Kunigo Juozo Laukaičio „Mažojo Katekizmo vaikeliams“ religijos terminų norminimas

A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 59 AUŠRA RIMKUTĖ Lietuvių kalbos institutas KUNIGO JUOZO LAUKAIČIO MAŽOJO KATEKIZMO VAIKELIAMS RELIGIJOS TERMINŲ NORMINIMAS Poterių komisijos 100-mečiui Juozas Laukaitis (1873–1952) – vienas svarbiausių XX a. pradžios lietuvių bažnytinės kalbos gaivintojų, puoselėtojų ir religijos terminijos normintojų. Į šį darbą jis įtraukė kunigus Alfonsą Petrulį ir Adomą Jakštą-Dambrauską, su kuriais beveik dvejus metus taisė poterių kalbą, kiek galėdami stengėsi apvalyti svarbiausių maldų tekstus nuo svetimybių ir keisti jas lietuviškais žodžiais. 1909 metais į Seinus susirinkę garsiausi ano meto kalbininkai – Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir Jurgis Šlapelis, kartu su J. Laukaičiu ir kitais kunigais per porą mėnesių apsvarstė daug pagrindinių lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos taisyklių, sutvarkė svarbesnių lietuviškų maldų, giesmių, litanijų kalbą, patvirtino kai kuriuos religijos terminus. Vadinamosios Poterių komisijos nelengvo ir kruopštaus darbo rezultatai pirmą kartą buvo paskelbti 1909 m. 9-ame Vadovo numeryje. Poterių komisijos pirmininkas kunigas J. Laukaitis buvo uolus pataisytųjų poterių kalbos gynėjas. Pasirodžius nepalankiai kritikai, jis gana griežtai atsakė į Jono Totoraičio straipsnį Nauji poteriai (Poterių Komisijos klaidos), kuriame keltas klausimas, ar „barbarizmai jau nesuprantami, ir ar jie jau jokiu būdu poteriuose nebegali likti? <...> Gal Komisija máno, kad vienu rankos mostėjimu iš lietuvių širdies ir dvasios išplėš ir išraus senąją formą, o jos vietoje inbruks naująją taip, kaip pavasarį su šakėmis, spatais1, smaigais ir kartimis sode išlupa iš žemės seną ąžuolą, o jo vieton inkiša jaunutę obelaitę, kuri dar ir nežinia, ar prigis?“ (Totoraitis 1909: 296)2. Straipsnyje Dr. Jonui Totoraičiui (Del poterių taisymo) J. Laukaitis rašė: „Kas yra skaitęs Puriškevičiaus kalbas Rusų dumoje senajai valstybės tvarkai apginti, tai „Vadovo“ straipsnyje „Nauji Poteriai“ gali pažinti Lietuvos Puriškevičių, tik 1 x spatas – kastuvas, lopeta (LKŽe). 2 Citatų kalba straipsnyje netaisoma. 60 KALBOS KULTŪRA | 82 kitoje dirvoje – gyvenime senoviško, netikusio prakilniausių maldų vertimo“, o Poterių komisija dirba taip, kaip išmano ir moka (Laukaitis 1909d: 415). Lietuvybės gaivinimo veiklą J. Laukaitis pradėjo dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje. Jis priklausė slaptai lietuvių klierikų kuopelei (kurį laiką buvo jos vadovu), kuri siekė atgaivinti gimtąją kalbą, platinti lietuvišką spaudą. Kun. J. Vailokaitis 1910 m. Šaltinyje rašė, kad J. Laukaitis lietuvių kalbos žinių sėmėsi iš vysk. Antano Baranausko, „iš to mūsų gražios kalbos brangenybių pažinimo šaltinio“ ir taip gerai ją pažino, kad „šiandien neturime Suvalkijoje jam lygaus“ (Vailokaitis 1910: 422). Matyt, todėl 1904– 1905 mokslo metais Seinų seminarijoje pradėjus mokyti lietuvių kalbos J. Laukaitis tapo pirmuoju lietuvių kalbos dėstytoju. Aktyvi „profesoriaus3 kun. J. Laukaičio veikla nepatiko sulenkėjusiems seminarijos dėstytojams. Jį vadino „litvomanu“, nors Laukaitis visiems buvo tolerantiškas tiek tautiniu, politiniu, tiek ir religiniu atžvilgiu“ (Vaičiūnas 1996: 8). J. Laukaitis buvo vienas iš 1905 m. Kaune įkurtos Šv. Kazimiero draugijos krikščionių raštams leisti steigėjų. Jis taip pat pirmininkavo tais pačiais metais įsteigtai knygų leidimo bendrovei „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir B-ė“, redagavo laikraščius, žurnalus, rašė straipsnius, į lietuvių kalbą vertė giesmes, psalmes, grožinę literatūrą. Redagavo krikščionių demokratų savaitraštį Šaltinis (tris pirmuosius numerius pasirašė Kazimiero Prapuolenio4 vardu, o nuo 4 iki 22-ojo – savo vardu, vėliau redagavimą perdavė Juozapui Vailokaičiui), taip pat buvo leidinio Šaltinėlis (1906), skirto vaikams mokytis lietuvių kalbos, sumanytojas. Nuo 1908 m. rudens imtas leisti mėnesinis žurnalas katalikų kunigams Vadovas5, kuriame taisyklinga kalba buvo skelbiama pamokslų, kalbos patarimų. Jo įkūrėjas taip pat buvo J. Laukaitis. Be viso to, jis dar parašė keletą giesmių ir katekizmą Mažasis katekizmas vaikeliams. Anot Prano Skardžiaus, J. Laukaitis „yra vienas iš mūsų negausių dvasininkų, kuris per visą savo gyvenimą yra daug rūpinęsis lietuvių rašomosios, visų pirma bažnytinės, kalbos tobulinimu. Jis nebuvo 3 J. Laukaitis nuo 1902 m. (po vyskupo Antano Baranausko mirties) buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius. 4 Keistas sutapimas – J. Laukaitis pasirašė tuo metu gyvenusio kanauninko, visuomenės veikėjo ir spaudos darbuotojo Kazimiero Prapuolenio (1858–1933) vardu. Kanauninkas padėjo gauti leidimą Šaltinio laikraščiui leisti ir, kaip rašoma knygoje Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, „kurį laiką rašėsi jo redaktoriumi“. Jis taip pat prisidėjo ir prie Vadovo leidimo. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais (Kairiūkštytė, Gudonytė 2009: 223). 5 Vadovas ėjo iki 1914 m. Iki dvylikto numerio jį redagavo J. Laukaitis, vėliau – Justinas Staugaitis. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 61 koks mokytas kalbininkas specialistas, bet tik mėgėjas praktikas, gana anksti susidūręs su lietuvių raštų kalbos vartosenos reikalu“ (Skardžius 1997: 420). Monsinjoras Alfonsas Svarinskas taip pat mini J. Laukaitį, kaip ypač mėgusį lietuvių kalbą: „Pasirodo, per kitų kunigų pamokslus sėdėdavo prie altoriaus su bloknotu rankose ir užsirašinėdavo kalbos klaidas. Paskui taisydavo...“ (Svarinskas 1996: 13). Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas. 1912 m. J. Laukaitis Suvalkų gubernijos buvo išrinktas į Ketvirtąją Rusijos valstybės dūmą, kurioje dirbo iki 1917 m. rudens. Gyvendamas Sankt Peterburge Lietuvos nepamiršo. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Sankt Peterburgo skyriaus pirmininkas, įkūrė Lietuvių tautos katalikų sąjungą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1936 m. buvo išrinktas į Ketvirtąjį Lietuvos Seimą. 1946 m. sovietų valdžia J. Laukaitį areštavo ir nuteisė 7-eriems metams kalėjimo. Mirė Vladimiro kalėjime. Aptarus J. Laukaičio aktyvią kalbinę ir visuomeninę veiklą, lieka pagrindinis šio straipsnio tikslas – jo išleisto Mažojo katekizmo vaikeliams trijų leidimų (1904, 1907, 1914) religijos terminija ir jos kitimas; nustatyti, kokiais principais ir norminimo kriterijais jo vadovautasi norminant religijos terminus, o svarbiausia – įvertinti beveik prieš šimtmetį išleistų katekizmų religijos terminų taisymus bendrinės lietuvių kalbos atžvilgiu. Pats J. Laukaitis rašė, kad „kaip labai yra reikalingas katalikų poteriuose vienodumas, geriausiai atjaučia kunigai, mokindami vaikus katekizmo, kalbėdami kas šventadienis poterius iš sakyklos bažnyčioje, kalėdodami ir priimdami užsakus paketinusių vesti arba tekėti“ (Laukaitis 1907: 417). Taigi toliau straipsnyje bus apžvelgiama, ar jo išleistų katekizmų tekstuose esama minėto vienodumo. KATEKIZMŲ RELIGIJOS TERMINIJA J. Laukaičio katekizmo išėjo trys leidimai: 1904 m. – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmą išpažintį ir šventą Komuniją (viršelyje 1905 m., Vilnius), 1907 ir 1914 m. – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją (Seinai). Visi katekizmai aprobuoti. Katekizmo autorius, sudarytojas ar vertėjas nenurodytas, tačiau manoma, kad parašė J. Laukaitis (Kairiūkštytė, Gudonytė 2009: 167). Skiriasi katekizmų apimtis. Pirmas leidimas kiek trumpesnis – 105 puslapiai, o 62 KALBOS KULTŪRA | 82 antras ir trečias – po 115 puslapių. Pirmajame nėra rytmetinių ir vakarinių maldų tekstų. Iš trijų katekizmo leidimų surinkta daugiau nei 1800 religijos terminų, jų sinonimų ir variantų. Kadangi katekizmo leidimų tekstai mažai tesiskiria, kiekviename iš jų rasta apie 600 skirtingų vienažodžių (beveik trečdalis) ir sudėtinių religijos terminų, jų sinonimų ir variantų. Apžvelgus tris J. Laukaičio Mažojo katekizmo vaikeliams leidimus, galima pastebėti tam tikrą religijos terminų kaitą, savitus norminimo etapus ir principus. Todėl galima kalbėti apie tris religijos terminų norminimo etapus: svetimybių vartojimą, jų keitimą lietuviškais atitikmenimis ir pereinamąjį etapą – kai pramaišiui vartojama svetimybė ir lietuviškas terminas. Religijos terminais6 straipsnyje laikomi žodžiai ir žodžių junginiai, įvardijantys pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas, religijos veikėjus, taip pat antgamtines būtybes, religines knygas ir tekstus, su tikėjimu susijusius veiksmus ir reiškinius, sakramentus, nuodėmes, ydas, dorybes, religines apeigas, bažnytinius reikmenis (drabužius, jų dalis, liturginius indus ir pan.), Bažnyčios ir religines šventes, švenčiamas dienas ir kitas su religija susijusias laiko sąvokas, įvairias religines vietas ir statinius, taip pat administracinį suskirstymą ir kt. Terminais laikytini ne vien tikrieji, tik religijai būdingi terminai, pvz.: altorius, angelas, apaštalas, Dievo Avinėlis, išpažintis, krikštas, kunigas, nuodėmė, ostija, Paskutinis Teismas, pragaras, rojus, sakramentas, Sūnus (Dievo sūnus), Švenčiausioji Trejybė, Velykos ir kt., nomenklatūriniai pavadinimai, pvz.: Katalikų bažnyčia, Šventoji Romos bažnyčia ir kt., bet ir terminizuoti paprastosios kalbos (ir kitose srityse vartojami) žodžiai, pvz.: avis, avelė, dangus, duona, lazda, pasaulis, sodas, taurė, žaltys, žemė, žmogus ir pan. Terminizuotų žodžių turinys skiriasi nuo paprastųjų žodžių, pvz.: terminas avis religijos tekstuose vartojamas tikinčiojo reikšme, duona religijoje yra dvasinio peno, Kristaus Kūno, taigi ir jo Atpirkimo aukos simbolis, Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės diena, Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena, sekmadienis – ne tik septintoji savaitės diena, bet ir šventa diena, skirta Dievui garbinti ir ilsėtis. Žodis sodas, kaip religijos terminas, yra skaistumo ir tyrumo simbolis, taip pat žemiškasis ir dangiškasis rojus. 6 Apie religijos termino sampratą dar žr. Rimkutė 2009: 172–177. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 63 Svetimybės J. Laukaitis 1907 m. Draugijos žurnale rašė: „Žyvatas, griešnas, griekas“ tokios pat vertės kaip ir „abliubenyčia, tajemnyčia, apibrozyti, bliuznierstva, loska“. Tolygios šiukšlės būtinai reikia šalin mesti, nes jos bjauriai drasko lietuvio ausį“ (Laukaitis 1907: 418). Katekizmuose randama tik griešnas, griekas ir tajemnyčia, nes vyrauja lietuviški atitikmenys. Aptariamuose Mažojo katekizmo vaikeliams leidimuose paliktos vartoti šios į bendrinę kalbą nepatekusios svetimybės (vienažodžiai terminai, einantys ir sudėtinių terminų dėmenimis), kurios neturi lietuviškų atitikmenų7: x almužna8 MKV1 44, MKV2 36, MKV3 36 („išmalda“, lenk. jałmużna); x aniolas MKV1 17, MKV2 6, MKV3 6 („angelas“, lenk. anioł): Angelas Sargas MKV3 6, Dievo Angelas MKV3 106, gerasis Aniolas MKV3 6, šventas Angelas Sargas MKV3 102, šventasis Aniolas MKV3 45; x Arkaniolas MKV1 54, MKV2 47, MKV3 47 („arkangelas“, lenk. archanioł): Arkaniolo Gabrijeliaus apreiškimas MKV3 48; x čysčius MKV1 24, MKV2 13, MKV3 13 („skaistykla“, lenk. czyściec): čysčiaus kančios MKV3 88; x čystata MKV1 10, MKV2 XI, MKV3 XI („grynumas, švarumas, tyrumas“, lenk. czystota, plg. lenk. czystość); x dūšia MKV1 7, MKV2 7, MKV3 62 („siela“, lenk. dusza): dūšia čysčiuje kenčianti MKV3 46, dūšia mažo vaikelio MKV3 65, žmogaus dūšia MKV3 IX; x grabas MKV1 35, MKV2 26, MKV3 25 („karstas“9, brus. гроб, lenk. grób); x griešnas MKV1 5, MKV2 VI, MKV3 VI („nuodėmingas“, brus. grěšnyj, lenk. grzesz ny, dar plg. rus. грешный); x karunka MKV1 54, MKV2 47, MKV3 47 („tokia malda“, lenk. korunka); x nečystata MKV1 79, MKV2 76, MKV3 VIII („nedorybė, paleistuvystė“, lenk. neczystota); x pakūta MKV1 30, MKV2 20, MKV3 20 („atgaila“, lenk. pokuta): didelė pakūta MKV3 84, išpildymas pakūtos MKV3 82, Pakūtos Sakramentas MKV3 70; 7 Nustatant terminų kilmę (ir reikšmę) remiamasi A. Sabaliausko studija Lietuvių kalbos leksika (1990), D. Urbo Martyno Mažvydo raštų žodynu (1998), J. Palionio XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankiniu žodynu (2004), Lietuvių kalbos žodynu, taip pat A. Brücknerio Słownik etymologiczny języka polskiego (1974) bei W. Smoczyńskio Słownik etymologiczny języka litewskiego (2007). Terminai pateikiami abėcėliškai, originalo rašyba, vienaskaitos vardininko forma. 8 Ženklu „x“ žymimi dabartinėje bendrinėje kalboje nevartotini žodžiai. 9 Karstas – taip pat skolinys, plg. brus. корста. 64 KALBOS KULTŪRA | 82 x šliūbas MKV1 7, MKV2 61, MKV3 VIII („bažnytinės sutuoktuvių apeigos“, lenk. ślub); x veselija MKV1 7, MKV2 61, MKV3 61 („vestuvės“, brus. вяселле, lenk. wesele; yra ir lietuviškas terminas vestuvės MKV3 VIII) ir kt. Sinonimai ir variantai Minėtinos ir svetimybės, kurios eina sudėtinių terminų dėmenimis (pagrindiniais arba šalutiniais) ir atskirai katekizme, kaip vienažodžiai religijos terminai, nėra pavartotos, pvz.: x asaba („asmuo“, lenk. osoba, rus. особа): Dievo Asaba arba Ypata MKV1 15, MKV2 4, Dievo Ypata arba Asaba MKV3 4 (asaba sinonimiškai vartojamas su neologizmu ypata); x četvergas („ketvirtadienis“, brus. četvérg, lenk. czwartek): didysis Četvergas MKV1 71, MKV2 66, didysis ketvergas MKV3 23; x kielikas („taurė“, lenk. kielich, vok. Kelch): kielikas vyno MKV1 100, MKV2 99, MKV3 99, pakylėjimas kieliko MKV1 99, MKV2 98, MKV3 98; x pėtnyčia („penktadienis“, brus. pjátnica, lenk. piątek): didžioji Pėtnyčia MKV1 34, MKV2 24, MKV3 24; x Traicė („Trejybė“, lenk. Trójca, dar plg. lot. Trinitas): Švenčiausia Traicė MKV1 13, Švenčiausioji Traicė MKV2 1, MKV3 1; x žėlabnas („gedulingas“, plg. lenk. żałoba): gedėtinos Mišios (žėlabnos) MKV1 100, gedimosios Mišios (žėlabnos) MKV2 100, MKV3 100; x žyvatas („įsčios“, lenk. żywot): vaisius žyvato MKV1 5, MKV2 VI, MKV3 VI ir kt. Poterių komisijos paskelbtuose poteriuose išvardytų svetimybių (išskyrus aniolą ir dūšią) nėra. Kodėl J. Laukaitis net ir paskutiniame katekizmo leidime vartoja šiuos nelietuviškus terminus, neaišku. Galbūt jo nuomonė nesutapo su kalbininkų siūlymu. Vadovo žurnale J. Laukaitis gana daug rašė apie kalbą. Kalbos dalykų skyrelyje jis stengėsi „apsvarstyti reikalingiausių vartojamų mūsų raštuose teologinių ir filosofinių terminų vertę ir išrodyti dažniausiai sutinkamas paklaidas“ (Laukaitis 1914: 201). J. Laukaitis nebijodavo prisipažinti klydęs, pavyzdžiui, iš pradžių jis rašė, kad aniolo keisti angelu negalima „viena delto, kad visi lietuviai katalikai skersai ir išilgai Lietuvą iš mažens meldžiasi į aniolą, o antra, pakeitus aniolą angelu, žmonės baisiai tuo pasipiktintų, tarydami, kad tai esąs pamėgdžiojimas lietuvių liuterių ir kalvinų, kurie var- A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 65 toja angelas. Pagaliaus imant iš pirmykštės versmės angelos, angelus lietuviškai išeitų angelius, -iaus, kaip stilius ar[b]a žmonių vartojamas vardas: Teopilius. Todel angelas greičiausia paimta iš rusų kalbos“ (Laukaitis 1908b: 413). Vadovo 7-ame numeryje J. Laukaitis ragino palikti aniolą, nes šis svetimos kilmės žodis esąs toks pat senas, kaip popiežius, vyskupas, klebonas, prabaščius10, parapija ir kt., ir kad vis tik nėra reikalo vietoj jo brukti angelą (Laukaitis 1909a: 300). Tačiau kitame numeryje jis jau rašė, kad reikėtų vartoti žodį angelas (Laukaitis 1909c: 102). Deja, pats šio siūlymo nesilaikė – Mažajame katekizme vaikeliams termino angelas nėra. Svetimybės: apiera („auka“, plg. lenk. ofiara), birmavonė („Sutvirtinimo sakramentas“, lenk. bierzmowanie), griekas („nuodėmė“, lenk. grzech, plg. rus. гpex), kora („bausmė“, lenk. kara), mylista („malonė“, brus. мiласць, lenk. miłość), nodieja („viltis“, brus. надзея, lenk. nadzieja), pekla („pragaras“, lenk. piekło), smertis („mirtis“, brus. смерць, lenk. śmierć), spaviednis („išpažintis“, lenk. spowiedź), sūdas („teismas“, brus. суд, lenk. sąd), sumenija („sąžinė“, brus. суменне, lenk. sumenie), svietas („pasaulis“, brus. свет, lenk. świat), tajemnyčia („paslaptis“, lenk. tajemnica) ir kai kurios kitos vartojamos visuose katekizmo leidimuose. Iš pavyzdžių matyti, kad jas bandyta šalinti, tačiau nenuosekliai, nes galima rasti ir atskirai vartojamų, ir kaip lietuviškų terminų sinonimų (dažniausiai rašomos skliaustuose arba po jungtuko arba). Daugeliu atvejų J. Laukaitis teikė pirmenybę lietuviškiems terminams, pvz.: apiera MKV1 73, plg. auka arba apiera MKV2 69, MKV3 69: Mišių apiera MKV1 74, Mišių auka arba apiera MKV2 69, MKV3 69, šventų Mišių apiera MKV1 44; išpažintis (spaviednis) MKV1 81, MKV2 78, MKV3 78, dar plg. šventa išpažintis MKV1 66, MKV2 78, šventa išpažintis (spaviednis) MKV1 74, MKV2 70 – šventoji išpažintis MKV3 61, šventoji išpažintis (spaviednis) MKV3 83, velykinė išpažintis (spaviednis) MKV3 60; griešnas MKV1 5, MKV2 VI, MKV3 VI, plg. nusidėjėlis MKV1 84, MKV2 81, MKV3 81; malonė MKV2 9, MKV3 9 – mylista MKV1 5, MKV2 V, MKV3 V, Dievo malonė MKV1 67, MKV2 9, MKV3 62 – Dievo mylista MKV1 7, MKV2 VIII, MKV3 VIII, Dievo malonė (mylista) MKV2 61, MKV3 61, Dievo malonė arba mylista MKV1 68 10 Prãbaščius (lenk. proboszcz < vok. Probst, ček. probošt < lot. propositus), prabõščius (brus. probašč) – katalikų parapijos valdytojas, klebonas (LKŽe). Tai lotyniškos kilmės klebono pavadinimas, jau pasenusi ir nevartotina svetimybė (plačiau žr. Klimavičius 1998: 10). 66 KALBOS KULTŪRA | 82 ir Dievo mylista arba malonė MKV1 67, šventų sakramentų mylista MKV1 23 – šventųjų sakramentų malonė MKV2 12, MKV3 12, išrišimo11 malonė MKV1 84, MKV2 81, MKV3 81; mirtis (smertis) MKV1 19, MKV2 9, MKV3 9, dar plg. mirtis MKV1 19, MKV2 8, MKV3 8, valanda smerties MKV1 5, MKV2 VI ir valanda mirties MKV3 VI; niektikystė (zabobonai) MKV1 58 – prietarai (zabobonai) MKV2 51, MKV3 51; nusidėjimas (nuodėmė, griekas) MKV1 88, MKV2 86, MKV3 86; sudėtiniuose terminuose vartojama nusidėjimas (dažniausiai) arba nuodėmė: kūniškas nusidėjimas MKV1 91, MKV2 89, MKV3 89, pirmapradis nusidėjimas MKV1 20, MKV2 64, MKV3 86, pirmapradis nusidėjimas arba nuodėmė MKV1 19, MKV2 86, MKV3 86, pirmųjų gimdytojų nusidėjimas MKV1 20, MKV2 9, MKV3 9, sunkus nusidėjimas MKV1 67, MKV2 62, MKV3 81, užkietėjimas nusidėjimuose MKV1 9, MKV2 X, MKV3 X, tačiau – griekų atleidimas MKV1 6, MKV2 36, MKV3 VI ir nusidėjimų atleidimas MKV1 45, MKV2 76, MKV3 76; pasaulis MKV2 29, MKV3 29 – svietas MKV1 12, MKV2 39, MKV3 39, pasaulio pabaiga MKV1 42, MKV2 34, MKV3 38 – svieto pabaiga MKV1 46; paslaptis (tajemnyčia) MKV1 55, MKV2 48, MKV3 48, plg. Atpirkimo paslaptis MKV1 13, MKV3 1, Švenčiausiosios Traicės paslaptis MKV1 13, MKV2 1, MKV3 1; pragaras arba pekla MKV1 24, plg. pekla arba pragaras MKV1 9, MKV2 X, MKV3 X, dar plg. pragaras MKV1 24, MKV2 13, MKV3 13 – pekla MKV1 8, MKV2 13, MKV3 13, pragaro vartai MKV2 33, MKV3 33 – peklos vartai MKV1 41, pragaro nelaisvė MKV1 22, MKV2 11, MKV3 11, užsidirbimas pragaro MKV1 81, užsipelnymas pragaro MKV2 78, MKV3 78; sąžinė (sumenija) MKV1 75, MKV2 71, MKV3 71, plg. sąžinė MKV1 70, MKV2 65, MKV3 65, Sąžinės Skaičius (Rokunda sumenijos) MKV1 77, MKV2 73, MKV3 73; svetimybė rokunda (lenk. rachunek) vartojama tik sudėtiniuose terminuose; teismas (sūdas) MKV2 38, MKV3 38; 1904 m. katekizme yra tik sūdas MKV1 46, žodžio teismas dar nėra, plg. Dievo teismas (sūdas) MKV2 13, MKV3 13 – Dievo sūdas MKV1 23, Paskučiausiasis Teismas MKV2 38, MKV3 38 – Paskučiausias Sūdas MKV1 23 – Paskučiausiasis Teismas (Sūdas) MKV2 13, MKV3 13, visuotinas teismas MKV2 39, MKV3 39, Visuotinas Paskučiausiasis Teismas (Sūdas) MKV2 38, MKV3 38 – Visatinis Paskučiausias Sūdas MKV1 46; viltis (nodieja) MKV1 48, MKV2 41, MKV3 41, viltis MKV1 58, MKV2 52, MKV3 103 ir kt. Nors 1904 m. katekizme vartotą neologizmą niektikystė MKV1 58 J. Laukaitis pakeitė žodžiu prietarai MKV2 51, MKV3 51, tačiau skliaustuose paliko 11 Išrišimas „atleidimas (nuodėmių)“ – vertinys iš lenkų kalbos; plg. lenk. rozgreszenie (Palionis 2004: 157), dar plg. išrišti – lenk. rozwiązać. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 67 lenkybę zabobonai. Vienas lietuviškas terminas turi sinonimą, kuris laikytinas hibridu12, pvz., paaukojimas (apieravojimas) MKV2 49, MKV3 49 („aukojimas“, lenk. ofierować, ofiarowanie). Pirmame leidime yra tik apieravojimas MKV1 56, dar plg. Viešpaties Jezaus apieravojimas MKV1 55 ir Viešpaties Jėzaus paaukojimas (apieravojimas) MKV2 48, MKV3 48. Rasta ir daugiau hibridinių terminų, kurie bendrinėje kalboje nebevartojami, pvz., nepakūtavojimas MKV1 9, MKV2 X („neatgailavimas“, plg. lenk. pokutować) ir kt. Mažajame katekizme vaikeliams yra atvejų, kai pirma pateikiama svetimybė arba nevartotinas hibridinis terminas, o tik po jo lietuviškas atitikmuo (kartais sudėtinis terminas), pvz.: Birmavonė arba padrūtinimas13 šventam tikėjime MKV1 7, MKV2 VIII, MKV3 VIII, Birmavonė arba Padrūtinimas tikėjime MKV1 67, MKV2 62 (Birmavonė arba Patvirtinimas tikėjime MKV3 62); visuose leidimuose vartojamas ir vienažodis terminas Birmavonė MKV1 70, MKV2 65, MKV3 65; nedėldienis arba sekmadienis MKV2 53, MKV3 53, pirmame leidime žodžio sekmadienis nėra, yra tik hibridas nedėldienis MKV1 59 („sekmadienis“, plg. brus. нядзеля), visuose leidimuose vartojamas sudėtinis terminas Velykų nedėldienis MKV1 36, MKV2 27, MKV3 26. Palyginus Mažojo Katekizmo vaikeliams leidimų religijos terminus, galima pastebėti, kad J. Laukaitis mėgino laikytis svetimybių keitimo savais žodžiais principo, suformuluoto, matyt, nusistovėjusios kalbos gryninimo tradicijos, ypač keliamos ir gvildenamos to meto spaudoje. Iš aptartų pavyzdžių matyti, kad kai kurių svetimybių, vartotų 1904 m. Mažajame katekizme vaikeliams, 1907 ir 1914 m. leidimuose jau nebėra arba jos vartojamos sinonimiškai su lietuviškais atitikmenimis, paprastai teikiant pirmumą savo kalbos žodžiams. Sinonimija J. Laukaičio katekizmuose rodo, kad religijos terminija dar buvo nenusistovėjusi ir kad buvo ieškoma tinkamiausio termino sąvokai įvardyti. Daugeliu atvejų įvairiakilmę, t. y. lietuviškos ir nelietuviškos kilmės, religijos terminų sinonimiją galima laikyti pagrįsta, mat taip buvo siekiama gryninti arba šalinti svetimos kilmės terminus ir vartoti lietuviškus. Nors svietas ir pasaulis katekizmuose vartojami sinonimiškai, tačiau verta paminėti 1909 m. 8-ame Vadovo numeryje išspausdintą straipsnelį Kalbos dalykai, kuriame J. Laukaitis aiškino, kad „[k]laidingai yra pavartotas pasaulis 12 Straipsnyje hibridais laikomi žodžiai, turintys savos kilmės ir skolintų žodžių sudaromųjų dalių (Keinys 1984: 115; Gaivenis, Keinys 1990). 13 Padrūtinimas – „sutvirtinimas“ (plg. lenk. potwierdzienie). 1914 m. leidime vartojamas terminas patvirtinimas. 74 KALBOS KULTŪRA | 82 Lietuviškos religijos terminijos kūrimas, terminų tobulinimas, sąvokai tinkamiausio žodžio paieška – ilgas ir kruopštus darbas, kurį kun. J. Laukaitis dirbo gana sėkmingai. Tai buvo ne tik religijos terminijos, bet ir besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos norminimas. ŠALTINIAI MKV1 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmą išpažintį ir šventą Komuniją. Išdavė kun. J. Laukaitis. Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1905 (antraštiniame lape 1904). – 105 p. MKV2 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją. Išleido kun. J. Laukaitis. Antrasai išleidimas. Seinai: Laukaičio ir B-vės spaustuvėje, 1907. – 115 p. MKV3 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją. Išleido kun. J. Laukaitis. Trečiasai išleidimas. Seinai: Laukaičio ir B-vės spaustuvėje, 1914. – 115 p. LITERATŪRA Brück ner A. 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gaivenis K., Keinys St. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Jablo nskis J. 1935: Raštai 4, Kaunas. Kair iūkštyt ė N., Gudonytė A. 2009: Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Keinys St. 1984: Lietuvių kalbos hibridai (sąvoka, rūšys ir normiškumas). – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, t. 3 (88), Vilnius, 113–125. Klimavičius J. 1998: Kas ta Vytauto fara? – Gimtoji kalba 8, 8–10. Klimavičius J. 2002: Katekizmo kalba – kalbos katekizmas. – Kalbos kultūra 75, 105–119. Klimavičius J. 2005: Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Lauka itis J. 1905: Mųsų bažnytinė kalba. – Vilniaus žinios 178, 4. Lauka itis J. 1907: Apie poterių vienodumą. – Draugija 4, 417–420. Lauka itis J. 1908a: Kalbos dalykai. – Vadovas 2, 202–205. Lauka itis J. 1908b: Kalbos dalykai. – Vadovas 4, 413–414. Lauka itis J. 1909a: Kalbos dalykai. – Vadovas 7, 296–301. Lauka itis J. 1909b: Kalbos dalykai. – Vadovas 8, 402–406. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 75 Lauka itis J. 1909c: Kalbos dalykai. – Vadovas 9, 102. Lauka itis J. 1909d: Dr. Jonui Totoraičiui (Del poterių taisymo). – Vadovas 12, 413–415. Lauka itis J. 1914: Kalbos dalykai. – Vadovas 76, 201. LKŽe 2005: Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002): elektroninis variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. – Prieiga per internetą: www.lkz.lt Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. – Jonas. Jablonskis. Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 5–54. Palionis J. 2004: XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Piroč kinas A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Rimku tė A. 2005: Nelietuviški XIX a. galo – XX a. pradžios katalikų katekizmų religijos terminai. – Terminologija 12, 42–66. Rimku tė A. 2009: 1883–1916 m. katekizmai ir jų religijos terminų reikšminės grupės. – Terminologija 15, 156–179. Sabal iauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius P. 1997: Prel. J. Laukaitis kalbininkas. – Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 420–428. Smocz yński W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Universytetu Wileńskiego. Svar inskas A. 1996: Prelatas, mylėjęs žmones ir kalbą. – Dienovidis 16, 13. Tot oraitis J. 1909: Nauji poteriai (Poterių Komisijos klaidos). – Vadovas 11, 294–305. Urbas D. 1998: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaičiūnas A. 1996: Prelato šlovės ir kančių keliai. – Apžvalga 17 (273), 8. Vailokaitis J. 1910: Kunigas Juozapas Laukaitis. – Šaltinis 27, 422. Gauta 2009 06 15 76 KALBOS KULTŪRA | 82 STANDARDISING RELIGIOUS TERMS IN PASTOR JUOZAS LAUKAITIS’S CATECHISM MINOR FOR CHILDREN Summary At the beginning of the 20th century Juozas Laukaitis (1873–1952) was among those outstanding figures who cherished the Lithuanian church language and who was very much concerned about standardising Lithuanian religious terms. He was chair of the so-called Prayer Commission and one of the first to take care of the language of prayers and to promote their Lithuanian version. The paper aims at discussing the terms and their evolution in the three editions (1904, 1907 and 1914) of J. Laukaitis’s Catechism Minor for Children (Mažasis kate kizmas vaikeliams). The paper also aims at identifying principles and criteria of standardising religious terms, evaluating amendments made in catechisms published almost one hundred years ago in reference to standard Lithuanian. From the three editions of the Catechism there were about 600 different onestem (almost one third of all terms) and compound religious terms, their synonyms and variants collected. All editions contained some Lithuanian religious terms, e.g. Dievas (‘God’), duona (‘bread’), dvasia (‘spirit’), Kraujas (‘blood’), Kūnas (‘body’), našlė (‘widow’), Sūnus (‘son’), vanduo (‘water’), velnias (‘devil’), žaltys (‘grasssnake’) etc., some borrowed terms which had no equivalents at the time or their foreign origin might have been overlooked, e.g. almužna (‘alms’), aniolas (‘angel’), arkaniolas (‘archangel’), čysčius (‘purgatory’), čystata (‘chastity’), dūšia (‘soul’), grabas (‘coffin’), griešnas (‘sinful’), karunka (‘canticle’), pakūta (‘repentance’), šliū bas (‘wedding’), veselija (‘marriage’) etc. Most terms were used synonymously, e.g. auka – apiera (‘offering’), išpažintis – spaviednis (‘confession’), nusidėjimas or nuodėmė – griekas (‘sin’), bausmė – kora (‘punishment’), malonė – mylista (‘mercy’), mirtis – smertis (‘death’), paslaptis – tajemnyčia (‘secret’), pragaras – pekla (‘hell’), pasaulis – svietas (‘world’), teismas – sūdas (‘trial’), viltis – nodieja (‘hope’) etc. (preference was usually given to the Lithuanian term). The standardisation of religious terms by J. Laukaitis could be treated as the most general approach to standardising the terms of the field. Spelling and syntactic varieties of the terms as well as their synonyms found in the three editions of the Catechism Minor for Children suggest that religious terms were still rather inconsistent. AUŠRA RIMKUTĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]