Jaustukai kalboje ir šnekoje

J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 91 JOLANTA ZABARSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas JAUSTUKAI KALBOJE IR ŠNEKOJE Lietuvių kalba yra viena iš nedaugelio kalbų, kurios gramatiniuose aprašuose jaustukai ir ištiktukai laikomi dviem savarankiškomis kalbos dalimis. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad jaustukai, kaip atskira kalbos dalis, yra skiriami nuo ištiktukų tik lietuvių kalboje ir kai kuriose neindoeuropiečių kalbose (DLKG 2005: 469). Jaustukai – tai žodžiai, kuriais reiškiami (ne pavadinami) jausmai arba valios aktai. Pagal panašias kaip jaustukų funkcijas kalboje – emocinę ir apeliatyvinę – prie šios kalbos dalies žodžių šliejasi invokatyvai, keiksmažodžiai, specialioji kalbos etiketo leksika. Lietuvių kalbos tyrinėtojai jaustukų nėra nuodugniai nagrinėję. Tik jiems skirtų išsamių tyrimų (monografijų, studijų, straipsnių) nepavyko aptikti1. Jaustukai aprašyti LKG (1971: 698–733) ir DLKG (2005: 462–468), be to, Aldonos Paulauskienės morfologijos vadovėlyje (1976: 243–247). Ši kalbos dalis minima leksikologijos darbuose (plg. Jakaitienė 2009: 23). Jaustukai, kaip ekspresyvūs žodžiai, vertinami nagrinėjant kalbos poveikį, pavyzdžiui, reklamos kalbos tyrimuose (plg. Blažinskaitė 2002: 125–130). Kaip ir kita ekspresyvioji leksika, jaustukai yra nelengvai išverčiami į kitas kalbas, todėl jiems skiriama dėmesio nagrinėjant grožinio teksto vertimo teorinius ir praktinius klausimus (dėl lietuviškų keiksmažodžių vertimo žr. Balčiūnienė 2006). Nagrinėdama ekspresyviosios leksikos atrankos ir pateikimo žodynuose klausimus, apie jaustukų reikšmių aprašymo problemas yra užsiminusi šio straipsnio autorė (žr. Zabarskaitė 2006: 170–180). Apie jaustukus, kaip vieną iš raiškos būdų, rašo kalbos etiketo tyrinėtojai (Kučinskaitė 1985; Čepaitienė, Malakauskas 2006: 22–34; Čepaitienė 2007). Etnolingvistikoje nemaža dėmesio skiriama jaustukams – keiksmažodžiams arba jaustukų funkcijas atliekantiems frazeologizmams – formuliniams keiksmams bei formulinei etiketo leksikai (žr. Jasiūnaitė: apie keiks1 Jaustukams artimiausiai kalbos daliai – ištiktukams skirta Irenos Jašinskaitės monografija (1975). 92 KALBOS KULTŪRA | 82 mažodžių, pejoratyvų bei eufemizmų santykį (1995: 35–56); apie tradicinius vaišių linkėjimus – „užgėrimus“ (1999: 34–45); apie tradicinius formulinius keiksmus su žodžiu medis bei jo sinonimais (2006: 265–281); apie žemaičių formulinius keiksmus (2007: 257–276) ir kt.). Kitakalbėje literatūroje nagrinėjamos teorinės jaustukų vietos leksikos ir kalbos sistemoje problemos. Ar jie yra „tikri“ žodžiai, turintys būdingą semantinį turinį, konceptą, aiškinamasi nuo lotynų gramatikų laikų (Wharton 2003: 41–49). Pragmatiniu požiūriu nagrinėjama etiketo leksika (plg. Rathmayr 1996; rus. vertimas 2003), lyginama įvairių kalbų emocinių išgyvenimų raiška (Wierzbicka 1997: 26–27; cit. pgl. Gudavičius 2007: 199). JAUSMUS REIŠKIANČIŲ ŽODŽIŲ IR PASTOVIŲJŲ ŽODŽIŲ JUNGINIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL ATLIEKAMAS FUNKCIJAS Jaustukai – nelengvai aprašoma lietuvių kalbos dalis. Tradicinėje (aprašomojoje) gramatikoje už šios kalbos dalies aprašo ribų paliekami kai kurie jausmus išreiškiantys žodžiai ir žodžių junginiai arba nepakankamai išryškinami jų skirtumai nuo tradiciškai suprantamų jaustukų. Jausmus ir valios aktus išreiškiantys žodžiai, kaip buvo minėta, tradiciškai vadinami jaustu kais (jiems yra artimos invokacijos2 – naminių gyvulių ir paukščių šaukimo ar varymo garsažodžiai). Tokie žodžiai nieko nepavadina, nenurodo, neatlieka jungimo, tikslinimo, modalumo funkcijų. Jie vartojami norint (dažniausiai sąmoningai3) išreikšti jausmus, pvz.: e – 1. reiškiant neigiamą vertinimą, paprastai nusivylimą, panieką ir pan. (emocinė funkcija): E, geriau neprasidėk. E, tai jis tik tiek algos teparnešė; 2. ką nors šaukiant, norint atkreipti šaukiamojo dėmesį (apeliatyvinė funkcija): E, kur eini? 2 Straipsnio autorė mano, kad invokacijas būtų tikslingiau vadinti invokatyvais, plg. apeliatyvai, ekspresyvai etc. Šis terminas toliau vartojamas tekste. 3 Manoma, kad nesąmoningai žmogaus ištariami garsai nėra žodžiai, nes jie nepriklauso šnekos aktui, kuris paremtas kalbiniu veiksmu. Pastaruoju siekiama kuo tiksliau suformuluoti mintį adresatui (klausytojui ar skaitytojui). Garsas oi nebus žodis, jei ištartas nesąmoningai, pavyzdžiui, įsipjovus pirštą (Zaikauskas 2002: 10; Jakaitienė 2009: 144–149). Tačiau kyla klausimas, kuo laikyti užrašytą arba papasakotą kokį nors nesąmoningai žmogaus tariamą garsą, kuris tekste ar pasakojime semantizuojamas, t. y. gauna leksinę reikšmę, pavyzdžiui: Ee, dabar atsimenu gerai, vyruti (čia ee yra nesąmoningas pertaras, vartojamas pauzei kalboje užpildyti, – jis tokią reikšmę ir turės dar kartą tekstą papasakojus ar užrašius situaciją). Ar toks semantinis darinys arba nesąmoningai ištartas jaustukas, vėliau pavartotas situaciją perpasakojant raštu arba žodžiu, bus laikomas žodžiu? J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 93 ech – atodūsiui reikšti (emocinė funkcija): Ech, sunki buvo dalia! ehe – norint atkreipti dėmesį, dažniausiai tiesiogiai nesikreipiant (apeliatyvinė funkcija): Ehe! – šūktelėjo iš už kampo. ei – norint atkreipti dėmesį, paprastai kreipiantis tiesiogiai (apeliatyvinė funkcija): Ei, eime drauge. fe – 1. pasibjaurėjimui reikšti (emocinė funkcija): Fe, mesk!; 2. pasišlykštint (emocinė funkcija): Fe, koks spuoguotas. fi – manieringai pasibjaurėjimui reikšti (emocinė funkcija): Fi, koks neskanus. fu – 1. pasibjaurėjimui reikšti: Fu, koks murzinas šuo; 2. pasišlykštint: Fu, netikusi merga. fui – 1. stipresniam pasibjaurėjimui reikšti: Fui, nevalgyk tų vaisių; 2. labiau pasišlykštint: Nesuprantu tų naujų papročių – fui.4 Invokatyvai dera prie jaustukų, nes kaip žodžiai (nors ir iš leksikos periferijos) atlieka apeliatyvinę funkciją. Šalia visiems žinomų ciu ciu ciu; kac kac; kic kic – daugelis invokatyvų yra visiškai pamiršti, mažai vartojami arba visai nevartojami, pvz.: koš – arklio arba žirgo šaukimo garsažodis: Koš, koš, koš abrako! Ob. Košius, košius, koš, koš, koš Zp. py – ančiukus, žąsiukus šaukiant ar juos mėgdžiojant: Py py py – teip mes šaukiam ančiukus Gs.5 Kartais jie gali būti sudaryti iš garsų junginių, nebūdingų lietuvių kalbai, plg.: tpruka – karvę, veršiuką šaukiant (ppr. kartojama): Tpruka tpruka, te duonos Dgl. Tpruka tpruka, žaloj! Slm. Kaip jaustukų rūšis invokatyvai pateikiami tradicinėse gramatikose (LKG 1971: 715–718; DLKG 2005: 466–467). Naminių gyvulių ir paukščių šaukimo ar varymo garsažodžiai yra mūsų agrarinės praeities dalis, vertingas tautinis paveldas. Jų gausu tautosakoje, daug yra LKŽe ir jo kartotekoje. Invokatyvai labai mažai tyrinėti ir beveik nykstantys. Tokią pat kaip jaustukai – emocinę funkciją – atlieka ir keiksmažo - džia i, leksikos periferijos vienetai, sistemoje svyruojantys tarp jaustukų ir 4 Daugiau pavyzdžių iš rengiamo Bendrinės lietuvių kalbos žodyno parinkta sąmoningai, norint parodyti, kokia gausi, variantiška ir įvairi jaustukų kalbinė grupė. Jaustukų fi:fu:fui trinarė opozicija yra fonosemantikos – kalbos ikoniškumo raiškos interpretacijos objektas. 5 Jei nenurodyta kitaip, toliau straipsnyje pateikiami pavyzdžiai iš Lietuvių kalbos žodyno (LKŽe 2005). 94 KALBOS KULTŪRA | 82 frazeologizmų. LKG jaustukų reikšmių apraše keiksmažodžiai neaptariami. Tai savita vaizdingosios leksikos ir frazeologijos dalis. Keiksmažodžiai gali būti vienleksemiai: Rupūžės! Velniai! Juos nuo nominacinę funkciją atliekančių žodžių pirmiausiai skiria intonacija. Įdomu, kad keiksmažodžiai dažnai tariami ne tik kita intonacija nei paprasti žodžiai, bet ir neįprastai pailginant arba sutrumpinant garsus. Pavyzdžiui, Aleksas Girdenis pateikia tokią šio reiškinio iliustraciją: intensyvūs ilgi priebalsiai neįprastai sutrumpintų balsių fone reiškia pyktį, todėl keiksmažodį rupūžės tariame maždaug taip: rruppūžes (Girdenis 2003: 37). Kita keiksmažodžių grupė – vadinamieji formuliniai keiksmai: Kad tu nuveitum per sausus medžius! Sug; Eik tu velniop! Žd; Kad tau bala kur! Sug; Kad tave raistas priglaustų! Švnč6 (Jasiūnaitė 2006: 265–281). Pagal formą tokie keiksmai yra artimi frazeologizmams, o pagal reikšmę – jaustukams. Etiket o leksika – pasisveikinimai, atsiprašymai, užuojautos, vaišių ir darbo palinkėjimai ir kt. pagal atliekamą apeliatyviąją funkciją taip pat artimi jaustukams žodžiai. Daugelis jų – vardažodinės kilmės jaustukai (Evaldos Jakaitienės terminu – iš vardažodinės frazės išriedėję jaustukai (plg. Jakaitienė 2009: 156)) ar jaustukais tapusios vardažodinės frazės: labas, labukas, labutis, sveiki gyvi, būkit sveiki, iki, sudie, lik sveikas ir t. t. Jaustukų funkciją gali atlikti ir veiksmažodžių formos. Kartais akivaizdus jų ryšys su nominacinę funkciją atliekančiais tos pačios formos homonimais sukelia klasifikacinės painiavos, pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽe 2003) jaustukais nelaikomos veiksmažodžių atleisti ir atsiprašyti formos atleiskite / atleisk ir atsiprašau. Vien dėl kognityvaus jų reikšmės aspekto reikėtų šias formas–žodžius pateikti atskirais leksikografiniais straipsniais, kaip etiketo leksikos sričiai priklausančius jaustukus. Etiketo leksika pagal formą gali būti vienleksemiai ir dvileksemiai kalbos vienetai (dėkui, labai ačiū, į sveikatą) ir – kaip ir keiksmai – pastovieji junginiai, artimi frazeologizmams (padėk Dieve, garbė Jėzui Kristui; gero garo – linkėjimas einant į pirtį). Tradiciniai formuliniai darbo, vaišių palinkėjimai sparčiai nyksta, pvz.: Sveikas murkt! – Dėkui gurkt! Srv; Šakni trakni! – Trakni šakni! TDr I 34 (Kdn); Duotas duotam, geras geram! Bržr7 (Jasiūnaitė 1999: 34–45). 6 Pavyzdžių šaltinių santrumpos – kaip cituojamos autorės straipsnyje. 7 Sutrumpinimai – kaip cituojamos autorės straipsnyje. J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 95 JAUSMUS REIŠKIANČIŲ ŽODŽIŲ IR PASTOVIŲJŲ ŽODŽIŲ JUNGINIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL KILMĘ Pagal kilmę jaustukai yra dvejopi. Daugelis jų yra universalūs, būdingi kelioms kalboms, susiformavę iš valingų ir nevalingų šūksnių, plg.: ach, och, cha, ha, mmmm, vai ir t. t. Jie laikomi pir minės kilmės jaustukais. Prie pirminės kilmės jaustukų priskirtina ir dalis invokatyvų. Kita šio tipo jaustukų dalis susijusi su imitatyvais arba vaizdo ištiktukais8, dar viena šios įdomios leksikos dalis gali būti onomatopėjinės kilmės. Kaip pavyzdį galima pateikti invokatyvo alia analizę. Šis žodis vartojamas ką nors baidant, vejant, pvz.: alia, aliai – Žąsis alioja: kai arti – alia! alia!, o kai toli, tai – aliai! aliai! Vr. Tai gyvūnų šaukimo ar varymo garsažodis. Kadangi šis ekspresyvus žodelis nemėgdžioja tikrovės garso ar vaizdo, neimituoja patiriamo pojūčio – jo negalima laikyti ištiktuku. Žodžiu virtęs nekalbinis šūksnis yra valios nuoroda. Jam artimi tokie invokatyvai kaip ulia, uli, oliui, tule. Invokatyvas alia yra susijęs su veiksmažodžiu alioti, -iója, -iójo ,,šauksmu varyti, uiti, ginti, baidyti“, pvz.: alioti – Jį visi kaip šunį alioja Jž. Ką tu taip alioji, gal kiškį, a mažgi ir vilką pamatei! Ut. Vaikai, nealiokit starkaus – daugiau nebeatskris Užp. Ernstas Fraenkelis Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne (Fraenkel 1962 I: 7) seną indoeuropietišką veiksmažodį alioti mano kilusį iš garsažodžio. Invokatyvas alia nurodo nekalbinį žmogaus garsų balsą, šūksnį. Jis pavirsta žodžiu, kai įgauna reikšmę – „ką nors varyti, ginti šalin“. Panašios fonetinės struktūros garsažodžiai, kurie žymi žmogui būdingą nekalbinį šūksnį, yra paplitę daugelyje įvairiausių kalbų, pvz.: ala suahilių kalba reiškia, kad žmogus jaučia nepakantumą arba nuostabą, ēalā senojoje anglų kalboje reiškia nusivylimo, sielvarto jausmą, paguodos troškimą. Panašius jausmus taip išreiškia katalonai – ai las, danai – helaas, prancūzai – hélas, suomiškai šūksnis alas reiškia „žemyn“, ,,nuleisk“. Taigi vienas bendriausių šūksnių, pavirtusių jaustuku-invokatyvu, skirtingose kalbose dabar turi skirtingas, bet sietinas reikšmes. Šis žodis gali turėti fonosemantinę opoziciją su invokatyvu aly – alia : aly. Ji koreliuoja su artimų invokatyvų fonosemantinėmis opozicijomis 8 Plačiau apie ištiktukų imitatyvų arba vaizdo ištiktukų sąvoką žr. Zabarskaitė 2003: 146–148. 96 KALBOS KULTŪRA | 82 ulia/ule : uli; olia/ole : oly; tule : tuly ir pan. Kai norima ką pavaryti šalin, nesąmoningai pasirenkamas tas invokatyvas, kurio paskutinis garsas geriau atliepia siekiamą tikslą. Garsas e yra šiek tiek žemesnio tono ir mažesnės trukmės; alia greičiau bus pasirinktas neįsakmiai baidant kokį naminį gyvūną ar paukštį. Ilgasis y aukštesnio tono, ilgesnės trukmės balsis, jis invokatyvui aly suteikia daugiau jėgos ir intensyvumo. Tikėtina, kad kalbėtojas pasirinktų jaustuką aly, kai reikėtų ką smarkiau ginti šalin. Kiti jaustukai, vadinamieji – antr inės kilmės, yra atsiradę iš įvairių papročių, tradicijų, tikėjimų, pvz.: dievmyly – nustebimo, netikėtumo jausmui reikšti: Dievmyly, kad aš daugiau nepamatyčiau taip darant An; Dievmyly koks piktas! An; Kodėl gi, dievmyly, yra tarp jūsų taip daug mėgiančių tiktai gražumą? A. Baran. Tai jaustukai, turintys semantinį pamatą, dažniausiai kilę iš leksinę reikšmę turinčių ir nominacinę funkciją atliekančių žodžių. Tik iš tikrinių žodžių kilusių jaustukų, pavyzdžiui, Jergau jergau, šaltinis yra deiktinę funkciją atliekantis, leksinės reikšmės neturintis žodis. Antrinės kilmės jaustukai ir frazeologiniai junginiai (formuliniai keiksmai, gero linkėjimai) atsirado iš kultūrinės, religinės, socialinės patirties ir yra vertingas etnolingvistikos šaltinis. Pragmatikos tyrėjai pateikia chrestomatinį pavyzdį, kuriame atsiskleidžia abiejų tipų jaustukų žaismas: Pirminės kilmės jaustukai Antrinės kilmės jaustukai Patient: Be careful with that needle! Dentist: Hell! I’m sorry. Dentist: Oops. Patient: Shit! Get the bloody thing out of my cheek! Patient: Ouch! (pgl. Ameka 1992: 11)9. Paprastai gramatikose nagrinėjami pirminės šūksminės kilmės vienleksemiai jaustukai (A, koksai tu riebus! J; A, negerai padariau! Kp; A a a – ir tavo 9 Verčiant į lietuvių kalbą pasirenkami šiai situacijai būdingiausi jaustukai, plg.: Pacientas: Būkit atsargus su adata! Stomatologas: Oi! Pacientas: Ai! Stomatologas: Velnias! Atsiprašau! Pacientas: Š...! Ištraukite tą prakeiktą daiktą man iš žando! J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 97 gi išdainavimas! Jnšk), antrinės kilmės vienleksemiai ir kartais dvileksemiai tradiciniai jaustukai. Tradiciškai kaip atskira grupė išskiriami invokatyvai, tačiau vienleksemiai ir dvileksemiai keiksmažodžiai nėra skiriami. Manytume, kad juos, kaip atskirą jaustukų grupę, būtų tikslinga skirti, nes jų kilmės šaltiniai, semantika ir sandara turi tik jiems būdingų ypatybių. Tradicinių gramatikos aprašų jaustukų skyriuose taip pat nėra nagrinėjami ir tradiciniai formuliniai keiksmai, pagal semantinę struktūrą – frazeologiniai jaustukai (Kad tave devyni perkūnai užmuštų!; Kad jus giltinė pagrobtų!; Lai tave pelkė atima!; žr. Jasiūnaitė 2007: 257–276) bei tradiciniai formuliniai etiketo posakiai (dirbant, vaišinantis, prausiantis pirtyje ir kt., pvz., Man į sveikatą, neprietėliams į kvarabą KrvP (Vlkv)). Tokių frazeologinių darinių aprašymas jaustukų sistemoje padėtų išsamiau atskleisti šį reiškinį ir surastų tiems dariniams aiškią vietą lietuvių kalbos leksikos sistemoje, taip pat duotų naudos tyrimams. JAUSTUKŲ IR IŠTIKTUKŲ SANTYKIS Kartais klasifikuojant ir aprašant jaustukus mokslo ir mokymo tikslais (leksikologijos kurso klausantiems studentams, jauniems leksikografams) yra sunku atskirti sudėtingesnius jaustukus nuo ištiktukų. Galima pasitikrinti DLKŽ, kuriame skiriami jaustukai ir ištiktukai, tačiau LKŽe nėra toks šaltinis, kuris galėtų padėti klasifikuojant šias dvi kalbos dalis, nes jaustukai ir ištiktukai jame žymimi vienoda santrumpa interj. (interjection). Plg. retesnių jaustukų pavyzdžius iš LKŽe: acit interj. cit (tildant): Acit, tu rėksny! Gs. ač interj. (?) 1. N duokš: Ač man tavo sūnų BB 1 Kar 17, 19. ači interj. žr. ač 1: Ači-m nu mana moterį, nesa čėsas yra eiti jospi BB 1 Moz 29, 21. 1 ačià interj. K I 575: Ei čia, ei matyk (netikėtumui, nustebimui reikšti). 2 àčia interj. Kukū! (gegutė) Ačia! (atsako žmogus) Gs. dėku interj. dėkui: Už dėku neatbūsi, reiks ir į kišenę Sln. Painiavos kartais kyla ir dėl to, kad jaustukai, kaip ir ištiktukai, neatlieka nominacinės funkcijos, yra panašios formos (nekaitomi, trumpi žodeliai), turi bendrų vartosenos bruožų – dažnai vartojami kartojant. Pagrindinis jų 98 KALBOS KULTŪRA | 82 skirtumas yra tai, kad ištiktukai priklauso vadinamajai ikoniškajai leksikai10. Jaustukai, nebūdami arbitralūs kalbos ženklai11, yra artimi paprastesnės struktūros ženklams – indeksams12 (lietuviškai šiuos ženklus tiktų vadinti nuorodomis). Ištiktukais kalbėtojas / rašytojas, norėdamas padaryti poveikį klausytojui / skaitytojui (šie žodžiai yra artimi ekspresyvams; apie tai žr. kitame šio straipsnio skyriuje), mėgdžioja objektyvų įspūdį, kurį jam sukėlė išgirstas garsas (Varpelis dilin dilin po pamokų Lkš), pamatytas vaizdas (Berniokas kai užsėdo sartį, tai kabaldai, kabaldai ir pralenkė mum Vad), patirtas pojūtis (Kliokt kliokt ėmiau vemti Šts). Jaustukai išreiškia subjektyvius jausmus arba valią, kuriuos koks įspūdis arba pojūtis sukėlė (tai gali būti ir objektyvus potyris, ir subjektyvus noras). JAUSTUKŲ IR EMOTYVŲ BEI EKSPRESYVŲ SANTYKIS Gali kilti pagrįstas klausimas, kodėl aptariamoji jausmus reiškianti leksika, kuri turi atskiros kalbos dalies statusą, lyginama su vartojimo lygmens vienetais – vaizdingaisiais veiksmažodžiais ir vardažodžiais, t. y. ekspresyvais ir emotyvais. Atskleidus jaustukų ir kitoms kalbos dalims priklausančių žodžių skirtumus galima geriau išryškinti semantinę ir funkcinę pirmųjų prigimtį ir sandarą, nes ekspresyvų ir emotyvų semantinėje struktūroje emocinis-ekspresinis elementas taip pat yra jų buvimo kalboje pagrindas. Žodžiai, kurie ne tik pavadina veiksmą, daiktą, reiškinį, būseną ir pan., bet ir suteikia apie įvardijamą denotatą papildomos ekspresinės informacijos, mokslinėje literatūroje vadinami ekspresyvais (Jakaitienė 2009: 164). Pavyzdžiui, norėdamas įvertinti lėtai ir sunkiai einantį žmogų, kalbėtojas gali pasirinkti ekspresyvą dūlinti: 10 Ikoniškasis žodis – tai žodis, kuris neturi nominacinės reikšmės, t. y. nepavadina tikrovės, bet ją imituoja, mėgdžioja. Pats paprasčiausias pavyzdys – onomatopėja, pvz.: kukū, miau, kre, kva ir pan. Tai leksinio ikonizmo atvejis kalboje. 11 Arbitralus ženklas – laisvai pasirinktas raiškos planas, kurio turinys reiškia ką nors be jo egzistuojantį. Semiotikoje arbitralūs ženklai vadinami simboliais. Leksikologijoje – tai žodžiai, kurie turi nominacinę reikšmę. Plačiau apie ženklų rūšis bei požymius (Fiske 1998: 57–114 ). 12 Indeksas – ženklas, kurio raiškos planas nurodo į turinio planą sutartoje ženklų sistemoje (ODP 190–191). J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 99 Aš dūlinu, t. y. einu nezgrabnai, tingėdamas, iš lengvo J. Dūlina galvą nuleidęs Škn. Ir šuva supranta – subari, tai ir dūlina ausis suglaudęs Pbs. Kažna koks žmogus keliu dūlina Vžns. Kap dūlyt, tep dūlyt namo Gs. Dūlink tu palengva, mes pavysma An. Matė, kaip per lauką lapė dūlino Mš. Lietuvių kalboje ypač gausu judėjimą (ėjimą, bėgimą, važiavimą) ir valgymą bei gėrimą reiškiančių vaizdingųjų veiksmažodžių: plumpinti „sunkiai eiti“: Vaikas su kailiniais plumpina par lauką Jnš. Aš apie namus plumpinu – man i batai švarūs Bsg; kicenti „pamažu, smulkia ristele bėgti, bidzenti“: Jis kiceno paskui mane, mosuodamas ilga lazda rš. Gera buvo kumelaitė: vis kicena ir kicena, žingsniu neina Lnkv. Užsižergęs ant dienugalio ir kicena Slm. Su tokia nusprogusia kumelėle kicena Jnšk. Tegul kicena arkliai – nepavargs: netolimas kelias Rs. Rudis visada su manim kicendavo, mane lydėdavo Vb. Vaikai kiceno taku Lnkv; kliaukti „godžiai gerti, srėbti“: Dabar jau visi talkinykai alų kliaukia Pbr. Kisielių tirštą visi valgo, skystų kruopų niekas nekliaukia Ml; marmalyti „valgyti, ėsti“: Marmalyk, i kvit KlvrŽ. Visi šie žodžiai turi vyraujantį ekspresinį leksinės reikšmės komponentą, kuris, žinoma, yra susijęs su jausmais. Ekspresyvumo siekiantis kalbėtojas nesitenkina vien sausa informacija, bet pasirinkdamas vaizdingą žodį siekia, kad tas, kuriam skirta informacija, priimtų ją ne tik protu, bet ir ekspresyvo kuriamą vaizdą įvertintų jausmais13. Pagrindinis skiriamasis ekspresyvų ir jaustukų bruožas yra tai, kad pirmieji atlieka nominacinę funkciją, yra susiję su objektyviu konkrečiai apibūdinamu denotatu, ekspresinis elementas kaip konotacinis komponentas jų reikšmės struktūroje nors ir vyrauja, bet nėra vienintelis. Jaustukų denotatas (konkretus jausmas ir (ar) valios aktas konkrečioje situacijoje) yra individualus, jis apibūdinamas, kai jaustukas atsiranda žodiniame arba užrašytame pasakojime. Jaustuko reikšmė visada yra ribinė: kalbos sistemoje labai abstrakti – „reikšti jausmą“, kiekvieno šnekos akto metu labai konkreti – „reikšti skausmą“, „reikšti sielvartą“, „reikšti džiaugsmą“, „reikšti baimę“, „reikšti nusivylimą“ ir t. t. Emotyvai taip pat yra žodžiai, kurie parodo kalbėtojo jausmus kieno nors atžvilgiu (plačiau žr. Jakaitienė 2009: 161–164). Kuo šie žodžiai skiriasi nuo jausmus reiškiančių jaustukų? Vartodamas emotyvą kalbėtojas / rašytojas ne 13 Dūlina pavargęs žmogus ar gyvūnas – klausytojui siekiama sukelti užuojautą, sumišusią su nepasitenkinimu dėl lėto veiksmo; marmalyja alkanas, godus, nelabai tesirūpinantis, kaip atrodo, žmogus – siekiama sukelti pasidygėjimo jausmą ir t. t. 106 KALBOS KULTŪRA | 82 Pasakotojas, vartojantis jaustukus, juos pakartoja ne kartą. Tas, kuris jaustukų nevartoja, jų nevartoja visiškai. Kai kur jaustukai vartojami ne jausmams ar valiai reikšti, o kaip pertarai, pasakojimo tempui reguliuoti, pauzėms kalboje užpildyti ir pan. Šiais atvejais jie atlieka dalelyčių funkciją. Kaip jau buvo sakyta, šiuos pirminius jaustukų vartojimo duomenis reikėtų tikslinti ir pildyti, be to, ištirti jaustukų vartojimą dialoguose. Atrodo, toje šnekos srityje jie turėtų būti vartojami dažniau. Nuodugnesniems šios kalbos dalies vartojimo tyrimams reikia atlikti jaustukų vartojimo miesto šnekamojoje kalboje analizę. Elektroninių šypsenėlių informacinių technologijų kalboje vartojimas neturėtų išstumti gyvosios kalbos žodelių, kurie – ypač antrinės kilmės – saugo gerokai daugiau kalbos gyvumui, tautinei tapatybei ir socialinei kalbos istorijai svarbių dalykų, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio16. IŠVADOS Neapsiribojant formaliąja jaustukų struktūra, o atsižvelgiant į panašias arba tokias pačias kalboje atliekamas funkcijas bei vartojimą, prie šios kalbos dalies galima priskirti daugiau kalbos reiškinių, nei dabar jų yra skiriama tradicinėse gramatikose. Jaustukai išreiškia subjektyvius jausmus arba valią, kuriuos koks įspūdis arba pojūtis – tai gali būti ir objektyvus potyris, ir subjektyvus noras – sukėlė. Kaip komunikacijos ženklai jaustukai artimiausi ženklams-nuorodoms. Jų reikšmė kalbos sistemoje – labai abstrakti „reikšti jausmą“, o kiekvieno šnekos akto metu labai konkreti: „reikšti skausmą“, „reikšti sielvartą“, „reikšti džiaugsmą“, „reikšti baimę“, „reikšti nusivylimą“ ir t. t. Todėl, norint atskleisti jaustukų vietą kalbos sistemoje, jų vaidmenį leksikos hierarchijoje ir sukurti jaustukų pateikimo žodynuose bei aprašymo duomenų bazėse, anotuotuose tekstynuose metodikas, – būtini nuoseklūs ir išsamūs jų vartosenos tyrimai. Tokie tyrimai duotų ir priešingos krypties rezultatų – jie būtų naudingi etnolingvistikai. Taip pat svarbu skatinti lietuviškus jaustukus vartoti šnekamojoje ir informacinių technologijų kalboje. 16 2010 metais Lietuvių kalbos instituto mokslo žinių sklaidos ir kalbos populiarinimo padalinys Lituanistikos židinys skelbia konkursą moksleiviams ir studentams – kuo įdomiau ir įvairiau iššifruoti skaitmenines šypsenėles. J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 107 LITERATŪRA Ameka F. 1992: Interjections: The universal yet neglected part of speech. – Journal of Pragmatic 18, 101–118. Balčiūnienė I. Keiksmažodžių vertimas. Pranešimas, skaitytas Lietuvos vertėjų sąjungos seminare-diskusijoje. – Prieiga per internetą: www.lvs.lt Bally Ch. 1952: Le Langage et la vie, Zurich: Max Niehans Éditeur. Blažinska itė D. 2002: Žargonybių motyvacija reklamoje. – Kalbos kultūra 75, 125–131. Čepaitienė G. 2007: Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Čepaitienė G., Malakauskas A. 2006: Padėkos semantika ir raiška. – Acta humanitarica universitatis saulensis 1, 22–34. DLKG 2005: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKŽe 2003: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. S. Keinys. 4 leidimas (elektroninis variantas), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. – Prieiga per internetą: www.lki.lt Fiske J. 1998: Įvadas į komunikacijos studijas, Vilnius: Baltos lankos. Fraenkel E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch. Band I. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Girdenis A. 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Gudavičius A. 2007: Gretinamoji semantika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. Jakaitienė E. 2009: Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jasiūnait ė B. 1995: Endriejaviškių pejoratyvinė leksika. (Neigiamieji žmogaus apibūdinimai). – Kalbotyra 44(1), 35–58. Jasiūnait ė B. 1999: „Į tavo sveikatą, į mano žyvatą!“ Tradiciniai vaišių linkėjimai. – Lituanistica 2(38), 34–45. Jasiūnait ė B. 2006: Medžias Rytų Lietuvos folklore. – Baltistica 41(2), 265– 283. Jasiūnait ė B. 2007: Žemaičių formuliniai keiksmai. – Tautosakos darbai 34, 257–276. Jašinskait ė I. 1975: Lietuvių kalbos ištiktukai, Vilnius: Mintis. Kučinskaitė A. 1985: Lietuvių kalbos etiketas, Vilnius: Mokslas. KTŽ 1990: K. Gaivenis, S. Keinys. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. LKG 1965, 1971, 1976: Lietuvių kalbos gramatika 1–3, Vilnius: Mintis. 108 KALBOS KULTŪRA | 82 LKTCH 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sudarė: R. Bacevičiūtė, A. Iva nauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽe 2005: Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (elektroninis variantas). Red. kolegija: G. Naktinienė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. – Prieiga per internetą: www.lkz.lt ODP 1996: S. Blackburn. Oxford Dictionary of Philosophy, Oxford–New York: Oxford University Press. Paulauskienė A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. Rathmayr R. 1996: Pragmatik der Entschuldigungen, Köln, Weimar, Wien: Böhlou Verlag. Wharton T. 2003: Interjections. Language and the ‘showing/saying’ continuum. – Pragmatics & Cognition 11(1), 39–91. Wierzbicka A. 1999: Język–umysl–kultura, Warszawa: PWN. Zabar skaitė J. 2003: Ištiktukų reikšmių pateikimas žodynuose. – Leksikografijos ir leksikologijos problemos, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 136–150. Zabar skaitė J. 2006: Ekspresyvioji lietuvių kalbos leksika ir vartosenos žodynai. – Aiškinamųjų bendrinės kalbos žodynų aktualijos, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 170–180. Zaikauskas E. 2002: Teoriniai performatyvų pagrindai. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija, Vilnius: VUB Rankraščių skyrius. Gauta 2009 11 11 INTERJECTIONS IN LANGUAGE AND SPEECH Summary Interjections make up a part of speech which is much more complex and varied than it looks at first sight. Without limiting to their formal structure and considering similar or equivalent functions and usage, the part of speech might include more linguistic phenomena than are usually attributed to interjections in traditional grammars. In dialects interjections are not so numerous. They are mostly used in re/telling a story, i.e. in telling about the past, in fairy-tales etc. J. ZABARSKAITĖ. Jaustukai kalboje ir šnekoje 109 Research into the usage of interjections, their motivation and expression of national identity could promote their more frequent usage. This is particularly relevant today, when we can witness the evolvement of the language of information technologies. To identify the position of interjections in the system of language, to clearly define their role in the lexicon, to include them in dictionaries and define in the databases and annotated corpora, further detailed and consistent research into their usage would be indispensable. Such research could also contribute to ethno-linguistic investigation. JOLANTA ZABARSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]