Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas

D. ALIŪKAITĖ, E. MERKYTĖ. Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas 259 DAIVA ALIŪKAITĖ Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas ERIKA MERKYTĖ Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas SOCIOLINGVISTINIS TARMINIŲ KODŲ TAISYKLINGUMO TYRIMAS ĮVADINĖS PASTABOS Kalbos taisyklingumo sąvoka pirmiausia siejama su bendrine kalba. Kalbotyroje tokią nuostatą lemia vienas iš relevantinių bendrinės kalbos požymių – kodifikacija (daugiau apie relevantinius ir nerelevantinius bendrinės kalbos požymius žr. Pupkis 2005: 16—19). Reikia pažymėti, kad lietuvių bendrinės kalbos teorijoje taisyklingumo kriterijus nėra iki galo išgrynintas – vieni tyrėjai šį kriterijų supranta kaip kalbos dėsnių ar kodifikuotų taisyklių atitikimą (plg. Girdenis, Pupkis 2000 [1978]: 109; Kniūkšta 2001 [1979]: 65); kiti taisyklingumo apibrėžtį formuluoja tikslindami jo savarankiškumą, pavyzdžiui, Jonas Šukys skiria dvi pagrindines taisyklingumo kriterijaus dalis – grynumą ir sistemingumą (žr. Šukys 2003: 19). Šiame straipsnyje keliamam klausimui tokie teoriniai patikslinimai nėra labai svarbūs, nes vienaip ar kitaip iš taisyklingumo apibrėžčių yra aišku, kad ši sąvoka aktuali tik kalbant apie kodifikuotą kodą1, nes tik kodifikacija apima klaidos galimybę. Tarmės yra stichiškos sistemos. Jos liudija nepaliaujamą kalbos raidą, atskleidžia vartosenos ypatumus ir pan.2 Nepaisant to, kad į tarmę gali įsilieti 1 Kaip teigia Ronaldas Wardhaughas, kodas, priešingai negu dialektas, stilius, standartinė kalba (=bendrinė kalba), pidžinas ar kreolinė kalba, yra emociškai neutralus terminas (žr. Wardhaugh 2006: 88). Kaip tik todėl kodo terminas dažnai pasirenkamas ir šiame straipsny-Kaip tik todėl kodo terminas dažnai pasirenkamas ir šiame straipsny-šiame straipsnyje. Siekiant teksto nuoseklumo ar stilistiniais sumetimais, bendrinės kalbos versus kodo ir tarmės (tarminio kalbėjimo) versus kodo terminai vartojami pramaišiui. 2 Reikia pasakyti, kad iš dalies ir bendrinę kalbą būtų galima taip vertinti, tačiau kalbant apie bendrinę kalbą neturi būti pamirštamas sąmoningo poveikio kalbai ir stichiškos kalbos raidos santykis (žr. iliustratyvų Ritos Miliūnaitės paveikslėlį, vaizduojantį bendrinės kalbos 260 KALBOS KULTŪRA | 82 svetimų kalbų sisteminiai dalykai, pastarieji nedaro tarmės netaisyklingos3. Vadinasi, vadovaujantis minėtomis taisyklingumą aiškinančiomis apibrėžtimis, galima teigti, kad toks vertinimas – taisyklingumo kriterijus – tarmėms netinka iš principo. Tačiau, kaip liudija kitų kraštų tyrėjų patirtis, pirmiausia čia turimi omenyje perceptyviosios dialektologijos4 tyrimai – vertinti tarminius kodus pagal (ne)taisyklingumo kriterijų yra įprasta5. Beveik per kiekvieną tyrimą, kuriame laikomasi perceptyviosios dialektologijos nuostatų, tarp tiriamiesiems – kalbinių bendruomenių nariams – pateikiamų kalbėjimo vertinimo užduočių įtraukiama ir klausimų dėl tiriamųjų kodų taisyklingumo. Toks metodas – vertinti ir reitinguoti kodus6 yra pagrįstas. Net keli vadinamieji kalbos mitai atskleidžia žmonių polinkį kalbėjimo variantus skirstyti pakopomis pagal įvairius požymius. Knygoje Kalbos mitai (Bauer, Trudgill 1998) kalbininkai moksliniais argumentais bando paneigti klaidingus įsitikinimus atskirose kalbinėse bendruomenėse ar net universalius, paplitusius tarp skirtingų kalbų atstovų, dėl kalbos variantų ar kalbų požymių ir jų vertės7. Tačiau neabejotina, kad mokslinis diskursas, atsirandantis kaip atsakas į, pavadinkime, kalbos jausmo lingvistiką, veikia tik tam tikruose visuomenės sluoksniuose (žinoma, pirmiausia tarp filologų), o paprastų kalbos vartotojų nuostatos randasi, sklinda ir kinta nepaklusdamos nei gramatikos dėsniams, nei kalbos tikrovei. funkcionavimo visuomenėje schemą – Miliūnaitė 2009: 17); vadinasi, negalima neįvertinti to, kad kai kuriais atvejais kalbos patirtis yra šiek tiek dirbtinai sukuriama, o apie tarmes to pasakyti negalima. 3 Kaip pažymi R. Miliūnaitė, „apie klaidas yra prasmės kalbėti tik bendrinės kalbos, o ne tarmių (dialektų) ar sociolektų vartosenoje, nors ir pastaruosiuose gali pasitaikyti jiems nebūdingų reiškinių“ (Miliūnaitė 2008: 155). 4 Apie perceptyviosios dialektologijos (angl. perceptual dialectology) nuostatas žr. Preston 1988: 373–395; 1989; 1999: xxiii–xl; taip pat Aliūkaitė 2006a: 88–89; 2006b: 567–583; 2007: 52–61. 5 Tirti: amerikietiškasis anglų kalbos variantas (Preston 1989: 51–70); Vokietijos dialektai (Dailey-O‘Cain 1999: 229–231); Prancūzijos dialektai (Kuiper 1999: 243–262); Turkijos dialektai (Demirci, Kleiner 1999: 263–282); prancūzų kalbos variantai Kvebeke (Kanadoje) (Evans 2002: 83–86); anglų kalbos variantai Kanadoje (McKinnie, Dailey-O’Cain 2002: 282–284) ir kt. 6 Nebūtinai pagal taisyklingumo kriterijų. 7 Knygoje Kalbos mitai Ray’ius Harlow’ius paneigia mitą, kad kai kurios kalbos nėra pakankamai geros; Edwardas Carney’ius – kad anglų kalbos tarimas yra katastrofiškas; Larsas Gunnaras Anderssonas – kad vienos kalbos yra sudėtingesnės už kitas; Howardas Gilesas ir Nancy Niedzielskis – kad italų kalba yra graži, o vokiečių – bjauri ir t. t. (žr. Bauer, Trudgill 1998: 9–14; 32–40; 50–57; 85–93). D. ALIŪKAITĖ, E. MERKYTĖ. Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas 261 Galima teigti, kad kalbinės bendruomenės narių nuostatas veikia įvairūs stereotipai, iš dalies tam gali turėti įtakos ir mokyklinės žinios (daugiau ar mažiau objektyvios). Manytina, kad formuojantis skirtingam požiūriui į skirtingus kodus veikia ir kalbinio saugumo (ar nesaugumo) veiksnys, kuris neabejotinai sietinas su socialiniu bendruomenės narių saugumu bei saviverte. Kartais, kaip liudija tyrėjų patirtis, iš nuostatų tyrimų gali paaiškėti, kad bendruomenėje gyvas ir dialekto nevisavertiškumo kompleksas8, kurį galima sieti ir su kalbinėmis preferencijomis, ir su kalbinėmis nuostatomis. Paminėtinas Meilutės Ramonienės atliktas Joniškėlio tyrimas dėl kalbinių nuostatų. Tyrėjos įžvalgos leidžia pagrįstai manyti, kad dialekto nevisavertiškumo kompleksas egzistuoja ir tarp kitų tarmių atstovų. Pristatydama tyrimo duomenis tyrėja pažymi, kad Joniškėlyje respondentai tarmę vertina ir kaip netaisyklingą kalbinį variantą („mokykloje reikia taisyklingai šnekėt, ne tarmiškai“, „mūsų tarmė tai ypatingai yra netaisyklinga“ (daugiau žr. Ramonienė 2006: 144)). Neabejotina, kad, pavyzdžiui, kalbinė tapatybė veikia ne tik kalbinę elgseną, bet ir nuostatas (plg. Aliūkaitė 2005: 101– 108). Atsižvelgiant į tai, aiškėja, kad tarminio kodo taisyklingumo klausimas yra bent jau formuluotinas. Ar taisyklingumo vertė pamatuotina – tai jau kita problema. Šio straipsnio objektas – tarminių kodų taisyklingumas. Svarbu pabrėžti, kad, remiantis percepcijos tyrimo duomenimis, tarminių kodų taisyklingumą siekiama nusakyti ne tyrėjo, bet kalbos vartotojo, t. y. suvokėjo (vertintojo), požiūriu. Siekiant moksliškai pagrįsti tarminių kodų taisyklingumo sąvoką, reikėtų išskirti taisyklingumo nustatymo aspektus. Nors, kaip pažymi A. Girdenis ir A. Pupkis, „dažniausiai kiekvienos atskirai paimtõs tarms norma būna net griežtesnė, negu bendrinės kalbos“ (Girdenis, Pupkis 2000 [1978]: 98), relevantinis tarminių kodų požymis – nekodifikavimas – tokius svarstymus daro neprasmingus. Galima tik svarstyti, kad šiokio tokio pagrįstumo galėtų turėti skiriamųjų tarminių ypatybių sklaidos konkrečioje tarminėje raiškoje vertinimas, bet tai nebūtų tarminio kalbėjimo taisyklingumo reikalavimai. Taigi, reikia pripažinti, kad mokslinis kalbos faktų vertinimas ir paprastų kalbinės bendruomenės narių nuostatos yra skirtingi dalykai. 8 Dėl Takesi Sibatos dialekto nevisavertiškumo koncepcijos daugiau žr. Inoue (1999: 148). 262 KALBOS KULTŪRA | 82 NUOSTATŲ TYRIMAS: TARMINIO KALBĖJIMO (NE)TAISYKLINGUMAS Apibendrinamosios įžvalgos dėl taisyklingumo sąvokos formuluojamos remiantis 2008 m. spalio ir gruodžio mėn. Kauno ir Šakių rajonuose atlikto tarminio kalbėjimo suvokimo ir vertinimo tyrimu. Tyrimas – tekstų-stimulų tekstynėlis ir anketa – parengtas laikantis perceptyviosios dialektologijos teorinių reikalavimų. Reikia pasakyti, kad dažniausiai perceptyviosios dialektologijos tyrimai būna pagrįsti nuostatų, kaip reakcijų į tam tikrą kalbinį stimulą, analize (plg. Şen, Baykal 2004). Neabejotina, kad geriausiai vartotojo (vertintojo) santykis su konkrečiu variantu atsiskleidžia girdint to varianto pavyzdį. Siekiant išsiaiškinti kalbinės bendruomenės narių nuostatas dėl tarminių kodų taisyklingumo, buvo sukurtas 6 tekstų-stimulų tekstynėlis. Šiam tekstynėliui iš LKTCH (2004) ir LT antrosios dalies (2005) parinktos penkios maždaug po pusantros minutės trukmės tekstų ištraukos: A tekstas9 – šiaurės žemaičių telšiškių Tirkšlių punkto (LKTCH 2004: 251); B tekstas – pietų aukštaičių Varėnos punkto (LKTCH 2004: 91–92); D tekstas – rytų aukštaičių vilniškių (LT 2005); E tekstas – šiaurės žemaičių kretingiškių Karklėnų punkto (LKTCH 2004: 266–267); F tekstas – rytų aukštaičių anykštėnų Verksnionių punkto (LKTCH 2004: 147). Sudarant tekstų-stimulų tekstynėlį atsižvelgta ne tik į perceptyviosios dialektologijos reikalavimus. Iš dalies remiantis Wallace’o Lamberto ir jo kolegų sukurto vadinamojo kaukės testo10 principu (žr. Swann 2003: 149), tarp tarminių tekstų įterptas ir bendrinės kalbos tekstas (C). Atsižvelgiant į tai, kad bendrinės kalbos C tekstas-stimulas buvo paimtas iš Antano Pakerio ir Aldono Pupkio parengto leidinio Lietuvių kalbos bendrinė tartis (2004: 65), skirto mokyti taisyklingos tarties, tiriamieji iš dalies buvo klaidinami – kaip tarminis siūlytas vertinti netarminis tekstas, tačiau, antra vertus, tiriamiesiems pasiūlyta taisyklingumo atskaita (kuria galėjo pasinaudoti arba ne!). Bet, turint omenyje, kad skiriasi ir visų tekstų pasakojimai, 9 Tyrimui pasirinkti tekstai buvo užkoduoti. Tyrėjai elgiasi įvairiai, vienais atvejais tekstaistimulai koduojami, kitais – tiriamieji žino, kokių regionų tekstų klausosi. Tyrimo atvirumas ar slaptumas susijęs su konkrečiais tyrėjų tikslais: tarkime, vietovės įvardijimas užduotyse gali lemti socialinių stereotipų galimybę – vertindami tam tikros vietovės tekstus-stimulus, vertintojai bus vienaip ar kitaip tendencingi. Galima teigti, kad vietovės žinojimas lemia ne tik klausomo teksto įverčius, bet ir regiono atstovų įverčius. Tekstų-stimulų regioninis anonimiškumas, manytina, užtikrina galimybę fiksuoti tiriamųjų dialekto kompetenciją. 10 Angl. matched-guise technique. D. ALIŪKAITĖ, E. MERKYTĖ. Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas 263 ir informantai11, W. Lamberto kaukės testo idėja metodologiniam kalbamojo tyrimo sprendimui buvo tik atraminė. Išklausytus tekstus-stimulus tiriamieji turėjo įvertinti pagal skirtumą nuo bendrinės kalbos, (ne)taisyklingumo ir (ne)patrauklumo kriterijus12 bei keliais žodžiais apibūdinti savo pasirinkimą. Šiame straipsnyje diskutuojama dėl tarminio kalbėjimo taisyklingumo, taigi kiti duomenys į analizę įtraukiami tik kaip argumentai ar įžvalgų fonas13. Atliekant perceptyvųjį tyrimą, svarbu pasirinkti tinkamą anketos užduočių pateikimo būdą. Tiriamiesiems buvo pasiūlyta tipiška septynių balų14 semantinio diferencialo vertinimo skalė15. Savo nuomonę jie turėjo išreikšti žymėdami skaičių nuo 7 (nesiskiria nuo bk; visiškai taisyklingas; labai graži kalba) iki 1 (nieko panašaus neturi su bk; visiškai netaisyklingas; labai negraži kalba) (žr. 1 pav.). 1 PAV. Semantinio diferencialo vertinimo skalė 11 Tai neatitinka kaukės testo reikalavimų. 12 Tai yra tipiški perceptyviosios dialektologijos tyrimuose taikomi kriterijai (žr. Preston 1999: xxxiv–xxxv). 13 Be to, tiriamieji turėjo užrašyti ir pažymėti Lietuvos žemėlapyje (užduotyje žemėlapis pateiktas su pažymėtomis savivaldybių ribomis ir centrais) vietas, iš kur, jų manymu, yra kalbovai. Anketos pabaigoje respondentų buvo prašyta savais žodžiais apibūdinti tarmiškai kalbantį žmogų, tačiau mentalinio žemėlapio ir tarminio kalbėjimo konceptualizavimo užduočių duomenims aptarti bus skirtas kitas straipsnis. 14 Tyrimuose gali būti naudojamos ir kitokios, pavyzdžiui, 5, 6, 9 balų skalės (žr. Al-Hindawe 1996: [1–9]). 15 Daugiau dėl semantinio diferencialo skalės naudojimo žr. kalbininkų tyrimuose (Wray, Trott, Bloomer, Reay, Butler 2005: 174–176). 7654321 labai graži kalba labai negraži kalba 7654321 nesiskiria nuo bk nieko panašaus neturi su bk 7654321 visiškai taisyklingas visiškai netaisyklingas 264 KALBOS KULTŪRA | 82 Vertinimai parodo respondentų reakciją į girdimą tekstą. Tokia vertinimo skalė neleidžia kilti jokioms tiriamųjų spėlionėms, kad, pavyzdžiui, tyrėjas pageidauja kuo aukštesnio įverčio. Reikia pridurti, kad Charleso E. Osgoodo 1957 m. pasiūlyta semantinio diferencialo technika (Al-Hindawe 1996: [1–9]) yra viena iš dažnesnių kalbinių nuostatų tyrimuose, tačiau perceptyviosios dialektologijos atstovai dažnai tokį principą derina su atvirais klausimais – ir šiame tyrime tiriamųjų prašyta paaiškinti savo parenkamus įverčius. Tekstų-stimulų užduočiai tiriamųjų imtį reikėjo sudaryti taip, kad būtų galima įvertinti, ar kalbinė respondentų aplinka veikia tarminio diskurso, t. y. tekstų-stimulų, vertinimą. Buvo sudarytos dvi maždaug vienodo dydžio tiriamųjų kvotos: 1) pirmajai priskirtini KauMi16 grupės tiriamieji (iš viso 46); tai didmiesčio gyventojai, kurių kalbinė aplinka (tikėtina) artimiausia bendrinei kalbai. 2) antrajai priskirtini LukGr tiriamieji (iš viso 40); tai provincijos gyventojai, kurių kalbinė aplinka (tikėtina) turi ryškesnių vakarų aukštaičių kauniškių tarmės bruožų. Aiškintasi 14–18 metų jaunuolių (t. y. 9–12 klasių mokinių) nuostatos. Tiriamieji yra vienos amžiaus grupės atstovai. Tai ateities karta – jos nuos-Tai ateities karta – jos nuostatos dėl tarminio kodo taisyklingumo (ir apskritai visos tyrime išryškėjusios nuostatos) vertintinos kaip vienõs kartõs kalbinio ir kultūrinio sąmoningumo rodikliai. Sudarant tiriamųjų kvotas atsižvelgta ir dar į vieną kriterijų. Manytina, kad lytis taip pat gali turėti įtakos respondentų tarminio kalbėjimo nuostatoms. Kaip pažymima perceptyviosios dialektologijos darbuose, lytis lemia ne tik kalbėjimą, bet ir nuostatas dėl kitų variantų (žr. Demirci 2002: 41– 50). Taigi stengtasi, kad ir respondentų, ir respondenčių imtys būtų panašios: KauMi – 41,3 proc. respondenčių ir 58,7 proc. respondentų; LukGr – 50 proc. respondenčių ir 50 proc. respondentų. Apibendrintai galima teigti, kad tiriamųjų grupės sudarytos remiantis trimis prielaidomis – nuostatas ir dialekto kompetenciją gali lemti tiriamųjų 16 Straipsnyje vartojami tiriamųjų grupių trumpiniai: KauMi – Kauno Milikonių vidurinės mokyklos mokiniai (padėjo mokytojos A. Babajan ir R. Sventkauskienė), LukGr – Lukšių Vinco Grybo vidurinės mokyklos mokiniai (padėjo mokytoja A. Urbaitienė). D. ALIŪKAITĖ, E. MERKYTĖ. Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas 265 kalbinė aplinka, tiriamųjų amžius ir tiriamųjų lytis17. Reikia pridurti, kad amžiaus skiriamoji vertė geriausiai išryškėtų tik lyginamuosiuose tyrimuose, t. y. turint kelių kartų duomenis, taigi šiuo atveju galima tik formuluoti įžvalgas dėl kalbamosios kartos polinkių. Apskritai, turint omenyje mažą tiriamųjų imtį, būtina pažymėti, kad tyrimo rezultatai vertintini kaip tolesnių tyrimų prielaidos18. Prieš aptariamojo tyrimo duomenų analizę reikia pažymėti, kad empiriškai ar bent teoriškai taisyklingumo įvertį tyrusių mokslininkų darbuose išryškėja nuostata šį įvertį sieti su kitais tarminio kodo įverčiais. Pirmiausia varianto taisyklingumas siejamas su socialine kultūrine varianto konotacija (plg. Dailey-O’Cain 1999: 227–242; Benson 2003: 307–330). Tyrėjų pabrėžiama, kad vertinant kodo taisyklingumą veikia ir vadinamasis kalbinės gimtinės19 veiksnys, t. y. linkstama savo regiono ar savą kodą laikyti taisyklingesniu (plg. Diercks 2002: 51–70)20. Be to, kalbos tyrimai rodo, kad palankiau yra vertinami į bendrinę kalbą panašesni variantai (Aliūkaitė 2007: 152). Atlikto tyrimo tekstų-stimulų taisyklingumo vertė apskaičiuota sudėjus tiriamųjų tekstų įverčius ir gautą sumą padalijus iš vertintojų skaičiaus. Siekiant tiksliai pateikti gautus duomenis, apskaičiuoti bendrieji KauMi ir LukGr grupių tekstų-stimulų taisyklingumo įverčiai. Kad išryškėtų lyties įtaka tarminio kodo taisyklingumo įverčiams, atskirai apskaičiuoti kiekvienos grupės respondenčių ir respondentų įverčiai (žr. 2 ir 3 pav.). 17 Sudarant imtis, tokių prielaidų paisoma ir kituose Lietuvoje atliekamuose perceptyviosios dialektologijos tyrimuose (plg. Aliūkaitė 2007: 143–146). 18 Kita vertus, perceptyviosios dialektologijos darbams būdingas indukcinis principas: atlikus tyrimą, dalies požymiai (t. y. tirtų bendruomenės narių) perkeliami visumai (t. y. visai bendruomenei), taigi variantų vertės apibendrinamos kaip tendencingos, atspindinčios visos bendruomenės nuostatas (plg. Preston 1989: 25–49; Dailey-O’ Cain 1999: 227–242; Kuiper 1999: 243–262; Demirci 2002: 41–50). Tačiau būtina pažymėti, kad tyrėjai apibendrinimus formuluoja kaip polinkius, o ne kaip vienareikšmes išvadas, todėl išlaikomas prielaidų pobūdis. Taip elgiamasi ir šiame straipsnyje. 19 Angl. linguistic homeland. 20 Be abejo, negali būti pamirštami kalbinio nesaugumo ar dialekto nevisavertiškumo veiksniai. 266 KALBOS KULTŪRA | 82 2 PAV. KauMi M67 anketos dalis (taisyklingumo įverčiai) D. ALIŪKAITĖ, E. MERKYTĖ. Sociolingvistinis tarminių kodų taisyklingumo tyrimas 267 3 PAV. LukGr V32 anketos dalis (taisyklingumo įverčiai) 274 KALBOS KULTŪRA | 82 terion of grammatical well-formedness is in principle unsuitable for dialects. However, the experience of researchers from other countries has shown that evaluating dialectal codes in terms of grammatical well-formedness in the framework of perceptive dialectology is usual practice. The present investigation focuses on the grammatical well-formedness of dialectal codes. Considering the data of perceptive research, the paper aims at defining the well-formedness of dialectal codes from the user’s/receiver’s (evaluator’s) point of view rather than the researcher’s. The concluding remarks on the wellformedness of dialectal codes are based on a research conducted in October-December of 2008 in the districts of Kaunas and Šakiai and focusing on the perception and evaluation of dialectal speech by secondary schoolstudents in their 9-12 year at school (aged 14-18). The research materials covered a corpus of 6 textstimuli and a questionnaire; both were prepared in accordance with the requirements of perceptive dialectology. To conclude, young respondents adhere to a certain prototype of a well-formed expression. For them, well-formedness is primarily concerned with standard language. However, in this context a natural question could arise: is well-formedness related with the school students’ actual experience or confined to the knowledge received at school that language is a well-formed system and that it serves (or can serve) as a reference to evaluate another expression? Since dialects are usually discussed in the framework of general requirements applicable to standard language, they are usually treated as ungrammatical rather than grammatical. A major factor determining the well-formedness of a dialectal code is its affinity to standard language: the more similar the dialectal code is to standard language, the more grammatical it is. Young respondents consider the well-formedness as a major factor of communicative success: if the text is difficult to understand, it is also more or less ungrammatical. Differing evaluation of the dialectal codes of Highlanders (aukštaičių) and Lowlanders (žemaičių) provides basis for further research that dialectal codes of Highlanders are treated as more grammatical than Lowlanders. DAIVA ALIŪKAITĖ Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas [email protected] ERIKA MERKYTĖ Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas [email protected]