Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą

20 Kalbos Kultūra | 81 RITA MILIŪNAITĖ lietuvių kalbos institutas PIrMas ŽVIlGsNIs Į tINKlaraŠČIŲ KalbĄ I. NauJa Kalbos aPraIŠKa INtErNEto tErPĖJE Žinomas billo Gates’o, programinės įrangos korporacijos „Microsoft“ įkūrėjo, posakis „Jei kalbõs nebus internete, jos nebus iš viso“ ilgainiui pradėtas perfrazuoti: netrukus jis buvo pritaikytas įmonėms ir įstaigoms, o dabar jau – ir paskiram žmogui. Iš tiesų sunkoka būtų berasti bent kiek visuomeniškai veiklų žmogų, apie kurį nebūtų kad ir menkiausios informacijos internete. Negana to, internetas taip stipriai skverbiasi į kasdienį gyvenimą, kad dabar jame kiekvienas panorėjęs pats gali susikurti savo „kampelį“. 1. Tinklaraščių eros pradžia Prieš gerą dešimtmetį pasauliniame žiniatinklyje ėmė rastis vadinamųjų tinklaraščių – viešų interneto dienoraščių, kuriuos rašyti gali kas tik pageidauja. Dėl jų pradžios ne visai sutariama, bet dažniausiai minimi 1994-ieji, kai vienas JaV interneto naršytojas ėmė skelbti internete kasdienes savo naujienas: pasakoti apie matytus filmus, skaitytas knygas, kitaip tariant, rašyti savotišką dienoraštį. Dabar tinklaraščiai jau skaičiuojami milijonais ir sakoma, kad kas pusę metų jų padaugėja dvigubai. Maždaug 2000-aisiais tokių dienoraščių pradėjo rastis ir lietuviškoje interneto terpėje. apie 2004 metus, tuos pačius, kai JaV bendrovės „Merriam-Webster“ žodynų leidėjai žodį blog („tinklaraštis“) paskelbė metų žodžiu, lietuviškų tinklaraščių ėmė sparčiai daugėti, o 2006–2007 m. kilo jų kūrimo lietuvių kalba bumas. antai 2007 m. pradėję rašyti tinklaraščius vienoje interneto svetainėje septyni autoriai maždaug po metų pateikia tokią statistiką: svetainėje yra: įrašų – 4123, komentarų – 18370, iš viso žodžių – 812101. taigi jau dvylika knygų po 300 puslapių. rašome tryliktą tomą. (www.nezinau.lt, aplankyta 2008 05 09) r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 21 Davidas Crystalas, mums geriausiai pažįstamas kaip neseniai lietuviškai išleistos knygos „Kalbos mirtis“1 autorius, kitoje savo knygoje „Kalba ir internetas“, antrame jos leidime, tinklaraščiams (iš esmės – įvairioms jų apraiškoms apibūdinti) skiria devynis puslapius (Crystal 2006: 238–247). Jis prisipažįsta, kad, 2001 m. išleidęs pirmąjį šios knygos leidimą, tikėjosi internete vėliau atsirasiant permainų, nes kai kurios iš jų jau buvo pradėjusios rodytis, tik dar nebuvo įgavusios didesnio visuomenės dėmesio. tačiau Crystalas nenujautęs, kad po penkerių metų prireiksią atskiro knygos skyriaus visai naujoms interneto formoms. Viena iš tų formų – žaibiškai internete plintantys tinklaraščiai, kurių kalba skiriasi nuo kitų interneto formų tiek, kad turi būti nagrinėjama atskirai. tad kas yra tie tinklaraščiai ir kuo ypatinga jų kalba? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, turime plačiau aptarti pačių tinklaraščių ypatumus, nes tik taip bus galima suprasti, koks jų vaidmuo visuomenės komunikacijoje, o kartu ir pradėti kelti klausimą tolesniems svarstymams: kokia tinklaraščių kalbos reikšmė ir galimas poveikis visai lietuvių kalbos raidai? 2. Tinklaraščių terpė – naujõs kartõs internetas (Web 2.0) tinklaraščių atsiradimas ir suklestėjimas siejamas su interneto kaip pasaulinio kompiuterių tinklo kokybiniu šuoliu. apie 2004 m. naujõs kartõs interneto paslaugoms ir technologijoms pavadinti pasiūlytas terminas Web 2.0. lietuvos žiniasklaida apie tai rašė: Web 2.0 varomoji jėga – duomenys. Žiniatinklis pateikiamas kaip platforma, kuria remiantis gali būti kuriamos naujos paslaugos. Gaunamas tinklo efektas (network effect): kuo daugiau žmonių naudojasi tam tikra paslauga, tuo didesnė nauda visiems proceso dalyviams. (Vedrickas 2007) Šios naujosios informacinės technologijos leidžia nesunkiai, net ir be specialių programavimo žinių internete kurti ir tvarkyti norimą informaciją – paprasčiau ir patogiau nei asmenines svetaines. tokia galimybė panaudota kurti tinklaraščiams. tai viešas, pagal autoriaus norą bet kuriuo metu tvarkomas ir atnaujinamas tinklalapis, kuriame dažniausiai skelbiama įvairi asmeninė informacija: pasakojama apie savo veiklą, pomėgius, kelionių įspūdžius, reiškiama nuomonė kokiais nors klausimais, dalijamasi informacija 1 David Crystal. Kalbos mirtis, Vilnius: tyto alba, 2005. 22 Kalbos Kultūra | 81 (pavyzdžiui, apie nusipirktą naują buitinės technikos modelį, apie internetinius daiktų mainus, įvairias visuomenines akcijas), skelbiama savo kūrybos, nuotraukų, vaizdo ir garso įrašų ir t. t. Viename komentare apie tai rašoma: Dienoraščių rašymo priežastys gali būti įvairios: poreikis dalintis mintimis ir turimomis žiniomis su kitais žmonėmis, susikaupusių neigiamų emocijų išliejimas ir šalinimas, savo ego patenkinimas, savo individualumo išreiškimas, poreikis kūrybai - rašyti eilėraščius, apsakymus ir pan. (Klaustux)2 Kadangi įrašai automatiškai datuojami ir skelbiami rodant naujausią, tinklalapis pasidaro panašus į savotišką dienoraštį. Kiekvienas įrašas turi savo pavadinimą. Jį stengiamasi sugalvoti tokį, kad iš karto patrauktų dėmesį ir naujausių įrašų suvestinėse išsiskirtų tarp kitų autorių įrašų, pavyzdžiui: •apie pirmadienį ir „kačių“ nagus •taip, taip... per pamokas •Kodėl gydytojai receptus rašo ranka? be nuolatinių įrašų, kurie skelbiami puslapio centre, be to, grupuojami pagal temas ir kaupiami archyve, tinklaraščio kraštuose gausu įvairių nuorodų į kitus (paprastai draugų, bendraminčių) tinklaraščius ir mėgstamas svetaines. Įprasta, kad po kiekvienu įrašu būna ir komentarų skyrelis, kuriame tinklaraščio skaitytojai gali reikšti savo nuomonę, o tinklaraščio krašte gali būti pateikiamas visas lankytojų komentarų sąrašas. Štai kaip atrodo tekstas, kuriame apžvelgiami autoriui patikę skaityti tinklaraščiai su pabrauktomis hipernuorodomis, – iš jų bemat galima patekti į tuos tinklaraščius: Va, kaip gerai, kad šiandien tik Motinos diena (na, dar Šeštinės ir Šv. Florijono, bet tai nebe esmė), nes vakarykštis konglomeratas sėkme nepasižymėjo. tačiau rezultatas vistiek teigiamas: dauguma ištrūko į gamtą pasivaikščioti, pirmą kartą pravedžioti kieme kompiuterį, pasimėgauti gyva muzika, suvalgyti picą naujoje vietoje, ar tiesiog pasigrožėti jaunųjų mamos pagalbininkų kūryba. (vienastoks) autoriai patys sprendžia, ar jie liks visai anonimiški – tik su slapyvardžiu, ar pateiks duomenų apie save (vardą, pavardę, gimimo datą, gyvenamąją vietą – paprastai miesto tikslumu ir pan.). 2 Kadangi mūsų spausdintinėje literatūroje dar nėra jokios tinklaraščių citavimo tradicijos (internete tai atstoja atitinkamos hipernuorodos), šiuokart prie citatų nurodomas slapyvardis arba vardas – taip, kaip pasirašo pats autorius. Cituojamų tekstų grafinė raiška ir kalba, suprantama, netaisyta, kad būtų matyti tikrasis vaizdas. r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 23 Interneto svetainėse, kurios atlieka tam tikrą tinklaraščių sankaupos ir globos funkciją, paprastai nurodomi naujausių ir skaitomiausių įrašų sąrašai. Šitaip kuriasi ištisos internetinės bendruomenės3, o jose – bendrų interesų turinčios tinklaraštininkų grupės. Norimų tinklaraščių naujienas galima prenumeruoti, rašomos geriausių įrašų apžvalgos, sudaromi tinklaraštininkų žinynai – žodžiu, kuriasi ištisa nauja virtualioji erdvė. be asmeninių tinklaraščių, tokio žanro tinklalapius savo svetainėse pradėjo kurti naujienų portalai, taip pat ir įvairios institucijos – televizijos, radijo kompanijos ir pan. (pavyzdžiui, delfi.lt, alfa.lt, mtv.lt ir kt.). tai daroma daugiausia dėl reklamos, siekiant sukurti lengvo tiesioginio bendravimo su interesantais įvaizdį, nes institucijų tinklaraščius rašo patys jų darbuotojai (ir paprastai neanonimiškai). Profesionalūs žiniasklaidininkai šį žanrą, naudodamiesi jo populiarumu, kartais pritaiko tiesioginiams profesiniams savo tikslams. Pasauliniame žiniatinklyje kristalizuojasi atskiros tinklaraščių, kaip perspektyvaus interneto žanro, rūšys (plačiau žr. šio straipsnio tęsinyje – Miliūnaitė 2008). svarbus tinklaraščių ypatumas tas, kad jie funkcionuoja ne kiekvienas sau atskirai, o yra susiję įvairiais ryšiais (hipernuorodomis, bendraminčių adresais ir pan.) su kitais tinklaraščiais, taigi nuolat vyksta informacijos sklaida ir apykaita. tokia tinklaraščių visuma internete, dar nesant tvirtesnio lietuviško atitikmens (tinklaraštyno? kažkieno paleistos tinklaraštijos?), kol kas dažniausiai vadinama blog(o)sfera. 3. Tinklaraščių autoriai ir jų siekiai tarp įvairios asmeninės informacijos tinklaraštininkai nurodo slapyvardį, bet būna ir tikrų vardų, pavardžių. Net jei ir atmesime klaidinančius duomenis, kurių įvairiais sumetimais visuomet pasitaiko, nebus netikslu sakyti, kad jauniausi tinklaraštininkai yra nuo ankstyvosios paauglystės – apytikriai nuo 12–13 metų, kai jau turima tam tikrų darbo su kompiuteriu įgūdžių, nes tinklaraštį su tam tikrais svetainių siūlomais įrankiais reikia susikurti ir prižiūrėti pačiam. taigi anonimiškumo lygis labai įvairus, bet jis gerokai mažesnis nei interneto elektroniniame diskurse (diskusijų forumuose ir komentaruose)4, 3 Šių internete gyvuojančių ir socialinius tinklus (sociatinklius) kuriančių bendruomenių ypatumais domisi nauja antropologijos šaka – skaitmeninė etnografija. 4 sąvoka diskursas turi kelias reikšmes: 1) bet koks tekstas, siejamas su jo kūrimo ir funkcionavimo aplinka; 2) tam tikra kalbos sritis (pvz., mokslinis, politinis diskursas); 3) interakty- 24 Kalbos Kultūra | 81 kur pasirašyti tik slapyvardžiu yra internetinio bendravimo norma. tinklaraščių autorių anonimiškumo lygį nemaža lemia adresatas: jei tai pirmiausia draugai, tada tam tikros asmens tapatumo žymės reikalingos. Kiek anonimiškumo sumažėjimas arba visiškas autoriaus viešumas veikia kalbos lygį, galėtų parodyti tik išsamūs tyrimai. Kol kas, panagrinėjus nedidelį pluoštą įvairaus amžiaus autorių rašytų nevienodo lygio tinklaraščių, galima daryti prielaidą, kad neanonimiškai tekstus rašančių autorių kalba yra tvarkingesnė, nes jaučiama daugiau atsakomybės už viešą žodį. Jie supranta, kad patenka į viešą erdvę, tačiau kiek kitokią, reikalaujančią daugiau atsakomybės negu anoniminis elektroninis diskursas. apie anoniminių interneto komentarų kalbą leonidas Donskis rašo: Nejaugi mes nesusimąstome apie tai, kokius padarinius penkiolikmečiams daro barbariška kalba, kuria anoniminiuose komentaruose aptarinėjamos tautinės mažumos arba iškiliausi šalies žmonės? Juk mes nutrynėme ribą tarp viešo ir privataus kalbėjimo – tai, ko niekas neturėtų girdėti žmonėms privačiai juokaujant, šiandien vis labiau tampa mūsų oficialiu politiniu diskursu ir padeda pasiekti šlovę bei populiarumą. Negi nebeaišku, kad mes jau esame pakeliui į smuklės leksikono įteisinimą viešajame gyvenime ir politikoje? (Donskis 2008) tinklaraščiuose to „smuklės leksikono“ iš tiesų reta. Patys tinklaraščių autoriai teigia, kad tinklaraštininkui „geras vardas, prestižas yra labai svarbu“, nes nuo to priklauso, ar greitai ir plačiai sklis jo skelbiamos idėjos, ar bus atgarsių į jas. Štai vieno autoriaus samprotavimai komentaruose apie tinklaraštininko reputaciją: aš tada kai parašiau tą savo įrašą apie viskisielių ilgai galvojau, kad gal nevertėjo to daryti? Ir dar kalno įrašų nerašau būtent dėl to, kad nenoriu per daug išsišokti viešoje vietoje, t.y. iš esmės oficialioje aplinkoje, nes nėra aišku ar ji formali ar ne, todėl renkamės blogesnį/saugesnį variantą. Net tie blog’ai, kuriuos rašau anonimiškai nėra rašomi nepaisant reputacijos. online bendruomenėse “reputacija” yra dar svarbesnė negu realiam gyvenime, nes realybėje niekada nesutiksi tiek žmonių, kiek sutinki online, nebent esi koks nors Zvonkė5. (Dominykas) vus, diskusinis bendravimas (plg. Marcinkevičienė 2008: 15–16). Šiame straipsnyje elektroni niu diskursu vadinama ne elektroninės terpės tekstų visuma, o tik tie tekstai, kurie atlieka tiesio ginio (interaktyvaus) bendravimo funkciją. Paprastai tai esti nedidelės apimties žinutės, kai bendraujama realiuoju laiku arba per laiko tarpą. Jos gali būti rašomos kompiuteriu arba mobiliuoju telefonu: interneto komentarai, žinutės diskusijų forumuose, elektroniniai laiškai, telefono žinutės, sparčiosios (arba momentinės) žinutės (pavyzdžiui, naudojant „skype“ programą) ir pan. 5 Žinomos pramogų pasaulio veikėjos pavardė. r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 25 Ko siekia tinklaraščių autoriai, kas juos skatina rašyti? Vieniems tai laikina mada, psichologiškai paaiškinamas noras įsiamžinti – „Čia buvau aš“. Kitiems tai pirmas rimtesnis viešas saviraiškos mėginimas, nes, kaip minėta, elektroninis diskursas to neatstoja. Vienõs autorės surengtoje bendradarbių apklausoje keli atsakymai, kas yra tinklaraštis, buvo gana taiklūs: Vieta, kur tu paviešini pusę to, apie ką pliurpi. tavo virtuali išraiškos forma. Jaunimui tinklaraščiai pirmiausia yra socializacijos dalykas – draugų, bendraminčių paieškos, taigi mėginimas susitapatinti su bendraamžiais (Huffaker, Calvert 2005). Kalbos vaidmuo čia taip pat svarbus, nes jaunimo vartojama ji turi specifinių bruožų. Kai kurių autorių tekstai iš tiesų labai primena dienoraščio žanrą: rašoma sau, skirtumas tik tas, kad skaityti gali visi. Kartais tai panašu į užrašų knygutę, kurią pats žmogus savo patogumui gali bet kada susirasti internete. tokio žanro įrašuose gana populiaru įrašyti „pastabą sau“ (angl. note to (my) self), šitaip atskiriant tą teksto dalį, kuri iš tiesų svarbi tik pačiam autoriui: Viskas mūsų galvose, viskas mūsų nusistatyme, mano taip pat! (Note to myself. angliškai šitas posakis geriau skamba, tad prašom nesupykti). (serafimas) arba viena užsienyje studijuojanti lietuvė rašo: Ir šis klausimas taip ir liktų neatsakytas, rodydamas kažkokią betikslę motyvaciją nežinia ko link, bet strasbūro Vadybos universiteto brošiūra prilipinta prieš pat akis labai greitai paaiškina viso šito tikslą. (Note to self - IŠMoKtI PraNCūZŲ). (Viktorija) taigi tinklaraštininkų amžius nemaža lemia ir skelbiamų tekstų turinį, kuris taip pat priklauso nuo autorių interesų, išsilavinimo, užsiėmimo ir panašių veiksnių. 4. Tinklaraščių turinys Kadangi tinklaraščių turinys niekieno nekontroliuojamas ir paliekamas autoriaus atsakomybei (pradėjus kurti naują tinklaraštį, jų svetainėse supažindinama su bendromis taisyklėmis ir perspėjama dėl asmeninės atsakomybės), daugeliui toks būdas viešai reikšti savo nuomonę ir ieškoti bendramin- 26 Kalbos Kultūra | 81 čių atrodo labai patrauklus. Kaip tik dėl to pilietiškai aktyviose visuomenėse, pavyzdžiui, JaV, tinklaraščiai pirmiausia buvo naudojami reikšti politinėms pažiūroms, ypač dėl kovos su terorizmu, taip pat reaguoti į įvairius visuomenės įvykius, dalytis socialine patirtimi ir pan. todėl tinklaraščiai neretai laikomi savotišku pilietinės žurnalistikos žanru. lietuvoje profesionalių žiniasklaidininkų nuomonės apie tinklaraščių vaidmenį mūsų visuomenėje labai prieštaringos: nuo teiginio, kad Web 2.0 ugdo diletantų kultūrą (Virginijus savukynas), iki tinklaraščių kaip profesionaliosios žiniasklaidos duobkasių (Virginijus Valentinavičius)6. Kaip teigia specialistai, lietuvoje daug labiau linkstama į asmeninį tinklaraščių turinį, tinklaraščiai yra apolitiški. Kartu atsiranda ir baiminimosi, kad šie elektroniniai dienoraščiai tampa profesionaliosios žurnalistikos konkurentais. aurelijaus Katkevičiaus teigimu, tinklaraščiai geriausiai parodantys, kas įdomu visuomenei: jeigu tema internete gausiai komentuojama, beveik neabejotina, kad kitą dieną ji bus aptarta ir laikraštyje. Vis dėlto elektroninė terpė ir naujausios technologijos leidžia ne tik reikšti savo nuomonę rūpimais klausimais, bet ir įtraukti į virtualų pokalbį kitus pašnekovus: [...] svarbesnis dalykas blogosferoje yra ne nuodugnus temos nagrinėjimas, o kvietimas diskusijai. Čia svarbesnis bendruomenės vaidmuo, mat vienas svarbiausių uždavinių – išprovokuoti diskusiją. (Šarūnas Girdėnas) Vienas tinklaraštininkas taip nusako tinklaraščių santykį su profesionaliąja žiniasklaida: [...] tradicinė žiniasklaida tikrai privalo keistis ir atrasti savo vietą naujame žemėlapyje. tačiau ji vienokia ar kitokia forma visada išliks. blogeris niekada nebus profesionalus žurnalistas. Ir gerai, nes kiekvienas turi dirbti savo darbą. Profesionalus žurnalistas rinks ir tikrins informaciją kiekvieną dieną, tuo tarpu blogeris, jei tai nėra jo pagrindinis užsiėmimas, tik tada kai yra laiko. […] todėl aš labai skeptiškai žiūriu į blogosferoje pasigirstančias mintis, kad blogai (blogeriai) yra/bus geriau nei žiniasklaida (žurnalistai). aš manau, kad tai reikia vertinti kiek kitaip: tai yra skirtingos veiklos, su skirtingais procesais, o dažnai ir tikslais. Žiniasklaida ir blogas nėra pakaitalas, o papildymas ir ateityje šie du kanalai sugyvens simbiozės principu. (gedzius29) Profesionalių žiniasklaidininkų ir tinklaraštininkų padėtis ir atsakomybė skirtinga. Pasak vieno tinklaraščių autoriaus, žurnalistas pateikia rašinį re6 Šios nuomonės yra iš antrojoje tinklaraštininkų konferencijoje 2008 m. balandžio 5 d. skaitytų pranešimų. Jos pačių tinklaraštininkų nemažai cituojamos ir aptarinėjamos (pavyzdžiui, konferencijos apžvalgos prieiga internete: http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1007845). r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 27 daktoriui, „tinklaraščio autorius – tiesiai skaitytojui. Žurnalistas gali gauti redakcijos užnugarį, [...] tinklaraščio autorius [...] eina į frontą tiesiai“ (vienastoks). taigi tinklaraščių formų ir jų kūrimo galimybių yra begalės, autorių ir turinio įvairovė pati didžiausia, ir tai daro šį žiniatinklio žanrą sunkiai apibūdinamą, nenuspėjamą ir neaprėpiamą. atrodo, kad tinklaraščius rašo visi, kas netingi. o kas skaito? Į šį klausimą Davidas Crystalas sąmojingai atsako: atrodo, deja, kad didžiõsios daugumos iš jų niekas neskaito, išskyrus atsitiktinai užklydusį po blogosferą keliaujantį lingvistą (Crystal 2006: 246). Iš tiesų žinomiausi ir populiariausi tinklaraščiai skaitytojų turi daug, manoma, daugiau nei laikraščiai. o visa kita „prirašyta“ erdvė dažnai taip ir lieka be atgarsio. Šiaip ar taip, patys tinklaraštininkai mano, kad ši internetinio pasaulio naujovė yra „nepaprastai geras būdas pačių žmonių idėjų ir kūrybos sklaidai, diskusijoms ir bendraminčių paieškai“ (vienastoks). 5. Terminijos problema angliškasis blog pirmą kartą pavartotas 1997 metais. tai netipiškos darybos žodis. Pirmiausia buvo pradėtas vartoti junginys web log, vėliau sudurtinis weblog (lietuviškai padėmeniui būtų „žiniatinklis + dienynas7“). Vienas humoro jausmą turintis interneto naršytojas tą weblog „etimologizavo“ kaip anglišką asmeninio įvardžio we („mes“) ir tariamo veiksmažodžio blog („bloginame“, t. y. „rašome tinklaraštį“) junginį, taigi atskyrė darybiškai nesamą dėmenį blog. Vėliau ėmė rastis daugybė naujažodžio blog vedinių įvairiems su tinklaraščiais susijusiems dalykams – patiems jų rašytojams (blogger), veiksmui (blogging), interneto tinklaraščių visumai (blogosphere), mobiliaisiais telefonais siunčiamiems tinklaraščių įrašams (moblog), turintiems vaizdo, garso įrašų ar nuotraukų (videoblog (vlog), audioblog, photoblog) ir t. t. pavadinti. Vienos iš naujausių tinklaraščių rūšių, angliškai vadinamų klog (iš knowledge log), lietuviškojoje interneto dalyje kol kas dar neteko aptikti. Šiuos tinklaraščius daugiausia kuria organizacijos ir institucijos verslo reikalams (dalijimuisi patirtimi) ir švietimo tikslams. 7 anglų kalbos žodžio log (trumpinys iš logbook) viena iš reikšmių nurodoma kaip „(laivo, lėktuvo) žurnalas“ (alKoNas), tačiau lietuviškai jį gali atitikti ir žodis dienynas (plg. DŽ6: „padieniui ar šiaip pažymint datą pildoma kokių nors įstaigos ar asmens duomenų knyga; žurnalas“). 28 Kalbos Kultūra | 81 Nereguliuojamoje interneto vartosenoje svetimybė blògas, nors ir atsitiktinai tapęs lietuvių kalbos būdvardžio blõgas homografu, ėmė smarkiai plisti su pirmaisiais lietuviškais tinklaraščiais. Šią homonimiją mėgstama panaudoti kaip žodžių žaismą: rogoznyj baigė [...] šūkiu: „nėra to gero, kas neišeitų į bloGą“. taigi, nuo šiol gyvenimo blogggėjimas reiškia ne tai, kuo lietuviais gimę skųstis įpratę, o visai priešingai – daugiau laisvės ir atitinkamai daugiau džiaugsmo. (Virgis Valentinavičius) Štai dar vienas tinklaraščio įrašas (pabrauktos vietos žymi tinklaraščio hipernuorodas): Ne blog’as, o ger’as ir graž’us Iš tiesų, tai pasiskaičiau aušros blog’ą apie jos kelionę į kalnus, po to – Ievos blog’ą apie piranijas ir nusprendžiau rašyti ger’ą. apie teatrą. arba tiksliau cirką. o jei dar tiksliau – tai nusprendžiau daug nerašyti, bet geriau parodyti. Ger’ą ir graž’ų. Merginos per daug sudėtingai žiūri į gyvenimą. Joms viskas visada blog’ai. o man kartais būna ir ger’ai. todėl apie tai ir rašau. Juolab, kad ir mūsų It vadas antanas vis reikalauja „ger’ų naujienų“. (andrius Vaitkevičius) Daugiausia, žinoma, vartojamas skolinys blogas (įvairūs jo rašybos variantai: blog’as, BLOGas). rečiau – dienoraštis, elektroninis ar internetinis dienoraštis, labai retai – kaupas ir bene dažniausiai iš visų lietuviškų variantų, pretenduojantis tapti oficialiuoju bendrinės kalbos žodžiu, – tinklaraštis. siūlymą blogus keisti elektroniniais dienoraščiais jų autoriai aptarė pirmojoje savo konferencijoje 2007 m., o šią terminijos problemą toje konferencijoje dalyvavęs Virginijus Valentinavičius tuomet savo tinklaraštyje pakomentavo taip: smagios pašaipos susilaukė žinia, jog valstybinė kalbos komisija uždraudė žodį „blogas“ ir siūlo vartoti jos nuomone taisyklingesnį „internetinis dienoraštis“ – patogu ir elegantiška, maždaug kaip blondinei kerziniai batai (vėl komisijos ranka – automatinis spellcheck ką tik ištaisė žodį, kurį naudojo mano senelis - „kerzavi“). Kodėl gerbiama valstybinė kalbos komisija nenori uždrausti žodžio „komisija“? Juk nelietuviškas, ir aiškiai per trumpas ir per patogus. be to, kiek toli gali siekti kalbos reguliavimas internete? ar reikės samdyti kalbininkus redaguoti straipsnių komentarus? ar mūsų šlovingoji valstybė organizuos virtualios policijos būrį ieškoti ir bausti netaisyklingai rašančius, kalbančius ir galvojančius internautus? o pabaigus su internetu, bus galima imtis telefonų pokalbių kalbos? r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 35 nės ir ne bendrinės kalbos. Pagrindiniu kriterijumi, skiriančiu savo knygoje nagrinėjamų keleto tinklaraščių kalbą ir stilių nuo bendrinės kalbos, Crystalas laiko tokį: jei šis tekstas būtų rengiamas spaudai, jis būtų pataisytas. tinklaraščių stilius atspindi nesuvaržytą minčių tėkmę, kuri ne visada sutampa su gramatinio sakinio ribomis, ir tai šią kalbą priartina prie tokios, kokia autorius kalba. Iki tol, kol atsirado bendrinė kalba, tokiu stiliumi ir būdavo rašomi laiškai, ir viduramžiais niekas į tokį stilių nebūtų kreipęs dėmesio (apie tai esą galima spręsti iš kai kurių teismų procesų rankraščių), nes jis buvęs visų rašytinių tekstų norma. Vėliau, XVIII a. antroje pusėje, jį pakeitė bendrinės kalbos reikalavimai, ir vieši rašytiniai tekstai paprastai nepasirodydavę neapdoroti. tinklaraščiai – vėl unikali galimybė pamatyti neapdorotą rašytinę kalbą. tai esanti rašytinė kalba pačia plikiausia, niekuo nepridengta savo forma (Crystal 2006: 245). 1. Tinklaraščių kalbos tyrimo galimybės tinklaraščių pasaulis toks platus ir margas, kad norint būtų galima įrodyti bet ką: kad lietuvių kalba prastėja, kad ji jau vos begyva, arba atvirkščiai – viskas tik į gera, žmonės darosi vis raštingesni. Vis dėlto pradėjus nuosekliau tyrinėti, turėtų paaiškėti ir tam tikrų polinkių. Kaip jau buvo matyti ir iš anksčiau pateiktų pavyzdžių, viešo autorių susitarimo kalbos klausimais siekiama, taigi negalima sakyti, kad ši kalbos apraiška funkcionuoja visiškai chaotiškai. tad pirmiausia reikia mėginti nustatyti, kaip klostosi tinklaraščių kalbos normos, kokio kalbos standarto siekiama. turėtų paaiškėti, ar orientuojamasi į visuotinį standartą, ar esama kokių skirtingų pakraipų. be to, reikia įvertinti, koks šios kalbos atmainos santykis su kitomis kalbos atmainomis, pirmiausia, su bendrine kalba. Nė kiek ne mažiau svarbu išnagrinėti, kokios raiškos priemonės būdingos tinklaraščių kalbai, kokias funkcijas jos atlieka šios kalbos atmainos tekstuose. atrodo, kad esama gerų galimybių domėtis ir paskirų autorių kalba ir stiliumi (idiolektais). Iškėlus tikslą tirti tinklaraščių kalbą ir suformulavus su tokiais tyrimais susijusią problematiką, prieš akis atsivėrusi autorių, temų ir rašymo stilių įvairovė verčia ieškoti konkrečių tyrimo krypčių ir uždavinių13. turėtina gal13 Plačiau apie galimybes tinklaraščių kalbą tirti sociolingvistiškai ir apie tinklaraščių kalbos kaip tam tikros vartosenos atmainos požymius žr. r i t a M i l i ū n a i t ė . tinklaraščių kalbos vieta dabartinės vartosenos schemoje. – Internetinis žurnalas Lietuvių kalba, 2008. Prieiga internete: www.lietuviukalba.lt 36 Kalbos Kultūra | 81 voje ir tai, kad ši kalbos atmaina dėl interneto specifikos labai atvira greitoms permainoms. Patys apčiuopiamiausi kriterijai, kurie padėtų orientuotis tinklaraščių gausoje, galėtų būti dvejopi – pagal autorius ir pagal tinklaraščių turinį: 1) autorių socialiniai požymiai: • amžius (įvairios amžiaus grupės), • socialinė padėtis, • išsilavinimas. 2) tematika. Ilgą laiką realiosios rašytinės vartosenos tyrimuose buvo nemenka spraga, nes didžiąją dalį lietuviškosios rašytinės vartosenos sudarė viešoji kalba, kuri adresatą paprastai pasiekdavo tik per tarpininkus – kalbos redaktorius. Mokinių rašiniai, neredaguoti rankraščiai ir pan. tokiems tyrimams gerokai sunkiau prieinami, nes ir skirti ne viešumai, o tik ribotam žmonių skaičiui. tinklaraščių kalba niekieno iš šalies netvarkoma, kuriama be tarpininkų. taigi tinklaraščiai rodo realiąją rašytinę vartoseną. stabilus raštu fiksuotas tinklaraščių pavidalas, priėjimas prie tekstų be kliūčių sudaro visas sąlygas pildytis kalbos tyrėjų svajonėms – tiesiogiai stebėti kuriamą ir funkcionuojančią natūralią kalbą. bendrinės kalbos normintojams tokie tyrimai gali padėti susigaudyti, kokių lietuvių kalbos pokyčių esama bendrinei kalbai artimoje aplinkoje, kaip šios dvi viešõsios kalbos atmainos – bendrinė kalba ir laisvoji interneto terpės kalba (tikrinė kalba) – veikia viena kitą. Pasak vieno tinklaraštininko, bendrinė kalba yra tai, ką kalbos tvarkytojai mėgina įdėti į kalbėtojų lūpas, o tikrinė kalba yra tai, ką jie iš žmonių lūpų galėtų pasiimti atgal (r.Zu). Šiame straipsnyje neturima tikslo aprėpti visos šios įvairovės. rūpi atskleisti tik vieną kitą ryškesnį tinklaraščių kalbos ypatumą. toliau bus remiamasi pirminiam žvalgomajam tyrimui sukauptais tinklaraščių įrašais (jų iš viso netoli šimto14) iš straipsnio pabaigoje nurodytų interneto šaltinių. 2. Lietuviškų tinklaraščių kalbos ypatumai Kad geriau išryškėtų tinklaraščių kalbos ypatumai, pravartu jų kalbą palyginti su geriau ištirtu elektroniniu diskursu (3-ioje išnašoje minėta siaurąja jo reikšme). tinklaraščių įrašai paprastai būna iki 100 žodžių ilgio, rečiau iki 14 Norint nuodugniai tirti tinklaraščių kalbą, turi būti sudaryta reprezentatyvi ir metodiškai pagrįsta duomenų bazė. Šiuokart straipsnio tikslas yra tik pačiu bendriausiu žvilgsniu pasidairyti po sunkiai aprėpiamus tinklaraštijos plotus. r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 37 200 žodžių. tuo jie ypač aiškiai skiriasi nuo komentarų, kurie dažniausiai esti kelių sakinių ir, svarbiausia, patys vieni be pagrindinio teksto, kuris yra komentuojamas, visiškai neinformatyvūs (Marcinkevičienė 2005: 23). tinklaraščių tekstas ilgesnis, turi savarankiškai plėtojamą temą, taigi ir loginę struktūrą (bent kelias pastraipas). Kartu nebėra visiškai laisvo anonimiškumo, kuris elektroniniame diskurse leidžia elgtis nevaržomai, tad tinklaraščių įrašuose atsiranda daugiau asmeniškumo ir atsakomybės. tai pastebimai veikia ir jų kalbą: ji pasidaro organizuotesnė. tokiai kalbai kurti reikia daugiau pastangų nei elektroniniam diskursui. Nors šios srities kalba ir stilius tik pradeda plėtotis, vis dėlto matyti, kad daug kas pereina iš elektroninio diskurso. tačiau ilgainiui, reikia manyti, atsiras ir tam tikrų rašymo madų, atsiras ribos, už kurių kai kurie dalykai skaitytojams atrodys kaip autorių išsišokimas. Kaip buvo matyti, patys autoriai tai jaučia, mėgina atsiprašinėti, jei mano, kad nukrypsta nuo įsivaizduojamo visuotinai priimto standarto. apie elektroninio diskurso kalbos ypatumus asta ryklienė (2000: 101) rašo: techninio kanalo – interneto – greitumas ir nepretenzingumas lemia neoficialų ir neformalų, spontanišką ir neapgalvotą rašymą trumpomis frazėmis, su pasitaisymais, pertarais, elipsėmis, inversija, trumpinamais žodžiais, neoficialiąja leksika. tinklaraščių tekstuose to irgi yra, bet saikingiau. Dar vienas svarbus tinklaraščių kalbos skirtumas nuo elektroninio diskurso yra tai, kad „į bendravimą internetu jo dalyvių vis dėlto labiau žiūrima kaip į procesą, vyksmą (sakytinė kalba), o ne į įvykį, produktą (rašytinė kalba)“ (ryklienė 2000: 102). tinklaraštininkų tikslas – sukurti „produktą“, t. y. tam tikros temos įrašą, kurį kiti galėtų perskaityti ir dėl jo diskutuoti. tai iš esmės ir lemia artimesnį tinklaraščių tekstų ryšį su rašytine kalba: rašytinės ir sakytinės kalbos skalėje elektroninis diskursas yra arčiau užrašytos sakytinės kalbos, o tinklaraščiai – arčiau tradicinės rašytinės kalbos. tačiau ir čia rašytinis pavidalas leidžia elgtis taip, kad nuo sakytinės kalbos nebūtų per daug nutolstama, taigi kuriamas gyvõs, natūralios kalbos įspūdis. tinklaraščių stilius dažniausiai artimas publicistiniam stiliui (išskyrus savo kūrybos tekstus). Čia galima rasti įvairių žanrų tekstų – nuo žinutės ar reportažo, analitinio komentaro iki knygos ar koncerto recenzijos (dėl publicistikos žanrų žr. bitinienė 2007, Marcinkevičienė 2008). 38 Kalbos Kultūra | 81 2.1. Rašymo laisvė tinklaraščių kūrimą galima būtų pavadinti savotišku kalbos realybės šou, kai daromi kasdieniai darbai, mąstomos kasdienės mintys, bet visa tai užrašius pateikiama viešumai. Norint sukurti natūralaus rašymo vaizdą, kartais mėgstama rodyti užbrauktą tekstą, kurį autorius parašęs ir apsigalvojęs užbraukė, kaip kad esti rašant ranka popieriuje. Štai devyniolikmečio studento įrašas: 10 įsipareigojimų 1. Nustoti keiktis. Nors nevartoju keiksmažodžių internete, realybėje jų išsprūsta. Per daug, per dažnai. 2. Tingėti. Netingėti. 3. Gerai mokytis. Ne dėl balų ir stipendijos, o dėl savęs. tik dėl žinių. 4. Gyventi stilingai, numirt prabangiai. 5. Jei įmanoma, kelionėm naudoti nekenksmingą aplinkai kurą  kojas. 6. Nemeluoti, nors stengiuosi tai daryti kuo rečiau. 7. Stengtis viskame įžvelgti teigiamą pusę. […] (hattori) taigi tinklaraščių kalba – laisva viešoji vartosena. Žinomas žurnalistas Virginijus Valentinavičius, naujienų portalo alfa.lt direktorius, atsipalaidavęs, leidęs sau nusirišti kaklaryšį, bet išlaikantis tam tikrą atstumą nuo skaitytojų, kurį lemia ir aptariama tema, ir neįslaptintas asmens tapatumas (juolab vadovo statusas portale), savo tinklaraštyje rašo apie politinį korektiškumą [kai kurie įdomesni kalbos elementai paryškinti mano. – R. M.]: Politinis korektiškumas: praktiniai-olimpiniai aspektai […] o kas leido futbolininkams trypti žolę? Oj, kas drįsta apsiriboti vien vyrais ir nerašo „kas leidžia futbolininkams(-ėms) trypti žolę“? Ojojoj - kodėl skliaustuose moteriška galūnė, o ne vyriška? Marksizmas in action reiškia, kad viskas turi savo materialią priežastį ir politicall correctness (PC) yra tokis mąstymo būdas, kuris primygtinai reikalauja išaiškinti visas tas priežastis. […] Keli Spectator‘iaus puslapiai smagia ranka parašyto teksto, kuris nedaro nieko, tik stačiai nuosekliai taiko liberalų (amerikietiška prasme) idėjas praktiniuose reikaluose, tokiuose kaip olimpiada. Bet ...bet...bet...- nuoseklumas ir logika yra europocentrinio racionalizmo dominavimas prieš pirmykštį iracionalumą, bendrybės represija prieš atskirybę, proto dominavimas prieš kvailumą – eeehm, na čia gal reikėtų paieškoti kito, PC-esnio, atskirtį naikinančio žodžio. beje, o kodėl rašoma juodu ant balto, o ne atvirkščiai ir kaip už tai atsakys baltieji, heteroseksualūs, nekeitę lyties vyrai-krikščionys ir globalinis kapitalizmas? r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 39 Na, ir lietuvos katalikų bažnyčia for that matter. Ir lenkijos bažnyčia, vienžo rzeczpospolitos dominavimo struktūros. o beje, kodėl lenkų kalboje priebalsės dominuoja balsėms? To be continued in all newspapers. Pateiktoje ištraukoje matyti ir sakytinei kalbai būdingų klausiamųjų sakinių, kurie skirti sukurti tiesioginio pokalbio su skaitytoju iliuzijai. Daugiau nei įprastinėje rašytinėje kalboje įterpinių (beje, na, ironiškasis vienžo), jaustukų (oj, ojojoj, eeehm), pasikartojimų (Bet... bet... bet...). Yra ir laisvajai rašytinei kalbai palengvinti (pačiam rašymui pagreitinti) susikurtų rašybos būdų. Šiuo atveju tai rodo svetimų nekaitomų elementų pateikimas tekste (PCesnio, Spectator’iaus), kad jie perskaityti skambėtų kaip natūralioje sakytinėje kalboje, t. y. su galūnėmis. Žinoma, krinta į akis ir į tekstą įterptos angliškos citatos (žodžiai, junginiai ir net ištisas sakinys). oficialiojoje sakytinėje ar rašytinėje kalboje autorius negalėtų to sau leisti. 2.2. Santykis su bendrine kalba bendrinės lietuvių kalbos kokybei nusakyti yra pasiūlyta keletas laipsnių: 1) prastas – su didelėmis sistemos pažaidomis; 2) patenkinamas – be didžiųjų kalbos klaidų; 3) geras – be didesnių normų pažaidų; 4) pavyzdinis (Klimavičius 2002: 23). tiriant tinklaraščių kalbą, joje funkcionuojančius reiškinius galima apibūdinti pagal sutikimą ar nesutikimą su bendrinės kalbos normomis, taigi taip pat įsivesti ką nors panašaus į tokius laipsnius, tačiau požiūris į kalbos reiškinius čia turėtų būti ne vertinamasis, o tik konstatuojamasis. tinklaraščiuose žmogus laisvas rinktis tokį kalbėjimo (rašymo) būdą, koks jam atrodo konkrečiu atveju tikslingiausias. Kadangi tai vieša sritis, bet oficialiai nereguliuojama, nėra privaloma laikytis bendrinės kalbos normų, juo labiau kokiomis nors oficialiomis priemonėmis tai reguliuoti. todėl reikia pabrėžti, kad į tinklaraščių kalbą vargu ar būtų tikslinga žiūrėti kaip į kokią iškreiptą bendrinės kalbos formą ar nukrypimą nuo priimtų bendrinės kalbos normų. Kaip ir elektroninis diskursas, tinklaraščiai yra tam tikra kalbos vartojimo terpė, kurioje gali reikštis įvarios kalbõs atmainos. Žinoma, viena iš jų gali būti ir bendrinė kalba, laisvesnis jos stilius. Šios terpės kalba, kaip ir tarmės ar socialinis bei profesinis žargonas, neįeina į sąmoningo kalbos normų reguliavimo (kodifikavimo) aprėptį. Kiekvieno žmogaus reikalas, kokią kalbą jis vartos ir kaip leisis veikiamas aplinkos, kuri gali priversti keisti kalbinės raiškos būdus (pavyzdžiui, rašyti nešveplai). 40 Kalbos Kultūra | 81 2.3. Variantiškumas ir įvairiakilmių elementų gausa Vienas labiausiai į akis krintančių dalykų tinklaraščių tekstuose – kalbos raiškos priemonių variantiškumas. tokio reiškinio atšvaitų esama ir elektroniniame diskurse, tik ten dėl pačių tekstų trumpumo tai neišryškėja tiek, kiek ilgesniuose įrašuose. laisvojoje sakytinėje kalboje variantiškumo taip pat esama, bet dėl pačios sakytinės kalbos pobūdžio ir fragmentiškumo jį fiksuoti gerokai sunkiau. taigi galima sakyti, kad tinklaraščiuose realiõsios vartosenos variantai funkcionuoja pačiu apčiuopiamiausiu pavidalu ir mastu, kokio šiandien nėra jokioje kitoje rašytinėje lietuvių kalbos apraiškoje. Štai ištrauka iš aštuoniolikmečio įrašo tinklaraštyje (rūpimi variantai paryškinti): Meilės stiklainis sveiki, šiandien mudu su xlapinux15 pagaminome puikų «meilės stiklainį». tai labai lenggvai pagaminama ir gana originali dovanėlė, tad per kitą Valentino dieną galėsite nebesikankinti ir nebedovanoti visiems jau nusibodusių gėlių lavonėlių. Pirmiausia mums reikės stiklainio. svarbu kad būtų peršviečiamas ir su dangteliu. Gali nutikti taip, jog išrinksite stiklinį indą, kuris kainuos daugiau už pačius saldainius, todėl būkite budrūs. Pigesnių (ir paprastai gražesnių) stiklainių būna indų parduotuvėse (čia tam atvejui jei kils pagunda jamti stiklainį iš to paties prekybos centro, kaip ir saldainius), o parduotuvės “po vieną eurą” tai iš viso aukso kasyklos. Mes turėjome pusės litro talpos sloiką toliau jums reikės saldainių - pirkome dražė ir guminukus, bet kokius pasirinksite čia jau priklauso nuo jūsų antrosios pusės skonio: [į tekstą įterpta nuotraukų, iliustruojančių, kaip buvo kuriama dovana. – R. M.] Manau, kad čia visai gudrus sumanymas aišku ne intelekto aukštuma, bet įsivaizduoju, kad kokia proga žymiai maloniau gauti stiklainį saldainių, nei kokį kvietką. arba, jei kišenė leidžia, galima dovanot ir tą ir tą Nors aš asmeniškai mėgstu dovanas teikti nelaukdamas progų (Enorca) buitinėje kalboje šio autoriaus greičiausiai iš tėvų ar senelių perimtas sloikas ir kvietkas vartojami sąmoningai, aiškiai norint pagyvinti stilių. Įvairuoja ne tik paskirų žodžių vartosena. tame pačiame tekste gali būti ir buitinių ar profesinių žargonybių, ir net kelių kalbų intarpų, tad kalbinė raiška pasidaro labai marga. Net ir įrašo pavadinimas angliškas: trip to seaside Šį ilgąjį savaitgalį su savo motera išvažiavau patripinti į pajūrį, būtent į Palangą (i know, kad tai ne pats geriausias lietuvos kurortas, tačiau turint nemokamą būstą, 15 turimas galvoje autoriaus draugas tokiu slapyvardžiu, kuris kartu yra hipernuoroda į to draugo tinklaraštį. r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 41 visai sueina). Kaip ir tikėjomės ten buvo pakankamai daug žmonių, bet bent kvailų gyvuliukų buvo vos keletas (kalbu apie marozus ir kitus gamtos nesusipratimus). Patripinti buvo fun, įsukau apie 1100 km: Vilnius - Klaipėda - Palanga - uošvija - Kaunas - alytus - Vilnius. Jaučiuosi lyg normaliai būčiau turėjęs atostogas, tik bėda, kad darbe niekaip neatsigaunu, nepavyksta įsivažiuoti į ritmą ir visada miego noriu. (Povilas) arba informacines technologijas studijuojančio dvidešimtmečio įrašas (pabrauktos hipernuorodos): Kova su spamu Nu jo... Kad užspamino, tai užspamino. Per dvi paras iš dienoraščio ištryniau nei daug, nei mažai - 700 komentarų ir įrašų svečių knygoje... Polnyj […] [Praleistas nestiprus rusiškas keiksmažodis. – R. M.]. laimei, I’ve found the solution ;) Ir radau aš ją Nežinomo dienoraščio įraše, kur jis pasakojosi apie tokią pačią problemą. o tą įrašą pakomentavo toks Pkmk […] o tame komentare jis pasiūlė naudotis akismet.com paslaugomis. o tEN aš radau nuorodą į achingbrain, kuris (kurie?) adaptavo visą tą toolsą PHP5’s. ta proga aš tą toolsą parsisiunčiau ir adaptavau savo dienoraščiui. :) Ir štai, per valandą jau sugavo 41 komentarą :) Jeee ;) Pagaliau galiu lengviau atsikvėpti ir ramiai žinoti, kad ryte nereiks knistis, trinant visą tą mėšlą... (~tapkius~) Įvairiakilmiai elementai būdingi įvairios tematikos ir amžiaus autorių tinklaraščiams. Galima manyti, kad turintys daugiau rašto įgūdžių ir labiau išsilavinę autoriai stengiasi svetimkilmius elementus kaip nors išskirti. antai profesionalaus žurnalisto įprotis išskirti svetimžodžius kabutėmis lieka ir tinklaraštyje: Neseniai privačiame pokalbyje nugirdau medikų juodojo humoro nuotrupą. Jie prasitarė, kad... potencialūs organų donorai yra „britvininkai“. apie tai ir anekdotai kuriami. skambina ritualinių paslaugų įmonės vadybininkas į „britvų“ parduotuvę. „Kiek motociklų vakar pardavėte?“. „Keturis“, - atsako pardavėjas. „aaa, tai tris jau turime, ketvirtas, ko gero, dar laksto“, - reziumavo vadybininkas. [...] Pabandysiu į situaciją pažvelgti iš šalies. Nes vairavimo techniką ir kultūrą šiek tiek išmanau: esu alfa.lt ratų rubrikos redaktorius, dalyvauju raliuose, automobilių test-draivuose. Nesu jokio baikerių klubo narys, bet ne kartą važiavau ir „britva“, ir „čioperiu“. (Žilvarskas) svetimi elementai gali būti išskiriami pasviruoju šriftu [pasvirasis autorės šriftas paryškintas mano. – R. M.]: o kad ir nepasikeis galutinis rezultatas, bet tiems svolačiams bent skaudės ;) o ir man ant širdies geriau ;) 42 Kalbos Kultūra | 81 […] stengiasi neafišuoti šios savo savybės, komentarus dažnai įvilkdamas į ironijos, žargono ar paprasčiausio juokelio formą. tai rodo tokius būdo bruožus, kaip humoro jausmas, sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, high communication skills and easy-going chatting. […] Pagrindinė problema to aprašymo sukūrimui išlieka ta pati ir gerai žinoma nors kelis kartus čia apsilankiusiems – nemoku rašyt mažai. Viskas man atrodo svarbu. trumpiau parašau tik tada, kai neturiu laiko, o kažką pasakyt noriu būtinai... But I will do it. Someday ;) […] bet svarbiausia proga yra tai, kad šiandien jau lygiai metai, kaip teršiu čia eterį ;) Jo jo, hooray hooray, redVel tinklaraštis jau visas 365 dienas kabo online ir džiugina bei erzina kelis nuolatinius ir keliolika random’inių lankytojų ;) Vėliau dar įmesiu tokį annual rewiev, bet dabar man ramybės neduoda šita idėja ;) (redVel) Kitur, kaip jau buvo matyti ir iš ankstesnių pavyzdžių, svetimybė – žodis ar junginys ir ištisas sakinys dažnai įterpiamas į lietuvišką tekstą be jokių išskiriamųjų žymių (visur paryškinta mano. – R. M.): Viena iš usability rekomendacijų yra laikytis kultūrinių nuostatų, kaip pavyzdžiui “į kairę reiškia prieš laikrodžio rodyklę”. (Dominykas blyžė) Anyway l. Donskis buvo teisus, kad esame ant žiniasklaidos pokyčių slenksčio, tačiau aš neturiu tiek entuziazmo kalbėdamas apie lietuvą. (gedzius29) Na, o kai isitrauki i si reikala on comercial basis, turi orientuotis i tai, kad pajamos butu stabilios. (e.f.i.) NE, sako man mano protas, ir toliau grįžtu prie buhalterinės apskaitos teorijos konspektavimo. Just to let you know, i’m not dead :) (Viktorija) be svetimkilmių elementų, esama ir įvairių žargoninės kalbos apraiškų. Jei žargonu vadinsime tam tikroms socialinėms grupėms (dažniausiai jaunimui, mokiniams) būdingas kalbos raiškos priemones, tai matysime, kad tinklaraščių įrašuose jis vartojamas tada, kai autorius yra pasirinkęs atitinkamą kalbėjimo būdą ir numato atitinkamą adresatą. Vieni autoriai tai daro greičiausiai nesąmoningai, nes dar neturi viešojo kalbėjimo (rašymo) įgūdžių, kiti specialiai siekia susitapatinti su tam tikra grupe, „pataikyti“ į tos grupės kalbėseną. Pavyzdžiui, studentė rašo: Rytoj, tiksliau šiandien  matkės revision session, eisiu į universitetą ir tvarkysiu tenai krūvą dalykų. (Viktorija) Panašūs tekstai, be abejo, mažina skaitytojų, nes ne visiems yra suprantami, bet tai savaime atriboja tam tikrų pažiūrų ir interesų žmonių grupes. r. MIlIūNaItĖ. Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą 43 bendrame sraute tokių tekstų nėra daug. Pavyzdžiui, pradėjus rastis lietuviškų tinklaraščių, 2005 m. vienas telekomunikacijų fiziką ir elektroniką studijuojantis autorius parašė: C# ir garbage collecting’as Šiuo metu mokausi .NEt/C#, t.y. noriu būti developeris ant bangos :) Priešingai, nei daugelis, Microsoft produktų pagal default’ą nelaikau evil, todėl tik šiek tiek panaudojęs minėtus dalykus drįstu pareikšti savo nuomonę. .NEt framework’as yra nuostabus dalykas, geresnių nebūna - yra beveik viskas, ko tik gali prireikti ir viskas suderinta tarpusavyje. C++ ir iki tol buvusių framework’ų/lib’ų minusas buvo tas, kad reikėjo viską derinti tarpusavyje, o iš to dažnai nieko gero nesigaudavo, pvz., su boost::filesystem prasiiteruoji per kokį tais katalogą, rezultatus surašai į std::vector’ių ir galiausiai sudedį į kokį nors wx::listbox’ą. Nieko čia gero, žodžiu. o dabar apie C#. aš šiaip jau esu mokslo žmogus ir iki šiol į mano svajonių kalbą panašiausia yra C++. C# yra gerai, nes ištaiso kai kurias blogąsias C++ sąvybes, bet deja, neturi daugumos gerųjų C++ sąvybių (na C# 2.0 žada kažkiek tai pataisyti). o dabar apie vieną tokį dalyką plačiau - garbage collectinimą. (saulius) suprantama, kad suvokti tokio teksto prasmę gali tik tokie pat „developeriai“, kaip ir pats autorius. tinklaraščių kalbos variantiškumo ir įvairiakilmių elementų tyrimas galėtų padėti geriau perprasti, kada raiškos priemonės autorių vartojamos motyvuotai, sąmoningai, o kada jos vartosenoje įsitvirtinusios kaip konkuruojantys variantai. 2.4. Rašyba ir skyryba tinklaraščių kalboje, kaip ir kitose vadinamųjų medialektų (žr. Hjarvard 2004: 75–97), t. y. elektroninėje terpėje funkcionuojančios kalbos, apraiškose, pirmiausia į akis krinta formalieji skirtumai nuo tradicinės rašytinės ir spausdintinės kalbos: įvairūs specialūs grafiniai ženklai, sutrumpinimai ir pan. be to, tinklaraščių autoriai skirtingus rašybos įpročius atsineša iš kasdienės savo rašytinės veiklos: darbo (jei tai rašantys žmonės), komentarų ir trumpųjų žinučių. todėl rašybos stilių įvairovė pati didžiausia. Galima rasti tekstų be lietuviškų raidžių, gali būti ir labai supaprastintos, ir kone idealios rašybos pavyzdžių. Daug kur aiškiai matyti esant silpnus rašybos įgūdžius (užmiestyn, išspręndė, esu devintam dangui), kuriuos, be abejo, dar labiau skatina „šveplavimo“ mada. rašyti sakinius be tarpų, atskiriant tik skyrybos ženklais, kaip kad įprasta trumposiose telefono žinutėse taupant vietą, įrašuose gana reta: 44 Kalbos Kultūra | 81 Prieš porą dienų prisijungiau prie akcijos pavadinimu Kas yra blogas?.Koks šios akcijos tikslas?o jis labai paprastas - supažindinti tūlus lietuvius su tokiu gėriu kaip blogu (liet.tinklaraščiu), kad paskui žmonės negalvotų […] (žmogus, turintis ką pasakyti) laisvai elgiamasi su tikriniais žodžiais. Kai kada žinomesnės pavardės rašomos iš mažosios raidės, o simboliniai pavadinimai visai neišskiriami: ar Microsoft ir investicinio kapitalo bosai susimąsto, kodėl adidas neperka Nike, toyota neperka Ford, Coca-Cola neperka Pepsi? Net jei leistų konkurencijos priežiūros tarnybos? Nes veikiausiai kilusi vidinė sumaištis, produktų linijų konkurencija ir derinimas, „kadrų karai“, atleidimai ir talentingiausiųjų išėjimai su užgautomis ambicijomis būtų geriausia dovana, atitinkamai, reebok, Volkswagen ir… ėėė… Švenčionėlių vaisvandeniams. (vienastoks) tinklaraščių tekstų skyryba panaši į elektroninio diskurso (plg. ryklienė 2000: 102) – palyginti laisva, dažnai sukelianti nerūpestingumo įspūdį, skyrybos ženklų mažiau nei būtinai turėtų būti rašant normine kalba. tačiau jei koks autorius skyrybos taisykles visiškai ignoruoja ir rašo be kablelių, gauna skaitytojų atkirtį: tokį tekstą skaityti per sunku. 2.5. Jaustukai tinklaraščių įrašuose įvairios emocijos reiškiamos ir labiau elektroniniam diskursui būdingais jausmaženkliais16, ir tradiciškai suprantamais žodiniu pavidalu išreikštais jaustukais. tokių jaustukų – ir lietuviškų, ir skolintų, įvairiai perdirbtų ir greičiausiai čia pat berašant savo susikurtų – įvairovė didelė. Štai tik keletas pavyzdžių: eeehm: [...] eeehm, na čia gal reikėtų paieškoti kito [...] žodžio. et: Et, kada nors likimui nusišypsojus reikia vėl ten sugrįžti. grrrrrowl: Grrrrrowl!!! Vieną dieną drakonai užvaldys visą Visatą ir įsivyraus tūkstančio metų taika. yep: Yep, įpuolu į transą, išvydusi prieš save segtuvą skaičių ir Excelio grafikus. muahahaha: Nukreipti jusles į gerus dalykus, o blogus palikti susinaikinimui. Muahahaha. 16 Kompiuterijos terminų aiškinamasis žodynas (KtaŽ) įvairius grafinius ženkliukus emocijoms reikšti (angl. emoticon) teikia vadinti jaustukais, tačiau šiame straipsnyje (ir ne tik jame) tai neparanku, nes jaustukas vartojamas tradicinės kalbos dalies reikšme. Grafiniams ženklams įvardyti vartosenoje įvairuojantys šypsniukai, šypsenėlės, veidukai ir pan. straipsnyje vadinami jausmaženkliais.