Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas

95Terminologija | 2023 | 30 doi.org/10.35321/term30-5 Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas Variation of Macroeconomic Terms with a Personal Name RAMUNĖ VASKELAITĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0001-6063-9699 ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami lietuviškuose makroekonomikos vadovėliuose vartojami sudėtiniai terminai, sudaryti su asmenvardžiais. Apžvelgus su tokių terminų vertinimu susijusius neaiškumus, asmenvardinio ir eponiminio termino santykį, siekiama atskleisti šiuose šaltiniuose vartojamų terminų variantiškumą. Kartu ryškėja kai kurios variantiškumo priežastys, asmenvardinių terminų vartojimo ypatumai. ESMINIAI ŽODŽIAI: asmenvardinis terminas, eponiminis terminas, terminų variantiškumas. ABSTRACT The article deals with compound terms used in Lithuanian macroeconomics textbooks, which are formed with personal names. It reviews the uncertainties related to the evaluation of such terms, the relationship between the term formed with a personal name and the eponymous term, and aims to reveal the variation of terms used in these sources. Some of the reasons for this variation and the peculiarities of the use of such terms are highlighted. KEYWORDS: term with a proper name, eponymous term, term variation. ĮVADAS Sudėtiniai terminai, sudaryti su asmenvardžiais, – ne vienoje srityje paplitęs, bet lietuvių terminologijos darbuose mažai tenagrinėjamas reiškinys. Svarstant įvairius terminijos vartojimo klausimus, pavieniuose darbuose paminima ir tokių terminų kaip Omo dėsnis ar Ohmo dėsnis, Tomsono efektas ar Thomsono efektas (Kaulakienė 2003: 113–114), Boilio ir Marioto Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 96 Ramunė Vaskelaitė dėsnis, Diuaro indas, Simpsono formulė (Kaulakienė 2014: 60), Doperio greitis, Dekarto koordinatės, Ebšteino sindromas (Gaivenis 1994: 14), pateikiama viena kita pastaba dėl jų vartojimo, bet atskirai tokie terminai beveik nenagrinėjami. Kita vertus, lietuvių terminologijos darbuose dėl jų pateikiamos pastabos ar užsienio terminologijos darbuose plačiau plėtojamos diskusijos tokių terminų vartojimo klausimu rodo, kad su asmenvardžiais sudaryti terminai kelia įvairių neaiškumų ir prieštaravimų. Antai keliuose lietuvių autorių darbuose tokių terminų minima aptariant eponiminius terminus, bet jų santykis su eponiminiais terminais įvardijamas nevisiškai vienodai. Su asmenvardžiu sudarytus terminus kaip eponiminius aiškiai įvardija Laimutė Kitkauskienė, teigdama, kad straipsnyje laikomasi nuostatos, jog „terminas, savo sandaroje turįs vardažodį – asmenvardį, miesto, kaimo, kitos geografinės vietos, šalies ar tautos, genties pavadinimą – vadintinas eponiminiu“ (Kitkauskienė 2011: 48). Taigi, nagrinėdama architektūros, meno ir statybos terminiją, L. Kitkauskienė kaip eponiminius terminus nagrinėja ne tik vienažodžius, iš asmenvardžio padarytus terminus, kaip antai gobelenas (plg. Gobelin), makadamas (plg. McAdam) ar mauzoliejus (plg. Mauzolo), bet ir asmenvardį turinčius sudėtinius terminus, tokius kaip Simmlerio baldai, Medici porcelianas ar Viktorijos stilius, kuriuos galima apibūdinti kaip sudarytus su asmenvardžiu. Tiek vienus, tiek kitus, kaip aiškėtų, eponiminiais terminais laiko ir Jurgita Mikelionienė, nors ji savo straipsnyje nagrinėja tik pirmuosius – bendriniais žodžiais virtusius, mažąja raide rašomus sąvokų pavadinimus1. Nagrinėdama juos kaip apeliatyvizacijos (proceso, kai tikrinis žodis tampa bendriniu) rezultatą, ji užsimena, kad eponiminiai terminai skirstomi į visiškai ir iš dalies apeliatyvizuotus, ir kaip dalinės apeliatyvizacijos pavyzdžius pamini du sudėtinius terminus: Cezario pjūvis, Bertoleto druska (Mikelionienė 2017: 129). Išeitų, kad eponiminiais terminais laikomi ir sudėtiniai terminai, kuriuose asmenvardis nevirtęs bendriniu žodžiu, bet jie vertinami kaip nuo vienažodžių besiskiriantys apeliatyvizacijos laipsniu. Tiesa, suabejoti, ar tokie terminai išties laikomi eponiminiais, skatintų pateikiamas eponiminio termino apibrėžimas – tai „iš tikrinio žodžio padaryti sąvokų pavadinimai“ (Mikelionienė 2017: 127). L. Kitkauskienės pateiktas apibrėžimas, priešingai, rodytų, kad tai pirmiausia su tikriniu 1 Jie J. Mikelionienės straipsnyje smulkiau skirstomi į fonetiškai prie lietuvių kalbos sistemos pritaikytus terminus (pvz.: koloradas, celsijus, siluetas, bernardinai) ir darinius (pvz.: spartakiada, bergsonizmas, jakobianas). 97Terminologija | 2023 | 30 žodžiu sudaryti sąvokų pavadinimai – vardažodį savo sandaroje turintys terminai. O štai viename baigiamajame magistro darbe, kur taip pat nagrinėjami eponiminiai terminai, vienus nuo kitų išties linkstama skirti. Kaip eponiminiai terminai čia nagrinėjami tik vienažodžiai, bendrinio žodžio statusą turintys sąvokų pavadinimai, pvz.: fermis, mendelevis, kleveitas, o sudėtiniai, savo sandaroje turintys tikrinį žodį sąvokų pavadinimai vadinami tikriniais ar tikrinį žodį turinčiais terminais, bet ne eponiminiais terminais, pvz.: „Iš viso tyrimo metu iš žodyno buvo išrinkta 247 lietuviški terminai, iš kurių 136 tikriniai (t. y. turintys tikrinį žodį, dar kitaip onimą), ir 111 eponiminių terminų, t. y. tokių, kurie yra padaryti iš tikrinio žodžio <...>“ (Ulkytė 2016: 27). Kad eponiminiais linkstama laikyti tik tikrinio žodžio statuso nebeturinčius sąvokų pavadinimus, rodytų ir šio magistro darbo pavadinimas – Tikriniai žodžiai ir eponimai chemijos terminijoje. Tiesa, užsienio kalbomis skelbiamuose terminologijos darbuose, ypač daug diskutuojant dėl eponiminių medicinos terminų, pirmiausia kreipiamas dėmesys į tikrinį žodį turinčius sąvokų pavadinimus (pvz.: Duque-Parra ir kt. 2006; Becker ir kt. 2021; Dyda, Pronińska 2021), tačiau iš kitų darbų matyti, kad į eponiminio termino sąvoką įtraukiami ir jie, ir tikrinio žodžio statuso netekę, bendriniais žodžiais virtę sąvokų pavadinimai (pvz.: Cappuzzo 2008; Kucharz 2020). Iš tų darbų, taip pat ir iš lietuvių terminologų pateikiamų pastabų ryškėja kitas su asmenvardį turinčiais terminais susijęs neaiškumas ar prieštaravimas – jų terminologinės vertės klausimas. Štai Kazimieras Gaivenis, 1994 m. paskelbtame straipsnyje „Tarptautinių terminologijos principų taikymas mūsų terminijai“ minėjo tokią su mokslininkų, atradėjų ar išradėjų pavardėmis sudarytų terminų teigiamą ypatybę kaip mokslui nusipelniusių žmonių įamžinimą, bet nurodė ir jų trūkumą – šie terminai nepakankamai motyvuoti (Gaivenis 1994: 14). Dėl tokių terminų terminologinės vertės daug diskutuojama užsienio terminologijos darbuose, kur jie plačiai aptariami kaip eponiminiai terminai, o ypač svarstomas tokių terminų priimtinumas medicinos terminijai. Kaip šių terminų privalumai nurodomi nusipelniusių asmenų pagerbimas, istorinė ir kultūrinė tokių terminų vertė, trumpumas, praktiškumas, komunikacijos procesų lengvinimas ir kt. (pvz.: Whitworth 2007; Cappuzzo 2008), bet kaip trūkumai vardijami netikslumas, dviprasmiškumas, neinformatyvumas ir kt., taip pat ir komunikacijos procesų sunkinimas (pvz.: Duque-Parra ir kt. 2006; Woywodt, Matteson 2007; Cappuzzo 2008; Kucharz 2020; Kevlian ir kt. 2023). Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 98 Ramunė Vaskelaitė Prieštaravimai atsispindi ir terminų tvarkyboje. Tarptautinės terminų tvarkybos prieštaravimų yra nurodęs K. Gaivenis, ką tik minėtame straipsnyje aptardamas keblumus, kylančius mėginant taikyti tarptautinės terminų tvarkybos principus lietuvių terminijai. Kaip vieną tų keblumų jis minėjo tarptautinių kodeksų rekomendacijų prieštaringumą terminų, padarytų iš mokslininkų, atradėjų ar išradėjų pavardžių, vartojimo klausimu: tarptautiniame anatomijos nomenklatūros kodekse jų vartosena draudžiama, tarptautiniame zoologijos nomenklatūros kodekse ribojama, o technikos terminijoje leidžiama be jokių apribojimų (Gaivenis 1994: 217). Kartu pastebėta, kad tokių terminų vengiama ir kai kuriuose lietuviškų terminų žodynuose. Nurodytas Medicinos terminų žodynas, kuriame jie bemaž visi pakeisti kitais terminais. Tačiau kiti terminografiniai šaltiniai rodo, kad su asmenvardžiais sudarytų terminų į žodynus patenka, pavyzdžiui, į Chemijos terminų aiškinamąjį žodyną (Daukšas ir kt. 2003), daugiakalbį Fizikos terminų žodyną (Palenskis ir kt. 2007), Aiškinamąjį geografijos terminų žodyną (Kavaliauskas ir kt. 2021), gausu jų ir Aiškinamajame ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodyne (AEKŽ 2006). Juolab tokių terminų gausu eponiminių terminų žodynuose (pvz.: Firkin, Whithworth 2001; Barankin ir kt. 2004), kurių vienas – Traumatologijos ir ortopedijos eponimai: simptomai ir sindromai (Kasradze, Kasradze 2015) – išleistas ir lietuvių kalba. Iš terminologijos darbuose teikiamų pastabų taip pat galima spręsti, kad paplitusi ir tokių terminų vartosena. Jau ir 1994 m. K. Gaivenis teigė, kad jų gausu visose mokslo srityse, ypač medicinos, technikos, fizikos, matematikos terminijoje (Gaivenis 1994: 14). Su mokslininko ar išradėjo pavarde sudarytų terminų pavyzdžių, nagrinėdama fizikos terminus, pateikia ir Angelė Kaulakienė (pvz., Kaulakienė 2014: 60), o J. Mikelionienė, pasirinkdama apžvelgti į 2013 m. išleistą Tarptautinių terminų žodyną patekusius vienažodžius eponiminius terminus, atkreipia dėmesį, kad tame žodyne sudėtinių terminų, tokių kaip Cezario pjūvis ar Bertoleto druska, yra mažai, tačiau jų labai daug vartosenoje (Mikelionienė 2017: 129). O Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2007 m. gruodžio 20 d. posėdžio protokoliniu nutarimu atnaujinti Terminų žodynų rengimo bendrieji reikalavimai rodo, kad tokius terminus jau lyg ir linkstama aiškiau įteisinti terminų tvarkyboje. Kad jie vartotini, čia nesuformuluojama, bet 29-ajame šio terminų žodynų sudarymą reglamentuojančio dokumento punkte nurodoma, kad „[P]irmenybė teikiama originalioms terminų dėmenimis einančių tikrinių vardų formoms (išskyrus tradicinius atvejus). Terminai su 99Terminologija | 2023 | 30 adaptuotomis formomis pateikiami nuorodiniais straipsniais“ (TŽR 2007). Išeitų, kad su tikriniais žodžiais, taigi ir asmenvardžiais, sudaryti terminai laikomi sudedamąja terminų žodynų (vadinasi, ir terminijos) dalimi. Beje, jų jau minima ir naujajame lietuvių kalbos rašybos taisyklių sąvade – 2022 m. išėjusiame leidinyje Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai (Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 137–138), tiesa, pirmenybę teikiant ne originalioms formoms. Tiksliau, aptariant įvairių pavadinimų rašymą, čia aptariamas ir terminų rašymas, o jį aptariant suformuluojama, kad kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai paprastai transkribuojami, pvz.: Omo dėsnis, Stjudento skirstinys, Brauno procesas, Bugero ir Vėberio dėsnis, Džaulio dėsnis, Kocho mėginys, Elžbietos stilius, Eustachijaus vamzdis, Tyzenhauzo kilimai (Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 137–138). Palyginti su Terminų žodynų rengimo bendraisiais reikalavimais, lyg ir susidarytų dar vienas su asmenvardiniais terminais susijęs prieštaravimas, tačiau, žinoma, tie reikalavimai orientuoti į specialiąsias bendrinės kalbos vartojimo sritis, o kalbamasis rašybos taisyklių sąvadas – pirmiausia į bendrąją vartoseną. Kaip matyti, prieštaravimų ir neaiškumų, susijusių su asmenvardį turinčiais sudėtiniais terminais, yra nemažai, tačiau, be jau minėto magistro darbo ir kelių straipsnių, kuriuose į tokius terminus mėginta žvelgti kaip į eponimus, lietuvių terminologų jie galbūt dėl abejotinos terminologinės vertės veik nenagrinėjami, nors patiems asmenvardžiams daug dėmesio skiriama įvairių kalbotyros mokslo šakų darbuose (pvz.: Kniūkšta 2004; Ambrazas 2008; Baltrušaitienė 2009; Gudelienė 2016). O nagrinėti, kaip aiškėja, būtų aktualu įvairius su asmenvardžiais sudarytų sąvokų pavadinimų aspektus, pavyzdžiui, jų paplitimą, struktūrines ar semantines ypatybes, sinonimiją, variantiškumą. Šiame darbe į tokius terminus bus pažvelgta variantiškumo aspektu, tyrimui pasirinkus makroekonomikos, vienos iš dviejų ekonomikos teorijos sudedamųjų dalių, terminiją. Taigi, darbo tikslas – išnagrinėti su asmenvardžiais sudarytų terminų variantiškumo polinkius makroekonomikos terminijoje. Naudosimi šios terminijos šaltiniai – atsitiktinai pasirinkti 8 makroekonomikos vadovėliai aukštosioms mokykloms2, apimantys 2 Vadovėliai daugiausia taip ir pavadinti – Makroekonomika. Tačiau makroekonomikos kursas gali būti perteikiamas ne tik atskirame makroekonomikos vadovėlyje, bet ir ekonomikos teorijos vadovėlyje, jame skiriant makroekonomikos ir mikroekonomikos dalis. Taigi, kaip šaltiniai panaudoti ir du ekonomikos teorijos vadovėliai (Andr, Jak), būtent makroekonomiką apimančios jų dalys. Visi nagrinėjami šaltiniai rengti lietuvių kalba, tik vienas – verstinis (W). Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 100 Ramunė Vaskelaitė 1994–2017 m. laikotarpį (jie išvardijami šaltinių sąraše, o tekste, teikiant pavyzdžius, bus žymimi terminologijos darbams būdingomis santrumpomis). Darbo uždaviniai – iš tų šaltinių išrinkti su asmenvardžiais sudarytus terminus, nustatyti jų variantus, įvertinti variantus terminų variantiškumo tipologijos požiūriu, išryškinti pagrindinius šiems terminams būdingus variantiškumo požymius. Nagrinėjant šių terminų variantiškumą, kartu turėtų ryškėti ir bent viena kita jiems būdingo variantiškumo priežastis. Vis dėlto prieš pereinant prie analizės dar lieka išspręsti termino klausimą, nes jau iš pateikto su asmenvardiniais terminais susijusių neaiškumų aptarimo ryškėja, kad ir terminija, susijusi su čia pasirinktu nagrinėti reiškiniu, gana nevienoda. Straipsnyje bus nagrinėjami tik tie terminai, į kurių sudėtį įeina tikrinio žodžio statuso nepraradęs asmenvardis (asmenvardžiai), rašomas didžiąja raide. Tiriant tokius terminus kaip eponiminius, juos nuo kitokių eponiminių terminų – vienažodžių sąvokų pavadinimų, kuriuose tikrinis žodis yra virtęs bendriniu, – būtų galima skirti terminu, sudarytu atsižvelgiant į terminų sandaros ypatybes, t. y. sudėtiniai eponiminiai terminai (žr. Kitkauskienė 2011). Tačiau šiame straipsnyje į asmenvardį turinčius terminus bus žvelgiama ne eponimijos požiūriu, be to, terminas sudėtiniai eponiminiai terminai neleistų skirti terminų, sudarytų su asmenvardžiais, nuo terminų, sudarytų su kitokiais vardažodžiais. Pasitelkus onomastikoje įprastą tikrinių vardų skirstymą, juos būtų galima vadinti antroponiminiais terminais – taip terminai, sudaryti su asmenvardžiais, būtų skiriami nuo terminų, sudarytų su kitokių gyvųjų būtybių vardais (mitonimais, zoonimais) ar negyvųjų būtybių vardais (pvz., toponimais). Tačiau terminologijoje, regis, klostosi kitokia įvardijimo tradicija. Štai A. Kaulakienė keliuose darbuose su mokslininkų ar išradėjų pavardėmis sudarytus terminus yra įvardijusi kaip pavardinius (pvz., Kaulakienė 2014: 60). Vis dėlto terminų sudaroma ne tik su pavardėmis, bet ir su vardais, kaip antai Viktorijos stilius ar Napoleono stilius, taigi parankesnis jiems aptarti yra K. Gaivenio vartotas terminas asmenvardiniai terminai. Tiesa, kaip galima spręsti iš K. Gaivenio pateiktos pastabos3, asmenvardiniais terminais jis vadino ne tik su asmenvardžiu sudarytus sudėtinius, 3 K. Gaivenis nurodė, kad lietuvių kalboje asmenvardiniai terminai dvejopi: vienažodžiai (džaulis, kelvinas, rentgenas, voltas ir kt.) ir sudėtiniai (Archimedo dėsnis, Adisono liga, Ebšteino sindromas ir kt.). Dar minėti ir rusų terminijoje populiarūs su būdvardžiu sudaryti asmenvardiniai terminai (pvz., markovskij proces), bet nurodyta, kad lietuvių kalboje tokių terminų reikėtų vengti, jie būtų laikomi nenorminiais (Gaivenis 1994: 14). 101Terminologija | 2023 | 30 bet ir iš asmenvardžio padarytus vienažodžius terminus, pvz.: džaulis, kelvinas, omas, rentgenas. Prireikus skirti vienus nuo kitų, būtų galima vartoti terminus vienažodžiai asmenvardiniai terminai ir sudėtiniai asmenvardiniai terminai, bet šiame straipsnyje bus nagrinėjami tik pastarieji, o tokiame kontekste visiškai pakaks termino asmenvardiniai terminai. Asmenvardžiais, kaip matyti ir iš minėto naujojo lietuvių kalbos rašybos leidinio, įprasta laikyti tikrinius žodžius, kuriais įvardijami asmenys, juos smulkiau skirstant į oficialius asmenvardžius (vardus, pavardes) ir neoficialius asmenvardžius (pravardes, slapyvardžius ir kt.) (Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 101). Makroekonomikos vadovėliuose rasta tik su oficialiais asmenvardžiais sudarytų sudėtinių terminų, taigi ir čia vartojamu terminu asmenvardiniai terminai bus apimami tik su jais sudaryti terminai, kurių didžiąją dalį, kaip paaiškės, sudaro su pavarde (ar keliomis pavardėmis) sudaryti terminai. Dar iš anksto galima pasakyti, kad visi makroekonomikos vadovėliuose rasti asmenvardiniai terminai yra sudaryti tik su nelietuviškais (adaptuotais ar neadaptuotais) asmenvardžiais, todėl čia vartojamas terminas asmenvardiniai terminai apims tik tokius terminus, o asmenvardį nebus vengiama pavadinti ir svetimvardžiu. 1. BENDRIEJI VARIANTIŠKUMO DUOMENYS IR VARIANTIŠKUMO TIPOLOGIJA Iš 8 makroekonomikos vadovėlių aukštosioms mokykloms išrinkus sudėtinius asmenvardinius terminus, kurie, kaip ką tik rašyta, šiame straipsnyje bus vadinami tiesiog asmenvardiniais terminais, aiškėja, kad jų šaltiniuose vartojama nevienodai. 1997 m. išleistuose Makroekonomikos pagrinduose tokių terminų – vos 5: Filipso kreivė Dril 48, Laferio kreivė Dril 142, Sėjaus dėsnis Dril 72, Fišerio lygtis Dril 46 ir Keinso ekonominė teorija Dril 73. Nedaug jų ir 1994 m. išleistame verstiniame vadovėlyje – 15: Filipso kreivė W 248, Sėjaus dėsnis W 170, Grešemo dėsnis W 44, Okun’o dėsnis W 118 (ir Okuno dėsnis W 406), Malthus’o problema W 315 (ir Maltuso problema W 402), Pigou efektas W 170, Barro teorija W 336, Gramm-Rudman aktas W 194, 197, Humphrey-Hawkins’o įstatymas W 266 ir kt. Be to, kai kurie asmenvardiniai terminai teįtraukti į šio vadovėlio gale pateikiamą Specialiųjų terminų žodyną, o tekste nevartojami: Engelo taisyklės W 395, Fišerio lygtis W 396, Lorenso kreivė W 402, Keinso ekonominė teorija W 399. Tačiau, pavyzdžiui, autorių kolektyvo parengtame Vilniaus universiteto vadovėlyje, kuris iš peržvelgtų makroekonomikos vadovėlių yra naujausias (išėjęs Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 102 Ramunė Vaskelaitė 2017 m.), terminų, sudarytų su asmenvardžiu ar asmenvardžiais, pavartota 42, o 2013 m. išėjusioje Remigijaus Čiegio Makroekonomikoje – net 62. Tuo remiantis, būtų nesunku padaryti prielaidą apie asmenvardinių terminų plitimą. Vis dėlto jau iškart ją tikslinti skatina dvi aplinkybės. Viena, gana gausiai tokių terminų vartota jau ir 2006 m. išleistame Vilniaus universiteto vadovėlyje (jo pagrindu rengtas 2017 m. vadovėlis), taip pat ir 2008 m. išleistoje Kauno technologijos universiteto Makroekonomikoje: atitinkamai 38 ir 43 terminai. O 2016 m. išleistos Ekonomikos teorijos makroekonomikos dalyje vartojami tik 7 asmenvardiniai terminai, nors tai irgi yra vienas iš naujausių šiai analizei pasirinktų vadovėlių. Tai rodo, kad asmenvardinių terminų skaičius vadovėliuose, be kita ko, gali būti susijęs ir su autorių pasirinkimu šiuos terminus vartoti ar jų vengti. Be to, makroekonomikos vadovėliai nevienodos apimties. Štai tas, kuriame tepateikti 5 asmenvardiniai terminai, sudaro 12,75 apskaitos lanko, o 2008 m. vadovėlis, kuriame pavartoti 43 asmenvardinis terminas, – net 40 apskaitos lankų. Kol kas plačiau nesvarstant asmenvardinių terminų nevienodo paplitimo priežasčių, dar reikėtų pasakyti, kad yra terminų, kurie tepavartojami vos viename vadovėlyje. Jei toks tik viename vadovėlyje pasitaikantis terminas jame dar ir pavartojamas vos vieną kartą, kaip antai Engelo taisyklės W 395, Kuhno teorija Sn 60, Popero teorija Sn 60, Valraso dėsnis Sn 370, Triffino paradoksas Čieg 263, Beveridge’o kreivė Č 155, Hume’o mechanizmas Čieg 263, Oliverio-Tanzi poveikis Sn 452 ar Humphrey-Hawkins’o įstatymas W 266, tai, suprantama, jis variantų negali turėti. Bet jei ir pavartojamas keliskart, variantiškumo atvejų atskiro vadovėlio lygmeniu pasitaiko retai. Štai 1994 m. vadovėlyje rašoma Okun’o dėsnis W 118, šio vadovėlio gale pateikiamame Specialiųjų terminų žodyne – Okuno dėsnis W 406, tekste rašoma Laffer’io kreivė W 200, žodyne – Lafero kreivė W 401, dar – Malthus’o problema W 315 ir Maltuso problema W 402. Tačiau jei terminas vartojamas daugiau nei viename vadovėlyje, jis variantų paprastai turi, pvz.: Solow likutis Čieg 367 ir Solou likutis Sn 508; Pigou efektas Čieg 79, W 170 ir Pigu efektas Sn 271; Juglaro ciklai Gav 269, Sk 143 ir Žugliaro ciklai Čieg 174, Sn 374; Filipso kreivė Andr 277, Dril 48, Gav 244, Jak 236, Sk 177, Sn 438, W 248 ir Phillipso kreivė Č 176; Sėjaus dėsnis Dril 72, Sn 48, W 170 ir Say’aus dėsnis Č 26; Okuno dėsnis Andr 259, Čieg 127, Gav 209, Sk 154, Sn 404, Okun’o dėsnis W 118 ir Oukeno dėsnis Jak 242; Greshamo dėsnis Sk 199, Grešamo dėsnis Gav 118, Sn 208 ir Grešemo dėsnis W 44; Lorenzo kreivė Čieg 67, Lorenso kreivė W 402 ir 103Terminologija | 2023 | 30 Lorenco kreivė Sn 567; Mundello–Flemingo modelis Sk 265, Mandelo-Flemingo modelis Sn 489, Mundelo ir Flemingo modelis Gav 286. Kaip keliuose vadovėliuose vartojamus, bet variantų eilutės nesudarančius galima minėti tik terminus Havelmo teorema Čieg 168, Sn 182, Vagnerio dėsnis Sk 83, Sn 174 ir vos keliuose vadovėliuose pasitaikančius terminus Maltuso spąstai Andr 303, Jak 247, Fišerio hipotezė Andr 277, Jak 234, Okuno koeficientas Gav 209, nors kiti su asmenvardžiais Maltusas, Fišeris ar Okunas sudaryti terminai, kaip paaiškės, yra variantiški. Taigi, analizuojamuose šaltiniuose asmenvardinių terminų variantiškumas daugiausia išryškėja tarptekstiniu lygmeniu. Palyginti gausiuose lietuvių terminologijoje variantiškumo tyrimuose, kuriuose terminų variantais paprastai laikomi tos pačios reikšmės, bet skirtingos raiškos terminai ar skirtingi termino pavidalai (žr.: Mitkevičienė 2004: 124; Zemlevičiūtė 2012: 106)4, variantus įprasta skirstyti į tam tikrus tipus. Juose aptariami rašybos variantai (Zemlevičiūtė 2011, 2018), kurie vadinami ir ortografiniais variantais (Zemlevičiūtė 2012; Drukteinis 2015), fonetiniai variantai (Zemlevičiūtė 2003: 94–95; 2009: 177), morfologiniai variantai (Stunžinas 2008; Zemlevičiūtė 2012) ir kt. Išsamų variantų inventorių pateikianti Asta Mitkevičienė (2004) vardija tokius tipus: fonetiniai ir rašybos variantai, morfologiniai variantai, sintaksiniai variantai, darybiniai variantai. Morfologiniai variantai smulkiau skirstomi į skaičiaus, giminės ir kitus variantus, kaip atskirą morfologinių variantų pogrupį skiriant ir galūnių bei baigmenų variantus, formula ir formulė, idilė ir idilija, oblis ir oblius, turėklas ir turėklius, krumplys ir krumplis (Mitkevičienė 2004: 133–135; Stunžinas 2008: 124; Zemlevičiūtė 2012: 114). Aptariant galūnių ir baigmenų variantus, prie jų priskiriami ir tokie variantai, kurių atsiranda nevienodai morfologiškai įforminant skolinius, pavyzdžiui, psichologinė analizė ir psichologinis analizas, epas ir eposas (Mitkevičienė 2004: 134). Kartu variantiškumo tyrėjų pastebima, kad terminai dažnai skiriasi ne vienu, o keliais variantiškumo požymiais, ir šiuo požiūriu jie skirstomi į grynuosius ir mišriuosius (Mitkevičienė 2004: 139–140; Zemlevičiūtė 2012). Tačiau, klasifikuojant ir aptariant variantus, asmenvardinių terminų neįtraukiama, taigi nė variantiškumo tipologija jiems netaikoma. O mėginant ją tokiems terminams taikyti iškyla ir tam tikrų neaiškumų. 4 Taip suprantami variantai lietuvių terminologijos darbuose skiriami nuo tą pačią sąvoką įvardijančių skirtingų terminų – sinonimų (žr.: Mitkevičienė 2004; Vaskelaitė 2022a: 90–93). Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 110 Ramunė Vaskelaitė svyruojama. Pavyzdžiui, nevienodai rašomi ir terminai, sudaryti su makroekonomikos kūrėju laikomo anglų mokslininko Johno M. Keyneso, savo pagrindinę teoriją išplėtojusio 1936 m. išleistoje knygoje, pavarde. Su ja sudarytų terminų vadovėliuose vartojama ne po vieną, ir vienur rašoma Keinso (ekonominė) teorija Dril 73, W 399, kitur – Keyneso teorija Gav 170, Sk 130, vienur – Keyneso likvidumo pirmenybės teorija Sk 206, kitur – Keinso likvidumo pirmenybės teorija Gav 116 ir kt. Tokie svyravimai rodytų, kad tradicinės formos samprata gali kelti keblumų. Turbūt todėl viename vadovėlyje išimčių nedaroma – beveik visi čia vartojami asmenvardiniai terminai turi originalo kalba rašomą asmenvardį, t. y. Phillipso kreivė Čieg 68, Fisherio lygtis Čieg 67, Fisherio ryšys Čieg 318. Toks tik šiame vadovėlyje ryškėjantis polinkis irgi didina su nevienodo asmenvardžio rašymo būdu susijusių variantų eilučių skaičių. O tokiame kontekste pasitaikantys vos keli asmenvardžio rašymo transkribuota forma atvejai greičiau rodytų ne svyravimus, o neapsižiūrėjimą. Štai šiame vadovėlyje rašoma tik Fisherio lygtis, Fisherio ryšys, bet vos vienąkart pavartojant terminą Fišerio indeksas Čieg 81 ta pati pavardė pateikiama transkribuota. Dviejuose vadovėliuose, kuriuose ryškėja priešingas – terminų rašymo su transkribuotu asmenvardžiu polinkis, viena išimtis irgi pasitaiko. Tai JAV mokslininko pavardės, su kuria sudaryti terminai Okuno dėsnis Andr 259, Sn 404 ir Okuno koeficientas Andr 259, rašymas – ji rašoma originalo forma (plg. čia pateikiamą terminą Okun’s law). Tai, kad trečiajame tokiu pat polinkiu išsiskiriančiame vadovėlyje rašoma Oukeno dėsnis Jak 242, rodytų, kad kituose dviejuose vadovėliuose pavardė veikiausiai palaikyta ne angliškos kilmės ir kad jos rašymas gali rodyti ne angliškos kilmės pavardės adaptavimą. Tarptekstiniu lygmeniu fonetinio adaptavimo nevienodumų rodo ir termino Greshamo dėsnis Sk 199, sudaryto su finansų ministro Thomo Greshamo (1519–1579) pavarde, rašymas: viename vadovėlyje rašoma Grešamo dėsnis Sn 208, kitame – Grešemo dėsnis W 44. Taip aiškėja, kad iš rašybos skirtumų matomą terminų variantiškumą vadovėliuose lemia ir juose pasirenkamas nevienodas termino šalutiniu dėmeniu einančio asmenvardžio rašymo būdas, ir kai kuriems asmenvardžiams taikomos išimtys, ir su jomis susiję svyravimai. Pavienius tokio variantiškumo atvejus lemia neapsižiūrėjimas ar su fonetiniu asmenvardžio adaptavimu susiję neaiškumai. Iš viso šį variantiškumą rodo 38 variantų eilutės, bet dauguma jų išplečiamos ir kitais, toliau aptarsimais variantais. 111Terminologija | 2023 | 30 3. NEVIENODAS MORFOLOGINIS ĮFORMINIMAS Jau iš aptartų variantiškumo atvejų aiškėja, kad asmenvardinius terminus analizuojamuose šaltiniuose linkstama vartoti asmenvardį pritaikius prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos, t. y. pridėjus lietuvišką galūnę. Kaip numato visų šių vadovėlių leidimo metu galiojusios nelietuviškų asmenvardžių rašymo taisyklės, išdėstytos LKRS (1992: 81–89), taip pat ir atnaujintos rašybos taisyklės (žr. Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 179–206), galūnės vadovėliuose dedamos tiek prie transkribuotų, tiek prie originalo rašmenimis rašomų asmenvardžių, pvz.: Fišerio lygtis ir Fisherio lygtis, Filipso ir Fhillipso kreivė, Grešamo, Grešemo ir Greshamo dėsnis. Iš teiktų pavyzdžių taip pat matyti, kad galūnės daugiausia dedamos tiesiai prie asmenvardžio. Jas rašyti po apostrofo mėginama 1994 m. laidos vadovėlyje: Okun’o dėsnis W 118, Malthus’o problema W 315, A. Laffer’io kreivė W 200, Humphrey-Hawkins’o įstatymas W 266. Jei toks terminas vartojamas ir kituose vadovėliuose, susidaro iš pažiūros tik apostrofu besiskiriančių termino vartojimo atvejų: Okun’o dėsnis W 118 ir Okuno dėsnis Andr 259, Čieg 127, Gav 209, Sk 177, Sn 404; Malthus’o problema W 315 ir Malthuso problema Andr 304; A. Laffer’io kreivė W 200 ir Laferio kreivė Dril 142. Kiti asmenvardiniai terminai 1994 m. vadovėlyje pateikiami su transkribuotu asmenvardžiu, jiems galūnę, kaip ir numato taisyklės, pridedant tiesiai, be apostrofo: Grešamo dėsnis W 44, Filipso kreivė W 248, Fišerio lygtis W 396, Lorenso kreivė W 402. Kituose vadovėliuose su apostrofu irgi rašomi tik kai kurie terminai: Say’aus dėsnis Čieg 26, Dril 72, Hume’o mechanizmas Čieg 90, Ramsey’aus–Casso–Koopmanso modelis Čieg 365. Tiesa, pastarieji du pavartojami vos viename vadovėlyje ir nėra variantiški. Tačiau tik tam tikrų asmenvardžių rašymą su apostrofu numato ir nelietuviškų asmenvardžių rašymo taisyklės. Kaip jau aptarta šio straipsnio 1 dalyje, LKRS numatyta, kad apostrofas rašytinas, kai nelietuviškas tikrinis vardas baigiasi netariama balse ar netariama priebalse (LKRS 1992). Vadovėliuose pasitaikantys apostrofo vartojimo atvejai galėtų rodyti tokios išimties taikymą. Tačiau nustatyti, kada priebalsiu besibaigiančio nelietuviško asmenvardžio balsė ar priebalsė yra netariama, nėra paprasta, tam reikia žinoti ir asmenvardžio kilmę. Taigi, gali būti, kad 1994 m. vadovėlyje pasitaikantys variantai, o būtent Okun’o dėsnis W 118 ir Okuno dėsnis W 406, A. Laffer’io kreivė W 200 ir Lafero kreivė W 401, yra radęsi dėl tokių neaiškumų. Jau iš ankstesniame skyriuje analizuotų rašymo atvejų aiškėjant bendram polinkiui makroekonomikos vadovėliuose vartoti terminus su vienokiu ar Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 112 Ramunė Vaskelaitė kitokiu būdu pridėta lietuviška galūne, šiuo požiūriu kai kuriems asmenvardžiams taip pat daroma išimtis. Štai be lietuviškos galūnės vartojami terminai Gini koeficientas Čieg 67, Barro teorija W 336, Ricardo–Barro teorema Čieg 203, Pigou efektas Čieg 79, W. W. Rostow modelis Gav 263, F. Modigliani gyvenimo ciklo teorija Gav 50, Solow taupymo paradoksas Čieg 394, Solow likutis Čieg 367, Solow ekonominės plėtros modelis Sk 195. Tačiau tokia išimtis irgi atitinka nelietuviškų asmenvardžių rašymo lietuvių kalboje taisykles, kartu numatančias ir jų morfologinį įforminimą. Vadovėlių rengimo metu galiojusiose taisyklėse, išdėstytose LKRS, numatyta, kad galūnės nededamos kitų kalbų tikriniams vardams, kurie baigiasi kamienui priklausančia balse arba dvibalsiu, kaip antai Dombey, Fanny, Manzoni, Spandau, ar kurie baigiasi kirčiuotu balsiu, pvz.: Meillet, Camus (LKRS 1992: 89). Be to, jau ir jose numatyta morfologinių variantų, t. y. formuluota, kad kamienui priklausančia balse arba dvibalsiu besibaigiantiems asmenvardžiams prireikus galūnės gali būti pridedamos – jos tokiu atveju rašytinos po apostrofo. Taigi, vadovėliuose pasitaikantys termino, sudaryto su asmenvardžiu Paashe, morfologiniai variantai Paasche (kainų) indeksas Sk 157 ir Paashe’o indeksas Sk 34 gali būti šio taisyklių numatomo variantiškumo atspindys. Su morfologiniu asmenvardžio įforminimu susijusių variantiškumo atvejų, neatitinkančių vadovėlių išleidimo metu galiojusių nelietuviškų asmenvardžių rašymo taisyklių, vadovėliuose pasitaiko vos vienas kitas. Antai su asmenvardžiu Solow sudaryti terminai, kaip ir numatytų taisyklės, vartojami nepridedant lietuviškos galūnės, bet viename vadovėlyje pavartojamas su šiuo asmenvardžiu sudarytas terminas rodo, kad galūnė pridedama, ir ji pridedama ne po apostrofo, kaip numatė LKRS, o tiesiai – Solowo augimo modelis Sk 11. Kitu atveju asmenvardis, kuriam, paisant taisyklių, begalūnis rašymas neturėtų būti taikomas, rašomas be galūnės – J. R. Hicks modelis Čieg 284 (plg. J. Hickso modelis Sk 250). Keli su galūnėmis ir baigmenimis susiję variantiškumo atvejai rodo morfologiškai adaptuojant asmenvardį iškylančius neaiškumus dėl minkštumo žymėjimo: Lafero kreivė Sn 263, W 200, Laffer’io kreivė W 200 ir Laferio kreivė Dril 142; Mundelo ir Flemingo modelis Gav 286 ir Mundelio ir Flemingo modelis Gav 286. 4. KITI ATVEJAI Kitokių variantų, be jau aptartų, vadovėliuose pasitaiko labiau tik pavienių. Jau iš iki šiol atliktos analizės buvo galima matyti, kad šiems šaltiniams 113Terminologija | 2023 | 30 būdingiausi su vienu kitos kalbos asmenvardžiu, o būtent pavarde, sudaryti terminai, o jiems – jau aptarti variantiškumo požymiai. Tų terminų visų vadovėlių pagrindu susidaro 85, bet analizuojamuose šaltiniuose pavartota ir 11 terminų, sudarytų su dviem pavardėmis. Kai kurie pavartoti vos viename vadovėlyje, kaip antai Humphrey-Hawkins’o įstatymas W 266, Gramm-Rudman aktas W 194, 196, 197, Reigano-Tečer modelis Sn 31, Ricardo-Barro teorema Čieg 90, J. M. Keyneso pajamų–išlaidų modelis Sk 50, Solow–Swano modelis Čieg 377, ir variantų neturi. Keli su dviem asmenvardžiais sudaryti terminai pavartojami plačiau ir taip išryškina ne tik su asmenvardžio rašymo būdu susijusį variantiškumą, bet ir variantiškumą, kurį būtų galima apibūdinti kaip susijusį su termino dėmenų jungimu. Vienu atveju termino dėmenys jungiami jungtuku ir, kitu atveju – brūkšniu ar brūkšneliu, pvz.: Hekšerio ir Olino modelis Andr 318, Hekšerio – Olino modelis Čieg 79; Baumolio ir Tobino modelis Gav 133, Baumolio–Tobino modelis Sk 209; Mundelo ir Flemingo modelis Gav 286, Mundello–Flemingo modelis Sk 265, Mandelo-Flemingo modelis Sn 489. Šie keli atvejai, o kartu ir variantų neturinčių su dviem pavardėmis sudarytų terminų rašymas (pvz., Humphrey-Hawkins’o įstatymas W 266, Gramm-Rud man aktas W 194, 196, 197, bet Solow–Swano modelis Čieg 377, Ramsey’aus–Casso–Koopmanso modelis Čieg 365) rodo, kad faktą, konstatuojamą remiantis kitų sričių terminija (pvz.: Gaivenis 2002: 38; Drukteinis 2015), galima patvirtinti ir remiantis čia nagrinėjama terminija – joje irgi kyla brūkšnelio ir brūkšnio rašymo neaiškumų. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, kai kur jų išvengiama pasirenkant termino dėmenis jungti jungtuku ir. Kita vertus, nekart yra kreiptas dėmesys ir į kodifikuotųjų normų, numatančių brūkšnio ir brūkšnelio rašymą, neaiškumus (Keinys 2005; Gudzinevičiūtė 2012), taip pat ir į neaiškias normas, susijusias su brūkšnelio rašymu tarp tikrinių žodžių (Vaskelaitė 2022b: 106–109). Tik naujajame rašybos taisyklių sąvade Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai, išėjusiame jau vėliau nei čia analizuojami šaltiniai – 2022 m., tarp brūkšnio ir brūkšnelio nubrėžiama aiškesnė riba (Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 230–242). Kaip jau atkreiptas dėmesys, jame kaip rašybos ženklas aptariamas ne tik brūkšnelis, bet ir apimties brūkšnys, taigi toks brūkšnys vertinamas kaip rašybos ženklas. O kol šio aiškumo nebuvo, su brūkšnio ir brūkšnelio vartojimu susijusius terminų variantus, ko gero, būtų buvę galima vertinti ir kaip skyrybos variantus (Vaskelaitė 2022b: 107–108). Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 114 Ramunė Vaskelaitė Lietuvių terminologijos darbuose taikoma terminų variantiškumo tipologija skyrybos variantų nenumato, bet nagrinėjama medžiaga išryškina keletą atvejų, kuriuos būtų galima svarstyti kaip skyrybos variantus. Antai 2006 m. vadovėlyje terminą sudarantis asmenvardis pavieniais atvejais rašomas pasviruoju šriftu, kaip antai Laffero kreivė Sk 11, Gav 11, Solowo augimo modelis Sk 11, Keyneso kryžius Sk 11, Laspeyres kainų indeksas Sk 157, Tobino q Sk 737, o toks rašymas atitiktų svetimos kalbos elemento skyrimą tekste. Tiesa, šis skyrimo būdas numatomas nelietuviškiems bendriniams žodžiams ar posakiams ir nelietuviškiems (ar lietuviškiems) simboliniams pavadinimams, o ne asmenvardžiams. Vis dėlto aiškesnių formuluočių dėl jo taikymo pateikiama tik neseniai (pvz.: Linkevičienė 2013: 56; ESIV 2014: 38; Vladarskienė, Zemlevičiūtė 2022: 177), taigi ankstesnio laikotarpio vadovėlyje pasitaikantis variantiškumas gali būti susijęs su kodifikacijos neaiškumais. Vos viename vadovėlyje pavartojami du su trimis pavardėmis sudaryti terminai, būtent Ramsey’aus–Casso–Koopmanso modelis Čieg 365 ir Diamondo–Mortenseno–Pissarideso modelis Čieg 154. Vienas jų pavartojamas vos vieną kartą, taigi variantų negali turėti. Bet kartu su antruoju keliskart pavartojamas ir santrumpą turintis terminas – DMP modelis Čieg 154, 155. Nors lietuvių terminologijoje santrumpos kaip terminų variantai neaptariamos, pasiremiant užsienyje plėtojamais variantiškumo tyrimais (pvz., León-Araúz, Cabezas-García 2020), santrumpas ar su jomis sudarytus terminus būtų galima vertinti ir kaip terminų variantus. Šiaip ar taip, tokį variantiškumą plačiau būtų galima svarstyti remiantis kitais šaltiniais – čia analizuojamų šaltinių asmenvardiniams terminams toks trumpinimas nebūdingas. Tačiau kitokių trumpinimo būdų nagrinėjamuose šaltiniuose pasitaiko. Pavyzdžiui, terminas trumpinamas praleidžiant jo neasmenvardinį dėmenį ar dėmenis. Taigi, tame pačiame vadovėlyje vartojama ir Harrodo–Domaro ekonominio augimo modelis Čieg 388, ir Harrodo–Domaro modelis Čieg 379; ir Solow ekonomikos plėtros modelis Sk 193, ir Solow modelis Sk 194. Tačiau tokio trumpinimo būdu besiradusių formų nelinkstama vertinti kaip termino variantų – A. Mitkevičienė (2015a) tiek jas, tiek vadinamąsias ilgąsias ir trumpąsias formas yra aptarusi kaip tekstinei terminų vartosenai 7 Kadangi šiame straipsnyje pavyzdžiai rašomi pasviruoju šriftu, vadovėliuose pavartotas pasvirasis šriftas parodomas atitinkamą žodį rašant stačiuoju šriftu. 115Terminologija | 2023 | 30 būdingus atvejus. Vadinamųjų ilgųjų ir trumpųjų asmenvardinio termino formų nagrinėjamuose šaltiniuose pasitaiko vos du atvejai: trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Gav 244, Sk 176, Sn 322 ir trumpalaikė Filipso kreivė Jak 238, ilgojo laikotarpio Filipso kreivė Sk 180, Sn 441 ir ilgalaikė Filipso kreivė Jak 238. Tačiau nei tekstinės terminų vartosenos, nei variantiškumo požiūriu nėra vertinti su termino asmenvardinio dėmens trumpinimu susiję atvejai, o jų nagrinėjamuose šaltiniuose gausu. Nors, kaip matyti iš jau teiktų pavyzdžių, makroekonomikos vadovėliuose vartojami daugiausia vien su pavarde sudaryti terminai, kai kuriuose vadovėliuose ryškus polinkis vartoti ir vardo (ar kelių vardų) pirmąją raidą apimančius terminus. Pavyzdžiui, 2006 m. išleistame Vilniaus universiteto vadovėlyje randame I. Fisherio vartotojo tarplaikį biudžeto apribojimą Sk 54, I. Fischerio tarplaikio pasirinkimo teoriją Sk 54, I. Modigliani gyvenimo trukmės teoriją Sk 59, J. A. Hobsono teoriją Sk 123, J. M. Keyneso vartojimo funkciją Sk 50, 52, J. M. Keyneso pajamų–išlaidų modelį Sk 50, W. D. Nordhauso ir J. Tobino indeksą Čieg 72, R. Lucaso gamybos funkciją Sk 131, A. Spiethoffo hipotezę Sk 124, A. Aftaliono hipotezę Sk 123, J. Hickso modelį Sk 250, E. S. Phelpso taisyklę Čieg 377, T. Malthuso teoriją Čieg 362, nors kiti čia vartojami terminai vardo pirmosios raidės neturi (plg.: Vagnerio dėsnis Sk 83, Ricardo ekvivalentiškumas Sk 100, Kitchino ciklai Sk 123, Juglaro ciklai Sk 143, Okuno dėsnis Sk 177, Filipso kreivė Sk 177). Terminų su vardo pirmąja raide daug esama ir 2017 m. išleistame Vilniaus universiteto vadovėlyje, kuris, kaip matyti, rengtas ankstesniojo pagrindu. Jų nemažai ir 2008 m. laidos Kauno technologijos universiteto vadovėlyje, pvz.: Dž. Neimano modelis Sn 370, H. Dali ir J. Kobo subalansuotos ekonominės gerovės indeksas Sn 347, Dž. M. Keinso modelis Sn 324, A. Lafero kreivė Sn 432, I. Fišerio lygtis Sn 450, I. Fišerio poveikis Sn 450, J. M. Keyneso kryžius Sk 249. Taigi, vadovėliuose susidaro tokių rašymo nevienodumų kaip Lafero kreivė ir A. Lafero kreivė, Fišerio lygtis ir I. Fišerio lygtis, Keinso modelis ir Dž. M. Keinso modelis, Keinso kryžius ir J. M. Keyneso kryžius ir kt., o jie kelia tokių atvejų vertinimo terminų variantiškumo požiūriu klausimą. Taip pat pasitaiko, kad kaip teorijos, modelio, reiškinio, lygties ar pan. pavadinimas pavartojamas žodžių junginys su visu vardu ar keliais vardais, pvz.: „Žymiausi šios neokeinsizmo teorijos atstovai yra amerikiečių ekonomistų Eusėjaus Deivido Domaro (Domar, Evesey David, g. 1914), Rojaus Forbso Harodo (Harrod, Ray, Forbs, 1980–1978) ir Roberto Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 116 Ramunė Vaskelaitė Mertono Solou (Solo, Robert Merton, g. 1924) ekonominio augimo modeliai“ Sn 57; „Šalia labiausiai žinomų ekonominės pusiausvyros modelių būtina pažymėti ir JAV ekonomisto Džeži Neimano (Neyman Jerzy, 1903–1957) augančios ekonomikos pusiausvyros modelį“ Sn 369. Vis dėlto tokie atvejai reti, o vardo raidės vartojimo atvejų pasitaiko dažnai, pvz.: „Tai vadinama I. Fišerio poveikiu (Fisher effect)“ Sn 450; „Apatinė A. Laferio kreivės dalis rodo priešingą situaciją <...>“ W 200; „Ilgojo laikotarpio pusiausvyros pinigų rinkoje sąlygas išreiškia M. Fridmeno lygtis, pavadinta žymaus amerikiečių ekonomisto garbei <...>“ Sn 274; „M. Friedmano nuolatinių pajamų teorija papildo F. Modigliani gyvenimo ciklo teoriją“ Čieg 50. Tokį polinkį galima aiškinti konteksto įtaka. Vadovėliuose ne tik vartojami asmenvardiniai terminai, bet ir atskleidžiamos jų atsiradimo aplinkybės, nurodant asmenį, kurio vardu vienas ar kitas dalykas pavadintas, o jį nurodant rašoma ne tik pavardė, bet ir vardas, vėliau jis trumpinamas – rašoma tik pirmoji vardo raidė. Taigi, tokiu kontekstu būtų galima aiškinti ir kai kuriuos terminų pavartojimo su vardo raide atvejus, pvz.: „Pirmasis ilgųjų bangų teoriją pagrindė rusų ekonomistas Nikolajus Kondratjevas (1892–1938) savo straipsnyje ,,Ilgosios bangos ekonominiame gyvenime“ (1926 m.). Remdamasis informacija apie vartojimo reikmenų kainų kitimą Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Vokietijoje, N. Kondratjevas iškėlė hipotezę, kad industrinė plėtra yra ciklinė. J. Schumpeteris patvirtino rusų mokslininko koncepciją, pavadindamas ilgąsias bangas N. Kondratjevo ciklu. Nuo 1930 metų ilgosios bangos ekonomikos literatūroje yra žinomos kaip Kondratjevo ciklas“ Gav 284. Kita vertus, nors pavardė paprastai vartojama su vardo raide, pasitaiko ir vienos pavardės vartojimo atvejų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neapsižiūrėjimą, pvz.: „I. Fisheris manė, kad pinigų greitis trumpuoju laikotarpiu daugiau ar mažiau pastovus“ Sn 205 ir „Fisheris pirmiausiai suformulavo mainų lygybę“ Sn 204. Taigi, tokiame kontekste pavartotą vardo raidę turintį terminą I. Fisherio mainų lygybė („Tai leidžia I. Fisherio mainų lygybę pertvarkyti į kiekybinę pinigų teoriją“) irgi būtų galima vertinti kaip neapsižiūrėjimo rezultatą. Kita vertus, pastarasis pavyzdys gali rodyti ir asmenvardinio termino formavimosi makroekonomikos vadovėlyje aplinkybes. Jei iš tiesų taip, tai toliau jau būtų galima aiškintis, kiek asmenvardiniai terminai makroekonomikos vadovėliuose perimami iš užsienio leidinių, kiek – kuriami vadovėlių autorių. Visi jie, kaip aiškėjo iš šiame straipsnyje 117Terminologija | 2023 | 30 analizuotų pavyzdžių, yra sudaryti su nelietuvišku asmenvardžiu (nes juose aptariamus dėsnius, teorijas, modelius, lygtis ir t. t. yra sukūrę ne lietuviai), bet kontekstas, į kurį čia atkreiptas dėmesys, rodytų, kad prie asmenvardinio termino radimosi gali būti prisidėję ir lietuviškų vadovėlių autoriai. Tokią prielaidą leistų kelti ir straipsnio pradžioje minėti nevienodi nagrinėtuose vadovėliuose asmenvardinių terminų kiekybiniai duomenys – tam tikruose vadovėliuose ar tam tikrų asmenvardinių terminų vadovėliuose gali būti išvengiama teminint su tam tikru reiškiniu sietiną asmenį ar asmenis, bet nevartojant asmenvardinio termino, pavyzdžiui, tokiu būdu: „Pagal vyraujančius vartojimo ypatumus ekonomikos teorijoje išskiriami keli pagrindiniai vartojimo modeliai: <...> Nuolatinių pajamų hipotezė (Milton Friedman’as, 1957). <…> Gyvenimo ciklo hipotezė (Franco’as Modigliani’is ir Richardas Brumberg’as, 1954) <…>“ Andr 180–181. Tačiau šį asmenvardinių terminų vartojimo keliamą klausimą jau reikėtų aiškintis atskirai, nes jis nėra vien tik su jų variantiškumu susijęs klausimas. IŠVADOS Aptarus aukštosioms mokykloms skirtuose makroekonomikos vadovėliuose vartojamų asmenvardinių terminų variantiškumą, aiškėja, kad jis labiausiai susijęs su asmenvardžio rašymo ir morfologinio adaptavimo ypatumais. Būdingiausias šiems šaltiniams variantiškumas, susidarantis dėl nevienodo asmenvardžio rašymo būdo: vienuose vadovėliuose asmenvardis rašomas originalo, kituose – lietuviškais rašmenimis, pastaruoju atveju jį adaptuojant pagal apytikrį tarimą. Skirtingus asmenvardžio rašymo būdus numato ir nelietuviškų asmenvardžių rašymo lietuvių kalboje normos. Jos taip pat numato išimtį tradicinėms asmenvardžių formoms, o nagrinėtuose šaltiniuose matyti ir su šios išimties taikymu, taip pat su tradicinės formos sampratos neaiškumais galimų sieti variantiškumo atvejų. Makroekonomikos vadovėlių terminijoje ryškus polinkis nelietuviškus asmenvardžius pritaikyti prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos, jiems pridedant lietuvišką galūnę, o pasitaikančios išimtys atspindi išimtis, kurias numato kodifikuotos nelietuviškų asmenvardžių rašymo lietuvių kalboje normos. Kai kurie makroekonomikos vadovėliuose pasitaikantys variantai sietini su asmenvardžio fonetinio adaptavimo neaiškumais. Nors asmenvardinių terminų variantiškumo priežastis reikėtų tirti atskirai, pasitelkiant ne tik makroekonomikos srities šaltinius, čia išnagrinėta Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas 118 Ramunė Vaskelaitė medžiaga, rodanti asmenvardinių terminų vartojimo polinkių ir nelietuviškų asmenvardžių rašymo taisyklių atitiktį, leistų spręsti, kad viena iš tų priežasčių galėtų būti variantiškumas, numatomas rašybos normų kodifikacijos. Kitų variantiškumo atvejų nagrinėtuose šaltiniuose nedaug, o iš pasitaikančių galima spręsti, kad ir makroekonomikos terminijoje kyla neaiškumų, susijusių su brūkšnio ir brūkšnelio vartojimu. Čia pateikta asmenvardinių terminų vartojimo analizė ne tik atskleidžia makroekonomikos vadovėliams būdingiausius variantiškumo tipus ar požymius, bet ir iškelia variantiškumo tipologijos klausimų. Ji taip pat atskleidžia atvejų, kurie variantiškumo požiūriu nėra vertinti, ir apskritai skatina asmenvardinius terminus nagrinėti plačiau, tirti juos įvairiais aspektais. ŠALTINIAI Andr – Andriušaitienė Daiva, Drejeris Rolandas, Jakutis Algirdas, Petraškevičius Vladislavas, Stepanovas Artūras 2016: Ekonomikos teorija: vadovėlis, Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidykla „Technika“. Čieg – Čiegis Remigijus 2012: Makroekonomika: Vilniaus universiteto vadovėlis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Dril – Drilingas Boleslovas, Čiburienė Jadvyga, Snieška Vytautas 1997: Makroekonomikos pagrindai: vadovėlis neekonominių specialybių studentams, Kaunas: Technologija. Gav – Gavelis Vytautas, Gylys Povilas, Mačiekus Venantas, Minkevičienė Neringa, Paliulytė Regina, Ulvidienė Erstida, Urbšienė Laima 2017: Makroekonomika: Vilniaus universiteto vadovėlis, elektroninė knyga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jak – Jakutis Algirdas, Petraškevičius Vladislavas, Stepanovas Artūras, Šečkutė Laima, Zaicev Stepan 2007: Ekonomikos teorija: vadovėlis, šeštasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Eugrimas. Sk – Skominas Vytautas, sud., 2006: Makroekonomika: vadovėlis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Sn – Snieška Vytautas, Baumilienė Valerija, Bernatonytė Dalia, Čiburienė Jadvyga, Juozapavičienė Aldona ir kt. 2008: Makroekonomika: vadovėlis ekonominių specialybių studentams, trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, Kaunas: Technologija. W – Wonnacott Paul, Wonnacott Ronald 1994: Makroekonomika, Kaunas: Litterae universitatis. LITERATŪRA AEKŽ – Aiškinamasis ekonomikos anglų–lietuvių kalbų žodynas, sudarė W. Pearce, Vilnius: TEV, 2006. Ambrazas Vytautas 2008: Svetimų tikrinių vardų rašymas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Baltrušaitienė Indrė 2009: Svetimvardžių rašymo tradicijos formavimasis Lietuvoje: magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas. Barankin Benjamin, Metelitsa Andrei I., Lin Andrew N. 2004: Stedman’s Illustrated Dictionary of Dermatology Eponyms, Philadelphia: Lippincott Williams and Wilkins. Becker Christopher J., McDermott Mollie, London Zachary N. 2021: Declining Use of Neurological Eponyms in Cases Where a Non-eponymous Alternative Exists. – Clinical Neurology and Neurosurgery 200, 1–6 Prieiga internete: https://medicine.umich.edu/sites/default/files/content/downloads/ Eponym%20Study.pdf. Cappuzzo Barbara 2008: Eponyms or Descriptive Equivalent Terms? The Question of Scientific Accuracy in Medical Discourse. Prieiga internete: https://core.ac.uk/display/53253513. 119Terminologija | 2023 | 30 Čepienė Nijolė 1995: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinė adaptacija: disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Daukšas Kazys, Barkauskas Jurgis, Daukšas Vitas ir kt. 2003: Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, 2-asis patais. ir papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Dyda Anna, Pronińska Aleksandra 2021: Lessico medico italiano e polacco a confronto: il caso dei sintagmi terminologici di tipo malattia di banti/choroba bantiego. – Romanica Cracoviensia 1, 43–53. Drukteinis Albinas 2015: Ortografiniai jūreivystės terminų variantai: didžiosios raidės, brūkšnelis, kabutės. – Kalbos praktikos problemos 14, 6–14. Duque-Parra Jorge Eduardo, Llano-Idarraga J. Oskar, Duque-Parra Carlos Alberto 2006: Reflections on Eponyms in Neuroscience Terminology. – The Anatomical Record, Part B: The New Anatomist 289(6), 219–224. ESIV – Europos Sąjungos institucijų vertimo į lietuvių kalbą vadovas, Liuksemburgas, 2014. Firkin Barry G., Whithworth Judith A. 2001: Dictionary of Medical Eponyms, London: Informa Healthcare. Gaivenis Kazimieras 1994: Tarptautinių terminologijos principų taikymas mūsų terminijai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 31, 11–17. Gaivenis Kazimieras 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: LKI leidykla. Gudelienė 2016: Tikrinių vardų galūnių adaptavimo ypatumai Simono Daukanto ir Simono Stanevičiaus Epitome Historiae Sacrae vertimuose. – Lituanistica 62(1), 38–44. Gudzinevičiūtė Ona Laima 2012: Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai. – Kalbos kultūra 85, 121–135. Kasradze Mindia, Kasradze David 2015: Traumatologijos ir ortopedijos eponimai: simptomai ir sindromai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaulakienė Angelė 2003: Lietuviškų fizikos vadovėlių elektros ir magnetizmo terminai. – Terminologija 10, 107–116. Kaulakienė Angelė 2014: Iš matematikos ir fizikos terminų vartosenos. – Terminologija. Terminografija. Terminija, Vilnius: Technika, 58–61. Kavaliauskas Paulius, Krupickaitė Dovilė, Kynė Genovaitė 2021: Aiškinamasis geografijos terminų žodynas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Keinys Stasys 2005: Brūkšnio ir brūkšnelio vartojimas. – Kalbos kultūra 78, 183–190. Kevlian Andrew, Logie Sarah, Hage Robert 2023: Debating Eponyms: History of Ear and Eye Anatomical Eponyms. – Translational Research in Anatomy 32, 1–13. Kitkauskienė Laimutė 2011: Eponiminiai architektūros, meno ir statybos terminai lietuvių kalboje. – Santalka: Filologija, Edukologija 19(1), 48–58. Kniūkšta Pranas 2004: Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai. Darybos ir vartosenos aptarimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Kucharz Eugeniusz Józï 2020: Medical Eponyms from Linguistic and Historical Points of View. – Reumatologia 58(4), 258–260. León-Araúz Pilar, Cabezas-García Melania 2020: Term and Translation Variation of Multi-word Terms. – Análisis multidisciplinar del fenómeno de la variación fraseológica en traducción e interpretación / Multidisciplinary Analysis of the Phenomenon of Phraseological Variation in Translation and Interpreting, 210–247. Linkevičienė Nijolė 2013: Redagavimo pradmenys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, 2-asis patais. fotogr. leid., Vilnius: Mokslas, 1992. LTE – Nelietuviškų tikrinių vardų rašymas „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. Mikelionienė Jurgita 2017: Tarptautinių terminų apeliatyvacijos aspektai. – Terminologija 24, 127–144. Mitkevičienė Asta 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. – Terminologija 11, 9–144. Mitkevičienė Asta 2015a: Kai kurie terminų sinonimijos aspektai. – Terminologija 22, 39–60. Mitkevičienė Asta 2018: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas ir lietuvių literatūros mokslo terminija. – Terminologija 25, 201–234. Palenskis Vilius, Valiukėnas Vytautas, Žalkauskas Valerijonas, Žilinskas Pranas Juozas 2007: Fizikos terminų žodynas: lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų kalbomis, 2-asis patais. ir papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Pažūsis Lionginas 2014: Kalba ir vertimas, Vilnius: Vilniaus universitetas.