Bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė

98 Kalbos Kultūra | 83 Kalba RITA MILIŪNAITĖ lietuvių kalbos institutas bendrinės Kalbos normintojai ir besiKurianti sKaitmeninio modernizmo Visuomenė lietuvoje susiklostė stiprios norminamojo darbo ir bendrinės kalbos priežiūros tradicijos: rengiami ir leidžiami kodifikacijos veikalai, kuriamos norminamosios duomenų bazės, redaguojami rašytinės kalbos tekstai, skelbiamos įvairių leidinių kalbos recenzijos. išugdytos štisos katos normintojų, kurie aktyviai prisidėjo ir prisideda prie bendrinės kalbos normų nustatymo, diegimo ir funkcionavimo. nemaža dalimi tai buvo ir tebėra atsvara kitų kalbų – iš pradžių slavų, dabar jau anglų – poveikiui. taigi bendrinės kalbos norminimas lietuvoje yra ryški ir bene geriausiai visuomenės matoma kalbotyros sritis. todėl ir kalbininkai žmonėms – pirmiausia tie, kurie rūpinasi kalbos taisyklingumu. Per laiką keitėsi normintojų vaidmuo visuomenėje, jiems kylančios prob lemos ir santykis su bendrinės kalbos vartotojais. bet normintojų darbo metodai turbūt keičiasi mažiausiai. tai viena iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu išlaisvėjusi visuomenė kalbininkams negaili neigiamų žodžių dėl dabartinės kalbos politikos ir konkrečios norminamosios veik los*. daugiausia priekaištaujama dėl dviejų dalykų: 1) esą veikianti uždara kalbininkų sekta ir priimanti nenormalius sprendimus; 2) kalbininkai apsunkina visuomenės gyvenimą nuolatiniais draudimais, per daug kabinėjasi ir, užuot užsiėmę tik kalbos tyrimais, varžo raiškos laisvę. apskritai * straipsnis parengtas dar iki 2011 m. pradžioje prasidėjusios polemikos apie kalbos norminimo prasmę ir metodus. (autorės pastaba skaitant straipsnio korektūrą – R. M.) r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 99 viešai reiškiamos pastabos dėl kalbos taisyklingumo bet kada ir bet kieno gali būti sumaltos į šipulius1. dalis visuomenės jau yra visai kitokia ir gyvena kitokiame pasaulyje nei prieš porą dešimtmečių. Įvairiose pažiūrų sistemose vyksta vadinamoji paradigmų kaita. dabartinė globalizacija, internetizacija ir sparti naujųjų informacinių technologijų raida, taip pat įvairios, dažnai iki kraštutinumų išaugančios ideologijos (feminizmas, politinis korektiškumas, genderizmas2, antiseksizmas ir kt.) aktyviai veikia vartoseną, o kalbos normintojams taip pat kelia naujų uždavinių. todėl nėra keista, kad tradicinės norminamosios veik los priemonės vis labiau ima nebeatitikti visuomenės poreikių. Kita vertus, kaip rodo tyrimai, visuomenėje yra ir standarto poreikio, ir nepasitenkinimo, kai darkoma lietuvių kalba. Žmonės noriai diskutuoja kalbos klausimais, tik kritikuoja būdus, kuriais kalbos normintojai diegia ar keičia normas. tokia padėtis skatina atidžiau pažvelgti į normintojus, panagrinėti jų darbo problemas iš vidaus, juolab kad tokių tyrimų beveik neturime. straipsnyje, atsižvelgiant į dabartinėje visuomenėje vykstančius pokyčius, susijusius su internetizacijos procesais, nagrinėjama, kur normintojai turėtų kreipti savo veiklą, kad jų darbo rezultatai būtų priimtinesni visuomenei. 1. bendrinės Kalbos normintojai. autoritetai ir subjeKtai aktyvių socialinių jėgų, kurios veikia norminamąjį procesą, schemų ir modelių kalbinėje literatūroje galima rasti įvairių. sociolingvistikoje, nag rinėjant teorinius kalbos normų klausimus, kartais remiamasi švedų kilmės 1 Vienas iš būdingų naujausių pavyzdžių – interneto komentuotojų reakcija į sporto žiūrovo, pasivadinusio rimvydu Ž., skundą Valstybinei lietuvių kalbos komisijai dėl tiesiogiai Pasaulio krepšinio čempionato rungtynes iš turkijos transliavusios tV3 televizijos sporto komentatoriaus roberto Petrausko, kuris netaisyklingai vartojęs priešdėlinį veiksmažodį nugriūti vietoj pargriūti (priešdėlis ryškiai skiria reikšmes). Žr. www.delfi.lt: <http://sportas.delfi.lt/wbc2010/ krepsinio-aistruolis-apskunde-netaisyklingai-kalbanti-komentatoriu.d? id=36165731> (žiūrėta 2010 09 06, 1242 komentarai); www.balsas.lt: <http://www.balsas.lt/naujiena/500696/ kalbos-komisija-sulauke-skundo-del-netaisyklingos-krepsinio-komentatoriaus-kalbos> (žiūrėta 2010 09 06, 9 komentarai). Kai faktas dėl skundo buvo paskelbtas interneto naujienų portaluose, jų komentarų rašytojai, užuot pripažinę, kad komentatoriui derėtų pasitaisyti, didžiuliu srautu smarkiai užsipuolė rašto autorių, kaip jis iš viso drįstąs kabinėtis dėl tokių menkų dalykų. Žinoma, krepšinio kultas lietuvoje nepalyginti stipresnis už pagarbą kalbai, tačiau tie komentarai aiškiai parodė ir tai, kiek nepakantumo kalbos taisymams yra sukaupusi bent dalis visuomenės, aktyviai besireiškianti interneto erdvėje. 2 apie genderizmo sąsajas su kalbos pokyčiais žr. Patackas, Žarskus 2010. 100 Kalbos Kultūra | 83 suomio filosofo Georgo Henriko von Wrighto (Wright 1963) normos samprata, pagal kurią skiriami normų autoritetai ir normų subjektai3. Šis skyrimas svarbus kalbant apie normintojų ir visuomenės santykius. normų autoritetas – veikėjas, kuris teikia preskripciją, t. y. suteikia normai norminę galią. norminė galia adresuojama normų subjektams, jiems autoritetas vadovauja, leidžia arba draudžia ką nors daryti. teorinėje kalbos planavimo literatūroje priimta kalbos planuotojus, t. y. aktyvias jėgas, sąmoningai veikiančias kalbos raidą, skirstyti į keturias grupes (plg. Haarmann 1990: 120–121; baldauf 2006: 151–154): • oficialusis politinis lygmuo – šalies valdžios sprendimai, • institucinis lygmuo – valstybinės institucijos (mokslo, švietimo ir pan.), • visuomenės darinių lygmuo – įvairios organizacijos (draugijos) ir grupės, • individų lygmuo – atskiros asmenybės. Vienas iš pastebimų pokyčių per pastarąjį bendrinės lietuvių kalbos raidos ir jos norminimo šimtą suvirš metų ir buvo normintojų sampratos bei jų vaidmens visuomenėje kaita: nuo autoritetingos asmenybės, vėliau – organizuoto kolektyvo ir iki valstybinių kalbos tvarkybos ir norminimo institucijų. Pats norminamasis darbas bendrinės lietuvių kalbos priešaušryje, XVii– XViii a. rytų Prūsijoje, taip pat Aušros ir Varpo laikais, buvo kolektyvinis (žr. Pupkis 2010: 13). o pačioje XiX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaip autoritetinga asmenybė, paklojusi pagrindus bendrinės lietuvių kalbos normoms, tarp šviesuomenės ryškiausiai išsiskyrė jonas jablonskis – taigi išryškėjo individų lygmuo (Pupkis 1995: 2): lietuva, neturėdama tradicinės savo aukštuomenės (iki XX a. pradžios ji iš esmės buvo arba sulenkėjusi, arba surusėjusi), tokios būdingos kitiems kraštams prestižinės kalbos nebuvo išsiugdžiusi. tiesa, bent porą dešimtmečių prestižinės kalbos etalonu yra buvęs jablonskis ir jo raštai, bet ir tai daugiausia tik kalbos normintojams ir kalbos mokytojams, o ne visai visuomenei – šioji kalbos pavyzdžiu laikė laikraščių ir knygų toli gražu ne visai pavyzdingą kalbą. Po j. jablonskio mirties (1930 m.) prasidėjo organizuoto normintojų kolektyvo laikotarpis. Prieškarinėje lietuvoje aktyviai veikė lietuvių kalbos draugija, kurios nariai (Pranas skardžius, antanas salys, Petras jonikas, 3 dar žr. ammon 2004: 277; takahashi 2004: 173–174 – apie normų propaguotojus, pasipelnytojus iš normų, normų piktadarius, normų aukas ir kt. r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 101 leonardas dambrauskas ir kiti) išdiskutavo teorinius bendrinės kalbos norminimo pagrindus ir dirbo praktinį norminamąjį darbą (žr. miliūnaitė 1991: 7–21). taip pereita į kitą lygmenį. tarybiniais laikais norminamąjį darbą dirbo tuometinis lietuvių kalbos ir literatūros institutas, aukštųjų mokyklų katedros, o 7ajame dešimtmetyje įkurta lietuvių kalbos komisija prie mokslų akademijos. nors darbas jau buvo kolektyvinis, taip pat išsiskyrė ryškių autoritetingų asmenybių, kurių poveikį visuomenei nemaža dalimi lėmė ir žiniasklaida: Kazys ulvydas, juozas Pikčilingis ir kiti. atkūrus nepriklausomybę Kalbos komisija įgavo valstybinės komisijos statusą, kartu atsirado ir valstybinė kalbos priežiūros institucija – Valstybinė kalbos inspekcija. taigi dabar lietuvoje didžiausias norminamojo darbo svoris tenka institucijų lygmeniui, o pavienių, stiprų poveikį visuomenei galinčių daryti autoritetų nebeliko. tačiau autoritetų klausimas nėra toks paprastas. Per požiūrį į autoritetus, simboliška – daugiausia į j. jablonskį – atsiskleidžia didesnė ar mažesnė priešprieša tarp pačių kalbos specialistų pažiūrų (Pupkis 1995: 3): deja, šiandien jablonskio autoritetas visuomenėje visiškai išblėsęs, normintojų darbuose jablonskiu remiamasi pernelyg retai ir dažnai tik tais atvejais, kai autorių nuomonės sutampa su didžiojo kalbininko teiginiais. Kitais atvejais būna, kad lengva ranka atsižadama didžiausio bendrinės kalbos normintojo nuomonės ir mėginama remtis ne visada aiškiais, visuotinai neapsvarstytais kriterijais. užmirštama ir pati norminimo tradicija: nuo jablonskio – per balčikonį, skardžių, salį, joniką – iki pat mūsų dienų. j. jablonskio idėjų palaikytojų ir iš pojablonskinės kartos einančių idėjų priešpriešą dar bronys savukynas yra įvardijęs kaip „liaudininkų“ ir „modernistų“ ginčus (diskusija 2005): negalime dabar grįžti prie tokios lietuvių bendrinės kalbos, kurią buvo beįdiegiąs jonas jablonskis 1922–1930 metais. tas modelis jau pasenęs, išaugtas ir neatitinka XXi a. poreikių. Pasikeitė ir pats bendrinės kalbos supratimas. jablonskis normos šaltiniu laikė tik liaudies kalbą. jau „Gimtoji kalba“ (1933–40 m.) suformulavo principą, kad bendrinės kalbos pagrindinis kriterijus yra dabartinė jos vartosena. sovietmečiu, kai steigėsi lietuvių kalbos sekcija prie Kraštotyros draugijos ir kai buvo ketinama leisti „mūsų kalbą“, vėl ėmė reikštis ir „gyvosios liaudies kalbos“ kriterijaus šalininkai, aktyvūs iki šiol. [...] Kalbos kultūros darbas tebėra daugiausiai j. jablonskio taisymų diegimas iš naujo. bet reikia matyti ir girdėti tai, ko jablonskis nė nesapnavo. [...] taigi reikia siekti, kad visuomenėje kiltų bendrinės kalbos prestižas. jos prestižas jau yra gerokai smukęs. o nusmukęs dėl pačių kalbininkų – „liaudininkų“ ir „modernistų“ – ginčų ir nesutarimo. 102 Kalbos Kultūra | 83 atrasti priimtiną santykį su tradicija – kiekvienõs normintojų kartõs pastangų vis iš naujo reikalaujantis darbas. Šiandien turbūt jau niekas nekalba apie aklą „jablonskio taisymų diegimą iš naujo“, tačiau lieka pamatiniai tradiciniai ir laiko patikrinti dalykai, kuriems, atsižvelgiant į pasikeitusias visuomenės gyvenimo sąlygas, galima ir reikia suteikti naują prasmę. dėl pusę šimtmečio trukusios sovietinės okupacijos lietuvoje bendrąja kultūros prasme reiškinių kaita tebėra netolygi, o iš Vakarų ateinančios įvairios ideologijos ir kultūrinės srovės skinasi kelią per daugialypes ankstesnių pažiūrų sistemų paliktas sanklodas ir gana ilgai gyvuoja lygiagrečiai su praėjusių laikotarpių reiškiniais. todėl nenuostabu, kad XXi amžiaus pradžioje vis dar kalbėta apie liaudininkus ir modernistus, o dabartinėje bendrinės lietuvių kalbos norminamojoje veikloje randama romantinės ideologijos pėdsakų (žr. Vaicekauskienė 2008: 36), nors Vakarų europos kultūroje dar XX a. antroje pusėje iš pramoninės visuomenės pradėta eiti į vartotojų visuomenę, o kultūroje per paskutinius tris XX a. dešimtmečius modernizmą pakeitė postmoderniosios tendencijos (plg. lyotard 2010: 17; Žmuida 2010: 189). jeigu postmodernizmą suprastume plačiau – ne vien kaip kultūros ir meno reiškinį, bet ir apskritai kaip mąstymo ir veiklos būdą, teigiantį tik „čia ir dabar“, pasižymintį skeptišku požiūriu į pasaulį (žr. Pennycook 2006: 62–63), galėtume sakyti, kad lietuvoje tik pastaruoju metu – gerokai vėluodami – juo vis labiau persiima jaunesnės kartõs kalbos specialistai. 2. bendrinės Kalbos VarŽytojai. antiautoritetai ir naujieji inteleKtualai modernizmas sureikšmino tokius idealus kaip racionalumas, objektyvumas ir pažanga, o postmodernizmas klausia, ar šių idealų egzistavimas apskritai įmanomas (plg. http://lt.wikipedia.org/wiki/Postmodernizmas). Štai todėl ir kalbos normintojų autoritetų klausimas dabartinėje mūsų visuomenėje pasidaro gana opus. anksčiau į norminimo subjektus, t. y. į visuomenę, buvo priimta žiūrėti kaip į gana pasyvią jėgą, kuri turėtų tik vykdyti normintojų sprendimus. tačiau šiandien matome jau ką kita. norminimo autoritetų ir subjektų santykis keičiasi: autoritetus – tarp jų ir j. jablonskį – mėginama versti antiautoritetais, o jų darbą nuvertinti ar net atvirai šaipytis. Visuomenėje girdėti vis daugiau nepasitenkinimo normintojais ir abe- r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 103 jojimo jų darbo prasme (plg.: „nors ilgai pati su kalbos kontroliuotojais tesusidurdavau netiesiogiai, kalbos reguliavimo reiškinys man visada atrodė neteisingas, neprasmingas ir apskritai kažkoks itin bjauriai žeidžiantis“; azguridienė 2009: 276). jonas Klimavičius apie šią postmoderniąją naujųjų lietuvos intelektualų kartą (cituodamas kai kuriuos šiai pakraipai būdingo žurnalo Naujasis židinys-Aidai skelbinius) rašo (Klimavičius 2008: 94): jauniausius laiko provincialus naujalietuvius jau seniai esu apibūdinęs jų nepasakytais, bet iš visos jų puikybės tarsi sklindančiais žodžiais prieš mus buvo tvanas, na, nebent koks Greimas, bet tik ne jablonskis. tačiau, pasirodo, ir j. jablonskis buvo. tik naujųjų intelektualų akyse jis tampa... autokratišku kultūrinio ekstremizmo pradininku: „nepasitenkinimas normų nedemokratiškumu, individualios ir situacinės kalbinės raiškos varžymu, konservatyviomis norminimo nuostatomis kaip tik leidžia įtarti kalbos standartizavime glūdintį kultūrinio ekstremizmo pradą“ (Vaicekauskienė 2010: 170), nes šio teiginio išnaša tokia: Įdomu, kad pasipriešinimo autokratiškam kalbos planavimui būta jau trečiame dešimtmetyje, kai žinomi rašytojai sukilo prieš, jų žodžiais, jablonskio „diktatūrą“ ir reikalavo teisės kurti bk nesiremiant vien tik taisyklingumo matu. sovietmečiu šis pasipriešinimas buvo pavadintas „tarmine anarchija“. Panašios mintys neatrodytų keistos, greičiau dėsningos, jei suprastume jų atsiradimo – keičiantis mąstymo paradigmai – pagrindą. Galima nebent pasvarstyti, koks būtų tokių teiginių svoris ir prasmė, jeigu remtumės ne į šimtą, o į tris ar keturis šimtus kodifikuotos bendrinės lietuvių kalbos priežiūros ir funkcionavimo metų, kaip kad būdinga ne vienai Vakarų europos šalių bendrinei kalbai (plg. milroy, milroy 1999: 24–33; subačius 2004). Gal šimtas suvirš metų – tiesiog nedėkingai mažas laiko tarpas, jeigu per jį išaugusį bendrinės lietuvių kalbos statinį galima lengva ranka apversti aukštyn kojom. nesiekiant straipsnyje aprėpti visos postmodernizmo problematikos, net ir tos, kuri susijusi su kalbotyra ir dar konkrečiau – kalbos planavimu (plačiau žr. Pennycook 2006: 60–76), reikia tik pasakyti, kad postmodernistinės pozicijos esmė – būti paribyje, iškelti subjektyvias patirtis, subjektą prieš kolektyvinį susitarimą; postmodernioji kultūra ir menas siejami su fragmentiškumu ir žaismingumu, ironija, hibridiškumu, eklektiškumu, intertekstua 104 Kalbos Kultūra | 83 lumu, nihilizmu ir narciziškumu, kai išnyksta laiko ir erdvės ribos, netenka prasmės chronologija ir linijinis analitinis mąstymas, kai atsiribojama nuo bendro pobūdžio teorijų (plg. Pennycook 2006: 60; arnatkevičiūtė 2006; baranova 2006). Postmodernistams apskritai būdingas radikalus modernių prielaidų apie kultūrą, tapatybę, istoriją ar kalbą perkainojimas, nusistovėjusių vertybių demitologizacija, deklaruojant, kad tai reakcija į modernizmą ir jo krypsmą į autoritarizmą bei totalitarizmą (žr. Kasparavičius 2010). Viena iš postmodernizmo krypčių – skepticizmas – nusitaikiusi į daugelį tradiciškai puoselėjamų sąvokų ir mąstymo būdų: vyras, moteris, klasė, rasė, etniškumas, tauta, tapatybė, sąmoningumas, kalba, valdžia, politika ir kt. priimama ne kaip atraminės, o kaip kuriamos tam tikram atvejui sąvokos (plg. Pennycook 2006: 62). Įvertinant postmodernizmo teigiamybes, sakoma, kad „[p]ostmodernizmu siekta ne pasiskelbti, kad galime sėkmingai apsieiti be mūsų pirmtakų iki mūsų sukauptos išminties, o iš naujo atgaminti teigiamas praeities vertybes. [...] teigiamos postmodernizmo savybės glūdi jo ketinime atidengti paslėptą lobį, kuris gali glūdėti po netinkamo metodo, požiūrio ar strategijos paviršiumi“ (Clark 2010). tačiau šiandien postmodernizmo sąvoka dažniausiai esanti vartojama kalbant apie beveik visišką ankstesniųjų kartų vertybių, siekių ir tikslų atmetimą: „deja, blogiausiu savo pavidalu postmodernizmas pasirodo esąs tiesiog dar vienas pretekstas savivaliauti ir atsikratyti visų suvaržymų, dangstantis naujai priimtomis kultūros normomis. […] didžiausias postmodernios kultūros iššūkis yra tai, kad ji leidžia nusišalinti nuo bet kokių aiškių atskaitos taškų [...]“ (Clark 2010). lietuvoje postmoderniosios nuostatos pradėjo stipriau reikštis posovietiniu laikotarpiu, klostantis vadinamosios laisvosios rinkos santykiams, kartu perimant visas vėlyvojo kapitalizmo grimasas. manoma, kad posovietiniuose kraštuose postmodernas siekiąs daug giliau negu Vakaruose, nes reliatyvizmas ir nihilizmas čia yra ne teorinio, o praktinio pobūdžio (žr. Žukauskaitė 2002 ir ten nurodytą a. sverdiolo straipsnį). Į tai galima žiūrėti kaip į natūralią kultūrinės minties raidą, nes lietuvoje, kaip minėta, tik dabar baigia įsitvirtinti intelektualų karta, kuriai artimos postmodernizmo idėjos: dekonstruojami tautiniai mitai, nebelieka vienõs tapatybės, siejamõs su kalba. eugenijus Žmuida, nors rašo apie moderniosios alfonso nykosniliūno kūrybos lietuvių kultūroje kontekstą, lygindamas su vėlesne postmoderniąja literatūra, pataiko gerokai plačiau ir tarsi pateikia dabartinės lietuvos postmoderniojo būvio nuotrauką (2010: 194–195): r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 105 Postmodernistinis žmogus save atleido nuo slegiančių įsipareigojimų. [...]. Post modernizmas desakralizuoja patį meną, neieško vertybių nei pasaulyje, nei savyje. Viskas tampa vienodai reliatyvu, svarbu ir nesvarbu vienu metu. Viskas liberalizuojama. Žaisti kuo išradingiau, nesuteikiant tam svarbos, bet turint naudos – galbūt vienintelis šūkis. Karnavalas be hierarchinių verčių, arba vertybė yra viena – malonumas. [...] Postmoderniame būvyje netenka reikšmės tėvynės, gimtinės sąvoka [...]. nėra svarbu, kur gyveni, nes vienas kraštas mažai skiriasi nuo kito, tėvynė gali būti ta vieta, kuri garantuoja gerą savijautą, buitinį komfortą ir kuo mažiau reikalauja idealistinio angažavimosi. Galima sakyti, kad ryškiausi šių dienų pokyčiai, apimantys visuomenės gyvavimo pagrindus, vyksta nemaža dalimi dėl to, kad sparčiai trūkinėja buvęs aiškus žmogaus tapatybę lemiantis ryšys žemė–tauta–kalba; tautiškumas atsiejamas nuo teritorijos. Priimant tai kaip neišvengiamybę (ir dažnai nematant reikalo priešintis tam) deklaruojama liberaliajai pakraipai būdinga mintis, kad „mąstanti asmenybė svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą“, ir dabar mūsų visuomenėje esanti „dekonstruojama anachroniška XiX amžiaus ir smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo sovietmetis ir kurią dekonstruoti seniai laikas. turi atsirasti nauja valstybinė ir tautinė sąmonė“ (Venclova 2010). Pripažindamas, kad istorijos demitologizavimas pats savaime yra reikalingas, andrius martinkus atskleidžia ir kitą šio proceso pusę – atsakomybės ir įsipareigojimo baimę (martinkus 2003): juk atrodo, kad senųjų mitų dekonstruotojai ir tabu griovėjai yra šaunūs ir bebaimiai vyrukai, atliekantys didžią kultūrinę misiją, vedantys mūsų „konservatyvią“, „puritonišką“ visuomenę į „normalų“ gyvenimą ir „civilizuotą “ pasaulį. reikalas tas, kad gera kilmė, garbinga praeitis, kaip ir aukštos pareigos, įpareigoja bei verčia prisiimti atsakomybę, kurios paprastai nereikalaujama iš labiau likimo nuskriaustų, prastą išsilavinimą gavusių ir menkesnę gyvenimo patirtį turinčių individų. Štai čia šuo ir pakastas. [...] mūsų krašte už senųjų mitų kritikos ir tyčiojimosi iš romantiško lietuvos praeities idealizavimo (kuriam, reikia pripažinti, nesvetimas naivumas) dažnai slypi lietuvos valstybingumo istorijos, lietuvių nacijos praeities ir jos istorinių siekių bei ambicijų užkraunamos atsakomybės baimė. reali, nei pagražinta, nei sumenkinta lietuvos istorija įpareigoja kai kam daugiau nei savo kūrybinę impotenciją pateisinančiam guodimuisi tuo, kad esame maži ir nereikšmingi, atsilikę, nuolat vakarus besivejantys amžini studentai. ir iš tiesų daugialypėje mūsų visuomenėje, blaškantis tarp provincialumo ir globalizmo, tarpsta ir kraštutinės postmodernizmo apraiškos. Pagal aplinkybes keičiama tapatybė virsta veidmainyste, atsakomybė – atsainumu, kri- 106 Kalbos Kultūra | 83 tiškumas – nihilizmu. lietuvių kalbos lygmeniu atsiranda vienas iš ryškiausių sankirtos taškų – asmens laisvė prieš bendrinės kalbos normų „diktatūrą“. Kalba atsiduria pasaulyje be ribų, kur kiekvienas norminamasis veiksmas reiškia asmens laisvių varžymą. todėl nenuostabu, kad ironizuojant, pašiepiant ir manipuliuojant citatomis, puolama tradicinė bendrinės lietuvių kalbos normintojų kryptis palaikyti nuosaikią kalbos raidą ir vykdyti gana griežtą, palyginti su kai kuriomis kitomis europos šalimis, viešõsios kalbos priežiūros politiką. Šitokia konfrontacine poza deklaruojamas siekis iš esmės liberalizuoti kodifikuotas bendrinės kalbos normas (žr. Vaicekauskienė 2008, 2010). Kalbos normintojus mėginama stumti į postmoderniosios visuomenės pakraštį – prie vadinamųjų tradicionalistų, kurie vis dar „tapatybę pirmiausia grindžia tautine atmintimi, papročiais ir pasaulėjautos vertybėmis, žmogaus teises ir individualią laisvę palenkia kolektyvinei tautinei moralei, o atvirumą kitoms kultūroms ir globalizmui pirmiausia traktuoja kaip grėsmę tautinei tapatybei“ (Švarplys 2010). tik toji postmodernistų deklaruojama individualioji laisvė lyg ir niekur neveda. todėl simptomiška l. jonušio replika į l. Vaicekauskienės straipsnį apie norminamąsias ideologijas (jonušys 2010; Vaicekauskienė 2010): Šioje mokslinėje istorinėje apžvalgoje kėsinamasi į „šventų švenčiausiąjį“ principą – preskriptyvią kalbos norminimo nuostatą. tai įdomu, bet čia nėra dviejų dalykų – lyginamosios perspektyvos (juk visos kalbos daugiau ar mažiau iki šiol norminamos) ir praktinių pasiūlymų – ar leisti bet ką ir bet kaip? ir štai tada, kai naujojoje lietuvių kultūrininkų kartoje postmodernistinė ideologija, kaip dėsninga posovietinės visuomenės minties slinktis, pradeda įsibėgėti, Vakarų europoje, pajutus, kuo gresia asmens laisvės (atveriančios kelią ir konfliktiškoms daugiakultūriškumo apraiškoms) viršenybė prieš bendrus visuomenės siekius, paskelbiama: postmodernizmas mirė4. XXi a. pradžioje iš postmoderniosios ironiškosios vartotojų visuomenės pamažu ima augti nauja – skaitmeninė visuomenė. 4 Įvairiuose šaltiniuose tai siejama net su konkrečiomis datomis ir įvykiais: 2001 m. rugsėjo 11ąją jaV įvykdytas teroro išpuolis (užgrobtais lėktuvais sugriauti du dangoraižiai, vadinamieji dvyniai) iš pagrindų pakeitė pasaulio bendruomenę, ir postmodernizmas buvęs palaidotas jų griuvėsiuose; 2007 m. mirė vienas iš garsiausių postmodernizmo teoretikų ir ideologų jeanas baudrillard‘as; 2010 m. interneto svetainės „Wikileaks“ viešinama įslaptinta, ypač didžiųjų valstybių politiką kompromituojanti, informacija iš esmės pakeitė žmonijos požiūrį į viešumą ir į skaitmeninių technologijų poveikį jam. r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 113 tokias altruistinio bendro darbo – problemų kėlimo ir jų sprendimo – galimybes turi kuo plačiau išnaudoti ir kodifikuotojai: duoti pradinį impulsą, nurodyti kryptį, formuluoti aiškius tikslus ir, svarbiausia, parengti kūrybišką aplinką lietuvių kalbai palaikyti. Žinoma, nebūtų galima sakyti, kad lietuvoje normintojai visai nesistengia ieškoti ryšių su visuomene. yra gerų iniciatyvų iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kitų kalbos institucijų. mėginama kurti nacionalinio diktanto, įvairių viktorinų tradicijas, prašoma kurti naujadarus (lietuviškus atitikmenis svetimžodžiams). bet, norint susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir autoritetą, dar reikės nemažai darbo ir laiko. 4. baiGiamosios Pastabos Į norminamąjį procesą netiesiogiai įsitraukia vis daugiau žmonių. ar normintojai pajėgūs atlaikyti jų nuomonių įvairovę? ar tai gali būti kaip nors valdoma? Į šiuos klausimus galima mėginti atsakyti aiškinantis ir struktūrinant konkretesnes normintojų problemas ir ieškant būdų, kaip jas spręsti. Per bendrinės lietuvių kalbos kūrimosi istoriją ryškiai keitėsi ne tik normintojų vaidmuo, bet ir jų nagrinėjamos problemos. iš pradžių pagal bendrinių kalbų raidos dėsningumus reikėjo apsispręsti dėl bendrinės kalbos pagrindo, kodifikuoti pamatines normas, plėtoti funkcinius stilius. Šiuo metu, turint galvoje aptartas skaitmeninės visuomenės perspektyvas, svarbiausias lietuvoje bendrinės kalbos normintojams kylančias problemas arba naujai spręstinus dalykus galima nusakyti taip: • mokslinis kodifikacijos pagrindas: kaip atnaujinti kodifikacijos teoriją ir apibrėžti jos santykį su tradicija? • vartosenos tyrimai: kaip į juos įtraukti ir įvertinti internete funkcionuojančius medialektus? • kalbos modernizavimo galimybės: kaip pritaikyti bendrinę lietuvių kalbą dabarties poreikiams (įskaitant žodyno plėtrą, naujų terminų kūrimą ir administracinės kalbos leksikos bei sintaksės atnaujinimą, kuris ypač susijęs su es dokumentų vertimais)? • kodifikacijos proceso organizavimas: kaip reguliuoti kodifikacijos kaitą ir pereiti prie kalbos planavimo? • norminamojo darbo tęstinumas ir perspektyvos: kaip rengti kalbos planavimo specialistus? 114 Kalbos Kultūra | 83 • normintojų ir kalbos vartotojų santykiai: kaip sukurti naujas, abipusiu pasitikėjimu pagrįstas ryšio formas? Šiems dalykams svarstyti labai praverstų kalbos specialistų forumas, tačiau sąlygos jam turbūt dar tik bręsta. iŠVados Posovietinėje lietuvos visuomenėje pastaruoju metu ryškią lietuviškosios tapatybės, tautinių mitų dekonstrukciją, autoritetų vertimą antiautoritetais, kartu ir tradicinės norminamosios veiklos kritiką bei siekį liberalizuoti bendrinės kalbos normas, kad jos nevaržytų asmens laisvės ir saviraiškos, galima paaiškinti natūraliu postmodernistinės minties radimusi ir slinktimi. tačiau XXi a. pradžioje pasaulyje jau kalbama apie postmoderniosios ironiškosios vartotojų visuomenės pabaigą ir naujas kultūros, meno ir filosofijos kryptis, kurių atsiradimą skatina globalizacija ir naujųjų informacinių technologijų raida, ypač susijusi su interneto išplitimu. lietuvoje tokių naujų apraiškų taip pat esama. Vienos iš naujų postpostmodernizmo krypčių – skaitmeninio modernizmo – esmė yra bendrųjų kultūros formų pokyčiai, kuriuos lemia naujosios informacinės technologijos. skaitmeninio modernizmo sąvoką pasiūlęs britų kultūrologas alanas Kirby’s pabrėžia, kad tai ne ideologija, o postmodernizmui besipriešinantis kultūrinės jėgos laukas: kompiuterizacijos poveikis kultūrai, menui ir tekstualumui. Čia nekalbama nei apie žmogaus teises ar laisves, nei apie atsakomybę. todėl kol kas aiškaus atsakymo į klausimą, kas yra autoritetas ir koks jo vaidmuo naujojoje skaitmeninėje visuomenėje, šis autorius nepateikia. tačiau net ir kritiškai žvelgiant į kai kurias besikuriančias skaitmeninio modernizmo apraiškas, ignoruoti visuomenėje jo skatinamų procesų neįmanoma. normintojams svarbu įvertinti naujas galimybes, nes naujõsios skaitmeninės visuomenės raidos dėsnių pažinimas gali padėti geriau prisitaikyti prie tokios visuomenės poreikių. besikuriančio skaitmeninio modernizmo sąlygomis ypač svarbus tampa kalbinės bendruomenės kaip aktyviõs jėgos vaidmuo. tiesa, lietuvoje ji dažniausiai tebeveikia kaip negailestinga normintojų kritikė, tačiau atsiran- r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 115 da palanki dirva šią normintojų ir visuomenės priešpriešą mažinti. Kalbos normintojai turi tai išnaudoti kodifikacijos procesui tobulinti: • ieškoti būdų, kaip sustruktūrinti stichišką naujų vartosenos normų kūrimosi ir sklaidos procesą; • įtraukti aktyvius kalbos vartotojus į normų kūrimą ir svarstymą; • kryptingai veikti visuomenės kuriamąsias galias; • kurti ir nuolat atnaujinti visuomenei prieinamus skaitmeninius kodifikacijos veikalus, orientuojantis į jų kokybę – duomenų patikimumą ir greitą reagavimą į pokyčius. literatūra a m m o n u. 2004: standard Variety. – Sociolinguistics. An international handbook of the science of language and society. eds. u. ammon, n. dittmar, K. j. mattheier, P. trudgill, 2nd ed., V. 1, Walter de Gruyter, 273–283. a r n a t k evi č i ū t ė l . 2006: lietuvių esė postmodernizmo situacijoje: rolandas rastauskas. – Lituanistica 65 (1), 63–72. azguridienė G. 2009: Kaip aš likau be vardo. – Naujasis židinys-Aidai 7, 275–276. Prieiga per internetą: <http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article. php?id=1442> (žiūrėta 2010 10 27). b a l d a u f r. b. jr. 2006: rearticulating the Case for micro language Planning in a language ecology Context. – Current Issues in Language Planning 7(2–3), 147–170. Prieiga per internetą: <http://espace.library.uq.edu.au/eserv/ UQ:121324/HCA10UQ121324.pdf> (žiūrėta 2010 11 01). b a r a n ova j. 2006: Postmodernism in lithuanian literature. – Athena 3, 135–155. C l a r k j. 2010: Postmodernusis pasaulis. [Vertė K. Pulokas]. – www.bernardinai.lt, liepos 18. – Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/ straipsnis/2010-07-18-jeff-clark-postmodernusis-pasaulis/47604> (žiūrėta 2010 07 20). diskusija 2005: iš diskusijos „lietuvių kalba ir lietuvos kultūra ateities europoje: raidos perspektyvos“ lietuvos respublikos seimo Konstitucijos salėje 2005 m. vasario 14 d. – Literatūra ir menas, gegužės 6. H a a r m a n n H . 1990: language planning in the light of a general theory of language: a methodological framework. – International Journal of the Sociology of Language 86 (1), 103–126. jo nuš ys l . 2010: Žodžių valstybėse. – Šiaurės Atėnai, liepos 16. K a s p a r av i č i u s a . 2010: Kultūra, politika, moralė ir laimė. – www.balsas. lt, rugsėjo 18. Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/naujiena/502487/ kultura-politika-morale-ir-laime> (žiūrėta 2010 09 19). 116 Kalbos Kultūra | 83 K i r by a . 2006: the death of Postmodernism and beyond. – Philosophy now. november / december. issue 58. Prieiga per internetą: <http://www.philosophynow.org/issue58/58kirby.htm> (žiūrėta 2010 09 04). K i r by a. 2009: Digimodernism: How New Technologies Dismantle the Postmodern and Reconfigure Our Culture, new york. K l i m av ič iu s j. 2008: lietuvių kalba ir visuomenė: bendrasis ir terminologinis aspektai. – Terminologija 15, 56–104. lyo t a rd j. F. 2010: Postmodernus būvis, Vilnius: baltos lankos. martinkus a. 2003: Principai, kompleksai ir baimė. – Šiaurės Atėnai, rugpjūčio 9. m i l i ū n a i t ė r . 1991: Kalbos norminimo teorija „Gimtojoje kalboje“ (1933– 1941 m.). – Kalbos kultūra 61, 7–21. m i l r oy j. , m i l roy l . 1999: Authority in language: Investigating Standard English, 3rd ed., london: routledge. Pa t a c k a s a . , Ž a r s k u s a . 2010: naujakalbė, arba juodoji kalbos magija. – Lietuvos žinios, liepos 12–13. Prieiga per internetą: <http://www. lzinios.lt/lt/2010-07-12/poziuris/naujakalbe_arba_juodoji_kalbos_magija. html> ir <http://www.lzinios.lt/lt/2010-07-13/poziuris/naujakalbe_arba_ juodoji_kalbos_magija_ii.html> (žiūrėta 2010 10 15). P e n ny c o o k a . 2006: Postmodernism in language Policy. – An introduction to language policy: Theory and method. ed. t. ricento, blackwell Publishing, 60–76. P u p k i s a . 1995: Prestižinė kalba ir jablonskio autoritetas. – Gimtoji kalba 12, 1–4. P u p k i s a . 2010 [1984]: Prie lietuvių kalbos kultūros teorijos ištakų. – Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai, Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 11–17. s u b a č i u s G. 2004: standartinių (bendrinių) kalbų istorijos chronologija. – Metmenys 84, 97–115. Š var p l y s a . 2010: ar Grainio liepa yra lietuvos sprendimas globaliame pasaulyje? – www.delfi.lt, rugpjūčio 2. Prieiga per internetą: <http://www. delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=35059615> (žiūrėta 2010 08 03). ta k a h a sh i H. 2004: language norms. – Sociolinguistics. An international handbook of the science of language and society. eds. u. ammon, n. dittmar, K. j. mattheier, P. trudgill, 2nd ed., V. 1, Walter de Gruyter, 172–179. Vaicekauskienė l. 2008: Preskriptyvumas ir deskriptyvumas (skolinių) norminimo politikoje. – Darbai ir dienos 50, 31–41. Vaicekauskienė l. 2010: lietuvių kalbos norminimo šimtmetis. – Naujasis židinys-Aidai 5–6, 165–172. r. miliūnaitė. bendrinės kalbos normintojai ir besikurianti skaitmeninio modernizmo visuomenė 117 Ve n c l ova t. 2010: aš dūstu. – IQ. The Economist partneris Lietuvoje, liepa. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id= 34549563> (žiūrėta 2010 07 23). Vo n W r i g h t G. H. 1963: Norm and Action. A Logical Inquiry, london: routledge & Kegan Paul. to paties turinio paskaitos 1958–1960 m.: Gifford lectures. Prieiga per internetą: <http://www.giffordlectures.org/Browse.asp? PubID=TPNORM&Cover=TRUE> (žiūrėta 2010 09 15). Ž m u i d a e . 2010: alfonsas nykaniliūnas ir modernizmas. – Naujasis židinys-Aidai 5–6, 189–195. Ž u k a u s k ai tė a . 2002: Postmodernizmas, kapitalizmas ir regresyvi istorija posovietinėje arealybėje. – Menotyra 2 (27), 4–8. Gauta 2010 11 08 PresCribers oF standard lanGuaGe and tHe emerGinG modern diGital soCiety Summary the article presents the changing perception of language prescribers and users, or authoritative personalities and target audiences, and their role in the development of standard lithuanian. one of the changes involves a shift from an authoritative personality (jonas jablonskis) to an institutionalized state authority or, currently, an antiauthority. the criticism of authorities and the traditional standardization process as well as different attempts to apply liberal unrestrictive norms could be accounted for by a natural development of postmodern ideas and shifts in the postsoviet lithuanian society. the beginning of the 21st century, however, marks the end of the postmodern consumer society and brings out new artictic and philosophical cultures and directions whose appearance has been mainly stimulated by globalization and new technologies, the internet among them. one of the most distinctive interpretations of the postmodern transformation is the concept of the digital modernism. it proposes a structural view of cultural changes in the modern society. the author of the article relies on the ideas of the modern british culturologist alan Kirby to distinguish peculiarities of the digital modernism. these peculiarities may contribute to a better understanding of social processes and, consequently, ease the current tension between language prescribers and the society at large. 118 Kalbos Kultūra | 83 the digital modernism relates cultural shifts to the increased role of the digital text in private and public life. Clearly, the new it technologies have essentially changed the nature of the author, addressee (reader) and the text itself. realizations of the digital modernism, one of them being the rise of the language community as an active force, provides grounds for a new standardization products and allows to involve in the standardization process the most active members of the community. rita miliūnaitė lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, lt10308 Vilnius [email protected]