Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė

175Terminologija | 2021 | 28 doi.org/10.35321/term28-08 Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė AUŠRA RIMKUTĖ-GANUSAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0001-8655-7333 ANOTACIJA Kiekvienas terminas turi turėti apibrėžtį – konstruktyvaus susitarimo rezultatą. Apibrėžties turinys priklauso nuo sąvokos apimties – pasikeitus (pamažėjus ar padaugėjus) ja įvardijančių bendrųjų ir skiriamųjų požymių skaičiui, gali pasikeisti (būti patikslintas – susiaurintas ar išplėstas) ir apibrėžties turinys. Rašant tos pačios sąvokos apibrėžtį tam tikros dalykinės srities specialistų gali būti fiksuojami ne tie patys sąvokos požymiai. Tokį nevienodumą lemia skirtinga specialistų patirtis, žinios, išsilavinimas, sąvokos suvokimas, galų gale – net vaizduotė. Straipsnyje, remiantis pavyzdžiais, pirmąkart plačiau nagrinėjama sudėtinio termino dėmens (-ų) ir apibrėžties subordinacija. ESMINIAI ŽODŽIAI: terminas, sąvoka, termininė reikšmė, apibrėžtis, sudėtinis terminas. ABSTRACT Every term must have a definition – the outcome of a constructive agreement. The content of the definition depends on the scope of the concept. After the number of basic and distinguishing features reflected by it changes (decreases or increases), the content of the definition may change as well (it may be updated, i.e. narrowed or expanded). When the definition of the same concept is being created, the professionals of a certain field may choose slightly different features to define the same concept. Such inconsistency may be determined by the difference in their experience, education, concept perception, and even imagination. Referring to specific examples, the article presents the first more in-depth analysis addressing the relationship of subordination between the constituent component(s) of a combinative term and its definition. KEYWORDS: term, concept, terminological meaning, definition, combinative term. 176 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė ĮVADINĖS PASTABOS Terminų žodynų rengimo praktikoje susiduriama su įvairiomis sudėtingomis situacijomis, pvz., tam tikros žmonių veiklos srities kalboje vartojama sąvoka iš viso neturi pavadinimo (termino), todėl tenka jį sukurti arba vartoti skolinį, jeigu toks yra. Kartais tenka rinktis tarp jau beveik prigijusio sąvokos pavadinimo ir naujo. Būna atvejų, kai reikia spręsti sudėtinio termino gramatinio ryšio (derinamojo, valdomojo ar šliejamojo) pasirinkimo klausimą ir pan. Tačiau visais atvejais tam tikros srities termino turinį padeda atskleisti termininė reikšmė, t. y. reikšmė, būdinga žodžiui tam tikros srities terminijoje (Kvašytė 2005: 53). Šio straipsnio tikslas – panagrinėti tam tikro tipo sudėtinio termino dėmens (-ų) ir apibrėžties subordinaciją1. Pasirinktas objektas – sudėtiniai terminai su pagrindiniu dėmeniu apranga ir batai, pateikiami Lietuvos Respublikos terminų banke arba rasti „Šaltiniuose“ nurodytoje literatūroje. Straipsnyje keliami šie uždaviniai: 1) apžvelgti, kaip apibrėžtis suprantama pasirinktuose lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose ir kokie reikalavimai joms keliami; 2) remiantis lietuvių ir užsienio kalbotyros literatūra, išskirti dažnesnius apibrėžčių tipus; 3) atskleisti sudėtinio termino dėmens (-ų) pasirinkimo ir apibrėžties subordinacijos santykį. Rašant straipsnį taikomi analitinis ir lyginamasis metodai. Papildoma informacija pateikiama paveiksluose. 1. APIBRĖŽTIES SAMPRATA Kuris laikas terminologijoje vartojamas terminas apibrėžtis (Jakaitienė 2005: 24; 2010: 183 ir kt.), o terminas apibrėžimas pateikiamas kaip sinonimas (Kvašytė 2005: 12 ir kt.), kaip ir tarptautinis terminas definicija2 (Kvašytė 2005: 12). Kalbininkas Jonas Klimavičius pastebi, kad su „Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymu (2003 m. gruodžio 23 d. 1 Subordinacija šiame straipsnyje suprantama kaip priklausymas, plg. subordinacija – 1. ko nors nuo ko nors priklausymas (TŽŽ 2007: 1049; 2013: 781). Terminas subordinacija dažniausiai vartojamas sintaksėje, kalbant apie sintaksinius ryšius „tarp sakinio sandaros vienetų, kurių vienas (priklausomasis) priklauso nuo kito (pagrindinio) ir tik per pagrindinį įtraukiamas į sakinį“ (LKE 1999: 509; plg. Gaivenis, Keinys 1990: 160). Vietoj jo dažniau vartojamas lietuviškas atitikmuo prijungimas. 2 Įdomu tai, kad 2005 m. išėjusioje Kalbos patarimų knygelėje Leksika: skolinių vartojimas vietoj žodžio definicija siūloma pirmenybę teikti žodžiams apibrėžtis, apibrėžimas (KP L1 2005: 40), o 2013 m. išspausdintame antrajame papildytame ir pataisytame knygelės leidime – tik apibrėžtis (KP L1 2013: 22). 177Terminologija | 2021 | 28 Nr. IX-1950) vietoj apibrėžimo valdingai įsiveržė jau nuo RLŽ 1932 3213 žinoma ir nemažai vartota (S. Šalkauskio ir kt.) apibrėžtis“ (Klimavičius 2005: 248). Mokslinės lietuvių terminologijos teorijos kūrėjo Stasio Šalkauskio manymu, apibrėžimas yra „sudaiktavardintas (ad modum substantiae) veiksmo“ apibrėžti pavadinimas, o terminas apibrėžtis reiškia įvykdytą veiksmą, yra apibrėžimo išdava (Šalkauskis 1991: 204). Matyt, terminas apibrėžimas, ilgą laiką vartotas terminologų darbuose, pakeistas terminu apibrėžtis, siekiant išvengti dvireikšmiškumo – mat terminu apibrėžimas gali būti įvardijamas ir veiksmas (abstrakti reikšmė), ir veiksmo rezultatas (konkreti reikšmė). Terminologo Stasio Keinio manymu, tvarkant terminiją, „[K]onkrečios reikšmės vediniai darytini su atitinkamiems darybos būdams būdingomis priesagomis ar galūnėmis“ (Keinys 2005: 25), kaip tik todėl priesagos -tis vedinys apibrėžtis parankesnis. Reginos Kvašytės parengtame Mokomajame terminologijos žodynėlyje rašoma, kad apibrėžtis – tai „išsamus žodinis apibūdinimas, atspindintis termininės reikšmės4 branduolio semas ir nusakantis sąvokos turinį, kuriuo tam tikru abstrakcijos lygmeniu atskleidžiami esminiai požymiai, skiriantys ją nuo gretimų sąvokų“ (Kvašytė 2005: 13). Lietuvos standarte LST ISO 1087-1:2005 Terminologijos darbas. Aiškinamasis žodynas. 1 dalis. Teorija ir taikymas terminas apibrėžtis – tai „sąvoką apibrėžiantis aprašomasis teiginys, padedantis ją skirti nuo susijusių sąvokų“ (TB). Panašiai apibūdinama ir Terminologijos vadovėlyje, skirtame Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento vertėjams: apibrėžtis – „sąvoką aprašantis teiginys, padedantis ją skirti nuo kitų sąvokų. Ji turi apibrėžti sąvoką kaip unikalius požymių derinio ir unikalią objektų aibę žymintį vienetą“ (TV 2006: 16). Taigi, apibrėžtimi tiksliai nusakoma arba apibūdinama tam tikros dalykinės srities sąvoka, tam tikri ja įvardijamo objekto požymiai, o pačią sąvoką dalykinėje srityje perteikia kalbiniai (paprastai terminai) ar nekalbiniai (įvairūs simboliai) ženklai (1 pav.). Panašiai apibrėžtis suprantama ir studentams skirtoje Ilonos Mickienės ir Birutės Briaukienės mokymo priemonėje Lietuvių terminologijos aspektai. Tik čia vartojamas terminas apibrėžimas. Jis apibūdinamas kaip „sąvokos turinio atskleidimas, t. y. sąvokos atspindimų daiktų, reiškinių esminių požymių nurodymas“ (Mickienė, Briaukienė 2016: 18). 3 Omenyje turimas leksikografo Jono Barono parengtas Rusų lietuvių žodynas (Kaunas: Spindulys) – aut. past. 4 Čia ir toliau išretinta žodyno autorės R. Kvašytės. 178 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė Kalbotyros terminų žodyne pateikiamas terminas apibrėžimas bei jo tarptautinės kilmės sinonimas definicija ir apibrėžiamas taip: „Loginis veiksmas, kuriuo atskleidžiami esminiai objekto požymiai ir jis atskiriamas nuo kitų jam gretimų objektų. Apibrėžimas turi būti adekvatus, t. y. tarp apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios sąvokos turi būti lygiavertiškumo santykis. Apibrėžimas neturi būti nei per platus, nei per siauras. Be to, jame neturi būti rato, t. y. apibrėžiamasis objektas negali būti apibrėžiamas sąvoka, kuri pati pasidaro aiški tik iš pačios apibrėžiamosios sąvokos arba apibrėžiančioji ir apibrėžiamoji sąvokos yra tos pačios“ (Gaivenis, Keinys 1990: 22). Kaip matyti, apibrėžties samprata papildoma ir praktinėmis rekomendacijomis, nurodomi galimi trūkumai, akcentuojamas apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios sąvokos priklausymas viena nuo kitos, kitaip tariant – apibrėžtyje reikia pateikti tuos požymius, kurie tiksliai (nei per plačiai, nei per siaurai ar kt.) atskleidžia termino turinį. Kaip loginis veiksmas apibrėžimas apibūdinamas ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje: „Loginis veiksmas, kuriuo nustatoma kriterijai tiriamajam objektui nuo kitų objektų atskirti nurodant jo specifiką ir vartojamos arba įvedamos kalbinės išraiškos reikšmė“ (VLEe)5. Enciklopedijoje pabrėžiama, kad nors kiekvienas mokslas formuluoja savo sąvokų apibrėžtis, tačiau visi vartoja logikos sukurtas apibrėžties priemones. Taigi, ne išim5 Žr. prieigą internete: https://www.vle.lt/straipsnis/apibrezimas [žiūrėta 2021-07-05]. 1 pav. Objekto, sąvokos, apibrėžties ir termino santykis 179Terminologija | 2021 | 28 tis – ir terminologijos mokslas. Kaip tik todėl trumpai prisiminkime, kaip nagrinėjamas dalykas suprantamas logikoje. Čia veiksmo rezultato reikšme vartojamas veiksmažodinis priesagos -imas vedinys apibrėžimas (lot. definitio) ir aiškinamas kaip tam tikras teiginys, tiksliau – jo rūšis. Teiginį sudaro trys dalys: apibrėžiamoji (lot. definiendum), apibrėžiančioji (definiens) ir jungiančioji, paprastai reiškiama tokiais žodžiais kaip yra, vadinama, reiškia ir pan. Apibrėžiamoji sąvoka, kaip jau užsiminta, nusako tam tikrą objektą, o apibrėžiančioji – esminius jo požymius, padedančius nustatyti bendrąją objekto giminę ar klasę ir kartu leidžiančius jį atskirti nuo kitų tam tikros giminės rūšių ar klasės poklasių (plačiau žr. Plečkaitis 2004: 163; Eidukienė 2009: 60; Bubelis ir kt. 2012: 116). Kaip matome iš šaltinių, nors apibrėžtis (ar apibrėžimas, nes vartojama sinonimiškai) apibūdinama šiek tiek skirtingais žodžiais – vienur kaip loginis veiksmas, kitur kaip žodinis apibūdinimas ar teiginys, tačiau visuose nurodoma, kad apibrėžtis tiksliai nusako arba apibūdina sąvoką, visur akcentuojami ir tam tikri termino požymiai, atskleidžiantys sąvokos esmę ir (ar) nusakantys jos specifiką, unikalumą ir išskirtinumą tam tikroje dalykinėje srityje. Kalbininkai sutaria, kad terminologijoje termino apibrėžtis nėra tas pats, kas paprasto žodžio apibrėžtis žodynuose – ji pirmiausia skiriasi savo nustatytu turiniu, tikslumu. Taigi, termino esmę apibūdina santykis su juo žymima sąvoka, todėl apibrėžiant vertėtų nepamiršti, kad „[S]ąvokos apibrėžtis turi būti kuo trumpesnė ir paprastesnė, tačiau joje turi būti pateikta būtiniausia sąvoką išskirianti informacija“ (Jakaitienė 2010: 183). Knygoje Empfehlungen für die Terminologiearbeit rašoma, kad terminas pagal turinį ar taikymo (vartojimo) sritį aprašomas apibrėžtimi, kuri jį ir išskiria iš kitų terminų (EFT 2018: 44). Yra manančių ir šiek tiek plačiau – kad termino apibrėžtis „yra tik vienas iš termino reikšmės elementų ir nebūtinai yra išsami, nepriklausoma“ (Sager 1990: 45). Tokio požiūrio laikomasi, matyt, manant, kad atskiri terminai yra susiję vieni su kitais tam tikrais ryšiais, jie tam tikroje dalykinėje srityje sudaro terminų sistemas, ir pakitus termino sampratai (padidėjus ar pamažėjus sąvokos apimčiai) ar net terminų sistemai prireikus galima papildyti, pakeisti ir apibrėžtis. Be to, tikėtina, kad apibrėžtyse ne visada yra fiksuojami visi svarbiausi sąvokos skiriamieji požymiai, nes tai iš dalies priklauso nuo jos kūrėjo – dalykinės srities specialisto, nuo jo patirties, įvardijamo dalyko išmanymo, turimų žinių. 180 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė Apibendrinant galima teigti, kad tam tikros dalykinės srities sąvokos turinį atskleisti padeda apibrėžtis. Kaip bus apibrėžiama, t. y. kokie esminiai požymiai bus išvardijami apibrėžtyje, iš esmės priklauso nuo sąvokos turinio ir apimties supratimo – kuo daugiau esminių objekto požymių žinoma, tuo apibrėžtesnis, išsamesnis sąvokos turinys. Iš 1 paveiksle pateikiamos schemos matyti, kad tam tikros dalykinės srities objektas, sąvoka, terminas ir apibrėžtis yra susiję tam tikrais subordinacijos ryšiais ir vienas nuo kito priklauso (žr. 2 pav.) – pakitus vienam iš elementų, keičiasi ir kiti. 2. APIBRĖŽČIŲ TIPAI Terminologijoje apibrėžtys būna skirtingos. Kai kurie autoriai jų skiria ne vieną dešimtį rūšių, pvz., kaip nurodoma Julios Eduardovnos Mueller straipsnyje, Helmutas Mönke’ė jų skiria net 70 (Мueller 2016: 41), keliasdešimt jų nurodoma ir VLEe: ostensinis, nominalinis, semantinis, sintaksinis, operacinis, kontekstinis, deskripcinis (aprašomasis) apibrėžimas, apibrėžimas gimine ir rūšiniu skirtumu, nominalinis apibrėžimas ir kt. Tiesa, čia jos aprašomos kaip logikos mokslo apibrėžtys. Lietuvių terminologas Kazimieras Gaivenis knygoje Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys nurodo, kad lenkų terminologas Stanislovas Gajda sąvokoms apibrėžti ir paaiškinti mokslo kalboje vartoja 11 apibrėžčių rūšių, kurios gali turėti po keletą porūšių: paaiškinamosios, palyginamosios, klasikinės, genetinės (arba kilminės), operacinės, pirmapradės (arba protodefinicinės), indukcinės ir rekursinės, akivaizdžiosios, nomina2 pav. Termino dėmens (-ų) ir apibrėžties subordinacijos santykis 181Terminologija | 2021 | 28 liosios ir realiosios, kontekstinės ir leksikografinės (Gaivenis 2002: 132– 133). Pats kalbininkas, bene daugiausia iš visų Lietuvos terminologų nagrinėjęs terminų apibrėžtis, skiria šešis nevienodo produktyvumo apibrėžčių tipus: „1) pilnuosius apibrėžimus (artimus loginiams apibrėžimams, vadinamiems definitio per genus proximum et differentiam specificam), kai pirmoje apibrėžimo dalyje nurodoma termininės sąvokos artimiausia giminė, o antroje – rūšinis skirtumas; 2) sinoniminius apibrėžimus, kai sudėtinis terminas aiškinamas vienu ar keliais tapačios arba labai artimos reikšmės atitikmenimis; 3) išvardijamuosius apibrėžimus, kai išskaičiuojami daiktai ar reiškiniai, priklausantys apibrėžiamai termininei sąvokai; 4) palyginamuosius apibrėžimus, kai po santrumpos plg. dedamas vienažodis arba sudėtinis terminas, kuris atskirai yra apibrėžiamas, panaudojat bet kurį kitą apibrėžimo tipą; 5) nepilnuosius apibrėžimus, kurie gali neturėti loginio apibrėžimo formos ir nurodyti tik vieną kurią termininės sąvokos ar realijos ypatybę – paskirtį, kilmę, pavidalą ir pan.; 6) nuorodinius apibrėžimus, kai nurodomi mokslinei komunikacijai teiktini norminiai terminai vietoje siaurai vartojamų profesionalizmų ar netaisyklingų ir pasenusių terminų“ (Gaivenis 2004: 114–115). K. Gaivenis šiuos apibrėžčių tipus išskyrė išnagrinėjęs visų tipų sudėtinių terminų pateikimą pokario metais išleistuose terminų žodynuose. Kaip jau buvo galima suprasti, iš esmės apibrėžties tipas priklauso nuo mokslininko pasirinkto skirstymo pagrindo. Štai kituose šaltiniuose lietuvių kalba paprastai skiriamos intensinės ir ekstensinės apibrėžtys (Gaivenis 2002: 30; plg. Celiešienė, Džežulskienė 2008: 45; EFT 2018: 44–45; ISO 1087: 2019)6. Intensine apibrėžtimi (angl. intensional definition) laikoma tokia apibrėžtis, kuria nurodoma „artimiausia jau apibrėžta arba visiems žinoma gimininė sąvoka7, ir požymiai, apibūdinantys sąvokos rūšinius skirtumus“ (Kvašytė 2005: 13; plg. Gaivenis 2002: 30), ekstensine (angl. extensional definition) – „kuria išvardijamos vienam abstrakcijos lygmeniui priklausančių rūšinių sąvokų arba visumos sudaromosios dalys“ (ten pat; plg. Gaivenis 2002: 17, 30; dar plg. ISO 1087: 2019)8. K. Gaivenio 6 Kaip jau rašyta, šias apibrėžtis K. Gaivenis vadino pilnosiomis apibrėžtimis. 7 Čia ir toliau citatoje išretinta žodyno autorės R. Kvašytės. 8 2019 m. parengtame tarptautiniame standarte ISO 1087: 2019 Terminology work and terminology science – Vocabulary (į lietuvių kalbą jis neišverstas) išskiriami du ekstensinių apibrėžčių tipai: gimininė ekstensinė apibrėžtis (angl. generic extensional definition) ir dalių ekstensinė apibrėžtis (angl. partitive extensional definition). 182 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė teigimu, „[I]ntensiniai apibrėžimai dažniausiai yra klasikiniai apibrėžimai definitio per genus proximum et differentiam specificam. Šiuose apibrėžimuose rūšiniu skirtumu gali eiti ne vienas, bet keli požymiai. Taip yra todėl, kad būna atvejų, kai neįmanoma rasti to vienintelio požymio, kuris apibrėžiamąjį objektą skirtų nuo visų kitų objektų ir iš esmės atskleistų jo turinį“ (Gaivenis 2002: 30). Ne visi apibrėžčių tipai praktiniame terminologijos darbe vienodai svarbūs. Štai Reineris Arntzas, Heribertas Pichtas ir Felixas Mayeris knygoje Einführung in die Terminologiearbeit aprašo dvi dažniausias rūšis: 1) turinio apibrėžtys (plg.: vok. Inhaltsdefinition, angl. analytical definition, intensional definition, generic definition) perteikia termino turinį, t. y. specifinius požymius ar ypatybes, kurios gali būti priskirtos apibrėžiamam dalykui. Iš esmės tai tas pats, kas lietuvių terminologijoje laikoma jau minėta intensine apibrėžtimi, mat remiamasi tuo, kas jau žinoma, ir išskiriami tam tikri būtini (ne visi!) apibrėžiamos sąvokos požymiai, padedantys priderinti terminą prie jau esamos terminų sistemos; 2) apimties apibrėžtys (plg.: vok. Umfangsdefinition, vok. extensionale Definition, angl. extensional definition) padeda apibūdinti terminą, nurodant vienam abstrakcijos lygmeniui priklausančius požymius arba sąvokos visumos sudedamąsias dalis. Taigi, autoriai čia išskiria lietuvių terminologijos literatūroje aprašomą ekstensinę apibrėžtį ir akcentuoja, kad termino apimtį galima nurodyti įvairiai, pvz., išvardijant atskirus daiktus ar reiškinius, sudarančius apibrėžiamąją termininę sąvoką, arba aprašant tam tikrais simboliais, formulėmis, skaičiais ir kt. socialiais sąvokų ženklais (Arntz ir kt. 2004: 62–66). Minėtų autorių teigimu, turinio ir apimties apibrėžtys padeda atskleisti hierarchinius sąvokų santykius, o terminams apibrėžti gali pakakti arba turinio, arba apimties parametro, nors kai kuriais atvejais sąvokos apimtis ir turinys yra susiję. R. Arntzas, H. Pichtas ir F. Mayeris tokių apibrėžčių pasirinkimą grindžia pritaikomumu praktiniame terminologijos darbe. Galima sutikti, kad tai ypač aktualu tam tikros dalykinės srities specialistams, kurie stengiasi tiksliai apibrėžti terminus. Juan C. Sager pabrėžia, kad į praktiką orientuotame terminologų darbe galima kurti visokių tipų apibrėžtis, net jeigu jos ir neatitinka griežtų klasikinės apibrėžties turinio reikalavimų (Sager 1990: 42). Čia, matyt, vertėtų 183Terminologija | 2021 | 28 nepamiršti to, kad dažnai bet kokios klasifikacijos remiasi tiesiog skirtingais autorių požiūriais ir, kaip jau minėta, nevienodu skirstymo pagrindu. Ypač daug dėmesio terminų apibrėžtims, jų tipams ir reikalavimams skiria rusų terminologas Sergejus Šelovas. Jis 2003 m. išėjusioje monografijoje Термин. Терминологичность. Терминологические определения rašo, kad apibrėžties uždavinys yra ne patvirtinti ir ne aprašyti, o nustatyti, apibrėžti objektą ir taip išskirti jį iš kitų (Шелов 2003: 33). Kalbininkas, daugiausia remdamasis logika, apibrėžtis skirsto į penkias grupes: 1) klasifikacinės apibrėžtys (rus. родовидовые, класифицирующие определения), kuriose skiriama gimininė sąvoka ir jos rūšinis požymis (Шелов 2003: 37). Šios apibrėžtys skirstomos į partityvines ir totatyvines; 2) išvardijamosios apibrėžtys (rus. перечислительные определения), kai termino turinys atskleidžiamas išvardijant jam priklausančius elementus (Шелов 2003: 45); 3) kontekstinės apibrėžtys (rus. контекстуальные определения), kai termino reikšmę paaiškina tikslus visų kontekstų išvardijimas (Шелов 2003: 51); 4) operacinės apibrėžtys (rus. операциональные определения), kuriose atsispindi tam tikra operacinė veikla. Jos būdingos fizikos ir matematikos mokslams (Шелов 2003: 62); 5) monomorfinės ir polimorfinės apibrėžtys (rus. мономорфные и полиморфные определения). Monomorfinių apibrėžčių ypatybė yra aiškus, griežtai nusakytas apibrėžiamo termino turinys, o polimorfinės apibrėžtys leidžia laisviau interpretuoti sąvokos semantiką, nėra tikslios, todėl nerekomenduojamos norminėje terminografijoje (Шелов 2003: 67). Autoriaus manymu, ši apibrėžčių sistema turi ir netikslumų (ten pat). Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad, norint, jog apibrėžtis tiksliai nusakytų, įvardytų arba apibūdintų sąvoką, joje turėtų būti atskleisti tam tikri įvardijamosios sąvokos požymiai, padedantys išryškinti jos skirtybes nuo kitų sąvokų ir parodyti tam tikrus semantinius ryšius. Iš to, kas jau pasakyta, turbūt nekyla abejonių, kad ne tik terminai, bet ir apibrėžtys padeda užtikrinti visiems vienodai suprantamą, kartu ir patikimą dalykinį bendravimą. Be to, kaip matyti iš 1 paveikslo, terminas ir apibrėžtis susi- 190 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė LITERATŪRA Arntz Reiner, Picht Heribert, Mayer Felix 2004: Einführung in die Terminologiearbeit, Georg Olms Verlag AG Hildesheim. Bubelis Rimgaudas, Jakimenko Virginija, Valatka Vytis 2012: Logika. II dalis. Silogistika, klasių logika, daugiareikšmė, modalinė, normų logika, nededukciniai samprotavimai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Celiešienė Vilija, Džežulskienė Judita 2008: Profesinės kalbos pagrindai, Kaunas: Technologija. EFT – Empfehlungen für die Terminologiearbeit, Bern, 2018. Prieiga internete: http://www.cotsoes.org/sites/ default/files/KUEDES_Empfehlungen_fuer_die_Terminologiearbeit_Bern_2018.pdf [žiūrėta 2021-05-13]. Eidukienė Dalia 2009: Logika, Vilnius: Parama. Gaivenis Kazimieras 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Gaivenis Kazimieras 2004: Sudėtinių terminų pateikimas ir aiškinimas terminų žodynuose. – Terminologijos: istorijos ir dabarties problemos: straipsnių rinkinys Kazimierui Gaiveniui atminti, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. ISO 1087: 2019 (en) Terminology work and terminology science – Vocabulary. Prieiga internete: https://www.iso.org/obp/ui/#iso:std:62330:en [žiūrėta 2021-07-05]. Jakaitienė Evalda 2005: Leksikografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija: studijų knyga, antr. pakart. leid., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Keinys Stasys 2005: Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 21–76. Klimavičius Jonas 2005: Kazimieras Gaivenis. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys [rec.]. – Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 246–258. KP L1 – Kalbos patarimai 4: kn. Leksika 1: skolinių vartojimas (L1), sud. D. Mikulėnienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. KP L1 – Kalbos patarimai 4: kn. Leksika 1: skolinių vartojimas (L1), sud. D. Mikulėnienė, A. Dilytė, antras patais. ir papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. Kvašytė Regina 2005: Mokomasis terminologijos žodynėlis, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, par. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LST ISO 1087-1:2005 Terminologijos darbas. Aiškinamasis žodynas. 1 dalis. Teorija ir taikymas (tapatus ISO 1087-1:2000). Mickienė Ilona, Briaukienė Birutė 2016: Lietuvių terminologijos apsektai: metodinė mokomoji knyga, Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga internete: https://www.knf.vu.lt/dokumentai/failai/katedru/lietuviu/ Lietyvi%c5%b3_terminologijos_aspektai_2016.pdf [žiūrėta 2021-04-01]. Mueller Julia Eduardovna 2016: Prinzipien, Arten und Charakteristika von Definitionen in der deutschen und englischen Logistikterminologie. – Филологические науки в МГИМО 7, 39–49. Prieiga internete: https://philnauki.mgimo.ru/jour/article/view/117/118 [žiūrėta 2021-07-01]. Noreikaitė Adelė 1994: Lietuvos Respublikos standartas „Terminologijos principai ir metodai“. – Terminologija 1, 99–100. Oberholzer Mirjam 2002: Terminologische Definitionen: Form, Funktion, Extraktion, Zürich. Prieiga internete: https://www.cl.uzh.ch/dam/jcr:00000000-6a77-a254-ffff-ffffa5fa2b22/oberholzer_liz_terminologische_definitionen.pdf [žiūrėta 2021-07-01]. Plečkaitis Romanas 2004: Logikos pagrindai, Vilnius: Tyto Alba. Sager Juan C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Šalkauskis Stasys 1991: Raštai II: filosofijos ir pedagogikos terminija, Vilnius: Mintis. TT – Kazimieras Gaivenis, Angelė Kaulakienė, Stasys Keinys, Jonas Klimavičius, Terminologijos taisymai, Vilnius: Mokslas, 1992. TV – Terminologijos vadovėlis Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento vertėjams, Liuksemburgas, 2006. Prieiga internete: http://www.laraneda.lt/failai/terminology_guidelines_lt.pdf [žiūrėta 2021-05-12]. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, red. A. Kaulakienė, Vilnius: Alma littera, 2013. TŽŽ – Valerija Vaitkevičiūtė, Tarptautinių žodžių žodynas, 4-as patais. ir papild. leidimas, Vilnius: Žodynas, 2007. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001– 2020. Prieiga internete: www.vle.lt. Шелов Сергей Дмитриевич 2003: Термин. Терминологичность. Терминологические определения, Mocква. 191Terminologija | 2021 | 28 SubORDINATION bETWEEN COMpONENTS AND DEfINITION Of A COMbINATIvE TERM: CASE STuDY Summary As it is generally known, the content of the term is revealed by the definition of the terminological meaning, the content of which essentially depends on the scope of the concept. If the number of the basic and distinguishing features reflected by the concept changes (decreases or increases), the content of the definition may be further updated (narrowed or expanded). The professionals of a certain field may choose slightly different features of the concept to define the same concept. Such inconsistency may be determined by the difference in their experience, perception of the concept, professional knowledge, and even imagination. We may say that the definition of a certain term is the outcome of a constructive agreement, and there are cases where several definitions (rather than one) revealing the basic and distinguishing features of the concept devised by the professionals of a certain field may be considered correct and appropriate. The article analyses two-word terms with the head component apranga and batai found in the Term Bank of the Republic of Lithuania: gimnastikos apranga, golfo apranga, slidinėjimo apranga, teniso apranga and motociklininkų batai, parašiutininkų batai, bokso batai, žolės riedulio batai, etc. It is discussed why in some cases the combinative terms with apranga and batai as head components indicate aspect with the shade of purpose and in other cases with the shade of belonging. The analysis of the examples entails a conclusion that the expression of the aspectual component(s) of the combinative term obviously depends on the content of the definition created by a professional of a certain field. It means that the way a professional conceives the specific term determines which element is chosen for use. Therefore, the term and its definition are linked by bidirectional relations of subordination, i.e. the selection of constituent components for a one-word or combinative term depends on the content and scope of the definition, and vice versa. Gauta 2021-07-10 Aušra Rimkutė-Ganusauskienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas ausra.gan[email protected]