Pirmajai lietuvių terminologijos disertacijai – 60

263Terminologija | 2021 | 28 doi.org/10.35321/term28-13 Pirmajai lietuvių terminologijos disertacijai – 60 AUŠRA RIMKUTĖ-GANUSAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0001-8655-7333 Prieš 60 metų – „1961 m. gruodžio 14 d. VVU Istorijos-filologijos fakulteto taryboje LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Žodynų sektoriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis“ (Kronika 1963: 346) Antanas Balašaitis sėkmingai apgynė pirmąją lietuvių terminologijos disertaciją Lietuvių kalbotyros terminų istorija. Darbo vadovas – doc. filol. m. kand. Jonas Kruopas, oficialieji oponentai – prof. Borisas Larinas, prof. Juozas Balčikonis, filol. m. kand. Vincas Urbutis. Disertacija stora – daugiau nei 340 mašinraščio puslapių ir dar 80 puslapių sudaro dvi rodyklės: istorinė lietuvių kalbotyros terminų ir abėcėlinė visų darbe nagrinėtų terminų. Aprašant disertacijos pasirodymą, pabrėžiama, kad tai „pirmas didelis, naujas, originalus ir turiningas darbas iš lietuvių lingvistinių terminų istorijos“ (Kronika 1963: 346). Terminologams jis ypač reikšmingas, nes disertacijoje išsamiai apžvelgiama vienos srities terminų istorija, parodoma jos raida, aptariami vyravę terminų kūrimo būdai. Maža to, vertinga ir tai, kad, aptardamas atskirų kalbotyros šakų – akcentologijos, dialektologijos, leksikologijos (ir jos pošakio leksikografijos), gramatikos (morfologijos, žodžių darybos, sintaksės) ir kt. – terminus, autorius aprašė ir tų šakų atsiradimą. Nors „oficialusis oponentas prof. dr. B. Larinas nurodo, kad trūksta darbe stilistikos terminų skyriaus, kuris, be abejo, būtų svarbus ir reikalingas“ (Kronika 1963: 346), tačiau reikia nepamiršti ir to, kad iš pradžių lietuvių kalbos stilistika buvo tiesiog praktinio kalbos normino ir tvarkymo dalis, o kaip atskira kalbotyros šaka susiformavo tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje, tad autorius, matyt, nesiryžo šių terminų išskirti. Disertacijoje Lietuvių kalbotyros terminų istorija pirmąkart išsamiai nagrinėjami daugiau nei keturių šimtmečių – 1547–1961 m. – kalbotyros terminai, rinkti iš lietuvių kalbos gramatikų, pagrindinių lietuvių kalbos 264 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Pirmajai lietuvių terminologijos disertacijai – 60 žodynų, svarbiausių kalbotyros veikalų, kalbininkų straipsnių ir kt. šaltinių. Ją sudaro penkios dalys, išvados ir priedai. Pirmoji dalis skirta gramatikos terminams. Čia trumpai apžvelgiamos lietuvių kalbos gramatikos – pradedama nuo Danieliaus Kleino pirmosios lietuvių kalbos gramatikos Grammatica Litvanica (1653). Kaip teigia darbo autorius, iki XIX a. pr. lietuvių kalbos gramatikos buvo leidžiamos lotyniškai arba vokiškai, jose pagal viduramžių Vakarų Europos tradiciją buvo vartojami lotyniški terminai. Simono Daukanto parengtoje lotynų kalbos gramatikoje (1837) išdėstyti svarbiausi lietuvių kalbos morfologijos dalykai, vartojami lietuviški terminai. Antrojoje XIX a. pusėje, kaip rašo A. Balašaitis, lietuvių gramatikos terminiją kūrė Jonas Juška, Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius ir kt. XIX a. pabaigoje jau vartoti pagrindiniai fonetikos, kalbos dalių ir žodžio dalių pavadinimai, pvz.: balsės, dvibalsės, prievardis (Kalikstas Kasakauskis); trumposios balsės, daiktavardis, būdvardis, laikas, laipsnis, veikėjas (S. Daukantas); skiemuo, šaknis, galūnė, įvardis, skaitvardis (J. Juška); raidė, rašyba (A. Baranauskas); asmuo, linksnis, kamienas, priešdėlis, priesaga, sudėtiniai žodžiai, veiksmažodis, prieveiksmis (K. Jaunius) ir kt. Ypač reikšmingos Jono Jablonskio gramatikos (1901, 1919, 1922), turėjusios didelę įtaką bendrinės lietuvių kalbos raidai. Galima paminėti, kad jose visuotinai įsigalėjo S. Daukanto sudaryti kalbos dalių pavadinimai daiktavardis, būdvardis ir kt., taip pat K. Jauniaus pasiūlytas kalbos dalies pavadinimas prieveiksmis ar paties J. Jablonskio pasiūlyti tokie terminai kaip prielinksnis, polinksnis. Įdomu ir tai, kad J. Jablonskis Lietuvių kalbos sintaksėje (1911) pasirinko vartoti J. Juškos naujadarą įvardis ir taip jį įtvirtino kalbotyros terminijoje. Ir tokių pavyzdžių disertacijoje ne vienas! Disertacijos autoriaus teigimu, beveik visi šiuolaikiniai sintaksės ir skyrybos terminai taip pat imti vartoti po J. Jablonskio Lietuvių kalbos sintaksės pasirodymo. Iki šiol vartojami kalbininko pasiūlyti terminai tarinys, kreipinys, papildinys, pažyminys, daugtaškis, kablelis, kabliataškis, skyryba, šauktukas, klaustukas, kabutės, beasmenis sakinys, antrininkės sakinio dalys ir kt. A. Balašaitis rašo, kad apskritai lietuviška gramatikos terminija XIX a. formavosi sudėtingomis sąlygomis. Lietuviškų gramatikų autoriai stichiškai, nebendradarbiaudami vieni su kitais, kūrė savus pavadinimus, gana dažnai net nesilaikydami lietuvių kalbos žodžių darybos principų. Kaip tik todėl tie patys dalykai turėjo ne po vieną įvardijimą (Балашаитис 1961: 6), pvz., šiandien vartojamas J. Juškos pasiūlytas terminas galūnė vadintas žodžiais pabaiga, galas, baigimas (S. Daukantas), žodgalis (J. Jablonskis) ir kt. Gramatikų autoriai vietoj termino jungtukas vartojo sujung- 265Terminologija | 2021 | 28 tojis (Kalikstas Kasakauskis), sujungis (Juozas Čiulda, Kristupas Daukša), jungė, junginė, kergė (S. Daukantas), sujungtuvas, žodjungis (J. Juška), sanjungė ir kergė (Mykolas Miežinis), „J. Jablonskis 1901 m. gramatikoje ir 1911 m. sintaksėje dar vartojo terminą sąjunga, o nuo 1919 m. gramatikos – sklandžios darybos vertinį jungtukas“ (Balašaitis 2010: 5). Antrojoje disertacijos dalyje trumpai apžvelgiama lietuvių leksikografijos istorija ir leksikografijos terminija. Kadangi pirmieji lietuviški spausdinti ir rankraštiniai žodynai buvo vadinami lotyniškos ar graikiškos kilmės vardais dictionarium (lot. dictio „pasakymas“), vocabularium (lot. vocabulum „žodis“), lexicon (gr. lexis „žodis“) ar clavis (lot. „raktas“), prireikė ir termino pačiam žodynui pavadinti. Autorius fiksuoja disertacijoje tokius naujažodžius: žodininkas, arba surinktžodis (Kajetonas Nezabitauskis), žodininkas (Poška, Antanas Juška), žodinykas (Lindė, Sutkevičius), žodrodis (S. Daukantas), žodinas (Motiejus Valančius, Mikalojus Akelaitis), žodinis (Silvestras Valiūnas, Laurynas Ivinskis), žodynas (Pabrėža). Daug dėmesio skiriama Kazimiero Būgos darbams ir juose vartojamiems kalbotyros įvardijimams (skoliniai, svetimybės, asmenvardžiai, vietovardžiai ir kt.). Anot autoriaus, leksikologijos ir leksikografijos terminai plačiau imti vartoti tik apie XX a. vidurį. Jų nebuvo tiek daug, kiek gramatikos. Be to, be lietuviškų, gausiai vartojami ir tarptautiniai terminai, pvz., tokie kaip sinonimai, antonimai, eufemizmai, archaizmai, aktyvioji, pasyvioji leksika, idiomos ir kt. Trečiojoje dalyje nagrinėjama dialektologijos terminijos raida ir dialektologijos terminai. Daug dėmesio skiriama XIX a. pabaigoje pasirodžiusiems K. Jauniaus tarmių darbams, kuriuose vartojami tokie dialektologijos terminai kaip šnekta, patarmė, priegaidė. Aptariamas ir vienas esminių terminų tarmė, vartotas A. Baranausko. Ketvirtojoje dalyje, remiantis Frydricho Kuršaičio, K. Jauniaus ir K. Būgos darbais, aprašoma akcentologijos terminija, pvz., tokie terminai kaip tvirtapradė, tvirtagalė priegaidė (A. Baranauskas), kylančioji, krintančioji, laužtinė, prieškirtinė, pokirtinė priegaidė; šakninis, galūninis, atkeltinis, kilnojamasis kirtis (K. Būga) ir kt. Pabrėžiama, kad tokie terminai kaip kairinis kirtis, dešininis kirtis, riestinis kirtis įtvirtinti jau minėtose J. Jablonskio gramatikose (1919, 1922). Penktojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama bendriesiems kalbotyros terminams, tiksliau – kalbotyroje vartojamiems tarptautiniams terminams, kurie yra bendri daugeliui kalbų, taip pat ir baltų. Disertacijos pabaigoje pateikiamos išsamios išvados, kuriose kryptingai, remiantis autoriaus išskirtais kalbotyros terminų atsiradimo ir vartosenos 266 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Pirmajai lietuvių terminologijos disertacijai – 60 periodais, apžvelgiama kalbotyros terminų istorija, aptariami šaltiniai, kuriuose jie vartojami. A. Balašaičio disertacija be galo reikšminga keliais apsektais. Pirma, joje detaliai aprašoma lietuviška kalbotyros terminijos istorija. Prieinama prie išvados, kad ji nuosekliai pradėta kurti ir plėtoti XIX a. pirmojoje pusėje. Nors pirmuosiuose šaltiniuose esančių kalbotyros terminų negalima vertinti remiantis šiuolaikiniais terminų kūrimo principais, tačiau jie padeda atskleisti kalbamos terminijos raidą, parodo svarbiausius aptariamojo laikotarpio terminų kūrimo būdus (vertinių gausa, naujadarų daryba, tarptautiniai žodžiai ir kt.) ir, be abejo, vartosenos polinkius, kai kuriais atvejais net tam tikrus norminimo principus. Antra, disertacijos autorius turėjo nelengvą užduotį – suprasti ir gana plačiai paaiškinti įvairias kalbotyros sąvokas reiškiančius žodžius, t. y. terminus. Nors šaltiniai ir jų autoriai nevienodi, tačiau su šia užduotimi susidorota puikiai. Trečia, vienoje vietoje uoliai suregistruoti įvairuojantys atskirų kalbotyros šakų terminai, pateiktos išsamios rodyklės. Taigi, drąsiai galima teigti, kad A. Balašaitis – vienas pirmųjų Lietuvos terminologų, davęs pradžią lietuviškos terminijos istorijos tyrinėjimams. Ne veltui kalbininkas Jonas Klimavičius rašo: „Pabrėžtinai reikia paneigti stereotipą Balašaitis – žodynininkas (ne jam vienam panašus lipinamas). Ne tik! Pirmiausia Balašaitis – terminologas, pirmosios terminologijos disertacijos autorius. Ir jei būtų galėjęs šiuo keliu toliau eiti, lietuvių terminologijos mokslas būtų sparčiau ir sėkmingiau kilęs ir brendęs“ (Klimavičius 2021: 11). Literatūra Balašaitis Antanas 2010: Iš lietuviškų kalbotyros terminų istorijos. – Gimtoji kalba 5, 3–12. Prieiga internete: http://lituanistusamburis.lt/wp-content/uploads/2016/06/A.Bala%C5%A1aitis-GK-2010-05.pdf [žiūrėta 2021-08-20]. Klimavičius Jonas 2021: Iš širdies ir iš peties. – Antanas Balašaitis: bibliografijos rodyklė, antrasis patikslintas ir papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 9–18. Prieiga internete: http://lki.lt/wpcontent/uploads/2021/04/Balasaicio_bibliografija_2021_maketas.pdf [žiūrėta 2021-08-25]. Kronika 1963: Kronika. – Kalbotyra 6, 341–351. Doi: 10.15388/Knygotyra.1963.18978. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/kalbotyra/article/view/18978 [žiūrėta 2021-08-25]. Балашаитис Антанас 1961: История литовской лингвистической терминологии: автореф. дис. канд. филол. наук / Вильнюсский гос. ун-т им. В. Капсукаса, Вильнюс. Gauta 2021-08-27 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas ausra.gan[email protected]