Medicinos terminų antonimija „Vidaus ligų klinikos vadovėlyje“ (1928–1930 m.)

Palmira Zemlevičiūtė170 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) doi.org/10.35321/term30-8 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) Antonymy of Medical Terms in Vidaus ligų klinikos vadovėlis (1928–1930) PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-8679-3253 ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami tarpukario Lietuvos gydytojo terapeuto Kazimiero Buinevičiaus (1872–1953) svarbiausio penkių dalių veikalo Vidaus ligų klinikos vadovėlis (1928–1930) antoniminiai medicinos terminai. Aiškinamasi, kokiais būdais reiškiasi antonimija, aptariama antoniminių terminų struktūra ir juos siejančių priešybių tipai. Antonimija yra neretas semantinis reiškinys Vadovėlio medicinos terminijoje – antoniminių medicinos terminų poros dažniausiai funkcionuoja tame pačiame sakinyje, o kartais ir artimajame kontekste (paprastai tame pačiame ar netolimame puslapyje). Medicinos terminų antonimija dažniausiai kuriama leksiniu, rečiau – darybiniu būdu (produktyviausia darybos priemonė – priešdėlis ne-). Antoniminių medicinos terminų poros susijusios trijų tipų priešybėmis – kontradikcine (dažniausiai), kontrarine ir vektorine. Nustatyta, kad Vadovėlio sudėtinių medicinos terminų antonimija kyla iš rūšinių (dažniausiai) dėmenų (daugiausia reiškiamų paprastaisiais, santykiniais ir įvardžiuotiniais būdvardžiais, rečiau – dalyviais) ir gimininių dėmenų (dažniausiai reiškiamų priesagos -imas daiktavardžiais), susijusių antoniminiais ryšiais. Ne viena iš šių raiškos priemonių dalyvauja sudarant daugiau nei vieną sudėtinį medicinos terminą. Kadangi, kaip parodė atliktas tyrimas, sudėtinių medicinos terminų rūšiniais dėmenimis didžia dalimi eina bendrosios leksikos žodžiai, teigtina, kad Vadovėlio terminijos antonimija yra parėjusi iš bendrosios leksikos antonimijos, o ne iš medicinos sąvokų klasifikacijos. Būdingais Vadovėlio medicinos terminų antonimijos požymiais galima laikyti tai, kad antoniminiai sudėtinių terminų dėmenys ne visada derinami savo raiška, pasitaiko ir dalinės antonimijos atvejų, o antonimijos ir paprasto neigimo kolizija lemia kvaziantonimų ar darbinių (teksto diskurse atsiradusių) antonimų galimybę. 171Terminologija | 2023 | 30 ESMINIAI ŽODŽIAI: terminas, medicinos terminas, antoniminis terminas, antonimija, kontradikcinė priešybė, kontrarinė priešybė, vektorinė priešybė. ABSTRACT The article deals with the antonymic medical terms in Vidaus ligų klinikos vadovėlis (Textbook of Cliniccal Symptoms of Internal Diseases) (1928–1930), the landmark five-volume work by Kazimieras Buinevičius (1872–1953), Lithuanian physician of the inter-war era. It explains the ways in which antonymy is expressed, discusses the structure of antonymic terms and the types of the opposites that link them. Antonymy is not a rare semantic phenomenon amidst the medical terms of the textbook: pairs of antonymous medical terms usually function within the same sentence, and sometimes in the contiguous context as well (on the same or an adjacent page, as a rule). Antonymy of medical terms is usually devised by way of lexis, less often through formation (with the prefix ne- ‘non-’ being the most productive means of formation). Pairs of antonymous medical terms are related by three types of opposites: contradictory (most common), contrary, and vector. It was established that the antonymy of compound terms in the textbook (mostly) arises from the subordinate components (which are mostly represented by simple, relative, and pronominal adjectives and less commonly by participles) and the main components (mostly represented by nouns with the suffix -imas) that share antonymic links. Quite a few of these means of expression are involved in forming more than just one compound medical term. Since the research showed that the subordinate components in compound medical terms were largely words of the common lexis, it can be argued that the antonymy in the terminology of the textbook had been inherited from the antonymy of the common lexis rather than from any classification of medical terms. A typical characteristic of the antonymy of the medical terms in the textbook is that the antonymic elements of compound terms are not always consistent in their expression: there are some instances of partial antonymy, while the collision of antonymy and simple negation leads to a possibility of quasi-antonyms and working antonyms (i.e., those that occur in the discourse of the text). KEYWORDS: term, medical term, antonymic term, antonymy, contradictory opposite, contrary opposite, vector opposite. ĮVADINĖS PASTABOS Antonimija kaip viena iš semantinių kategorijų bendrojoje kalboje grindžiama natūraliu žmogaus proto poreikiu gretinti ir nagrinėti įvairias priešpriešas. Ji yra savaip užkoduotas kontrastas, pamatuotas teiginio ir neiginio buvimu. O antonimai savo ruožtu yra semantinis priešingų reikšmių, ne tik išskiriančių, bet ir nulemiančių viena kitą, žodžių porų, žyminčių priešingas sąvokas, tipas, remiamas tiek kalbiniais, tiek loginiais Palmira Zemlevičiūtė172 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) elementais (Ermanytė 2008: 9, 11, 15, 18). Antoniminiai santykiai gali susiklostyti tik tarp žodžių, pavadinančių logiškai suderinamas sąvokas ir būtinai turinčių bent vieną bendrą semantinį požymį. Antonimų reikšmė yra dvilypė. Viena jos dalis atsiskleidžia bendraisiais antonimų požymiais, o kita – skiriamaisiais (Jakaitienė 2009: 132–134). Mokslo kalboje ir terminologijoje antonimija ir antonimai suprantami panašiai. Antonimija apibrėžiama kaip priešingumo tarp to paties lygmens terminijos vienetų santykis, apibūdinantis skirtingas vieno reiškinio puses ar dviejų sąvokų ryšį (Kvašytė 2005: 12). O antonimais paprastai laikomi priešingos reikšmės terminai (žr.: Danilenko 1977: 79–81; Golovin, Kobrin 1987: 58; Superanskaja, Podolskaja, Vasiljeva 1989: 53; Tatarinob 2006: 16), įvardijantys vienos konkrečios srities pagal esminį požymį priešingą tos pačios kategorijos sąvoką (Kvašytė 2005: 10). Kiekvienoje terminologinėje sistemoje antonimai sukuria tam tikrus mikrolaukus, kuriuose įgyvendinamas opozicijos1 santykis. XIX a. pab. – XX a. pr. šveicarų kalbininkas Šarlis Bali antonimines opozicijas laikė prigimtine žmogaus proto savybe, teigdamas, kad kiekvienas iš žodžių visada vienaip ar kitaip sukelia kito idėją (Bali, cituota iš Panko, Kočan, Maciuk 1994: 162–163). Tariant vieną iš tokios poros žodžių, susijusių skirtingumu pagrįstu asociatyviniu ryšiu, į galvą ateina ir kitas, kitaip sakant, vienas poros narys informuoja apie kitą (Rakhimova 2022: 309). Kai kurie terminologai (pvz., Danilenko) pažymi, kad kalbamasis semantinis reiškinys mokslo kalbos leksikai net labiau būdingas nei bendrosios kalbos leksikai (Danilenko 1977: 79), nes kontrastingumas, opoziciškumas suponuoja semantiškai polinius vienetus tik pagal denotatinį (sąvokinį) požymį, kuris ir skiria terminologinę antonimiją nuo bendrosios leksikos antonimijos (Besekirska, cituota iš Bagana, Veličkova 2012: 181). Terminologinės antonimijos priežastys slypi jau pačioje mokslinių sąvokų prigimtyje – vienų teigiama, kad sąvokos randasi poromis (Danilenko 1977: 79) ir egzistuoja poromis, kitų – kad kiekviena sąvoka turi savo priešingybę (Panko, Kočan, Maciuk 1994: 161). Vis dėlto su tokiais teiginiais vargu bau ar galima būtų sutikti. Mat toli gražu ne kiekviena sąvoka turi savo antoniminę porą. Manding, negalima nesutikti su lietuvių terminologijos teoretiku Kazimieru Gaiveniu, teigiančiu, kad mokslo kalboje ir terminologijoje antonimija ne tokia ryški todėl, kad čia, be terminų, dar yra ir nomenklatūrinių pavadinimų, kurie bendrojoje kalboje labai retai vartojami arba išvis 1 Plačiau apie opozicinius santykius terminologijoje žr.: Amsili 2003; Gagné, L’Homme 2016. 173Terminologija | 2023 | 30 nevartojami, o žinomi ir suprantami tik specialistams. Kita vertus, ir terminija terminijai nelygu – konkrečioje mokslinėje terminijoje antonimija reiškiasi nevienodai. Vienose srityse (pvz.: psichiatrijoje, filosofijoje) ji yra gana ryški, o kitose srityse (pvz.: augalų ir gyvūnų sistematikoje, chemijos nomenklatūroje, žmogaus ir gyvūnų anatomijos terminijoje) antonimų gali būti labai nedaug arba išvis nebūti. Ypač neryškūs yra kontekstiniai nebendrašakniai mokslo antonimai (Gaivenis 2014 [1989]: 171–172). Antonimijos terminologijoje tyrėjai vieningai pripažįsta ją atliekant teigiamą vaidmenį organizuojant terminų sistemą, užtikrinant terminijos nuoseklumą, sisteminant sąvokas, tiksliai apibrėžiant jų vietą ir tarpusavio santykius konkrečios terminijos sistemoje, išryškinant priešingų sąvokų esmę ir šitaip prisidedant prie sisteminio ir holistinio mokslinės informacijos suvokimo (žr.: Panko, Kočan, Maciuk 1994: 161–163; Pasternak 2007: 192; Boguš 2015: 15; Panočko, cituota iš Us 2018: 228). Antoniminiams terminų santykiams lietuvių terminologijoje skirta palyginti nedaug dėmesio. Vienas iš pirmųjų, 1989 m. paryškinęs antonimų sampratą, termininės antonimijos specifiką ir aptaręs būdingesnius antonimų vartosenos atvejus lietuvių terminologijoje, buvo K. Gaivenis (Gaivenis 2014 [1989]: 167–174). Daugiau nei po dešimties metų didesnio dėmesio susilaukė kalbotyros terminų antonimai (Andriuškaitė 2001: 65–75). Neilgai trukus pasirodė ir daugiau publikacijų apie fonetikos (Kazlauskaitė 2004: 212–218), literatūros mokslo (Mitkevičienė 2006: 134–148), kompiuterijos (Paura 2010: 101–122) terminų antonimiją. Keletas žodžių pasakytina dėl antonimų skirstymo. Antonimai paprastai skirstomi ne vienu pagrindu. Pavyzdžiui, pagal struktūrą (formą) skiriami šakniniai ir darybiniai (Ermanytė 2008: 10; Jakaitienė 2009: 136) (plg. skirtingų šaknų ir bendrų šaknų (Pikčilingis 1975: 229), skirtingų šaknų ir bendrašakniai (LKE 1999: 29)), pagal tai, ar žodis antonimiškas kitam kalbos sistemoje ar tik tam tikrame kontekste, – sisteminiai (plg. tikrieji, pastovieji; jie dar vadinami kalbos antonimais (žr. LKE 1999: 10)) ir kontekstiniai (Pikčilingis 1975: 228; LKE 1999: 29; Jakaitienė 2009: 137–138) (plg. tikrieji ir kontekstiniai (Ermanytė 2008: 10); pastarieji dar vadinami kalbėjimo, situaciniais (žr. LKE 1999: 10)). Antonimai dar gali būti skirstomi ir pagal jais žymimas sąvokas (plačiau žr. Pikčilingis 1975: 229). Šiame straipsnyje antoniminiai medicinos terminai skirstomi vienu – struktūros – pagrindu į nebendrašaknius ir bendrašaknius antonimus. Šie terminai antonimams pavadinti rodosi sistemiškesni, nors minimi ir tradiciniai pirmuosiuose lietuvių terminologijos Palmira Zemlevičiūtė174 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) darbuose apie antoniminius terminus (žr.: Andriuškaitė 2001; Kazlauskaitė 2004) vartoti terminai leksiniai antonimai ir darybiniai antonimai. Straipsnio objektą sudaro tarpukario Lietuvos gydytojo terapeuto Kazimiero Buinevičiaus (1872–1953) svarbiausio penkių dalių veikalo Vidaus ligų klinikos vadovėlis (1928–1930) (toliau – Vadovėlis) antoniminiai medicinos terminai. Šio šaltinio pasirinkimą lėmė keletas dalykų. Visų pirma, kalbamasis vadovėlis buvo originalus (neverstinis) darbas, parašytas lietuvio gydytojo, 16 metų (1923–1939) ėjusio Lietuvos universiteto (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo universiteto) Vidaus ligų medicinos katedros ir klinikos vedėjo pareigas (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/kazimieras-buinevicius/). Palyginus su kitais ano meto medicinos vadovėliais (jų, reikia pasakyti, leista negausiai), tai buvo didžiausios apimties medicinos vadovėlis, iš kurio mokėsi ne viena medikų karta ir kuris neabejotinai turėjo įtakos mokslinės lietuvių medicinos terminijos formavimuisi bei raidai. Siekiama ištirti Vadovėlio antoniminius medicinos terminus. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1) išsiaiškinti medicinos terminų antoniminės raiškos būdus, 2) išnagrinėti antoniminių medicinos terminų struktūrą, 3) nustatyti antoniminius medicinos terminus siejančių priešybių tipus. Daugiausia taikomi aprašomasis analitinis, interpretavimo metodai. Kadangi antoniminiai terminai yra tarpusavyje gretinami, pasitelkiamas ir gretinamasis metodas. NEBENDRAŠAKNIAI ANTONIMINIAI MEDICINOS TERMINAI Struktūros atžvilgiu tiriamieji terminai skirstomi į dvi grupes – nebendrašaknius (leksinius) ir bendrašaknius (darybinius). Šių grupių viduje tie terminai grupuojami pagal juos siejančias semantines ir logines priešybes2. Taigi, skiriami kontradikcine, kontrarine ir vektorine priešybe susiję antoniminiai medicinos terminai. Antoniminiai medicinos terminai, kuriuos sieja kontradikcinė priešybė Lingvistinėje ir terminologinėje literatūroje kontradikcinė3 priešybė vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai ją tapatina su komplementarine 2 Plačiau apie semantines ir logines priešybes žr. Ermanytė 1995: 9–10. 3 A. Mitkevičienės nuomone, kontradikcinės priešybės pagrindu įvardijamus terminus griežtai atskirti nuo kontrarine priešybe paremtų antonimų sunku. Paprastai žiūrima, ar yra vidurinis narys (skiriamas tuo pačiu pagrindu), ar ne (Mitkevičienė 2006: 137). 175Terminologija | 2023 | 30 priešybe, t. y. laiko jas tuo pačiu tipu (Ermanytė 1995: 9–10; 2008: 10; Škel 2021: 266), kiti jas aiškina kaip du skirtingus priešybių tipus (Tatarinov 2006: 17; Barvickaja 2014: 17–18). Terminologės Astos Mitkevičienės pastebėjimu, „apskritai kalbotyroje priešybių tipai skiriami ne tuo pačiu pagrindu“ (Mitkevičienė 2006: 136). Pirmojo požiūrio šalininkai teigia, kad kontradikciniais santykiais susiję antonimai yra grindžiami prieštaraujančiomis sąvokomis (Ermanytė 2008: 41). Tokiais antonimais nusakomi du požymiai, turint galvoje tarp šių priešpriešų egzistuojantį tarpą4. Paneigdami vieną iš antoniminių priešybių, gauname kitą – apibrėžtą ir kraštinę priešybę (pvz., viengungis – ne + viengungis = vedęs). Kitaip tariant, viena iš priešybių rodo tam tikro sąvokos požymio buvimą, o kita – ne tik jo nebuvimą, bet ir visai priešingo požymio turėjimą (Paura 2010: 110). Kontradikcinė priešybė dažniausiai būdinga kokybiniams būdvardžiams arba dalyviams, atliekantiems būdvardžių funkcijas, daiktavardžiams ir prieveiksmiams (Ermanytė 1995: 9–10; 2008: 23). Kiti autoriai kontradikcinę priešybę dar vadina komplementarine. Taigi, jų požiūriu, prie komplementarinių skiriami antonimai, kuriais išreiškiamas tam tikros ypatybės ar požymio buvimas arba nebuvimas. Jie suponuoja įvardijamų objektų, požymių ir pan. poliškumą, t. y. vienas iš antonimų nulemia kito egzistavimą. Būdingas tokių opozicijų bruožas – vidurio, tarpinio, nario nebuvimas (Škel 2021: 266). Palyginus aptartuosius požiūrius, matyti, kad kontradikcinės priešybės samprata praktiškai nesiskiria, išskyrus tik tai, kad vieni vartoja tik vieną terminą kalbamajai priešybei įvardyti, o kiti – du terminus. Nuo minėtųjų autorių, atrodytų, skiriasi autoriai, kurie operuoja tik komplementarumo terminu, kitaip tariant, nevartoja kontradikciškumo termino, tačiau jų kalbamosios priešybės samprata aiškiai rodo, kad eina kalba apie kontradikcinę opoziciją. Komplementariniai antonimai vienas kito nepaneigia, o koreliuoja tarpusavyje jais reiškiamų požymių kontrasto pagrindu; jie papildo vienas kitą, kad išreikštų vieno ar kito požymio ribas. Komplementariniai antonimai išsemia rūšinę sąvoką, apibūdindami ją vienu ar kitu aspektu (Barvickaja 2014: 18). Ši priešingybė kuriama dviem vienas kitą papildančiais žodžiais. Vieno tokios priešybės nario neigimas suponuoja kito reikšmę. Tarp kraštutinių priešybės narių dažnai nėra 4 Tarpas čia suprantamas kaip tarp šių antoniminių priešybių vidurinio nario, dar vadinamo mezonimu (Šestakova 2017: 252), nebuvimas. Palmira Zemlevičiūtė176 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) tarpinio nario (Bilalova 2022: 180). Komplementariniai antonimai dar vadinami papildomaisiais, mat jie išreiškia papildomumą (komplementarumą) (žr. Gorochova 2015: 65). Tai naujas požiūris – atsiranda koreliacijos ir papildomumo sąvoka, kitaip tariant, minėtąja priešybe susiję terminai tarpusavyje koreliuoja ir papildo vienas kitą. Kitokį požiūrį palaikantieji kontradikcinę ir komplementarinę priešybes traktuoja kaip skirtingus priešybių tipus (plg.: Tatarinov 2006: 17; Barvickaja 2014: 17–18). Kontradikcinės priešybės santykiu susiję antonimai (logikos atžvilgiu) reiškia prieštaraujančias sąvokas. Ši priešybė paremta ypatybės ar požymio buvimu arba nebuvimu. Teigimas, kad ši priešybė duoda erdvę tarp dviejų požymių, yra klaidingas. Pavyzdžiui, sinchronizuotas – nesinchronizuotas. Požymis išreiškiamas tik žodžiu sinchronizuotas, o nesinchronizuotas nereiškia jokio požymio, šis žodis paneigia pirmojo opozicijos nario reiškiamą požymį. Komplementarinė priešybė kuriama, remiantis kategorija, kuri logikoje vadinama reliatyvumu. Jei reliatyvumas suponuoja priešingo nario egzistavimą, tada atsiranda komplementarinė antonimija, pavyzdžiui, hermetiškumo sąvoka tarsi pritraukia nehermetiškumo sąvoką, bet nepaneigia pastarosios egzistavimo – tai yra pagrindinis komplementarinės ir kontradikcinės antonimijos skirtumas. Privalomas komplementarinės antonimijos požymis yra antrojo opozicijos nario neišvengiamumas (Tatarinov 2006: 17). Perfrazuojant išsakytą mintį, komplementarinės antonimijos atveju viena iš priešybių nepaneigia kitos, priešingai nei kontradikcinės antonimijos atveju. Pasakytina, kad šiame straipsnyje skiriant ir įvardijant aptariamąją priešybę palaikoma lietuvių kalbotyros ir terminologijos nuostata, t. y. kontradikciškumo ir komplementarumo sąvokos ne priešinamos, o laikomos tarpusavyje susijusiomis, ir antonimų poros laikomos susijusiomis kontradikcine priešybe, kai paneigus vieną tos poros narį gaunamas kitas narys, ne tik neturintis pirmojo nario požymio, bet ir žymintis priešingą požymį. Empirinėje medžiagoje vyrauja sudėtiniai medicinos terminai, turintys antonimiškus dažniausiai lietuviškos kilmės skirtingų šaknų rūšinius dėmenis. Taigi, galima sakyti, kad kontradikcine priešybe susijusių sudėtinių medicinos terminų antonimiją lemia rūšinių dėmenų antonimija. Paprastai tie dėmenys eina būdvardžiais, dažniausiai santykiniais, pvz.: [išorinės]5 5 Sudėtinių terminų tekstinės vartosenos ypatybė ta, kad rišliajame tekste gali būti praleidžiami rūšiniai arba gimininiai dėmenys. Čia ir kituose straipsnio pavyzdžiuose laužtiniuose skliaustuose rašomi atstatyti praleistieji dėmenys. 177Terminologija | 2023 | 30 fistulos – [viduinės] fistulos VLK II 163, pirminė anemija – antrinė [anemija] VLK III 158–159, pirminė hypertrofija – antrinė hypertrofija VLK I 7, stora viršutinė lūpa – stora apatinė [lūpa] VLK III 46. Viena iš būdingų bendrosios leksikos opozicijų yra žodžių viršus – apačia priešprieša. Šios priešpriešos nulemta ir tokių sudėtinių medicinos terminų kaip apatinių [galūnių paralyžius] – viršutinių galūnių paralyžius VLK V 169, horizontalinė disocijacija – vertikalinė disocijacija VLK IV 148, 149 rūšiniais dėmenimis apatinis – viršutinis, horizontalinis – vertikalinis kuriama opozicija. Dažnai priešinami hibridiniai dėmenys fizinis (fiziškas) ir psichinis (psichiškas), pvz.: fizinė [astenija] – psichinė astenija VLK III 99, fizinis [infantilizmas] – psichinis infantilizmas VLK III 61. Šių dėmenų priešybę galima būtų pagrįsti tuo, kad vienas iš jų reiškia sąsają su kūnu, t. y. tuo, kas apčiuopiama, o kitas, priešingai – sąsają su psichika, t. y. tuo, kas neapčiuopiama. Iš medicinos sąvokų klasifikacijos kyla rūšinių dėmenų sistolinis < sistolė6 – diastolinis < diastolė7, atoniškas – spastiškas „spazminis“ antonimija. Dalykinėje literatūroje širdies ūžesiai skirstomi į funkcinius ir organinius, o pastarieji – į sistolinius ir diastolinius, kraujospūdis skirstomas į arterinį ir veninį, o arterinis – į sistolinį (didžiausią, viršutinį) ir diastolinį (žemiausią, apatinį); vidurių užkietėjimas skirstomas į atoninį < atonija8 ir spazminį < spazmas9. Taigi, remiantis šia informacija, galima teigti, kad antonimines poras sudaro terminai sistoliniai [ūžesiai] – dijastoliniai [ūžesiai] VLK III 448 / sistoliniai ūžesiai – diastoliniai ūžesiai VLK V 143, sistolinis ūžesys – diastolinis ūžesys VLK I 5; sistolinis kraujo spaudimas – dijastolinis kraujo spaudimas VLK IV 153 / sistolinis spaudimas – dijastolinis spaudimas I 154; atoniški vidurių užkietėjimai – spastiški vidurių užkietėjimai VLK II 153, 154. Terminų periferinė širdis – centrinė širdis VLK I 54, periferinės širdies susirgimai – centrinės širdies susirgimai VLK I 54 hibridinių rūšinių dėmenų antonimija kyla iš būdvardžių periferinis „esantis prie krašto, pakraštyje“ ir centrinis „esantis centre, viduryje“, einančių kalbamaisiais dėmenimis, priešingų reikšmių. 6 Sistolė (gr. systolē – sutraukimas, suspaudimas) „širdies prieširdžių ir skilvelių susitraukimas, per kurį iš širdies išstumiamas pritekėjęs kraujas į aortą ir plaučių arteriją“ TŽŽ 2007 1012. 7 Diastolė (gr. diastolē – ištempimas, išplėtimas) „širdies prieširdžių ir skilvelių išsiplėtimas, per kurį į širdį priteka kraujo“ TŽŽ 2007 240. 8 Gr. atonia – suglebimas, nusilpimas (TŽŽ 2007: 121). 9 Gr. spasmos – traukulys (TŽŽ 2007: 1028). Palmira Zemlevičiūtė178 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) Antoniminės poros širdies skersinio padidėjimas – širdies išilginio padidėjimas VLK I 2 rūšinių dėmenų skersinis – išilginis supriešinimas nulemtas bendrosios leksikos žodžių skersas – išilgas antonimijos. Neretai antoniminių sudėtinių medicinos terminų rūšiniai dėmenys reiškiami įvardžiuotiniais būdvardžiais, pvz.: dešiniojo skilvelio hypertrofija – kairiojo skilvelio hypertrofija VLK I 7, dirbtinoji geltligė – tikroji geltligė VLK III 313, VLK IV 114, kairysis prieširdis – dešinysis prieširdis VLK I 1, kietojo [gomurio defektai] – minkštojo gomurio [defektai] VLK II 111, kietojo [gomurio randai] – minkštojo gomurio randai VLK II 111, plonųjų žarnų vėžys – storųjų žarnų vėžys VLK II 159, stambiųjų bronchų katarai – smulkesniųjų [bronchų katarai] VLK II 25, storųjų žarnų kataras – plonųjų žarnų kataras VLK II 106. Dauguma šių pavydžių rodo, kad Vadovėlio medicinos terminų antonimija pareina iš bendrosios leksikos antonimijos – žodžių kietas, plonas priešingos reikšmės pora yra minkštas, storas. Išsiskiria tokie antoniminiai terminai, kurių rūšiniais dėmenimis eina būdvardžiai raudonas ir baltas, pvz., raudonųjų [kūnelių10 išvaizdos pakitimai] – baltųjų kūnelių11 išvaizdos pakitimai VLK III 449. Tokie antonimai lietuvių terminologijoje dar vadinami termininės reikšmės (Andriuškaitė 2001: 72), arba termininiais (Kvašytė 2005: 12), antonimais, mat jų priešybė susiformavusi pačioje terminijos (šiuo atveju – medicinos) sistemoje. Nors bendrojoje leksikoje žodžių raudonas ir baltas reikšmės nėra priešingos, tačiau tarp šių žodžių galimi opoziciniai santykiai tam tikrame kontekste, kitaip sakant, minėtieji būdvardžiai yra kontekstiniai antonimai (žr. Ermanytė 1993: 78). Taigi, kyla klausimas, ar raudono – balto opozicija laikytina susiformavusia bendrojoje kalboje ar visgi tai nauja, medicinos terminijos sistemoje susidariusi, antonimų pora? Beje, nevienareikšmiškai galima traktuoti ir tokių būdvardžių kaip kietas – minkštas, plonas – storas, einančių rūšiniais dėmenimis, sąsają su kontradikcine priešybe. Bendrojoje leksikoje juos reikėtų laikyti susijusiais ne kontradikcine, bet kontrarine priešybe, tačiau anatomijos nomenklatūroje terminai kietasis gomurys – minkštasis gomurys, plonosios žarnos – storosios žarnos neturi vidurinių narių (mezoterminų). Tokių diskusinių atvejų pasitaiko ir kitų sričių, pavyzdžiui, literatūrologijos, terminijoje (plačiau žr. Mitkevičienė 2006: 139–140). 10 Raudonieji kraujo kūneliai, arba eritrocitai, neturi branduolio (Stropus, Tamašauskas, Paužienė 2005: 47–48). 11 Baltieji kraujo kūneliai, arba leukocitai, turi branduolį (Stropus, Tamašauskas, Paužienė 2005: 47–48). 185Terminologija | 2023 | 30 suaugimai VLK I 39, išoriniai [kraujaplūdžiai] – vidujiniai kraujaplūdžiai VLK III 42), įvardžiuotiniais (karštosios tynės – šaltosios tynės VLK III 393–394, mažoji kurvatūra – didžioji kurvatūra VLK II 88, sausasis perikarditas – drėg nasis pericarditas VLK I 39), išvestiniais (ankstybas sifilio perijodas – vėlybas [sifilio] perijodas VLK III 259) būdvardžiais. Akademinio Lietuvių kalbos žodyno duomenimis, priešybės santykiais susiję būdvardžiai gerybinis – blogybinis, einantys sudėtinių terminų gerybiniai naujikai – blogybiniai naujikai VLK II 160, 186 / gerybinis naujikas – piktybinis [naujikas] VLK III 240 rūšiniais dėmenimis, funkcionuoja medicinos srityje – prie jų rašoma pažyma med. Reta atvejų, kai sudėtinių medicinos terminų antonimiją lemiantys rūšiniai dėmenys eina dalyviais, pvz.: atsikišusios ausys – priaugusios ausys VLK III 58, gulimoji padėtis – sėdimoji padėtis VLK IV 141, neigiamas [spaudimas] – teigiamas [spaudimas] VLK II 58. Pavieniais atvejais priešingybė kuriama poliarinės reikšmės prielinksniais be ir su, pvz., simpatikotonija su struma – [simpatikotonija] be strumos VLK III 96. Tarp kontrarine (kaip ir kontradikcine) priešybe susijusių antoniminių medicinos terminų rūšinių dėmenų esama ir tokių, kurie nėra suderinti savo raiška, pvz.: naujas priepuolis – senasis [priepuolis] VLK V 180, nuolatinis [inkstų neatsparumas] – laikinas inkstų neatsparumas VLK III 266, pastovus skausmas – praeinąs [skausmas] VLK III 442, pirmas priepuolis – paskutinis priepuolis VLK V 79–80. Tai natūrali teksto ypatybė, mat jo autorius yra laisvas rinktis, kokios formos terminus vartoti. Negalima atmesti ir nevalingos skirtingos raiškos terminų pavartojimo galimybės. Apskritai kalbant, dalykiniame tekste, manding, labiau žiūrima turinio, o ne formos. Kitas dalykas, galintis lemti kalbamąją raišką, – terminų nebuvimas ar nenusistovėjimas. Antoniminiai medicinos terminai, kuriuos sieja vektorinė priešybė Šio tipo antoniminiai terminai reiškia įvairias kryptines priešpriešas. Vektorine priešybe susijusius porų narius sieja bendroji judėjimo priešingomis kryptimis reikšmė (Ermanytė26 2008: 46), jie pavadina priešingos krypties 26 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. Jakaitienė vektorine priešybe susijusiais nariais vadina tik tokius narius, kurie pavadina priešingos krypties veiksmus ar vyksmus (žr. Jakaitienė 2009: 134), o, I. Ermanytės manymu, vektorine priešybe susijusiais nariais gali būti vadinami ne tik priešingos krypties veiksmus, bet ir įvairias kryptis bei požymius pavadinantys žodžiai. Pavyzdžiui, mokslininkė vektoriniais antonimais laiko tokias poras kaip kairė – dešinė, čia – ten (žr. Ermanytė 1995: 9). Vis dėlto sunku būtų sutikti su šia nuomone, mat minėtosiomis žodžių poromis išreiškiama ne kryptis, o padėtis erdvėje. Taigi, straipsnyje laikomasi E. Jakaitienės vektorinių antonimų sampratos. Palmira Zemlevičiūtė186 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) veiksmus ar vyksmus (Jakaitienė 2009: 134). Tiriamajame šaltinyje kalbamąja priešybe susijusių antoniminių medicinos terminų rẽta. Dažniausiai ši priešybė kuriama leksiniu būdu, priešinant daugiausia lietuviškos kilmės sudėtinių medicinos terminų skirtingų šaknų gimininius dėmenis, reiškiančius veiksmų pavadinimus, kuriais paprastai eina priesagos -imas vediniai, pvz., temperatūros kritimas – temperatūros pakilimas VLK IV 53, 54, VLK V 186 / temperatūros pakilimas – temperatūros kritimas VLK II 56, nors pasitaiko ir vektorinės priešybės santykiu susijusių vientisinių terminų, pvz., išsikišimas – įdubimas VLK II 88. Kai kurie gimininiai dėmenys sudaro antonimines poras su skirtingais terminais, kuriuos sieja sinoniminiai santykiai27, pvz.: dalini atsikišimai – dalini [įsitraukimai] VLK II 1 ir krūtinės ląstos atsikišimas – krūtinės ląstos įdubimas VLK II 1, kraujagyslių išsiplėtimas – kraujagyslių [susitraukimas] VLK III 49 ir vyziukų susiaurėjimas – vyziukų išsiplėtimas VLK III 46, VLK IV 9. LKŽe iliustracinių sakinių duomenimis, paprastai susitraukia raumenys, kraujagyslės, o susiaurėja akies vyzdys. Taigi, galima teigti, kad pastarųjų terminų porų antonimija būsianti nulemta bendrosios leksikos antonimijos. Kai kurių terminologų teigiama, kad vektorinę opoziciją papildomai sustiprina vadinamieji poliarinės reikšmės priešdėliai (žr. Panko, Kočan, Maciuk 1994: 163). Tokį teiginį pagrįstų Vadovėlio antoniminių terminų pora kraujo spaudimo pakilimas – kraujo spaudimo nupuolimas VLK I 48, tačiau tokie atvejai vadovėlyje nėra dažni. Šiuosyk su priešdėliu paišvestas veiksmažodis, iš kurio padarytas pirmojo antoniminės poros nario gimininiu dėmeniu einantis daiktavardis, reiškia kryptį iš apačios į viršų, o su priešdėliu nuišvestas veiksmažodis, iš kurio padarytas antrojo antoniminės poros nario gimininiu dėmeniu einantis daiktavardis, – iš viršaus į apačią. BENDRAŠAKNIAI ANTONIMINIAI MEDICINOS TERMINAI Ankstesniame skyriuje aptartų antoniminių terminų priešinga reikšmė glūdi skirtingose šaknyse. Vadovėlyje esama ir tos pačios šaknies antonimų, kuriems priešingą reikšmę suteikia darybos priemonės. Lingvistinėje ir terminologinėje literatūroje tos pačios šaknies antonimai, kuriems priešingą reikšmę suteikia darybos priemonės, vadinami darybiniais (Gaivenis, 27 Tokias paradigmas I. Ermanytė yra vadinusi lygiagrečiaisiais lizdais (Ermanytė 2008: 84). 187Terminologija | 2023 | 30 Keinys 1990: 20; Andriuškaitė 2001: 70; Kvašytė 2005: 10; Mitkevičienė 2006: 136; Jakaitienė 2009: 137), bendrašakniais (Mitkevičienė 2006: 136; LKE 2008: 27) antonimais. Antonimiškumui realizuoti pasitelkiamos darybos priemonės dažniausiai yra priešdėliai. Produktyviausias iš jų yra priešdėlis ne-, su kuriuo išvesti dariniai kaip tik ir žymi pagrindiniu žodžiu pasakyto daikto priešybę (LKG I 1965: 428). Irenos Ermanytės pastebėjimu, leksiniai vienetai su neiginiu kiekvienu atveju turi kontradikcinę prasmę (Ermanytė 2008: 32). Antoniminės poros sudaromos minėtąjį neigiamos reikšmės priešdėlį prijungiant prie vieno iš tos poros narių. Taigi, priešdėlį neturintis neigiamos semantikos narys perteikia dalyko, įvardijamo kitu, t. y. teigiamos semantikos, nariu, nebuvimą, dėl to atsiranda priešpriešos santykis (Boguš 2015: 15; plg. Panko, Kočan, Maciuk 1994: 163–164). Kalbamasis priešdėlis pasižymi išskirtiniu aktyvumu kuriant antoniminius santykius ir Vadovėlio medicinos terminijoje. Kaip rodo empirinė medžiaga, tie santykiai nebūdingi vientisiniams tos pačios šaknies medicinos terminams – pasitaikė tik dvi antoniminės poros; viena iš jų sudaryta iš bendrą savakilmę šaknį turinčių narių, prie vieno iš kurių pridėtas priešdėlis ne-: uždegimo eksudatai – neuždegimo [eksudatai] VLK II 65, o kita – iš bendrą svetimos kilmės šaknį turinčių narių, prie vieno iš kurių pridėtas tarptautinis priešdėlis anti-, turintis priešingybės kam nors reikšmę (TŽŽ 2007: 86): toksinai – antitoksinai VLK V 6. Antoniminiai santykiai didžia dalimi sieja sudėtinius medicinos terminus, kurių rūšiniai dėmenys skiriasi priešdėliu ne-. Paprastai antoniminės poros susidaro tarp tą pačią lietuviškos kilmės šaknį turinčių rūšinių dėmenų, pvz.: gilios opos – negilios opos VLK V 102–103, [nepilnos] fistulos – pilnos fistulos VLK II 163, neskambūs karkalai – skambūs karkalai VLK II 15–16, VLK III 445, neskardūs [karkalai] – skardūs [karkalai] VLK II 48, tikroji [kaklo venų pulsacija] – netikroji [kaklo venų pulsacija] VLK III 449, tikroji krūtinės angina – netikroji krūtinės angina VLK I 62, 64, netikrosios krūtinės anginos priepuoliai – tikrosios krūtinės anginos priepuoliai VLK I 60, 62. Pasakytina, kad ne visais atvejais galima tvirtai teigti, kad terminai yra antonimai, kitaip tariant, kartais galima įžvelgti koliziją tarp antonimijos ir paprasto neigimo, pvz.: aukšta [temperatūra] – neaukšta [temperatūra] VLK V 51, nežymūs skausmai – žymūs skausmai VLK III 250, sveiki inkstai – nesveiki inkstai VLK III 276, rami [veido išraiška] – nerami [veido išraiška] VLK III 443. Imkime kad ir jau minėtos terminų poros rūšinius dėmenis Palmira Zemlevičiūtė188 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) uždegimas ir neuždegimas. Uždegimas žymi sąvoką, taigi yra terminas. Bet ar žymi sąvoką neuždegimas? Jei pastarasis tik paprasčiausiai paneigia uždegimu žymimą sąvoką, vadinasi, yra netikras antonimas (kvaziantonimas). Tas pats pasakytina ir apie poras aukšta – neaukšta temperatūra, gilios – negilios opos, žymūs – nežymūs skausmai. Tokias terminų poras galima būtų laikyti ir darbiniais antonimais, atsiradusiais medicininiame diskurse. Šiek tiek antoniminių porų susidaro ir tarp svetimos kilmės šaknį turinčių rūšinių dėmenų; čia taip pat ima viršų dvižodžių sudėtinių terminų rūšinių dėmenų antonimija, pvz.: forminiai [elementai] – neforminiai elementai VLK II 60, konsonuojantieji karkalai – nekonsonuojantieji [karkalai] VLK II 9, leukemiški naujikai – neleukemiški naujikai VLK II 159, neorganiškos ekstrasistolės – organiškos ekstrasistolės VLK I 58, netoksinė adenoma – toksinė adenoma VLK III 97, syfilitinės aneurizmos – nesyfilitinės aneurizmos VLK I 45, trivarčių vožtuvų organiškas nepakankamumas – trivarčių vožtuvų neorganiškas nepakankamumas VLK I 17. Antoniminės opozicijos taip pat gali būti išreikštos, naudojant skirtingus priešdėlius (Černenko 2010: 184), pavyzdžiui, įir iš-: įkvėpimo gilumas – iškvėpimo gilumas VLK II 61, įkvėpimo [jėga] – iškvėpimo jėga VLK III 445, pailgintas įkvėpimas – pailgintas iškvėpimas VLK II 74, 75. Šiek tiek pasitaikė sudurtinių terminų (vientisinių ir sudėtinių su sudurtiniais dėmenimis), užimančių tarpinę vietą tarp bendrašaknių ir nebendrašaknių antonimų (žr. Mitkevičienė 2006: 142; dar plg. Andriuškaitė 2001: 72). Antonimų poras sudaro priesagos -ystė vediniai, kurių pamatiniais žodžiais eina dūriniai aukštažiūris ir žemažiūris bei tolregis ir trumparegis, pvz.: augštažiūrystė28 (tolregystė) – žemažiūrystė29 (trumparegystė) VLK III 454, trumparegystė – tolregystė VLK III 442. Pasitaikė keli svetimos kilmės terminai dūriniai, kurių pirmieji sandai turi antonimines reikšmes, pvz.: tachykardija30 – bradykardija31 VLK I 57, hipo glikemija32 – hiperglikemi28 LKŽe duomenimis, aukštai turi reikšmės atspalvį „toli“, o žemas – „trumpas“. 29 Žr. 30 išnašą. 30 Tachikardija (gr. tachys – greitas + kardia – širdis) „padažnėjęs širdies plakimas (daugiau kaip 100 kartų per minutę)“ (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/tachikardija/). 31 Bradikardija (gr. bradys – lėtas + kardia – širdis) „lėtas širdies plakimas (mažiau kaip 60 širdies susitraukimų per minutę)“ (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/bradikardija/). 32 Hipoglikemija (gr. hypo – apačioje (priešdėlis, rodantis buvimą po kuo nors, sumažėjimą ar sumažinimą, lyginant su norma) + glikemija) „gliukozės kiekio sumažėjimas kraujuje“ (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/ hipoglikemija/). 189Terminologija | 2023 | 30 ja33 VLK III 107. Tokių sudėtinių terminų kaip dvivarčių vožtuvų nepakankamumas – trivarčių vožtuvo nepakankamumas VLK I 15, 17, trivartės angos nepakankamumas – dvivartės angos nepakankamumas VLK I 17 antonimija nulemta būdvardžių dvivartis – trivartis, kurių priešybės santykiai kyla ne iš bendrosios kalbos, kaip, pavyzdžiui, manytina, sudėtinių terminų vienavietis echinokokas – daugiavietis echinokokas VLK III 322–323 rūšiniais dėmenimis einančių būdvardžių vienavietis – daugiavietis, bet iš medicinos sąvokų klasifikacijos. Atskirai minėtinos tokios antoniminės poros, tarp kurių narių priešpriešos santykį sukuria tarptautinis elementas pseudo-, turintis netikrumo reikšmę. Prie vieno iš vienos poros narių rūšinio svetimos kilmės šaknies dėmens pridėtas minėtasis elementas: difteritiška [Hoffmann’o lazdelė] – pseudo-difteritiška Hoffmann’o lazdelė VLK V 166. Kita pora įdomesnė tuo, kad ją sudaro skirtingos sandaros nariai, t. y. vientisinis ir sudėtinis dvižodis terminas: „pseudoleukemija“ – tikroji leukemija VLK III 156–157. Pirmasis šios poros narys dar turi ir savo sinonimą „netikroji leukemija“ VLK III 156–157. Rasta ir daugiau priešingos reikšmės tarptautinius elementus turinčių rūšinių dėmenų. Antoniminius santykius suformuoja egzo-, rodantis sąsają su išore (TŽŽ 2007: 275), ir endo-, reiškiantis buvimą viduje (TŽŽ 2007: 296), pvz.: ekzogeninės [kilmės nuodai] – endogeninės kilmės nuodai VLK III 161, endogeninė kilmė – ekzogeninė kilmė VLK II 160, hiper-, rodantis normos viršijimą (TŽŽ 2007: 430), ir hipo-, reiškiantis „po, žemiau, mažiau normos“ (TŽŽ 2007: 433), pvz., hiperchromiškoji anemija – hipochromiška [anemija] VLK III 159. IŠVADOS Tarpukario Lietuvos gydytojo terapeuto K. Buinevičiaus penkių dalių Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930) antoniminių medicinos terminų poros dažniausiai funkcionuoja tame pačiame sakinyje, t. y. reguliariajame34, o kartais ir nereguliariajame (apsiribojančiame tuo pačiu arba netolimu puslapiu) kontekste. Išnagrinėjus jas, nustatyta, kad antonimija kaip viena iš semantinių kategorijų būdinga tarpukario medicinos, kurią ir 33 Hiperglikemija (gr. hyper – virš, anapus (pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti normos viršijimą) + gr. glykys – saldus + haima – kraujas) „gliukozės kiekio padidėjimas kraujuje“ (žr. https://www.vle.lt/straipsnis/hiperglikemija/). 34 Reguliarusis kontekstas – tai toks kontekstas, kai abu antonimai vartojami viename arba gretimuose sakiniuose (Ermanytė 1995: 11; 2008: 73). Palmira Zemlevičiūtė190 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) reprezentuoja tiriamasis Vadovėlis, terminijoje. Tai patvirtina XX a. antrojoje pusėje iškeltą mintį, kad kalbamasis reiškinys ne mažiau būdingas terminams (šiuo atveju – medicinos) nei bendrosios kalbos žodžiams. Vadovėlio medicinos terminijoje antonimija dažniausiai reiškiasi leksiniu, rečiau – darybiniu būdu. Šie būdai suponuoja dvi struktūrines grupes – nebendrašaknius ir bendrašaknius antonimus. Nebendrašakniams antonimams būdingos trijų tipų priešybės – kontradikcinė, kontrarinė ir vektorinė, o bendrašakniai antonimai susiję kontradikcinės priešybės santykiais. Pastariesiems antonimams priešingą reikšmę teikia priešdėlis ne- – produktyviausia darybos priemonė, nors esama pavienių ir kitokios raiškos atvejų (priešingos reikšmės priešdėliai įir išbei tarptautiniai elementai endoir egzo-, hiperir hipo-). Būdingiausia yra sudėtinių medicinos terminų antonimija, kylanti iš minėtų tipų priešybėmis susijusių dažniausiai lietuviškos kilmės rūšinių dėmenų, reiškiamų daugiausia būdvardžiais (paprastaisiais, santykiniais ir įvardžiuotiniais), žymiai rečiau dalyviais, antonimijos. Kalbamųjų terminų antonimija rečiau pareina taip pat daugiausia iš antoniminiais santykiais susijusių lietuviškos kilmės gimininių dėmenų, dažniausiai einančių priesagos -imas daiktavardžiais. Ne viena iš šių raiškos priemonių dalyvauja sudarant daugiau nei vieną sudėtinį medicinos terminą. Nustatyta, kad dažniausiai sudėtinių medicinos terminų antonimija yra nulemta rūšinių dėmenų, einančių bendrosios leksikos žodžiais (pvz.: didelis – mažas, drėgnas – sausas, lengvas – sunkus, geras blogas), antonimijos. Vadinasi, galima teigti, kad Vadovėlio terminijos antonimija didžia dalimi yra parėjusi iš bendrosios leksikos antonimijos, mat antonimų porų, kurių priešybė susidariusi ir aiški tik pačioje kalbamosios srities terminijoje ir kylanti iš medicinos sąvokų klasifikacijos, reta (pvz., sistolinis ūžesys – diastolinis ūžesys). Būdingais Vadovėlio medicinos terminų antonimijos požymiais galima laikyti tai, kad antoniminiais ryšiais susiję sudėtinių terminų dėmenys ne visada derinami savo raiška, pasitaiko ir dalinės antonimijos apraiškų. Kartais nelengva pasakyti, ar medicinos terminų poros priešybė yra antonimija ar tik paprastas neigimas, nulemtas paties teksto. Tad ši kolizija suponuoja kvaziantonimų ar darbinių (teksto diskurse atsiradusių) antonimų galimybę. 191Terminologija | 2023 | 30 ŠALTINIAI VLK I–V – Vidaus ligų klinikos vadovėlis 1: Širdies ir kraujagyslių ligos, Kazimieras Buinevičius, Kaunas: Lietuvos Universiteto Medicinos fakultetas, 1928. Vidaus ligų klinikos vadovėlis 2: Kvėpavimo ir virškinimo organų ligos, Kazimieras Buinevičius, Kaunas: Lietuvos Universiteto Medicinos fakultetas, 1928. Vidaus ligų klinikos vadovėlis 3: Klinikinio tyrinėjimo metodika. Patologiškos konstitucijos. Apykaitos ir vidujinės sekrecijos ligos. Kraujo ir kraujo gaminamųjų organų ligos. Inkstų ir šlapimo takų, kepenų, blužnies ligos. Terapeutinė technika. Ligonių slaugymas. Dijetetika. Klimato ir balneoterapija. Farmakoterapija, Kazimieras Buinevičius, Kaunas: Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisija, 1929. Vidaus ligų klinikos vadovėlis 4: Intoksikacijos. Traumatizacijos. Simuliacijos. Allerginės ligos, Kazimieras Buinevičius, Kaunas: Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisija, 1930. Vidaus ligų klinikos vadovėlis 5: Infekcinės ligos, Kazimieras Buinevičius, Kaunas: Lietuvos Universiteto Medicinos fakultetas, 1930. LITERATŪRA Amsili Pascal 2003: L’antonymie en terminologie : quelques remarques. – Conférence TIA-2003, Strasbourg, 31 mars et 1 avril 2003. Prieiga internete: https://hal.science/hal-00009275/document. Andriuškaitė Ramunė 2001: J. Balčikonio kalbotyros terminų antonimai. – Terminologija 8, 65–75. [Bagana Žerom, Veličkova Svetlana 2012: Antonimija v medicinskoj terminologii (na materiale nemeckovo jazyka). – Naučnaja mysl Kavkaza 2, 180–182] Багана Жером, Величкова Светлана 2012: Антонимия в медицинской терминологии (на материале немецкого языка). – Научная мысль Кавказа 2, 180–182. [Barvickaja Galina 2014: Antonimičeskije otnošenija v ukrainskoj terminosisteme učiota i audita. – Naučnyj potencial 1(14), 16–20] Барвицкая Галина 2014: Антонимические отношения в украинской терминосистеме учета и аудита. – Научный потенциал 1(14), 16–20. [Bilalova Dina 2022: Antonimija techničeskoj terminologii raznostrukturnych jazykov. – Globalnyj naučnyj potencial 8(137), 179–181] Билалова Дина 2022: Антонимия технической терминологии разноструктурных языков. – Глобальный научный потенциал 8(137), 179–181. [Boguš Oksana 2015: Antonimični vidnošenia v ukrainskij astronomičnij terminologii kincia XIX – peršoi tretini XX stoli. – Baltijskij gumanitarnyj žurnal 1(10), 14–16] Богуш Оксана 2015: Антонiмiчнi вiдношення в украïнськiй астрономiчнiй термiнологiï кiнця ХІХ – першоï третини ХХ столi. – Балтийский гуманитарный журнал 1(10), 14–16. [Černenko Irina 2010: Antonimični vidnošenia v ukrainskij terminologii turizmu. – Vysnyk Nac. Un-tu „Lvivska politechnika“. Serija „Problemy ukrainskoj terminologii“ 675, 183–186] Черненко Ірина 2010: Антономічні відношення в українській термінології туризму. – Вісник Нац. ун-ту «Львівська політехніка». Серія «Проблеми української термінології» 675, 183–186. [Danilenko Valerija 1977: Russkaja terminologija. Opyt lingvističeskogo opisanija, Moskva: Nauka] Даниленко Валерия 1977: Русская терминология. Опыт лингвистического описания, Москва: Наука. Ermanytė Irena 1984: Apie antonimų reikšmes ir vartojimą kalboje. – Kalbos kultūra 46, 43–46. Ermanytė Irena 1993: Kontekstiniai antonimai. – Kalbos kultūra 65, 74–78. Ermanytė Irena 1995: Priešingybė kaip semantinis ir loginis antonimijos pagrindas. – Lietuvių kalbotyros klausimai XXXV, 9–31. Ermanytė Irena 2008: Antonimija ir antonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gagné Anne-Marie, L’Homme Marie-Claude 2016: Opposite relationships in terminology. – Terminology 22(1), 30–51. Gaivenis Kazimieras 2014 [1989]: Kai kurie antonimijos atvejai lietuvių terminologijoje. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, sud. J. Gaivenytė-Butler, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 167–174. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. [Golovin Boris, Kobrin Rafail 1987: Lingvističeskije osnovy učenija o terminach, Moskva: Vysšaja škola] Головин Борис, Кобрин Рафаил 1987: Лингвистические основы учения о терминах, Москва: Высшая школа. [Gorochova Natalja 2015: Javlenije antonimii v specialnoj terminologii. – Jazyk nauki i techniki v sovremenom mire: Materialy IV Meždunarodnoj naučno-praktičeskoj konferencii, Omsk: Omskij Palmira Zemlevičiūtė192 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) gosudarstvenyj techničeskij universitet, 64–66] Горохова Наталья 2015: Явление антонимии в специальной терминологии. – Язык науки и техники в современном мире: Материалы IV Международной научно-практической конференции, Омск: Омский государственный технический университет, 64–66. Jakaitienė Evalda 2009: Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kazlauskaitė Gita 2004: Fonetikos terminų antonimijos bruožai. – Terminologijos istorijos ir dabarties problemos: straipsnių rinkinys Kazimierui Gaiveniui atminti, ats. red. St. Keinys, 212–218. Kvašytė Regina 2005: Mokomasis terminologijos žodynėlis, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, antrasis patikslintas ir papildytas leidimas, sud. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKG – Lietuvių kalbos gramatika I, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), e. variantas, vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. Mitkevičienė Asta 2006: Literatūros mokslo terminų antonimija 1922–1942 m. – Terminologija 13, 134– 148. [Panko T. I., Kočan I. M., Maciuk G. P. 1994: Ukrainske terminoznavstvo, Lviv: Svit] Панько Т. I., Кочан І. М., Мацюк Г. П. 1994: Українське термінознавство, Львів: Світ. [Pasternak Galina 2007: Sinonimija ta antonimija v ekonomiko-pravovij terminologii. – Ukrainska terminologija i sučasnist: Zbirnik naukovich prac, Vypusk VII, Vidp. red. L. O. Simonenko, Kyiv: KNEU, 190–193] Пастернак Галина 2007: Синонiмiя та антонiмiя в економiко-правовiй термiнологiï. – Украïнська термiнологiя i сучаснiсть: Збiрник наукових праць, Випуск VII, Вiдп. ред. Л. О. Симоненко, Киïв: КНЕУ, 190–193. Paura Markas 2010: Antoniminiai kompiuterių virusų rūšių pavadinimai. – Vertimo studijos 3, 109–122. Pikčilingis Juozas 1975: Lietuvių kalbos stilistika II, Vilnius: Mokslas. Rakhimova Maftuna 2022: About antonymy. – Eurasian Research Bulletin 14, 309–311. Stropus Rimvydas, Tamašauskas Kazys Algimantas, Paužienė Neringa 2005: Žmogaus anatomija, antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Kaunas: Vitae Litera. [Superanskaja Aleksandra, Podolskaja Natalija, Vasiljeva Natalija 1989: Obščaja terminologija: voprosy teorii, Moskva: Nauka] Суперанская Александра, Подольская Наталия, Васильева Наталия 1989: Общая терминология: вопросы теории, Москва: Наука. [Šestakova Svitlana 2017: Antonimija v ekonomičnyj termoinoleksici. – Vysnyk Dnipropetrovskogo universitetu imeni Alfreda Nobelia. Serija „Filologyčny nauki“ 1, 251–255] Шестакова Світлана 2017: Антонімія в економічній термінолексиці. – Вісник Дніпропетровського університету імені Альфреда Нобеля. Серія «Філологічні науки» 1, 251–255. [Škel Veronika 2021: Antonimija v anatomičeskoj terminologii anglijskogo ir belaruskogo jazykov. – Mežkulturnaja kommunikacija i profesionalno orientirovonoje obučenije inostranym jazykam: Materialy XV Meždunarodnoj naučnoj konferencii, posviaščionoj 100-letiju obrazovanija Belorusskogo gosudarstvenogo universiteta, Minsk: Belorusskij gosudarstvenyj universitet, 262–267] Шкель Вероника 2021: Антонимия в анатомической терминологии английского и беларусского языков. – Межкультурная коммуникация и профессиональнщ ориентированное обучение иностранным языкам: Материалы ХV Международной научной конференции, посвященной 100-летию образования Белорусского государственного университета, Минск: Белорусский государственный университет, 262–267. [Šumailova Marina 2014: Terminy-antonymy v nemeckoj terminologii interneta. – Jazyk nauki i techniki v sovremennom mire: Materialy III Meždunarodnoj molodiožnoj naučno-praktičeskoj konferencii, Omsk: Omskij gosudarstvenyj universitet, 141–142] Шумайлова Марина 2014: Термины-антонимы в немецкой терминологии интернета. – Язык науки и техники в современном мире: Материалы III Международной молодежной научно-практической конференции, Омск: Омский государственный технический университет, 141–142. [Tatarinov Viktor 2006: Obščeje terminovedenije: enciklopedičeskij slovar, Moskva: Moskovskij Licej] Татаринов Виктор 2006: Общее терминоведение: энциклопедический словарь, Москва: Московский Лицей. TŽŽ – Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas, 2007. [Us Anna 2018: Specifika antonimičnych vidnošenj v ukrainskij terminologii simejnogo prava. – Slavianskyj mir i nacionalnaja rečevaja kultura v sovremennoj kommunikaciji, Grodno: Grodnenskij 193Terminologija | 2023 | 30 gosudarstvenyj universitet imeni Janki Kupaly, 227–229] Ус Анна 2018: Специфiка антонiмiчних вiдношень в украïнськiй термiнрлогiï сiмейного права. – Славянский мир и национальная речевая культура в современной коммуникации, Гродно: Гродненский государственный университет имени Янки Купалы, 227–229. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/tachikardija/; https://www.vle.lt/straipsnis/bradikardija/; https://www.vle.lt/straipsnis/kazimieras-buinevicius/. ANTONYMY OF MEDICAL TERMS IN VIDAUS LIGŲ KLINIKOS VADOVĖLIS (1928–1930) Summary The article deals with the antonymic medical terms in Vidaus ligų klinikos vadovėlis (Textbook of Clinical Symptoms of Internal Diseases) (1928–1930), the landmark five-volume work by Kazimieras Buinevičius (1872–1953), a Lithuanian physician of the inter-war era. This textbook was used by several generations of medics and has undoubtedly affected the formation and evolution of Lithuanian medical terminology. The article explains the ways of expression of the antonymy of medical terms, analyses the structure of antonymous terms, and discusses the types of the opposites that link them. It was established that pairs of antonymous medical terms usually function within the same sentence, i.e., in the regular and sometimes in the irregular context (which is limited to the same or an adjacent page). Analysis of these pairs revealed that antonymy as a semantic category is typical of inter-war medical terminology, which the examined textbook represents. This supports the idea, advanced in the second half of the twentieth century, that the phenomenon discussed is just as typical of terminology (in this case, medical terms) as it is of the words in standard language. In medical terminology of the textbook, antonymy mostly manifests itself in lexically and less commonly derivatively. These methods presuppose two structural groups: non-conjugate (kairysis prieširdis–dešinysis prieširdis ‘left ventricle–right ventricle’) and conjugate (trumparegystė–tolregystė ‘short-sightedness – long-sightedness’) antonyms. Non-conjugate antonyms are defined by three types of opposites – contradictory, contrary, and vector, while conjugate antonyms are linked by contradictory opposites. The latter antonyms derive their opposite meaning from the prefix ne- ‘non-’, which is the most productive means of term formation, although isolated instances of other forms of expression also exist (such as opposite prefixes į- ‘into’ and iš- ‘out’ and foreign elements endoand egzo-, hiperand hipo-). The most characteristic is the antonymy of compound medical terms arising from the antonymy of words mostly of Lithuanian origin related by the above-mentioned types of the opposites, mainly expressed by adjectives (simple, relative, and pronominal) and less commonly by participles. The antonymy of the terminology discussed, predominantly based on antonymic main components of Lithuanian origin, which are mainly expressed by nouns with the suffix -imas, is less frequent. Quite a few of these means of expression are involved in forming more than just one compound medical term. Palmira Zemlevičiūtė194 Medicinos terminų antonimija Vidaus ligų klinikos vadovėlyje (1928–1930 m.) It was established the antonymy of compound medical terms is most frequently the product of the antonymy of the subordinate components that function as words of the standard lexis (e.g., didelis–mažas ‘large-small’, drėgnas–sausas ‘wet-dry’, lengvas–sunkus ‘light-heavy’, geras–blogas ‘good-bad’). Hence the antonymy of the terminology in the textbook can be said to have been largely derived from the antonymy of the standard lexis, for the pairs of antonyms whose opposites evolved from and is clear only in the terminology of the field discussed are few (e.g., sistolinis ūžesys–diastolinis ūžesys ‘systolic murmur–diastolic murmur’). A typical characteristic of the antonymy of the medical terms in the textbook is that the antonymic elements of compound terms are not always consistent in their expression: there are some instances of partial antonymy. Sometimes it is not easy to tell whether the opposites of a pair of medical terms is an antonymy or a simple negation determined by the text itself. As a result, this collision presupposes a possibility of quasi-antonyms and working antonyms (which emerge in the discourse of the text). Gauta 2023-09-19 Palmira Zemlevičiūtė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas [email protected]