Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys

Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys94 Ramunė Vaskelaitė doi.org/10.35321/term29-06 Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys RAMUNĖ VASKELAITĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0001-6063-9699 ANOTACIJA Nors terminų sinonimiją ir variantiškumą lietuvių terminologijos darbuose įprasta skirti, pastarąjį siejant su terminų raiškos skirtumais, šiuos du reiškinius lemiančios priežastys dažnai tapatinamos arba jų skirtumai neryškinami. Daugiau minimos sinonimijos priežastys. Šiame straipsnyje sutelkiamas dėmesys į rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastis. Darbas grindžiamas interneto svetainėse skelbiamais tekstais. ESMINIAI ŽODŽIAI: variantiškumas, rašybos variantai, kodifikuotosios normos, astrologija. ABSTRACT Terms synonymy and terms variation are usually distinguished in the works on Lithuanian terminology, but the causes determining these the two phenomena are often considered as common or the differences between them are not emphasised. Stronger emphasis is placed on the reasons for synonymy. This article focuses on the causes of orthographic variation in astrological terminology. The work is based on texts published in astrology websites. KEYWORDS: variation, orthographic variation, codification, astrology. ĮVADAS. SAMPRATOS ASPEKTAI Skirtingos kalbotyros mokslo šakos turi savą terminiją tiriamiesiems reiškiniams įvardyti, bet esama ir tokių terminų, kurie aktualūs daugumai kalbotyros mokslo šakų, net jei jose tais terminais ir žymimos netapačios sąvokos. Vienas jų – variantiškumas. Šis terminas vartojamas sociolingvistikoje, geolingvistikoje (pvz.: Kuprienė ir kt. 2007; Aliūkaitė ir kt. 2020), žodžių daryboje (pvz.: Vaskelienė, Kučinskienė 2012; Vaskelienė 2013), stilistikoje (pvz., Župerka 2012), savitai plėtojamas bendrinės kalbos 95Terminologija | 2022 | 29 vartosenos ar normų tyrimuose (pvz.: Miliūnaitė 1995, 2003), kur, pasiremiant sociolingvistine samprata, termino reikšmė neseniai išplėsta iki apimančios ne tik bendrinės kalbos variantus (Miliūnaitė 2009). Ritos Miliūnaitės (2009) monografijoje, taip pat ir Žanetos Čėsnienės (2015) straipsnyje apie leksinius variantus pabrėžiama, kad variantiškumo tyrimus suaktualino ir išplėtė sociolingvistika: XX a. antrojoje pusėje Amerikoje sociolingvistikai pradėjus plėtotis kaip atskirai kalbotyros krypčiai, variantiški kalbos reiškiniai tapo visateisiu mokslinio tyrimo objektu. Struktūrinės kalbotyros objektas yra kalbos sistemos vidiniai ryšiai ir sąveikos, ir tai gerokai ribojo tiriamųjų kalbos reiškinių apimtį, o sociolingvistinė perspektyva leido aprėpti socialinę, geografinę variantų sklaidos analizę, kalbos ir stiliaus normų tyrimus, įskaitant variantų funkcionavimo vartosenoje, santykio su kodifikuotosiomis normomis aspektus (Miliūnaitė 2009: 117–120; Čėsnienė 2015: 163–165). Sociolingvistikoje variantiškumo tyrimai susiformavo į atskirą kryptį – variantų sociolingvistiką (Miliūnaitė 2009: 118), bet čia išplėtota variantiškumo samprata, regis, gerokai palietė ir kitas kalbotyros mokslo šakas. Štai ir Ž. Čėsnienės nagrinėjamas objektas – Europos Sąjungos dokumentų vertimuose besireiškiantys variantai – įvardijamas kaip leksiniai variantai, nors šiuo darbu iš esmės orientuojamasi į skolinių ir jų lietuviškų atitikmenų santykį, kurį leksikologijoje įprasta vadinti sinonimijos, o ne variantiškumo santykiu (pvz.: Palionis 1999: 188–192; Jakaitienė 2010: 127–130). Tokią plačią variantiškumo sampratą mėginama įtraukti ir į terminologiją (pvz.: Stunžinas 2017, 2018). Vis dėlto lietuvių terminologijos darbuose jau netrumpą laiką gyvuoja siauresnė variantiškumo samprata. Terminas variantai, pvz., vartojamas 1994 m. straipsnyje „Fizikos ir technikos terminų sinonimijos vertinimas“ (Kaulakienė 1994b). Aptariant pradiniam terminijos etapui ypač būdingą įvairavimą, čia minimi lietuviškų žodžių sinonimai (pvz., gniūžumas ir spūdumas), skolinių ir lietuviškų žodžių sinonimai (pvz., atomas ir pirmokas), o kartu ir dėl žodžių darybos išgalių besirandantys sinonimijos atvejai, tokie kaip sutapimas, sutaptis ir santapa, garinis vežimas, gariškasis vežimas, garo vežimas, garvežimis ir garvežys, ir pabrėžiama, kad tai ne sinonimai, o variantai, išnašoje paaiškinant, kad vieni rusų kalbininkai juos vadina absoliučiaisiais sinonimais, kiti – dubletais, dar kiti – variantais ir kad straipsnyje renkamasi vartoti V. Danilenkos vartotą terminą variantai (Kaulakienė 1994b: 52). Tai atskleistų, kad sinonimų ir variantų skyrimui Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 96 Ramunė Vaskelaitė lietuvių terminologijoje, bent jau termino atsiradimui, įtakos galėjo turėti rusų kalbotyra, su kuria anuomet turėta glaudžių sąsajų. Tačiau kitas tame pat leidinyje spausdinamas straipsnis – „Aušros“ fizikos populiarinimo straipsnių terminija“ (Kaulakienė 1994a) – kaip įtakos galėjusį turėti veiksnį atskleistų ne tik rusų kalbotyros darbus, bet ir kalbotyros mokslo šakų sampynas bei sankirtas. Jame aptariami atvejai irgi skirstomi į sinonimus ir variantus, o skirstymas aiškinamas taip: vieni sąvokų pavadinimai yra susiję morfologiškai, kaip antai geležinkelis ir geležinis kelias, gelžkelis, ilgis ir ilgumas, o kiti, pvz., klystugnė ir žaltvykslė, – semantiškai (Kaulakienė 1994a: 137). Apie pirmuosius teigiama, kad jie sudaro morfologinius variantus, o antrieji yra „lyg ir sinonimai“. Taip ryškėtų siekis terminais sinonimai ir variantai skirti kalbos lygmenų reiškinius, galbūt ir vartoti tuos lygmenis tiriančių mokslo šakų terminus. Vėlesniuose straipsniuose sinonimai ir variantai irgi vardijami atskirai (pvz.: Kaulakienė 2002, 2003, 2006, 2007), tarp pastarųjų minint ne tik priesaga, bet ir priešdėliu ar galūne besiskiriančius terminus (pvz.: demagnetinimas ir išmagnetinimas; griaustinis ir griausmas; abscisa ir abscisė), taip pat ir turinčius rašybos skirtumų (pvz.: Džioulio dėsnis, Joulio dėsnis ir Džaulio dėsnis), įvardžiuotinės formos vartojimo nevienodumų (pvz.: atšokusi banga ir atšokusioji banga) ar kitokių skirtumų (Kaulakienė 2003: 113). Siejant abu minėtus straipsnius, aiškėtų, kad siekis skirti morfologinio ir semantinio lygmenų reiškinius nebuvo vienintelis sinonimų ir variantų atribojimo pagrindas. Atsižvelgti į tai siūlyta tik viename straipsnyje, o iš kito, kuriame nurodyta, kad rusų kalbininkai tokius atvejus kaip sutapimas ir sutaptis, skystas kūnas ir skystimas vadina absoliučiaisiais sinonimais ar dubletais, matyti, kad yra vertinamas reikšmės panašumas ar skirtumas – tai iš leksikologijos žinoma kaip absoliučiųjų ir dalinių sinonimų priešprieša (pvz.: Palionis 1999: 189; Jakaitienė 2010: 127; VLEe). Suderinti tokius kriterijus keblu, nes sutampančios reikšmės terminai gali būti ne tik skirtingi, bet ir formos bendrumų turintys terminai (pvz., molekulė ir molekula), ir atvirkščiai – formos bendrumų turintiems terminams gali būti būdingi reikšmės ar jos atspalvių skirtumai (pvz.: apžiūrėjimo protokolas ir apžiūros protokolas, juolab liudytojo parodymas ir liudininko parodymas). Taigi, viename 2004 m. straipsnyje griežtos ribos tarp sinonimų ir variantų nė nesiimama brėžti (Umbrasas 2004). O kartu susidarantys prieštaravimai skatina gryninti sinonimų ir variantų skyrimo kriterijų, ir tai nulemia dabartinę terminų variantiškumo 97Terminologija | 2022 | 29 sampratą. Štai Alvydas Umbrasas svarsto, kad reikšmės kriterijus, numatantis absoliučiųjų ir dalinių sinonimų ribą, terminologijai nėra aktualus, nes „tiek termino sinonimas, tiek variantas žymi tą pačią sąvoką“, ir prieina prie išvados, kad norint terminologijoje atskirti variantus nuo sinonimų belieka atsižvelgti į raiškos skirtybes, tokias kaip rašybos, fonetikos, morfonologijos, morfologijos, kaitybos, aplietuvinimo ir pan. (Umbrasas 2004: 101). Ši variantiškumo samprata, rodanti orientavimąsi į raišką ir kartu į kalbos lygmenis, lietuvių terminologijoje ir prigyja: sinonimais laikomi vieną sąvoką įvardijantys skirtingi pavadinimai ar terminai, kaip antai memuarai ir atsiminimai, failas ir rinkmena, plokščioji arka ir lėkštasis skliautas (pvz.: Stunžinas 2005: 8; Mitkevičienė 2015b: 2; Auksoriūtė 2018: 248), o variantais – įvairių raiškos skirtybių, kurios klasifikuojamos pagal kalbos lygmenis (fonetinės ar rašybos, morfologinės, sintaksinės), turintys terminai ar skirtingi termino pavidalai, pvz.: humoras ir jumoras, Biblija ir biblija, krumplys ir krumplis (Mitkevičienė 2004; Zemlevičiūtė 2012: 106). Bet keblumų kelia su žodžių daryba susiję atvejai – jų visų, kitaip nei rašybos ar fonetikos skirtumų turinčių terminų, neišeina vertinti vienodai, nes, kaip rodo žodžių daryboje nustatomas skirtumas tarp darybinių sinonimų ir darybinių variantų, vieni jų gali turėti reikšmės, kiti – raiškos skirtybių (žr. Vaskelienė 2013). Todėl variantai terminologijoje apibrėžiami kaip tik nedidelių raiškos skirtybių turintys terminai, o žodžių darybos formantų skiriamus terminus, atsižvelgus į dažnai turimus reikšmės skirtumus, pasiūloma vertinti kaip sinonimus, t. y. kaip bendrašaknius sinonimus (Umbrasas 2004). Vėliau jie ir išties imami laikyti bendrašakniais sinonimais, įskaitant tokius terminus kaip elegiškumas ir elegingumas, idealizacija ir idealizavimas, pajuoka, pajuokimas ir išjuokimas ir kt. (Mitkevičienė 2015b). Vis dėlto yra ir tokių atvejų, kai su darybos priemonėmis susijusios skirtybės visiškai nekeičia termino esmės, pvz., klasikinė komedija ir klasinė komedija, ir juos linkstama įvardyti kaip variantus (Mitkevičienė 2004; dar žr. Stunžinas 2008: 126–128). Tačiau taip radusis variantiškumo samprata lietuvių terminologijoje nebėra vienintelė. Plintant sociolingvistinių tyrimų paskatintai sampratai, kai kuriuose terminologijos darbuose, kaip jau užsiminta, irgi imama taikyti plačiai aprėpianti terminų variantiškumo sąvoka, nors lietuviškojoje tradicijoje į platesnę aprėptį, kaip galima spręsti iš stilistikos krypties darbų, pretendavo sinonimijos, o ne variantiškumo sąvoka (pvz.: Župerka 2010, 2012). Bet, pasiremiant įvairiais užsienio kalbotyros darbais, vis garsiau Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 98 Ramunė Vaskelaitė imama reikšti mintis, kad terminologijoje ribą tarp sinonimų ir variantų brėžti sunku ir jos brėžti nereikia, kad kaip bendra vartotina sinonimus ir variantus apimanti variantiškumo sąvoka, ji ir taikoma (pvz.: Stankevičienė 2016; Didjurgienė, Grigonienė 2019). Plačioji variantiškumo samprata, nenumatanti griežtos ribos tarp sinonimų ir variantų, terminologijoje leistų išspręsti su žodžių daryba susijusių atvejų klausimą, bet ji neleidžia skirti raiškos plano įvairavimo ypatumų. Užsienio terminologijos darbai, kuriuose ji taikoma, rodo, kad vien jos nepakanka – variantiškumas įvairiai skaidomas, brėžiant kitokias nei įprastos lietuvių terminologijoje ribas, pvz., skiriami rašybos, tarminiai, diachroniniai, kognityviniai variantai, santrumpos ir kt. (León-Araúz ir kt. 2020). O kol kas, būdama įvairuojanti, variantiškumo samprata, kaip atkreipiamas dėmesys Ž. Čėsnienės straipsnyje, regis, priklauso nuo to, koks keliamas tyrimo tikslas – tyrėjai variantiškumą „apibrėžia taip, kaip tai daryti parankiausia atliekant konkretų tyrimą“ (Čėsnienė 2015: 133). Iš lietuvių terminologijos darbų būtų galima spręsti, kad bene dažniausiai variantiškumas laikomas matu terminijos nusistovėjimui ar nenusistovėjimui vertinti – tiek iš terminų sinonimų, tiek ir iš jų variantų sprendžiama, ar tiriamosios srities terminija dar tik besikurianti, ar jau nusistovėjusi (pvz.: Kaulakienė 1997, 2000, 2002, 2003, 2006, 2007; Zemlevičiūtė 2003; Stankevičienė 2012). Jei tiek variantiškumas, tiek sinonimija yra tokie patys matai, tai juos skirti lyg ir nėra aktualu. Bet variantiškumo ir sinonimijos priežastys kažin ar yra bendros. Lietuvių terminologijos darbai aiškaus atsakymo į klausimą apie priežasčių bendrumą nepateiktų. Variantiškumo priežasčių juose veik nenagrinėjama. Atrodytų, kad jų nagrinėjimas lyg nebūtų terminologijos mokslo objektas. Vis dėlto ankstesniame Terminologijos numeryje skelbtas straipsnis (Vaskelaitė 2021b: 195–201) išryškino, kad bent jau terminų sinonimijos priežasčių susidaro visas rinkinys: mokslo ar mokslo kalbos raida, pateikianti gausiau terminų, atitinkamai ir sinonimų; kalbų kontaktai arba anglų kalbos įtaka; terminijos tvarkyba ar norminimas, ne tik mažinantys sinonimų skaičių, bet ir lemiantys naujų terminų radimąsi; su terminų kūrimu ar vartojimu susiję veiksniai, tokie kaip dėl nežinojimo, netikimo ar nepatikimo sudaromi nauji terminai; adresato veiksnys. O viename iš naujausių straipsnių iškeliama funkcinio stiliaus įtaka (Mitkevičienė 2021). Tos priežastys dažnai minimos aprėpiant tiek sinonimus, tiek variantus ir nurodomos dar prieš pradedant juos nagrinėti (pvz., Stankevičienė 99Terminologija | 2022 | 29 2016), taigi ne visada galima pasakyti, ar jos laikomos tik sinonimijos, ar ir variantiškumo priežastimis. Vis dėlto bent iš vieno straipsnio ryškėtų, kad tokie veiksniai, kaip noras daug racionaliau pavadinti sąvoką, naujo termino sudarymas nepaisant jau esamų pavadinimų, įvairių terminologijos krypčių ar mokyklų savų terminų siūlymas, taip pat ir kalbinės interferencijos veiksnys, yra laikomi tiek sinonimijos, tiek variantiškumo priežastimis (Kaulakienė 1994b: 53). Priežastys gali būti vardijamos ne tik prieš imantis variantų ir sinonimų tyrimo, bet ir jį atlikus, tačiau išvados apie sinonimus ir variantus irgi subendrinamos, pvz., teigiant, kad išnagrinėti sinonimai ir variantai atspindi kalbotyros terminijos raidą (Andriuškaitė 2000: 74), todėl taip pat ne visada paprasta spręsti, kurios priežastys laikomos variantiškumo, kurios – sinonimijos priežastimis. Šiaip jau bendras variantiškumo ir sinonimijos priežasčių minėjimas rodytų, kad tarp jų nedaroma skirtumo. Priežasčių bendrumą lyg ir patvirtintų darbai, orientuoti vien į variantiškumo tyrimą, – juose įvardijamos tokios pačios kaip sinonimijos priežastys. Pavyzdžiui, ištyrus praeities laikotarpių terminiją, gausūs morfologiniai variantai irgi aiškinami svetimų kalbų – vokiečių ir lenkų – įtaka (Zemlevičiūtė 2012: 122), ji nurodoma ir aptarus dabartinius jūreivystės terminų rašybos variantus, tik čia minimos jau rusų ir anglų kalbos (Drukteinis 2015). Astos Mitkevičienės minima priežastis patvirtintų, kad variantiškumas, kaip ir sinonimija, gali rastis dėl terminų tvarkymo ir norminimo: variantai rodo bandymą ieškoti taisyklingesnės terminų raiškos, tvarkingiau lietuvinti skolinius (Mitkevičienė 2004: 140). Kadangi tiek iš variantų, tiek iš sinonimų dažnai sprendžiama apie terminijos nenusistovėjimą, tai išeitų, kad variantiškumo priežastis yra ir terminijos nenusistovėjimas. Priežasčių bendrumas lyg ir būtų dar vienas veiksnys, palaikantis plačiąją variantiškumo sampratą. Tačiau kai kuriuose darbuose įvardijama ir viena kita atskiresnė variantiškumo priežastis. Štai XIX a. pabaigoje pradėtame leisti Varpe rasti rašybos variantai (Zemlevičiūtė 2009), taip pat ir XX a. pradžioje leisto Keleivio rašybos variantai (Zemlevičiūtė 2011) aiškinami rašybos nenusistovėjimu, o tai jau kas kita nei sinonimijos priežastimi laikomas terminijos nenusistovėjimas. Kitame darbe istorinės medicinos terminijos tema minimas dėmesio raiškai stygius: „Terminų sinonimija ir variantiškumas byloja apie tų metų medicinos terminijos nepastovumą, dar, manding, ir tai, kad pagrindinis rašančiųjų tikslas buvo populiariai ir paprastam skaitytojui Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 100 Ramunė Vaskelaitė suprantamai perteikti informaciją apie ligas, jų požymius ir gydymą, o į raišką dėmesio kreipta mažiau“ (Zemlevičiūtė 2018: 194). Be to, čia teigiama, kad dalis variantų gali būti redakcinės ir leidybinės klaidos. Redagavimo spragos ar gal net teksto neredagavimas minimas ir išnagrinėjus XX a. pradžios literatūros vadovėlyje rastus variantus (Mitkevičienė 2004: 140), o korektūros klaidų fiksuojama įvairių laikotarpių darbuose (pvz.: Zemlevičiūtė 2012; Stunžinas 2017, 2018), nors jų rašybos variantais lyg ir nelinkstama laikyti. Toks priežasčių savitumas jau rodytų, kad plati, potipių nenumatanti variantiškumo samprata, apimanti ir sinonimus, nebūtų pakankamas įrankis priežasčių savitumui atskleisti. Lietuvių terminologijoje variantiškumo požiūriu daugiausia yra nagrinėta ankstesnių laikotarpių terminija, taigi ir priežastys įvardijamos daugiausia remiantis ja. Šiame darbe siekiama panagrinėti dabar gyvuojančios terminijos variantiškumo priežastis, renkantis vieną variantiškumo tipą – rašybos variantus. Tyrimo šaltinis – 12 internete skelbiamų astrologijos svetainių (ananta.lt; antropoteosofineastrologija.lt; astrodaiva.com; astrologe. weebly.com; astrologijosmokykla.lt; dharma.lt; sadhanacentras.lt; uranija.lt; vidineastrologija.lt; wolmer.lt; zachh.lt; zodiakas.com), įtraukiant ir dviejose iš jų pateiktus astrologijos terminų žodynėlius: Astrologijos terminų žodynėlį (ATŽ) ir Astrologijos sąvokas (AS). Ši sritis ir šis šaltinis pasirenkami todėl, kad rašybos variantiškumas yra itin ryški astrologijos svetainėse vartojamos astrologijos terminijos ypatybė. Be to, astrologijos terminija, remiantis šiuo šaltiniu, jau ištirta sinonimijos požiūriu (Vaskelaitė 2021b), o tai leis įvertinti, kiek variantiškumui ir sinonimijai būdingas priežasčių bendrumas. Siekiant palyginti, imamas ir tas pat laikotarpis, t. y. tekstai, astrologijos svetainėse paskelbti iki 2021 m. birželio 20 d. Darbo tikslas – ištirti astrologijos svetainėse vartojamos terminijos rašybos variantiškumo priežastis. Tikslu laikant priežasčių analizę, nesiekiama suminėti visų tiriamuosiuose šaltiniuose pasitaikiusių variantų eilučių, šiame straipsnyje aptariami tik būdingiausi rašybos variantiškumo atvejai. 1. DIDŽIOSIOS IR MAŽOSIOS RAIDĖS VARTOJIMO VARIANTAI Rašybos variantai yra itin ryški kalbamosios terminijos ypatybė, o ypač jai būdingas su didžiosios raidės vartojimu susijęs variantiškumas. Į šią savitą astrologijos terminijos ypatybę dėmesys jau atkreiptas nagrinėjant didžiąja raide rašomus pavadinimus (Vaskelaitė 2021a, 2022), viename iš tų darbų 101Terminologija | 2022 | 29 (Vaskelaitė 2022) remtasi būtent astrologijos svetainėmis. Taigi, aptariant šį rašybos variantiškumo potipį, belieka nagrinėtus atvejus įvertinti terminologijos požiūriu ir priminti iš tų darbų ėmusias ryškėti variantiško didžiosios raidės vartojimo priežastis. Be to, ankstesniam tyrimui pasitelktos tik septynios svetainės (Vaskelaitė 2021a), o šiam tyrimui naudojama dvylika, todėl reikia patikrinti, ar ėmę ryškėti didžiosios raidės vartojimo polinkiai ir priežastys būdingi ir papildomiems penkiems šaltiniams. Tikrinių pavadinimų santykis su terminais iš lietuvių terminologijos mokslo darbų nėra visiškai aiškus. Tiksliau, terminais lyg ir linkstama laikyti tik asmenvardinį ir vietovardinį dėmenį turinčius pavadinimus. Tokių terminų, kurių šalutiniu dėmeniu nurodoma išradėjo pavardė, minėjo Kazimieras Gaivenis, aptardamas dvižodžių sudėtinių terminų gramatines konfigūracijas ir jų šalutinių dėmenų funkcijas, pvz.: Fuko švytuoklė, Morzės raktas, Leideno indas (Gaivenis 2014 [1975]: 79). Vis dėlto, 1994 m. straipsnyje aptardamas tarptautinės nomenklatūros sukeliamas problemas, tokius visose mokslo srityse galimus rasti terminus kaip Doplerio greitis, Dekarto koordinatės, Adisono liga, Ebšeino sindromas autorius buvo linkęs vertinti atsargiai – jie nepakankamos motyvacijos (Gaivenis 2014 [1994]: 217). Ten atkreiptas dėmesys ir į nevienodą jų vertinimą tarptautinėje nomenklatūroje: tarptautiniame anatomijos nomenklatūros kodekse asmenvardinių terminų vartosena draudžiama, tarptautiniame zoologijos nomenklatūros kodekse ribojama kai kuriais taksonais, o technikos terminijoje leidžiama be jokių apribojimų. Laimutė Kitkauskienė (2011), aptardama eponiminius terminus, minėjo ne tik iš asmenvardžių, bet ir iš vietovardžių kilusius pavadinimus. Jurgita Mikelionienė (2017) eponiminio termino sąvoką lyg ir pateikė platesnę, t. y. teigė, kad tai iš tikrinio žodžio padaryti sąvokų pavadinimai, bet nagrinėjo tik bendriniais žodžiais virtusius tikrinius pavadinimus, o tiksliau – jų virtimo terminais procesą, t. y. apeliatyvizaciją. Taigi, neasmenvardinės ar nevietovardinės kilmės tikrinių pavadinimų kaip terminų nelinkstama analizuoti. Aptardamas tikrinius astronominių žvaigždynų pavadinimus, K. Gaivenis tevartojo terminą pavadinimas, jų kaip terminų neįvardijo, bet ir aptarė iš esmės tik Lietuvoje vartotus žvaigždynų vardus, tokius kaip Šienpjoviai, Sietynas, Parplys Kirminėlis, kurių ne visi bevartojami (Gaivenis 1990). Vis dėlto, nors didžiąja raide rašomų neasmenvardinės ir nevietovardinės kilmės tikrinių pavadinimų statusas lietuvių terminologijos darbuose neaiškus, termino statusas jiems pripažįstamas terminografijoje. Pavyzdžiui, į astronomijos Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 102 Ramunė Vaskelaitė terminų žodynus įtraukiama tokių pavadinimų kaip Mergelės žvaigždynas, Šaulio žvaigždynas, Jupiteris, Saturnas, Vega, Cerera, Didieji Grįžulo Ratai ir kt. (pvz., Straižys 2003), tikrinių neasmenvardinės ir nevietovardinės kilmės pavadinimų įtraukiama ir į kitus žodynus, pvz., Krikščioniškosios ikonografijos žodyne galima rasti Apreiškimą, Nukryžiuotąjį, Paskutinę vakarienę, Paskutinį teismą ir kt. (KIŽ 1997). Astrologijoje tokie pavadinamai dažni. Štai tokie yra septynių Zodiako sudedamųjų dalių pavadinimai: Avinas, Jautis, Vėžys, Liūtas, Skorpionas, Ožiaragis ir Žuvys. Jie zoomorfinės kilmės. Šie vienažodžiai pavadinimai tik iš pažiūros sutampa su astronominių dangaus kūnų pavadinimais, nes, kaip jau atskleista (Vaskelaitė 2021a, b), nuo astronominių Zodiako žvaigždynų pavadinimų juos skiria reikšmė, o dvižodžius terminus – dar ir pagrindinis dėmuo: astrologijos terminas yra ne Zodiako žvaigždynas, o Zodiako ženklas, atitinkamai vartojami pavadinimai Avino ženklas, Jaučio ženklas ir t. t. Tačiau visi Zodiako ženklų pavadinimai – tiek zoomorfinės kilmės, tiek ir kitokios kilmės (Dvyniai, Mergelė, Svarstyklės, Šaulys, Vandenis) – yra rašomi tik didžiąja raide, taigi didžiosios raidės vartojimo požiūriu jie nevariantiški. Nebūdingas didžiosios raidės vartojimo variantiškumas ir horoskopo taškų pavadinimams Juodasis Mėnulis ir Baltasis Mėnulis, kurie tekstuose funkcionuoja kaip vienažodžių Lilit ir Selenos sinonimai, taip pat ir kitus du horoskopo taškus įvardijantiems pavadinimams Rachu ir Ketu, turintiems net kelias atitikmenų poras. Tikslias pavadinimo atsiradimo aplinkybes, žinoma, vertina ne terminologija, o etimologija, todėl tik atkreiptinas dėmesys, kad astrologijos tekstuose Rachu ir Ketu siejami su indų mitologija ir aiškinami kaip demono dalys: Ketu esąs demono kūnas, o Rachu – jo galva (Stonkutė 2020: 168). Dar viename straipsnyje teigiama, kad Ketu, išvertus iš sanskrito, reiškia „vėliava“ (Čeremisinas 2015). Tokie aiškinimai rodytų, kad ir šie pavadinimai neasmenvardinės kilmės, tačiau lietuviškuose astrologijos tekstuose jie rašomi tik didžiąja raide, taigi su didžiosios raidės vartojimu susijęs variantiškumas ir jiems nebūdingas, nors kitokio variantiškumo esama: keturiose svetainėse rašoma Rahu Astr, Dh, Vi, W, vienoje – Lilith Za. Tačiau variantiškumas būdingas terminui Zodiakas – vienose svetainėse labiau linkstama rašyti mažąja, kitose – didžiąja raide, o kai kuriose net ir tame pačiame tekste parašoma Zodiakas ir zodiakas. Nors astrologijos tekstuose minimas ir astronominis Zodiakas, astrologijoje tai iš dvylikos dalių 109Terminologija | 2022 | 29 pvz.: Saulės konjunkcija su Uranu Ur, Veneros jungtis su Saule Am, Mėnulio opozicija su Merkurijumi Dh, Neptūno jungtis į Saulę Ur. Bet jie gali būti ir tekstinės vartosenos atvejai (plačiau apie tekstinę vartoseną žr. Mitkevičienė 2015a). 3. RAŠYBOS NORMŲ NUMATOMO VARIANTIŠKUMO ATVEJAI Brūkšnio ar brūkšnelio rašymo variantų kodifikuotos rašybos normos nenumato, tačiau kai kurių variantiškumo atvejų teikiant rašybos lygmens normas numatoma. Tai skirtingi skaičiaus užrašymo būdai: skaičius gali būti užrašomas žodžiu ir skaitmeniu, skaitmuo gali būti tiek romėniškas, tiek arabiškas, prie arabiško skaitmens gali būti pridedamos galūnės (LKRS 1992: 80). Skaitvardinį dėmenį turintys terminai nėra pats būdingiausias terminų tipas, taigi ir astrologijos tekstuose jie nedažni. Čia ryškėja viena jų grupė – dvylikos astrologinio brėžinio dalių pavadinimai. Jos vadinamos būstais arba namais, o šis terminas, kaip jau atkreiptas dėmesys, gerokai nenusistovėjęs: vartojama tiek horoskopo būstai, tiek horoskopo namai, taip pat ir astrologiniai namai ar astrologiniai būstai, vartojamos ir trumposios formos būstai ar namai (Vaskelaitė 2020: 155). Taigi, sinonimiški ir konkrečias būsto dalis įvardijantys terminai, bet jiems būdingas dar ir skaitmens rašymo variantiškumas, taip pat ir kiti variantiškumo požymiai. Variantų eilutes sudaro tokie nariai: pirmas(is) būstas – Pirmas(is) būstas – I būstas – 1 būstas – 1-as(is) būstas, atitinkamai antras(is) būstas ir t. t. O vienoje svetainėje taikomas dar ir kodifikuotųjų rašybos normų nenumatomas romėniško skaitmens rašymas su galūne: I-asis būstas ar I-as būstas Zo ir t. t. (plačiau apie rašybos variantų santykį su rašybos klaidomis rašoma šio darbo 4 skyriuje). Rašybos normos numato ne tik skaičiaus užrašymą skaitmeniu, bet ir žodžių ar pavadinimų trumpinimą. Užsienio autorių darbuose, kur taikoma plačioji variantiškumo samprata, santrumpos yra minimos kaip atskiras variantiškumo potipis (pvz., León-Araúz ir kt. 2020). Lietuvių terminologijos darbuose toks variantiškumo atvejis neryškinamas, todėl būtų keblu spręsti, ar variantais, ar sinonimais laikytini atvejai, kai šalia lietuviško termino ar pavadinimo pateikiama angliška santrumpa, pvz.: Bendroji mokėjimų eurais erdvė ir SEPA (iš Single Euro Payment Area); pervedamoji sąskaita ir NOW (angl. negotiable order of withdrawal) sąskaita. Tačiau astrologijoje vartojama keletas santrumpų, kurios yra tos pačios kalbos Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 110 Ramunė Vaskelaitė kaip ir trumpinamasis pavadinimas, o jos galėtų būti laikomos rašybos variantais. Tokių santrumpų šios srities tekstuose veikiausiai randasi dėl juose teikiamų astrologinių brėžinių – horoskopų įtakos. Astrologiniame brėžinyje svarbiausi taškai žymimi specialiais simboliais, o kai kurie – simbolinėmis santrumpomis. Apskritimo horizontaliąją ašį jungiantys taškai ascendentas ir descendentas žymimi atitinkamai Asc, Dsc, o vertikalę jungiantys taškai, kurių pavadinimai lietuviškoje astrologijos terminijoje funkcionuoja kaip lotynizmai Medium Coeli ir Imum Coeli, – atitinkamai MC ir IC. Tačiau šių keturių pavadinimų santrumpos pavartojamos ir tekstuose, pastarosios dvi – netgi dažniau kaip pagrindinis variantas, pvz.: „IC atitinka vidurnaktį, MC – vidurdienį“; „Tai I būstas – Asc, IV būstas – IC, VII būstas – Dsc ir X būstas – MC“ Zo; „Veneros ir Jupiterio vidurio taškas jungiasi su MC“ Aw. Taigi, terminas ir santrumpa sudaro rašybos variantus: ascendentas (Ascendentas) ir Asc, descendentas (Descendentas) ir Dsc; Medium Coeli ir MC, Imum Coeli ir IC Am, An, Antr, Astr, Za, Zo, AS, ATŽ. Šie trumpinimo būdai minimi ir rašybos normas teikiančiuose leidiniuose. Naujausiame iš jų numatoma santrumpų klasifikacija pirmuosius leistų įvardyti kaip simbolines santrumpas (Asc, Dsc), o antruosius – kaip raidines santrumpas (Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 208–229). Taigi, santrumpų vartojimas astrologijos svetainėse, kaip ir daugumoje iš jų taikomi termino skaitvardinio dėmens užrašymo būdai, rodytų atitiktį kalbos normoms, siekį jų paisyti. Tačiau kai kuriose svetainėse santrumpos Asc ir Dsc rašomos kaip ASC ir DSC, pvz.: „Jei Chironas jungiasi su ASC, žmogus gali turėti randą ant veido“; „Taip pat sėkmingo žmogaus horoskope šios žvaigždės jungiasi su jo natalinio horoskopo ASC ir MC“ Aw. Bet kažin ar tai būtų galima laikyti rašybos klaida ar neapsižiūrėjimu – toks rašymas gali būti argumentuotas siekis suvienodinti keturis svarbiuosius horoskopo taškus žyminčias santrumpas, t. y. ASC, DSC, MC ir IC, plg.: „Būtinai atkreipkite dėmesį į tai, kuriame horoskopo būste vyksta užtemimas, ar liečia svarbius horoskopo taškus (ASC, DSC, MC, IC) <...>“ Aw. 4. KALBOS VARTOJIMO TERPĖS ĮTAKA Be aptartųjų rašybos variantų, svetainėse pasitaiko akivaizdžių rašybos ar korektūros klaidų. Tiek rašybos, tiek korektūros klaidų santykis su variantais lietuvių terminologijoje nėra pakankamai aiškus. Pastarųjų variantais lyg ir nelinkstama laikyti, nors kartu pastebima, kad jas skirti nuo variantų 111Terminologija | 2022 | 29 nėra paprasta (pvz., Mitkevičienė 2004: 125). Kitur, išnagrinėjus variantus, nurodoma, kad kai kurie iš jų gali būti leidybinės ir redakcinės klaidos (Zemlevičiūtė 2018: 194). Tačiau dar kebliau brėžti ribą tarp rašybos klaidų ir rašybos variantų, o terminų ar pavadinimų rašymas, taikytas laikotarpiais, kai rašybos normos dar tik formavosi ir nebuvo nusistovėjusios, jos ir neleistų brėžti. Todėl tyrinėjant praeities laikotarpių terminiją kaip variantus įprasta minėti, pvz., ne tik pavardės rašymo variantus, tokius kaip Džaulio dėsnis ir Joulio dėsnis, Clarko elementas ir Klarko elementas, Omo dėsnis ir Ohmo dėsnis (Kaulakienė 2003: 113), bet ir tokius atvejus kaip kalambūras ir kalamburas, natūralistinė drama ir naturalistinė drama, formos tobulumas ir formos tobūlumas, satyrikas ir satirikas (Mitkevičienė 2004: 127). Vis dėlto dabartiniu lietuvių bendrinės kalbos raidos tarpsniu, kai ilgumo ir trumpumo žymėjimo normos yra kodifikuotos ir perteikiamos kiekvienoje bendrojo lavinimo mokykloje, aiškinti pastarųjų atvejų rašybos normos nebuvimu ar nusistovėjimu nebūtų kaip, taigi, net jei terminologijoje tokie atvejai ir galimi aptarti kaip rašybos variantai, jų priežastys yra kitos nei rašybos formavimasis, jos normų nebuvimas. Šiame darbe ėmusiomis ryškėti priežastimis – kodifikacijos neaiškumais ar jos numatomais variantais – skirtingo balsių ilgumo žymėjimo irgi nėra kaip aiškinti. Kaip apibendrintą neatitikties kodifikuotosioms rašybos lygmens normoms, kurios yra nusistovėjusios ir nenumatančios rašybos variantų, priežastį būtų galima minėti kodifikuotųjų bendrinės kalbos normų nesilaikymą, o konkretesnė priežastis aiškės iš terminų vartojimo konteksto aptarimo. Terpė, kurioje astrologijos terminai vartojami, šiuo atveju yra interneto svetainės. Tiek korektūros klaidų, tiek neatitikties kodifikuotoms rašybos, skyrybos, o ir kitų kalbos lygmenų normoms pasitaiko visose svetainėse, taip pat ir dviejose iš jų pateiktuose terminų žodynėliuose – AS ir ATŽ, pvz.: „Kadangi Plutonas visada orientuotas į mąsinius (= masinius), visuomeninius reiškinius, šiuo atveju jis gali išryškinti kolektyvinės atskirties ligas – ryšio praradimą su Žeme (gamta), kurią baigiame sunaikinti“ Vi; „Ne viskas taip paprasta su horoskopo būstais ir be visa ko todel (= ir, be visa ko, todėl), kad astrologinių būstų sistemų yra tikrai nemažai (bent virš 30)“; „<...> seniau į šią planetą buvo atsižvelgiama nustatant profesi nė (= profesinę) orientaciją“ Zo; „Spauda ir Holivudas iki šiol tęsia išpuolius prieš Trumpą, tačiau visi jie jau senai suprato, kad tai asmenybė su kuria (= asmenybė, su kuria) reikia skaitytis“; „Be to Jupiteris (= Be to, Jupiteris) antrame būste dažnai rodo didelę finansinę sėkmę“ Ur; Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 112 Ramunė Vaskelaitė „Tai - tokie (= Tai – tokie) santykiai, kurie tiesiog nulemti, reikalaujantys atiduoti tam tikras skolas gal būt (= galbūt) iš praeitų gyvenimų <...>“; „Būkite atidūs kažką pirkdami ar parduodami - galite (= parduodami – galite) įsigyti jums svarbių pirkinių, tačiau vėliau ko gero jais (= vėliau, ko gero, jais) nusivilsite“; „Tėvai , viršininkai (= Tėvai, viršininkai) gali reikalauti iš Jūsų pernelyg daug“ Aw; „Mergelės –perfekcionistės <...> (= Mergelės – perfekcionistės)“; „IX būstas– tolimos (= IX būstas – tolimos) šalys, keliones (= kelionės), kontaktai su užsieniečiais <...>“ Zo; „Tai patys svarbiausi būstai horoscope (= horoskope) bei prognostikoje“ ATŽ. Kadangi korektūros klaidų ir neatitikties rašybos normoms atvejų pasitaiko visose svetainėse, šį ypatumą galima sieti su terminų vartojimo terpe – internetu, būtent interneto svetainėmis. Šią prielaidą patvirtina kai kuriose svetainėse pateikiami tekstai iš spausdintų leidinių – knygų, žurnalų, kalendorių (Antr, Dh, Sa, W). Juose tiek korektūros, tie rašybos klaidų ir išvis išvengiama. Leidiniai yra redaguojami kalbos redaktorių, prieš spausdinant skaitomi korektorių, o tai korektūros ar rašybos klaidų ir padeda išvengti. Kad internetinėje (elektroninėje) terpėje vartojama kalba šiuo požiūriu yra kitokia, atskleidžia ir jos tyrimai (pvz.: Miliūnaitė 2008, 2010, 2018), net jei šios jau netrumpą laiką gyvuojančios terpės lietuvių autorių darbuose ir nelinkstama rinktis kaip vieno pirmųjų kalbos tiriamųjų objektų. Vis dėlto astrologijos svetainės pagal korektūros klaidas ir rašybos, skyrybos neatitiktį kodifikuotoms kalbos normoms labai nevienodos: vienose klaidų nedaug, kitose daugiau pasitaiko tik kai kuriuose tekstuose, o kai kurias pagal atitiktį bendrinės kalbos normoms būtų galima laikyti priartėjusiomis prie bendrinės kalbos užribio. Čia nesiimama spręsti, kiek kodifikuotų bendrinės kalbos normų nepaisoma sąmoningai, kiek iš nežinojimo, nes tam reikėtų taikyti kitus tyrimo metodus (pvz., anketinės apklausos metodą), tačiau viena priežastis akivaizdi – tai dėmesio nekreipimas į raišką. Antai vietoj brūkšnio vartojamas brūkšnelis, pvz.: „Ugnies ženklai - Avinas, Liūtas ir Šaulys“; „Penktas būstas - hobiai ir talentai“ Aw; „Uranas-permainų, ekscentriškumo, naujovių, revoliucijų, perversmų planeta“; „Opozicijataip pat neharmoningas aspektas <...>“ Zo. Kitur tose pačiose svetainėse vartojamas brūkšnys, ir tai rodo, kad brūkšnelio vartojimas nėra dėl nelietuviškos kompiuterio klaviatūros radęsis ypatumas, pvz.: „Šeštas būstas – sveikata, rutina, dieta ar kasdieninis darbas“ Aw. Tokie skirtumai išryškėja net gretimuose sakiniuose, pvz.: „Pirmo 113Terminologija | 2022 | 29 būsto (namo) viršūnė vadinama ascendentu, IV namo viršūnė – IC (Imum coeli), VII būsto viršūnėdescendentu, X būsto viršūnė – MC (Medium coeli)“ Zo. Prieš skyrybos ženklus ar po jų nedaroma tarpo arba, priešingai, tarpai paliekami ten, kur jų nereikia, pvz.: „Mėnulio mazgai -Mėnulio orbitos kirtimosi su ekliptika taškai.Judedamas Mėnulis atsiduria tai piečiau, tai šiauriau ekliptikos . Taškas, kai Mėnulis pereina iš pietinės dangaus skliauto pusės į šiaurinę, vadinamas kylančiu Mėnulio mazgu(arba Šiauriniu, arba Drakono galva), o atvirkščiaiiš šiaurinės į pietinę-Besileidžiantis ( arba Pietinis, arba Drakono uodega)“ Zo. Suprantama, kad tokie kalbos vartojimo ypatumai turi įtakos ir terminų ar pavadinimų vartojimui. Pavyzdžiui, su korektūros ar rašybos klaidomis parašomi ir jau aptarti astrologinių būstų pavadinimai, pvz.: „O 4 būsto antras valdovas yra Jupiteris, kuris yra 2 -ame (= 2-ame) finansų būste“ Ur. Brūkšnio ir brūkšnelio vartojimą rašant aptartuosius planetų padėčių (aspektų) ir horoskopo ašių pavadinimus, tokius kaip Saulės-Mėnulio opozicija, galima sieti su kodifikacijos neaiškumais, tačiau jokios lietuvių kalbos rašybos taisyklės nenumato, kad vartojant brūkšnį ar brūkšnelį tarpas būtų daromas tik iš vienos pusės, taigi tokius pavienėse svetainėse pasitaikančius atvejus kaip Saulės –Urano susijungimas ar Saulės –Plutono susijungimas jau galima aiškinti tik neatidumu ar dėmesio nekreipimu į raišką. Rašybos klaidomis, o ne rašybos variantiškumu aiškintinus atvejus paprastai išryškina siauresnis ar platesnis kontekstas. Antai vienoje svetainėje termino Mėnulio mazgai pagrindinis dėmuo parašomas didžiąja raide, tačiau tiek čia pat, tiek kituose tos svetainės tekstuose, tiek ir apskritai svetainėse šis terminas rašomas tik pirma didžiąja raide, pvz., „Mėnulio Mazgai interpretuojami skirtingai. Vakarų astrologijoje Mėnulio mazgų ašis simbolizuoja asmeninės žmogaus evoliucijos ryšį su aplinkinio pasaulio evoliucija. Žmogus dalyvauja evoliucijoje, atsiremdamas į vidinę patirtį, Mėnulio mazgai rodo žmogaus, kaip visuomenės nario, užduotis. Mėnulio mazgai siejami su karminiais aspektais. Astrologai mano, kad Mėnulio mazgai simbolizuoja mūsų vystymosi kelią“ Zo, taigi suprantama, kad šis pavienis rašymo didžiąja raide (Mazgai) atvejis radęsis dėl neapsižiūrėjimo neatidumo raiškai. Dar plg. vienintelį termino Juodasis Mėnulis pagrindinio dėmens rašymo atvejį mažąja: „Jis kalbėjo apie Juodajį Mėnulį Lilit, kuris tą dieną paliko ramybėje visus giliai savyje nuoskaudas slepiančius Skorpionus ir perėjo į Šaulio žvaigždyną. Beje skaudžiausiai (= Beje, skaudžiausiai) Lilit kanda išeidama iš ženklo, todėl labai galimas Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 114 Ramunė Vaskelaitė daiktas, kad kelios dienos prieš Meilės dieną galėjo būti itin sunkios daugeliui Skorpionų, arba tiem (= tiems), kurių Juodasis mėnulis buvo tame ženkle jų (= ženkle jų) gimimo metu“ Zo. Tokiais ypatumais pasižyminti kalbos vartojimo terpė, žinoma, gali kelti klausimą, kiek ji tiriant rašybos variantiškumą naudotina kaip tiriamasis šaltinis. Žinoma, jei toks pat dėmesio nekreipimas į raišką būtų būdingas visoms astrologijos svetainėms, tirti čia vartojamą terminiją rašybos variantiškumo požiūriu būtų netikslinga, tačiau juo išsiskiria tik pora svetainių ir kai kurie kitose svetainėse pateikiami tekstai. Čia apžvelgti astrologinių pavadinimų rašymo polinkiai nustatyti ne tų svetainių ir ne tų tekstų pagrindu. Kita vertus, daugumą čia išryškėjusių polinkių, būtent polinkį termino skaitvardinį dėmenį užrašyti vienokiu ar kitokiu rašybos normų numatomu būdu, polinkį visą terminą užrašyti kaip santrumpą, polinkį tam tikrus astrologijos terminus rašyti didžiąja raide, dėl didžiosios raidės vartojimo pasvyruojant, patvirtina ir pora išskirtiniu neatidumu raiškai išsiskiriančių svetainių. O tai rodytų, kad astrologijos tekstuose vartojamų terminų rašybos variantiškumo priežastis yra ne tik terminų funkcionavimo terpė, bet ir veiksnys, ryškėjęs iš pirmųjų dviejų šio darbo skyrių – su kodifikacija susiję neaiškumai. Beje, polinkį astrologijos terminus rašyti didžiąja raide patvirtina ir šio straipsnio autorės nagrinėta spausdintu pavidalu išėjusių astrologijos leidinių medžiaga. IŠVADOS Lietuvių terminologijos darbuose variantiškumo priežasčių atskirai nelinkstama nagrinėti, o esami variantiškumo raiškos tyrimai daugiausia orientuoti į istorinę terminiją. Nagrinėjant ją, kaip priežastis daugiausia nurodomas rašybos nenusistovėjimas. Ir išties lietuvių kalbos rašybos normos formavosi pamažu, tam tikrais istoriniais tarpsniais jų dar nebuvo. Tačiau apie rašybos nenusistovėjimą keblu kalbėti XXI a. pradžioje, kai rašybos taisyklės yra nustatytos, jų mokoma vidurinėje mokykloje ir rašybos normos, kaip ir kitos bendrinės kalbos normos, yra kodifikuojamos rašybos lygmenį apimančiuose norminamuosiuose darbuose. Taigi, ir čia atlikta terminų rašymo astrologijos svetainėse analizė atskleidžia kitokių variantiškumo veiksnių nei rašybos nenusistovėjimas. Kaip aiškėja, kai kuriuos rašymo nevienodumus lemia kalbos vartojimo terpė ir joje besireiškiantis neatidumas raiškai. Spausdinami leidiniai paprastai redaguojami kalbos redaktorių, skaitomos jų korektūros, ir tai 115Terminologija | 2022 | 29 rašybos ar korektūros klaidų padeda išvengti. Internetinė terpė, o konkrečiai – interneto svetainės, yra kalbos vartojimo sritis, kurioje leidybinis ar redakcinis tekstų skelbimo etapas nebūtinai taikomas, o rašytinės kalbos vartojimo lygis nevienodas, ir tai atspindi taip pat ir terminų rašymas. Vienas rašybos variantiškumo atvejis, būtent Rachu (Rahu) ir Ketu sinoniminių terminų raiškos įvairavimas, variantiškumą skatina sieti su šių dviejų terminų sinonimiškumu, taigi ir su anksčiau atlikto sinonimijos tyrimo išryškintomis priežastimis, parodžiusiomis, kad šie astrologijos terminai atspindi kelių skirtingų rytietiškų tradicijų sankirtą. Šiuo darbu neatmetamos ir tokios jau svarstytos variantiškumo (susijusio su didžiosios raidės vartojimu) priežastys kaip lotynų ar kitų, šiuo metu vartojamų, kalbų įtaka, tačiau kiek jos išties lemia astrologijos pavadinimų rašymą didžiąja raide ir jo svyravimus, leistų nustatyti kitokio pobūdžio tyrimai, pavyzdžiui, gretinamasis kelių kalbų tekstų tyrimas. O iš čia atliktos rašymo polinkių lietuviškose astrologijos svetainėse analizės aiškėja tų polinkių ir kodifikuotųjų bendrinės kalbos normų sąsajos: labiausiai tiriamojoje srityje varijuoja didžiosios raidės vartojimas, bet ir numatant didžiosios raidės vartojimą, būtent tikrinių pavadinimų rašymą didžiąja raide, astrologinių pavadinimų grupė neskiriama ir tokių pavadinimų neminima; gerokai įvairuoja brūkšnelio ir brūkšnio rašymas, bet neaiškumų kelia ir brūkšnelio ar brūkšnio rašymo kodifikacija; varijuoja skaitvardžio rašymas terminuose, tačiau rašybos variantų numato skaičiaus rašymo kodifikacija; santrumpos astrologijos svetainėse rašomos keliais būdais, tačiau keli būdai fiksuojami ir rašybos normas teikiančiuose leidiniuose. Tokia atitiktis rodytų, kad kodifikuotųjų rašybos normų svetainėse siekiama paisyti, o galima svyravimų priežastis – su kodifikacija susiję neaiškumai. Nustatant rašybos normas, astrologiniai terminai ar pavadinimai neaptariami, taigi rašybos variantiškumo priežastis gali būti ne tik tie neaiškumai, bet ir astrologinių pavadinimų rašymo normos kodifikacijos stygius. Variantiškumą mažinantis veiksnys galėtų būti specialiosios srities leksikai norminti skirti leidiniai – terminų žodynai, tačiau astrologijos terminų žodynų nerengiama, o tarptautinių žodžių žodynuose pateikiama tik astronomijos terminų. Tam įtakos gali turėti požiūris į astrologiją. Čia ištirtas tik vienas terminų variantiškumo tipas – rašybos variantiškumas. Vis dėlto jau jis rodo, kad astrologijos terminija yra gerokai variantiška rašymo požiūriu. Anksčiau atliktas tuose pačiuose šaltiniuose Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 116 Ramunė Vaskelaitė vartojamų terminų tyrimas didelio šių terminų sinonimiškumo neišryškino, išskyrus kai kuriuos terminus, o tai skatintų kelti klausimą, ar išties sinonimija ir variantiškumas leidžia vienodai spręsti apie terminijos nusistovėjimą ar nenusistovėjimą. Tačiau tam reikėtų tirti ir kitus variantiškumo tipus. Tai, kad tiek sinonimija, tiek variantiškumas tirti tų pačių interneto svetainių pagrindu, bet didelio sinonimiškumo neišryškėjo, o rašybos variantiškumas gana didelis, rodytų, kad terminų vartojimo terpė didesnės įtakos turi pastarajam reiškiniui. Kad rašybos variantiškumo ir sinonimijos priežastys skirtingos, dar labiau rodytų kita šio tyrimo atskleista priežastis – su terminų ir pavadinimų rašymu susiję kodifikacijos neaiškumai. ŠALTINIAI INTERNETO SVETAINĖS Am – www.astrologijosmokykla.lt An – www.ananta.lt Antr – www.antropoteosofineastrologija.lt Astr – www.astrodaiva.lt Aw – https://astrologe.weebly.com Dh – www.dharma.lt Sa – www.sadhanacentras.lt Ur – www.uranija.lt Vi – www.vidineastrologija.lt W – www.wolmer.lt Za – www.zachh.lt Zo – www.zodiakas.com INTERNETO SVETAINĖSE TEIKIAMI ŽODYNĖLIAI AS – Astrologijos sąvokos: www.zodiakas.com ATŽ – Astrologijos terminų žodynėlis: www.ananta.lt LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Brazaitienė Laura 2020: Lietuvių kalbos variantai: tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Andriuškaitė Ramunė 2000: J. Balčikonio kalbotyros terminų sandara ir savitumas. – Terminologija 7, 59–75. Auksoriūtė Albina 2018: Informatikos ir kompiuterijos terminijos raida ir sinonimija. – Lietuviškos informatikos ir kompiuterijos terminijos tyrimai, aut. A. Auksoriūtė, J. Gaivenytė-Butler, S. Labanauskienė, A. Mitkevičienė, R. Stunžinas, A. Umbrasas, P. Zemlevičiūtė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 247–307. Azanovas Sergejus 2005: Mėnulio paslaptys, UAB „Medicina visiems“. Čeremisinas Artiomas 2015: Planetos vedų astrologijoje. Ketu. – Čikagos aidas. Prieiga internete: https:// aidas.us/planetos-vedu-astrologijoje-us. Čėsnienė Žaneta 2015: Leksikos variantiškumas ir konkurencija Europos Sąjungos dokumentų vertimuose. – Logos 86, sausis–kovas. 117Terminologija | 2022 | 29 Didjurgienė Aušra, Grigonienė Giedrutė 2019: Profesinės leksikos variantų konkurencija studentų kalboje. – Šiuolaikinės visuomenės ugdymo veiksniai 4, 265–376. Drukteinis Albinas 2015: Ortografiniai jūreivystės terminų variantai: didžiosios raidės, brūkšnelis, kabutės. – Kalbos praktikos problemos 14, 6–14. Gaivenis Kazimieras 1990: Žvaigždynų pavadinimai. – Kalbos kultūra 59, 50–54. Gaivenis Kazimieras 2014 [1975]: Dvižodžiai sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 60–97. Gaivenis Kazimieras 2014 [1994]: Tarptautinių terminologijos principų taikymas mūsų terminijai. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 214–219. Gudzinevičiūtė Ona Laima 2012: Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai. – Kalbos kultūra 85, 121–135. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija: studijų knyga, antras pakart. leid., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaulakienė Angelė 1994a: „Aušros“ fizikos populiarinimo straipsnių terminija. – Lietuvių kalbotyros klausimai: Kalbos normalizacijos klausimai 31, 131–140. Kaulakienė Angelė 1994b: Fizikos ir technikos terminų sinonimijos vertinimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai: Kalbos normalizacijos klausimai 31, 51–56. Kaulakienė Angelė 1997: Pirmųjų fizikos vadovėlių mechanikos terminai. – Terminologija 4, 56–62. Kaulakienė Angelė 2000: Kompiuterijos terminijos sinonimija: yda ar būtinybė. – Terminologija 6, 23–28. Kaulakienė Angelė 2002: Konstantino Šakenio „Fizikos“ vadovėlio terminija. – Terminologija 9, 66–77. Kaulakienė Angelė 2003: Lietuviškų fizikos vadovėlių elektros ir magnetizmo terminai. – Terminologija 10, 107–111. Kaulakienė Angelė 2006: Naujosios technologijos ir kompiuterijos terminija. – Santalka: Filologija, Edukologija 14(4), 22–25. Kaulakienė Angelė 2007: Profesoriaus Povilo Brazdžiūno Bendrosios fizikos vadovėlio (1960–1965) terminija. – Terminologija 14, 92–109. KB – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas. Prieiga internete: http://www.vlkk.lt/ konsultacijos/2523-didieji-grizulo-ratai-didziosios-raides [žiūrėta 2021-11-20]. Keinys Stasys 2005: Brūkšnio ir brūkšnelio vartojimas. – Kalbos kultūra 78, 183–190. Kitkauskienė Laimutė 2011: Eponiminiai architektūros, meno ir statybos terminai lietuvių kalboje. – Santalka: Filologija, Edukologija 19(1), 48–58. KIŽ – Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. D. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. Kuprienė Laima, Aliūkaitė Daiva, Sideravičiūtė-Mickienė Ilona 2007: Terminų vertinimas ir vartosena: sociolingvistinė perspektyva. – Žmogus ir žodis 1, 75–82. León-Araúz Pilar, Cabezas-García Melania, Reimerink Arianne 2020: Representing multiword term variation in a terminological knowledge base: a corpus-based study. – Proceedings of the 12th Language Resources and Evaluation Conference, 2358–2367. LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, 2-asis patais. fotogr. leid., Vilnius: Mokslas, 1992. Mikelionienė Jurgita 2017: Tarptautinių terminų apeliatyvacijos aspektai. – Terminologija 24, 127–144. Miliūnaitė Rita 1995: Variantiški bendrinės kalbos vartosenos reiškiniai (fiksavimas ir vertinimas). – Kalbos kultūra 67, 39–49. Miliūnaitė Rita 2003: Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Miliūnaitė Rita 2008: Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą. – Kalbos kultūra 81, 20–49. Miliūnaitė Rita 2009: Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Miliūnaitė Rita 2010: Laikraštinė ir interneto žiniasklaida: turinio bendrumas, kalbos takoskyra. – Gimtoji kalba 7, 3–17. Miliūnaitė Rita 2018: Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mitkevičienė Asta 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. – Terminologija 11, 119–144. Mitkevičienė Asta 2015a: Kai kurie terminų sinonimijos aspektai. – Terminologija 22, 39–60. Mitkevičienė Asta 2015b: Sinoniminiai terminai 1918–1940 metų lietuvių literatūros mokslo darbuose. – Lietuvių kalba 9. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/ view/179/144. Rašybos variantiškumo astrologijos terminijoje priežastys 118 Ramunė Vaskelaitė Mitkevičienė Asta 2021: Eksplicitinė terminų sinonimija nemoksliniame diskurse. – Terminologija 28, 100–113. Palionis Jonas 1999: Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius: Jandrija. Stankevičienė Sigita 2012: Variantinė ir sinoniminė lietuvių ir vokiečių kalbų elektrostatikos terminų raiška. – Kalbų studijos 21, 21–27. Stankevičienė Virginija 2016: Terminai chemikų ir ekonomistų specialybės kalboje: norma, vartosena, tendencijos. – Santalka: Edukologija, Filosofija 24(1), 65–74. Stonkutė Loreta 2020: Astrologijos vadovėlis, Kaunas: Mijalba. Straižys Vytautas 2003: Astronomijos enciklopedinis žodynas, Vilnius: Teorinės fizikos ir astronomijos institutas. Stunžinas Robertas 2005: Statybos terminijos sinonimija. – Terminologija 12, 7–26. Stunžinas Robertas 2008: Variantiniai statybos liaudies terminai Lietuvių kalbos žodyne. – Terminologija 15, 111–130. Stunžinas Robertas 2017: Europos Sąjungos kibernetinio saugumo terminai su dėmeniu kibernetinis, (-ė): reikšmės, kilmė, sinonimija ir variantai. – Terminologija 24, 145–163. Stunžinas Robertas 2018: Kriptografinių valiutų srities terminai: reikšmės, raiška ir variantai. – Terminologija 25, 128–145. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2013. Umbrasas Alvydas 2004: Bendrašakniai dvižodžių teisės terminų sinonimai ir variantai 1918–1940 m. Lietuvos kodeksuose. – Terminologija 11, 100–118. Vaskelaitė Ramunė 2020: Vienažodė astrologijos terminija kilmės požiūriu. – Terminologija 27, 128–163. Prieiga internete: http://journals.lki.lt/terminologija/article/view/2029/2120. Vaskelaitė Ramunė 2021a: Astrologinių pavadinimų rašymas astrologijos svetainėse. – Bendrinė kalba 94, 1–36. Prieiga internete: http://journals.lki.lt/bendrinekalba/issue/view/132. Vaskelaitė Ramunė 2021b: Sinoniminės raiškos astrologijos terminijoje priežastys. – Terminologija 27, 192–222. Vaskelaitė Ramunė 2022: Astrologinių pavadinimų rašymas spausdintuose leidiniuose. – Bendrinė kalba 95, 1–32. Prieiga internete: http://journals.lki.lt/bendrinekalba/issue/view/132. Vaskelienė Jolanta 2013: Darybinių sinonimų, darybinių variantų ir paronimų panašumai bei skirtumai. – Žmogus ir žodis 1, 206–214. Vaskelienė Jolanta, Kučinskienė Ramunė 2012: Dabartinės lietuvių kalbos būdvardžių darybiniai sinonimai. – Žmogus ir žodis 1, 153–161. Vladarskienė Rasuolė, Zemlevičiūtė Palmira 2022: Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2001–2020. Prieiga internete: http://www.vle.lt. Zemlevičiūtė Palmira 2003: Antano Vileišio (1856–1919) medicinos mokslo darbai ir jų terminija. – Terminologija 10, 84–106. Zemlevičiūtė Palmira 2009: Varpo medicinos straipsnių terminai. – Terminologija 16, 92–108. Zemlevičiūtė Palmira 2011: Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai. – Terminologija 18, 93–108. Zemlevičiūtė Palmira 2012: Morfologiniai anatomijos terminų variantai XVII–XVIII a. lietuvių leksikografijoje. – Terminologija 19, 105–124. Zemlevičiūtė Palmira 2018: Medicinos terminija prieš 100 metų. – Terminologija 25, 147–200. Župerka Kazimieras 2010: Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai. – Kalbos kultūra 83, 348–358. Župerka Kazimieras 2012: Stilistika, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.