Kunigo Juozo Laukaičio „Mažojo Katekizmo vaikeliams“ religijos terminų norminimas

AUŠRA RIMKUTĖ Lietuvių kalbos institutas KUNIGO JUOZO LAUKAIČIO MAŽOJO KATEKIZMO VAIKELIAMS RELIGIJOS TERMINŲ NORMINIMAS Poterių komisijos 100-mečiui Juozas Laukaitis (1873–1952) – vienas svarbiausių XX a. pradžios lietuvių bažnytinės kalbos gaivintojų, puoselėtojų ir religijos terminijos normintojų. Į šį darbą jis įtraukė kunigus Alfonsą Petrulį ir Adomą Jakštą-Dambrauską, su kuriais beveik dvejus metus taisė poterių kalbą, kiek galėdami stengėsi apvalyti svarbiausių maldų tekstus nuo svetimybių ir keisti jas lietuviškais žodžiais. 1909 metais į Seinus susirinkę garsiausi ano meto kalbininkai – Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir Jurgis Šlapelis, kartu su J. Laukaičiu ir kitais kunigais per porą mėnesių apsvarstė daug pagrindinių lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos taisyklių, sutvarkė svarbesnių lietuviškų maldų, giesmių, litanijų kalbą, patvirtino kai kuriuos religijos terminus. Vad(in)amosios Poterių komisijos nelengvo ir kruopštaus darbo rezultatai pirmą kartą buvo paskelbti 1909 m. 9-ame Vadovo numeryje. Poterių komisijos pirmininkas kunigas J. Laukaitis buvo uolus pataisytųjų poterių kalbos gynėjas. Pasirodžius nepalankiai kritikai, jis gana griežtai atsakė į Jono Totoraičio straipsnį Nauji poteriai (Poterių Komisijos klaidos), kuriame keltas klausimas, ar „barbarizmai jau nesuprantami, ir ar jie jau jokiu būdu poteri uose nebegali likti? <...> Gal Komisija mano, kad vienu rankos mostėjimu iš lietuvių širdies ir dvasios išplėš ir išraus senąją formą, o jos vietoje inbruks naująją taip, kaip pavasarį su šakėmis, spatais1, smaigais ir kartimis sode išlupa iš žemės seną ąžuolą, o jo vieton inkiša jaunutę obelaitę, kuri dar ir nežinia, ar prigis?“ (Totoraitis 1909: 296)2. Straipsnyje Dr. Jonui Totoraičiui (Dėl poterių taisymo) J. Laukaitis rašė: „Kas yra skaitęs Puriškevičiaus kalbas Rusų dumoje senajai valstybės tvarkai apginti, tai „Vadovo“ straipsnyje „Nauji Poteriai“ gali pažinti Lietuvos Puriškevičių, tik 1x spatas – kastuvas, lopeta (LKŽe). 2Citatų kalba straipsnyje netaisoma. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 59 kitoje dirvoje – gyvenime senoviško, netikusio prakilniausių maldų vertimo“; o Poterių komisija dirba taip, kaip išmano ir moka (Laukaitis 1909d: 415). Lietuvybės gaivinimo veiklą J. Laukaitis pradėjo dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje. Jis priklausė slaptai lietuvių klierikų kuopelei (kurią laiką buvo jos vadovu), kuri siekė atgaivinti gimtąją kalbą, platinti lietuvišką spaudą. Kun. J. Vailokaitis 1910 m. Šaltinyje rašė, kad J. Laukaitis lietuvių kalbos žinių sėmėsi iš vysk. Antano Baranausko, „iš to mūsų gražios kalbos brangenybių pažinimo šaltinio“ ir taip gerai ją pažino, kad „šiandien neturime Suvalkijoje jam lygaus“ (Vailokaitis 1910: 422). Matyt, todėl 1904–1905 mokslo metais Seinų seminarijoje pradėjus mokyti lietuvių kalbos J. Laukaitis tapo pirmuoju lietuvių kalbos dėstytoju. Aktyvi „profesoriaus3 kun. J. Laukaičio veikla nepatiko sulenkėjusiems seminarijos dėstytojams. Jį vadino „litvomanu“, nors Laukaitis visiems buvo tolerantiškas tiek tautiniu, politiniu, tiek ir religiniu atžvilgiu“ (Vaičiūnas 1996: 8). J. Laukaitis buvo vienas iš 1905 m. Kaune įkurtos Šv. Kazimiero draugijos krikščionių raštams leisti steigėjų. Jis taip pat pirmininkavo tais pačiais metais įsteigtai knygų leidimo bendrovei „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir B-ė“, redagavo laikraščius, žurnalus, rašė straipsnius, į lietuvių kalbą vertė giesmes, psalmes, grožinę literatūrą. Redagavo krikščionių demokratų savaitraštį Šaltinis (tris pirmuosius numerius pasirašė Kazimiero Prapuolenio4 vardu, o nuo 4 iki 22-ojo – savo vardu, vėliau redagavimą perdavė Juozapui Vailokaičiui), taip pat buvo leidinio Šaltinėlis (1906), skirto vaikams mokytis lietuvių kalbos, sumanytojas. Nuo 1908 m. rudens imtas leisti mėnesinis žurnalas katalikų kunigams Vadovas5, kuriame taisyklinga kalba buvo skelbiama pamokslų, kalbos patarimų. Jo įkūrėjas taip pat buvo J. Laukaitis. Be viso to, jis dar parašė keletą giesmių ir katekizmą Mažasis katekizmas vaikeliams. Anot Prano Skardžiaus, J. Laukaitis „yra vienas iš mūsų negausių dvasininkų, kuris per visą savo gyvenimą yra daug rūpinęsis lietuvių rašomosios, visų pirma bažnytinės, kalbos tobulinimu. Jis nebuvo 3 J. Laukaitis nuo 1902 m. (po vyskupo Antano Baranausko mirties) buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius. 4 Keistas sutapimas – J. Laukaitis pasirašė tuo metu gyvenusio kanauninko, visuomenės veikėjo ir spaudos darbuotojo Kazimiero Prapuolenio (1858–1933) vardu. Kanauninkas padėjo gauti leidimą Šaltinio laikraščiui leisti ir, kaip rašoma knygoje Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, „kurį laiką rašėsi jo redaktoriumi“. Jis taip pat prisidėjo ir prie Vadovo leidimo. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais (Kairiūkštytė, Gudonytė 2009: 223). 5 Vadovas ėjo iki 1914 m. Iki dvylikto numerio jį redagavo J. Laukaitis, vėliau – Justinas Staugaitis. 60 KALBOS KULTŪRA | 82 koks mokytas kalbininkas specialistas, bet tik mėgėjas praktikas, gana anksti susidūręs su lietuvių raštų kalbos vartosenos reikalu“ (Skardžius 1997: 420). Monsinjoras Alfonsas Svarinskas taip pat mini J. Laukaitį, kaip ypač mėgusi lietuvių kalbą: „Pasirodo, per kitų kunigų pamokslus sėdėdavo prie altoriaus su bloknotu rankose ir užsirašinėdavo kalbos klaidas. Paskui taisydavo...“ (Svarinskas 1996: 13). Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas. 1912 m. J. Laukaitis Suvalkų gubernijos buvo išrinktas į Ketvirtąją Rusijos valstybės dūmą, kurioje dirbo iki 1917 m. rudens. Gyvendamas Sankt Peterburge Lietuvos nepamiršo. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti Sankt Peterburgo skyriaus pirmininkas, įkūrė Lietuvių tautos katalikų sąjungą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1936 m. buvo išrinktas į Ketvirtąją Lietuvos Seimą. 1946 m. sovietų valdžia J. Laukaitį areštavo ir nuteisė 7-eriems metams kalėjimo. Mirė Vladimiro kalėjime. Aptarus J. Laukaičio aktyvią kalbinę ir visuomeninę veiklą, lieka pagrindinis šio straipsnio tikslas – jo išleisto Mažojo katekizmo vaikeliams trijų leidimų (1904, 1907, 1914) religijos terminija ir jos kitimas; nustatyti, kokiais principais ir norminimo kriterijais jo vadovautasi norminant religijos terminus, o svarbiausia – įvertinti beveik prieš šimtmetį išleistų katekizmų religijos terminų taisymus bendrinės lietuvių kalbos atžvilgiu. Pats J. Laukaitis rašė, kad „kaip labai yra reikalingas katalikų poteriųose vienodumas, geriausiai atjaučia kunigai, mokindami vaikus katekizmo, kalbėdami kas šventadienis poterius iš sakyklos bažnyčioje, kalėdodami ir priimdami užsakūs paketinusių vesti arba tekėti“ (Laukaitis 1907: 417). Taigi toliau straipsnyje bus apžvelgiama, ar jo išleistų katekizmų tekstuose esama minėto vienodumo. KATEKIZMŲ RELIGIJOS TERMINIJA J. Laukaičio katekizmo išėjo trys leidimai: 1904 m. – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmą išpažintį ir šventą Komuniją (viršelyje 1905 m., Vilnius), 1907 ir 1914 m. – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją (Seinai). Visi katekizmai aprobuoti. Katekizmo autorius, sudarytojas ar vertėjas nenurodytas, tačiau manoma, kad parašė J. Laukaitis (Kairiūkštytė, Gudonytė 2009: 167). Skiriasi katekizmų apimtis. Pirmas leidimas kiek trumpesnis – 105 puslapiai, o A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 61 antras ir trečias – po 115 puslapių. Pirmajame nėra rytmetinių ir vakarinių maldų tekstų. Iš trijų katekizmo leidimų surinkta daugiau nei 1800 religijos terminų, jų sinonimų ir variantų. Kadangi katekizmo leidimų tekstai mažai tesiskiria, kiekviename iš jų rasta apie 600 skirtingų vienažodžių (beveik trečdalis) ir sudėtinių religijos terminų, jų sinonimų ir variantų. Apžvelgus tris J. Laukaičio Mažojo katekizmo vaikeliams leidimus, galima pastebėti tam tikrą religijos terminų kaitą, savitus norminimo etapus ir principus. Todėl galima kalbėti apie tris religijos terminų norminimo etapus: svetimybių vartojimą, jų keitimą lietuviškais atitikmenimis ir pereinamąjį etapą – kai pramaišiui vartojama svetimybė ir lietuviškas terminas. Religijos terminais6 straipsnyje laikomi žodžiai ir žodžių junginiai, įvardijantys pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas, religijos veikėjus, taip pat antgamtines būtybes, religines knygas ir tekstus, su tikėjimu susijusius veiksmus ir reiškinius, sakramentus, nuodėmes, ydas, dorybes, religines apeigas, bažnytinius reikmenis (drabužius, jų dalis, liturginius indus ir pan.), Bažnyčios ir religines šventes, švenčiamas dienas ir kitas su religija susijusias laiko sąvokas, įvairias religines vietas ir statinius, taip pat administracinį suskirstymą ir kt. Terminais laikytini ne vien tikrieji, tik religijai būdingi terminai, pvz.: altorius, angelas, apaštalas, Dievo Avinėlis, išpažintis, krikštas, kunigas, nuodėmė, ostija, Paskutinis Teismas, pragaras, rojus, sakramentas, Sūnus (Dievo sūnus), Švenčiausioji Trejybė, Velykos ir kt., nomenklatūriniai pavadinimai, pvz.: Katalikų bažnyčia, Šventoji Romos bažnyčia ir kt., bet ir terminizuoti paprastosios kalbos (ir kitose srityse vartojami) žodžiai, pvz.: avis, avėlė, dangus, duona, lazda, pasaulis, sodas, taurė, žaltys, žemė, žmogus ir pan. Terminizuotų žodžių turinys skiriasi nuo paprastųjų žodžių, pvz.: terminas avis religijos tekstuose vartojamas tikinčiojo reikšme, duona religijoje yra dvasinio peno, Kristaus Kūno, taigi ir jo Atpirkimo aukos simbolis, Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės diena, Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena, sekmadienis – ne tik septintoji savaitės diena, bet ir šventa diena, skirta Dievui garbinti ir ilsėtis. Žodis sodas, kaip religijos terminas, yra skaistumo ir tyrumo simbolis, taip pat žemiškasis ir dangiškasis rojus. 6 Apie religijos termino sampratą dar žr. Rimkutė 2009: 172–177. 62 KALBOS KULTŪRA | 82 Svetimybės J. Laukaitis 1907 m. Draugijos žurnale rašė: „Žyvatas, griešnas, griekas“ tokios pat vertės kaip ir „abliubenyčia, tajemnyčia, apibrozyti, bliuznierstva, loska“. Tolygios šiukšlės būtinai reikia šalin mesti, nes jos bjauriai drasko lietuvio ausį“ (Laukaitis 1907: 418). Katekizmuose randama tik griešnas, griekas ir tajemnyčia, nes vyrauja lietuviški atitikmenys. Aptariamuose Mažojo katekizmo vaikeliams leidimuose paliktos vartoti šios į bendrinę kalbą nepatekusios svetimybės (vienažodžiai terminai, einantys ir sudėtinių terminų dėmenimis), kurios neturi lietuviškų atitikmenų7: x almužna8 MKV1 44, MKV2 36, MKV3 36 („išmalda“, lenk. jałmużna); x aniolas MKV1 17, MKV2 6, MKV3 6 („angelas“, lenk. anioł): Angelas Sargas MKV3 6, Dievo Angelas MKV3 106, gerasis Aniolas MKV3 6, šventas Angelas Sargas MKV3 102, šventasis Aniolas MKV3 45; x Arkaniolas MKV1 54, MKV2 47, MKV3 47 („arkangelas“, lenk. archanioł): Arkaniolo Gabrijeliaus apreiškimas MKV3 48; x čyščius MKV1 24, MKV2 13, MKV3 13 („skaistykla“, lenk. czyściec): čyščiaus kančios MKV3 88; x čystata MKV1 10, MKV2 XI, MKV3 XI („grynumas, švarumas, tyrumas“, lenk. czystota, plg. lenk. czystość); x dūšia MKV1 7, MKV2 7, MKV3 62 („siela“, lenk. dusza): dūšia čysčiuje kenčianti MKV3 46, dūšia mažo vaikelio MKV3 65, žmogaus dūšia MKV3 IX; x grabas MKV1 35, MKV2 26, MKV3 25 („karstas“9, brus. гроб, lenk. grób); x griešnas MKV1 5, MKV2 VI, MKV3 VI („nuodėmingas“, brus. грешный, lenk. grzeszny, dar plg. rus. грешный); x karunka MKV1 54, MKV2 47, MKV3 47 („tokia malda“, lenk. korunka); x nečystata MKV1 79, MKV2 76, MKV3 VIII („nedorybė, paleistuvystė“, lenk. neczystota); x pakūta MKV1 30, MKV2 20, MKV3 20 („atgaila“, lenk. pokuta): didelė pakūta MKV3 84, išpildymas pakūtos MKV3 82, Pakūtos Sakramentas MKV3 70; 7 Nustatant terminų kilmę (ir reikšmę) remiamasi A. Sabaliausko studija Lietuvių kalbos leksika (1990), D. Urbo Martyno Mažvydo raštų žodynu (1998), J. Palionio XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankiniu žodynu (2004), Lietuvių kalbos žodynu, taip pat A. Brücknerio Słownik etymologiczny języka polskiego (1974) bei W. Smoczyńskio Słownik etymologiczny języka litewskiego (2007). Terminai pateikiami abėcėliškai, originalo rašyba, vienaskaitos vardininko forma. 8 Ženk­lu „x“ žymimi dabartinėje bendrinėje kalboje nevartotini žodžiai. 9 Karstas – taip pat skolinys, plg. brus. корста. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 63 x šliubas MKV1 7, MKV2 61, MKV3 VIII („bažnytinės sutuoktuvių apeigos“, lenk. ślub); x veselija MKV1 7, MKV2 61, MKV3 61 („vestuvės“, brus. вяселле, lenk. wesele; yra ir lietuviškas terminas vestuvės MKV3 VIII) ir kt. Sinonimai ir variantai Minėtinos ir svetimybės, kurios eina sudėtinių terminų dėmenimis (pagrindiniais arba šalutiniais) ir atskirai katekizme, kaip vienažodžiai religijos terminai, nėra pavartotos, pvz.: x asaba („asmuo“, lenk. osoba, rus. особа): Dievo Asaba arba Ypata MKV1 15, MKV2 4, Dievo Ypata arba Asaba MKV3 4 (asaba sinonimiškai vartojamas su neologizmu ypata); x četvergas („ketvirtadienis“, brus. четве́рг, lenk. czwartek): didysis Četvergas MKV1 71, MKV2 66, didysis ketvergas MKV3 23; x kielikas („taurė“, lenk. kielich, vok. Kelch): kielikas vyno MKV1 100, MKV2 99, MKV3 99, pakylėjimas kieliko MKV1 99, MKV2 98, MKV3 98; x pėtnyčia („penktadienis“, brus. пятніца, lenk. piątek): didžioji Pėtnyčia MKV1 34, MKV2 24, MKV3 24; x Traicė („Trejybė“, lenk. Trójca, dar plg. lot. Trinitas): Švenčiausia Traicė MKV1 13, Švenčiausioji Traicė MKV2 1, MKV3 1; x želabnas („gedulingas“, plg. lenk. żałoba): gedėtinos Mišios (želabnos) MKV1 100, gedimosios Mišios (želabnos) MKV2 100, MKV3 100; x žyvatas („iščios“, lenk. żywot): vaisius žyvato MKV1 5, MKV2 VI, MKV3 VI ir kt. Poterių komisijos paskelbtose poteriuose išvardytų svetimybių (išskyrus aniolą ir dušią) nėra. Kodėl J. Laukaitis net ir paskutiniame katekizmo leidime vartoja šiuos nelietuviškus terminus, neaišku. Galbūt jo nuomonė nesutapo su kalbininkų siūlymu. Vadovo žurnale J. Laukaitis gana daug rašė apie kalbą. Kalbos dalykų skyrelyje jis stengėsi „apsvarstyti reikalingiausių vartojamų mūsų raštuose teologinių ir filosofinių terminų vertę ir išrodyti dažniausiai sutinkamas paklaidas“ (Laukaitis 1914: 201). J. Laukaitis nebijodavo prisipažinti klydęs, pavyzdžiui, iš pradžių jis rašė, kad aniolo keisti angelu negalima „viena delto, kad visi lietuviai katalikai skersai ir išilgai Lietuvą iš mažens meldžiasi į aniolą, o antra, pakeitus aniolą angelu, žmonės baisiai tuo pasipiktintų, tarydami, kad tai esąs pamėgdžiojimas lietuvių liuterių ir kalvinų, kurie var- 64 KALBOS KULTŪRA | 82 toja angelas. Pagaliaus imant iš pirmykštės versmės angelos, angelus lietuviškai išeitų angelius, -iaus, kaip stilius ar[b]a žmonių vartojamas vardas: Teopilius. Todėl angelas greičiausia paimta iš rusų kalbos“ (Laukaitis 1908₍b₎: 413). Vadovo 7-ame numeryje J. Laukaitis ragino palikti aniolą, nes šis svetimos kilmės žodis esąs toks pat senas, kaip popiežius, vyskupas, klebonas, prabaščius10, parapija ir kt., ir kad vis tik nėra reikalo vietoj jo brukti angelą (Laukaitis 1909₍a₎: 300). Tačiau kitame numeryje jis jau rašė, kad reikėtų vartoti žodį angelas (Laukaitis 1909₍c₎: 102). Deja, pats šio siūlymo nesilaikė – Mažajame katekizme vaikeliams termino angelas nėra. Svetimebybės: apiera („auka“, plg. lenk. ofiara), birmavonė („Sutvirtinimo sakramentas“, lenk. bierzmowanie), griekas („nuodėmė“, lenk. grzech, plg. rus. грех), kora („bausmė“, lenk. kara), mylista („malonė“, brus. мілацӯ, lenk. miłość), nodeja („viltis“, brus. надзея, lenk. nadzieja), pekla („pragaras“, lenk. piekło), smertis („mirtis“, brus. смерть, lenk. śmierć), spaviednis („išpažintis“, lenk. spowiedź), sūdas („teismas“, brus. суд, lenk. sąd), sumenija („sąžinė“, brus. суменне, lenk. sumenie), svietas („pasaulis“, brus. свет, lenk. świat), tajemnyčia („paslaptis“, lenk. tajemnica) ir kai kurios kitos vartojamos visuose katekizmo leidimuose. Iš pavyzdžių matyti, kad jas bandyta šalinti, tačiau nenuosekliai, nes galima rasti ir atskirai vartojamų, ir kaip lietuviškų terminų sinonimų (dažniausiai rašomos skliaustuose arba po jungtuko arba). Daugeliu atvejų J. Laukaitis teikė pirmenybę lietuviškiems terminams, pvz.: apiera MKV₁ 73, plg. auka arba apiera MKV₂ 69, MKV₃ 69: Mišių apiera MKV₁ 74, Mišių auka arba apiera MKV₂ 69, MKV₃ 69, šventų Mišių apiera MKV₁ 44; išpažintis (spaviednis) MKV₁ 81, MKV₂ 78, MKV₃ 78, dar plg. šventa išpažintis MKV₁ 66, MKV₂ 78, šventa išpažintis (spaviednis) MKV₁ 74, MKV₂ 70 – šventoji išpažintis MKV₃ 61, šventoji išpažintis (spaviednis) MKV₃ 83, velykinė išpažintis (spaviednis) MKV₃ 60; griešnas MKV₁ 5, MKV₂ VI, MKV₃ VI, plg. nusidėjėlis MKV₁ 84, MKV₂ 81, MKV₃ 81; malonė MKV₂ 9, MKV₃ 9 – myl ista MKV₁ 5, MKV₂ V, MKV₃ V, Dievo malonė MKV₁ 67, MKV₂ 9, MKV₃ 62 – Dievo mylista MKV₁ 7, MKV₂ VIII, MKV₃ VIII, Dievo malonė (mylista) MKV₂ 61, MKV₃ 61, Dievo malonė arba mylista MKV₁ 68 10 Prabaščius (lenk. proboszcz < vok. Probst, ček. probošt < lot. propositus), praboščius (brus. probašč) – katalikų parapijos valdytojas, klebonas (LKŽₑ). Tai lotyniškos kilmės klebono pavadinimas, jau pasenusi ir nevartotina svetimybė (plačiau žr. Klimavičius 1998: 10). A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 65 ir Dievo mylista arba malonė MKV₁ 67, šventų sakramentų mylista MKV₁ 23 – šventųjų sakramentų malonė MKV₂ 12, MKV₃ 12, išrišimo11 malonė MKV₁ 84, MKV₂ 81, MKV₃ 81; mirtis (smertis) MKV₁ 19, MKV₂ 9, MKV₃ 9, dar plg. mirtis MKV₁ 19, MKV₂ 8, MKV₃ 8, valanda smerties MKV₁ 5, MKV₂ VI ir valanda mirties MKV₃ VI; nietikystė (zabobonai) MKV₁ 58 – prietarai (zabobonai) MKV₂ 51, MKV₃ 51; nusidėjimas (nuodėmė, griekas) MKV₁ 88, MKV₂ 86, MKV₃ 86; sudėtiniuose terminuose vartojama nusidėjimas (dažniausiai) arba nuodėmė: kūniškas nusidėjimas MKV₁ 91, MKV₂ 89, MKV₃ 89, pirmapradis nusidėjimas MKV₁ 20, MKV₂ 64, MKV₃ 86, pirmapradis nusidėjimas arba nuodėmė MKV₁ 19, MKV₂ 86, MKV₃ 86, pirmųjų gimdytojų nusidėjimas MKV₁ 20, MKV₂ 9, MKV₃ 9, sunkus nusidėjimas MKV₁ 67, MKV₂ 62, MKV₃ 81, užkietėjimas nusidėjimuose MKV₁ 9, MKV₂ X, MKV₃ X, tačiau – griekų atleidimas MKV₁ 6, MKV₂ 36, MKV₃ VI ir nusidėjimų atleidimas MKV₁ 45, MKV₂ 76, MKV₃ 76; pasaulis MKV₂ 29, MKV₃ 29 – svietas MKV₁ 12, MKV₂ 39, MKV₃ 39, pasaulio pabaiga MKV₁ 42, MKV₂ 34, MKV₃ 38 – svieto pabaiga MKV₁ 46; paslaptis (tajemnyčia) MKV₁ 55, MKV₂ 48, MKV₃ 48, plg. Atpirkimo paslaptis MKV₁ 13, MKV₃ 1, Švenčiausiosios Trejybės paslaptis MKV₁ 13, MKV₂ 1, MKV₃ 1; pragaras arba pekla MKV₁ 24, plg. pekla arba pragaras MKV₁ 9, MKV₂ X, MKV₃ X, dar plg. pragaras MKV₁ 24, MKV₂ 13, MKV₃ 13 – pekla MKV₁ 8, MKV₂ 13, MKV₃ 13, pragaro vartai MKV₂ 33, MKV₃ 33 – peklos vartai MKV₁ 41, pragaro nelaisvė MKV₁ 22, MKV₂ 11, MKV₃ 11, užsidirbimas pragaro MKV₁ 81, užsipel-nymas pragaro MKV₂ 78, MKV₃ 78; sąžinė (sumenija) MKV₁ 75, MKV₂ 71, MKV₃ 71, plg. sąžinė MKV₁ 70, MKV₂ 65, MKV₃ 65, Sąžinės Skaičius (Rokunda sumenijos) MKV₁ 77, MKV₂ 73, MKV₃ 73; svetimybė rokunda (lenk. rachunek) vartojama tik sudėtiniuose terminuose; teisnas (sūdas) MKV₂ 38, MKV₃ 38; 1904 m. katekizme yra tik sūdas MKV₁ 46, žodžio teismas dar nėra, plg. Dievo teismas (sūdas) MKV₂ 13, MKV₃ 13 – Dievo sūdas MKV₁ 23, Paskučiausiasis Teismas MKV₂ 38, MKV₃ 38 – Paskučiausias Sūdas MKV₁ 23 – Paskučiausiasis Teismas (Sūdas) MKV₂ 13, MKV₃ 13, visuotinas teismas MKV₂ 39, MKV₃ 39, Visuotinas Paskučiausiasis Teismas (Sūdas) MKV₂ 38, MKV₃ 38 – Visatinis Paskučiausias Sūdas MKV₁ 46; iltis (nodieja) MKV₁ 48, MKV₂ 41, MKV₃ 41, viltis MKV₁ 58, MKV₂ 52, MKV₃ 103 ir kt. Nors 1904 m. katekizme vartotą neologizmą nietikystė MKV₁ 58 J. Laukaitis pakeitė žodžiu prietarai MKV₂ 51, MKV₃ 51, tačiau skliaustuose paliko 11 Išrišimas „atleidimas (nuodėmių)“ – vertinys iš lenkų kalbos; plg. lenk. rozgrzeszenie (Palionis 2004: 157), dar plg. išrišti – lenk. rozwiązać. 66 KALBOS KULTŪRA | 82 lenkybę zabobonai. Vienas lietuviškas terminas turi sinonimą, kuris laikytinas hibridu12, pvz., paaukojimas (apieravojimas) MKV2 49, MKV3 49 („aukojimas“, lenk. ofierować, ofiarowanie). Pirmame leidime yra tik apieravojimas MKV1 56, dar plg. Viešpaties Jezaus apieravojimas MKV1 55 ir Viešpaties Jezaus paaukojimas (apieravojimas) MKV2 48, MKV3 48. Rasta ir daugiau hibridinių terminų, kurie bendrinėje kalboje nevartojami, pvz., nepakūtojimas MKV1 9, MKV2 X („neatgailavimas“, plg. lenk. pokutować) ir kt. Mažajame katekizme vaikeliams yra atvejų, kai pirma pateikiama svetimybė arba nevartotinas hibridinis terminas, o tik po jo lietuviškas atitikmuo (kartais sudėtinis terminas), pvz.: Birmavonė arba padrūtinimas13 šventam tikėjime MKV1 7, MKV2 VIII, MKV3 VIII, Birmavonė arba Padrūtinimas tikėjime MKV1 67, MKV2 62 (Birmavonė arba Patvirtinimas tikėjime MKV3 62); visuose leidimuose vartojamas ir vienažodis terminas Birmavonė MKV1 70, MKV2 65, MKV3 65; nedėldienis arba sekmadienis MKV2 53, MKV3 53, pirmame leidime žodžio sekma dienis nėra, yra tik hibridas nedėldienis MKV1 59 („sekma dienis“, plg. brus. нядзеля), visuose leidimuose vartojamas sudėtinis terminas Velykų nedėldienis MKV1 36, MKV2 27, MKV3 26. Palyginus Mažojo Katekizmo vaikeliams leidimų religijos terminus, galima pastebėti, kad J. Laukaitis mėgino laikytis svetimybių keitimo savais žodžiais principo, suformuluoto, matyt, nusistovėjusios kalbos gryninimo tradicijos, ypač keliamos ir gvildenamos to meto spaudoje. Iš aptartų pavyzdžių matyti, kad kai kurių svetimybių, vartotų 1904 m. Mažajame katekizme vaikeliams, 1907 ir 1914 m. leidimuose jau nebėra arba jos vartojamos sinonimiškai su lietuviškais atitikmenimis, paprastai teikiant pirmumą savo kalbos žodžiams. Sinonimija J. Laukaičio katekizmuose rodo, kad religijos terminija dar buvo nenusistovėjusi ir kad buvo ieškoma tinkamiausio termino sąvokai įvardyti. Daugelio atvejų įvairiakilmę, t. y. lietuviškos ir nelietuviškos kilmės, religijos terminų sinonimiją galima laikyti pagrįsta, mat taip buvo siekiama gryninti arba šalinti svetimos kilmės terminus ir vartoti lietuviškus. Nors svietas ir pasaulis katekizmuose vartojami sinonimiškai, tačiau verta paminėti 1909 m. 8-ame Vadovo numeryje išspausdintą straipsnelį Kalbos dalykai, kuriame J. Laukaitis aiškino, kad „[k]laidingai yra pavartotas pasaulis 12 Straipsnyje hibridais laikomi žodžiai, turintys savos kilmės ir skolintų žodžių sudaromųjų dalių (Keinys 1984: 115; Gaivenis, Keinys 1990). 13 Padrūtinimas – „sutvirtinimas“ (plg. lenk. potwierdzenie). 1914 m. leidime vartojamas terminas patvirtinimas. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 67 vietoj svietas, nes pasaulis, sulig etimologija ir žmonių išmanymu, reiškia vien vietą arba daiktą po saule, vadinas mūsų žemę (slg. pakriausis, pakaušis, pakinkis, pastogė, padangė, pakalnė, pažandė, panosė etc.). Žmonės sako: pas šventąjį Tėvą iš viso pasaulio daug svieto susirenka; <...>. Apie žodžio svietas lietuviškumą, man regis, negali būti nė abejojimo: tai tokios pat bendros kilmės kaip: sniegas, sėmens, stiklas, sėdėti, sietas, sakalas, sábalas[,] saldus etc.“ (Laukaitis 1909b: 403). Kaip matyti, toks aiškinimas nėra vykęs. Iš išvardytų pavyzdžių stiklas, sakalas ir sabalas yra slaviškos kilmės. Tai – senieji skoliniai, o svietas – barbarizmas, be kurio lietuvių kalba gali išsiversti. Kiti žodžiai laikytini indoeuropietiškais arba bendrais baltams ir slavams. Apie terminą pekla J. Laukaitis taip rašė: „p. Būga moksliškai išrodė, kad jokio Pokliaus ar Pekliaus nebuvę ir kad žodis „pekla“ esąs gyvai paimtas iš lenkų kalbos“ (ten pat, 406). Vadove (1908) J. Laukaitis teigė, kad dušios negalinti atstoti nei vėlė, nei siela, nes „vėlė arba velė, iš kurios kilo velinas (pas Daukšą) ir velnias, kaip dar galima iš gyvos kalbos patirti, reiškia tai-pat, ką lotyniškai manes, lenk. cienie zmarłych“, o „siela, kaip matyt iš senovės raštų ir gyvos kalbos, reiškia tai-pat, ką lotyniškai animus, mens, <...> todėl mes galime vartoti sielą tik tuose atvejuose, kada lenkai vartoja „dusza“ sensu metaphorico, kaip antai: dusza narodu, towarzystwa..., o taipgi kada lotyniškieji animus, mens reiškia žmogaus dvasią“ (Laukaitis 1908b: 413–414). Tačiau vėliau (1925) „jam siela jau buvo tos pat reikšmės, kaip ir lot. anima ir atrodė bendros kilmės su vok. Seele, panašiai kaip Sohn – sūnus, Tochter – duktė ir kt. Bet iš tikrųjų šie žodžiai nieko bendro neturi“ (Skardžius 1997: 424). Iš šitų kelių aiškinimų gerai matyti, kaip J. Laukaitis apie teikiamųjų žodžių vartoseną ir reikšmę sprendė iš analogijos pagal žinomus pavyzdžius ir savo supratimą, rėmėsi kalbininkų darbais. Akivaizdu, kad ne visada jam sekėsi tinkamai paaiškinti kalbiškai (svietas – slavybė), bet pastangos vertos dėmesio. P. Skardžius rašė, kad prel. J. Laukaitis, nors ir būdamas tik mėgėjas kalbininkas, „neturėdamas platesnės, gilesnės pažiūros į bendrinės kalbos vartoseną, taip pat dažnai trūkdamas istorinių bei etimologinių žinių ir paprastai remdamasis tik vienu kitu žinomu pavyzdžiu“, vis dėlto yra daug gero padaręs bažnytinės kalbos kultūrai: vienas pirmųjų ėmė sielotis dėl tos kalbos, pirmasis sugebėjo sukelti didelį susidomėjimą ir norą ją tobulinti (Skardžius 1997: 425). 1904 m. išleistame Mažajame katekizme vaikeliams vartotas vertinys mielaširdystė MKV1 11 (plg. lenk. miłosierdzie, lot. misericordia) vėlesniuose katekizmo leidimuose keičiamas terminu gailestingumas MKV2, 13, MKV3 68 KALBOS KULTŪRA | 82 XIII, dar plg. Dievo mielaširdystė MKV1 9 – Dievo gailestingumas (mielaširdystė) MKV2 X, MKV3 X. Reikia paminėti ir terminą ražančius14 MKV1 54, MKV2 47, MKV3 47 (lenk. róžaniec), kurį vartoti bendrinėje kalboje vengiama15 (nors yra škaplieriai, plg. lenk. szkaplerz) ir keičiama rožinis. Įdomu tai, kad J. Laukaitis 1940 m. vietoj rožančius siūlė vartoti naujadarą rožynys, o A. Salys – rožinis16. Be viso to, kas aptarta, Mažajame katekizme vaikeliams vartojama lietuviškų vienažodžių religijos terminų, turinčių vienažodžių lietuviškų sinonimų, pvz.: apžadas (ižadas) MKV1 59, MKV2 53, MKV3 53, apžadas (prižadas, ižadas) MKV1 59, MKV2 52, MKV3 52, nusiturėjimas (užsilaikymas) MKV1 10, plg. susiturėjimas (užsilaikymas) MKV2 XI, MKV3 XI. Kaip matyti iš pavyzdžių, nusiturėjimas MKV1 10 keistas žodžiu susiturėjimas MKV2 XI ir yra paliktas sinonimiškas žodis užsilaikymas. Pirmame leidime vartotas terminas dievogarbumas MKV1 10 pakeistas darybiškai geresniu terminu dievotumas MKV2 93, MKV3 93. Matyt, kliuvo ir žodis pagundymas MKV1 5, kuris tame pačiame katekizmo leidime vartojamas sinonimiškai su pagunda MKV1 14, MKV2 2, MKV3 2 (antrame ir trečiame leidimuose pagundymo nėra). Sinonimais galima laikyti katekizmo leidimuose vartojamus priesagų -ystė ir -ybė vedinius, pvz., dievystė MKV1 35 – dievybė MKV2 26, MKV3 51, šventvagystė MKV1 73 – šventvagybė MKV2 68, MKV3 68. Kaip matyti, J. Laukaitis priesagos -ystė vedinius, paprastai pavadinančius tam tikras asmenų ypatybes ar būvį, beveik visur nuosekliai keitė į vedinius su priesaga -ybė, įvardijančius ypatybes arba tam tikrą būklę ar padėtį. 1904 m. katekizme vartotas terminas su priesaga -ybė – malonybė MKV1 23 kituose leidimuose pakeistas terminu su priesaga -umas – maloningumas MKV2 13, MKV3 13. Vadovo žurnale J. Laukaitis rašė, kad pradėta iš „mūsų raštijos guite guiti galūnė -ystė17 ir į jos vietą brukte brukti -ybė. Taip daroma neva dėlto, kad nužiūrėta panašumas tarp lietuvių -ystė ir slavų -stwo (brolystė – braterstwo, dievystė – bóstwo ir t. t.), <...>. Gyvojoje kalboje visai ką-kita reiškia galūnė -ybė, o ką kita -ystė ir vienos kita jokiu būdu pakeisti negalima“ (Laukaitis 1908a: 202). 14 Paprastai vartojama rožančius. 15 Plačiau žr. Rimkutė 2005: 54. 16 Plačiau žr. Klimavičius 2002: 109. 17 Paryškinta J. Laukaičio (turėtų būti ne galūnė, o priesaga. – A. R.). A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 69 Be to, dažniausiai katekizmuose varijuoja sudėtinių terminų šalutiniai dėmenys, reiškiami paprastosiomis ir įvardžiuotinėmis būdvardžių formomis. Įvardžiuotinės formos 1904 m. katekizmo terminams nebūdingos, jų rasta vos kelios, pvz.: Dvasia šventoji MKV1 30, šventoji Bažnyčia MKV1 64, tačiau ir jos vartojamos greta paprastųjų, pvz.: Dvasia Šventa MKV1 6, šventa Bažnyčia MKV1 6. Pirmame katekizmo leidime vartotos paprastosios būdvardžių formos 1907 ir 1914 m. katekizmuose jau reiškiamos įvardžiuot inėmis, pvz.: amžina prapultis MKV1 21 – amžinoji prapultis MKV2 11, MKV3 105, amžina ugnis MKV1 46 – amžinoji ugnis MKV2 38, MKV3 38, amžinas gyvenimas MKV1 21 – amžinasis gyvenimas MKV2 11, MKV3 102, amžinas išganymas18 MKV1 49 – amžinasis išganymas MKV2 41, MKV3 41, dvasiška Švento Tėvo valdžia MKV1 40–41 – dvasiškoji Šventojo Tėvo valdžia MKV2 32, MKV3 32, geras Aniolas MKV1 17 – gerasis Aniolas MKV2 6, MKV3 6, krikščioniškas mokslas MKV1 94 – krikščioniškasis mokslas MKV2 93, MKV3 93, paskutinė šventa išpažintis MKV1 76 – paskutinė šventoji išpažintis MKV2 72, MKV3 72, paskutinė Vakarienė MKV1 33 – paskutinioji Vakarienė MKV2 23, MKV3 23, Švenčiausia Ostija MKV1 99 – Švenčiausioji Ostija MKV2 98, MKV3 98, Švenčiausia Traicė MKV1 13 – Švenčiausioji Traicė MKV1 16, MKV2 1, MKV3 1, Švenčiausias Sakramentas MKV1 7, MKV2 VIII – Švenčiausiasis Sakramentas MKV2 66, MKV3 66, šventa Komunija MKV1 71 – šventoji Komunija MKV2 66, MKV3 66, šventas Tėvas MKV1 42 – šventasis Tėvas MKV2 34, MKV3 32, šventos Mišios MKV1 73 – šventosios Mišios MKV2 69, MKV3 69 ir kt. Paprastosios būdvardžių formos antrame ir trečiame katekizmo leidimuose retos ir varijuoja su įvardžiuotinėmis, pvz.: Dvasia Šventa MKV2 VI, MKV3 VI – Dvasia šventoji MKV2 21, MKV3 21, pikta dvasia MKV2 2, MKV3 2 – piktoji dvasia MKV2 7, MKV3 7, šventa Bažnyčia MKV2 32, MKV3 32 – šventoji Bažnyčia MKV2 12, MKV3 12. Nors paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių formos reiškia ne tą patį, tačiau pateiktais terminais buvo įvardijamos tos pačios religijos sąvokos, o skirtumas – tik gramatinė forma. Šiuos variantus galima laikyti pseudovariantais. O bandymas vartoti įvardžiuotines būdvardžių formas (nors ir pramaišiui su paprastosiomis) ten, kur jos dabar yra įprastos, kai kalbama apie rūšį ar išskiriamąją ypatybę, rodo J. Laukaičio norą tobulinti katekizmo kalbą. Atskirai minėtini katekizmuose vartojami terminai, kurie formaliai vertinant terminais negalėtų būti laikomi – tai daiktavardžio funkcijas atliekan tys būdvardžiai ir dalyviai. Dažniausiai tekstuose vartojami du terminai: 18 Išganymas „išgelbėjimas“ – vertinys, plg. lenk. zbawienie. 70 KALBOS KULTŪRA | 82 gyvas MKV₁ 6, MKV₂ VI ir numerės MKV₁ 6, MKV₂ VI, taip pat minėtinas terminas griešnas. Vartojamos ir įvardžiuotinės šių terminų formos (paprastai sudėtinių terminų dėmenys), pvz.: gyvųjų Sakramentai MKV₁ 67, MKV₂ 62, numirusiųjų Sakramentai MKV₁ 67, MKV₂ 62, prikėlimas iš numirusiųjų MKV₂ 23. Katekizmuose vartojama nemažai sudėtinių (daugiausia dvižodžių) terminų sintaksinių variantų, kurie skiriasi dėmenų tvarka, pvz.: Bažnyčia šventa MKV₁ 7, MKV₂ VIII, MKV₃ VIII – šventa Bažnyčia MKV₁ 6, MKV₂ 32, MKV₃ 32, Dorybė Dieviškoji MKV₁ 93, MKV₂ 91, MKV₃ 91 – dieviškoji dorybė MKV₁ 48, MKV₂ 41, MKV₃ 41, Mišios šventos MKV₁ 7, MKV₂ VII, MKV₃ VII – šventos Mišios MKV₁ 73, nusidėjimas svetimasis MKV₁ 92, MKV₂ 90, MKV₃ 90 – svetimasis nusidėjimas MKV₁ 92, MKV₂ 90, MKV₃ 90 ir kt. Kaip matyti, beveik visi pateikti variantai konkuruoja tame pačiame katekizme. Sudėtinių religijos terminų, kurių dėmenų tvarka nebūdinga lietuvių kalbai, gerokai mažiau. Taigi daugelio sudėtinių terminų dėmenų tvarka yra taisyklinga. Rasta atvejų, kai vartojami keli termino (ar jo sinonimo) rašybos variantai, pvz., trumpųjų ir ilgųjų balsių: artymas MKV₁ 7– artimas MKV₂ VII, MKV₃ VII, didžiųjų ir mažųjų raidžių: Apsirijimas MKV₁ 8, MKV₂ VIII – apsirijimas MKV₁ 10, MKV₂ 76 – apsirijimas MKV₃ XI, Dangus MKV₁ 9, MKV₂ 93, MKV₃ 93 – dangus MKV₁ 5, MKV₂ 36, MKV₃ 36, Godulys MKV₁ 8, MKV₂ VIII, MKV₃ VIII – godulys MKV₂ 88, MKV₃ 88, Meilė MKV₁ 9, MKV₂ X, MKV₃ X – meilė MKV₁ 56, MKV₂ 49, MKV₃ 49, Tikėjimas MKV₁ 9, MKV₂ X, MKV₃ X – tikėjimas MKV₁ 14, MKV₂ 2, MKV₃ 2 ir kt. Daugelio pateiktų terminų rašymas iš didžiųjų raidžių yra stiliaus dalykas – rašoma tai, kas ypač šventa, svarbu tikintiesiems, verta didžiausios pagarbos. Lietuviški terminai ir senieji skoliniai Visų aptariamųjų Mažojo katekizmo vaikeliams religijos terminų variantus, taip pat ir terminų nenusistovėjimą, sinonimiškumą galima paaiškinti – tuo metu lietuviška religijos terminija buvo tvarkoma. Nors šalia tokių lietuviškų¹⁹ religijos terminų, kaip atlaidai MKV₁ 44, MKV₂ 36, MKV₃ 36, atpirkimas MKV₁ 22, MKV₂ 12, MKV₃ 12, avinėlis „Kristus“ MKV₁ 33, MKV₂ 23, 19 Senieji skoliniai šiame straipsnyje aptariami prie savos leksikos, nes sinchroniškai daugelio jų svetimumas dažniausiai nebenumanomas (esama ir tokių svetimybių, kurių svetimumas gali būti ir nenuspėjamas). Jie sudaro labai svarbią leksikos dalį ir laikomi norminiais. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 71 MKV₃ 23, Dievas MKV₁ 8, MKV₂ IX, MKV₃ IX, dvasia MKV₁ 14, MKV₂ 3, MKV₃ 3, geiduliai MKV₁ 64, MKV₂ 58, MKV₃ 58, nusidėjėlis MKV₁ 84, MKV₂ 81, MKV₃ 81, pakylėjimas MKV₁ 99, MKV₂ 98, MKV₃ 98, palaiminimas MKV₁ 37, MKV₂ 28, MKV₃ 28, persižegnojimas MKV₁ 5, MKV₂ 2, MKV₃ 2, vanduo MKV₁ 32, MKV₂ 22, MKV₃ 22, velnias MKV₁ 12, MKV₂ 6, MKV₃ 6 ir kt., taip pat šalia senųjų skolinių, pvz.: apaštalas MKV₁ 37, MKV₂ 28, MKV₃ 28 (lenk. apostol), Bažnyčia MKV₁ 29, MKV₂ 18, MKV₃ 18 (brus. бажніца, lenk. bożnica), gavėnia MKV₁ 79, MKV₂ 75, MKV₃ 75 (brus. гавенне), krikščionis MKV₁ 39, MKV₂ 30, MKV₃ 30 (lenk. chrześcijanin), Krikštas MKV₁ 7, MKV₂ 37, MKV₃ VIII (s. rus. кръсть, dar plg. lenk. chrzest), kryžius MKV₁ 13, MKV₂ 1, MKV₃ 1 (brus. крыж, lenk. krzyż), kunigas MKV₁ 33, MKV₂ 24, MKV₃ 24 (vok. aukšt. kunig), Mišios MKV₁ 64, MKV₂ 59, MKV₃ 59 (lenk. msza), parapija MKV₁ 7, MKV₂ VIII, MKV₃ VIII (brus. напафія, lenk. parafia), Popiežius MKV₁ 39, MKV₂ 31, MKV₃ 35 (lenk. papież), poteriai MKV₁ 53, MKV₂ 46, MKV₃ 46 (lenk. pacierz), Rojus MKV₁ 19, MKV₂ 8, MKV₃ 8 (brus. рай, lenk. raj), šėtonas MKV₂ 6, MKV₃ 6 (lenk. szatan), Velykos MKV₁ 73, MKV₂ 68, MKV₃ 68 (brus. вялік (азень)), vynas MKV₁ 32, MKV₂ 22, MKV₃ 22 (brus. віно, lenk. wino), vyskupas MKV₁ 33, MKV₂ 24, MKV₃ 30 (lenk. biskup, wiskup) ir kt., visuose J. Laukaičio katekizmo leidimuose vartojama svetimybių, tačiau daugeliu atvejų mėginama jas keisti. Tarptautiniai žodžiai Reikia paminėti, kad tarptautiniai terminai, pvz.: altorius MKV₁ 95, MKV₂ 94, MKV₃ 94 (lot. altus, plg. lenk. ołtarz), diakonas²⁰ MKV₁ 39, MKV₂ 30, MKV₃ 30 (gr. diakonos), Epistola MKV₁ 98, MKV₂ 97, MKV₃ 97 (lot. epistola < gr. epistolē), Evangelija MKV₁ 32, MKV₂ 22, MKV₃ 22 (lenk. ewangelia < gr. euangelion), katalikas MKV₁ 13, MKV₂ 1, MKV₃ 1 (lot. catholicus < gr. kathолikos, plg. lenk. katolik), Katekizmas MKV₁ 24, MKV₂ 14, MKV₃ 14 (lot. catechismus < gr. katēchismos), Komunija MKV₁ 66, MKV₂ 60, MKV₃ 60 (lot. communio, plg. lenk. komunia), Ostija MKV₁ 99, MKV₂ 98, MKV₃ 98 (lot. hostia), Psalmė MKV₁ 100, MKV₂ 100, MKV₃ 100 (gr. psalmos, plg. lenk. psalm), Sakramentai MKV₁ 25, MKV₂ 14, MKV₃ 14 (lot. sacramentum) ir kt., nekeisti. Rastas vienas pavyzdys, kai gana retas tarptautinis žodis ministrantūra (lot. ministrans, kilm. ministrantis) aiškintas papras- 20 Dabar – diakonas. 72 KALBOS KULTŪRA | 82 tiems katekizmo skaitytojams suprantamesniu sudėtiniu terminu: Ministrantūra arba Tarnavimas prie šventų Mišių MKV1 95 – Ministrantūra arba Tarnavimas prie šventųjų Mišių MKV2 94, MKV3 94. Vadinasi, J. Laukaitis nebuvo kraštutiniojo purizmo atstovas. Galbūt jis laikėsi J. Jablonskio keltų norminimo principų: norminti, arba keisti, reikia tik neabejotinas svetimybes, o įsigalėjusių, paplitusių, kalbos sistemos nežeidžiančių svetimos kilmės žodžių, taip pat tarptautinių žodžių keisti nebūtina (Jablonskis 1935: 307–308; Palionis 1959: 19–25; Piročkinas 1977: 102–105). Tarptautiniai žodžiai religijos leksikai reikalingi tada, kai nėra savų atitikmenų, o tos sąvokos įvardijamos remiantis bažnytine lotynų kalba. Nors Mažajame katekizme vaikeliams svetimybės šalintos nenuosekliai, tačiau gana aiškiai matyti bendrieji religijos terminų norminimo principai (ypač grynumo, gyvosios kalbos, taisyklingumo). Kun. J. Laukaitis, būdamas ne kalbininkas specialistas, gana profesionaliai vertino skolinių vartoseną. IŠVADOS Juozas Laukaitis – vienas svarbiausių ir aktyviausių XX a. pradžios bažnytinės lietuvių kalbos gaivintojų ir puoselėtojų, bendrinės lietuvių kalbos, taip pat ir religijos terminijos kūrėjų ir normintojų, pirmasis susirūpinęs poterų reforma ir jų lietuvinimu. Jis parengė ir išspausdino tris Mažojo katekizmo vaikeliams leidimus. Iš jų surinkta apie 600 skirtingų vienažodžių (beveik trečdalis) ir sudėtinių religijos terminų, jų sinonimų ir variantų. Visuose katekizmo leidimuose vartojama grynai lietuviškų religijos terminų: Dievas, dvasia, velnias ir kt., taip pat svetimybių, kurioms tuo metu nebuvo rasta atitikmenų arba galbūt neįžvelgtas svetimumas: almužna, aniolas, arkan(i)olas, čyščius, čystata, dušia, grabas, griešnas, karunka, pakūta, šliūbas ir kt. Daug terminų vartojama sinonimiškai: auka – apiera, išpažintis – spaviednis, nusidėjimas arba nuodėmė – griekas, bausmė – kora, malonė – mylista, mirtis – smertis, paslaptis – tajemnyčia, pragaras – pekla ir kt., paprastai teikiant pirmenybę lietuviškam religijos terminui. J. Laukaičio religijos terminų gryninimą galima laikyti bendriausia šio katekizmo terminijos norminimo kryptimi. Mažojo katekizmo vaikeliams leidimuose gausu rašybos ir sintaksinių variantų. Jų buvimas, kaip ir sinonimija, liudija tai, kad religijos terminija dar tebebuvo tvarkoma. A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 73 Lietuviškos religijos terminijos kūrimas, terminų tobulinimas, sąvokai tinkamiausio žodžio paieška – ilgas ir kruopštus darbas, kurį kun. J. Laukaitis dirbo gana sėkmingai. Tai buvo ne tik religijos terminijos, bet ir besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos norminimas. ŠALTINIAI MKV1 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmą išpažintį ir šventą Komuniją. Išdavė kun. J. Laukaitis. Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1905 (antraštiniame lape 1904). – 105 p. MKV2 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją. Išleido kun. J. Laukaitis. Antrasai išleidimas. Seinai: Laukaičio ir B-vės spaustuvėje, 1907. – 115 p. MKV3 – Mažasis katekizmas vaikeliams, prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį ir šventąją Komuniją. Išleido kun. J. Laukaitis. Trečiasai išleidimas. Seinai: Laukaičio ir B-vės spaustuvėje, 1914. – 115 p. LITERATŪRA Brückner A. 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. Gaivenis K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gaivenis K., Keinys St. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Jablonskis J. 1935: Raštai 4, Kaunas. Kairiūkštytė N., Gudonytė A. 2009: Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Keinys St. 1984: Lietuvių kalbos hibridai (sąvoka, rūšys ir normiškumas). – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, t. 3 (88), Vilnius, 113–125. Klimavičius J. 1998: Kas ta Vytauto fara? – Gimtoji kalba 8, 8–10. Klimavičius J. 2002: Katekizmo kalba – kalbos katekizmas. – Kalbos kultūra 75, 105–119. Klimavičius J. 2005: Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Laukaitis J. 1905: Mūsų bažnytinė kalba. – Vilniaus žinios 178, 4. Laukaitis J. 1907: Apie poterių vienodumą. – Draugija 4, 417–420. Laukaitis J. 1908a: Kalbos dalykai. – Vadovas 2, 202–205. Laukaitis J. 1908b: Kalbos dalykai. – Vadovas 4, 413–414. Laukaitis J. 1909a: Kalbos dalykai. – Vadovas 7, 296–301. Laukaitis J. 1909b: Kalbos dalykai. – Vadovas 8, 402–406. 74 KALBOS KULTŪRA | 82 Laukaitis J. 1909c: Kalbos dalykai. – Vadovas 9, 102. Laukaitis J. 1909d: Dr. Jonui Totoračiui (Dėl poterių taisymo). – Vadovas 12, 413–415. Laukaitis J. 1914: Kalbos dalykai. – Vadovas 76, 201. LKŽe 2005: Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002): elektroninis variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. – Prieiga per internetą: www.lkz.lt Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. – Jonas. Jablonskis. Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 5–54. Palionis J. 2004: XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Piročkinas A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Rimkutė A. 2005: Nelietuviški XIX a. galo–XX a. pradžios katalikų katekizmų religijos terminai. – Terminologija 12, 42–66. Rimkutė A. 2009: 1883–1916 m. katekizmai ir jų religijos terminų reikšminės grupės. – Terminologija 15, 156–179. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius P. 1997: Prel. J. Laukaitis kalbininkas. – Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 420–428. Smoczyński W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Uniwersytetu Wileńskiego. Svarinskas A. 1996: Prelatas, mylėjęs žmones ir kalbą. – Dienovidis 16, 13. Totoraitis J. 1909: Nauji poteriai (Poterių Komisijos klaidos). – Vadovas 11, 294–305. Urbas D. 1998: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaičiūnas A. 1996: Prelato šlovės ir kančių keliai. – Apžvalga 17 (273), 8. Vailokaitis J. 1910: Kunigas Juozapas Laukaitis. – Šaltinis 27, 422. Gauta 2009 06 15 A. RIMKUTĖ. Kunigo Juozo Laukaičio Mažojo Katekizmo vaikeliams religijos terminų norminimas 75 STANDARDISING RELIGIOUS TERMS IN PASTOR JUOZAS LAUKAITIS’S CATECHISM MINOR FOR CHILDREN S u m m a r y At the beginning of the 20th century Juozas Laukaitis (1873–1952) was among those outstanding figures who cherished the Lithuanian church language and who was very much concerned about standardising Lithuanian religious terms. He was chair of the so-called Prayer Commission and one of the first to take care of the language of prayers and to promote their Lithuanian version. The paper aims at discussing the terms and their evolution in the three editions (1904, 1907 and 1914) of J. Laukaitis’s Catechism Minor for Children (Mažasis katekizmas vaikeliams). The paper also aims at identifying principles and criteria of standardising religious terms, evaluating amendments made in catechisms published almost one hundred years ago in reference to standard Lithuanian. From the three editions of the Catechism there were about 600 different one-stem (almost one third of all terms) and compound religious terms, their synonyms and variants collected. All editions contained some Lithuanian religious terms, e.g. Dievas (‘God’), duona (‘bread’), dvasia (‘spirit’), Kraujas (‘blood’), Kūnas (‘body’), našlė (‘widow’), Sūnus (‘son’), vanduo (‘water’), velnias (‘devil’), žaltys (‘grass-snake’) etc., some borrowed terms which had no equivalents at the time or their foreign origin might have been overlooked, e.g. almužna (‘alms’), aniolas (‘angel’), arkaniolas (‘archangel’), čyščius (‘purgatory’), čystata (‘chastity’), dušia (‘soul’), grabas (‘coffin’), griešnas (‘sinful’), karunka (‘canticle’), pakūta (‘repentance’), šliūbas (‘wedding’), veselija (‘marriage’) etc. Most terms were used synonymously, e.g. auka – apiera (‘offering’), išpažintis – spaviednis (‘confession’), nusidėjimas or nuodėmė – griekas (‘sin’), bausmė – kora (‘punishment’), malonė – mylista (‘mercy’), mirtis – smertis (‘death’), paslaptis – tajemnyčia (‘secret’), pragaras – pekla (‘hell’), pasaulis – svietas (‘world’), teismas – sūdas (‘trial’), viltis – nodieja (‘hope’) etc. (preference was usually given to the Lithuanian term). The standardisation of religious terms by J. Laukaitis could be treated as the most general approach to standardising the terms of the field. Spelling and syntactic varieties of the terms as well as their synonyms found in the three editions of the Catechism Minor for Children suggest that religious terms were still rather inconsistent. AUŠRA RIMKUTĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] 76 KALBOS KULTŪRA | 82