Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu

Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu120 Alvydas Umbrasas doi.org/10.35321/term29-07 Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu ALVYDAS UMBRASAS Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-5184-0056 ANOTACIJA Teisės aktų terminų tvarkyba Lietuvoje jau yra įgavusi tradiciją, bet reikalavimai, keliami teisės aktų terminams ir jų apibrėžtims, gali būti diskusijų objektas. Kadangi teisės aktų rengimas reglamentuojamas pačių teisės aktų, verta pasiaiškinti, kokie terminologiniai reikalavimai juose keliami. Tam ir skiriamas šis straipsnis. Geresnis teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų reglamentavimas gali prisidėti prie teisėkūros kokybės gerinimo. ESMINIAI ŽODŽIAI: teisės aktų terminai, kalbiniai reikalavimai, loginiai reikalavimai, terminų tvarkyba, apibrėžtis. ABSTRACT The management of the terms of legal acts has already acquired a tradition in Lithuania, but the requirements for these terms and their definitions may be the subject of a debate. Since the drafting of legal acts is regulated by the legal acts themselves, it is worth clarifying the terminological requirements that are imposed on them. That is the focus of this article. Better regulation of the requirements for terms and definitions in legal acts can contribute to improving the quality of legislation. KEYWORDS: terms of legal acts, linguistic requirements, logical requirements, terminology ordering, definition. ĮVADINĖS PASTABOS Teisės aktai valstybėje yra viena iš svarbiausių kalbos vartojimo terpių, o jų kalba daro poveikį kitose terpėse vartojamai kalbai. Terminologiniu atžvilgiu teisės aktai taip pat yra svarbūs, nes terminai juose ne tik vartojami, bet ir apibrėžiami. Teisės aktų terminologiniai aspektai yra šio straipsnio tyrimo objektas. Straipsnyje aprašomuoju analitiniu metodu 121Terminologija | 2022 | 29 nagrinėjami teisės aktų terminams keliami reikalavimai – jie vertinami ne tik terminologiniu, bet ir teisinio reglamentavimo aspektu. Siekiama išsiaiškinti, kokie reikalavimai keliami teisės aktų terminams ir jų apibrėžtims teisės aktų rengimą reglamentuojančiuose šaltiniuose, įvertinti tų reikalavimų pakankamumą ir remiantis praktika pateikti tam tikrų įžvalgų ir rekomendacijų. Pagrindinis dėmesys straipsnyje skiriamas Lietuvoje priimamų, t. y. nacionalinių, teisės aktų terminologiniams aspektams, bet prireikus žiūrima ir į lietuvių kalbą verčiamų Europos Sąjungos teisės aktų kontekstą, nes terminologiniu pobūdžiu jie panašūs, be to, daro poveikį nacionaliniams teisės aktams. Atsižvelgiant į tiriamų klausimų pobūdį ir aptariamų reiškinių būklę toliau straipsnyje išskirtos dvi dalys, kuriose duomenys analizuojami skirtingai: pirmojoje dalyje nenagrinėjant konkrečių pavyzdžių apibendrintai aprašomi teisės aktų terminams keliami reikalavimai, o antrojoje dalyje – priešingai – daugiau dėmesio skiriama teisės aktų terminų apibrėžčių pavyzdžiams, jų savitumui parodyti. Kaip bus matyti, šioms apibrėžtims keltini reikalavimai yra ateities uždavinys. Be teisinio pobūdžio šaltinių, straipsnyje daugiausia remiamasi Kazimiero Gaivenio tyrimais, jis mūsų terminologijoje terminų ir jų apibrėžčių reikalavimams, bendriesiems terminologijos dalykams dėmesio skyrė daugiausia (žr. Gaivenis 2002: 14–49). Anksčiau apie tyrimui aktualius reikalavimus yra rašęs ir Stasys Keinys (1980: 27–58). Dabar apie terminų reikalavimus dažniau kalbama didaktiniame kontekste (pvz., Akelaitis ir kt. 2009: 36–44). DĖL TEISĖS AKTŲ TERMINŲ REIKALAVIMŲ Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme. Pastarajame tiksliai nurodytas kalbos vartojimas teisėkūros srityje – „Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba“ (VKĮ 1995: 31). Teisės aktų rengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatomi ir kokybiniai kalbos kriterijai. Dar 1995 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas, kuriame nurodyta, kad „[T]eisės aktai 1 Čia ir toliau prie teisės aktų ir rekomendacinių leidinių nurodomi ne puslapiai, o straipsnių ar punktų numeriai. Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu122 Alvydas Umbrasas rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos“ (ĮTNARTĮ 1995: 12). Šis teiginys buvo perrašytas į Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijas (ĮTARR 1998: 1.8). Vėliau formuluotė kiek keitėsi2, bet nuostata, kad teisės aktuose turi būti laikomasi bendrinės kalbos normų ir teisės terminijos reikalavimų, išlaikyta 2012 m. priimtame Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme (TPĮ 2012: 14), taip pat 2013 m. patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose (TAPRR 2013: 5) ir vėlesnėse jų redakcijose. Beje, rengiant daugiakalbius Europos Sąjungos teisės aktus į kalbos normų laikymąsi žiūrima visai praktiniu aspektu – Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrasis praktinis vadovas asmenims, rengiantiems Europos Sąjungos teisės aktus, sako, kad „[A]ktus, parengtus laikantis gramatikos ir skyrybos taisyklių, lengviau teisingai suprasti bei išversti į kitas kalbas“ (BPV 2015: 1.4.2; ši nuostata buvo ir pirmajame Bendrojo praktinio vadovo leidime (BPV 2008: 1.4.2)). Taigi, taisyklingumas šiuo atžvilgiu yra svarbus funkciškai, padeda ne tik intrakalbiniu, bet ir tarpkalbiniu lygmeniu. Nurodymas teisės aktuose laikytis teisės terminų reikalavimų teisiškai įtvirtintas beveik nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios, tačiau reikia turėti omenyje, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva teisės terminų žodynų beveik neturėjo3. Taigi, manytina, kad teisiškai grįstas ne vadovavimasis kokiais nors teisės terminų žodynais, o nusistovėjusia teisės terminų vartojimo praktika, pagal įprastus modelius plėtojamais terminais. Terminams keliami kalbiniai ir loginiai reikalavimai, jie paprastai apima taisyklingumą, tikslumą, sistemiškumą, trumpumą, darybinį patogumą, emocinį neutralumą ir kt.4 (Gaivenis 2014 [1994]: 206, 211). Šie reikalavimai iš esmės tinka bet kuriai sričiai, tačiau teisės aktų kalba skiriasi nuo mokslo kalbos, teisėje svarbu formalusis raiškos reglamentavimas, raiškos nurodymų ir rekomendacijų laikymasis. Nors teisės terminų reikalavimai nėra kaip nors susisteminti ir ne visada aiškiai, eksplicitiškai išreiškiami, 2 Be kita ko, imtas akcentuoti ne teisės aktų, o jų projektų rengimas, vietoj teisinės terminijos radosi teisės terminija. 3 Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu teisės terminų žodynų išleista nebuvo (nors terminų sąrašų, žodynų projektų būta). Sovietmečio pradžioje pasirodęs Alfonso Žiurlio sudarytas Teisinių terminų žodynas (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954, 240 p.) išliko vienintelis per visą sovietmetį. Nuo 1995 m. išleista nemažai verčiamųjų ne tik terminų, bet ir apskritai teisės kalbos žodynų (plačiau žr. Umbrasas 2008), bet kokybiškos teisės terminografijos ir dabar tebestokojama. 4 Senesnėse publikacijose prie terminų reikalavimų K. Gaivenis yra minėjęs išverčiamumą į kitas kalbas ir net skambumą, unikalumą (Gaivenis 2014 [1979]: 115). 123Terminologija | 2022 | 29 apie juos kalbama tiek nacionalinių, tiek Europos Sąjungos teisės aktų rengimo rekomendacijose. Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės teisės aktai, reglamentuojantys teisės kalbą, apskritai apeliavo į bendrinės kalbos normų laikymąsi ir galiausiai atsirado tiksli nuostata – „[T]eisės aktų terminai turi būti <...> taisyklingi“ (TAPRR 2013: 6.5). Taisyklingumo reikalavimas teisės aktuose iš esmės yra bendrasis – apima kalbą apskritai ir terminiją kaip jos dalį. Terminų taisyklingumas taip pat siejasi su visais kalbos lygmenimis, apima ne tik žodžių darybą, morfologiją, sintaksę, bet ir tartį, kirčiavimą, rašybą, skyrybą. Prie taisyklingumo šliejasi ir kitų kalbų poveikio, kalbos grynumo5 klausimai. Teisės kalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose anksčiau buvo aiškiai pasakyta: „Tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų“ (ĮTNARTĮ 1995: 12; ĮTARR 1998: 1.8). Vėliau nuostata detalizuota: „Pirmenybė teiktina lietuviškiems terminams. Prireikus tarptautinis terminas gali būti nurodytas pagrečiui su lietuviškuoju (vienas iš jų – skliausteliuose)“ (ĮTARR 2002: 6). Vis dėlto įgyvendinti tarptautinių terminų vengimo teisės aktuose nuostatą, tikėtina, buvo gana keblu, stokota objektyvių vertinimo kriterijų – ne visada savas ir tarptautinis terminai yra funkciškai lygiaverčiai, vienodai paplitę ir vienodai įsigalėję, o dirbtinis vieno iš jų protegavimas gali neatitikti vartosenos polinkių ar būti tiesiog subjektyvus. Taigi, nors terminų tvarkybos praktikoje į grynumo kriterijų de facto atsižvelgiama, su tarptautiniais žodžiais susijusių nuostatų teisės aktų rengimo rekomendacijose palaipsniui nebeliko, imtasi daugiau orientuotis į per vertimą ateinančius skolinius, kartu numatant galimybę paprastai prie nepakankamai įsigalėjusių lietuviškų terminų nurodyti kitų kalbų atitikmenis: „Teisės akte visi bendriniai kitų kalbų žodžiai turi būti išversti į lietuvių kalbą“ (ĮTARR 2002: 6); „Teisės akte nevartotini bendriniai kitų kalbų žodžiai, išskyrus kai kuriose srityse iš tradicijos vartojamus nelietuviškus žodžius ar jų junginius (dažniausiai lotyniškus). Prireikus kitos kalbos žodis (dažniausiai terminas) gali būti nurodomas skliaustuose greta lietuviškojo“ (TAPRR 2013: 6.2). Prie atitikmens turi būti nurodoma kalbos santrumpa (TAPRR 2021: 134). Terminai į nacionalinius teisės aktus dabar dažnai ateina iš Europos Sąjungos teisės aktų, o juos verčiant tenka spręsti skolinimosi ir 5 Kalbos ir terminijos grynumas apskritai nėra suvokiamas kaip reikalavimas, tai yra ekstralingvistinis, ne su pačios kalbos sistema susijęs, kalbos norminimo principas, pasireiškiantis tuo, kad savos kalbos žodžiams teikiama pirmenybė (Gaivenis, Kaulakienė 2014 [1996]: 229–230). Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu124 Alvydas Umbrasas kitas problemas, lemiančias neigiamą požiūrį į dokumentų kalbą: „Tekstai, kuriuose pilna skolinių, pažodinio vertimo ar žargonybių, yra sunkiai suprantami ir tampa Sąjungos teisės aktų, tokiais atvejais laikomų „svetimais“, kritikos šaltiniu“ (BPV 2015: 5.4). Iš to kyla siekis, kad tekstas atrodytų natūralus, nebūtų juntamas verstinis pobūdis. Teisės kalbai keliamas aiškumo reikalavimas taikytinas ir teisės terminijai (teisėkūra apskritai grindžiama aiškumo principu (TPĮ 2012: 3)). Į šį reikalavimą galima žiūrėti kaip į sudėtingumo, painumo ir įmantravimo opoziciją, iš to kyla paprastų terminų siekis. Europos Sąjungos teisės aktų rengėjams rekomenduojama „stengtis išreikšti teisės normos tikslą paprastais terminais, kad jį būtų galima paprastai pateikti. Kiek įmanoma reikia vartoti kasdienę kalbą. Prireikus pirmenybė teikiama frazių aiškumui, o ne stiliaus įmantrumui“ (BPV 2015: 1.4.1). Aiškumo stoka gali būti kliūtis tiek teisės aktų vertėjams, tiek taikytojams, todėl „pradinis tekstas privalo būti visai nesudėtingas, aiškus ir suprantamas, nes jei jis bus per sudėtingas ar dviprasmiškas, tai išverstas į vieną ar daugiau kitų Sąjungos kalbų jis gali tapti netikslus, apytikris arba visiškai klaidingas“ (BPV 2015: 5.2). Dabar vis dažniau kalbama apie sklandžią, paprastą, supaprastintą kalbą (angl. plain language), analizuojamos teisės kalbos supaprastinimo, terminų keitimo paprastesniais galimybės, kad teisės kalba būtų suprantama be specialistų pagalbos (Čėsnienė 2014b). Šiame kontekste jau radosi teisės kalbos intralingvistinio vertimo koncepcija, t. y. plečiama vertimo samprata, kalbama apie vertimą tos pačios kalbos ribose, siekiant teisės tekstą padaryti prieinamesnį tikslinei auditorijai, palengvinti specialistams ar supaprastinti nespecialistams (Čėsnienė 2014a). Vis dėlto iš praktikos kol kas neatrodo, kad teisės kalbos supaprastinimo siekis jau būtų davęs kokių nors apčiuopiamesnių rezultatų. Lietuvos teisės aktų rengimo rekomendacijose terminų trumpumo reikalavimas nėra išskirtas6 (jis ir negalėtų būti griežtas reikalavimas, nebent rekomendacija), tačiau patogumo dėlei numatyta galimybė teisės akte pasidaryti terminų trumpinius, kurie galioja tik tame teisės akte, o susijusiuose ar įgyvendinamuosiuose teisės aktuose turėtų būti įsivedami iš 6 Teisės aktų rengimo praktikoje kartais net perdėtai siekiama terminų trumpumo, aukojant tikslumą. ES teisės aktų vertėjams trumpumas nurodomas prie terminų reikalavimų, siekiant, kad terminas būtų patogus vartoti (TV 2006: 1.1). Yra nuomonių, kad termino ilgumas gali rodyti arba termino naujumą, arba nepakankamą sunorminimą. Daroma prielaida, kai kuo geriau terminija išplėtota ir sunorminta, tuo daugiau turėtų būti trumpesnių terminų (Kaulakienė, Makariūnienė 2014 [1999]: 36). Vis dėlto norminimo praktikoje trumpumo kriterijus nėra pirmenybinis. 125Terminologija | 2022 | 29 naujo (TAPRR 2013: 6.5; TAPRR 2021: 116). Rekomendacijose aiškiai pasakyta, kad teisės aktų terminai turi būti tikslūs (TAPRR 2013: 6.5; TAPRR 2021: 11). Čia reikia turėti omenyje, kad tikslumo reikalavimas gali prieštarauti trumpumo reikalavimui. Kita vertus, termino tikslumo samprata gali būti diskusijų objektas. K. Gaivenis tikslumą pirmiausia sieja su vienareikšmiškumu ir reikšmės apibrėžtumu, tačiau pripažįsta, kad šie dalykai sunkiai pasiekiami (Gaivenis 2014 [1994]: 207). Akivaizdu, kad apskritai kalboje terminų vienareikšmiškumas yra utopija, apie jį galima kalbėti nebent tik vienos konkrečios terminų sistemos ribose (Keinys 2003: 50). Terminų dviprasmiškumo vengimas teisės akte (BPV 2015: 6.2) visiškai suprantamas, tačiau vienos reikšmės turėjimas savaime negarantuoja termino tikslumo. Rengiantiems teisės aktus sakoma, kad „[S]iekiant tikslumo ir norint išvengti aiškinimo problemų gali tekti apibrėžti terminą“ (BPV 2015: 6.2.3). Lyginant terminą su apibrėžtimi jau galima kalbėti apie jo tikslumą. Termino tikslumas, be abejo, susijęs su jo semantika, siejasi ir su motyvacija, tačiau, kaip teisingai pastebi K. Gaivenis, negalima sakyti, kad motyvuoti terminai yra tikslūs, o nemotyvuoti – netikslūs (Gaivenis 2014 [1994]: 208). Termino motyvacija gali būti ir neaiški (svarbu, kad nebūtų klaidinanti), bet reikia pripažinti, kad motyvuotų terminų aiškumas didesnis7. Vien tik aiškumo savaime neišeina tapatinti su tikslumu, bet paprastai laikoma privalumu, jei terminas gali būti aiškus ir be apibrėžties. Tikslumo matavimas gali būti grindžiamas apibrėžtyje nurodytų požymių atitikimu ir būtų svarbesnis vertinant ne gimininius, o rūšinius terminus. Pastarųjų terminų rūšinių požymių įvardijimas distinktyvumo atžvilgiu ypač svarbus, o tai lemia ir tikslumą. Rengiant teisines išvadas dėl nacionalinių teisės aktų projektų yra vertinama, ar projekte vartojami teisės terminai „dera su galiojančiame teisiniame reguliavime, pirmiausia – panašius teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, įtvirtintais terminais“ (TINTARR 2010: 15.3.3). Tai, kad terminija turėtų būti vartojama nuosekliai, remiantis jau galiojančiais teisės aktais, akcentuojama ir Europos Sąjungos teisės aktų rengimo rekomendacijose (BPV 2015: 6.2.1). Kartu siekiama terminijos nuoseklumo tame pačiame teisės akte, jo prieduose ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (BPV 2015: 6; 6.2.1). Nuoseklumą svarbu sužiūrėti rengiant teisės akto pakeitimo projektus, kad suvestinėje redakcijoje 7 Tikėtina, kad, pavyzdžiui, gerai motyvuoti naujadarai turi daugiau galimybių prigyti. Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu126 Alvydas Umbrasas neatsirastų terminologinių skirtybių (TAPRR 2021: 111). Taikymo patogumo atžvilgiu gerai, kai sutampa nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų terminai, tačiau dėl susiklosčiusių tradicijų tai ne visada pasiekiama ir nebūtinai visada siektina. Terminų nuoseklumo reikalavimas apskritai atsiskleidžia per vienodumo siekį. Europos Sąjungos teisės aktų rengėjams paaiškinama: „Terminijos nuoseklumas reiškia, kad vienodoms sąvokoms reikšti turi būti vartojami tie patys terminai, o tas pats terminas neturi būti vartojamas skirtingoms sąvokoms reikšti“ (BPV 2015: 6.2). Antroji teiginio dalis orientuoja į daugiareikšmiškumą, o jis, kaip rodo praktika, apskritai yra neišvengiamas, tačiau vienareikšmiškumas siektinas bent jau susijusių teisės aktų ribose. Praktikoje dėl daugiareikšmiškumo didelių problemų paprastai nekyla (prireikus padeda apibrėžtis) arba jos yra retos, daugiau problemų kelia sinonimija, ypač kol terminai yra nauji, nes skirtingos raiškos priemonės kartais gali klaidinti, kurti sąvokų skirtingumo iliuziją. Susijusiuose europiniuose teisės aktuose skirtingai išversti tapatūs terminai gali kelti taikymo problemų ir kelti sumaištį tuos teisės aktus įgyvendinančiuose nacionaliniuose teisės aktuose, todėl sinonimų vengimo siekis (BPV 2015: 1.4.1) natūraliai kyla norint užtikrinti terminijos nuoseklumą. Jis pasiekiamas ir per suderinamumą – ES teisės aktų rengėjams pasirenkant vartoti teisės terminus siūloma atsižvelgti į šių aktų daugiakalbį pobūdį, todėl nurodoma vengti sąvokų ir terminų, būdingų tik tam tikroms nacionalinėms teisės sistemoms, juos vartoti atsargiai (BPV 2015: 5; 5.3.2). Kartu, kiek įmanoma, siekiama teisės aktų terminų, jų sampratų derėjimo su terminais mokslo, technikos ir apskritai bendrinėje kalboje (BPV 2015: 6). Terminų sistemiškumo reikalavimas teisės aktų rengimo rekomendacijose tiesiogiai neminimas, tačiau praktikoje yra svarbus ir taikomas tvarkant bet kurios srities terminus8. Galima teigti, kad terminai pavieniui nefunkcionuoja – jie yra tam tikros terminų sistemos dalis. ES teisės aktų vertėjams nurodoma siekti terminų sistemiškumo: „Vartojant esamus ar kuriant naujus terminus privalu žiūrėti, kad jie derėtų su sistema“ (TV 2006: 1.1). Sistemiškumo reikalavimas gali būti traktuojamas ir kaip loginis, ir kaip kalbinis reikalavimas. K. Gaivenis terminų sistemiškumo reikalavimą laiko loginiu ir sieja su sąvokų klasifikacija, loginiu skirstymo 8 Turėtina omenyje, kad sistemiškumo principas yra vienas iš apskritai teisėkūroje taikomų principų, pagal kurį, be kita ko, siekiama, kad teisės normos derėtų tarpusavyje (TPĮ 2012: 3). 127Terminologija | 2022 | 29 pagrindu. Terminologijai aktuali hierarchinė klasifikacija, kai tarp skirstomų grupių nustatomi pavaldumo santykiai, ir fasetinė klasifikacija, kai aibė skirstoma įvairiais atžvilgiais (Gaivenis 2014 [1994]: 211–213). Taigi, šiuo aspektu teisės akto terminas neturi atsidurti netinkamame klasifikaciniame lygmenyje (pvz., gimininis tarp rūšinių), netinkamoje klasifikacinėje grupėje (tarkime, klasifikuojant veiksmus prie jų neturi atsidurti veiksmo rezultatas). Vis dėlto praktikoje sistemiškumas dažnai vertinamas termino raiškos aspektu, kartu atsižvelgiant ir į turinį, klasifikavimo pagrindą, t. y. kalbiniai ir loginiai reikalavimai čia veikia kartu, siekiama, kad tam tikros klasifikacinės grupės terminų raiška derėtų tarpusavyje. Ir tai nėra tik terminų darybos tipiškumo (jį mini K. Gaivenis (2014 [1994]: 213)) klausimas, pavyzdžiui, tos pačiõs darybos kategorijos ar to paties darybos formanto pasirinkimas, bet ir terminais einančių sintaksinių konstrukcijų vienodinimas, žodžių skaičiaus derinimas ir pan. Užsiminus apie darybą minėtinas ir terminų darybinio patogumo reikalavimas. Darybinis patogumas9 suprantamas kaip termino tinkamumas naujiems, semantiškai ir formaliai nuo jo priklausomiems žodžiams, t. y. kitiems terminams, kurti (Gaivenis 2014 [1994]: 210). Teisės aktų rengimo rekomendacijose apie tai nekalbama ir iš tiesų teisės aktų terminų tvarkybos praktikoje šis reikalavimas nepriskiriamas prie svarbiausių, nors ir nėra ignoruojamas. ES teisės aktų vertėjams nurodoma, kad terminas turi būti patogus naujiems terminams daryti, tai pavadinama darumo reikalavimu (TV 2006: 1.1). Tiesa, darumas kalbotyroje paprastai suvokiamas kaip darybos formanto ar tam tikro darybos tipo ypatybė, bet ją galima priskirti ir pamatiniam žodžiui. Prie terminų reikalavimų kartais priskiriamas pastovumas, taip daroma, pavyzdžiui, rekomendacijose ES teisės aktų vertėjams. Jiems teigiama, kad „terminai turi būti pastovūs, nekeičiami kas kelerius ar keliolika metų. Kartais net nevisiškai tikslūs įsigalėję ir plačiai vartojami terminai yra geriau nei tikslūs nauji, nes vartotojų sąmonėje terminą pakeisti nėra paprasta“ (TV 2006: 1.1). Vis dėlto pastovumas yra ne tiek reikalavimas, kiek terminų norminimo principas, kurio praktikoje iš tiesų stengiamasi laikytis. Pasak K. Gaivenio, „[T]erminijos norminimo tikslas – negreitinti terminų kaitos, palaikyti terminijos mikrosistemų nekintamumą“ (Gaivenis 2014 9 Darybinis patogumas dar yra vadintas darybiniu potencialumu, darybiniu perspektyvumu (Keinys 1980: 45– 46). Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu128 Alvydas Umbrasas [1996]: 227). Paprastai keičiami dar nenusistovėję, varijuojantys terminai, o tradicinių linkstama neliesti10. DĖL TEISĖS AKTŲ TERMINŲ APIBRĖŽČIŲ REIKALAVIMŲ Prie terminų loginių reikalavimų K. Gaivenis priskiria apibrėžčių11 tikslumo reikalavimą (Gaivenis 2014 [1994]: 211). Vis dėlto nėra tikslu tai laikyti pačių terminų reikalavimu. Apibrėžčių reikalavimus pagrįstai galima laikyti savarankiškais. Mokslininkai vadovaudamiesi logikos ir kitais kriterijais skiria nuo dviejų ar kelių iki net keliasdešimt apibrėžčių tipų (plačiau žr. Rimkutė 2021: 180–184). Apibrėžtims keliamų reikalavimų, žinoma, nėra tiek daug, jie priklausytų nuo to, koks yra apibrėžties adresatas ir skelbimo terpė (pvz.: vadovėlis, mokslo monografija, terminų žodynas, terminų standartas ir pan.). Kaip ir terminų reikalavimai, apibrėžčių reikalavimai taip pat gali būti kalbiniai ir loginiai. Iš lietuvių kalbininkų terminų apibrėžtims bene daugiausia dėmesio yra skyręs K. Gaivenis, bet savo darbuose apibrėžčių reikalavimų jis nėra susisteminęs. Šis mokslininkas atkreipė dėmesį, kad terminų apibrėžtys gali skirtis nuo įprastų leksikografinių apibrėžčių, kad kuriant apibrėžtis taikytinas artimiausios gimininės sąvokos ir rūšinių skirtumų nurodymo modelis, laikantis šių svarbiausių taisyklių: „a) apibrėžimas turi būti adekvatus, t. y. apibrėžiamosios sąvokos apimtis turi būti lygi apibrėžiančiosios sąvokos apimčiai; b) jame neturi būti ydingojo rato; c) turi būti tikslus, aiškus, nedviprasmiškas; d) neturi būti neigiamas“ (Gaivenis 2014 [1979]: 116). Kituose šaltiniuose dar nurodomi apibrėžčių derinimo tarpusavyje, esminių požymių nurodymo, trumpumo siekimo, vengimo aiškinti terminui tapačiais žodžiais ir pan. reikalavimai (plačiau žr. Rimkutė 2021: 184–185). Moksle įprastus terminų apibrėžčių reikalavimus bent iš dalies galima taikyti formuluojant ir teisės aktų terminų apibrėžtis, tačiau nacionalinių 10 Tradicijos ir naujovių sankirtą terminijoje K. Gaivenis yra apibūdinęs, atsižvelgdamas į pažangos siekį ir funkcinį tikslingumą: „Kai kurie terminų standartų rengėjai griežtai reikalauja, kad terminų standartai būtų privalomi, kad juose pateikiama terminija būtų užkonservuojama dešimtmečiams. Terminijos sistemos atžvilgiu šis reikalavimas nerealus, nes sistemos sudedamosios dalys turi visą laiką kisti, atsinaujinti. Tik tokiu atveju sistema tolydžio tobulės. Priešingu atveju sistema degraduos. Taigi terminijos pastovumo principas neužkerta kelio sistemos kitimui, bet tik stabdo jos netikslingą ardymą. Vertinant įsigalėjusį terminą pirmiausia svarstytina ne kuo naujas terminas yra geresnis, bet kodėl blogasis senas terminas“ (Gaivenis 2014 [1996]: 228–229). 11 K. Gaivenis mini apibrėžimų tikslumą, bet dabar paprastai vartojamas apibrėžties terminas. Teisės aktų terminų tvarkyba kaip tik ir prisidėjo prie šio termino sklaidos, nes būtent apibrėžtis vartojama Terminų banko įstatyme (LRTBĮ 2003) ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. 135Terminologija | 2022 | 29 APIBENDRINAMOSIOS IŠVADOS Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais teisiškai reglamentuota teisės aktų terminų tvarkyba skatina įvertinti teisės aktų terminams keliamus reikalavimus. Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos įpareigoja laikytis teisės terminijos reikalavimų, bendrinės lietuvių kalbos normų ir aiškiai pasako, kad teisės aktų terminai turi būti tikslūs ir taisyklingi, derėti su jau galiojančių teisės aktų terminais. Taigi, kalbinio taisyklingumo, loginio tikslumo ir nuoseklumo reikalavimai laikomi, galima sakyti, svarbiausiais, nes jie nurodomi tiesiogiai. Terminų derėjimo su kitų teisės aktų terminais reikalavimas iš dalies suponuoja ir sistemiškumo reikalavimą. Pastarasis reikalavimas, kaip ir galimas kelti terminų aiškumo reikalavimas, sietini su teisėkūroje apskritai taikomais aiškumo ir sistemiškumo principais. Kiti, moksle žinomi, terminų reikalavimai, tokie kaip trumpumo, darybinio patogumo, emocinio neutralumo reikalavimai, teisės aktų rengimo rekomendacijose eksplicitiškai nėra išreikšti. Terminų trumpumo teisės aktuose faktiškai yra siekiama, tik trumpumas nėra suvokiamas kaip reikalavimas, jį labiau lemia praktinės priežastys, noras užtikrinti vartojimo patogumą. Tikslumo ir trumpumo kolizija kartais nėra lengvai sprendžiama, todėl teisės aktų rengimo rekomendacijos numato terminų trumpųjų variantų galimybę, taip užtikrindamos lengvesnį sutartinių terminų funkcionavimą tekste. Teisės aktuose yra įprasta apsibrėžti vartojamus terminus, tačiau teisės aktų rengimo rekomendacijos iš esmės nenurodo, kaip tai reikia daryti, tik atriboja teisės aktų normines nuostatas nuo terminų apibrėžčių, t. y. neleidžia apibrėžtyse kelti reikalavimų, sąlygų ir pan. (tai turėtų būti daroma teisės akto tekste). Apibrėžtyse teisės aktų rengėjai kartais bando nurodyti teisės akto reguliavimo dalyką, subjektams priskiriamas funkcijas ir pan., tačiau tai yra ne sąvokų apibrėžčių, o teisės akto tekste reikštinų nuostatų dalykas. Iš praktikos matyti, kad terminai teisės aktuose paprastai apibrėžiami aiškinamuoju (požymių nurodomuoju), išvardijamuoju ir nuorodiniu būdu. Nuorodinių apibrėžčių radimąsi lėmė teisės aktų ryšiais ir subordinacija grindžiama nuostata neapibrėžti aukštesnio lygmens teisės aktų terminų, taip pat terminų, apibrėžtų kituose susijusiuose teisės aktuose. Nuorodinių apibrėžčių formuluotės modelis nėra standartizuotas, neatmestina, kad dėl tiesioginio kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų taikymo tokių apibrėžčių gali gausėti. Išvardijamosios apibrėžtys teisės aktuose kartais yra patogios, bet bent kiek platesnį jų taikymą iš esmės riboja Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu136 Alvydas Umbrasas pačių sąvokų pobūdis – nedažnai sąvoka apima iš anksto žinomą, baigtinę elementų aibę. Paprastai patogiau būna nurodyti požymius, kad sąvoka galėtų apimti žinomus ir potencialius elementus. Apibrėžčių formuluotėms galima taikyti moksle žinomus loginius terminų apibrėžčių reikalavimus, tačiau teisės aktų specifika rodo, kad į teisės aktų rengimo rekomendacijas verta būtų įtraukti ir rekomendacijų dėl terminų apibrėžčių. Dabartinis teisės aktų terminų apibrėžčių reglamentavimas yra trūktinas. Apskritai reikia suvokti, kad apibrėžtis yra terminų tvarkybos pamatas – ji yra pagrindas termino tikslumui ir aiškumui įvertinti, todėl nuo apibrėžties priklauso ir paties termino reikalavimų įgyvendinimas. LITERATŪRA Akelaitis Gintautas, Pečkuvienė Laima, Žilinskienė Vida 2009: Specialybės kalba: administracinės kalbos vadovėlis, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. BPV 2008: Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrasis praktinis vadovas asmenims, rengiantiems Bendrijos teisės aktus, Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras. BPV 2015: Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrasis praktinis vadovas asmenims, rengiantiems Europos Sąjungos teisės aktus, Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras. Čėsnienė Žaneta 2014a: Intralingvistinio vertimo samprata ir jos evoliucija teisiniame diskurse. – Logos 78, 194–202. Prieiga internete: http://www.litlogos.eu/L78/Logos_78_194_202_Cesniene.pdf. Čėsnienė Žaneta 2014b: Lexical Units Impeding the Perception of Legalese in the Context of Plain Language. – Res Humanitariae 16, 37–53. Prieiga internete: https://e-journals.ku.lt/journal/RH/ article/1874/info. Gaivenis Kazimieras 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: LKI leidykla. Gaivenis Kazimieras 2014 [1979]: Bendrieji lietuvių terminijos kūrimo ir norminimo principai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 107–117. Gaivenis Kazimieras 2014 [1994]: Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 204–213. Gaivenis Kazimieras 2014 [1996]: Apie du terminų norminimo principus. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 224–229. Gaivenis Kazimieras, Kaulakienė Angelė 2014 [1996]: Ekstralingvistiniai terminų norminimo principai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 229–235. ĮTARR 1998: Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104). Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/ portal/lt/legalAct/TAR.84BA09B7F50B. ĮTARR 2002: Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 75 redakcija)). Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/ lt/legalAct/TAR.6E8262E60853. ĮTNARTĮ 1995: Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872. Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.502CB1B9F3DB. Kaulakienė Angelė, Makariūnienė Eglė 2014 [1999]: Statistinis terminų trumpumo vertinimas. – Angelė Kaulakienė. Terminologija. Terminografija. Terminija: straipsnių rinkinys, Vilnius: Technika, 36–38. Keinys Stasys 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius: Mokslas. Keinys Stasys 2003: Dėl mokslo terminų vienareikšmiškumo supratimo. – Terminologija 20, 47–55. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/terminologija/article/view/471. LRTBĮ 2003: Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymas Nr. IX-1950. Prieiga internete: https://www.e-tar. lt/portal/lt/legalAct/TAR.D1F51C2190D5/asr. 137Terminologija | 2022 | 29 Rimkutė Aušra 2021: Sudėtinio termino dėmenų ir apibrėžties subordinacija: vieno atvejo analizė. – Terminologija 28, 175–191. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/terminologija/article/view/2095. TAPRR 2013: Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298). Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/ legalAct/9f8e8430723411e3a1f1b21417c4c75e. TAPRR 2021: Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-388 redakcija)). Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/ lt/legalAct/12575f60488c11ec992fe4cdfceb5666. TINTARR 2010: Teisinių išvadų dėl norminių teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1R-168 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 1R-190 redakcija)). Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.78663FCA5223. TPĮ 2012: Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas Nr. XI-2220. Prieiga internete: https://www.etar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B4FA4C56B8D5. TV 2006: Terminologijos vadovėlis: Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamento vertėjams, Liuksemburgas. Prieiga internete: https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/ terminology_guidelines_lt.pdf. Umbrasas Alvydas 2008: Lietuvių teisės terminografija: nuo rankraščių iki duomenų bazių. – Specialybės kalba: terminija ir studijos: mokslinių straipsnių rinkinys, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 100–109. Umbrasas Alvydas 2013: Lietuvos Respublikos terminų bankas: 10 metų po įstatymo priėmimo. – Terminologija 20, 96–122. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/terminologija/article/view/475. VKĮ 1995: Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas Nr. I-779. Prieiga internete: https://www.e-tar.lt/ portal/lt/legalAct/TAR.0B0253BB424C. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Prieiga internete: https://www.vle.lt. ON THE REQUIREMENTS FOR THE TERMS OF LEGAL ACTS AND THEIR DEFINITIONS Summary The article analyses the requirements for legal terms not only from a terminological point of view, but also from the point of view of legal regulation. The aim is to find out what requirements are placed on legal terms and their definitions in the sources governing the drafting of legislation, to assess the sufficiency of these requirements, and to provide some practice-based insights and recommendations. The focus of the paper is on the terminological aspects of the legislation adopted in Lithuania, i.e., national legislation, but the context of European Union legislation is also considered where appropriate, as the terminological nature of these pieces of legislation is similar. The guidelines for drafting legal acts oblige compliance with the requirements of legal terminology and the norms of the standard Lithuanian language; they make it clear that the terminology of legal acts must be precise, correct, and consistent with the terminology of the existing legal acts. The requirements for linguistic correctness, logical precision, and consistency are thus considered to be of paramount importance, as they are explicitly stated. The requirement that terms be consistent with the terms in other legal acts implies, to some extent, the requirement of systematicity. The latter requirement, as well as the requirement of the clarity of terms, is linked to the Teisės aktų terminų ir jų apibrėžčių reikalavimų klausimu138 Alvydas Umbrasas principles of clarity and systematicity applied to legislation in general. Other requirements for terms known in terminology theory, such as conciseness and derivability, are not explicitly expressed in the drafting guidelines. It is common practice for legislation to define the terms to be used, but the drafting guidelines do not, in principle, specify how this should be done. The guidelines only distinguish regulatory provisions in legislation from definitions of terms, i.e., they do not allow requirements, conditions, etc. to be imposed in the definitions. In practice, it appears that terms are usually defined in legislation by reference to the attributes of the concept, by listing the elements included in the concept or by reference. The pattern of the formulation of definitions is not standardised. While the formulation of definitions may be subject to the logical requirements of definitions known in terminology theory, the specific nature of legislation suggests that it would be worthwhile to include guidance on the definition of terms in the drafting guidelines. The current regulation of definitions of terms in legislation is insufficient. Gauta 2022-11-03 Alvydas Umbrasas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas [email protected]