Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje

Lina Rutkienė34 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje doi.org/10.35321/term30-2 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje Substantivization and Nounness in Architectural and Construction Terminology LINA RUTKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://0000-0001-6661-3115 ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis iš architektūros ir statybos terminų žodynų, šių sričių mokslinės bei mokomosios literatūros surinktais terminais, nagrinėjami daiktavardėjimo ir daiktavardiškumo klausimai. Nustačius, kad architektūros ir statybos terminijoje daiktavardėja ar daiktavardiškai vartojami būdvardžiai su priesaga -inis, -inė, įvardžiuotiniai būdvardžiai, įvardžiuotiniai dalyviai ir sudurtiniai būdvardžiai, aptariami šių žodžių, einančių terminais, daiktavardiškumo laipsniai. Įvertinama, į kurias temines terminų grupes įeinantys būdvardžiai ir dalyviai linkę daiktavardėti dažniausiai. ESMINIAI ŽODŽIAI: daiktavardėjimas, daiktavardiškumo laipsnis, šalutinis termino dėmuo, terminas. ABSTRACT The article examines issues of substantivisation and nominalisation based on dictionaries of architecture and construction terminology, as well as scientific and educational literature in these fields. It identifies the degrees to which adjectives with the suffixes -inis, -inė, pronominal adjectives, participles, and compound adjectives in architecture and construction terminology undergo substantivisation. It evaluates the thematic groups that tend to undergo the most substantivisation in terms of adjectives and participles included within these terms. KEYWORDS: substantivisation, degree of nounness, secondary term element, term. 35Terminologija | 2023 | 30 ĮVADINĖS PASTABOS Daiktavardėjimas, arba substantyvizacija, lietuvių kalbotyroje dažniausiai nagrinėjamas kaip objektą pasirinkus bendrosios kalbos žodžius. Išsamiai šią temą yra tyrę Adelė Valeckienė (1957), Pranas Kniūkšta (1976), Aldona Paulauskienė (1983, 1994), Aurimas Markevičius (2012), plačiai tema išnagrinėta ir Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG 1965). Gilindamiesi į kitas temas, substantyvizacijos bendrojoje kalboje klausimus yra aptarę ir Sauliaus Ambrazas (1995), Vincentas Drotvinas (1963), Ramunė Vaskelaitė (2019) ir kt. Tačiau šis reiškinys ne mažiau aktualus ir terminologijai (nors terminologinių tyrimų kalbamąja tema, reikia pripažinti, trūksta). Sudaiktavardėjusių žodžių, einančių terminais, turbūt galima rasti visose mokslo srityse, tačiau ne visi jie fiksuojami žodynuose. Šiame straipsnyje, remiantis iš architektūros ir statybos terminų žodynų, šių sričių mokslinės bei mokomosios literatūros surinktais terminais, siekiama aptarti daiktavardėjimo ir daiktavardiškumo šių sričių terminijoje klausimus. Tikslui pasiekti išsikelti tokie uždaviniai: 1) remiantis kalbininkų įžvalgomis, aptarti daiktavardėjimo reiškinį; 2) nustatyti architektūros ir statybos terminų, kuriais eina daiktavardėti linkę ar sudaiktavardėję žodžiai, temines grupes; 3) aptarti šių terminų daiktavardiškumo laipsnius. Pagrindinis straipsnyje taikomas metodas – analitinis aprašomasis. Taikant šį metodą renkami, sisteminami ir analizuojami empiriniai duomenys, apibendrinami rezultatai. Surinkti terminai iš pradžių morfologiniu požiūriu suskirstomi į tris grupes, tuomet skirstomi į temines grupes ir nagrinėjami kaip šių grupių nariai. Tyrimui medžiaga daugiausia rinkta iš XX a. pabaigos – XXI a. šaltinių: architektūros ir statybos terminų žodynų (pagrindinių šaltinių) ir iš mokomųjų knygų, monografijų, vadovėlių, straipsnių rinkinių, paskaitų konspektų. Taip pat straipsnyje remiamasi ir keliais ankstesnio laikotarpio (XX a. pirmosios pusės) šaltiniais, reikalingais terminų raidai atskleisti. Iš viso iš 21 šaltinio surinkti 165 nesikartojantys sudaiktavardėję, daiktavardėjantys ir daiktavardiškieji terminai. Architektūros ir statybos terminai nagrinėjami kartu, nes šios sritys yra susijusios, daug tų pačių terminų yra būdinga tiek architektūros, tiek statybos terminijai. Pavyzdžiui, Valdemaro Michalausko žodyno Mediniai ir mūriniai pastatai, konstrukcijos bei elementai pratarmėje rašoma, kad knyga „skiriama architektūros ir civilinės ir pramoninės statybos specialybių studentams“ (MMPK 1988: 3), taigi viename leidinyje pateikiami tiek architektūros, tiek statybos terminai. Lina Rutkienė36 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje Atkreiptinas dėmesys, kad visos straipsnio mintys paremtos tik surinkta medžiaga – kitos srities ir kitos medžiagos tyrimas, savaime aišku, gali atskleisti kitokius rezultatus. Tirti daiktavardėjimo ir daiktavardiškumo klausimus yra nelengva užduotis, nes šie procesai yra laipsniški, ilgai trunkantys, nustatyti konkretaus žodžio daiktavardėjimo pradžią, dvižodžio termino ir daiktavardžiu virstančio nedaiktavardinio dėmens santykį, sudaiktavardėjimo laipsnį kartais labai keblu. Tačiau vis dėlto kad ir nedidelio kiekio ir mokslo sričių požiūriu neplačios aprėpties skirtingo laikotarpio duomenų aptarimas, manytina, gali suteikti svarbios informacijos nagrinėjama tema. 1. TEORINĖS ĮŽVALGOS DAIKTAVARDIŠKĖJIMO IR DAIKTAVARDIŠKUMO KLAUSIMU Daiktavardėjimas yra vienas iš transpozicijos, arba hipostazės1, tipų. Lietuvių Kalbotyros terminų žodyne daiktavardėjimas, arba substantyvizacija, apibrėžiamas kaip „[K]itų kalbos dalių žodžių (lietuvių kalboje ypač būdvardžių ir skaitvardžių, taip pat dalyvių) virtimas daiktavardžiais“ (Gaivenis, Keinys 1990: 41). A. Paulauskienė šį reiškinį, priskiriamą neformantinei žodžių darybai2, apibrėžia per reikšmės kriterijų: „<...> tai ypatybę reiškiančių žodžių virtimas daiktą reiškiančiais žodžiais“ (Paulauskienė 1983: 42). Galima išgirsti nuomonių, kad substantyvizacijos nereikėtų painioti su paradigmacija, pvz., tokie žodžiai kaip daugiabutis (daugiabučiam (būdv.) – daugiabučiui (daiktv.)), laukinis (laukiniam (būdv.) – laukiniui (daiktv.)) yra ne substantyvizacijos, bet paradigmacijos pavyzdžiai. Tačiau šiame straipsnyje laikomasi Vinco Urbučio nuomonės – jis teigia, kad formalus „buvusios būdvardinės kaitybos paradigmos pertvarkym[as] į daiktavardinę“ tėra tolesnis daiktavardėjimas (Urbutis 2009: 349). Taigi, daiktavardėjimas pirmiausia susijęs su kategorinės reikšmės pokyčiais – daiktavardėjant ima blėsti požymio ar kita (priklausomai nuo kalbos dalies) reikšmė ir jis įgyja daiktavardžio kategorinę reikšmę. Lietuvių kalbininkų daiktavardėjimo, arba substantyvizacijos, apibrėžtyse labiau akcentuojamas virtimo, perėjimo procesas. Jau pats daiktavar1 Hipostazė – „[V]ienos kalbos dalies žodžio ar formos virtimas kitos kalbos dalies žodžiu: jaunoji (įvardžiuotinis būdvardis, virtęs daiktavardžiu), truputį (suprieveiksmėjęs daiktavardžio vienaskaitos galininkas), dėka (daiktavardis, virtęs polinksniu) ir pan.“ (Gaivenis, Keinys 1990: 79). 2 Lietuvių kalbos morfologijoje kalbininkė daiktavardėjimą laiko funkcinės žodžių darybos reiškiniu (Paulauskienė 1994: 43–46). 37Terminologija | 2023 | 30 dėjimo, kaip ir substantyvizacijos, terminas suponuoja procesiškumo, tęstinumo per laiką semas. Tačiau, be abejo, aptariamasis reiškinys gali būti susijęs ne tik su virtimo procesu, bet ir su daryba. Stefanas Höfleris, tyręs būdvardžių daiktavardėjimą, teigia, kad substantyvizacija klasikinėse indoeuropiečių kalbose gali rastis dviem skirtingais būdais: 1) būdvardis virsta daiktavardžiu dėl žodžių darybos, kai taikomos morfologinės ar morfonologinės operacijos, – tai vadinamoji tiesioginė substantyvizacija (angl. ‘direct’ substantivization); 2) būdvardis daiktavardžiu virsta laipsniškai. Iš pradžių egzistuoja būdvardžio ir daiktavardžio sintagma, žyminti sudėtinę sąvoką, vėliau daiktavardis praleidžiamas. Tai substantyvizacija, įvykstanti dėl elipsės (Höfler 2020: 181–186). Vena iš pastarosios rūšies substantyvizacijos priežasčių reikėtų laikyti kalbos, taip pat ir terminų, ekonomijos principą. Kita vertus, šis principas lyg ir prieštarauja terminų tikslumo principui, pagal kurį sudėtinis terminas mokslo sąvoką išreiškia tiksliau, taigi ir aiškiau. Tiesioginę substantyvizaciją terminologijoje būtų galima sieti su naujų terminų daryba pagal darybos tipus, susiformavusius dėl substantyvizacijos taikant elipsę, ir su naujų terminų kūrimu pagal pavyzdžius, kurių dauguma taip pat yra substantyvizacijos taikant elipsę rezultatas. Atsižvelgiant į surinktą medžiagą, antrasis atvejis (t. y. kūrimas pagal pavyzdžius) apimtų įvardžiuotinių būdvardžių ir dalyvių daiktavardišką vartojimą terminijoje – kai mokslo srities nominacijos poreikiams tenkinti kaip vienažodis terminas iškart parenkamas įvardžiuotinis būdvardis arba dalyvis, negalima kalbėti apie termino darybą, nes darybos veiksmas čia nevyksta, joks darybos formantas šiame procese nedalyvauja. Todėl sakoma, kad tai yra naujo termino kūrimas pagal jau egzistuojančius pavyzdžius. Kai terminai daromi pagal susiformavusius darybos tipus, yra tiksliau kalbėti ne apie daiktavardėjimą (kaip procesą), o apie būdvardžių ir dalyvių daiktavardiškumą – tokį terminą vartojo Pranas Kniūkšta monografijoje Priesagos -inis būdvardžiai (Kniūkšta 1976). P. Kniūkštos vartotas terminas šiuo atveju aktualus ir jis bus pasiskolinamas šiam tyrimui. Mokslininkas skiria kelis daiktavardiškumo laipsnius. Su priesaga -inis iš karto kaip daiktavardžius padarytus žodžius kalbininkas priskiria pirmojo3 daiktavardiškumo laipsnio žodžių būriui. Kitas (šiame straipsnyje pagal eiliškumą vadinsime antruoju) daiktavardiškumo laipsnis – kai priesagos -inis vediniai „paraleliai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir 3 P. Kniūkšta neapibrėžia, neįvardija skaičiumi, koks tai laipsnis, rašant pirmasis omenyje turima seka. Lina Rutkienė38 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje būdvardiškai“. Dar vienas laipsnis (šioje publikacijoje laikysime trečiuoju) – „[D]aiktavardiškai pavartojami tokie priesagos -inis vediniai, kurie šiaip įprasti kaip būdvardžiai“ (t. y. okaziniai sudaiktavardėję būdvardžiai)4. Bet, pasak P. Kniūkštos, „[G]ali būti ir atvirkščiai: žodžiai, įsigalėję kaip daiktavardžiai, pavartojami būdvardiškai“ (Kniūkšta 1976: 117–118) (ketvirtasis daiktavardiškumo laipsnis). Atliekant šį tyrimą P. Kniūkštos skirstymas reikalingas ir todėl, kad tinka ir kitiems daiktavardėjimo atvejams, t. y. įvardžiuotinių būdvardžių bei dalyvių ir sudurtinių būdvardžių daiktavardėjimui ir daiktavardiškumui. Taigi, nors P. Kniūkšta skiria tik priesagų -inis, -inė vedinių daiktavardiškumo laipsnius, šiame straipsnyje mokslininko teoriją bus pamėginta pritaikyti visiems rastiems daiktavardėjimo ir daiktavardiškumo architektūros ir statybos terminijoje atvejams. Nors bendrojoje kalboje daiktavardėti linkusios įvairios kalbos dalys, empirinė medžiaga rodo, kad architektūros ir statybos terminijoje dažniausiai daiktavardėja ar daiktavardiškai vartojamas būdvardis, rečiau – dalyvis. Vykstant daiktavardėjimui, keičiasi, konkretėja būdvardžio ar dalyvio reikšmė – ji apima ir daiktavardžio reikšmę. Taigi, toks terminas žymi visą realiją ir jai būdingą požymį, vadinasi, turi didelį semantinį krūvį. Be abejo, dėl daiktavardėjimo keičiasi gramatiniai požymiai, dažnai – ir fonetinės ypatybės. 2. DAIKTAVARDIŠKI IR DAIKTAVARDĖJANTYS BŪDVARDŽIAI IR DALYVIAI ARCHITEKTŪROS IR STATYBOS TERMINIJOJE Bendrojoje kalboje, kaip rašo A. Paulauskienė, daiktavardžiais gali virsti „įvardžiuotinės būdvardžių ir dalyvių formos, priesagų -inis, -inė (málkinė), -ienė (bulvinė), -ėtis (varšktis) vediniai, sudurtiniai ir priešdėliniai žodžiai (juodadabis, beprtis, begavis), nes visų jų reikšmė ir gramatinė struktūra tinkama atlikti daiktavardžio funkcijas“ (Paulauskienė 1983: 43). Aptariamojo tyrimo duomenys parodė, kad architektūros ir statybos terminijoje daiktavardėjimo ir daiktavardiškumo atvejų yra kur kas mažiau: daiktavardėja ar daiktavardiškai vartojami 1) būdvardžiai su priesagomis -inis, -inė, 2) įvardžiuotiniai būdvardžiai ir įvardžiuotiniai dalyviai ir 3) sudurtiniai būdvardžiai. Kiekybiniai duomenys pateikti 1 pav. 4 A. Paulauskienė tokius atvejus aptaria kalbėdama apie daiktavardišką būdvardžio vartoseną (Paulauskienė 1994: 39). 39Terminologija | 2023 | 30 2.1. Terminai su būdvardinėmis priesagomis -inis, -inė Šias priesagas turinčių terminų probleminius klausimus reikėtų aptarti plačiau. Pagrindinis klausimas: ar iš viso šių priesagų vedinius, einančius terminais, galima sieti su daiktavardėjimu? Kalbotyroje yra įvairių nuomonių ir dėl daiktavardišką reikšmę turinčių šios priesagos vedinių prieskyros kalbos dalies kategorijai. P. Kniūkšta Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardžio kategorijai priskiriamus žodžius su priesagomis -inis, -inė, tokius kaip milinė, nosinė, skardinė, stoginė, vamzdinė ir pan., laiko daiktavardiškai vartojamais būdvardžiais (Kniūkšta 1976). Stasys Keinys beveik tuo pačiu metu publikuotame straipsnyje tokius terminus, kaip durpinė, muitinė, siurblinė ir kt., aptaria kaip daiktavardžius (Keinys 1975: 71). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, kalbant apie priesagos -inė vedinius, rašoma, kad „[Ž]ymi dalis šios priesagos (lygiai kaip ir toliau einančios priesagos -inis) daiktavardžių pradžioje, matyt, tėra buvę paprasti -inis, -inė būdvardžiai, kurie tik vėliau sudaiktavardėjo“ (DLKG 2005: 115). S. Ambrazas -ina, -inė, -inis vadina būdvardinėmis priesagomis (Ambrazas 1995: 191). A. Markevičius atkreipia dėmesį į tai, kad „[D]ėl aiškių būdvardžio ir daiktavardžio skyrimo kriterijų nebuvimo įvairiuose žodynuose yra nemaža painiavos“ (Markevičius 2012: 144). Grįžtant prie architektūros ir statybos terminų, reikėtų pabrėžti, kad dauguma jų yra padaryti kaip daiktavardžiai – pagal susiformavusį žodžių darybos tipą. Remiantis P. Kniūkštos daiktavardiškumo laipsnių teorija, šie terminai būtų pirmojo daiktavardiškumo laipsnio. Dauguma tokių terminų būdvardžiais tikriausiai niekada nėjo, jų, kaip būdvardžių, nefiksuota žodynuose (pvz.: areštinė ALKAAŽ 2009, kareivinės ALKAAŽ 2009, liftinė STŽ 2002). Taigi, šiuo atveju vėlgi tinka kalbėti ne apie daiktavardėjimą, o apie daiktavardiškumą. Tokie terminai, vertinant sinchroniškai, sietini su morfologine žodžių daryba. Kaip teigia V. Urbutis, „[D]aiktavardėjimas 1 pav. Daiktavavardėjimo ir daiktavardiškumo architektūros ir statybos terminijoje atvejai 26 % terminų, išreikštų daiktavardiškais įvardžiuotiniais būdvardžiais ir dalyviais 61 % terminų, turinčių būdvardines priesagas -inis, -inė 13 % terminų, išreikštų daiktavardiškais sudurtiniais būdvardžiais Lina Rutkienė40 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje gali baigtis tuo, kad buvusi būdvardžio priesaga sinchroniškai jau suvokiama kaip daiktavardžio darybos priesaga“ (Urbutis 2009: 350). Tačiau, vertinant diachroniškai, įžvelgiamos sąsajos su daiktavardėjimu, matomos darybos tipo atsiradimo priežastys. Taigi, dažnai priesagas -inis, -inė turintys terminai nelaikomi daiktavardėjimo pavyzdžiais, tik įžvelgiamos sąsajos ir, remiantis P. Kniūkšta, galima kalbėti apie jų daiktavardiškumo laipsnį. Kita vertus, kai kurie vienažodžiai terminai su priesagomis -inis, -inė gali būti ir daiktavardėjimo rezultatas. Tačiau, tiriant sinchroniškai, nematant vienažodžio ir dvižodžio termino konkurencijos, tiksliai nustatyti, kurie padaryti pagal darybos tipą, o kurie yra perėjimo rezultatas, yra sudėtinga. Vienažodžių terminų su priesagomis -inis, -inė architektūros ir statybos terminijoje yra nemažai: rastas 101 terminas, priskirtinas dviem pagrindinėms teminėms grupėms: vietų ir statinio konstrukcinių dalių pavadinimams. Kaip rodo empiriniai duomenys, dažniausiai priesagų -inis, -inė vediniais pavadinamos vietos. Šią grupę galima dar suskirstyti į smulkesnius pogrupius: 1. Daugiausia tai pavadinimai pastatų, patalpų, įstaigų, kuriuose būna, daroma, gaminama tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu. Tai matoma ne tik iš darybos reikšmės, bet ir iš terminų apibrėžčių: durpinė „pašiūrė, kur kraunamos durpės“ STŽT 1978: 49; kareivinės „patalpos kariškiams nuo romėnų laikų“ ALKAAŽ 2009: 23; merginė „mergų kambarys“ ALKAAŽ 2009: 32; padarginė „vieta, patalpa padargams laikyti“ MMPK 1988: 44; paukštinė „paukščių tvartas, paukštidė“ MMPK 1988: 75; sargybinė „sargo būdelė ar bokštelis, statomas prie pilies, dvaro rūmų ar miesto vartų“ ALKAAŽ 2009: 23; varpinė „atskiras pastatas ar pastato dalis, prišlieta prie bažnyčios, skirta varpams kabinti“ ALKAAŽ 2009: 26; pašarinė „klojimo dalis pelams, pašarams supilti“ MMPK 1988: 75; degutinė „patalpa arba duobė, kur degutą dega“ STŽT 1978: 43. 2. Priesagų -inis, -inė vediniais pavadinama vieta, kuri yra skirta tam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu. Nors pirmosios grupės žodžiai irgi turi paskirties reikšmės atspalvį, vis dėlto čia paskirties reikšmė ryškesnė, be to, pirmosios grupės pamatiniai žodžiai yra konkretieji daiktavardžiai, o šios – abstraktieji daiktavardžiai. Tačiau daugeliu atvejų apibrėžtyse paskirties reikšmė neaktualizuojama, pvz.: pavėsinė „nedidelis lengvas vasarinis pastatėlis sode, parke, paprastai be durų ir langų“ MMPK 1988: 79, „nedidelis alkano pavidalo statinys, būdingas XVI–XIX a. sodų ir parkų 41Terminologija | 2023 | 30 architektūrai; [A]rchitektūrinio komplekso dalis, dažniausiai vienaaukštis atskirai stovintis pastatas“ ALKAAŽ 2009: 124. Kitiems pogrupiams priklauso mažai terminų. Būdvardines priesagas -inis, -inė turinčiais terminais dar gali būti pavadinamas statinys, kuris yra toje vietoje, kuri pasakyta pamatiniu žodžiu: žeminė „žemėje iškastas statinys“ ALKAAŽ 2009: 55, arba kuris padarytas būdu, nurodytu pamatiniu žodžiu: krėstinė „iš molio krėsta trobelė“ ALKAAŽ 2009: 5. Didžioji dalis priesagų -inis, -inė vedinių, einančių vienažodžiais architektūros ir statybos terminais, žyminčiais vietas, remiantis P. Kniūkštos daiktavardiškumo laipsniais, būtų pirmojo laipsnio iš išvardytų keturių. Tačiau V. Michalausko žodynuose fiksuota pora antrojo daiktavardiškumo laipsnio terminų, t. y. priesagų -inis, -inė vediniai vartojami tiek būdvardiškąja reikšme kaip dvižodžio termino pagrindinio dėmens atributai, tiek daiktavardiškąja reikšme kaip vienažodis terminas, pvz., mėsinė – mėsinė kamara MMPK 1988. Už šią konkurenciją minėtuose žodynuose kur kas dažnesnė priesagų, vartojamų vietų pavadinimams daryti, konkurencija, plg.: arklinė – arklidė STŽT 1978, avinė – avidė STŽT 1978, kiaulinė – kiaulidė, kiaulinis STŽT 1978, ledinė – ledainė MMPK 1988, paukštinė – paukštidė, paukštininkas MMPK 1988. Kalbant apie vietų pavadinimus, kurie iš karto buvo daromi kaip daiktavardžiai, reikėtų atkreipti dėmesį į S. Ambrazo diachroninius lietuvių kalbos vietų pavadinimų tyrimus: mokslininkas teigė, kad lietuvių kalboje patalpų pavadinimus daryti su priesaga -inė galėjo skatinti slavų kalbų vediniai su -ьn’a. S. Ambrazo teigimu, „[Š]io tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose“ (Ambrazas 1995: 191). Vadinasi, tokius pagal slavų kalbų darybos modelį sudarytus žodžius būtų galima laikyti darybiniais vertiniais – šiuo atveju jau susiduriama su daiktavardėjimu ar daiktavardiškumu kitoje kalboje, tai ne mūsų kalbos reiškinys. Tačiau tokie darybiniai vertiniai galėjo padėti susidaryti ir lietuvių kalbos darybos tipui. Šis darybos tipas architektūros ir statybos terminijoje tapo gana produktyvus – tiek XX a., tiek XXI a. aptariamųjų sričių mokslo literatūroje randama nemažai vietos pavadinimų – vienažodžių terminų su būdvardinėmis priesagomis -inis, -inė. Statybos terminų žodyne (STŽ 2002) jų aptikta 21, o Anglų–lietuvių kalbų aiškinamajame architektūros žodyne (ALKAAŽ 2009) – 16. Minėtina, kad seniau, pasak P. Kniūkštos, toks darybos tipas neturėjęs būti produktyvus, nes tada, kalbininko nuomone, „nebūtų galėję paplisti žodžiai su hibridine priesaga priesaga -inyčia <...>. Be to, ir lietuviški vietų Lina Rutkienė42 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje pavadinimai buvo populiaresni su priesagomis -idė, -udė“ (Kniūkšta 1976: 117). Gal galima manyti, kad šiam darybos tipui lietuvių kalboje įsitvirtinti padėjo būtent terminija. Kaip matyti iš pavyzdžių, visi minėtieji vietų pavadinimai yra moteriškosios giminės. Veikiausiai tai yra šalutinio dvižodžio termino dėmens ryšio su buvusiu pagrindiniu termino dėmeniu, tokiu kaip patalpa, kamara ir pan., formalus rodiklis. Tačiau kitos teminės grupės – konstrukcinių statinio dalių – pavadinimai yra daromi tiek moteriškosios, tiek vyriškosios giminės. Kartais ta pati sąvoka įvardijama skirtingos giminės būdvardinę priesagą turinčiais daiktavardžiais: garinis / garinė „anga garams išeiti į kaminą“ STŽT 1978. Tačiau yra bendrakamienių terminų, kurių vyriškoji giminė žymi vieną tos pačios teminės grupės sąvoką, moteriškoji – kitą, pvz.: skersinė – spyrys, skersinis – traversa STŽ 2002. O, pvz., dūminis („aukštinis“), dūminė („rūkykla; prastas kambarys; gyvenamasis namas be kamino“ MMPK 1988: 47) pavadina skirtingų teminių grupių narius. Aptariamąją teminę grupę iš esmės sudaro du pogrupiai: įvairių pastato angų, skirtų pastato vidaus orui gerinti, pavadinimai ir sijų, rąstų bei lentų, atliekančių tam tikrą konstrukcinę funkciją, pavadinimai. Pirmajam pogrupiui priklausytų, pvz., tokie terminai: aukštinis, dūminis, kiaurinis „dūminės pirkios langelis lubose dūmams išeiti“ STŽT 1978: 27, 84; miglinė „skylė garams išeiti į kaminą“ MMPK 1988: 33; orinė „orlaidė“ MMPK 1988. Antrojo pogrupio terminų pavyzdžiai būtų balkinis „sienmedis, ant kurio dedami balkiai“ STŽT 1978: 29; gairinė „rąstas stogo šelmenyje“ STŽT 1978: 52; ilginis „išilginė atraminė sija“ ALKAAŽ 2009: 26; įlaidinė, spraustlentė STŽ 2002; išilginis „sąrama, rąstas, sija, kartis, išilgai dedama“ STŽT 1978: 66; pagegninis „gegnes laikantis sienojas“ MMPK 1988: 46; pamatinis „pirmutinis, apatinis sienos rąstas, dedamas ant pamato“ MMPK 1988: 58; pavartinė „pavartėje uždedama lenta“ MMPK 1988: 78. Kalbant apie darybos reikšmę, šioje teminėje grupėje vyrauja pavadinimai, kurių pamatiniu žodžiu nurodoma, kam įvardijamas dalykas skirtas (orinė „anga, langelis orui“) arba kur jis yra (pavartinė „lenta pavartėje“) ar kaip jis dedamas (išilginis „dedamas išilgai“). Kaip matyti, dvi pirmosios reikšmės sutampa su vietos pavadinimų darybos reikšmėmis. Tačiau, skirtingai nei pirmosios teminės grupės, XXI a. architektūros ir statybos mokslo literatūroje nerasta nė vieno naujo termino su priesagomis -inis, -inė, kuriuo būtų pavadintos pastato angos. 49Terminologija | 2023 | 30 SP – Statybos pagrindai, aut. A. Iljičiovas, A. Kokinas, J. Rebortovičius, vert. R. Kuosaitė, Vilnius: Vaizdas, 1965. STŽ – Statybos terminų žodynas, aut. A. Kudzys, A. Rosenas, B. Kudzienė, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2002. STŽT – Statybos terminų žodynas. Trobesiai, aut. V. Michalauskas, Vilnius: VISI, 1978. SŽD – Statyba II. Žemės darbai, aut. J. Šimoliūnas, Kaunas: Spindulys, 1939. ŠVOK – Šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas: teorija ir praktika, aut. J. Čiuprinskienė, K. Čiuprinskas, V. Motuzienė, Vilnius: Super namai, 2019. LITERATŪRA Ambrazas Saulius 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos raida. – Lietuvių kalbotyros klausimai: gramatika ir leksikologija 33, 180–200. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas, 4-as patais. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Drotvinas Vincentas 1963: Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių būdvardžių struktūriniai-semantiniai tipai (remiantis XVI—XVIII a. raštų medžiaga). – Kalbotyra 6, 75–97. Gaivenis Kazimieras 2014 [1966]: Sudėtiniai terminai su žodžiu mašina. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 505–506. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Vilnius: Šviesa. Höfler Stefan 2020: Substantivization of adjectives. – Indo-European linquistics 8, 181–204. Keinys Stasys 2005 [1975]: Priesaginė lietuviškų terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 21–77. Kniūkšta Pranas 1976: Priesagos -inis būdvardžiai: daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai, Vilnius: Mokslas. Kudzys Antanas 2002: Kad susikalbėtume. – Mokslo Lietuva 19(265). Prieiga internete: http://mokslasplius. lt/mokslo-lietuva/2002-2004/200219/20021902.htm [žiūrėta 2019 m. sausio–kovo mėn.]. LKG – Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. Markevičius Aurimas 2012: Kalbos dalių paribio problemos. – Acta Linguistica Lithuanica 67, 140–155. Paulauskienė Aldona 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė Aldona 1994: Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Umbrasas Alvydas 2010: Lietuvių teisės terminija 1918–1940 metais: pagrindinių kodeksų terminai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valeckienė Adelė 1957: Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas. – Literatūra ir kalba 2, 161–328. Vaskelaitė Ramunė 2019: Įvardžiuotiniai dalyviai su priklausomais žodžiais: kodifikuotoji norma ir jos neaiškumai, – Bendrinė kalba 92. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LTLDB-0001:J.04~2019~1583831591243/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content. SUBSTANTIVISATION AND NOUNNESS IN ARCHITECTURAL AND CONSTRUCTION TERMINOLOGY Summary Substantivisation is an old yet ongoing linguistic phenomenon that encompasses both general language words and terminology. This article explores substantivisation and nounness issues based on architectural and construction terminology, drawing from dictionaries of architectural and construction terms and other scientific and educational literature. The research material was mainly collected from sources dating from the late twentieth century to the twenty-first century, resulting in 165 terms compiled from a total of 21 sources. While various parts of speech tend to undergo substantivisation in everyday language, empirical evidence shows that in architectural and Lina Rutkienė50 Daiktavardėjimas ir daiktavardiškumas architektūros ir statybos terminijoje construction terminology, adjectives are most frequently nominalized or used in a noun-like way, while participles are less common. Substantivization is both an ongoing process in terms of time, related to morphological and syntactic term formation, and an action performed from an external source, linked to morphological term formation according to formation types and term creation by examples. During substantivization, the meaning of the adjective or participle becomes more specific and concrete, encompassing the meaning of a noun. Thus, such a term denotes the entire reality and its characteristic feature, which means it has a significant semantic load. Grammatical features often change due to substantivization, including phonetic characteristics. It was found that there are three cases of substantivization in architecture and construction terminology, namely, adjectives with the suffixes -inis, -inė, definite adjectives and adjectival participles, and compound adjectives. Most derivatives with adjectival suffixes -inis, -inė in architecture and construction terms refer to places (buildings and other structures related to human activity) or structural components of a building. Nominalized definite adjectives and participles are also typically used as place names, albeit less commonly used for materials and structural components. Compound adjectives undergoing substantivization encompass the names of places, machinery, tools, and materials. According to the formation type that has developed due to substantivization, terms are usually in the first degree of nounness (in terms of the nounness degrees sequence by P. Kniūkšta), and as the process of secondary element nominalization progresses, they reach the second degree of nounness. When an adjective or participle takes on the meaning of a two-word term, expressed by a noun, the primary element may be omitted, and the secondary element becomes the name of the entire entity. However, as science develops and more complex compound terms emerge, where the attribute of the primary element is the same adjective or participle, parts of speech used in a noun-like way may lead to ambiguities. In such cases, de-substantivization is expected. This phenomenon has been observed in the group of compound adjectives that have undergone substantivization in architecture and construction terminology. Gauta 2023-10-06 Lina Rutkienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas [email protected]