Ona Vaičiulytė-Romančuk. „Gramatyka języka litewskiego. Wybrane zagadnienia morfologii i fleksji z ćwiczeniami“

O. Vaičiulytė-ROmančuk. Gramatykajęzykalitewskiego.Wybranezagadnieniamorfologiiifleksjizćwiczeniami 301 ONA VAIČIULYTĖ-ROMANČUK GRAMATYKAJĘZYKALITEWSKIEGO. WYBRANEZAGADNIENIAMORFOLOGII IFLEKSJIZĆWICZENIAMI Warszawa: Ex libris Galeria Polskiej książki Sp. z. o. o., 2006, 244 p. Gramatikos autorė Ona Vaičiulytė-Romančuk (keista, bet pavardė nenurodyta viršelyje) lituanistikos studijas baigė Vilniaus universitete. 1985–1990 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros instituto Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sektoriuje, o nuo 1990 iki 1995 m. lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriuje. 1994 m. apgynė daktaro disertaciją, kurios pagrindu parengė monografiją TikriniaivardaiGervėčiųapylinkiųtarmėje (1996, Vilnius: lietuvių kalbos institutas). Šiuo metu dirba Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos katedroje. Be kitų dalykų, dėsto lietuvių kalbos gramatiką ir dialektologiją. kaip paaiškėja iš įvado ir ketvirtojo viršelio, gramatika skiriama įvairiausiems skaitytojams, tiek pradžiamoksliams, tiek vidutiniškai lietuvių kalbą mokantiems. Gramatikos dalykus stengtasi pateikti kiek galima paprasčiau, tačiau neiškraipant esmės. Savo darbą autorė pristato kaip lietuvių kalbos gramatikos kompendiumą: jame nesistengta išsamiai aprašyti lietuvių kalbos gramatikos sistemos, siekta tik pateikti pagrindinius, būdingiausius gramatinės sandaros bruožus. turėti omeny ir didaktiniai tikslai: pagrindiniai gramatikos skyriai baigiami pratimais, o jų atsakymai duoti knygos pabaigoje. atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos gramatikų, ypač mokomųjų, stygių lenkijoje. Recenzuojamosios gramatikos bibliografijoje (tiesa, rinktinėje) yra tik dvi lenkiškos nuorodos: prieš pusamžį išleistas Jano Otrębskio gramatikos trečias tomas ir nepublikuota axelio Holvoeto aprašomosios lietuvių kalbos gramatikos paskaitų medžiaga. tai rodo Onos Vaičiulytės-Romančuk gramatikos aktualumą. nagrinėjamoji medžiaga gramatikoje išdėstyta pagal kalbos dalis. aprašomos septynios kalbos dalys išdėstytos tokia tvarka: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis ir prielinksnis. nuosekliai aptariamos kiekvienos kalbos dalies gramatinės kategorijos, kaityba ir daryba. at- 302 kalBOS kultūRa | 81 skiru skyriumi pateiktos vardažodžių kirčiavimo paradigmos. Gramatika praktinė, ne teorinė, todėl joje nerasime gramatinių terminų apibrėžimų ar sąvokų aiškinimo (pavyzdžiui, kas yra daiktavardis, gramatinė kategorija ir pan.). toliau recenzijoje apžvelgiamas gramatikos turinys. atkreipiamas dėmesys į dėstymo metodiką, privalumus ir trūkumus, ginčytinus ar abejotinus dalykus. 1. Pirmajame knygos skyriuje pateikiamas žiupsnis žinių apie lietuvių kalbą. Pradedama nuo baltų genčių ir jų kalbų, primenama Zietelos lietuvių šnekta ir jos santykis su lietuvių, prūsų bei jotvingių kalbomis, pateikiami bendrieji duomenys apie lietuvių kalbos vartojimą ir aptariamos lietuvių kalbos tarmės (nurodomos jų skiriamosios ypatybės). Ši dalis, įdėta pačioje knygos pradžioje, dar nepasirengusiam skaitytojui atrodo perdėm sudėtinga. lietuvių kalbos tarmių ypatybes būtų geriau tikę aptarti knygos pabaigoje. 2. antrajame gramatikos skyriuje aptariamas lietuviškas raidynas ir išdėstytos svarbiausios žinios apie lietuvių kalbos fonetinę sandarą (balsius, priebalsius ir dvigarsius). apibūdinant lietuvių kalbos rašybą netiksliai teigiama, kad ji esanti fonetinė, su istorinės rašybos elementais (p. 11)1. išryškintos svarbiausios fonologinės balsių (trumpas : ilgas) ir priebalsių (kietas : minkštas) priešpriešos, dvibalsių ir dvigarsių sandara. Dvibalsiais, o ne kintamaisiais balsiais, kaip daugelyje naujesnių lietuvoje leidžiamų darbų2, gramatikoje laikomi [ie] ir [uo]. Skyriuje pasitaiko ir fonetinės lietuviškų pavyzdžių rašybos klaidelių (nepažymėtas kai kurių priebalsių minkštumas žodžių dzingsėti, septyni, grėbti transkripcijoje, [o] ilgumas transkribuojant formą brolį ir pan.). 1 aleksas Girdenis pagrindiniu lietuvių kalbos rašybos principu laiko morfologinį (arba morfonologinį), o fonetinį ir istorinį principus – antriniais (plg. ambrazas, red. 11994: 20); adelė Valeckienė nurodo du pagrindinius lietuvių rašybos principus – fonologinį bei fonetinį ir morfologinį arba morfonologinį (plg. morkūnas, sud. 11999: 521). 2 alekso Girdenio nuomone, „Sutaptiniai dvibalsiai [ie, uo] dažniausiai […] laikomi atskiromis fonemomis (ne fonemų junginiais)“ (ambrazas, red. 11994: 23). Dabartinėslietuviųkalbos gramatikoje jie įtraukti į lietuvių kalbos balsių sistemą (ten pat); plg. dar Girdenis 1995: 174t; morkūnas, sud. 11999: 57. O. Vaičiulytė-ROmančuk. Gramatykajęzykalitewskiego.Wybranezagadnieniamorfologiiifleksjizćwiczeniami 303 3. Daiktavardžio skyrius pradedamas pabrėžiant lietuvių kalbos leksikos archajiškumą, duodama paveldėtųjų daiktavardžių pavyzdžių. toliau palyginti plačiai nagrinėjamas maža kuo nuo lenkiško besiskiriantis daiktavardžių skirstymas į tikrinius ir bendrinius (p. 24–25). iš daiktavardžio gramatinių kategorijų nagrinėjamos giminė, skaičius ir linksnis. Pagal giminę daiktavardžiai skirstomi remiantis tik vienu – vienaskaitos vardininko – linksniu, todėl tenka ieškoti papildomų požymių daiktavardžių su galūne -is giminei nustatyti. tam pasitelktas galūninis moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vardininko kirčiavimas (p. 27), o apie vienaskaitos kilmininko ir ypač naudininko formas net neužsiminta. atitinkamose vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių lentelėse nurodyta priebalsinių kamienų daiktavardžių galūnė -uo (p. 26, taip pat p. 30). teisinamasi mokyklinės gramatikos tradicija. Vis dėlto būtų tiksliau formų akmuo, sesuo ir pan. baigmenis laikyti ne galūnėmis, o kamiengaliais3; tai geriau atitiktų jų istoriją ir dabartinę morfeminę skaidą. Vadinamieji substantiva communia (naktibalda, nenuorama, mėmė ir pan.) gramatikoje ne visai tiksliai vadinami dviejų giminių daiktavardžiais (rzeczownikidwurodzajowe). Daiktavardžių skaičiaus aptarimas taip pat pradedamas nuo istorinių pastabų apie buvusią trinarę šios kategorijos sistemą. abejonių sukėlė daugiskaitinio (pluraliatantum) daiktavardžio pietūs skyrimas vien tik prie laiko sąvokų, o žodžio atostogos – prie švenčių ir apeigų semantinės grupės (p. 32). Šauksmininkas gramatikoje be jokių išlygų laikomas septintuoju linksniu ir nurodomas ne tik daiktavardžių, bet ir būdvardžių, skaitvardžių ir kai kurių įvardžių paradigmose4. abejotina, ar praktinėje gramatikoje vertėjo pateikti visus postpozicinius vietininkus – bent jau be adesyvo ir aliatyvo tikrai buvo galima apsieiti, o formas rudeniop, vakarop ir pan. laikyti prieveiksmiais5. kaip gera gramatikos ypatybė minėtinas kai kurių linksnių galūnių trumpinimo šnekamojoje kalboje aptarimas (p. 33–34). Daiktavardžių linksniavimas aprašytas remiantis ne naujesne ir nuoseklesne Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje (plg. ambrazas, red. 11994: 69t) bei Lietuviųkalbosenciklopedijoje (plg. morkūnas, sud. 11999: 385) pateikta 3 Būtent taip, nors ir nenuosekliai, atitinkamos formos aiškinamos Dabartinėslietuviųkalbos gramatikoje (plg. ambrazas, red. ¹1994: 76). 4 Galimą kompromisą šiuo atveju siūlo Dabartinėslietuviųkalbosgramatika: šauksmininko forma čia taip pat iš tradicijos nurodoma daiktavardžių paradigmose, tačiau linksnio kategorijos apraše paaiškinta, kad sintaksinių santykių ji nežymi (plg. ambrazas, red. 11994: 68). 5 Beje, Dabartinėslietuviųkalbosžodyno ketvirtame leidime jie taip ir pateikti (plg. keinys, red. 42000: 665 ir 906). 304 kalBOS kultūRa | 81 paradigmų klasifikacija pagal kamiengalius, o senoviniu mokykliniu skirstymu į linksniuotes, kuris remiasi tik vieno linksnio – vienaskaitos vardininko – galūnėmis. Šiame aprašyme pastebėta keletas netikslumų. teigiama, kad vienaskaitos šauksmininko galūnę -au turi su priesaga -tojas padaryti pirmosios linksniuotės profesijų, specialybių pavadinimai (p. 36), tačiau ši galūnė būdinga ir priesagos -ėjas tos pačios reikšmės vediniams. tvirtinama, kad antrosios linksniuotės vyrų pavardės Butvilà, Drkė ir pan. daugiskaitoje linksniuojamos pagal pirmąją linksniuotę, t. y. turi daugiskaitos vardininko formas Butvila, Dirkia ir t. t. (p. 37). Su tuo negalima sutikti. Bendrinėje kalboje atitinkamos pavardės turi dėsningas antrosios linksniuotės formas, t. y. Bùtvilos, Drkės ir t. t., o minėtosios pirmosios linksniuotės formos laikytinos tarminiais arba šnekamosios kalbos (galbūt kuopinės daugiskaitos) variantais (plg. Stundžia 1981). aprašant daiktavardžių darybą sekama Dabartinėslietuviųkalbosgramatika. tačiau klaidingai teigiama, kad lietuviškose gramatikose priesaga (przyrostek) priimta laikyti darybinę priesagą kartu su galūne (p. 40), todėl pačios autorės visoje gramatikoje priesagų ir skirtingos giminės galūnių sekos (pvz.: -el-is ir -el-ė; -uk-as ir -uk-ė) laikomos skirtingomis priesagomis!6 Dar kelios pastabėlės dėl daiktavardžių darybos. teigiama, kad priesagos -elis, -elė vediniai sudaro nuo vienos penktosios iki pusės visų bendrinės kalbos deminutyvų (p. 40). iš tiesų Vinco urbučio nurodyta apatinė jų skaičiaus riba yra dvi penktosios (plg. ambrazas, red. 11994: 88). Deminutyvų skyriaus pabaigoje įterptas ekskursas apie lietuvių asmenvardžių darybą (p. 43–44). asmenvardžių darybą buvo galima aptarti atskirai, o ne kartu su bendriniais daiktavardžiais. Galūnė -ius autorės laikoma viena dariausių veikėjų pavadinimų kategorijos darybos galūnių (p. 45), tačiau Dabartinėslietuviųkalbos gramatikoje teigiama, kad šiai kategorijai „priklausančių galūnės -ius vedinių nėra daug“ (ambrazas, red. 11994: 113). kur kas daresnės yra kitos galūnės. Pasak Vaičiulytės-Romančuk, vietų pavadinimai požemis, užjūris, užsienis ir pan., kaip ir lenkų kalboje, padaryti iš prielinksninių konstrukcijų (p. 49). lietuvių kalbotyroje vyrauja kitokia nuomonė7. 6 Panašiai ir aukštesniojo laipsnio vyriškosios ir moteriškosios giminės formantai -esn-is ir -esn-ė laikomi dviem skirtingomis priesagomis (plg. p. 58). 7 Vincas urbutis ir Stasys keinys tokius daiktavardžius laiko atitinkamų priešdėlių vediniais (plg. urbutis 1978: 220; ambrazas, red. 11994: 146, 148; keinys 1999: 80) arba mišriosios darybos žodžiais (plg. urbutis 1978: 290). autorės interpretaciją paremia gal vienintelis antanas Smetona (plg. 2005: 85–86). O. Vaičiulytė-ROmančuk. Gramatykajęzykalitewskiego.Wybranezagadnieniamorfologiiifleksjizćwiczeniami 305 4. Būdvardis aprašytas nedaug tenutolstant nuo Dabartinėslietuviųkalbosgramatikos teorinių nuostatų. Įdomios ir vertingos pastabos apie skirtingą lietuvių ir lenkų kalbų būdvardžių kaitybos santykį su gyvumo kategorija (p. 56). atkreipiamas dėmesys į lenkų kalbos laipsnio kategorijos raiškai būdingą supletyvumą. kaip ir daiktavardžių, būdvardžių linksniuotės skirstomos remiantis mokykline praktika, todėl tenka duoti du vienodus iii linksniuotės moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimo pavyzdžius (didelė ir stiklinė). netiksliai palygintas įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių linksniavimas: „Paradygmaty przymiotników zaimkowych są bardziej regularne niż przymiotników prostych“ (išryškinta mano. – A. J., p. 67)8. Pateiktuose linksniavimo pavyzdžiuose nėra iii linksniuotės (didysis, -ioji ir pan.) būdvardžių (plg. 4 lentelę, p. 210). Būdvardžių darybos aprašas gerokai skiriasi nuo pateikto Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje. Pasirinktos tik trys (autorės nuomone, dažnesnės) priesaginės darybos kategorijos: deminutyvai (zdrobnienia), ypatybės kiekio skirtumus (zmiananatężeniacechy) ir panašumą (podobienstwo) reiškiantys dariniai. Priesagos -ingas, -inga vediniai pateko į antrąją kategoriją, o priesagos -inis, -inė vediniai – į trečiąją9. Priešdėlinė būdvardžių daryba gramatikoje apima tik vedinius iš būdvardžių (plg. ambrazas, red. 11994: 224t). 5. Skaitvardžio skyriuje su daugiskaitiniais daiktavardžiais be jokių išlygų teikiamas dauginio skaitvardžio vieneri vartojimas (p. 85)10. Žodis vienetas gramatikoje apibūdinamas kaip kuopinis skaitvardis (p. 87), nors ir nurodoma, kad vartojamas jis tik kaip daiktavardis11. Prie kuopinių įrašytas ir skaitvardis 8 Plg.: „Įvardžiuotinių formų linksniavimas yra daugiau suvienodėjęs negu paprastųjų“ (ambrazas, red. 11994: 185; išryškinta mano. – A.J.). 9 Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje priesagos -ingas, -inga vediniai priskirti prie vidinės ypatybės būdvardžių (ambrazas, red. 11994: 197t), o priesagos -inis, -inė vediniai – prie išskiriamųjų, arba rūšinių (ambrazas, red. 11994: 209t). 10 net norminamoji Dabartinėslietuviųkalbosgramatika nėra tokia griežta ir bendrinėje kalboje formą vieneri tokiais atvejais laiko lygiaverte su pagrindiniu skaitvardžiu vieni (plg. ambrazas, red. 11994: 241). 11 Beje, Otrębskis ne tik vienetą, bet ir Dabartinėslietuviųkalbosgramatikos kaip kuopinius skaitvardžius pateikiamus žodžius laikė skaitvardžių kilmės kuopiniais daiktavardžiais (plg. 1956: 174). 306 kalBOS kultūRa | 81 dešimtis (ten pat), nors jau anksčiau autorės jis pateiktas ir išlinksniuotas kaip pagrindinis skaitvardis (plg. p. 81). abejotinas kelintinių skaitvardžių darybos formanto -t-as, -t-a palyginimas su parodomaisiais įvardžiais tàs, tà (p. 88). netikslu iš pagrindinio skaitvardžio milijonas daromą formą milijoninis (p. 90, 92) laikyti kelintiniu skaitvardžiu, nes tai yra būdvardis. 6. Gramatikoje aptariamos šešios įvardžių grupės: asmeniniai, savybiniai, parodomieji, klausiamieji, santykiniai ir neapibrėžiamieji. apibūdinama jų reikšmė, pateikiamos linksniavimo ir kirčiavimo paradigmos12. nudžiugino skyrelis, kuriame apžvelgiama socialinių santykių raiška asmeniniais įvardžiais. Jame aptariamas įvardžių tu, jūs, tamsta, pats/pati vartojimas. Parodomasis įvardis tas/ta gramatikoje įtrauktas į deiktinę sistemą kaip distanciją (atstumą nuo kalbėtojo) žymintis narys (p. 99–100). Grafiškai atstumo ašyje jis pavaizduotas tarp įvardžių šis/ši, šitas/šita ir anas/ana. aiškinimas iliustruojamas sakiniu Šiknygayrabalta,tamėlyna,oanageltona. tokia įvardžio tas/ta reikšmės interpretacija neatitinka išsamesnių jo vartosenos tyrimų išvadų13. neapibrėžiamųjų įvardžių grupėje skiriama referentinių : nereferentinių įvardžių priešprieša (zaimkireferencjalneiniereferencjalne). atitinkamų įvardžių reikšmės nurodomos ne visai tiksliai: įvardžiai su formantu kažnurodą realiai egzistuojančius, bet neapibrėžtus daiktus (realnieistniejący,alenieokreślonyprzedmiot), o įvardžiai su nors – hipotetinius daiktus (przedmiothipotetyczny)14. 7. Vardažodžių kirčiavimas nagrinėjamas atskirame, septintajame, knygos skyriuje. Jame visų pirma primenami kai kurie bendrieji lietuvių kalbos kirčiavimo ir jo žymėjimo dalykai. to daryti nevertėjo: gramatika ne tokia 12 Parodomųjų įvardžių tas, toks paradigmose nepagrįstai nurodytos ir šauksmininko formos, plg.: „įvardžiai neturi šauksmininko, nes jie paprastai neina kreipiniais“ (ambrazas, red. 11994: 256). 13 Plg.: „įvardis tas yra indiferentiškas distancijai: juo galima nurodyti ir artimą, ir tolimą objektą“ (Rosinas 1996: 59); „Tas, ta yra neutralus narys. Jis gali nurodyti ir daugiau, ir mažiau nuo kalbėtojo nutolusį daiktą“ (ambrazas, red. 11994: 263). 14 a. Rosino nuomone, „įvardžiai su nors yra neutralūs egzistavimui“ (Rosinas 1996: 116). O. Vaičiulytė-ROmančuk. Gramatykajęzykalitewskiego.Wybranezagadnieniamorfologiiifleksjizćwiczeniami 307 didelė, – esant reikalui nesunku atsiversti fonetikos skyrių. lietuvių kalbos kirčiavimas apibūdinamas kaip morfologinis – kirčio vieta priklausanti nuo žodžio morfeminės sudėties. tai naujesnė lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos koncepcija (plg. Stundžia 1995; ambrazas, red. 11994: 49). Vis dėlto praktiniam vardažodžių kirčiavimo aprašymui teko rinktis tradicinį keturių kirčiavimo paradigmų modelį. iš ketvirtosios vardažodžių kirčiavimo paradigmos (p. 113) duotas tik vienas pavyzdys (daiktavardis vaikas), kuris kaip tyčia iliustruoja visas pateiktos kirčiavimo schemos išimtis… 8. Dideliame veiksmažodžio skyriuje iš pradžių trumpai apžvelgiama lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema. toliau nagrinėjami tranzityvumas, sangrąža ir veikslas, kurie, panašiai kaip ir Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje, nelaikomi gramatinėmis kategorijomis. tranzityvumas laikomas veiksmažodžio, o ne sakinio ar net diskurso (plg. Hopper, thompson 1980) ypatybe. Pagal tranzityvumo žymėjimą veiksmažodžiai, kurių forma neskiria tranzityvumo reikšmių (jos priklausančios nuo konteksto), priešinami jas skiriantiems veiksmažodžiams. Pastarieji skirstomi į tris grupes: pirmajai priklauso veiksmažodžiai, kurių tranzityvumo priešprieša žymima šaknies balsių kaita; antrajai – veiksmažodžiai, kurių tranzityvumas žymimas kauzatyvinėmis ir kuratyvinėmis priesagomis, o trečiajai – veiksmažodžiai, kurių intranzityvumas žymimas sangrąža. Ši klasifikacija perimta iš Dabartinės lietuviųkalbosgramatikos (plg. ambrazas, red. 11994: 83–288). Ji kiek supaprastina tranzityvumo kategorijos vaizdą, nes neapima veiksmažodžių, apskritai negalinčių reikšti tranzityvumo priešpriešos (būti, atrodyti, gulėti ir pan.). Sangrąža įtraukiama į tranzityvumo kategoriją ir tampa tik intranzityvumo raiškos priemone15. Vis dėlto sangrąžinės formos gramatikoje aptariamos ir atskirai. Parodoma sangrąžos sąveika su šaknies balsių kaita: kelti : kilti : keltis(p. 119). Dviejų pastarųjų intranzityvių formų reikšmės skirtumai liko neišryškinti: abi jos reiškiančios būseną arba savaiminį veiksmą. nepaaiškinta, kad naudininko reikšmę turinti sangrąža veiksmažodžio tranzityvumo nekeičia (plg. ambrazas, red. 11994: 288). Gerai išryškinti lie15 Panašiai šios formos aiškinamos ir Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje (plg. ambrazas, red. 11994: 287–288). Galima ir kitokia lietuvių kalbos veiksmažodžių sangrąžinių formų interpretacija – jos gali būti įtraukiamos į rūšies kategoriją ir laikomos mediumo raiškos priemone (žr. Holvoet, Semėnienė 2004). 308 kalBOS kultūRa | 81 tuvių ir lenkų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių neveikiamosios rūšies reikšmės skirtumai (mannesimiega: niemogęzasnąć ir pan.). kitos gramatinės veiksmažodžio kategorijos – laikas, asmuo, skaičius – atskirai nenagrinėjamos, o tik trumpai apžvelgiamos aprašant veiksmažodžių asmenavimą. liepiamosios nuosakos 3-iojo asmens formos teeinie, tesimokai ir pan. laikomos specialiomis geidžiamosios reikšmės permisyvo formomis (p. 150– 151)16. liepiamosios reikšmės formos (tepasako) ir konstrukcijos (tegulpasako) pateiktos ne kaip tiesioginės (plg. ambrazas, red. 11994: 306), o kaip liepiamosios nuosakos raiškos priemonės. aptariant rūšį teigiama, kad kiekviena veiksmažodžių (ir dalyvių) veikiamosios rūšies forma turi neveikiamosios rūšies atitikmenį (p. 156)17. Sangrąžiniai priešdėliniai veiksmažodžiai sudarą rūšies priešpriešas panašiai kaip ir nesangrąžiniai, o sangrąžiniams nepriešdėliniams priešinamos sudėtinės nesangrąžinės neveikiamosios rūšies formos, pvz.: Ramunė šukuojasiplaukus : Plaukaiyra Ramunėsšukuojami (p. 158)18. abejotinas sangrąžinių veiksmažodžio formų darybos aiškinimas19: nurodoma, kad sangrąžos priesaga -situri variantą -is/-s, tačiau tokių formų kaip gydytis, suktis daryba aiškinama vienos balsės i eliminacija susidariusiose geminatose: *gýdyti-is → gýdytis (p. 159)20. toliau gramatikoje nagrinėjamos dalyvinės formos. nurodomos veiksmažodinės ir būdvardinės jų savybės. neapsieita be diachroninių pastabų apie archajines ir naująsias lietuvių kalbos dalyvių formas. nuosekliai apra16 Jos jauDabartinėslietuviųkalbosgramatikoje apibūdintos kaip nykstančios, senovinės (ambrazas, red. 11994: 305, 309). Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (http://donelaitis.vdu.lt) šios recenzijos autoriaus rasti septyni pirmosios formos pavartojimo atvejai ir nerasta nė vieno (!) antrosios formos atvejo. 17 Dabartinėslietuviųkalbosgramatikojeaiškinama, kad viena veikiamosios rūšies forma gali turėti kelis neveikiamosios rūšies atitikmenis ir atvirkščiai (ambrazas, red. 11994: 320t). Panašiai veikiamosios ir neveikiamosios rūšies santykis aiškinamas Holvoeto ir Semėnienės (2004), tačiau rūšies priešprieša jiems atrodo esanti tik semantinė ir nesudaranti kaitybos kategorijos. 18 Plg.: „jas atstoja bevardės giminės sangrąžinės arba vyriškosios ar moteriškosios giminės nesangrąžinės formos“ (ambrazas, red. 11994: 325). 19 Jis nepagrįstai išskaidytas: tariamosios ir liepiamosios nuosakos – kartu su atitinkamomis nesangrąžinėmis formomis, o tiesioginės nuosakos – atskirai, aptarus visas kitas nuosakas. neišvengta pasikartojimų, pavyzdžiui, balsių kaita prieš sangrąžos priesagą aptarta ir p. 159, ir p. 160–161 (antrą kartą). 20 Gerokai paprasčiau tokių formų daryba paaiškinta Dabartinėslietuviųkalbosgramatikoje: „nepriešdėlinių veiksmažodžių bendratys šio formanto [-s(i)] trumpąjį variantą -s prijungia prie bendraties priesagos: praũsti– praũsti-s…“ (ambrazas, red. 11994: 383). O. Vaičiulytė-ROmančuk. Gramatykajęzykalitewskiego.Wybranezagadnieniamorfologiiifleksjizćwiczeniami 309 šomas veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių laikų formų kaitymas ir kirčiavimas, yra pastabų apie dažnesnį kai kurių dalyvinių formų vartojimą. atskirai aptarti reikiamybės dalyviai, taip pat itin retai dabartinėje kalboje vartojamos sangrąžinės ir įvardžiuotinės dalyvių formos21. nepagrįsta visus veikiamuosius būtojo laiko daugiskaitos dalyvius (net ir vyriškosios giminės!) vesti iš atitinkamų neįvardžiuotinių moteriškosios giminės formų: „od tematu imiesłowu rodzaju żeńskiego, na przykład: drbusi […] → drbusieji […], drbusiosios […]“ (p. 183)22. Gramatikoje gerai išryškinti pusdalyvio ir padalyvio vartojimo skirtumai. Veiksmažodžio neasmenuojamųjų formų apžvalga baigiama skyreliais apie siekinį ir būdinį. abejotina, ar vertėjo nedidelės apimties praktinėje dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje aiškinti siekinio (supino) darybą, reikšmę ir vartoseną23. Būdinys gramatikoje laikomas veiksmažodžio forma, o ne prieveiksmiu (plg. ambrazas, red. 11994: 413). Šis sprendimas taip pat abejotinas tiek dėl būdinių reikšmės, tiek dėl apibrėžtos jų vartojimo srities, jis nepateisinamas ir metodikos atžvilgiu. Veiksmažodžio skyrius baigiamas darybos aptarimu. trumpai apžvelgiamos darybos pamato kalbos dalys, darybą galinti lydėti šaknies balsių kaita, darybos formantai. abejonių sukėlė gana retų priesaginių duratyvų (aušėti, brydoti, glūdoti ir pan.) nagrinėjimas (p. 190). 9. Prieveiksmis autorės apibrėžiamas kaip nekaitoma kalbos dalis, tačiau nurodoma, kad daugelis prieveiksmių laipsniuojami. kuo gi – kaityba ar daryba – laikomas prieveiksmių laipsniavimas? kadangi gramatikoje jis nagrinėjamas atskirai nuo darybos, galima spėti, kad daryba jis nelaikomas. Vadinasi, dauguma prieveiksmių kaitomi laipsniais?24 21 Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas (http://donelaitis.vdu.lt) neduoda nė vieno gramatikoje pateiktų sangrąžinių formų rašąsis ir rašysiąsis arba įvardžiuotinės formos dirbusiosios pavartojimo atvejo. 22 Plg.: „Įvardžiuotinis formantas jungiamas prie ilgųjų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formų, kurių galūnės balsis pailgėjęs: […] būt. k. l. drbusys-is, tyljusys-is, rãšiusys-is […]“ (ambrazas, red. 11994: 367). 23 Pati autorė atkreipia dėmesį į tarminį šios formos pobūdį ir nurodo jos pakaitą bendrinėje kalboje – bendratį (p. 187). 24 Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje problema apeita: prieveiksmis joje apibrėžiamas kaip „nelinksniuojama ir neasmenuojama savarankiška kalbos dalis“ (ambrazas, red. 11994: 410).