Dėl „sekančio“ klausimo

224 Kalbos Kultūra | 81 Diskusijos DAINIUS RAZAUSKAS lietuvių literatūros ir tautosakos institutas DĖl SEKANČIO kLAusiMo sūnui Daugilui, paakinusiam šį klausimą nuodugniau pasiaiškinti Šis rašinys radosi bandant susivokti tarp dalyvio sekantis teiktinų ir neteiktinų reikšmių, leistinos ir neleistinos vartosenos. Kad ir nebūdamas profesionalus kalbininkas, baudžiuos turįs į tai – į bandymą suvokti savo gimtosios kalbos dalykus – šiokią tokią teisę. Juoba kad pirmiausia mėginau suvokti kreipdamasis kaip tik į kalbininkus ir tik paskui, gal kiek ir iš nevilties, išdrįsau pamąstyti pats. tebus šie mano bandymai kuo griežčiausiai teisiami tų, kurie dalyką daug geriau išmano, tik dėl kažin kokių man nesuprantamų priežasčių nesiteikė jo išaiškinti. ar ne pirmasis dalyvio sekantis vartojimą nuosekliai taisė mūsų bendrinės kalbos patriarchas Jonas Jablonskis1. Pavyzdžiui: Vaidinimas atidėtas s e - kančiam (= kitam) šeštadieniui; S e k a n t i s suvažiavimas skiriamas už dviejų metų Maskvoje, taisoma: K i t a s suvažiavimas skiriamas po dvejų metų Maskvoje; Galiu patarti ūkininkui gydyti susirgusias kiaules s e k a n č i u būdu, taisoma: Gydykit kiaules š i u o būdu…; (Reikia) ištrinti visa kiaulė s e - k a n č i u skiediniu, taisoma: Kiaulės reikia ištrinti š i u o skiediniu… (Jab lonskis 1935: 107, 179; 1936: 159, 161; 1959: 108, 184, 448, 450). Ir kaip apibendrinimas: „Sekamas, sekantis = 1) kitas, 2) šis, šitas. Pav.: 1) kitas posėdis (ne: sekantis posėdis) bus trečiadienį; šie žmonės (ne: sekantieji žmonės) buvo užmušti.“ 1 už patarimą kreiptis į prieškarinius J. Jablonskio raštus, pamokymą pasinaudoti Kalbos kultūros rodyklėmis, nurodytą toliau minėsimą Manto adomėno rašinį, kai kurias vertingas dalykines pastabas ir tiesiog geranoriškumą noriu padėkoti dr. Pranui Kniūkštai. D. razausKas. Dėl sekančio klausimo 225 „Šitam savo reikalui linkęs esu vartoti paprastai šiuos mūsų kalbos žodžius: 1) tolesnis dabar iš eilės (tol., kitas) posėdis bus šį trečiadienį; 2) nudėti (nušauti, nužudyti, sušaudyti…) buvo šie burbulų žmonės: antanas, Jonas ir Petras. Kad žodžiai sekamas, sekantis yra nevartotini kalboj, kad juodu yra visada taisytinu, to pasakyti šiais savo žodžiais nieku būdu nenorėčiau: šituodu mūsų kalbos žodžiu netinka vartoti tiktai be kokio reikalo…; juodu (sekamas, sekantis) taisytinu yra tik ten, kur rašytojo yra n e ž m o - n i š k a i pavartotu“ (Jablonskis 1936: 202). Jonu Jablonskiu sekė kitas didis lietuvių kalbos normintojas ir švarintojas Juozas balčikonis. Pirmiausia minėtinas jo taisymas: Per sekančią (= kitą…) savaitę įvykiai gerokai apibluko. Šį savo taisymą jis taip aiškina: „E. Viskanta nori palikti netaisytą „sekančią dieną, sekančią savaitę, sekančią pamoką“, nes to reikalaująs „kalbos tikslumas“. Koks gi čia galės būti tikslumas, jei mes savo kalbos žodžiams duosim neturinčią jiems reikšmę! argi mes sakome: „Kuri rytoj diena seka?“ „Kuris paskui mėnuo seka?“ „Kuri pamoka dabar seka?“ Jei to nevartojame, tai negalime vartoti ir „sekančią dieną“, „sekantį mėnesį“, „sekančią pamoką“. Mes tam reikalui turim: „kitą dieną“, „kitą mėnesį“, „kitą pamoką“, „ateinančią savaitę“, „ateinantį mėnesį“ (plg. „Kaip vadinasi tas mėnuo, kuris ateina?“), „ateinančiais metais“. Jei aš pasakysiu „ateinančią savaitę važiuoju į sodžių“, „ateinančiais metais gyvensiu mieste“, ar dar kam gali būti neaišku, ką sakau?“. Štai dar keletas jo taisymų: susitardavo, kur ir kada sekantį (= kitą) kartą sueiti; (bitė) palypėjo žemyn prie sekančio (= kito) žiedo; dar sekančią (= kitą) dieną dvidešimt vy rų… turi stoti į dvarą; sekančių (= kitų) metų pavasarį barkūnas buvo patręštas (balčikonis 1978: 145, 155–156, 225, 288, 292, 307). Mūsų kalbos didžiūnais seka ir vėlesnių laikų jos darbininkai, bet ne visi. trumpai peržvelgsime svarbiausias išsakytas nuomones. Nijolė sližienė rašo: „Paprašius siūlyti ką į garbės prezidiumą, kartais girdime sakant: garbės prezidiumą siūlome šios sudėties arba sekančios sudėties ir net garbės prezidiumą siūlome sekančiai. tokie pasakymai irgi yra pažodiniai vertiniai. Ypač peiktinas čia dalyvis sekančios, pavartotas vietoje įvardžių šios, šitokios, tokios, o prieveiksmis sekančiai šiais atvejais visiškai neįmanomas. reikėtų sakyti: į garbės prezidiumą siūlome… (arba į garbės prezidiumą siūlome šiuos draugus…)“ (sližienė 1969: 18). Kazys ulvydas teigia: „reikia pasakyti, kad labai dažnai, ypač inteligentų šnekamojoje kalboje, nevykusiai vartojamas veiksmažodis sekti ir jo vediniai. Štai keletas konkrečių to veiksmažodžio ir jo vedinių vartojimo klaidų: 226 Kalbos Kultūra | 81 Iš to s e k a , kad jie neateis į talką; Atsižvelgus į anksčiau išdėstytą medžiagą, seka…; Tai rodo s e k a n t į; Komisija konstatuoja (pažymi) s e k a n t į; Žemiau (toliau) s e k a parašai; Tai matome iš s e k a n č i o s lentelės; Darbai paskirstyti s e k a n č i a i. toks veiksmažodžio sekti ir jo vedinių vartojimas yra nelietuviškas. tai ne kas kita, kaip prastas vertimas vokiško veiksmažodžio folgen ir jo vedinių ar rusiško следовать ir jo vedinių. lietuviškai tegalima taip sakyti: Kas iš to išeina? Iš to išeina, kad jie neateis į talką; Anksčiau išdėstytoji medžiaga štai ką rodo; Tai rodo štai ką; Komisija konstatuoja (pažymi) štai ką; Žemiau (toliau) eina parašai; Tai matome iš šios lentelės; Darbai paskirstyti šitaip“ (ulvydas 1972: 25–26). Pažymėtinas Klementinos Vosylytės straipsnis „Veiksmažodžio sekti reikšmės“. Pabrėžusi veiksmažodį sekti esant daugiareikšmį ir išvardijusi jo reikšmes, kalbininkė priduria: „be suminėtų reikšmių, veiksmažodis sêkti (sìka, sìkė) raštuose pavartojamas dar tokiomis reikšmėmis: 1) „eiti, būti, vykti tuojau po ko nors“, pvz.: po poliklinikos s e k d a v o (= būdavo, prasidėdavo) vizitai pas ligonius į namus; 2) „išplaukti, aiškėti, matyti“, pvz.: Iš to s e k ė (= išaiškėjo) išvada, kad valstietis niekada nepersiims teisinga pažiūra į gamtą. Šiomis reikšmėmis veiksmažodis sekti nevartotinas, nes tai reikšmės svetimybės. apie šių reikšmių neteiktinumą jau kalbėta ankstesniuose „Kalbos kultūros“ sąsiuviniuose. Nevartotinas taip pat dalyvis sìkantis,i reikšme „šis, šitas, toks“, pvz.: Keliamų klausimų ratas yra s e k a n t i s (= toks); Darbų tvarka s e k a n t i (= tokia). tačiau dalyvis sìkantis,i „kuris eina po ko nors, kitas“ yra vartotinas lietuvių kalboje. tai įteisina ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (abu leidimai), pvz.: S e k a n t i s laikraščio numeris; Išlipsim s e k a n č i o j e stotelėje“. toliau pateikiami trys pavyzdžiai iš lKŽ, vienas iš jų Donelaičio: Todėl tur kiekviens… taipo pasirūpyt, kad kožna diena, nusikandus savo dalyką, dar ir s e k a n č i a i n’užmirštų reikalą skalsyt. Ir paaiškinta: „Šiam reikalui siūlomi žodžiai kitas, ateinantis, tolesnis gali kelti painiavą ar daryti mintį neaiškią. Vis dėlto tais atvejais, kai žodžiai kitas, ateinantis, tolesnis puikiai nusako tą, ką ir sekantis, reikėtų juos ir vartoti. sakysim, visiškai aiškus ir suprantamas sakinys K i t ą vasarą atostogausiu pajūryje, todėl nėra reikalo sakyti S e k a n č i ą vasarą atostogausiu pajūryje“ (Vosylytė 1978: 50; pavyzdžius žr. lKŽ XII 318). Vėlgi K. ulvydas, bet jau tiksliau ir aiškiau: „taip pat nedera taisyti žodžio sekantis, vartojamo reikšme „kuris eina po ko nors“. „Dabartinės lietu- D. razausKas. Dėl sekančio klausimo 227 vių kalbos žodyne“ patvirtinta kaip norminė tokia žodžio sekantis reikšmė, ir duoti pavyzdžiai: Sekantis laikraščio numeris; Išlipsim sekančioje stotelėje. Nėra pagrindo tos reikšmės nepripažinti. tačiau kitais atvejais žodis sekantis yra tiesiog neleistinas. Pavyzdžiui, pasakymai Tai rodo sekanti lentelė; Komisijos sudėtis sekanti taisytini taip: Tai rodo ši lentelė; Komisijos sudėtis tokia“ (ulvydas 1986: 6). Nevalia, žinoma, čia nepaminėti aldono Pupkio sudarytų Kalbos praktikos patarimų (toliau – KPP), kur irgi teigiama, kad veiksmažodis sekti „nevartotinas reikšme „būti, eiti tuoj po ko“: Kas s e k a (= Kas eina, kas yra) tuoj po žiemos? Žemiau s e k a (= eina, yra) parašai. S e k ė (= Buvo) du tikslūs smūgiai (Paskui, toliau – du tikslūs smūgiai). Toliau s e k a (Toliau eina, yra; Toliau –) informacija apie Vilniaus grąžtų gamyklos pirmūnus“. apie dalyvį sekantis pasakyta, kad jis nevartotinas reikšmėmis: 1. šis, šitoks, toks (prieš išvardijimą): Vilniuje dabar veikia s e k a n č i o s (= šios) parodos. Kolektyvas priėmė s e k a n č i u s (= šiuos, tokius) įsipareigojimus. Mums reikia s e - k a n č i ų (= tokių) specialistų. Sudaryta komisija s e k a n č i o s sudėties (= tokia komisija). Gauname s e k a n č i a s (= šias, šitokias, tokias) lygtis. Vaikams miego trukmė siūloma s e k a n t i (= tokia, šitokia; geriau Vaikams rekomenduojama miegoti šitiek). Gydyti galima s e k a n č i u (šiuo, šitokiu, tokiu) būdu; 2. štai kas, štai kodėl (prieš aiškinimą): Atsakydamas į jūsų raštą, pranešu s e k a n t į (= pranešu štai ką; pranešu). Tai rodo s e k a n t į (= štai ką). Sprendimas paliktas galioti dėl s e k a n č i o (= dėl šių priežasčių, motyvų; štai dėl ko; dėl to, kad…). o vartotinas jis štai kaip: S e k a n t i s vilko pėdomis medžiotojas apsižvalgė. Jį s e k a n t y s žmonės sustojo“ (KPP 256–257). Galiausiai lietuvių kalbos komisijos nutarimu įteisinama, kad žodis sekantis,i yra nevartotinas reikšmėmis: 1. „šis,i, šitoks,ia, toks,ia“ (prieš išvardijimą): Vilniuje šiuo metu veikia s e k a n č i o s (= šios, tokios) parodos: […]; 2. „štai kas; štai kodėl“ (prieš aiškinimą): Atsakydamas į jūsų raštą pranešu s e k a n t į (= štai ką):… (lKKN 145). Nesidedu visas kalbininkų nuomones šiuo klausimu pateikęs, gal būsiu ką ir išleidęs iš akių, bet ir iš to, kas pasakyta, aišku – gal ir tam tikras prieštaravimas, nesutarimas, bet iš tiesų tai nuoseklumo, tikslumo stoka ar net (pusiau) sąmoningas nutylėjimas. apsiribokime šįsyk vieninteliu, vienui vienu klausimu: teiktina ar neteiktina yra veiksmažodžio sekti reikšmė „eiti po (ko nors)“ ir, vadinasi, dalyvio sekantis reikšmė „einantis po“ ar „tas, kuris eina po“? 228 Kalbos Kultūra | 81 J. Jablonskis pabrėžia, kad žodis sekantis apskritai nėra nevartotinas – jis nevartotinas tik „be kokio reikalo“, „nežmoniškai“, tačiau iš kai kurių jo taisytų pavyzdžių (Vaidinimas atidėtas s e k a n č i a m (= kitam) šeštadieniui; kitas posėdis (ne: sekantis posėdis) bus trečiadienį) matyti, kad tarp „nežmoniškų“ jam atrodė esanti ir reikšmė „einantis po“. apie paties veiksmažodžio sekti reikšmę „eiti po“ J. Jablonskis nieko nesako (Jablonskis 1935: 107; 1936: 202). J. balčikonis tokią veiksmažodžio reikšmę atmeta ir tuo grindžia atitinkamos dalyvio reikšmės atmetimą („argi mes sakome: „Kuri rytoj diena seka?“... Jei to nevartojame, tai negalime vartoti ir „sekančią dieną“ ...“, žr. 225 p.), o vietoj jų, be kita ko, siūlo veiksmažodį ateiti ir dalyvį ateinantis (balčikonis 1978: 155–156). K. Vosylytės nuomone, veiksmažodis sekti reikšme „eiti, būti, vykti tuojau po ko nors“ nevartotinas, „tačiau dalyvis sẽkantis,i „kuris eina po ko nors, kitas“ yra vartotinas lietuvių kalboje“, nes tai įteisina ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (abu leidimai). be to, ji pateikia ir mūsų klasikos pavyzdžių, tuo patvirtindama žodžio sekantis tokia reikšme vartojimo tradiciją esant gana seną. Iš tikrųjų „šiam reikalui siūlomi žodžiai kitas, ateinantis, tolesnis gali kelti painiavą ar daryti mintį neaiškią“, nes kitas – daug platesnė sąvoka nei tik „sekantis, einantis iškart po“. Ir vis dėlto kažkodėl „nėra reikalo sakyti S e k a n č i ą vasarą atostogausiu pajūryje“ (Vosylytė 1978: 50) – duoklė autoritetams? Pasak K. ulvydo, taip pat „nedera taisyti žodžio sekantis, vartojamo reikšme „kuris eina po ko nors“, nes „nėra pagrindo tos reikšmės nepripažinti“ (ulvydas 1986: 6). Ir KPP patarimu veiksmažodis sekti nevartotinas reikšme „būti, eiti tuoj po ko“ (KPP 257), tačiau nuo dalyvio sekantis vartojimo atitinkama reikšme čia išsisukta, jis paprasčiausiai nutylėtas – apie jį nei tiesiai, nei jokiu pavyzdžiu neužsimenama. Deja, lygiai taip pasielgė ir lietuvių kalbos komisija. Gal tikėtasi, kad niekas nepastebės? Dar galima pridurti, kad ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (lKŽ XII 338–339) veiksmažodžio sekti pirmoji reikšmė apibrėžta kaip „eiti, vykti iš paskos, pridurmais“, o antroji „būti, vykti tuojau po ko nors“ pažymėta kaip slavizmas, taigi neteiktina. savo ruožtu Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DlKŽ) veiksmažodžio sekti nurodyta tik reikšmė „eiti, vykti pãskui“. Dalyvis sekantis nuo trečio D. razausKas. Dėl sekančio klausimo 229 leidimo (1993) apibūdintas kaip nevartotinas reikšmėmis „kitas 3“ („ateinantis, tolesnis“) ir „šis 1“ („tas, šitas (rodant laiko ar erdvės atžvilgiu artimą asmenį ar daiktą))“, bet nieko nepasakyta apie reikšmę „kitas 4“ („einantis po šito“), pvz.: Ar lipsite kitoje stotelėje? Vadinasi, pastarąja reikšme dalyvis sekantis nėra nevartotinas, vengtinas? Ir paklausti Ar lipsite s e k a n č i o j e stotelėje? nėra jokia kalbos klaida? o jei taip, tai kodėl jis šia reikšme iš visur – ir pirmiausia iš visuomeninio transporto pranešimų – guite išguitas? Kadangi kalbininkai šiuo klausimu, kaip matyti, nepadeda susivokti, pamėginsiu svarstyti jį pats, savo galva. tai daryti mėginsiu keletu žingsnių: p i r m a – palyginti dvi minėtas, teiktiną ir neva neteiktiną, veiksmažodžio sekti reikšmes; a n t r a – pažvelgti į veiksmažodžio sekti reikšmes netiesiogiai, per kai kuriuos jo vedinius, įprastus ir neabejojamo teiktinumo bendrašaknius žodžius; t r e č i a – aptarti patį sekimo, kaip ėjimo iš paskos, veiksmą logikos požiūriu; k e t v i r t a – pažiūrėti, kaip su atitinkamais žodžiais elgiamasi kitose kalbose. todėl savo argumentavimus, kad ir sąlygiškai, pavadinsiu semantiniu, leksiniu, loginiu ir tipologiniu. 1) sEMaNtINIs arGuMENtas Pagrindinė veiksmažodžio sekti reikšmė apibrėžiama kaip „eiti, vykti pãskui“ (DlKŽ), „eiti, vykti iš paskos, pridurmais“ (lKŽ XII 338); antroji, neteiktinoji, – kaip „būti, vykti tuoj po ko nors“ (lKŽ XII 339), „būti, eiti tuoj po ko“ (KPP 257), „eiti, būti, vykti tuojau po ko nors“ (Vosylytė 1978: 50). Krinta į akis, kad apibrėžimai iš esmės nesiskiria. tiesa, apibrėžiant pirmąją reikšmę, nėsyk nepavartota „būti“, pirmiausia sakoma „eiti“; bet, apibrėžiant antrąją, pasakoma ir „eiti“ (vieną kartą net pirmoje vietoje). tačiau ar „būti tuoj po ko“ skiriasi nuo „eiti tuoj po ko“? ryškiausias regimas skirtumas tas, kad pirmosios reikšmės veiksmas vyksta „pãskui, iš paskos“, o antrosios – „tuoj po“. Deja, skirtumas tik regimas, nes prielinksnis po čia žymi, DlKŽ apibrėžimu, „vietos ar laiko n u o s e k l u m ą“, savo ruožtu nuoseklus, lKŽ apibrėžimu, – tai „vienas p o kito e i n a n t i s, vykstantis“, taigi „einantis po“; betgi (nuo)seklus yra kaip tik tas, kas seka (dėl pačių žodžių santykio žr. toliau leksinį argumentą). taigi „eiti po“ = „sekti“ = „eiti pãskui, iš paskos“. Galima būtų tikėtis, kad šiedvi reikšmės tik apibrėžtos nevykusiai, o šiaip labai aiškiai skirsis iš pateiktų tinkamų ir netinkamų pavyzdžių. tačiau tarp 230 Kalbos Kultūra | 81 lKŽ pateiktų tinkamų, nepriekaištingų pirmosios veiksmažodžio sekti reikšmės (tiesa, perkeltinės) pavyzdžių pateikti ir tokie: Senybiniai žodžiai sekė (paaiškinimas: buvo paveldimi, perduodami iš lūpų į lūpas) ir atasekė lig šių laikų (antašavà, Kupiškio r.). Vargas vargą seka (raštai); …apaštalams praneša vargus, juos seksiančius (paaiškinimas: kuriuos jie patirs) J. bretkūno Postilė (argi ne tas pat būtų pasakyti „kurie bus po to“); Nelaimės kartais ateina visai nelauktai ir paprastai jos seka viena kitą (a. Vienuolis). antrõsios, neteiktinos, reikšmės pavyzdžiai lKŽ yra negausūs ir neaiškūs, kad iš jų būtų įmanoma ką nuspręsti: Po poliklinikos sekdavo vizitai pas ligonius į namus; Seka pabaiga paguldymo (lKŽ XII 338–339). bet jei galima vargui vargą, nelaimei nelaimę sekti, tai kodėl negalėtų ir džiaugsmas sekti džiaugsmą, laimė laimę ir šiaip niekatras (neutralus) nutikimas niekatrą nutikimą ar tiesiog kartas kartą sekti? taigi ir suvažiavimas suvažiavimą, posėdis posėdį, (nūn išėjęs) laikraščio numeris (prieš tai išėjusį) laikraščio numerį ir t. t. sekti? Kuo remiantis vieni pavyzdžiai skiriami nuo analogiškų kitų ir laikomi neteiktinais? Kokiu vis dėlto pagrindu skiriamos pirmoji, pagrindinė (tik perkeltinė), ir antroji, neteiktinoji, veiksmažodžio sekti reikšmės? Jokio tikro pagrindo, deja, nepavyko užčiuopti. 2) lEKsINIs arGuMENtas Pažiūrėkime, ką apie tai netiesiogiai byloja kai kurie kiti, neabejojamo teiktinumo lietuvių kalbos žodžiai – veiksmažodžio sekti vediniai. Vienas iš jų jau buvo užsimintas – tai veiksmažodžio sekti šaknies būdvardis nuoseklùs „paeiliui, vienas po kito einantis, vykstantis, daromas“, taip pat „tvarkingai, iš eilės ką dirbantis“; čia ir prieveiksmis nuoseklia, pvz.: Jis gerai išmoksta pamokas, bet nemoka savo mintis nuosekliai išdėstyti kitiems (lKŽ VIII 953). Jei mintis galima išdėstyti nuosekliai, vadinasi, jos sudaro seką, kitaip sakant, seka viena kitą. bet kokie dalykai, kurie tik gali būti nuoseklūs, gali tokie būti tik todėl, kad seka vienas kitą. Kadangi būdvardis yra veiksmažodžio vedinys, o ne atvirkščiai, tai nuoseklus tokią reikšmę turi tik todėl, kad atitinkamą reikšmę – „paeiliui, vienam po kito eiti, vykti, būti daromam“ – turi ar bent jau turėjo ir teisėtai gali turėti veiksmažodis sekti. Priešingu atveju, kaip taikliai yra rašęs Mantas adomėnas, „būdami nuoseklūs, turbūt turėtume atsisakyti ir nuoseklumo“ (adomėnas 1995: 4). D. razausKas. Dėl sekančio klausimo 231 Ką tik paminėtas kitas veiksmažodžio sekti vedinys – daiktavardis sekâ reiškia „įvykių, reiškinių ar daiktų vienas p o kito ė j i m a s“ (lKŽ XII 318), vadinasi, vėlgi „ėjimas po“. tebus tai šimto kito metų amžiaus naujadaras, bet ir jis liudija, kad veiksmažodis sekti, iš kurio jis pasidarytas, turėjo reikšmę „įvykiams, reiškiniams ar daiktams e i t i vienam p o kito“. Jei gali būti minčių, žodžių, sakinių, pastraipų, puslapių, taip pat stulpų, stotelių ir t. t., pagaliau visai abstrakčių skaičių seka, vadinasi, jie vienas kitą seka (panašiai jų eilė gali būti tik todėl, kad jie vienas paskui kitą = vienas po kito eina). Veiksmažodžio sekti šaknies žodžiai yra ir prielinksnis pãskui „iš paskos, įkandin“, prieveiksmis pãskui „iš paskos“ (plg. dar jo lytis pasekoms, pãseku ir pan.) ir prieveiksmiai pasku, paskiaũ „tada, kai ankstesnis veiksmas atliktas (žymint vienas po kito iš eilės vykstančius veiksmus)“ arba „po kiek laiko, vėliau“ (lKŽ IX 462, 463, 481, 490–491). Pastarasis akivaizdžiai mena „ėjimą iš paskos“ nebe erdvėje, bet laike, ir vieną veiksmą ankstesnio atžvilgiu apibrėžia kaip „vykstantį po“, iš esmės „einantį po“. Kadangi šis prieveiksmis yra veiksmažodžio vedinys, o ne atvirkščiai, tai jo reikšmė remiasi atitinkama veiksmažodžio reikšme, vadinasi, veiksmažodžiu sekti gal i m a nusakyti ne tik „ėjimą iš paskos“ erdvėje, bet ir „ėjimą po“ laike (dėl pastarojo žr. 3 argumentą). Iš prieveiksmio savo ruožtu yra pasidarytas būdvardis paskutnis (ir pãskutinis). Pagrindinė jo reikšmė yra „po kurio daugiau tokių pat daiktų ar reiškinių nebėra; kokių daiktų ar reiškinių eilės gale einantis, galinis, galutinis“ (lKŽ IX 498). Vartojimo pavyzdžių nėra nė reikalo pateikti, kiekvienas žino, kad gali būti ir paskutinė valanda, ir paskutinė diena, ir paskutinė vakarienė, paskutinis šokis, paskutinis žodis ir kas tik nori. tai tas dalykas, kuris seka (paskui) visus kitus, prieš jį ėjusius. (beje, rusai turi iš veiksmažodžio следоваmь „sekti“ visai taip pat pasidarytą būdvardį последний „paskutinis“, kuris juk netapo dingstimi susiaurinti lietuviško žodžio paskutinis vartojimo!) Pagaliau tos pat šaknies yra sekančio sinonimas paskèsnis „einantis paskiau, vėlesnis“, kuriam niekieno neginčijama ir antroji reikšmė „esantis ar e i n a n t i s p o ko (eilėje)“ (lKŽ IX 481), o tai reiškia, kad ir veiksmažodis sekti, iš kurio šis būdvardis padarytas, turėjo ir gali turėti atitinkamą reikšmę „būti ar eiti po ko“ (kaip tik tą, kuri jam neigiama!), ir dalyvis sekantis gali būti vartojamas reikšme „esantis ar einantis po ko“. (beje, kodėl kalbininkų nesiūlyta sekančio keisti žodžiu paskesnis?) 232 Kalbos Kultūra | 81 remiantis apžvelgtaisiais žodžiais išeina, kad mintis, žodis, sakinys, pastraipa, puslapis, taip pat valanda, diena, mėnuo, vakarienė, šokis, stulpas, stotelė ir t. t. visiškai taisyklingai g a l i būti sekantis,i. 3) loGINIs arGuMENtas Pagrindinė veiksmažodžio sekti reikšmė yra „e i t i iš paskos, paskui“. tačiau eiti galima ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu, tai liudija tokie lietuvių kalbos žodžiai kaip at-eitis ir praeitis ir patvirtina kalbininkų siūlymas (kad ir nepagrįstas) sekančią dieną keisti būtent ateinančia diena. o kadangi laiko reikšme galima eiti, tai galima ir sekti, šitai akivaizdžiai rodo minėti prieveiksmiai pasku, paskiaũ. J. balčikonis, pasitelkęs savo kritikai pavyzdį „Kuris p a s k u i mėnuo seka?“, šia prasme buvo nenuoseklus. apskritai judėjimą mes suvokiame dvejopai: kaip savo (stebėtojo) judėjimą nejudamų aplinkos daiktų atžvilgiu arba kaip aplinkos daiktų judėjimą savo (stebėtojo) atžvilgiu – tiek stebėtojui stovint ant žemės, o kam nors einant pro šalį, tiek stebėtojui stovint, pavyzdžiui, autobuse, o už lango pro šalį lekiant pakelės stulpams. tas pat pasakytina ir apie ėjimą laiko prasme ar paties laiko ėjimą. tuo atveju, kai stebėtojas eina laiko atžvilgiu, praeitis yra tai, kas jo jau praeita, o ateitis – kur jis ateis (erdvinės metaforos kalbant apie laiką ne tik būdingos, bet apskritai neišvengiamos). Kita vertus, kai pro nejudamą stebėtoją eina laikas, tai praeitis yra tai, kas jau praėjo, o ateitis – kas ateina. Kalboje šis skirtumas puikiai išreiškiamas, pavyzdžiui: praeita diena, praeiti metai ir praėjusi diena, p r a ė j ę metai. tokiu būdu ir veiksmažodžio sekti pagrindinė reikšmė „eiti iš paskos“ erdvėje lengvai gali būti perkelta laikui. Pirmuoju atveju – aš seku tą, kas eina prieš mane, kitaip sakant, kas pirmas prieš mane kerta dabarties akimirką, o kadangi aš, kaip stebėtojas, visuomet esu dabartyje, tai visuomet seku tą, kuris ką tik praėjo. Kaip tik tokiu požiūriu į laiką remiasi sekėjo samprata: nors sekėjas seka ne kiekvieną (arba, šia prasme, – ne kiekvienu), bet vis dėlto būtinai tą (tuo), kuris ėjo pirma, jau praėjo. antruoju atveju, o jis mums šįsyk aktualesnis, – ateitis seka praeitį. Kitaip sakant, bet kuris ateities įvykis, kuris eina paskui kitą, jį seka, taigi „eina iš paskos“, t. y. „eina po“. Kartais, beje, įvykis ateina kartu ir laiko, ir erdvės atžvilgiu – antai ateinantis debesis ir lietus iš jo, ir jeigu jį atseka dar vienas, tai pastarasis pirmąjį tikrai seka tiesiogine šio veiksmažodžio reikšme (todėl ateinantis iš paskos debesis, o kartu ir lietus, yra būtent sekantis). tiesą sakant,