Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės

V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 9 KALBA VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas DĖL DAR VIENOS LIETUVIŲ PAVARDŽIŲ ATSIRADIMO GALIMYBĖS Tiriant XIX a. lietuvių asmenvardžių sistemą1, be kitų dalykų, norima pagal galimybes išsamiau atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės ir priežastys lėmė dabartinių pavardžių visumos kokybę. Pastarąją apibūdinant struktūros požiūriu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į pavardžių, turinčių slaviškas priesagas – įvairias -sktipo ir -avičius, -evičius, gausumą. Tai jau yra vertinta lietuvių istorinės antroponimikos tyrimuose kalbant apie susidariusių lietuvių pavardžių galutinio nusistovėjimo ypatumus, ypač apie šių asmenvardžių slavinimą (žr. Maciejauskienė 1991: 169–214; Ragauskaitė 2005: 63–74) ir jų lyčių varijavimą (Maciejauskienė 1997: 73–75, 77–80; Ragauskaitė 2005: 93–94). Be to, yra išskirtos ir svarbiausios visų tokios struktūros pavardžių atsiradimo galimybės – asmenvardžių slavinimas ir skolinimasis – kartu dar pripažįstant, kad pavardės su priesagomis -avičius, -evičius galėjo atsirasti ir natūraliai iš XVI a. (o ir vėliau) dėl Lietuvos valstybės kalbinės situacijos ypač dažnų ir plačiai paplitusių su šiomis priesagomis sudarytų patronimų (Maciejauskienė 1993: 82–83, 84–85; 1996: 60). Aptariant pavardžių slavinimą, be kitų dalykų, buvo atkreiptas dėmesys ir į šių asmenvardžių šaknų (kamienų) vertimą į lenkų kalbą dažniausiai kartu iš esmės pakeičiant ir verčiamų pavardžių struktūrą (Maciejauskienė 1991: 1 Turima omenyje šio straipsnio autorės rašoma monografija. 10 KALBOS KULTŪRA | 82 209–211; 1993: 86–88)2. Toks vertimas, be abejo, turėjo įtakos ne tik galutiniam dabartinių pavardžių kilmės kontekstui, kuriame genetiškai lietuviškų pavardžių yra palyginti nedaug3, bet ir bendram jų struktūros vaizdui. Pripažįstant, kad lietuvių pavardžių kilmės kontekstą, be kitokių, lėmė ir visai objektyvios priežastys (kaip žinoma, dauguma pavardžių susidarė iš krikščioniškų vardų4), o slavišką šių asmenvardžių struktūrą – jau minėtos jų atsiradimo galimybės, kartu reikia pripažinti, kad anaiptol ne į visus su šiais dalykais susijusius klausimus jau yra atsakyta. Trūkstamų atsakymų, žinoma, reikia ieškoti toliau kaupiant ir tiriant istorinės antroponimijos duomenis bei paisant nuostatos, kad šiuo požiūriu ypač svarbūs yra XIX a., laikotarpio, kai toliau stabilizavosi susidariusių lietuvių pavardžių lytys, asmenvardžiai5. Jau dabar akivaizdu, kad šio šimtmečio antroponimijos vertinimas ne tik patvirtina iki šiol padarytas išvadas, bet ir išplečia tyrimą įvairaus pobūdžio naujais duomenimis. Tarp pastarųjų buvo pastebėta ir tokių, kuriais galbūt įmanoma pagrįsti spėjimą buvus ir kitokių, ligšioliniuose tyrimuose dar neįvardytų, slaviškos struktūros ir svetimos kilmės mūsų pavardžių atsiradimo galimybių. Apie vieną iš tokių galimybių bus kalbama šiame straipsnyje. Ją pateikti ir bent spėjamai pagrįsti leido XIX a. šaltiniuose užfiksuoti asmenų įvardijimai vardu ir dviem pavardėmis, sujungtomis žodžiais arba, kitaip. Priklausomai nuo to, kokia kalba rašyti šaltiniai, šie žodžiai pateikiami kaip lotynų alias, rusų или, иначе, be to, vartojamas lotynų kalbos žodis vel ar tik jo sutrumpinimas v: Maciey Wersocki alias Szykszna, Янъ Марцинкевичъ или Клестонъ, Мацей Версоцкiй иначе Шикшна, Casimirus Kiʃʒkis vel Moteiko, Gasper Ajewski v. Margas6. Kaip matyti, įvardijimuose užfiksuota po dvi 2 Tai darant buvo remtasi asmenvardžių lenkinimo XVII a. pradžios Vilniaus šv. Jono bažnyčios knygose aptarimu, kuriame, be kitų duomenų, yra pateikta ir daug tokio vertimo pavyzdžių (žr. Zinkevičius 1977: 105–111). 3 Manoma, kad tokios pavardės sudaro tik apie 30 proc. visų dabartinių pavardžių (žr. Vanagas 1982: 64). 4 Tai, be kita ko, paliudija ir XVII a. (šimtmečio, kada lietuvių pavardės formavosi intensyviausiai) asmenvardžių kilmės vertinimas (žr. Maciejauskienė 1991: 230–243). 5 XIX a. antroponimija tyrimui ypač paranki ir dėl to, kad ją ir dabartinėmis vadinamų pavardžių sankaupą – Lietuvių pavardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteką, kurios pagrindu parengtas LPŽ, skiria palyginti nedidelis laiko tarpas (kartoteka sukaupta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje). Tai ypač padidina istorinių ir dabartinių pavardžių tapatinimo, jų paplitimo duomenų lyginimo ir, žinoma, su tuo susijusių išvadų patikimumą. 6 Čia pateikta tik po vieną tokių užrašymų pavyzdį manant, kad šių žodžių vartosenos dažnumas ir tai, kaip rašomas vel sutrumpinimas, bei kiti panašūs dalykai bus matyti iš toliau pateikiamų ir aptariamų tokio įvardijimo atvejų. V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 11 pavardes, ir tai visus juos išskiria iš šiam laikotarpiui įprasto lietuvių įvardijimo vardu ir pavarde konteksto7. Ankstesnėse publikacijose jau buvo konstatuota, kad XIX a. šaltiniuose pasitaiko tokių įvardijimų (žr. Maciejauskienė 1993a: 104; 1997: 83–84), bet išsamus jų vertinimas iki šiol nebuvo pateiktas. Keletas tokių įvardijimų buvo paminėti aptariant pavardžių slavinimą (Maciejauskienė 1991: 209–210). Pamėginus įvertinti visuose sukauptuose tokio pobūdžio įvardijimuose užfiksuotų pavardžių struktūrą ir kilmę paaiškėjo, kad galima išskirti ne vieną šių užrašymų tipą. Tokio išskyrimo pamatas būtų nevienodos sąsajos tarp abiejų pavardžių, greičiausiai liudijančios ir skirtingas tokių įvardijimų atsiradimo priežastis – pakankamai aiškias ir galbūt tik spėjamas. ASMENŲ ĮVARDIJIMŲ SU DVIEM PAVARDĖMIS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS Kaip jau teigta, tokių įvardijimų atsiradimo priežastys gali būti ir aiškios, ir tik spėjamos. Prie pirmųjų priskirtinas jau minėtas lietuviškos kilmės pavardžių šaknų (kamienų) vertimas į lenkų (rusų) kalbą kartu pakeičiant ir asmenvardžių struktūrą. Tai nesunkiai atpažįstami dviejų pavardžių – autentiškos ir suslavintos – rašymo viename įvardijime atvejai. Štai du tokie įvardijimai su trumpais paaiškinimais: Georgij Awinas alias Baranowʃki (2, 37; 1819)8 – įvardijime iš Iñturkės parapijos (Moltų r.) bažnytinės knygos užrašytos pavardės *Avinas ir *Baranauskas. Pirmąją galima tapatinti su dabartine pavarde Ãvinas, kuri kildinama iš liet. ãvinas ir nėra žinoma ne tik apie Inturkę, bet ir apskritai Molėtų r. (žr. LPŽ I 142). Vadinasi, ji greičiausiai nėra tapusi oficialia šaltinyje užrašyto asmens pavarde. Antroji tapatintina su pavarde Baranáuskas, kuri 7 Dėl to, kad XIX a. šaltiniuose kaip tik toks lietuvių įvardijimas buvo tapęs norma (plačiau žr. Maciejauskienė 1993a: 100–103). 8 Skliaustuose pateikiamas šaltinio numeris gale straipsnio pridėtame jų sąraše, po kablelio – šaltinio lapo arba puslapio nuoroda, o po kabliataškio – metų, kuriais šaltinyje taip buvo užrašytas asmuo, nuoroda. Nenorėta labai išplėsti šaltinių sąrašo, todėl atrenkant asmenų įvardijimus stengtasi juos imti iš tų pačių šaltinių. Kaip tik dėl to tarp straipsnyje aptariamų įvardijimų daugiausia yra tokių, kurie užfiksuoti keturiose Inturkės parapijos (Molėtų r.) bažnytinėse knygose. 12 KALBOS KULTŪRA | 82 yra tarp dažniausių mūsų pavardžių9 ir funkcionuoja įvairiose Lietuvos vietose, tarp jų – ir Molėtų r. (Jõniškyje 14 šeimų, Molėtuose net 23 šeimos ir kitur). Akivaizdu, kad kaip tik šis istorinis asmenvardis liko oficialia asmens pavarde. Vertinant pastarosios kilmę ji gretinama su analogiškomis lenkų ir baltarusių pavardėmis, tiesa, dar paminint ir slavizmą barõnas „avinas“ (LPŽ I 190–191, 199). Taigi jokių sąsajų su Ãvinas, nors pateiktas įvardijimas rodo ir kitokią šios slaviškos struktūros ir kilmės lietuvių pavardės atsiradimo galimybę. Ignatius Wisocki alias Awkʃztolis (3, 5; 1809) – įvardijime iš Inturkės parapijos bažnytinės knygos yra pavardės *Visockas ar pan. ir *Aukštuolis. Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Visòckas, kuri funkcionuoja ir Molėtų r. (4 šeimos Joniškyje); vertinant kilmę pavardė gretinama su analogiškomis slaviškomis (baltarusių, lenkų, rusų) pavardėmis (žr. LPŽ II 1234–1235). Antroji tapatintina su dabartine pavarde Aukštuõlis, kuri žinoma ir Molėtų r. (tiesa, kiek toliau nuo Inturkės – 40 šeimų Bálninkuose), o yra kildinama iš liet. aukštuõlis: áukštas (žr. LPŽ I 139). Kuri pavardė liko oficialia užrašyto asmens pavarde, šiuo atveju nėra visai aišku, tačiau tikėtina, kad Visòckas. Kita pakankamai aiški tokių įvardijimų atsiradimo priežastis taip pat sietina su slavinimu, šį kartą – tik su pavardžių struktūros pakeitimu. Tai atvejai, rodantys, kad asmenų įvardijimuose užfiksuotos dvi tos pačios kilmės, bet skirtingos struktūros pavardės. Ir šie įvardijimai pateikiami su trumpais komentarais: Францишекъ Борткусъ или Борткевичъ (8, 29; 1850) – įvardijime iš Drùpiškės dvaro (Kemės r.) gyventojų revizinio sąrašo užfiksuotos pavardės *Bartkus ir *Bartkevičius. Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Batkus, o antroji – su Bartkẽvičius, kurios abi funkcionuoja buvusio dvaro vietose ir yra kilusios iš krikščioniško vardo Baltramiẽjus lyčių (žr. LPŽ I 203–204). Kuris iš dviejų įvardijime užrašytų asmenvardžių liko oficialia šaltinyje minimo asmens pavarde, nėra aišku. Tačiau prie įvairiose Lietuvos vietose funkcionuojančių pavardžių Bartkẽvičius rašomos pastabos žmonės vadina Batkus (žr. LPŽ I 203–204), be abejo, rodo, kad pavardė Batkus slavinant tikrai galėjo būti keičiama pavarde su slaviška priesaga -evičius. Josephi Markuniec alias Markiewicʒ (2, 37; 1819) – įvardijime iš Inturkės parapijos bažnytinės knygos užfiksuotos pavardės *Markūnas (*Morkūnas) 9 Ją turi apie 800 lietuvių šeimų – žr. Maciejauskienė 1987: 74. V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 13 ir *Markevičius (*Morkevičius), turinčios lietuvišką patroniminę priesagą -ūnas ir slavišką priesagą -evičius. Pirmoji tapatintina su dabartinėmis pavardėmis Marknas, Morknas, antroji – su Markẽvičius. Visos jos, be kitų vietų, funkcionuoja ir Molėtų r., tiesa, toliau nuo Inturkės (Balninkuose ir Giedračiuose). Čia dar galima paminėti ir pavardę Morkẽvičius, kuri Molėtų r. nėra žinoma. Visos pavardės kilusios iš krikščioniško vardo Mõrkus lyčių (žr. LPŽ II 163, 164, 271). Kuris iš įvardijime užrašytų asmenvardžių liko oficialia asmens pavarde, nėra aišku. Minėti dėl slavinimo atsiradę įvardijimai, kuriuose užrašyta po dvi pavardes, XIX a. šaltiniuose nėra dažni. Daugiausia pasitaikė kitokių įvardijimų. Juose užrašytų dviejų pavardžių sąsajos nėra aiškios. Taigi tik spėjamos gali būti ir tokių įvardijimų atsiradimo priežastys. Nesunku pastebėti, kad pavardžių porose yra atsidūrę skirtingos struktūros asmenvardžiai. Pastebimai retesni iš šių įvardijimų yra tokie, kuriuose užrašytos dvi skirtingos kilmės pavardės, neturinčios aptartų slaviškos struktūros požymių (-sktipo ir -avičius, -evičius priesagų). Štai pora tokių minėto įvardijimo atvejų: Casimirus Kiʃʒkis vel Moteiko (1, 65; 1805), Jerzy Kiʃʒkis alias Moteiko (4, 5; 1814) – įvardijimuose iš Inturkės parapijos bažnytinių knygų užfiksuoti asmenvardžiai *Kiškis ir *Moteika (*Mateika). Pirmasis tapatintinas su dabartine pavarde Kškis, kuri funkcionuoja parapijos vietose (5 šeimos Joniškyje) ir yra kildinama iš liet. kškis (žr. LPŽ I 1006). Antrasis tapatintinas su pavarde Matéika, Mateikà, kuri labai dažna Molėtų r. (22 šeimos Joniškyje, 14 – Molėtuose ir kitur) ir yra susidariusi iš krikščioniško vardo Motiẽjus lyčių (žr. LPŽ II 178). Dabartinių pavardžių paplitimo duomenys neleidžia spręsti, kuris iš įvardijimuose užfiksuotų asmenvardžių liko oficialia minimų asmenų pavarde. Spėtina, kad tokie įvardijimai galėjo būti susiję su pastangomis pravardinės kilmės (šiuo atveju – aiškios lietuviškos) pavardę pakeisti neutralesne. Augustyn Kłungis v. Ilgutis (5, 51; 1834–1837) – įvardijime iš Pãsvalio dvaro dokumento užfiksuotos pavardės *Klungis ir *Ilgutis. Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Kluñgis, kuri žinoma ir Pasvalyje (1 šeima), o jos kilmė, manoma, nėra aiški (žr. LPŽ I 1029). Antroji tapatintina su pavarde Ilgùtis, funkcionuojančia ir netoli Pasvalio (2 šeimos Salõčiuose) ir kildinama iš liet. lgas (žr. LPŽ I 766, 765). Kuris iš dviejų asmenvardžių liko oficialia asmens pavarde ir kodėl jie užfiksuoti viename įvardijime, lieka neaišku. 14 KALBOS KULTŪRA | 82 Мацкунасъ или Калладе, Андрей Мартиновичъ (7, 201; 1882) – valstiečių luomui priklausančio Bùrgėnų dvaro (Pasvalio r.) savininko įvardijime10 užfiksuotos pavardės *Mackūnas (*Mockūnas) ir *Kaladė. Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Mocknas, kuri funkcionuoja dvaro vietose (2 šeimos Daujnuose, 12 – Krinčne, 1 – Pasvalyje) ir yra susidariusi iš krikščioniško vardo Motiẽjus lyčių (žr. LPŽ II 263). Antroji tapatintina su pavarde Kalãdė, žinoma tik toliau nuo Pasvalio ar kitų dvaro vietų ir kildinama iš slavizmo kalãdė (žr. LPŽ I 892). Galima spėti, kad įvardijime atsispindi pastangos aiškios pravardinės kilmės, lyg ir per prastą pavardę pakeisti priimtinesne, tam tikru požiūriu – neutralesne. Kaip matyti, dviejų pavardžių užrašymo tokiuose įvardijimuose priežastys gali būti neaiškios ar tik spėjamos. Tą patvirtina ir kiti šio tipo įvardijimai. Štai užrašyme Jan Grygzentis v. Tomaszunas (611; 1835) užfiksuotų pavardžių lyginimas su dabartinėmis, paisant pastarųjų paplitimo duomenų, rodo išlikus antrąją pavardę Tamošinas, o iš moters įvardijimo Anna Grodziowna v. Pakultiniowna (1, 85; 1810) rekonstruotų jos tėvo pavardžių *Gruodis ir *Pakultinis lyginimo su dabartinėmis paaiškėjo, kad oficialia asmens pavarde greičiausiai liko neaiškios kilmės Pakultnis. Iš užrašyme Michaelis Jlgius alias Aszkaragis (2, 46; 1821) esančių pavardžių *Ilgius ir *Ožkaragis ar pan. oficiali liko pirmoji, greičiausiai jos galūnės variantas Igis. Kuris iš dviejų asmenvardžių liko oficialia asmens, įvardyto Vincenty Kierulis alias Markuniec (1, 64; 1805), pavarde – *Kerulis ar *Markūnas (*Morkūnas) – nėra visai aišku, greičiausiai ypač dažna parapijos vietose Kerùlis, nors gali būti ir kitaip. Taip pat vertintinas ir įvardijimas Adam Szakarnis v. Bedel (5, 52; 1834–1837), kuriame užfiksuotos dvi pavardės, sietinos su dabartinėmis Šakanis ir Bedelis arba Bẽdalis, Bedãlis. Galima spėti, kad tokiuose įvardijimuose užrašytų asmenvardžių statusas yra nevienodas – tik vienas iš jų yra oficiali pavardė, o kitas – pravardė. Tačiau jau pakankamai gerai ištirtas XVIII–XIX a. lietuvių įvardijimo bendrasis kontekstas neigia tokią šių asmenvardžių vartoseną. Taigi manytina, kad šie įvardijimai dažniausiai galėjo būti susiję su pastangomis dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepriimtiną pavardę pakeisti kita – neutralesne kilmės požiūriu, „gražesne“ ar šiaip tiesiog kitokia. Vadinasi, galima kalbėti ir apie tam tikrą jau susidariusių lietuvių pavardžių visumos nepastovumą, jos „judėjimą“, susijusį su spėjamu vienų pavardžių keitimu kitomis. 10 Jis iš abėcėlinio sąrašo, taigi pirmiausia rašomos abi pavardės, o tik po jų – asmens vardas ir tėvavardis. 11 Šaltinio lapai nenumeruoti, todėl nurodytas tik jo numeris gale straipsnio pateiktame sąraše. V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 15 Tokią prielaidą pagrindžia ir dažniausi aptariamo tipo įvardijimai. Juose užrašytos dvi skirtingos kilmės pavardės, iš kurių viena visais atvejais turi slaviškas priesagas (jau minėtas -sktipo arba -avičius, -evičius). Pradžioje – trys tokie įvardijimai iš Inturkės parapijos bažnytinių šaltinių su trumpais paaiškinimais: Gabrielis Jusiewicz alias Mizaniec (2, 26; 1817) – įvardijant asmenį užfiksuotos pavardės *Jusevičius ir greičiausiai *Miežonis. Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Jusẽvičius, be kitų vietų, žinoma ir Molėtuose (2 šeimos) ir kildinama iš krikščioniško vardo Justnas lyties (žr. LPŽ I 872, 873). Antroji tapatintina su pavarde Miežónis, kuri funkcionuoja kone vien Molėtų r. (15 šeimų Giedraičiuose, 1 šeima Molėtuose); dėl jos kilmės iš liet. miežs, miẽžis žr. LPŽ II 224. Šiuo atveju nėra visai aišku, kuris asmenvardis liko funkcionuoti kaip oficiali minimo asmens pavardė, matyt, įmanomos abi galimybės. Joannes Butera alias Pawłowski (4, 10; 1819) – įvardijime užrašytos pavardės *Butera ir *Paulauskas. Pirmoji neatėjusi iki mūsų dienų, o antroji tapatintina su dabartine pavarde Pauláuskas, kuri, be kitų labai skirtingų Lietuvos vietų, funkcionuoja ir visai netoli Inturkės (5 šeimos Joniškyje, 4 šeimos Molėtuose ir kitur). Tai viena iš dažniausių (tokių dešimtuke ji yra septintoji) lietuvių pavardžių12, susidariusi iš krikščioniško vardo Paũlius (žr. LPŽ II 408). Jacobi Kulwinʃki alias Kulszys (1, 92; 1811) – įvardijime užrašytos pavardės *Kulvinskas ir *Kulšys ar pan. Pirmoji tapatintina su dabartinėmis pavardėmis Kulvnskas, Kulvnskis, kurių paplitimo duomenys nepaliudija jų funkcionavimo netoli Molėtų r. vietų (žr. LPŽ I 1118). Antroji sietina su pavardėmis Kùlšis, Kulšs, kurios žinomos ir Molėtų r. (Giedraičiuose, Joniškyje, Molėtuose), o yra kildinamos iš liet. kùlšė, kùlšis (žr. LPŽ I 1117). Taigi oficiali greičiausiai likusi pavardė Kulšs ar Kùlšis. Kaip matyti, visais trim atvejais dvi tokiuose įvardijimuose užrašytos pavardės yra visiškai skirtingos kilmės, o viena iš jų yra su slaviška priesaga (-evičius, -auskas ir -inskas arba -inskis). Svarbu yra tai, kad šio tipo įvardijimų, kaip jau minėta, peržiūrėtuose XIX a. šaltiniuose pasitaikė daugiausia, ir tai, kad jie parodo kiek neįprastą pavardžių su slaviškomis priesagomis vartoseną greta kitokios struktūros ir kilmės pavardžių. Kaip žinoma, tokios pavardės (ypač su -sktipo priesagomis) sudaro gana didelę mūsų pavardžių visumos dalį, o kai kurios iš jų dar yra ir labai ar bent jau gana 12 Ją turi apie 1000 lietuvių šeimų (žr. Maciejauskienė 1987: 74). 16 KALBOS KULTŪRA | 82 dažnos. Tačiau nei šių pavardžių gausos bendrame mūsų pavardžių kontekste, nei dėmesį atkreipiančio kai kurių iš jų dažnumo iš esmės negalima susieti su savaiminio mūsų pavardžių formavimosi dėsningumais ar vien su jau aptartais šių asmenvardžio lyčių galutinio nusistovėjimo ypatumais (čia pirmiausia turimas omenyje jų slavinimas), o juolab paaiškinti pavardžių skolinimusi13. Vadinasi, ieškotina ir kitokių jų atsiradimo galimybių. Ar gali būti, kad kaip tik vieną iš jų liudija ką tik aptarti įvardijimai? Tikriausiai – taip, jeigu jų atsiradimo priežastys būtų siejamos su pastangomis dalį jau susidariusių lietuviškos struktūros (neretai – ir kilmės) mūsų pavardžių XIX a. dirbtinai pakeisti kitokiomis pavardėmis. Pastarosios turėjo slaviškas priesagas, buvo tarsi universalesnės ar neutralesnės, dažniausiai būdingos ir kaimyninių slavų kalbų vardynui. Nelengva būtų atsakyti į klausimą, kam galėjo būti svarbus ir reikalingas toks spėjamas vienokių pavardžių keitimas kitokiomis – įvardijamiems ar šaltinius rašiusiems asmenims (visiškai įmanoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju buvo savaip). Todėl toliau pateikiamais įvardijimais tik stengiamasi parodyti, kokias pavardes ir kokiomis pavardėmis galėjo būti mėginama pakeisti, šitaip kuo įtikimiau pagrindžiant tokio keitimo galimybę. Įvardijimai dėstomi trimis grupėmis, kurios išskirtos pagal tai, kuris iš dviejų juose užfiksuotų asmenvardžių liko (galėjo likti) oficialia minimų asmenų pavarde. Pirmiausia pateikiami atvejai, kurie rodo, kad oficialios liko pavardės su slaviškomis priesagomis, konkrečiais atvejais galėjusios pakeisti visas ar bent jau dalį kitokios struktūros pavardžių. Po jų dėstomi įvardijimai, liudijantys, kad tokios pavardės neliko oficialiomis minimų asmenų pavardėmis. Trečioje grupėje palikti įvardijimai, galintys papildyti ir pirmuosius, ir antruosius užrašymo dviem pavardėmis atvejus, mat juose užrašytų pavardžių palyginimo su dabartinėmis pavardėmis duomenys neleidžia tiksliai nustatyti, kuris iš dviejų asmenvardžių liko oficialia taip užrašyto asmens pavarde. Ne Janùtis, bet Mackẽvičius, ne Ladùkas, bet Sakaláuskas Pirmoje grupėje pateikiami įvardijimai, rodantys, kad oficialia pavarde liko (galėjo likti) slavišką priesagą turintis asmenvardis, šaltiniuose pasitaikė 13 Plačiau dėl to žr. Maciejauskienė 1991: 207–208. V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 17 dažniausiai. Poskyrio pavadinime yra dvi pavardžių poros, užrašytos tokiuose asmenų įvardijimuose iš Inturkės parapijos bažnytinių knygų. Štai jie: Jgnatij Mackiewicʒ alias Janutis (2, 14; 1814) – įvardijime yra pavardės *Mackevičius (*Mockevičius) ir *Janutis (*Jonutis). Pirmoji tapatintina su dabartine pavarde Mackẽvičius, kuri funkcionuoja ir Molėtų r. (5 šeimos Giedraičiuose, 3 – Joniškyje, 10 – Molėtuose) ir yra kilusi iš krikščioniško vardo Motiẽjus (žr. LPŽ II 125–126). Antrąją galima sieti su iš krikščioniško vardo Jõnas kilusiomis pavardėmis Janùtis, Jonùtis, kurios abi paplitusios toli nuo Molėtų r. (žr. LPŽ I 807, 845). Pateikti duomenys rodo, kad šiuo atveju parapijoje funkcionavusi pavardė Janùtis ar Jonùtis galėjo būti pakeista pavarde Mackẽvičius. Tai palyginti dažna lietuvių pavardė (apie 570 šeimų), be to, ji žinoma ir kaimyninių slavų – baltarusių, lenkų – tautų vardyne (žr. LPŽ II 125–126). Joannes Ładuk alias Sokołowski, Petri Ładuk alias Sokołowski (2, 2; 1813), Joannis Sokołowski alias Ładukas (2, 28; 1817), Petri Sokołowski alias Ładuk (2, 46; 1821), Antonii Sokołowski alias Ładuk (2, 47; 1822), Antonius Ładuk v Sokołowski, Petrus Ładuk v Sokołowski, Vincentus Ładuk v Sokołowski (4, 15; 1823) – įvardijimuose užfiksuotos pavardės *Ladukas ir *Sakalauskas ar pan. Pirmoji tapatintina su ne visai aiškios kilmės dabartine pavarde Ladùkas, kurios dėl paplitimo vietų skirtumo (žr. LPŽ II 14) sieti su istoriniu asmenvardžiu lyg ir nebūtų pagrindo. Antroji sietina su pavarde Sakaláuskas, kuri paplitusi įvairiose Lietuvos vietose, tarp jų – ir Molėtų r. (11 šeimų Giedraičiuose, 8 – Molėtuose). Tai dešimtoji pagal dažnumą lietuvių pavardė14, funkcionuojanti ir slavų tautų – baltarusių, lenkų, rusų – vardynuose (dėl jos kilmės žr. LPŽ II 659). Pateikti duomenys leidžia teigti, kad šiuo atveju oficialia šaltiniuose įvardytų asmenų pavarde greičiausiai liko Sakaláuskas, pakeitusi įvardijimuose užfiksuotą antrąją pavardę Ladùkas. Kiti šio tipo įvardijimai dėstomi pagal pirmųjų juose užrašytų pavardžių abėcėlę: Georgij Cziulis alias Czywinʃki (1, 90; 1811), Jakób Cziula alias Czywinʃki (4, 8; 1818) – įvardijimuose iš Inturkės parapijos bažnytinių knygų užfiksuotos pavardės *Čiulis, *Čiula ir *Čivinskas. Pavardžių, su kuriomis būtų galima tapatinti pirmųjų istorinių asmenvardžių lytis, šiuo metu nėra. Kilmės požiūriu tai buvo greičiausiai iš pravardžių susidariusios pavardės, kurių šaknis *čiulsietina su liet. čiulénti, čiùlyti „čiulpti“, čiuliúoti „supti, sūpuoti“ 14 Ją turi apie 900 lietuvių šeimų (žr. Maciejauskienė 1987: 74). 24 KALBOS KULTŪRA | 82 Kita vertus, kaip tik pripažinimas, kad dalis svetimos kilmės lietuvių pavardžių su slaviškomis priesagomis (ypač -sktipo ir -avičius, -evičius) galėjo atsirasti pakeitus jomis lietuviškos struktūros (neretai – ir kilmės) pavardes, padėtų aiškiau atsakyti į klausimus, kodėl tokių pavardžių yra tiek daug, kodėl dauguma iš jų yra palyginti ar net labai dažnos, kodėl jos neturi labiau apibrėžtų paplitimo plotų ir pan. Kaip minėta, to negalima paaiškinti nei savaiminio mūsų pavardžių susidarymo ypatumais, nei vien šių asmenvardžių slavinimu ar juolab skolinimusi. Mėginta pagrįsti dar viena svetimos kilmės ir slaviškos struktūros pavardžių atsiradimo galimybė, be abejo, turėtų būti siejama su lietuvių pavardžių visumos suslavinimu, o tiksliau – su ligšioliniuose tyrimuose dar neįvardyta jo apraiška. ŠALTINIAI17 1. Metryki Chrzestne od 1794 Februarij 2 dnia do 1812 Julij 13 dnia. [Inturkės parapijos (Molėtų r.) krikšto metrikų registracijos knyga. 1794 m. vasario 2 d.–1812 m. liepos 13 d.]. Saugoma Inturkės bažnyčios archyve. 2. Metryki Chrzestne od 1812 Julij 26 – do 1824 Augusta 15 dnia. [Inturkės parapijos (Molėtų r.) krikšto metrikų registracijos knyga. 1812 m. liepos 26 d.–1824 m. rugpjūčio 15 d.]. Saugoma Inturkės bažnyčios archyve. 3. Metryki Pogrzebowe od r. 1807 miesiąca Sierpnia 21 dnia do r. 1812 Lipca 16 dnia. [Inturkės parapijos (Molėtų r.) mirties metrikų registracijos knyga. 1807 m. rugpjūčio 21 d.–1812 m. liepos 16 d.]. Saugoma Inturkės bažnyčios archyve. 4. Metryki Pogrzebowe od 1812 Julij 18 do 1825 Januarij 22. [Inturkės parapijos (Molėtų r.) mirties metrikų registracijos knyga. 1812 m. liepos 18 d.–1825 m. sausio 22 d.]. Saugoma Inturkės bažnyčios archyve. 5. Pasvalio dvaro pajamų ir išlaidų už 1829–1830 ir 1834–1837 metus apyskaitos. Saugoma Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, fondas 43-15254. 6. Rachunek z Włoscianami Pocztowskiemi… [Paštuvos palivarko (Kauno r.) valstiečių prievolių, mokesčių ir atodirbio sisteminis sąrašas. 1835 m.]. Saugoma Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, fondas 38-55. 17 Tai abėcėlinis sąrašas, kuriame pateikiant rankraštinius šaltinius pirmiausia rašomas jų originalo pavadinimas (kartais kiek sutrumpintas), o skliaustuose – pagal galimybes išsamesnis jo atitikmuo lietuvių kalba. Vienu atveju (žr. 5 poziciją) šaltinio pavadinimas yra paimtas iš bibliotekos katalogo, nes originalo nepavyko nustatyti. Po pavadinimų nurodoma, kur šaltiniai yra saugomi. V. MACIEJAUSKIENĖ. Dėl dar vienos lietuvių pavardžių atsiradimo galimybės 25 7. Алфавитный списокъ землевладельцевъ Ковенской губернiи. Ковно, 1882. 8. Ревизская сказка... именiя �руви�екъ... [Drupiškės dvaro (Kelmės r.) revi-iя �руви�екъ... [Drupiškės dvaro (Kelmės r.) revi-я �руви�екъ... [Drupiškės dvaro (Kelmės r.) revi-[Drupiškės dvaro (Kelmės r.) reviziniai sąrašai. 1834, 1850 m.]. Saugoma Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, fondas 37-62. LITERATŪRA LKŽ II 1969 – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis. LPŽ I 1985 – Lietuvių pavardžių žodynas 1. Ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. LPŽ II 1989 – Lietuvių pavardžių žodynas 2. Ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. Maciejauskienė V. 1987: Dažniausios lietuvių pavardės. – Kalbos kultūra 52, 70–75. Maciejauskienė V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. Maciejauskienė V. 1993: Kriaunų parapijos XVII–XVIII a. asmenvardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 34–99. Maciejauskienė V. 1993a: Lietuvių įvardijimas XIX a. pirmojoje pusėje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 100–113. Maciejauskienė V. 1996: Dėl lietuvių pavardžių su priesagomis -avičius, -evičius vertinimo. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 60–70. Maciejauskienė V. 1997: Lietuvių pavardžių lyčių varijavimas XIX amžiuje. – Lituanistica 2 (30), 71–88. Rag auskaitė A. 2005: XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Va nagas A. 1982: Mūsų vardai ir pavardės, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Gauta 2009 04 30 26 KALBOS KULTŪRA | 82 ON ANOTHER HYPOTHETICAL ORIGIN OF LITHUANIAN SURNAMES Summary The paper attempts to provide arguments for one more hypothetical claim con-pts to provide arguments for one more hypothetical claim concerning the foreign origin and Slavic structure of some Lithuanian surnames. They include surnames with the suffixes of the -sktype and the suffixes -avičius, -evičius. Such surnames are numerous; some of them are among the most frequent. They are not limited to particular territories and are found throughout the country. They look universal and are also frequent in Slavic languages (Byelorussian, Polish and Russian) outside Lithuania. In Lithuanian anthroponymic research such surnames have been treated as resulting from Slavic influence on Lithuanian names or as borrowings from Slavic languages. However, it is also admitted that the surnames with the suffixes -avičius, -evičius might have evolved rather naturally. In the 16th century and later due to a specific linguistic situation in the Lithuanian State patronymics with such suffixes were quite frequent. Still such circumstances of the evolution of the names do not seem sufficient; they fail to account for a large number of such names in the Lithuanian onomastics and their highly frequent use. The anthroponymic research into the 19th century names and surnames identified a peculiarity of referring to people by their names and two surnames joined by the words arba, kitaip (‘or’, ‘otherwise’), e.g. Jacobi Wadil alias Rutkowʃki, Maciey Wersocki alias Szykszna, Thomas Pietkiewicz alias Smeledis. The analysis of the structure and origin of such pairs, their identification with the present surnames, especially considering the historic and present-day data referring to the spread of personal names, helped establish which of the two surnames were later preserved as an official surname. The investigation has also contributed to formulating one more hypothetical claim concerning surnames of foreign origin with Slavic suffixes (-sktype and -avičius, -evičius). Such surnames might have artificially replaced Lithuanian surnames which had already had a well-established Lithuanian structure (often they were also of Lithuanian origin). This would be another, previously not identified, indication of the development of Lithuanian surnames under the influence of Slavic languages. VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308 [email protected]