Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje

J. Girčienė. Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje 307 JURGITA GIRČIENĖ Lietuvių kalbos institutas LAiDŲ VeDėJAi APie neFOrMALiĄ KALBinĘ rAiŠKĄ ŽiniASKLAiDOJe 1. ĮVADAS Pastaruoju metu pasaulyje ir Lietuvoje intensyviai svarstomi viešosios erdvės privatėjimo ir šio proceso sąsajų su kalbos paprastėjimu, arba neformaliu kalbėjimo stiliumi1, klausimai (žr. Fairclough 1995; Hedin 2005; nevinskaitė 2006; Webster 2006: 168–208; Pečiulis 2007: 198–204; Fiske 2008: 94–100; Marcinkevičienė 2009 ir kt.). Vieni iš svarbiausių viešosios erdvės kalbinio fono kūrėjų yra žiniasklaidos atstovai. Apie žurnalistų vartojamas neformalios raiškos priemones skirtingų nuomonių yra pateikę įvairių sričių tyrėjai, tarp jų ir kalbininkai. Vieni iš jų, pagrindiniu geros viešosios kalbos kriterijumi tradiciškai laikantys taisyklingumą, neformalią kalbėseną interpretuoja kaip žiniasklaidos kalbos prastėjimą, nenorminius bendrinės kalbos užribio variantus. Kiti, į viešąjį diskursą žvelgdami iš transformacijas patiriančios liberalėjančios visuomenės ir mokytojo vaidmens atsisakančios bei draugiško dialogo su adresatu regimybę kuriančios žiniasklaidos pozicijų, neformalią kalbėseną sieja su komunikacijos efektyvinimu, gera komunikacine kompetencija, padedančia žiniasklaidos atstovams kurti kalbamam laikotarpiui būdingą neformalaus bendravimo aplinką2. Atsižvelgiant į tokią nuomonių perskyrą, tikslinga tirti, ką apie neformalios raiškos skverbimąsi į žiniasklaidą mano patys jos atstovai. Į šį klausimą mėginama atsakyti remiantis TV ir radijo laidų vedėjų požiūrio į viešąją kalbą ir kalbos politiką tyrimo – projekto „Baltų sociolingvistika (BALSOC): 1 Sociolingvistikos teorijoje neformalusis stilius, kaip bendravimo, o ne vartosenos srities ypatybė, suprantamas kaip formaliojo stiliaus priešprieša (žr. Trudgill 1999: 117–128; plačiau apie šių terminų ir jų įvardijamų sąvokų santykį su kitais panašius dalykus įvardijančiais terminais, pvz., laisvoji vs oficialioji vartosena, ir jų apimtimi žr. Miliūnaitė 2009: 40 ir tt.; Tamaševičius 2010: 192). 2 Apie skirtingai kalbos paprastėjimą interpretuojančių tyrėjų pateikiamus argumentus plačiau žr. Girčienė 2009: 299–232; Tamaševičius 2009; 2010 ir kt. 308 KALBOS KuLTūrA | 83 kalbinė visuomenės savimonė Lietuvoje ir Latvijoje“3 – duomenimis, ap imančiais savos kalbinės kompetencijos vertinimą, konkrečiai – vartosenos srities ir adresato įtaką žurnalistų kalbėsenai. Tiriant atlikti 24 struktūriniai kokybiniai interviu su tipiškais (populiariais ir gerai žinomais) laidų vedėjais – 32–42 metų vyrais. nors tokia atranka apriboja rezultatų apibendrinimą visiems žiniasklaidos atstovams, homogeniška imtis leidžia atskleisti kuo didesnę nuomonių įvairovę vienoje grupėje, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties (nevinskaitė 2009). Vieni iš respondentų veda brandesnio amžiaus asmenims skirtas analitines laidas (AnALiT.), kiti yra populiarių pramoginių (POP.) laidų, dažniau skirtų jaunimui, vedėjai. Pažymėtina, kad skirstyti laidas pagal šį kriterijų buvo sudėtinga, todėl ši skirtis turėtų būti vertinama su išlygomis (nevinskaitė 2009). Pusė respondentų yra priskiriami prie profesionalų – tai žurnalistai ar aktoriai, per studijas nuosekliai mokyti kalbos ir kalbėjimo (PrOF.), kiti sudaro vadinamųjų neprofesionalų, neturinčių žurnalistinio išsilavinimo, studijų metu negavusių nuodugnaus kalbinio pasirengimo, grupę (nePrOF.). Pagal minėtuosius du kriterijus sudaryta imtis iš keturių grupių, kurių kiekvienai priklauso po šešis laidų vedėjus. TV ir radijo (kaip vienos iš ryškiausių viešosios erdvės apraiškų) laidų vedėjai šiame straipsnyje aprašomam tyrimui yra itin aktuali kalbėtojų profesionalų grupė, nes jų kalbėsena neabejotinai daro poveikį kalbos vartotojams apskritai. Be to, laidų vedėjai, kaip žodžio profesionalai, yra kompetentingi samprotauti apie kalbos pokyčius (plg. nevinskaitė 2009). Manytina, kad jų reiškiamos nuo statos (skirtingai nei vadinamųjų „naiviųjų“ kalbos vartotojų), nors ir tirtos tiesioginiu metodu, galėtų sietis su realiąja kalbos vartosena viešojoje erd vėje (žr. Vaicekauskienė 2010: 171). 2. MOTyVuOTOS AnTinOrMOS POreiKiS Vienu iš respondentams pateiktų klausimų, susijusių su asmenine kalbine kompetencija, siekta sužinoti, ar būna atvejų, kad vesdami laidas jie specia liai laužytų bendrinės kalbos normas, ir galimas to priežastis. Apibend rintai pasakytina, kad daugumas (20 iš 24) laidų vedėjų teigia dėl įvairių priežasčių prireikus motyvuotai laužantys kalbos normas (žr. 1 pav.). 3 Projektą vykdė Lietuvių kalbos institutas (2009 m.), rėmė Valstybinis mokslo ir studijų fondas. J. Girčienė. Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje 309 1 PAV. Laidų vedėjų pasiskirstymas pagal bendrinės kalbos normų (ne)laužymą vedamose laidose 2.1. Du iš keturių respondentų, pagal pirminę griežtai neigiamą atsakymo formuluotę (Ne; Ne, aš specialiai nelaužau) priskirtų normų nelaužančiųjų pogrupiui, toliau plėtodami atsakymą prisipažįsta, kad labai retais (išimtiniais, pavieniais) atvejais komunikacijos procesui trukdančias normas galintys apeiti: ne. ne. nes sakau, vienintelis atvejis dėl „Audros“ buvo, tai šitas. Aš iš tikrųjų stengiuosi, net jeigu skamba klaikiai ir aš žinau, kad 90 procentų mano pažįstamų tikrai taip nesakytų, nes jie tikrai nežino, kad taip turi būti4. [nePrOF. AnALiT.] ne, aš specialiai nelaužau. Specialiai tikrai nelaužau. O jeigu man reikia panaudot tas žodis <…> draivas, kai nėra lietuviško atitikmens, <…> tai būna, kad tada ir pasakau, „kaip sako muzikantai, draivas“. Tai gali būti, kad įmetu aš tą patį slengą, prieš tai klausytoją, žiūrovą įspėdamas, kad bus slengas, bet visiems tampa aiškiau nuo to. [nePrOF. AnALiT.] Pastebėtina, kad trys iš keturių respondentų, teigiantys savo laidose specialiai nelaužantys bendrinės kalbos normų, veda rimtesnio turinio, brandesnio amžiaus adresatui skirtas analitinio pobūdžio laidas, reikalaujančias formalesnės kalbinės raiškos. Du iš jų priskirtini neprofesionalų pogrupiui, kaip ir vienintelis, sakęs tyčia tikrai nelaužantis kalbos normų populiariųjų laidų vedėjas. iš profesionalų pogrupiui priklausančių respondentų tik vienas sakė nelaužantis kalbos normų – tai analitinę formaliąją politinių debatų laidą5 vedantis žurnalistas (žr. 2 pav.). 4 Abu kirčiavimo variantai áudra (1) ir audrà (4) yra norminiai. (red. pastaba). Cituojama kalba netaisoma. – J. G. 5 Apie vadinamųjų visuomeninio pobūdžio pokalbių laidų (ne)formalumo skirtį ir jos įtaką neformalių raiškos priemonių pasirinkčiai plačiau žr. G i r č i e n ė J. nominatyviniai adresato įvardijimai visuomeninius klausimus nagrinėjančiose pokalbių laidose: sociolingvistinis aspektas, 2010 (įteikta spausdinti Žmogus kalbos erdvėje). 310 KALBOS KuLTūrA | 83 2 PAV. Laidų vedėjų pasiskirstymas pagal bendrinės kalbos normų (ne)laužymo santykį su vedamos laidos pobūdžiu ir išsilavinimu Tik nedaugelis (5 iš visų 24) laidų vedėjų kalbos normų laužymą sieja su normų kokybe (trys iš dvidešimties, prisipažinusių tą darančių nuosekliai, ir du iš keturių, priskirtų nelaužančiųjų pogrupiui). Tie respondentai tik nesilaiko taisyklių, varžančių minties raišką, labai nukrypstančių nuo, anot vieno respondento, nusistovėjusios šnekamosios kalbos, liaudiškų tradicijų: Man yra sunkiai suvokiama <…>, kodėl, tarkime, tam tikri nusistovėję mūsų šalyje, mūsų šnekamojoje kalboje, dalykai, staiga <…> bandomi išmušti <…>. Aš suprantu, kur yra, sakykime, slengas ir visokie kitokie dalykai, bet, tarkim, tos pačios „Joninės“. Mes dabar turim sakyt „Joninės“ , bet ne „Joninės“. Bet visą gyvenimą visi sakė „Joninės“. Kam reikia keisti tokį dalyką? <…> Tai tokie dalykai man <…> atrodo <…> beprasmiški. ir tikrai kartais galima remtis liaudies išmintimi ir padaryti tam tikrą išimtį. Tegul „Joninės“ ir būna „Joninės“, o ne „Joninės“6. [nePrOF. POP.] normas laužau <…>, nes kai kurios mintys, jeigu jas nori tiksliai išreikšti, [pasakytos] nebūtinai atitinka kalbininkų nustatytas taisykles. <…> [dažniausiai] paklūstu kalbininkų diktatui, nors ir ne visada sutinku. [nePrOF. AnALiT.] (dar žr. pirmuosius du iliustracinius pavyzdžius) Pastebėtina, kad visi penki respondentai, motyvuotą pažeidimą siejantys su, jų manymu, nekokybiška norma kaip komunikaciniu trukdžiu, neturi žurnalisto išsilavinimo. 6 Abu kirčiavimo variantai Jonnės (2) ir Jõninės (1) yra norminiai. (red. pastaba). J. Girčienė. Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje 311 2.2. Daugumas (19) respondentų motyvuotų antinormų vartojimo atvejus sieja ne su pačių normų kokybe, o su bendrinės kalbos užribio elementų teikiama galimybe plėsti efektyviai komunikacijai reikiamų kalbinės raiškos priemonių arsenalą, t. y. peržengti vieno iš geros kalbos reikalavimų – taisyklingumo ribas, kad, pasitelkę stilistiškai ekspresyvius kitų kalbinių kodų elementus, galėtų suaktyvinti tam tikrai komunikacinei situacijai reikiamus kitus geros, arba stilingos, kalbos segmentus – vaizdingumą, gyvumą ir kt. (plg. Župerka 2001: 9). Šios vyraujančios grupės nuomonę apibendrina vieno jos atstovo – žurnalisto išsilavinimą turinčio respondento – citata: Žurnalistika yra tam tikri stiliaus dalykai, ir jeigu tu naudoji kažkokius žodžius sąmoningai, sąmoningai laužai [taisykles] arba sąmoningai ne taip kirčiuoji, tai, mano galva, yra normalu. čia mažai ką bendro turi su taisyklingumu kalbos, čia daugiau stiliaus dalykai. [PrOF. AnALiT.] Laidų vedėjų, motyvuotai laužančių bendrinės kalbos normas, atsakymų analizė atskleidė tam tikras bendresnes respondentų minimų neformaliųjų žodyno ir prozodijos elementų vartojimo priežastis. 1) Motyvuota antinorma nurodoma kaip svarbi priemonė, leidžianti geriau perteikti (laidoje kuriamų personažų) charakterius, pvz.: Televizijoje kuriamam personažui <…> netaisyklinga kalba suteikia blogie čio, <…> kvailio ar dar kažkokį įvaizdį. nes juokingai <…> ir netgi kvailai atrodytų, jeigu tas personažas, [pavyzdžiui] banditas, <…>, kalbėtų labai švaria literatūrine kalba. [PrOF. POP.] Aš vaidinu <…> berniuką, <…> ten tokio slengo... turbūt ausys nulinktų, nebuvo girdėję. Aš kalbuosi: <…> „Mes kepėm, mama. – Ką jūs kepėt?“ Aš, aišku, sakau „blynus“, ne „blynus“. <…> „Vysiškai, vysiškai nebūtina, kai mynkai tešlą išrinkti iš tešlos kiaušinio lūkštus <…>. Brazylijoj taip valgo“. <…> reikia visus žodžius blogai kirčiuoti dėl to, kad pagal siužetą <…> sesuo yra moksliukė, <…> o brolis toksai truputį atsilikęs, tai jis negali mokėti taisyklingai kalbėt. <…> čia netgi charakterio bruožas, personažas toksai yra blogai kalbantis, labai išraiškingai, bet labai blogai. [PrOF. POP.] Filmus <…> keli tiktai žmonės verčia gerai. Dėl to, kad mūsų redaktoriai labai nepaslankūs yra. Tai, aš manau, tokiose srityse kaip menas – kinas, literatūra – lietuvių kalba yra labai prasta. Tai negyvų dialogų <…> situacija. Aš tose vietose <…> daug laisvesnis, nes tai yra visai kas kita. <…> ištisai kalbantys personažai, kurie turi būt įtikinimai gyvi ir labai retai tu patiki tuo, kas ten vyksta: jie yra mediniai tokie. [PrOF. AnALiT.] 312 KALBOS KuLTūrA | 83 2) Bendrinės kalbos standartui nepriklausančios raiškos priemonės, pavyzdžiui, buitinės kalbos elementai, padeda vedėjams kurti neformalią aplinką, griauna bendravimo barjerus, skatina tam tikroms laidoms (pokalbių šou ir pan.) būtiną, žiūrovų laukiamą laidų dalyvių atvirumą, pvz.: Kartais auditoriją reikia šokiruoti lengvai tam, kad pritrauktum ją. [PrOF. AnALiT.] Sau leidi kažką, nes <…> tai, sakysim, sugriauna tam tikrus barjerus. [PrOF. POP.] 3) Stilistiškai ekspresyvi motyvuota antinorma dažnam laidų vedėjui leidžia prireikus pabrėžti mintį, taupesnėmis priemonėmis perteikti reikiamą kontekstą, pvz.: Manyčiau, [leidžia] kažką pabrėžti, <…> uždėti loginį kirtį minties. [nerPOF. POP.] [Laužau normas,] jeigu to reikia kažkokiam paradoksui pabrėžt. [nePrOF. AnALiT.] Kai kuriose situacijose, <…> susijusiose su žodžiais arba kokia nors fraze, <…> kuriuos ištarė koks nors garsus asmuo <…>, tai gali būti, pavyzdžiui, <…> pseudoseimo pirmininko „Žinių“ personažo vartojamas „nafik“, <…> „purvasklaidė“ arba dar koks nors naujadaras, <…> kurie nėra bendrinės kalbos, <…> kaip reiškinys jie <…> turi tam tikrus prasminius niuansus <…> ir gali perteikti visą kontekstą, vietoj to, kad aiškintum, kaip ten koksai politikas kokiam kontekste tai pasakė, <…> tiesiog užtenka priminti tą patį vieną žodį ir jisai auditorijai viską pasako. [PrOF. AnALiT.] 4) neformalieji bendrinės kalbos užribio elementai, žurnalistų nuomone, padeda kurti žiūrovus prikaustantį bendrąjį ekspresyvų laidos foną, ją gyvinti, ypač – humoristiniais intarpais, pvz.: Aš turiu specifinę laidą rytinę, kuri turi būt visų pirma linksma, neįpareigojanti, <….> čia turi būt sveiko humoro labai daug ir jokių stabdžių. Tai būna visko, būna visko. [PrOF. POP.] Jeigu reikalauja, pavyzdžiui, kažkokio humoristinio pateikimo, kartais padeda <…> laužyti kalbos taisykles. <…> vartoju įvairius žodžius nevartotinus. [PrOF. POP.] Mano kolegė <…> susimalė kalbėdama ir vietoj „veržliaraktis“ pasakė „veržliarakŠtis“. Tai man taip patiko, aš taip užsikabinau, <…> visą tą laidą ir kartojau: „na tai va, paimsime veržliarakŠtį“. Kaip [normų laužymo] pavyzdys tai būtų. [PrOF. POP.] J. Girčienė. Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje 313 Pabrėžtina, kad motyvuotos antinormos poreikį respondentai sieja su neformalių raiškos priemonių kokybe, tinkamumu tam tikram laidos formatui, atsakomybe sau ir adresatui (todėl kartais neformali raiška palydima metalingvistinių komentarų), t. y. profesionalumu, pvz.: Tai turėtų skaniai nuskambėti. Aš labai vengiu banalių, gatvinių, paplitusių dalykų, naudojamų eteryje, nes įsivaizduoju, kad būtent eteryje esantys žmonės turėtų būt pavyzdys, <…> jie dėl to ten ir yra, nes kažkuo išsiskiria iš kitų, jie pasirengia, <…> tai, kas nuvalkiota, <…> žiūrovui nebeįdomu. [PrOF. POP.] Tai jeigu reikalauja, sakykim, kažkoks laidos ar programos elementas, kad būtina įdėti kažkokį žemaitišką sakinį ar rusišką, ar kažką [panašaus]. [nePrOF. POP.] Jeigu kokią nors klaidą darai sąmoningai, tai turi būt pasiruošęs... Žmogus vis tiek pastebės. Dauguma, dauguma atvejų auditorijai tai nepraslysta pro ausis. ir tuo atveju, tu turi turėt mažiausiai du paaiškinimus, <…> turėt sau tada argumentą. ir aišku, tai turėtų būt argumentai svarūs, <…> ar tu norėjai, sakykim, kažką sureikšmint labiau. <…> Vėlgi, jeigu žargonizmas, jis paprastai užkliūna, užkliūna dėl to, kad jisai būna neįprastas, nestandartinis tai aplinkai, arba skamba nepažįstamai kažkam kitam, galbūt mūsų kaime kitaip sako… [nePrOF. AnALiT.] Apibendrinant atsakymus į klausimą apie laužomas bendrinės kalbos normas, pasakytina, kad daugumas respondentų savus motyvuotos antinormos atvejus vertina kaip sąmoningą, atsakingą, kompetencijos reikalaujantį kalbinį žaidimą, talkinantį efektyviai komunikacijai. Įžvalgą apie tai, kad normų laužymas dažniau suvokiamas kaip stilistinė priemonė, o ne taisyk lingumo nepaisymas, dar labiau sustiprina faktas, kad visi imties daugumą sudarantys respondentai, klausimą apie sąmoningą normų laužymą siedami ne su normos kokybe, ne norma kaip kliuviniu (plg. 2.1), o kaip su bend rinės kalbos užribio elementų teikiama papildoma galimybe plėsti raiškos diapazoną, iš esmės tą patį teigė ir atsakydami į klausimą dėl ekspresyvių raiškos priemonių vartojimo. 3. eKSPreSyViŲ rAiŠKOS PrieMOniŲ POreiKiS ekspresijos teikiančių kalbinių raiškos priemonių poreikį, jų būtinybę eteriui liudija ir tai, kad į klausimą dėl ekspresyvių elementų – žodžių, tarp jų ir naujadarų, konstrukcijų ir pan., vartojimo laidose teigiamai atsakė beveik visi respondentai. Pagrindinės kalbos ekspresinimo priemonės iš esmės sutampa su minėtomis atsakant į klausimą apie normų laužymą – jos dažniau- 314 KALBOS KuLTūrA | 83 siai priklauso žodyno posistemiui: minimi (savi) naujadarai, kitų kalbų ar kitų lietuvių kalbos atmainų (buitinės šnekamosios kalbos, slengo, tarmių) žodžiai, rečiau – frazeologija, tik kaip ekspresijos reiškikliai nurodomi jaustukai ir ištiktukai. noriai žaidžiama ir prozodijos elementais, pavieniais atvejais minimos sintaksinės raiškos priemonės. Toliau pateikiama keletas konkrečias ekspresinimo priemones atskleidžiančių respondentų atsakymų: Daugiau jaustukų gal. <…> [jie suteikia] sakykim, labai didelį nusistebėjimą: „vooou“, bet tai nėra „vau, voou“ – išpučiant orą tas daroma, tai yra labai žavinga pakartot. [PrOF. POP.] Mėgstu ir šokiruoti... ir naujadarų prigalvot, vietoj „viešnia – svečia“. [PrOF. POP.] Šiaip tai yra juodas darbas sugalvoti žodžius <…>. Aš, sakau, esu įvedęs porą naujadarų ir žinau, ką tai reiškia, kiek tu kankiniesi. Bet aš gal labiau mėgstu naudot kažkokius tokius, kaip „sušvilptas, nušvonktas“, visokius tokius, kas kartais šauna į galvą, nežinau, iš kur man ateina <…> Bet kartais tokių išsitrauki ir aš labai mėgstu tiems žodžiams suteikti visai kitą [reikšmę], juos patupdyt į kitą kontekstą visiškai. [nePrOF. POP.] Šiais dažnai taip pat neformaliais, bendrinės kalbos užribiui priskirtinais kalbiniais ištekliais prireikus naudojasi visi populiariųjų laidų vedėjai ir daugumas respondentų, vedančių analitines laidas (trys iš keturių, nevartojantys kalbos ekspresinimo priemonių, paaiškino vesdami populiarias laidas jų pasitelkdavę). neformalių ekspresyvių raiškos priemonių vartojimą respondentai sieja su humoru, naujumo efektu, emocingumu, taiklesne, gyvesne mintimi, individualiu stiliumi, pvz.: na, jeigu tai šarminga, bent jau man atrodo, kad tai turėtų būti šarminga. [PrOF. POP.] Pasirenki savo kalbėjimo manierą, savo kalbėjimo stilių – tai yra, kiekvienam žmogui [reikia] sustiprinti individualumą. <…> Kaip ir aš esu gyvas, tai ir kalba gyva. [nePrOF. POP.] Kartais tam tikrose situacijose tai pagyvina kalbą ir įneša <…> sakykim, sveiko, sveiko humoro. Kai kuriose situacijose tiesiog reikia vartoti tokius naujadarus, bet vėlgi neperžengiant ribų. Viskam yra saikas <…> O kartais panaudoti kokį nors naujadarą ir, sakykime, paskaninti vieną ar kitą situaciją, kodėl gi ne? [nePrOF. POP.] Kad pagyvintum pačią minties išraišką, <…> pailiustruotum emociją. [nePrOF. POP.] Siekdamas kažką hipertrofuoti, paryškinti didelius skirtumus. [PrOF. AnALiT.] J. Girčienė. Laidų vedėjai apie neformalią kalbinę raišką žiniasklaidoje 315 Kad kalba būtų taiklesnė. <…> Darbas tuo ir žavus, kad kiekvieną dieną vis ko nors naujo prikuri ir kitą dieną pamiršti. [nePrOF. AnALiT.] ieškai kažkokio <…> aforistiškumo... <…> Turi naujas, naujas kažkas suskambėti. <…> Aišku, kad visą laiką sieki to, kad pasakius būtų – o, čia gerai! [nePrOF. AnALiT.] Atsakydami į klausimą apie kalbos ekspresinimą, respondentai ne tik minėjo iš esmės tas pačias kaip ir motyvuotos antinormos raiškos priemones, bet ir konkrečiai vienas su kitomis siejo, pvz.: Jeigu vaizde yra kažkas specifinio, tai kartais specialiai sugalvoji kažkokį specifinį žodį ar kažkaip sulaužai kažkokią normą. [nePrOF. AnALiT.] Bet, sakau, ir maksimaliai stengiamės neperžengti, pradėkim nuo padorumo ribų, antra, kalbos kultūros. [nePrOF. POP.] 4. MOTyVuOTOS neFOrMALiOS rAiŠKOS ir KOMuniKACinėS KOMPeTenCiJOS SĄSAJOS Taigi daugumui respondentų motyvuotas bendrinės kalbos normų laužymas yra tapatus kalbos ekspresinimui, išraiškos priemonių gausinimui ir atvirkščiai (plg. 2 ir 3 skyr.). Abu procesai suvokiami ne tik kaip laidos vedėjo, bet ir kaip žiūrovo ar klausytojo kompetencijos reikalaujantis, sąmoningas, komunikacijos paveikumą skatinantis kalbinis intelektinis žaidimas, o ne tyčinis ar atsitiktinis vadinamosios (pa)prastos kalbos vartojimas, nuleista kokybės kartelė. Toks laidų vedėjų požiūris sietinas su gera komunikacine kompetencija, kuriai neformaliomis aplinkybėmis būtinas gebėjimas pereiti prie neformalaus bendravimo, taigi pasitelkti ir neformalias raiškos priemones, žaisti kalba (plg. Hedin 2005: 60; Tamaševičius 2010). Žaismingumas, kalbinis žaidimas apskritai yra laikomas post modernizmo epochos išskirtiniu bruožu (Hassan 1987, cit. iš Lapėnienė 2007; Lyotard 2010: 32). Įžvalgas apie atsakingą sąmoningą žaidimą neformalia kalbine raiška dar pastiprina respondentų atsakymai į kitus su svarstomuoju susijusius klausimus apie viešojo ir privačiojo kalbėjimo skirtumus, to priežastis, taikymąsi prie adresato. Visų respondentų teigiami atsakymai į klausimą, ar vesdami laidas jie deda pastangų kalbėti, neabejotinai rodo atsakomybę už