Iškilusis bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas Kazys Ulvydas

JONAS PALIONIS IŠKILUSIS BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS UGDYTOJAS KAZYS ULVYDAS (100-osioms akademiko gimimo metinėms) Kazys Ulvydas (1910–1996) – vienas iš XX a. antrosios pusės kalbininkų, daug ir labai vaisingai pasidarbavęs ne tik lietuvių kalbos mokslo (gramatikos, leksikologijos bei leksikografijos), bet ir įvairiuose lietuvių bendrinės kalbos kultūros baruose. Sunkiais pokario sovietinės okupacijos metais jis (drauge su kitais) parengė praktikos reikalui labai reikalingą Lietuvių kalbos rašybos žodyną (1948), kurio pavadinimas neatspindi jo turinio, nes jame konspektiškai apžvelgti ne tik rašybos, bet ir skyrybos, kirčiavimo, linksnių vartojimo, tarmių klasifikacijos, vardyno dalykai, be to, pateiktas didokas rašybai ir kirčiavimui skirtas bendrinių žodžių sąrašas. Šis žodynas, keletą metų buvęs vienintelė daugialypė lietuvių kalbos sistemos pažinimo priemonė, nenustojo savo praktinės reikšmės ir ligi mūsų laikų. Ryškiausiai K. Ulvydo lietuvių bendrinės kalbos ugdomosios veiklos apimtis ir turinys atsiskleidžia jo iniciatyva 1961 m. pradėtoje leisti Kalbos kultūroje, neperiodiniame leidinyje, skirtame plačiajai visuomenei, kurio 366 KALBOS KULTŪRA | 83 atsakomuojų redaktoriumi jis buvo iki 1991 metų, o redakcinės kolegijos nariu ligi savo gyvenimo pabaigos. Čia yra paskelbęs net 45 straipsnius, kuriuose nagrinėjami aktualūs teoriniai ir praktiniai bendrinės kalbos norminimo dalykai. Jau pirmojo Kalbos kultūros numerio įžanginiame straipsnyje „Kalbos kultūros ugdymo uždaviniai“ K. Ulvydas yra nubrėžęs pagrindines šio leidinio gaires: tobulinti lietuvių rašomąją kalbą, ypač daug dėmesio skiriant laikraščių kalbai, nuolatos rūpintis, kad bendrinė šnekamoji (anuometiniu terminu literatūrinė šnekamoji) kalba neatsiliktų nuo rašomosios, rūpintis naujai sudaromų terminų taisyklingumu (teikiant kalbininkų konsultacijas) ir kt. Čia išreikštas ir neginčytinas požiūris, kad „[į] kalbos kultūrą turėtume žiūrėti kaip į neatskiriamą asmens kultūrinio lygio dalį“ (p. 8). Vėlesniųjų Kalbos kultūros numerių teoriniuose straipsniuose, kurių dauguma – įžanginiai (juos pagrįstai galima vadinti programiniais), K. Ulvydas svarstė kalbos kultūros sąvokos (Nr. 9), kalbos normos (Nr. 33), kalbos visuomeninės esmės (Nr. 27), spaudos kalbos (Nr. 7, 28), mokyklos, kaip svarbiausio kalbos kultūros kėlimo veiksnio, gimtosios kalbos santykio su literatūra (Nr. 39), su svetimomis kalbomis (Nr. 45) ir kitas problemas. Praktinio pobūdžio straipsniuose rašė apie prielinksnio pas reikšmę ir vartoseną dabartinėje lietuvių kalboje (Nr. 3), pateikė „žiupsnelį“ farmacijos bei medicinos terminų (Nr. 21), aptarė maisto pramonės terminiją (Nr. 43), disertacijų kalbą (Nr. 4). Neišleido iš akių čia jis ir atskirų kalbininkų vaidmens ugdant bendrinę lietuvių kalbą. Rašė aštuoniasdešimtmetinio jubiliejaus proga apie akademiką Juozą Balčikonį (Nr. 8), apie staiga mirusį didžiojo Lietuvių kalbos žodyno vyr. redaktorių Joną Kruopą (Nr. 30, 54), apie sintaksės ir leksikos tyrinėtoją Adelę Valeckienę (Nr. 30), apie Jono Jablonskio pažiūras į kalbą (Nr. 42). Nors K. Ulvydas labai vertino Jono Jablonskio pažiūras ir indėlį į bendrinės lietuvių kalbos kūrimą bei norminimą, tačiau, studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, turėjo progos susipažinti ir su naujomis Prahos lingvistinės mokyklos bendrinės kalbos teorijomis, skleistomis J. Jablonskio mokinių Prano Skardžiaus, Petro Joniko ir kitų. Todėl K. Ulvydo bendrinės kalbos kultūros koncepcijoje susilydė jablonskinės tradicijos ir novatoriškos pažiūros. Jis, kaip ir J. Jablonskis, svarbiausiu, pagrindiniu bendrinės kalbos ugdymo šaltiniu laikė tarmes, ypač dėl susidariusių istorinių aplinkybių raštuose iškilusią vieną kurią tarmę (lietuvių bendrinės kalbos atveju – pietinių vakarų aukštaičių), kita vertus – bendrinę kalbą, J. PALIONIS. Išklisusis bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas Kazys Ulvydas 367 panašiai kaip prahiškiai, traktavo kaip „visiškai savarankišką ir vieningą sistemą, turinčią savo fonetinę ir gramatinę sandarą, savo normas ir raidos dėsnius, egzistuojančią abiem savo formomis: rašomąja ir šnekamąja“ (KK, Nr. 2, p. 5). Žinomas kalbininkas Pranas Kniūkšta nekrologinio pobūdžio straipsnyje „Palūžo kalbos kultūros ąžuolas“ (GK 1996, Nr. 4, p. 3) rašė: „Jo [t. y. K. Ulvydo] dėstytos mintys ir išvados sudaro vientisą kalbos kultūros darbo sistemą, kurią galima pavadinti Ulvydo mokykla.“ Nedidelės apimties straipsnyje neįmanoma aprėpti K. Ulvydo įvairiapusio bendrinės lietuvių kalbos tvarkybos darbo. Todėl toliau tenka ribotis tik kai kuriomis ir mūsų dienomis aktualiomis to darbo sritimis, būtent rūpinimusi gerinti bendrinę šnekamąją kalbą, tobulinti įvairių mokslų terminiją, skleisti kalbos kultūrą. Apie K. Ulvydo rūpinimąsi bendrine šnekamąja kalba byloja Kalbos kultūroje (Nr. 2) paskelbtas jo įžanginis straipsnis „Daugiau dėmesio literatūrinei šnekamajai kalbai“. Čia jis pirmiausia nurodė bendrinės šnekamosios kalbos atsilikimo nuo rašomosios priežastis. Tai palyginti vėlyvas domėjimasis jos žodine raiška, didelis šnekamosios kalbos vartojimo srities išsiplėtimas pokario metais, nepakankamas dėmesys tarčiai ir kirčiavimui mokyklose, paskaitose, pranešimuose ir apskritai viešajame gyvenime. Be to, viena iš atsilikimo priežasčių jis visai pagrįstai laikė ir šnekamosios kalbos specifiką – jos raiškos skubotumą ir struktūrines skirtybes, atsirandančias dėl to skubotumo ir laisvesnio bei spartesnio raiškos priemonių srauto. Tačiau tokiomis priežastimis K. Ulvydas neteisino anuomet, kaip ir dabartiniais laikais, labai dažnų tarties ir kirčiavimo klaidų, daromų per radiją, televiziją ir kitais viešojo kalbos vartojimo atvejais. Priešingai, jis tvirtino, kad „niekuo nepateisinami tokie atvejai, kai išsimokslinęs žmogus visiškai nesirūpina arba menkai tesirūpina savo šnekamosios kalbos kultūra“ (ten pat, p. 9–10). Ir galima tik apgailestauti, kad į šitokius K. Ulvydo žodžius, pasakytus dar 1962 m., mūsų šviesuomenės nebuvo rimčiau atsižvelgta ne tik sovietmečiu, bet ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai susidarė daug palankesnės sąlygos bendrinei lietuvių šnekamajai kalbai tarpti. Dabar net iš visuomenės išrinktų Seimo narių lūpų dažnai galima išgirsti K. Ulvydo pagrįstai taisytas netaisyklingai kirčiuojamas lytis: Lietuvojøje (=Lietuvoje), sąjungà (=sąjunga), komìtet as (=komitètas), kilògramas (=kilogrãmas) ir daugelį kitų. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad kirčiavimo ir apskritai tarties klaidų ne tik nesumažėjo, bet atsirado aibės kitų, naujų, apie kurias dažniau ir garsiau turėtų šnekėti mūsų dabartiniai bendrinės kalbos normintojai. 368 KALBOS KULTŪRA | 83 K. Ulvydo rūpinimasi mūsų terminijos tobulinimu rodo Kalbos kultūroje, Kultūros baruose ir kitur paskelbti straipsniai. Minėtame straipsnyje apie kai kuriuos farmacijos ir medicinos terminus jis svarstė tokių pasakymų, kaip akių lašai || lašai akims, vaikų pudra || pudra vaikams, vartojimo skirtybę, aiškino žodžių junginių išvesti iš narkozės, išvesti iš šoko būsenos ir kt. negerumą dėl to, kad jie esą pažodiniai vertiniai iš rusų kalbos. Iš viso šiame straipsnyje jis pateikė atsakymus į 17 terminologinio pobūdžio klausimų (Nr. 21). Kitame to paties leidinio straipsnyje „Dėl kai kurių terminų ar šiaip žodžių darybos ir vartosenos“ (Nr. 25) K. Ulvydas rašė apie maisto pramonininkų vartojamus, labai panašiai skambančius, bet turinčius skirtingas reikšmes terminus skerdiena „išskrosto gyvulio mėsa“ ir skerdenà „paskerstas gyvulys“, taip pat apie iškaulinėti „išpjaustyti kaulus“ (vietoj iškaulinėta mėsa teikė bekaulę mėsą) ir kt. Maisto pramonės tematikai skirtas ir 1982 m. Kalbos kultūroje išspausdintas jo straipsnis „Maisto pramonės terminiją tikslinant“ (Nr. 43). Čia kaip netikusius vertinius iš rusų kalbos K. Ulvydas kritikavo rūšinius pieno pavadinimus pilnas pienas (=nenugriebtas pienas), sausas pienas (=pieno milteliai), tačiau kažkodėl toleravo žalią pieną (t. y. tik ką pristatytą), nors tokį geriau tinka vadinti įprastiniu junginiu šviežias pienas. Teikė vartoti su pieno pramone susijusius terminus primilžis, o ne išmilžis, primelžimas – primelžto pieno kiekiui reikšti. Apskritai, K. Ulvydui buvo būdingas platus požiūris į terminų kodifikaciją, kaip ir į patį bendrinės kalbos kultūros ugdymą. Jis nelaikė svarbiausiu terminų vertinimo kriterijumi, kaip kai kurie kiti kalbininkai, jų lietuviškumo, bet žiūrėjo termino darybos taisyklingumo, jo vartosenos paplitimo, reikšmės didesnio ryškumo. Todėl nesmerkė nei tam tikrų plačiai vartojamų skolintinių, ypač tarptautinių, terminų, nei kūrybiškai, laikiantis lietuvių kalbos darybos dėsnių, sukurtų naujų specialių pavadinimų. „Nauji terminai turi būti įsivedami tik labai įsigilinus į jais reiškiamų sąvokų esmę“ (KK 1965, Nr. 9, p. 5). Tipiškas pavyzdys, rodantis K. Ulvydo gilinimąsi į terminais reiškiamas sąvokas, gali būti jau minėtų maisto terminų skerdiena ir skerdenà aiškinimas: Žodžio skerdiena jokiu būdu negalima painioti su žodžiu skerdenà, kuris sudarytas iš to pat kamieno su priesaga -ena. Specialistams reikia dviejų terminų: skerdenà ir skerdiena, nes jie čia griežtai skiria dvi sąvokas. Paskerstą gyvulį iki jo išskrodimo, apdorojimo mėsos pramonės J. PALIONIS. Iškilusis bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas Kazys Ulvydas 369 specialistai vadina žodžiu skerdenà, ir to žodžio vartojama daugiskaita. Pavyzdžiui, skerdenos skaičiuojamos, plg.: dvi skẽrdenos, du šimtai skerdenų ir t. t. Išskrosto, apdoroto gyvulio mėsa, paruošta vartoti, vadinama skerdienos terminu. Taigi parduotuvėje mes galime nusipirkti skerdienos, o mėsos kombinato darbuotojai, tik ką paskerdę gyvulį, jau turi skerdèną, paskerdę du gyvulius – dvi skẽrdenas ir t. t. Ir tik tada, kai skerdena išskrodžiama, apdorojama ir paruošiama vartoti, ją vadina skerdienos vardu. Žodis skerdenà sudarytas gerai, ir be reikalo redaktoriai kartais nenori jo pripažinti, be reikalo keičia jį žodžiu skerdiena. Abu tie žodžiai reikalingi, jie reiškia skirtingas sąvokas, juos abu reikia ir vartoti. (KK 25, p. 34). Nustatyti K. Ulvydo indėlį į lietuvių terminijos kūrimą bei kodifikaciją yra gana sunku, nes jo veiklos apimtis šioje srityje buvo labai plati. Ji reiškėsi ne tik specialiais terminu problemoms skirtais straipsniais, bet ypač norminių lietuvių kalbos žodynų redagavimu, nes K. Ulvydas buvo ne vieno tokio žodyno redakcinės kolegijos narys – be minėto Lietuvių kalbos rašybos žodyno, jis redagavo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno 1954, 1972 ir 1993 m. leidimus, be to, buvo III–V ir XI–XVI tomų didžiojo Lietuvių kalbos žodyno atsakomasis redaktorius. Nėra abejonės, kad jis yra aktyviai dalyvavęs tų žodynų terminijos kodifikacijoje, ir K. Ulvydo balsas lėmęs ne vieno termino likimą. Apie reikalą daugiau rūpintis kalbos kultūros skleidimu, apie kalbos kultūros kėlimo veiksnius K. Ulvydas yra rašęs ne viename savo straipsnyje. Svarbiausiu bendrinės kalbos kėlimo veiksniu jis pagrįstai laikė mokyklą: „...tik mokykla daugiausia lemia kiekvieno besimokančio jaunuolio kalbos kultūros lygį“ (KK, Nr. 14, p. 3). Tačiau lietuvių kalbos mokytojai dažnai nusiskundžia, kad jų darbą gadina prasta kalba dėstantys ir iš viso kalbos kultūra nesirūpinantys kitų dalykų mokytojai (ten pat, p. 5). Šie žodžiai tinka ir dabartinei atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokyklai. Be mokyklos, K. Ulvydas, kaip ir kiti bendrinės kalbos teoretikai, yra dažnai minėjęs spaudos, ypač periodinės, literatūros, kino, teatro, radijo, televizijos, šeimos reikšmę lietuvių bendrinės kalbos kultūrai kelti. Neminėjo jis tik kompiuterio vaidmens, nes jo laikais dar nebuvo išplitusi kompiuterizacija, kuri dabar nustelbia daugelį kitų veiksnių ir, deja, dažnu atveju neigiamai veikia mokyklos ir bendrinės kalbos kultūrintojų pastangas gerinti kalbą. 370 KALBOS KULTŪRA | 83 Prie bendrinės kalbos kultūros plėtimo dar sovietmečiu prisidėjo Lietuvos radijo valandėlė „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“, kurioje K. Ulvydas aiškindavo visuomenei aktualius fonetikos, morfologijos, sintaksės, rašybos dalykus. Toji valandėlė buvo labai mėgstama ir įtaigi dėl kalbėtojo ryškios tarties, minčių dėstymo logikos ir paprastumo. Baigdamas čia probėkšmais apžvelgtus būdingesnius K. Ulvydo, vieno iš žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių bendrinės kalbos ugdytojų, veiklos bruožus, norėčiau dar pridurti, kad jo, kaip ir daugelio kitų sovietmečio lietuvių mokslininkų, darbuose neapsieita be tuometinio ideologinio pamušalo: bendrinės (literatūrinės) lietuvių kalbos kultūros menkinimo priešk arinėje nepriklausomoje Lietuvoje ir tos kultūros plėtojimosi sąlygų aukštinimo sovietmečiu. Tačiau ne vienu atveju tai buvo būtina, norint apskritai viešai svarstyti aktualias, jo žodžiais tariant, „didžiulio tautos turto“ – lietuvių bendrinės kalbos – problemas. Tas pamušalas nenustelbia labai svaraus Kazio Ulvydo indėlio į mūsų bendrinės kalbos ugdymą. J. PALIONIS. Iškilusis bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas Kazys Ulvydas 371