ar jau pasiekta teorijos pažanga? JOHAN MYKING University of Bergen A N O T A C I J A Straipsnyje aptariamos teorinės terminų darybos problemos, atsižvelgiant į tradiciją ir naujausius terminologijos teorijos pokyčius. Per pastaruosius tris dešimtmečius terminologijos teorija buvo kritikuojama, svarstoma ir peržiūrima. Keliamas klausimas, ar terminų darybos sritis patyrė tokį pat teorinį kvestionavimą kaip ir kitos terminologijos sritys ir ar galima aiškiai apibrėžti terminų darybos teorijos pažangą. Aptariami esami terminų darybos modeliai, išdėstomos pagrindinės kai kurių šiuolaikinių požiūrių nuostatos ir svarstoma, kokių pasekmių šie požiūriai galėtų turėti teoriniam bei praktiniam terminologijos darbui. Straipsnyje teigiama, kad kuriant terminų darybos teoriją būtina atsižvelgti tiek į pirminę, tiek į antrinę terminų darybą. Praktikams svarbūs funkciniai terminų aspektai, todėl jie reikšmingi ir teorijai. Straipsnyje pripažįstama, kad konkrečios terminų darybos teorijos klausimas galbūt tebėra atviras, tačiau siūloma skatinti santūresnį požiūrį į terminų darybos „teorizavimą“ visais jos aspektais. RAKTAŽODŽIAI: terminų daryba, neologija, terminologijos teorija, kalbos planavimas, terminų motyvacija A N O T A C I J A Straipsnyje aptariamos teorinės terminų darybos problemos atsižvelgiant į tradiciją ir naujausią terminologijos teorijos raidą. Per paskutiniuosius tris dešimtmečius terminologijos teorija buvo ne kartą ginčijama, aptariama ir peržiūrima. Straipsnyje klausiama, ar terminų darybos sritis tapo tokių pačių teorinių diskusijų objektu, kaip ir kitos terminologijos mokslo sritys, ir ar galima nustatyti aiškią pažangą terminų darybos srityje. Aptariami esami terminų darybos modeliai, išdėstomi ir aptariami pagrindiniai šiuolaikinių teorinių prieigų principai atsižvelgiant į pasekmes, kurias šios prieigos gali turėti teoriniam ir praktiniam terminologiniam darbui. 6 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Straipsnyje teigiama, kad bet koks bandymas sukurti terminų darybos teoriją turi atsižvelgti į pirminę ir antrinę terminų darybą. Praktikus domina funkciniai terminų aspektai, taigi jie yra svarbūs ir teorijai. Straipsnyje pritariama nuomonei, kad galbūt konkrečios terminų darybos teorijos klausimas yra vis dar atviras ir siūloma skatinti kuklesnį požiūrį į terminų darybos „teorizavimą“ visais jos aspektais. ESMINIAI ŽODŽIAI: terminų daryba, neologija, terminologijos teorija, kalbos planavimas, terminų motyvacija 1. ĮVADAS Terminologija yra bet kurios kalbos raidos pagrindas. Jos teoriniais pagrindais buvo svarstoma tiek kalbos planavimo, tiek terminologijos srityje. „Termino“ sąvoka aptariama visuose svarbiausiuose terminologijos vadovėliuose ir žinynuose. Savo gerai žinomame vadovėlyje Heribert Picht ir Jennifer Draskau (Picht, Draskau 1985: 35) nurodė, kad terminų daryba yra viena iš svarbių terminologijos posričių, kurią dar reikia tyrinėti. Tačiau, regis, per pastaruosius dešimtmečius teorija besidomintys terminologai terminų darybos statusui skyrė ne tiek dėmesio, kiek sąvokų teorijai ir kitoms svarbioms terminologijos posritėms. Kai XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ėmė klestėti šiuolaikinė terminologija, greta egzistavo įvairūs moksliniai įkvėpimo šaltiniai, teorijos ir metodikos, sudarę naują daugiadalykį tyrimų lauką, kurio pagrindinis tikslas buvo stiprinti specialistų komunikaciją per kalbinius barjerus. Neabejotina, kad Eugen Wüster suformuluoti teoriniai principai visuotinai pripažinti pagrindinėmis terminologijos nuostatomis, apimančiomis sąvokų teoriją, apibrėžtis ir terminų darybą, kartu aiškiai atskiriant terminologiją nuo leksikografijos. Šis daugiadalykis tyrimų laukas dažnai vadinamas „Bendrąja terminologijos teorija“ arba tiesiog GTT. Savo gerai žinomame 1993 m. straipsnyje Christer Laurén ir H. Picht (Laurén, Picht 1993) atkreipė dėmesį į skirtingų „mokyklų“ sambūvį terminologijoje. Svarbioje Kanados (Kvebeko) kryptyje Guy Rondeau įvedė terminologinės neologijos sąvoką („néonymie“, plg. Rondeau 1984). Ch. Laurén ir H. Picht analizėje (Laurén, Picht 1993: 527) padaryta išvada, kad nors GTT principams pritarta, Kvebeko terminologijoje daugiau dėmesio skirta kalbotyrai. Terminologija | 2020 | 27 7 Šią tendenciją galima apibendrinti: pasak John Humbley, egzistuoja dvi pagrindinės terminologijos raidos ir tyrimų kryptys: Teorines kryptis galima suskirstyti į dvi dideles tendencijas: pirmąją, kuri terminologinį svarstymą grindžia tarpdiscipliniškumu, ir antrąją, kuri reikalauja išimtinai kalbotyra grindžiamo pagrindo [One can group the theoretical approaches in two broad tendencies: one that situates the terminological reflexion in interdisciplinarity, and a second demanding an exclusive anchoring in linguistics] (Humbley 2018a: 46f.) Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Wüsterio nuostatos buvo ginčijamos, keičiamos ar net pakeičiamos įvairiomis alternatyviomis kryptimis. Struktūralistinę sąvokų teoriją pakeitė kognityvinės kryptys, o Wüsterio skirtis tarp „termino“ ir „sąvokos“ buvo suabejota. Viena pagrindinių diskusijų krypčių buvo terminologijos santykis su kalbotyra – ar ji yra kalbotyros disciplina, ar ne? – taip pat „preskriptyvizmo“ klausimas: teigta, kad pagrindinis terminologijos tikslas turėtų būti empirinis, o ne norminis, ir kad reikėtų įveikti preskriptyvinį „šališkumą“. Abi pirmiau aptartos pagrindinės kryptys sutaria, kad terminai yra pagrindinis sąvokų reprezentavimo būdas. Terminai yra kalbiniai dariniai, todėl bet kuri terminų darybos posrities kryptis vienaip ar kitaip turi nagrinėti kalbinius aspektus. Vadinasi, terminologija iš prigimties yra kalbinė, kad ir kokie būtų jos pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai. Dėl to kyla tolesnis klausimas: ar terminų darybos posritis patyrė tokį pat teorinį iššūkį ir ar po pastaruosius du dešimtmečius trukusių teorinių diskusijų galima apibrėžti aiškią dabartinę terminų darybos tyrimų būklę? Nuo šio klausimo ir pradedamas šis straipsnis. 2. TEORIJOS DABARTINĖS BŪKLĖS PROBLEMA Teorijos dabartinės būklės klausimą pastaruoju metu išsamiai aptarė John Humbley didelėje monografijoje ir trumpesniame straipsnyje (Humbley 2018a, Humbley 2018b). Apžvelgęs daugybę tyrimų ir terminų darybos modelių, jis klausia: <...> kasmet sukuriamų terminų skaičius auga eksponentiškai, todėl kyla praktinė problema, kaip įtraukti šias naujas formas į terminologinius išteklius, ypač į terminų bankus. Problema kyla ir teoriniu lygmeniu: kaip paaiškinti visus šiuos naujus terminus? (Humbley 2018b: 437f., paryškinta JM) 8 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Ir jis tęsia: Yra <...> keletas labai esminių klausimų, susijusių su specializuota neologija, <...> kurie neatsiejami nuo bet kokių apmąstymų apie terminologijos prigimtį: ar nauji terminai kuriami sąmoningai, ar ne, arba veikiau – kurios terminų kategorijos kuriamos sąmoningai, o kurios ne; ar terminų darybos metodai perkeliami iš vienos dalykinės srities į kitą arba iš vienos kalbos į kitą; ar terminai kuriami kitaip nei įprasti leksiniai vienetai, t. y. ar reikia specifinės terminų darybos teorijos, turinčios savus konkrečius kriterijus, o ne tiesiog žodžių darybos teorijos? (Humbley 2018b: 437f., emph. JM) Galbūt tai trivialus ir neginčijamas faktas, kad terminų daryba skiriasi įvairiose srityse, kalbose ir tradicijose, o terminai kuriami ir sąmoningai, ir spontaniškai. Tikslius darybos modelių ir skirtumų įvairiose srityse aprašymus reikia pagrįsti ir paaiškinti kalbiniais bei kontekstiniais veiksniais. Be to, galime klausti, kiek teorinių terminų darybos klausimo išaiškinimų iš tiesų būtina, kad terminologinis darbas būtų atliekamas kokybiškai. Daugumos išplėtotų kalbų morfologija ir leksikos sudėtis yra išsamiai aprašytos, be to, parengtos daugiau ar mažiau oficialios gairės, kas laikytina „gerais“ ar „taisyklingai sudarytais“ naujais žodžiais. Tam tikrą praktinę veiklą visada galima vykdyti pernelyg neteoretizuojant; J. Humbley tai nurodo kaip vieną iš paaiškinimų, kodėl terminų daryba teoriškai mažai tyrinėta (Humbley 2018b: 437). Į tai galima atsakyti, kad bet kuriai praktinei sričiai reikia principingo jos nuostatų ir metodų aptarimo, todėl ji turėtų būti teorinės refleksijos objektas. The above cited statements from J. Humbley’s smaller article (Humbley 2018b) must be completed by also referring to his major survey of terminological neology (Humbley 2018a) which provides a vast empirical evidence from French as well as other languages and evaluating the achievements of a variety of theoretical approaches within terminology. The present article is largely indebted to this work. 3. „TERMINŲ DARYBOS“ APIBRĖŽTIS Sąvoką „terminų daryba“ verta aptarti, nes ji perteikia šiek tiek skirtingas reikšmes: – TF1: Terminų darybą galima apibrėžti kaip naujų LSP leksinių vienetų (tiksliau – pavadinimų) kūrimo procesą leksikologiniais bū- Terminologija | 2020 | 27 9 nizmai; šis apibrėžimas atitinka sąvoką „neologija“, kaip ji paprastai suprantama; – TF2: terminų kūrimas taip pat gali būti laikomas terminologijos posričiu, apimančiu ir kūrybinį aspektą (terminų kūrimą siaurąja prasme), ir norminius bei funkcinius aspektus, užtikrinančius specializuotos komunikacijos veiksmingumą (plg. Laurén, Myking, Picht 1998: 212). Akivaizdu, kad pirmiau aptarti „lingvistiniai“ požiūriai glaudžiai susiję su TF1, o TF2 neabejotinai suponuoja daugiadalykį požiūrį. Pripažindami du skirtingus apibrėžimus, apsunkiname nuoseklių analizės kriterijų paiešką. „Terminų kūrimo“ sąvoka TF2 prasme nebėra tapati „neologijos“ sąvokai, o TF1 kaip tik apibrėžia neologiją kaip leksikos plėtrą specialiosiose srityse. Tačiau dviejų apibrėžimų taikymo privalumas yra galimybė visapusiškai ir prasmingai aptarti terminų kūrimą kaip visumą, įskaitant aprašomuosius ir norminius aspektus, pirminį ir antrinį terminų kūrimą, sąmoningą terminų darybą ir kt. 4. TERMINOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS TERMINO SAMPRATA Viena konkreti problema, kylanti dėl pirmiau pateikto TF1 apibrėžimo, yra dvejopo lingvistinio ženklo modelio, aptinkamo Ferdinando de Saussure’o raštuose ir Wüsterio terminologijos teorijoje, statusas. „Termino“ sąvoka leksikografijoje / leksikologijoje ir Wüsterio terminologijos teorijoje traktuojama kiek skirtingai: leksikografijoje raiškos ir turinio sąsaja laikoma savavališka, bet neatsiejama, todėl leksikografija nagrinėja leksemas. Apibendrintai tariant, leksikografija yra semasiologinė, o terminologija – onomasiologinė. Leksikografijos tikslas – aprašyti kalbą, todėl bet kokia analizė pradedama nuo raiškos lygmens, nuo „žodžių“, pasitaikančių šnekamojoje ar rašytinėje kalboje. O terminologijai rūpi trijų pagrindinių elementų objekto, sąvokos ir raiškos santykis, kaip nurodyta ISO 704: Šiame tarptautiniame standarte <...> aprašomi ryšiai tarp objektų, sąvokų, ir jų terminologinių raiškų. (ISO 704 2002: vi, išskirta JM) 10 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Objektai skirstomi į klases, atitinkančias žinių vienetus, vadinamus sąvokomis, kurioms priskiriamos lingvistinės raiškos. Tipiškame Wüsterio požiūryje Saussure’o kalbinio ženklo arbitralumo samprata yra radikalesnė nei leksikografijoje, nes daroma prielaida, kad terminai ir sąvokos egzistuoja tam tikra prasme nepriklausomai vieni nuo kitų, plg., pavyzdžiui: Vienos mokykla pasisako už aiškų sąvokos ir pavadinimo atskyrimą; ji kalba apie „sąvokų sritį“ ir „pavadinimų sritį“. [Vienos mokykla pasisako už aiškų sąvokos ir termino atskyrimą; ji kalba apie „sąvokų sritį“ ir „terminų sritį“.] (Laurén, Picht 1993: 530). Ši pozicija plačiai aptarta terminologų bendruomenėje; ji nėra vienareikšmė ir pastaruoju metu ją griežtai atmetė kognityvistiniai ir sociolingvistiniai požiūriai (plg. 6 skyrių toliau). Šio aptarimo tikslais TF1 apibrėžimas suformuluotas pakankamai „leksikografiškai“, kad apimtų ir leksikografiją, ir įvairius terminologijos požiūrius. „Terminas“ gali būti laikomas paprasta dvejopo ženklo etikete arba leksema, perkelta iš bendrosios kalbos, kad žymėtų mokslinę sąvoką. Abiem atvejais sąvokų raiškos yra lingvistiniai elementai, sudaryti naudojantis natūraliosios kalbos mechanizmų visuma. Taigi apie terminų kūrimą kalbame nepriklausomai nuo to, ar jo rezultatas yra leksemos, ar vien lingvistinės etiketės. Be to, terminologijoje terminai (pavadinimai) laikomi žodinėmis mokslinių sąvokų raiškomis, priešingai nei kitų tipų pavadinimai, pavyzdžiui, tikriniai vardai ar simboliai; jie sudaryti iš žodžių, o terminų kūrimą galima skirstyti į dvi grupes pagal leksinių šaknų skaičių: Terminas yra pavadinimas, sudarytas iš vieno ar daugiau žodžių, žyminčių bendrąją sąvoką konkrečios dalykinės srities specialiojoje kalboje. Paprastasis terminas turi tik vieną šaknį, o terminas, turintis dvi ar daugiau šaknų, vadinamas sudėtiniu terminu (ISO 704 2002: 34) Sudėtingumo sąvoka taip pat kelia keletą problemų: • Vienos šaknies metaforos: ar jos iš tiesų „paprastos“? Pažodinės ir perkeltinės reikšmės santykį galima analizuoti kaip tam tikrą sudėtingumą; • Sudėtiniai terminai, ypač dūriniai ir žodžių junginiai: ar tokie skirtumai savavališki, ar priklauso nuo tipologijos? Kur brėžti ribą tarp žodžių ir frazeologijos? Terminologija | 2020 | 27 11 Tokias problemas reikia spręsti ne tik korpusais grindžiamoje terminologijoje, bet ir kaip nuoseklios terminų darybos teorijos dalį. Dėl savo kalbinės prigimties terminai domina ne vien terminologiją, bet ir leksikografiją, leksikologiją bei žodžių darybos teoriją. Tiek terminologijoje, tiek leksikografijoje laikoma, kad nagrinėjami vienetai priklauso specialiajai dalykinei sričiai (domenui), o abi disciplinos domisi procedūromis, kuriomis formuojami vienetai / reprezentacijos. Nepriklausomai nuo vyraujančio požiūrio, terminų tyrimas yra bendra terminologijos ir leksikologijos interesų sritis. Apibendrinant šią diskusiją galima pažymėti, kad korpusais grindžiama terminologija jau seniai terminų ir žodžių santykį laiko laipsnišku, nusakomu tokiomis kategorijomis kaip „terminiškumas“ ar „terminiškumo laipsnis“, tačiau šią diskusiją čia turime palikti nuošalyje. 5. TERMINŲ DARYBOS POŽIŪRIAI Išsamių veikalų apie terminų darybą pagrindinėmis Europos kalbomis yra nemažai. E. Wüsteriui terminų darybos inventoriaus ir principų aprašymas buvo svarbus jo svarbiausiuose darbuose (Wüster 1966, 1985). Drozd & Seibicke (1973) aprašė terminų darybos principus, daugiausia dėmesio skirdami vokiečių kalbai. Jų darbe nagrinėti ir teoriniai, ir norminiai aspektai, pabrėžiant teorinius. Anglų kalbos terminų daryba aprašyta Sager & al. (1980), o vėliau – Sager (1990). Pirmąjį teorinį terminologinės neologijos modelį pasiūlė G. Rondeau (Rondeau 1984), o vėliau svariai prisidėjo Rostislavas Kocourekas, aprašydamas prancūzų specialiąją kalbą (Kocourek 1991). Kalbant apie teorinius pagrindus, plačiąja prasme Drozd & Seibicke ir R. Kocourekas rėmėsi Prahos struktūralizmo kryptimi ir nagrinėjo svarbias teorines temas, tokias kaip motyvacija. Sagerio darbuose esama pragmatinės įtakos, taip pat įvestos svarbios teorinės dichotomijos, pavyzdžiui, pirminė ir antrinė terminų daryba. Naujausias iš išsamių terminų darybos veikalų yra Humbley darbas apie prancūzų terminologinę neologiją (Humbley 2018a). Šis darbas išskirtinis tuo, kad analitiškai apžvelgia rezultatus ir teorines diskusijas, vykusias terminologijos srityje pastaraisiais dešimtmečiais. Atsižvelgiant į naujas terminologijos sritis ir ne Europos kalbų tyrimų rezultatus, ši knyga laikytina naujausiu darbu apie terminų darybą ir tapo tolesnės diskusijos atspirties tašku. 12 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Remiantis minėtais darbais, plačioje specialiosios paskirties kalbų (LSP) srityje, kokia ji galėjo būti apibūdinama iki tūkstantmečių sandūros, pasiūlyta keletas terminų darybos modelių ir jų tipų, grindžiamų įvairiomis lingvistikos tradicijomis. Apibendrintai galima išskirti tokią terminų darybos modelių tipologiją: a) Models of neology: primary vs secondary term formation (Rondeau 1984, Sager 1990); b) laipsniškieji modeliai: terminai sudaromi specialiesiems poreikiams pritaikant (struktūrinę) leksinę darybą (klasikiniai darbai, tokie kaip Drozd & Seibicke 1973, Sager 1990, Kocourek 1991; Kageura 2002, plg. Humbley 2018a, Humbley 2018b); c) integraciniai, motyvacija grindžiami modeliai (Kocourek 1991; laipsniškoji daryba + skolinimasis + semantinė daryba + nemotyvuotumas); d) funkcionalistiniai (diskursu grindžiami) modeliai: terminai kuriami diskurse pasitelkiant gramatinę metaforą (Halliday sisteminė funkcinė lingvistika, plg. Humbley 2018a, Humbley 2018b); e) kognityviniai modeliai, t. y. metafora: terminų daryba yra ne vien pavadinimo suteikimas, bet ir supratimo veiksmas (Temmerman 2000). Pagal du pagrindinius terminologijos požiūrius grupės a–c gerai žinomos daugiadalykio požiūrio kontekste (GTT, Wüster), o d ir e aiškiai siejamos su šiuolaikinėmis lingvistinėmis teorijomis – sisteminė funkcinė arba Halliday tradicija terminologijoje pradėta taikyti tik neseniai, remiantis cituojamais J. Humbley darbais (Humbley 2018a, Humbley 2018b). K. Kageuros (Kageura 2002) priskyrimas „klasikiniams“ darbams reikalauja plačiai suprasti „laipsniškumo“ kategoriją, kaip paaiškinsime toliau. Šios penkios kategorijos atspindi bendras tendencijas, nors jų ribos ne visada aiškios. Atrodo, kad G. Rondeau pasiūlymas įtraukti skolinimąsi ir semantinį perkėlimą apskritai prigijo, nors dažniausiai jis reiškiamas J. C. Sagerio dichotomija (anglų kalboje) „pirminė“ ir „antrinė“ terminų daryba. Antrinė terminų daryba vyksta tada, kai tam tikrą sąvoką žymintis terminas pakeičiamas arba patikslinant jį toje pačioje kalboje, arba perkeliant į kitą kalbą, o pirminė terminų daryba vyksta tada, kai tam tikra sąvoka įvardijama pirmą kartą (iš pradžių Sager 1990; cituojama Humbley, pvz., 2018 a: 91f., Humbley 2018b: 442f.). Laipsniškieji aspektai įtraukiami į bet kokią terminų darybos analizę, net nagrinėjant semantines procedūras ir perkėlimą skolinantis. Analizuojant Terminologija | 2020 | 27 13 Terminų morfosemantinė struktūra yra būtina norint ištirti konkrečios kalbos terminų darybos potencialą. Taip aprašymas padeda atsakyti į klausimą „kaip“ vyksta terminų daryba, nors norint atsakyti į apleistą klausimą „kodėl“ pasirenkamos vienos, o ne kitos formos, reikia daugiau. Į klausimą „kaip“ atsakoma, tačiau į klausimą „kodėl“ – ne (Humbley 2018b: 442). Tačiau inkrementinės savybės ne visada sudaro pagrindinį konkretaus termino raison d’être. Norint atsakyti į klausimą, „kodėl“ buvo pritaikyta tam tikra procedūra, naudinga apsvarstyti įvairius termino motyvus: kuris motyvas yra svarbiausias, kuris – subordinuotas ir pan. Tiek metafora, tiek skolintas terminas gali turėti morfologinę struktūrą, nors ši struktūra gali nebūti ryškiausia termino ypatybė. Tokios įžvalgos yra neatsiejama klasikinių terminų darybos tyrimų dalis (Drozd & Seibicke, Kocourek), tačiau jas būtina turėti omenyje, ypač vykdant norminamąją veiklą, susijusią su antrine terminų daryba, taip pat dirbant pagal naujuosius požiūrius. Kaip jau teigta, pirminės ir antrinės terminų darybos skirtis, regis, visuotinai pripažįstama kaip tinkamas naujų terminų apskaitos modelis (taip pat plg. ISO 704 2002: „neoterminai“) aukščiausiu apibendrinimo lygmeniu, tačiau terminologijoje nesutariama, ką reikėtų laikyti teorijos kūrimo pagrindu – pirminę ar antrinę terminų darybą, ar abi. Pirmenybę iš dalies lemia paties tyrėjo teorinė pozicija. Taip pat svarbus klausimas, kokiu mastu ir kokiais aspektais pirminės ir antrinės darybos skirtis priklauso nuo aprašomosios ir preskriptyviosios veiklos dichotomijos ir su ja sutampa. Tai, kad antrinė terminų daryba vyksta standartizavimo komitetuose (vienos kalbos ar kelių kalbų lygmeniu) ir terminologinio kalbos planavimo veikloje, yra savaime suprantamas faktas, todėl daroma išvada, kad antrinė terminų daryba iš esmės yra sąmoninga ir apgalvota bei susijusi su preskriptyviąja veikla. Sąmoningo terminų kūrimo pirminės terminų darybos srityje klausimas yra kiek sudėtingesnis ir čia išsamiai neaptariamas (diskusiją žr. Humbley 2018a: 96f.). Kalbos planavimo, standartizavimo ir terminologijos srityse esama daugybės sąmoningam terminų kūrimui skirtų preskriptyviųjų, dažnai prieštaringų principų rinkinių (daugiausia, bet ne vien antrinės terminų darybos atveju). Išsamios šių rinkinių diskusijos čia reikia atsisakyti. Pagrindinius klausimus, į kuriuos reikia atsakyti kuriant terminus, iš tiesų galima susiaurinti iki trijų: 14 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Kaip pasitelkiame kalbinę medžiagą terminams sudaryti? Kaip užtikriname terminų prasmingumą? Kaip padarome juos lengvai vartojamus? Pirmasis klausimas aiškiai susijęs su terminų daryba siaurąja prasme (TF1), bet taip pat ir su TF2. Du tolesni klausimai yra esminiai TF2, tačiau jie gali būti svarbūs ir TF1: pirmasis klausimas susijęs su aprašymu, o du kiti – su aiškinimu: „terminai X ir Y buvo sukurti dėl savo prasmingumo ir patogumo vartoti“. Antrasis klausimas siejasi su motyvacijos klausimu terminų daryboje. Trečiasis – su kebliomis motyvacijos pasekmėmis ir tuo, kaip sumažinti kalbinės medžiagos kiekį iki funkcinės pusiausvyros. Tai netrukus atveda prie klausimo, kaip į terminų darybos teoriją integruoti pragmatinius ir kontekstinius aspektus. Egzistuoja sena norminių gairių kūrimo tradicija, skirta šių trijų principų nulemtiems praktiniams aspektams spręsti (pvz., ISO 704 2002). Motyvacijos sąvoka iš tiesų yra esminė terminų darybos klausimui keliais aspektais (diskusiją žr. Myking 2009), visų pirma: 1) Motyvacija priešpriešinama arbitralumui – tai pagrindinis semiotinis parametras, skiriantis tradicinę ir sociokognityvinę terminologiją (Temmermann, žr. toliau). Metaforos yra motyvuotos struktūros, o tradicinėje terminologijoje sąvoka ir terminas laikomi arbitraliai susietais vienetais; 2) Motyvacija – stipriausias ir dažniausias terminų darybos pagrindas, tiesiogiai subordinuotas konvencijai; plg. R. Kocoureką toliau; 3) Motyvacija „skaidrumo“ prasme – termino gebėjimas perteikti reikšmę; klasikinis požiūris. Trečiąja prasme vartojama motyvacija glaudžiai susijusi su antrine terminų daryba, tačiau ne vien su ja. Pirmąja prasme vartojama motyvacija nėra susijusi vien su pirmine terminų daryba, nors neabejotinai yra svarbi varomoji jėga. Pirmąja ir antrąja prasme vartojama motyvacija suderinama su Saussure’o „santykinės motyvacijos“ samprata, todėl gali apimti K. Kageuros požiūrį į terminų darybą, kaip jis pats aiškiai nurodo (žr. toliau). Trečiąja prasme vartojama motyvacija yra laipsniškas reiškinys, kurio reikšmę galima visapusiškai įvertinti tik priėmus konceptualųjį požiūrį į terminologiją – kitaip tariant, konkretaus termino skaidrumą galima analizuoti tik atsižvelgiant į jo reprezentuojamą sąvoką. Kita vertus, arbitralumo aktualumą rodo tai, kad konkretų terminą visada galima pakeisti viena ar keliomis kitomis raiškos formomis, kaip būna antrinės terminų darybos atveju. Terminologija | 2020 | 27 15 Naujausioje kognityvinėje teorijoje „motyvacijos“ sąvoka laikoma pagrindine pirminės terminų darybos nuostata. Kita vertus, „klasikinėje“ terminologijoje „arbitralumas“ semiotine prasme laikomas pagrindine nuostata, leidžiančia nepriklausomai ir atskirai analizuoti sąvoką ir terminą. Gerai žinomame R. Kocoureko motyvacija grįstame terminų darybos modelyje tiek motyvacija, tiek arbitralumas tiesiogiai subordinuojami konvencijai, kuri nurodo formalias (arba jų nebuvimo) terminų savybes: 1 pav. Terminų daryba pagal R. Kocoureką (plg. Kocourek 1991: 175) Taigi šiame modelyje „motyvuoti terminai“ vis dar turi arbitralų santykį su jų žymimomis sąvokomis, kaip teigė F. de Saussure’as. Tokių metadichotomijų vartojimas neabejotinai dažnai kėlė tam tikrą painiavą. Joks modelis negali perteikti visos tiesos. Vis dėlto, mano nuomone, klasikinis R. Kocoureko modelis (Kocourek 1991: 175) tebėra vienas iš modelių, geriausiai aprėpiančių daugialypę tikrovę, nes semiotinį ir taksonominį matmenis integruoja į motyvacija grįstą modelį, kurį galima taikyti tiek pirminei, tiek antrinei terminų darybai. Vienas reikšmingų R. Kocoureko modelio privalumų yra tai, kad jis atsako į klausimą „kodėl“: motyvacija subordinuojama principui 16 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? konvencijos, tačiau nuo šio principo motyvacija tampa pagrindine varomąja jėga, suteikiančia terminams prasmę. Tai galima būtų papildomai iliustruoti įtraukus „semiotinio validumo“ kriterijų (plg. Myking 2008: 344) ir suskirsčius pirminės motyvacijos tipus: 2 pav. Pirminės motyvacijos tipai (Myking 2008: 344) – Sąvokinė motyvacija: morfologinius ir semantinius tipus apimanti klasikinė „skaidrumo“ samprata (ženklų viduje); – „Ženklo ir ženklo“ arba tarpkalbinė motyvacija: įvairių tipų skoliniai (tarp kalbų); – Formali motyvacija: pačių kalbinių elementų sąveika (tarp raiškos formų). Vos vienas garsus sąmoningo termino kūrimo pavyzdys iliustruoja šių motyvacijų sąveiką: norvegų kvark ir lietuvių kvarkas interlingvistiškai motyvuoti šaltinio termino quark, kuris savo ruožtu gali būti analizuojamas kaip pirminis darinys, atsiradęs dėl arbitralumo / kūrimo ex nihilo arba netiesioginės / semantinės, o ne tiesioginės / foninės motyvacijos, priklausomai nuo to, ar „quark“ analizuojamas kaip literatūrinis skolinys, ar net – galbūt, priklausomai nuo interpretacijos – kaip gyvūno skleidžiamas garsas: Terminologija | 2020 | 27 17 Kvarkas – bet kuris elementariųjų subatominių dalelių grupės narys; šios dalelės sąveikauja stipriąja sąveika ir, kaip manoma, yra vienos iš pagrindinių materijos sudedamųjų dalių. <https://www.britannica.com/science/quark> (Norvegų kalba: kvark, lietuvių kalba: kvarkas) Atliekant tokias analizes labai lengva rizikuoti, kad jos bus redukuotos į terminologinę liaudies lingvistiką, tačiau jos iliustruoja psichologinį motyvacijos aspektą. Motyvų „įpakavimas“ ir morfosemantinės struktūros nebuvimas, bet kartu ir semantinės struktūros buvimas, neabejotinai turėjo prisidėti prie termino sėkmės. R. Kocoureko parengtas motyvacinis modelis yra integracinis, nes pripažįsta, kad prasmingumo galima siekti kitais būdais nei vien struktūriniais / inkrementiniais. Modelio ikoniškumas rodo statistinį motyvuotumo dominavimą prieš arbitralumą; taip modelis susiejamas su kitomis teorijos kryptimis (žr. toliau). Be to, modelis leidžia palyginti pirminį ir antrinį terminų darymą, pavyzdžiui, kai pirminėje terminų daryboje vartojamas metaforas ar skolinius antrinėje pakeičia dūriniai. 6. TERMINŲ DARYBA TEORIJOS PERŽIŪROS IR NAUJŲJŲ POŽIŪRIŲ KONTEKSTE Kaip pažymėjo daugelis mokslininkų, 1990–2010 m. laikotarpiu itin domėtasi Terminologijos teorijos peržiūra. Klasikiniai Wüsterio principai buvo kvestionuojami ir kritikuojami, pradėta taikyti naujų teorinių požiūrių. Šiuos naujuosius požiūrius didele dalimi įkvėpė bendrosios lingvistikos raida – ypač struktūralizmo pakeitimas kognityvizmu, o terminologija tapo labiau semasiologinė (žr. vertinimą Cabré 2003). Visų pirma galima išvardyti šiuos požiūrius: – F. Gaudin 1993: socioterminologija; empirinis terminų tyrimas socialiniame kontekste; – R. Temmerman 2000: sociokognityvinis požiūris; metafora yra supratimo aktas; terminologija pradedama nuo terminų, o ne sąvokų; – K. Kageura 2002: terminų darybos dinamika: terminai yra empiriniai objektai ir funkciniai žodžių variantai; jie egzistuoja parole lygmeniu; – M. T. Cabré 2003: durų modelis – skirtingi požiūriai pasirenkami atsižvelgiant į tyrimo tikslus ir analitinius poreikius. 18 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Per daug neakcentuojant niuansų, bendri šių naujų požiūrių bruožai yra šie: Prieš onomasiologiją: – Ginčijamas sąvokų pirmumas terminų atžvilgiu; – Terminologinės analizės atskaitos taškas yra terminai, o ne sąvokos; – Terminų kaupimas turėtų būti grindžiamas tekstynu. Prieš savavališkumą: – Terminai yra motyvuotos struktūros (metafora, morfologija); – Terminai ir sąvokos neegzistuoja nepriklausomai vieni nuo kitų. Prieš monosemijos principą: – Variacija, polisemija, diachroniniai pokyčiai ir sinonimija laikytini kalbos faktais, kuriuos verta tyrinėti. Prieš preskriptyvizmą: – Terminologija turėtų būti laikoma lingvistikos dalimi, todėl, – terminologijos tikslas ir aprėptis turėtų būti empiriniai ir aprašomieji. Of these approaches R. Temmerman (Temmerman 2000) and K. Kageura (Kageura 2002) have the largest implications for the topic we are discussing. The “anti-standardisation” attitude is first and foremost expressed by R. Temmerman: – Rezultatas [kai terminologijos pagrindas yra kalbos planavimas, JM] yra tas, kad mokslinis terminologijos tyrimas supainiojamas su praktine standartizavimo veikla. (Temmerman 2000: 19) Po R. Temmerman eina K. Kageura, kuris, regis, nubrėžia aiškią ribą tarp „terminų teorijos“ ir platesnės terminologijos srities, kuri savo ruožtu taip pat gali apimti tam tikrą teoriją: – Standartizavimas teoriniam terminologijos tyrimui mažai aktualus. Terminų standartizavimas dėl savo prigimties yra preskriptyvus ir negali būti to, ką šiuo metu suprantame kaip „teoriją“, dalis. Terminų standartizavimo procesą teoriškai galima tirti kaip (išorinį) terminologinių reiškinių veiksnį, tikriausiai kaip tam tikrą terminologinę sociopolitiką, tačiau jokioje terminų teorijoje nėra vietos tokio pobūdžio tyrimams įtraukti. (Kageura 2002: 19, emphasis JM) Terminologija | 2020 | 27 19 R. Temmerman ir K. Kageura išdėsto du visiškai skirtingus ir tarpusavyje nesutampančius terminų darybos požiūrius. Kai kuriuos esminius teiginius ir skirtumus, svarbius mano argumentacijai, galima apibendrinti taip: TEMMERMAN 2000 KAGEURA 2002 Terminų daryba yra kognityvinis procesas Terminai yra funkciniai žodžių variantai Pirminė terminų daryba buvo apleista Terminai sudaromi iš ankstesnių terminų jungiant elementus; dauguma terminų yra sudėtiniai Metaforos vaidmenį reikėtų pabrėžti remiantis pirmine terminų daryba Terminų darybą reikėtų tirti remiantis išsamiu srities aprašymu Praktinėje veikloje esama gausių korpusais grindžiamų požiūrių, taikomų kalbos planavimo tikslams (pvz., Kristiansen, Gjesdal 2018). Vis dėlto atrodo, kad esminė naujųjų požiūrių keliama problema yra būtent ta, jog kalbos planavimo ar standartizacijos forma reiškiamas preskriptyvumas neturi vietos terminų teorijoje. Toks požiūris kelia didelį susirūpinimą, nes didelė terminologijos „raison d’être“ dalis siejama su tokia veikla. Visų pirma, funkciniai terminų darybos aspektai turėtų būti neatsiejama išsamios ir visa apimančios terminų darybos teorijos dalis, o apie funkcinius aspektus sunku kalbėti nepaliestant preskriptyviųjų aspektų. Nuo funkcinių terminų aspektų iki įgyvendinimo tyrimų ir socioterminologijos – visai netoli. Svarbu turėti omenyje, kad šie naujieji terminologijos teorijos požiūriai skirti ne vien terminų darybai, bet yra sumanyti kaip „darbo programos“ ir platesne prasme apima terminologijos teorijos bei tyrimų konceptualizavimą iš naujo. Tačiau terminų statusas šiems naujiesiems požiūriams yra esminis. Todėl būtina atsižvelgti į jų pasekmes terminų darybos tyrimams – į tai, kurie reiškiniai laikomi vertais dėmesio, o kurie ne. R. Temmerman ir K. Kageura darbuose pabrėžiama, kad terminai yra motyvuotos struktūros, nors R. Temmerman akcentuoja metaforą, o K. Kageura terminus apibūdina kaip morfosemantinės motyvacijos, t. y. pirmiausia dūrimo, produktus. Motyvacijos semiotinis statusas terminologijoje kėlė painiavą, nes jį galima aiškinti (bent) dvejopai: kaip ženklo ir sąvokos santykį F. de Saussure’o ir E. Wüsterio dvejetainiuose ženklo modeliuose arba 20 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? kaip priemonė konceptualiajam turiniui perteikti, manipuliuojant raiškos elementais. Šios dvi dimensijos nėra nesuderinamos (plg. Laurén, Myking, Picht, Sigurður 2008: 186f.). Pabrėžiant motyvaciją, išlaikomas didelis tęstinumas su ankstesniais darbais, plg., pavyzdžiui, R. Kocourek motyvacijų tipologiją, pateiktą anksčiau. Trumpai tariant: neatrodo tikslinga iš teorinio terminų darybos tyrimo pašalinti preskripcijos ir standartizavimo klausimus, jei šiuo tyrimu siekiama atsakyti į klausimą „kodėl“ (Humbley 2018b, anksčiau). Terminų formos pačios savęs nepasirenka, o terminų pasirinkimas didele dalimi priklauso nuo naudotojų (terminų kūrėjų ir gavėjų), veikiančių preskripcinėje aplinkoje. Tas pats pasakytina apie motyvaciją, kuri nėra vien termino (ženklo) vidinė savybė: motyvacijos formas taip pat reikia vertinti atsižvelgiant į naudotojus ir jų poreikius. 7. „FIKSUOTŲ RIBŲ NĖRA“ POŽIŪRIS Pirmiau aptarti teoriniai klausimai po 2000 m. sulaukė tam tikro susidomėjimo, be kita ko, 2001 m. IITF kolokviume, „Terminologija kryžkelėje“ (TSR 2002), taip pat Ch. Laurén, H. Picht, Johan Myking ir Jónsson parašytoje knygoje (Laurén, Myking, Picht, Jónsson 2008), kurioje pristatomas požiūris „Fiksuotų ribų nėra“. Dvi tezės iš šio leidinio skamba taip (Laurén, Myking, Picht, Jónsson 2008: 45ff., 68ff.): – Tarp specializuotos komunikacijos ir kitų komunikacijos formų nėra fiksuotų ribų. – Todėl nėra fiksuotų ribų tarp terminų ir apskritai leksikos bei frazeologijos. Be to, teigiama, kad kalbos valdymas yra teisėta veikla: – Tiek kalbos vartosena, tiek kalbos sistema yra valdomos (op. cit., 140ff.) Prie šių tezių galėtume pridėti ketvirtąją: – Tarp to paties principo deskriptyvinių ir preskriptyvinių implikacijų nėra fiksuotų ribų. Preskriptyvinės priemonės tam tikru mastu atspindi empirinius faktus, ir atvirkščiai. Ryškus pavyzdys yra motyvacijos principas: vartojamas kaip pagrindinis terminų darybos principas, plg. R. Kocourek 1991 (anksčiau), jis laikomas deskriptyviniu ir aiškinamuoju principu. Tačiau jis neatvaizduoja Terminologija | 2020 | 27 21 preskriptyvinio motyvuotumo principo „skaidrumo“ prasme, vokiškai: „Durchsichtigkeit“. Tikriausiai teisinga, kad morfosemantinis motyvuotumas yra dažniausias ir ryškiausias skaidrių terminų darybos būdas, tačiau svarbos terminijoje nusipelno ir kitaip motyvuoti terminai, plg. pirmiau pateiktą pavyzdį quark. Vienas ryškus tokio „atspindėjimo“ pavyzdys yra antrinės terminų darybos „analogijos principas“, kurį suformulavo K. Valeontis ir E. Mantzari: Pagal analogijos taisyklę, „kai tikslinėje kalboje kuriamas terminas naujai sąvokai, kuri šaltinio kalboje jau buvo primarily pavadinta, termino kūrėjas pirmiausia turėtų rinktis terminų darybos mechanizmą, analogišką tam, kuris taikytas šaltinio kalbos terminui“. (Valeontis, Mantzari 2006) Įdomu tai, kad ISO 704 taip pat nurodo „priešingos analogijos“ principą: Nors skolinimasis iš kitų kalbų yra priimtinas terminų darybos būdas, pirmenybė turėtų būti teikiama gimtosios kalbos raiškos priemonėms, o ne tiesioginiams skoliniams. (ISO 704 2002: 41) Prieštaringi preskriptyviniai tikslai kalbos tvarkyboje nėra naujiena. Tačiau svarbiau tai, kad analogijos principas turi deskriptyvinį atitikmenį spontaniškoje vertinių ir kitų analogiškai motyvuotų terminų rūšių daryboje. Terminų atsiradimą, įsigalėjimą ar nesėkmę tikriausiai didžiąja dalimi galima paaiškinti kognityviniais mechanizmais, taip pat tais atvejais, kai neįsigali nei metafora, nei sudėtinis terminas. Tokių mechanizmų apskaita neabejotinai yra teisėta terminų darybos užduotis pagal TF2 terminų darybos sampratą. Šį teiginį galėtų iliustruoti vienas konkretus antrinės terminų darybos atvejis. Vadovėliuose ir anekdotiniuose pasakojimuose gausu pavyzdžių, kad antrinė terminų daryba tokiose kalbose kaip vokiečių, skandinavų ar islandų kalba lemia morfologiškai skaidrius ir todėl „normintus“, ne analogiškus tikslinius terminus. Norvegų naftos terminijoje tokie principai buvo išplėtoti. Didžioji dalis diskusijų apie kalbos kokybę ir „gerą“ terminų darybą sukosi apie kelias žodžių poras ir trejetus (Andersen, Myking 2018: 542): kelly drivrør “drive + pipe” kelly rathole drivrørshylse “drive + pipe + case” rottehull mousehole rørkoplingshylse “pipe + coupling + case” musehull 22 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? Dešiniajame stulpelyje pateikiamas minimalus norvegiškas formalus arba semantinis pritaikymas (mišri motyvacija), t. y. tarpkalbinės motyvacijos potipiai, o viduriniame stulpelyje – „oficialūs“ terminai, t. y. terminai, atitinkantys kokybės kriterijus, grindžiamus morfologiniu skaidrumu, išreikštu sudurtiniais žodžiais. Papildomų įrodymų galima rasti ir kitose kalbose, pavyzdžiui, islandiškuose danų kalbos žodžio biograf „kinas“ atitikmenyse: biograf kvikmyndahús („greitas + paveikslas + namas“) bió Remiantis šiais pavyzdžiais galima suformuluoti tokius tikėtinus antrinės terminų darybos rezultatus; jie taip pat tam tikru mastu patvirtinti analizuojant didesnius tekstynus (plg. Myking 2008: 13 ir toliau): – Normalizacija: terminai prisitaiko prie dažnų ir nežymėtų bendrųjų tikslinės kalbos dėsningumų; – Demetaforizacija (kaip normalizacijos pasekmė): bent jau tada, kai anglų kalba yra pradinė kalba ir pirminės terminų darybos kalba, o tam tikra sintetinio tipo kalba – tikslinė kalba ir antrinės terminų darybos kalba. Tuomet tikslinės kalbos terminai susitelkia į dvi grupes, kurioms būdingi šie požymiai: 1 grupė: metaforiniai, analogiški, aprašomieji (kelly, musehull, rottehull; bió) 2 grupė: morfologiniai, savi, preskriptyvūs (drivrør, -shylse, rørkoplingshylse; kvikmyndahús) Jei tikslinės kalbos terminijai iš tiesų būdingas didesnis morfologinės motyvacijos laipsnis, lydimas pernelyg didelio ilgio – tai populiari, tačiau dar nevisiškai patvirtinta hipotezė, – tai galėtų paaiškinti kognityvinė pusiausvyros stoka, kylanti dėl asimetriškos komunikacijos situacijos. Tuomet galėtume nustatyti Simetrinė komunikacija (siuntėjas–gavėjas) > analogijos principas > trumpi/nepermatomi terminai Asimetrinė komunikacija (siuntėjas–gavėjas) > savos kalbos principas > gana ilgi/skaidrūs terminai Taip galime funkcines terminų savybes paaiškinti pragmatiniais veiksniais. Tokio pobūdžio įžvalgų būta Valter Tauli darbuose (Tauli 1968). Iš V. Tauli principų ypač aktualūs šie du: E2 Išraiška turi būti kuo trumpesnė; E3 Kuo dažniau vartojama išraiška, tuo trumpesnė ji turi būti. Terminologija | 2020 | 27 2 3 Tai tokia pati įžvalga, kokią 1935 m. išreiškė Zipfo dėsnis ir kuri šiandien yra gerai integruota į pragmatikos teoriją (Grice’o „kooperacijos principas“ (Grice 1991)), taip pat į vartojimu grindžiamą lingvistiką (plg. Tomasello 2003; išsamiau aptarta Myking 2008: 248). Nors V. Tauli teorinis kalbos planavimo požiūris netrukus buvo pamirštas, jis perteikia šiuolaikinių teorijų patvirtintas įžvalgas, kurių nederėtų ignoruoti. Nors kalbos tvarkymo rezultatas niekada negali būti garantuotas, kalbos tvarkymas tebėra teisėta veikla (Laurén, Myking, Picht, Jónsson 2008: 139 ir toliau, 197). Applied on a ‘complete domain’ (cf. Kageura 2002), we could hope to demonstrate patterns of secondary term formation explained by pragmatics, i.e. the assumptions or background knowledge of the user group(s). It must be said, however, that when applied on the ‘complete domain’ of oil terminology, K. Kageura’s criticism towards anecdotal textbook examples seems reasonable. The tendencies outlined above have been substantiated to some extent (cf. Myking 2008), although more research is needed. Tiesa, visus šiuos principus, įskaitant ISO 704, žinoma, galima atmesti kaip paprastą sveiką protą arba kaip lingvistinio purizmo interpretacijas. Kadangi terminologija yra lingvistika grindžiama disciplina, jai taip pat tenka nagrinėti „liaudies lingvistikos“ elementus, ypač galbūt (sąmoningai) kuriant antrinius terminus ir vertinant „geras“ bei „blogas“ terminų savybes. Tokios tariamos terminų savybės dažnai aiškinamos vien individualiomis nuostatomis. Vis dėlto, nors jų nederėtų laikyti išsamiu sąrašu, pirmiau pateikti teorijos elementai atspindi įžvalgas apie terminologijos raidą; taigi, jie sudaro teoriją apie terminų kūrimą, kuri yra susijusi su standartizavimu ir kalbos planavimo priemonėmis, tačiau nėra joms tapati. Būtent dėl savo reikšmės tiek teoretikams, tiek praktikams šie elementai verti vietos moksliniame diskurse apie terminų kūrimą. 8. TERMINOLOGIJA: „LINGVISTIKA“ AR „AKTYVIZMAS“? Teorizuojant terminologiją svarbu atsižvelgti į jos daugialypį pobūdį. Vienos rūšies teorija, hipotezė ar tyrimo klausimas nebūtinai prieštarauja kitoms rūšims. Pagal požiūrį „Jokių griežtų ribų“ terminologija turi būti laikoma lingvistika, nors 24 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? ir „liberaliąja“ prasme terminologija yra kalbą nagrinėjanti mokslinė veikla (Laurén, Myking, Picht 1998: 353). Jei J. Humbley (Humbley 2018b: 437) teisus teigdamas, kad terminų kūrimas buvo nustumtas į teorinių diskusijų paraštes dėl praktinio pritaikomumo stokos, kyla klausimas, kaip jį (iš naujo) įtraukti į teorinę terminologijos raidą. Pirminis ir antrinis terminų kūrimas peržengia spontaniško ir sąmoningo terminų kūrimo skirtį. Nors kai kurie nauji požiūriai pabrėžia, kad pirminiam terminų kūrimui reikėtų teikti pirmenybę ir jį tirti aprašomosios lingvistikos pagrindu, šiame straipsnyje ir toliau laikomasi pozicijos, kad „sąmoningas“ antrinis terminų kūrimas yra neatsiejama bet kokios terminologijos raidos konkrečioje visuomenėje dalis, todėl jo negalima išbraukti iš terminų kūrimo teorijos, nepaisant nuoseklios teorijos plėtojimo sunkumų. Teorijos kūrimas ir 7 skyriuje apibūdinto tipo hipotezių formulavimas yra tiesiogiai svarbūs terminologijos praktikams, nes, be kita ko, tokia veikla leidžia įvertinti praktinius rezultatus ir gali padėti išvengti klaidingų išvadų apie asmeninius trūkumus. Vėl galima prisiminti V. Tauli, kurio principai yra naudingas teorija grindžiamas kalbos planavimo atskaitos pagrindas, nors jie neleidžia tiksliai prognozuoti. Tai reiškia, kad siūloma į terminologijos sritį įtraukti ir preskriptyviuosius, ir deskriptyviuosius požiūrius. Teorinis diskursas apie terminų kūrimą turės atitikti platų prielaidų spektrą: – Pripažinti, kad, kaip jau minėta, terminų kūrimo teorija turi apimti ir pirminį, ir antrinį terminų kūrimą; nė vienas jų nėra mažiau svarbus; – Gebėti paaiškinti tarpkalbines tendencijas, skirtumus ir panašumus; – Atsižvelgti į variacijos ir diachronijos problemas; – Pripažinti, kad kognityvinė analizė (pvz., metaforinių tendencijų analizė, plg. Temmerman 2000) yra įmanoma ir taikytina antriniam terminų kūrimui, ir, priešingai, kad – Morfologiniu sudėtingumu grindžiamas terminų dinamikos tyrimas pasirodė tinkamas antrinio terminų kūrimo atveju (plg. Kageura 2002), tačiau gali būti pritaikytas ir pirminiam terminų kūrimui; Terminologija | 2020 | 27 25 – Pripažinti, kad tarp kognityvinių ir pragmatinių terminų darybos modelių aiškinimų nėra griežtų ribų, todėl pragmatika yra svarbi terminologijos teorijai; – Taigi pripažinti, kad nėra griežtų ribų tarp terminų kaip tokių teorinio nagrinėjimo ir terminų teorinio nagrinėjimo kokioje nors norminėje aplinkoje. Atsakant į J. Humbley klausimą, cituotą šio straipsnio įvade: „Ar reikalinga atskira terminų darybos teorija su savais konkrečiais kriterijais, o ne tiesiog žodžių darybos teorija?“, galima pateikti keletą teigiamų atsakymų. Atsižvelgiant į TF1, terminų darybos teorija turės apimti teorinius klausimus, kurie ne visuomet aptariami siaurąja prasme suprantamose „žodžių darybos“ teorijose, pavyzdžiui, žodžių junginių terminus, priešingai nei sudurtinius terminus. Be to, nuo apibrėžimo ir delimitavimo priklauso, ar įtraukiami skoliniai ir metaforos. Visus šiuos reiškinius nesunku paaiškinti kalbotyros teorija, todėl šiuo požiūriu klausimas yra trivialus. Jei „žodžių daryba“ apibrėžiama kaip „pavadinimų daryba“, visi šie reiškiniai tampa aktualūs, kaip rodo terminijos poslinkis nuo „žodžio“ prie „pavadinimo“. Terminų darybos negalima apriboti inkrementinėmis ir diskursinėmis procedūromis. Žvelgiant iš T2 perspektyvos, atsakymas taip pat teigiamas, nors nėra aišku, ar rezultatas bus nuosekli teorija. Šiame straipsnyje teigiama, kad terminų funkcinių savybių klausimas nėra trivialus ir yra svarbus, ypač antrinės terminų darybos kontekste, o ši savo ruožtu yra visų rūšių norminės terminologinės veiklos pagrindas. 9. I Š V A D O S Šio straipsnio pavadinimą įkvėpė du dalykai: ilgalaikis domėjimasis terminų darybos problemomis kalbos planavimo ir terminologijos teorijos kontekste bei konkretus akstinas, kilęs perskaičius naujausius J. Humbley darbus (Humbley 2018a, Humbley 2018b), kaip nurodyta pirmojo skyriaus įvade. Pagrindiniai argumentai grindžiami tvirtais įsitikinimais: 1) Dauguma terminologų, turinčių kalbotyros išsilavinimą, vertina teorines pastangas ir teikia pirmenybę tvirtiems teoriniams pagrindams 26 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? jų veiklą atlikti kuo geriau. Praktinį darbą vertinti pasitelkiant modelius, hipotezes ar teorijas apie tai, kaip dalykai atsiranda, yra naudinga ir būtina. 2) Jokia terminologinė veikla negali išvengti dėmesio antrinei terminų darybai, bent jau ne anglakalbėse bendruomenėse. Būtent tai sudaro šiandieninio darbo raison d’être. Todėl antrinės terminų darybos teorinis apmąstymas turi būti laikomas teisėta užduotimi, lygiaverte pirminei terminų darybai. 3) Bendruoju lygmeniu reikėtų turėti omenyje, kad tam tikra bendra atskaitos sistema iš tiesų yra sąlyga, būtina terminologinei „diskurso bendruomenei“ konsoliduoti per kalbines, kultūrines, organizacines ir mokslines ribas. Jei terminologija kaip disciplina yra tarptautinė, jos vientisumui užtikrinti būtinas bendras diskursas. Užuot nubrėžus skiriamąją ribą tarp taikomosios ir mokslinės terminologijos, reikėtų kelti klausimą, kaip plėtoti teoriją, kuri būtų naudinga taikymui ir kartu suteiktų naujų įžvalgų mokslui. Tokie integravimo bandymai jau dešimtmečius yra būdingas terminologijos bruožas, todėl į juos reikėtų atsižvelgti ir terminų darybos posrityje. 6 skyriuje teigta, kad naujieji požiūriai į terminologiją yra „mokslinių tyrimų programos“, veikiančios visus terminologijos aspektus, įskaitant ir terminų darybą. Galima pagrįstai daryti išvadą, kad ši diskusija turi labai mažai praktinės reikšmės ir nesulaukia didelio susidomėjimo. Pats debatas nepaliko gilių pėdsakų, tačiau, regis, terminologija perėjo į tam tikrą Kuhno „normaliojo mokslo“ būseną, kaip rodo nesenas leidinys: Nors Wüsterio tradicija buvo griežtai onomasiologinė, alternatyvus požiūris buvo semasiologinis, todėl šiuo aspektu labiau priminė tradicinę leksikografiją. Kaip matyti iš daugumos LSP konferencijų po tūkstantmečio sandūros medžiagos, semasiologinėje terminologijoje vis dažniau remiamasi elektroniniais tekstynais, taikoma statistika ir skaičiuojamas žodžių vartojimo dažnumas. (Simonnæs, Andersen, Schubert 2019: 10) Jei tiesa, kad šiai normaliai padėčiai būdingi empiriniai ir tekstynais grindžiami tyrimai bei didesnis dėmesys semasiologijai, tai taip pat Terminologija | 2020 | 27 27 galima pagrįstai daryti išvadą, kad 6 skyriuje aptartų alternatyvių požiūrių atsiradimas buvo viena iš šių pokyčių varomųjų jėgų. Būsimose apžvalgose šis „pokytis“ gali būti vertinamas kaip terminologijos aprėpties išplėtimas, o ne vieno požiūrio pakeitimas kitu. Tekstynų naudojimas nepaverčia (preskriptyviosios) terminologijos plėtotės nereikalinga, o tik išplečia terminologijos priemonių rinkinį. Empiriniais lingvistiniais tyrimais grindžiama terminologija didina informuotumą apie terminologiją, tačiau savaime nepaverčia onomasiologinių priemonių nereikalingomis. Dar per anksti spręsti, ar terminologija pereina prie padėties, kurioje sambūvį palaiko įvairūs požiūriai ir metodai, užuot vyravus vienai paradigmai. Ką tai reiškia terminų darybos klausimui – ar esama nusistovėjusios šios srities būklės, ar ne? J. Humbley atsakymas į savo paties klausimą, cituojamas 1 skyriuje, yra toks: „konkrečios terminų darybos, o ne žodžių darybos teorijos klausimas tebėra atviras“ (Humbley 2018b: 448). Užuot pasiūlęs tariamai naują požiūrį į terminų darybą, J. Humbley pats svariai prisidėjo įvertindamas visas esamas metodikas ir modelius, paremtus empiriniais prancūzų kalbos terminologinės neologijos tyrimais; taigi viena prasme du J. Humbley darbai, 2018 a ir b, iš tiesų atspindi dabartinę šios srities būklę. Jo išvada, kad klausimas tebėra atviras, tampa dar akivaizdesnė, jei „terminų daryba“ suprantama kaip posritis TF2, o ne apribojama neologija TF1 prasme. Šis straipsnis nepateikia šios problemos sprendimo, todėl išvados gali atrodyti nepatenkinamos. Tema pernelyg plati, kad ją būtų galima aprėpti viename straipsnyje. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad teorijos plėtojimas padeda kurti bendrą diskurso bendruomenę, teorija naudinga praktikams, todėl atsakant būtina atsižvelgti į tai, kad terminologija turi du pagrindinius aspektus: ji yra tyrimų sritis, tačiau kartu visuomet išlieka praktinė veikla. Įvairiais aspektais ir požiūriais pagrįsti indėliai sudaro naudingą visumą; nė viena teorija nepateikia visų atsakymų, o ne visi požiūriai yra nesuderinami. Galbūt kuklus siekis „teoriškai apmąstyti“, o ne „kurti teoriją“, galėtų suteikti prasmingą bendrą pagrindą visiems, besidomintiems terminų daryba. 28 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art? REFERENCES Andersen Øivin, Myking Johan 2018: Terminology work for specific problem areas and issues: the case of oil terminology, In Humbley John et al., 535–547. Cabré Maria Teresa 2003: Theories of terminology: Their description, prescription and explanation. – Terminology 9:2, Amsterdam: Benjamins, 163–199. Drozd L[ubomir], Seibicke W[ilfried] 1973: Deutsche Fach- und Wissenschaftssprache, Wiesbaden: Brandstetter. Gaudin François 1993: Pour une socioterminologie. Des problèmes sémantiques aux pratiques institutionnelles, Rouen: Université de Rouen. Grice H[enry] P[aul] 1991 [= 1974]: Logic and Conversation. – Pragmatics. A Reader, ed. S. Davis, Oxford University Press, 305–315. Humbley John 2018a: La néologie terminologique, Limoges: Lambert-Lucas. Humbley John 2018b: Term formation and neology, In Humbley John et al., 437–452. Humbley John, Gerhard Budin, Laurén Christer 2018: Languages for Special Purposes. An International Handbook, Berlin, Boston: de Gruyter Mouton. ISO 704 2002: Principles and methods of terminology, 3rd edition, Switzerland: ISO. Kageura Kyo 2002: The Dynamics of Terminology. A descriptive theory of term formation and terminological growth, Amsterdam, Philadelphia: Benjamins. Kocourek Rostislav 1991: La langue française de la science et de la technique, 2. éd., Wiesbaden: Brandstetter. Kristiansen Marita, Gjesdal Anje Müller 2018: Lexical Dynamism and Language Planning. The Case of the Climate Change Subject Field in Norwegian. – TOTh 2017 – Terminology & Ontology: Theories and applications, Éditions de l’Université Savoie Mont Blanc, 235–246. Laurén Christer, Picht Heribert 1993: Vergleich der terminologischen Schulen. – Laurén Christer, Picht Heribert (Hg). Ausgewählte Texte zur Terminologie, Wien: TermNet, 493–539. Laurén Christer, Myking Johan, Picht Heribert 1998: Terminologie unter der Lupe, Wien: TermNet. Laurén Christer, Myking Johan, Picht Heribert with Sigurður Jónsson 2008: Insikter om insikt. Nordiska teser om terminologi och fackkommunikation, Insights about insight. Nordic Theses about Terminology and Special Communication, Oslo: Novus. Myking Johan 2008: Motivasjon som termdanningsprinsipp. Ein teoretisk diskusjon basert på norsk oljeterminologi. – Motivation as a principle of term-formation. A theoretical discussion based on Norwegian oil terminology: ph.d. diss., Vaasa: University of Vaasa. (= Acta Wasaensia 191). Myking Johan 2009: Yet another taxonomy of motivations. – Terminology Science and Research. Journal of the IITF 20, 39–53. Available at: http://www.iitf.fi/cms/component/remository/?Itemid=108. Accessed July 2017, inaccessible June 2019. Cf. Andersen & Myking 2018: 547. Picht Heribert, Draskau Jennifer 1985: Terminology. An introduction, Guildford: University of Surrey. Rondeau Guy 1984: Introduction à la terminologie, Québec. Sager Juan C., Dungworth David, McDonald Peter F. 1980: English Special Languages: Principles and Practice in Science and Technology, Amsterdam, Philadelphia: Benjamins. Sager Juan C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam, Philadelphia: Benjamins. Simonnæs Ingrid, Andersen Øivin, Schubert Klaus (eds.) 2019: New Challenges for Research on Language for Special Purposes. Selected proceedings from the 21st LSP-Conference, 28–30 June, Bergen, Norway, Berlin: Frank & Timme. (= FFF series 154). Tauli Valter 1968: Introduction to a theory of language planning, Uppsala: Almquist & Wicksells. Temmerman Ruth 2000: Towards New Ways of Terminology Description. The sociocognitive approach, Amsterdam: Benjamins. Tomasello Michael 2003: Constructing a Language. A Usage-Based Theory of Language Acquisition, Cambridge, Mass: Harvard University Press. TSR 2002: Terminology Science and Research. Journal of the IITF 12:1–2, Wien: TermNet. Valeontis Kostas, Mantzari Elena 2006: The linguistic dimension of terminology: principles and methods of term formation: 1st Athens International Conference on Translation and Interpretation Translation: Between Art and Social Science, 13–14 October 2006. Available at: http://www.eleto.gr/download/BooksAnd-Articles/HAU-Conference2006-ValeontisMantzariEN.pdf [accessed 2019-07-29]. Wüster Eugen 1966: Internationale Sprachnormung in der Technik, besonders in der Elektrotechnik. Zweite ergänzte Auflage, Bonn: Bouvier u. Co. Verlag. Wüster Eugen 1985: Einführung in die Allgemeine Terminologielehre und Terminologische Lexikographie 2, Copenhagen: Copenhagen School of Economics. Terminologija | 2020 | 27 29 TERMINŲ DARYBA: AR ŠIOJE SRITYJE JAU PASIEKTA PAŽANGA? Santrauka Straipsnyje klausiama, ar per pastaruosius metus terminų darybos srityje įvyko tokie patys teoriniai pokyčiai, kaip ir kitose terminologijos mokslo srityse, ir ar galima nustatyti aiškią pažangą terminų daryboje. Straipsnio išeities taškas yra du svarbūs klausimai, kuriuos uždavė John Humbley (Humbley 2018a, b): „Problemą galima iškelti ir teoriniame lygmenyje: kaip būtų galima paaiškinti visus šiuos naujus terminus?“ Jis toliau klausia: „Ar reikia konkrečios terminų darybos teorijos su konkrečiais kriterijais ar užtektų ir vienos, kuri būtų tiesiog žodžių darybos teorija?“ Straipsnyje apibrėžiamos dvi „terminų darybos“ koncepcijos: pirma, naujų pavadinimų (angl. designations) kūrimo procesas naudojant leksikologinius mechanizmus (TF1); antra, terminologijos mokslo sritis, dėmesį kreipianti į kūrybinį aspektą ir į norminius ir funkcinius terminų aspektus (TF2). Aptariami esami terminų darybos modeliai (TF1), ypatingą dėmesį kreipiant į R. Kocourek’o (1991) motyvacinę tipologiją ir skirtingas motyvacijos sąvokos implikacijas. Apibrėžiamos ir aptariamos kai kurios pastarojo meto teorinės prieigos, susijusios su terminų daryba. K. Kageura (2002) ir R. Temmerman (2000) nusipelno ypatingo dėmesio ir yra laikomi svarbiomis „tyrimo programomis“, pabrėžiančiomis pirminės terminų darybos tyrimų svarbą ir pasisakančiomis už terminologiją kaip deskriptyvinę, empirinę ir lingvistinę discipliną. Straipsnyje paneigiamas šiuose darbuose išreikštas požiūris, kad preskriptyvinių aspektų teoriniuose svarstymuose apie terminologiją neturėtų likti. Požiūris „Jokių griežtų ribų“ (Laurén et al. 2008) pabrėžia, kad tarp terminų ir bendrinių žodžių nėra jokių aiškių ribų, taigi nėra ir griežtų ribų tarp deskriptyvinių ir preskriptyvinių teorinių principų aspektų. Antrinės terminų darybos tyrimas kaip svarbi terminologijos dalis turi būti tęsiamas. Funkciniai terminų aspektai (TF2) yra įdomūs praktikams ir todėl yra svarbūs teorijai. Gauta 2020-06-25 Johan Myking University of Bergen University of Bergen, P.O. Box 7805, 5020 Bergen, Norway [email protected] 30 Johan Myking | Term Formation – Is There a State of the Art?