Rita Miliūnaitė. „Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai“

348 Kalbos Kultūra | 83 RITA MILIŪNAITĖ DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS VARTOSENOS VARIANTAI Vilnius: lietuvių kalbos institutas, 2009, 248 p. recenzuojamoji ritos Miliūnaitės knyga, antroji autorės monografija, yra, sakytume, tikslinga pirmõsios (Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, 2003) plėtotė. Jau anoje monografijoje aptariama gramatikos varianto sąvoka, tokių variantų klasifikacija, išskiriami formalieji ir funkciniai variantai, apibūdinami variantų distribuciniai santykiai ir vertinimo laipsniai; jau ten variantai apibrėžiami bendrinės kalbos vartosenos, o ne kalbos sistemos požiūriu, t. y. labai plačiai (žr. Miliūnaitė 2003: 38, 17 išn.). Dabar toji samprata įtvirtinta terminu vartosenos variantai, aprėptos visos variantų rūšys. sprendžiant klausimą, ar variantai yra kalbos ar kalbėjimo reiškinys, autorei atrodo priimtinas požiūris, kad variantiškumas yra koduotas sistemoje ir prireikus realizuojamas struktūroje (remiamasi aldono Pupkio nuo stata), iš to eina tiriamojo reiškinio samprata: „Toks požiūris leidžia va rian tiškumą kaip kalbos ypatybę kiek atsieti nuo tiesioginio ryšio su sistema ir norma, o į variantus žiūrėti kaip į konkrečias tos ypatybės apraiškas vartosenoje.“ (p. 124; pabrėžta autorės). tiriamasis objektas yra itin aktualus, nes variantų (ypač – plačiai suprantamų) gausu visuose gyvosios kalbos lygmenyse, jų randasi vis naujų. Variantų tyrimo išvadų, duomenų reikia mokyklai, būtina supažindinti mokinius su tais vartosenos variantais, kurie būdingiausi jų aplinkoje, mokyti vertinti ir rinktis: „Plačiau rėpianti variantų klasifikacija svarbi ne tik vartosenos tyrimams, bet ir bendrinės kalbos mokymo metodikai, nes kol kas mokyklose daugiau kalbama apie kalbos klaidas nei apie tai, kaip apskritai vertinti įvairias vartosenos variantiškumo apraiškas.“ (p. 176). Monografijoje aprašomų tyrimų pobūdis ir paskirtis gana tiksliai nusakyta šiais teiginiais: „Šiame darbe variantiškumas daugiausia ir siejamas su kalbos normomis ir jų funkcionavimu vartosenoje – su normų pokyčiais, svyravimais ir pažeidimais. tačiau pabrėžtina, kad turimas galvoje ne kalbos normų, o plačiau suprantamas variantiškumas, kuris apima ir norminius, ir nenorminius var- r. Miliūnaitė. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai [rec.] 349 tosenoje įvairuojančius reiškinius“ (p. 119–120); „atliktas žvalgomasis vartosenos ir jos variantų tyrimas yra pagrindas iš šioje kartotekoje turimų duomenų sudaryti variantų sąvadą“ (p. 219). Paskutiniame sakinyje minima kartoteka – tai Dabartinės vartosenos kartoteka, kelis dešimtmečius (nuosek liau – nuo 1988 metų) monografijos autorės šeimoje kaupiama iš rašytinės žiniasklaidos, interneto šaltinių, kitų viešosios vartosenos sričių (p. 92–113, 156). Knygoje ir remiamasi tos kartotekos duomenimis. Pabrėždama, kad variantų funkcionavimas vartosenoje ir jų santykiai nėra tiesioginis šios monografijos, o esąs tolesnio tyrimo objektas (p. 160, 220), autorė vis dėlto jau ir šiame veikale pateikia vartosenoje išryškėjančius bendruosius funkcinius variantų požymius (pati juos įvardija kaip hipotetinius, p. 160), apibūdina vartosenoje susidarančius variantų lizdus (p. 197–199), vėl aktualina variantų distribucinių santykių problematiką (p. 199–201). Knygą sudaro dvi dalys: „Dabartinė vartosena ir jos reiškiniai“ (p. 15–113) ir „Vartosenos variantai“ (p. 115–214). Pirmoje dalyje (4 skyriuose) aptariama vartosenos sąvoka, dabartinės lietuvių kalbos vartosenos požymiai, vartosenos reiškinių tyrimo pobūdis ir jų fiksavimas, antroje dalyje (3 skyriuose) pateikiama variantiškumo samprata, aptariamos jo apraiškos ir apžvelgiami variantų santykiai. Visi skyriai baigiami apibendrinamosiomis, o monografija – baigiamosiomis pastabomis. Knygoje yra 17 paveikslų (daugiausia tai schemos) ir 9 lentelės. iš jų gerai matyti, kaip autorė siekia ne tik neprieštaringos kalbos reiškinių klasifikacijos, bet ir mokslo išvadų, apibendrinimų akivaizdumo. svarstydama įvairius teorinius variantiškumo klausimus, autorė visą laiką turi prieš akis sudarytą ir rengiamą spaudai dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantų sąvadą, todėl monografiją pagrįstai galima laikyti tvirtu teoriniu to sąvado pamatu (pati autorė sako, kad teoriniai vartosenos variantiškumo klausimai iš esmės svarstomi antroje dalyje), o pirmos dalies 1.4 skyrius („Vartosenos reiškinių fiksavimas“, p. 92–113) yra pirminis to sąvado aprašas, savotiškas būsimo sąvado įvadas: čia aptariama variantų sąvado rodyklė, pateikiama sąvado ištrauka (p. 108–109). sąvado sudarymo pagrindas yra variantų forma, struktūriniai variantų požymiai (p. 177). Kaip suprantamas pagrindinis tiriamasis veikalo objektas vartosenos variantai? „Monografijoje remiamasi plačiausiąja variantiškumo samprata, kuri leidžia į varijuojančius vartosenos reiškinius žiūrėti objektyviai, be vertinamosios nuostatos, reikalingos vėliau, norminamajame darbe, kai jau nustatyti patys variantiškų reiškinių santykiai vartosenoje.“ (p. 217). siau- 350 Kalbos Kultūra | 83 rajai ir plačiajai variantiškumo sampratai iliustruoti ypač pagaulus yra darybos variantų voveruška : voveraitė pavyzdys. Parodžiusi, kaip kito hibrido voveruška vertinimas Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose (1954 m. leidime voveruška dar laikyta sinonimiška norma, 1972 m. susieta nuoroda su voveraite, o nuo 1993 m. leidimo hibridas jau vertinamas kaip neteiktinas bendrinei kalbai, prie jo dedama žyma ntk.), autorė sako: „Viešojoje vartosenoje voveraitė šia [grybo] reikšme dabar taip pat yra akivaizdi pavyzdinė norma. taigi pagal siaurąjį varianto supratimą voveruška ir voveraitė vienu metu buvo variantai, o paskui jų variantiškumo santykis išnyko. Pagal plačiąją varianto sampratą voveruška ir voveraitė laikytini vartosenos variantais.“ (p. 152). Daugelis tą pačią reikšmę turinčių kalbos vienetų, tradiciškai laikomų sinonimais (leksiniais ar gramatiniais), autorės įtraukiami į variacijas, pvz.: procentas ir nuošimtis, leidykla „Versmė“ ir „Versmės“ leidykla (p. 207; morfologijos variantams, pavyzdžiui, priskiriami konkuruojantys vienaskaitos ir daugiskaitos junginiai piešinio : piešinių [konkursas] (p. 172), sintaksės variantams – pasakymai sprogusi bomba sugriovė [sandėlį] : sprogo bomba ir sugriovė [sandėlį] (p. 173). skiriami dvejopi variantai: formos ir reikšmės (p. 214). Formos variantais vadinami atvejai, kai varijuoja to paties kalbos vieneto forma, o reikšmė nekinta; šių variantų gali skirtis funkciniai (stilistiniai) požymiai. tai, galėtume sakyti, yra siauroji kalbos variantų samprata, mūsų kalbotyroje turinti tam tikrą tradiciją. Kalbininkai, kurie laikosi šios termino vartosenos, variantus stengiasi kuo aiškiau atriboti nuo sinonimų. Reikšmės variantais vadinami skirtingi kalbos vienetai, sistemiškai turintys tą pačią reikšmę ar funkciją (pvz., absoliutieji sinonimai), arba tokie vienetai, iš kurių vienas greta savo tikrosios reikšmės vartosenoje įgyja ir kito reikšmę. antrojo tipo variantai gerokai išplečia variantiškumo sąvoką. negalima neatkreipti dėmesio, kad autorė kalba ir apie artimos reikšmės leksikos variantus: „tos pačiõs ar labai artimõs reikšmės pagrindu varijuoja leksiniai vienetai – žodžiai arba leksikalizuoti, neretai sustabarėję žodžių junginiai.“ (p. 164), ir savo nuostatas apibendrina taip: „dabartinės lietuvių kalbos vartosenos va riantais laikytini tą pačią ar labai artimą reikšmę turintys ir regu liariai pasikartojantys kalbos reiškiniai, tarp kurių vartosenoje su sidaro variantiškumo – galėjimo vienas kitą pakeisti – santykiai.“ (p. 177; pabrėžta autorės). Pasirinktoji variantų samprata leidžia autorei susieti tradicinį kalbos norminamąjį darbą ir sociolingvistinį požiūrį į variantiškus vartosenos reiškinius r. Miliūnaitė. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai [rec.] 351 (p. 151–153, 215). sociolingvistinis tyrimų pobūdis grindžiamas ne vienoje knygos vietoje. Pavyzdžiui, nurodoma, kad „bendrinės lietuvių kalbos norminamajame darbe vertinamajam aspektui iki šiol kaip tik ir trūko glaudesnių sąsajų su realiosios vartosenos tyrimais“ (p. 217); parodomas sociolingvistikos, kalbos planavimo ir kalbos kultūros santykis (p. 121–122). ieškoti ir rasti tų sąsajų autorei padeda ne tik pažintis su šiuolaikiniais kitų kraštų sociolingvistikos darbais, bet ir gilinimasis į lietuvių bendrinės kalbos norminimo tradiciją (iš esmės tam buvo skirta pirmoji monografija), dėmesys senesniems ir dabartiniams lietuvių kalbotyros darbams. tai ypač brangintina savybė dabar, kai ne vienas jaunesnės kartos kalbininkas lituanistas (dažniau – kalbininkė lituanistė) į gimtąją kalbą geba žiūrėti tik svetimomis akimis. Pažymėtinas monografijos bruožas – pastangos tvarkyti įvairuojančius kalbotyros terminus, prireikus teikti ir naujų. Šiek tiek koreguojama funkcinių stilių terminija. stlius, kuris lietuvių kalbotyroje vadinamas įvairiai – kasdieniniu buitiniu, šnekamosios kalbos stiliumi, tiesiog buitiniu arba šnekamuoju, – monografijoje įvardytas kaip kasdienis (p. 42); galima priminti, kad būtent šis terminas broniui savukynui atrodęs patogesnis negu kasdieninis buitinis (žr. savukynas 1977: 19, 2 išn.). siūlomas terminas variantų lizdo nariams apibūdinti: „Visus kitus variantų lizdo narius, išskyrus pagrindinį, galima būtų vadinti atliepiamaisiais variantais“; šiuo atveju netinkąs terminas šalutiniai variantai, nes jis būsiąs reikalingas tolesniame variantų tyrimo tarpsnyje, „nusakant variantų nelygiavertiškumą normų atžvilgiu“ (p. 198). siekiama susidaryti neprieštaringą terminų sistemą, pirmiausia tų, kurie mūsų kalbotyroje vartojami panašia reikšme, neretai pramaišiui. Poskyryje „Variantiškumo apraiškos“ svarstomi artimus dalykus reiškiantys terminai (variantai, dubletai, sinonimai, konkurentai, atitikmenys ir pakaitai), skirtingos jais įvardijamos sąvokos (p. 140–196). išsamiausiai, suprantama, nagrinėjama variantų samprata: siauriausia ir plačiausia, struktūriniai ir funkciniai variantų požymiai, variantų klasifikacija (p. 140–177; dar žr. p. 201–211 apie variacijų tipus). Vieno invarianto realizacija – variantų lizdas ir jame susiklostę variantų santykiai – vadinama variacija (p. 163, 98 išn.; 201). Variantiškumą autorė apibūdina kaip „ben driausią kalbos reiškinių ypatybę tame pačiame kontekste regu liariai turėti tapačią ar labai panašią reikšmę ar atlikti tapačią ar panašią funkciją, – taigi galėjimą vienas kitą pakeisti.“ (p. 192; pabrėžta autorės). 352 Kalbos Kultūra | 83 svarbiausiomis variantiškumo apraiškomis laikomi variantai ir sinonimai; parodomi skirtingi požiūriai į šių sąvokų santykius (p. 132). Pagrindinis sinonimų ir plačiai suprantamų variantų požymis yra skirtingą raišką turinčių kalbos vienetų reikšminis bendrumas (p. 181). autorė nuodugniai svarsto sinonimų ir variantų skirties klausimą (p. 180–188), padaro tam tikras išvadas, bet, pabrėžusi, kad tai yra sunkiai išpainiojamas klausimas (p. 183), nekelia sau uždavinio jį iki galo „išpainioti“. aišku viena: plačiai suprantami vartosenos variantai apima dalį tų kalbos reiškinių, kurie iki šiol paprastai buvo priskiriami sinonimikai (p. 128); sinonimai „įtraukiami į variantų akiratį iš esmės tiek, kiek susiję su normiškumu“ (p. 194). Variantams priklauso ir nenorminiai reiškiniai, bet pastaruosius laikyti sisteminiais sinonimais nebūtų tikslinga, nes tai kitõs, ne bendrinės kalbõs, sistemos apraiškos. užtat ir sakoma: „Panašūs nenorminiai reiškiniai [kalbama apie konstrukciją dėti ant keptuvės, pavartojamą reikšme „dėti į keptuvę“] kelia klausimą, ar jie gali būti laikomi sintaksinės sinonimijos tyrimo objektu.“ (p. 185). autorė mano, kad sinonimų terminas šiuo atveju būtų pagrįstas, „[j]ei sinonimus suprasime plačiai – kaip visuotinės (ne vien bendrinės) vartosenos reiškinį, tada bendrinės kalbos normų atžvilgiu sinonimai gali santykiauti kaip norma ir motyvuotai vartojama ne norma“ (p. 193, 112 išn.). Žinoma, kontekstiniais, situaciniais sinonimais nekodifikuotos kalbos priemonės gali būti laikomos. autorė tarsi plėtoja aldono Pupkio teiginį, kad „variantiškumas ir sinonimika nėra griežtai savarankiški, visiškai atsiskyrę reiškiniai; tam tikrose vietose jie susikerta, kryžiuojasi, kalbos raidoje vieni gali virsti kitais“ (p. 132), ir sako: „Dalis variantų ilgainiui įgauna tam tikrų atspalvių, papildomų požymių ir tampa nebe konkuruojančiais variantais, o sinonimiškomis raiškos priemonėmis“ (p. 90). Kalbant apie sinonimus galima atkreipti dėmesį į vieną mažmožį. Monografijoje primenant, kad lietuvių kalbotyroje sinonimų grupes įprasta vadinti sinonimų eilėmis arba sinonimų eilutėmis, iš pastarąjį terminą vartojančių kalbininkų nurodomas tik alvydas umbrasas (2004) (p. 197). Gerai žinau, kad šį terminą yra pasiūlęs, jam, palyginti su junginiu sinonimų eilė, pirmenybę teikia stasys Keinys (žr. ir jo rašytą straipsnį sinonimų eilutė, nuorodą į šį straipsnį prie termino sinonimų eilė KtŽ 1990: 183). apie kalbos priemonių konkurenciją pirmoje autorės monografijoje buvo tik užsiminta (žr. Miliūnaitė 2003: 40; 57, 32 išn.; 167), o dabar ji tapo viena centrinių variantiškumo sąvokų (p. 188–190); kalbama apie variantų konkurenciją, jos laipsnius (p. 211–213). lietuvių kalbininkai terminus kon- r. Miliūnaitė. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai [rec.] 353 kurentai, konkurencija daugiausia vartoja aptardami kalbos kitimą, tokius atvejus, kai viena raiškos priemonė stumia iš vartosenos kitą, ypač – kai bendrinei kalbai teikiamo varianto vietoje vartojami neteiktini, nekodifikuoti variantai. taigi, akivaizdus diachroninis požiūris. būtent tokį požiūrį kitados yra išdėstęs aleksas Girdenis: konkurencijos terminas „plačiai vartojamas diachroninėje kalbotyroje <...>. <...> paprastai konkuruoja kurį laiką kažkokie kalbos reiškiniai. sakysim, buvo kokia naudininko su dalyviu konstrukcija, dativus absoliutus, paskui ji užleido vietą padalyvio konstrukcijai. tai tikra diachroniškai suprantama konkurencija“; sinchroniškai suvokiami konkurencijos reiškiniai esą „galėtų būti apibūdinami stilistine opozicija. aš įsivaizduoju tokius atvejus: Parėjo žmonės dainuodami ir Žmonės pardainavo“ (cituojama iš alekso Girdenio kalbos habilitacijos komiteto posėdyje Vilniaus universitete 1996 m. vasario 8 d. stenogramos). rita Miliūnaitė ne tokia kategoriška, ji mano, kad tie patys konkurencijos terminai kalbos kultūroje ir stilistikoje gali reikšti ir kiek skirtingas sąvokas: „stilistikoje konkurencija iš kalbos reiškinių santykių, besiklostančių vartosenoje per ilgesnį laiką, perkeliama į raiškos priemonių konkurenciją jų rinkimosi momentu“ (p. 189); „skirtingai nei stilistikoje, variantai konkurentais laikomi ne jų rinkimosi vartoti momentu, o tada, kai vartosenoje, apibrėžtame kontekste jie reguliariai vartojami pramaišiui, neatsižvelgiant į santykį su kodifikacija“ (p. 190). Čia bent trumpai, remiantis naujesnėmis publikacijomis, verta priminti konkurencijos sampratą čekų kalbotyroje, nes iš jos toji samprata buvo perimta lietuvių stilistikos. Į konkurenciją čekų kalbininkų irgi žiūrima dvejopai: arba kaip į procesą, kai vieną ar keletą raiškos priemonių išstumia sinoniminė priemonė, arba kaip į pirmenybės teikimą vienai raiškos priemonei palyginti su sinoniminėmis. taigi konkurencija suprantama kaip dinamiškas reiškinys, kurį galima tirti kaip kitimą arba kaip jo padarinius ir reiškimąsi „sinchroniniame kalbos pjūvyje“, todėl būna skiriama kalbos priemonių konkurencija ir paralelumas (paralelnost). to požiūrio laikąsi kalbininkai apie konkurenciją nekalba tada, kai turimos galvoje akivaizdžios dubletinių priemonių gretybės (paralely), nusakančios tam tikrą reikšmę arba atliekančios tam tikrą funkciją. Pastaruoju metu čekų kalbotyroje konkurencija ir paralelumas dažniausiai neskiriami, konkurencija apibrėžiama kaip skirtingų priemonių vartojimas tam pačiam turiniui išreikšti, kaip tokia galimybė sistemos požiūriu, t. y. kaip kalbos priemonių aibė, kurią komunikacijos aktui arba skirtingiems komunikacijos tipams teikia kalbos sistema (žr. Martincová 1997: 161; Jelínek 2002: 223). 354 Kalbos Kultūra | 83 Plėtojant raiškos konkurencijos idėją dar vertėtų pagalvoti dėl visų veiksmažodžio konkuruoti terminų darybinės grupės. Jau, galima sakyti, nusistovėję, nekeliantys abejonių yra terminai konkurentai, konkuruojantys (variantai), konkurencija, gal ir konkurencinė (raiška). bet štai „Variantų požymių“ lentelėje (p. 161) randame būdvardį konkurencingas, o daiktavardį – konkurenciškumas. tai gal konkurencingumas? arba konkurentiškas ir konkurentiškumas? Kadangi konkurencijos terminas kaip metafora perimtas iš ekonomikos ar kitų socialinių mokslų, tai visi kalbotyroje atsirandantys šios grupės terminai galėtų remtis anuose moksluose įtvirtinta kodifikacija1. Variantų ryšys su kitomis variantiškumo apraiškomis apibendrinamas taip: „sinonimai atskleidžia įvairesnes variantų vartojimo išgales, dubletai yra ženklas, kad variantiškumas yra perteklinis ir galbūt šalintinas, konkurentai parodo variantų įsitvirtinimo vartosenoje santykius.“ (p. 193). Visoje monografijoje, daugelyje jos vietų, autorė atskiria, išryškina stilistinį variantiškumo tyrimo lygmenį. Viena iš vartosenos charakteristikų pagal kalbos vartojimo būdą yra nusakymas žiūrint vadinamųjų vartojimo stilių: tuo pagrindu skiriama laisvoji (neoficialioji) ir oficialioji vartosena (p. 34–47). „bene svarbiausiu kriterijumi tampa oficialumas–laisvumas. Šioje ašyje dabartinė lietuvių kalbos vartosena įgavo tam tikrą pusiausvyrą: kalbos raiškos priemonės pagal šį kriterijų vis labiau diferencijuojasi tiek rašytiniu, tiek sakytiniu pavidalu“; „jau nebetinka buvę gana patikimi rašytinės–sakytinės kalbos ir viešumo–privatumo kriterijai“; „bendrinės kalbos vartojimą vis labiau ima lemti vartojimo tikslas ir adresatas“ (p. 216–217); „laisvoji vartosena klostosi kaip atskiras kalbos stilius“ (p. 47). stilistikai priskiriamas motyvuotas normos pažeidimų tyrimas (p. 196). Pavyzdžiui, p. 194–195 pateiktame kontekste pavartotas „junginys prausti magistralę <...> pažeidžia kalbos normas“ (p. 195), bet toji metafora rodosi stilistiškai motyvuota (plg. Užėjo ilgadienės liūtys, merkė, prausė Vilnių visą savaitę J. balt. lKŽ X 583). (Dėl stilistinio kalbos lygmens dar žr. p. 50; 90; 112; 173, 105 išn.; 195.) Vietomis autorė koreguoja ankstesnes savo nuostatas bei formuluotes. antai sakoma, kad „publicistinį stilių dėl jo nevienalytiškumo reikia skaidyti bent į dvi dalis – informacinį ir ekspresyvųjį. Kalbos patarimuose tai 1 Pavyzdžiui, rūtos Vainienės Ekonomikos terminų žodyne (Vilnius: tyto alba, 2005) yra konkurencija, konkurencingumas ir konkurencinis pranašumas (p. 139–140). Žodyne skaitome padėką neįvardytiems kalbininkams, bet jame, deja, nėra įrašo apie aprobaciją Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, tad nieko negalima pasakyti apie žodyne pateikiamų terminų kodifikacijos lygį. r. Miliūnaitė. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai [rec.] 355 padaryta ne visai tiksliai, publicistiniu stiliumi pavadinus tik ekspresyviąją jo dalį ir atskiriant nuo informacinės.“ (p. 41, 22 išn.; monografijos autorė yra kelių Kalbos patarimų knygelių sudarytoja ir viena iš autorių). iš esmės pritardamas tokiam tikslinimui vis dėlto turiu pasakyti, kad, atskiriant informacinį stilių nuo publicistinio, jokios klaidos nebuvo padaryta, tiesiog pasirinktas kitoks požiūris į stilių skaidymą. sakysime, anglų stilistikos tradicijoje laikraštinis (t. y. informacinis) stilius atskiriamas nuo publicistinio (žr. Galperin 1971: 306–318; poskyrio „laikraštinis stilius“ autorius yra V. l. najeras (nayer)), o rusų stilistikoje laikraštinis stilius suprantamas kaip publicistinio stiliaus centras, vartojamas net dvigubas pavadinimas laikraštinis-publicistinis (газетно-публицистический) stilius (žr. Стили сти ка 2007: 116). ilgą laiką veikiami rusų stilistikos, stiliaus bei žanrų požiūriu turėdami panašius laikraščius ir panašią publicistiką, lygiai taip pat skirstėme ir stilius, todėl per kelis dešimtmečius susiklostė tokia pat (kaip rusų) lietuvių kalbos stilių bei jų atmainų (postilių, žanrų) skirstymo tradicija. iki nepriklausomybės atkūrimo toks lingvostilistinis požiūris, aišku, atitiko stilistinę kalbos tikrovę. Galimas daiktas, kad ir dabar dar anksti perimti anglų ar kokios kitos Vakarų stilistikos nuostatas. ryžtingiau keisti nusistovėjusią stilių klasifikaciją galima būtų tik nuodugniai ištyrus dabartinę vartoseną stiliaus požiūriu (taigi sukaupus patikimų duomenų) ir aiškiai suformulavus stilių skaidos kriterijus. Keletas žodžių dėl kalbos (sistemos) ir kalbėjimo (šnekos) vienetų skyrimo. Mūsų kalbininkų darbuose tie patys vienetų pavadinimai suprantami nevienodai. autorė šiuo atžvilgiu yra nuosekli, bet skaitytojui praverstų paaiškinimas, kodėl pasirinktas būtent toks požiūris. remiantis Jono Palionio Kalbos mokslo pradmenimis (1985) sakoma, kad „fonemos ir morfemos yra kalbõs, o žodžiai, junginiai ir sakiniai – kalbėjimo vienetai“ (p. 153– 154). o kitų autorių darbuose randame kiek kitokią termino sakinys traktuotę. Pavyzdžiui, Kalbotyros terminų žodyne pateikiamas savotiškas pereinamasis apibūdinimas: „Sakinys yra pagrindinis minties reiškiamasis konkretaus pobūdžio kalbos vienetas, dėl to pats jis priklauso šnekai (kalbėjimui). <...> tačiau sakinio sintaksinės sandaros tipai priklauso abstraktesniam lygmeniui – kalbai.“ (KtŽ 1990: 175). Dar kiek kitaip (man rodosi – tiksliausiai) kalbamąjį santykį yra nusakęs Vitas labutis (1994: 57): „tikrasis komunikacijos faktas yra individualus teksto sakinys, glaudžiai susietas su kontekstu, su pavartojimo situacija. Šiuo metu tokiam teksto sakiniui taikomas terminas „pasakymas“ arba „frazė“. <...> svarbiausia, 356 Kalbos Kultūra | 83 kad darom skirtumą tarp pasakymo kaip komunikacijos vieneto ir sakinio kaip kalbos sistemos vieneto.“ (Visur pabrėžta cituojant). Čia vieno, čia kito mūsų kalbininko viešas žodis apie dabartinę lietuvių kalbos būklę, apie įvairių kalbos atmainų vietą rodo, kad esama ne tik skirtingo, bet netgi priešingo požiūrio į bendrinę kalbą, į kalbos kitimą. nelygu koks vaidmuo priskiriamas gimtajai kalbai. išgirstame balsų, kad vsos kalbõs atmainos (tarp jų ir žargonai?) esančios lygios, kad lietuvių kalba kintanti natūraliai, nes svarbiausia esą tenkinti bendravimo poreikius, o koks nors vaizdingumo blukimas, knygėjimas (iš vienos pusės) ir kolok vializacija (iš kitos pusės) – normalu. rita Miliūnaitė kitaip mato mūsų kalbos situaciją, ji nemano, kad viskas susiklostys savaime; nepritaria mėginimams perimti egalitarizmą – požiūrį apie visų kalbos atmainų ir būdų lygybę (p. 131). Ji teigia: bendrinės kalbos raida netekusi tolygumo, jos vartojimo sričių mažėja, gausėja nekodifikuotų raiškos priemonių, rašytinė kalba praradusi „vienalyčio ir gerai organizuoto kalbinio darinio statusą“ (p. 83), ir apibendrina: „taigi jau ir dabar aišku, kad pakraštinių reiškinių intensyvėjimas, taip pat tiesioginis svetimų elementų (įvairių kalbos lygmenų) skverbimasis į vartoseną tirpdo lietuvių kalbos savitumą.“ (p. 85). Pamatuota nuomonė sakoma apie politinio korektiškumo mėgdžiotojus lietuvoje: nesą jokio reikalo priimti kitų kalbų primetamas vienokių ar kitokių žodžių vartojimo ar draudimo vartoti madas, reikia žiūrėti savos kalbos tų žodžių vartojimo tradicijų, reikšmių sistemos. tai ne tik kalbininkės, sukaupusios vertingą dabartinės kalbos tyrėjos patirtį, nuomonė, bet ir pozicija prisiimančio atsakomybę gimtosios kalbos vartotojo, besirūpinančio jos likimu, jos dabartimi ir ateitimi. skaitydamas naująją ritos Miliūnaitės monografiją negali neatkreipti dėmesio į kai kuriuos savitus ar šiaip jau akiai malonius mokslo veikalo kalbos etiketo dalykus. Štai autoriaus padėką recenzentams, redaktoriams, leidėjams ir kitiems asmenims esame įpratę skaityti knygų pratarmės pabaigoje, o čia Padėka – atskiras knygos dėmuo (kaip kartais matome Vakarų autorių mokslo veikaluose). neturime vienos tradicijos, kaip įvardyti tekste autorių, kurį minime, cituojame ar kuriuo šiaip jau remiamės tais atvejais, kai nesitenkiname tik įprastine šaltinio nuoroda (trumpinimu pavardė, metai, puslapis skliaustuose): arba prie pavardės rašome tik vardo raidę, arba, pirmą kartą minėdami, nurodome visą vardą, o toliau jau vartojame vien pavardę, kaip kasdienėje šnekoje kad įprasta įvardyti trečiąjį, čia nesantį, asmenį – kaimyną, bendradarbį, net kokį aukštą asmenį. Mo-